Išsivaduoti iš Rusijos

Dar XIX a. pradžioje būtent čia, ant tuometės Kauno ribos stovinčioje šventovėje, pasirašytas svarbus dokumentas ir viltasi tapti laisva nuo Rusijos valstybe.

„Šioje Kauno šventovėje 1812 m. buvo aukojamos šv. Mišios už Napoleono pergalę ir iškilmingai paskelbtas prisijungimo prie Prancūzijos aktas. Kauno miestiečiai ir bajorija taip tikėjosi išsivaduoti iš Rusijos imperijos nelaisvės, dominikonai aktyviai palaikė šį laisvės siekį“, – svarbų istorijos momentą primena istorikė prof. Vaida Kamuntavičienė.

Prof. Vaida Kamuntavičienė

Bažnyčios ir valstybės santykius istorijos eigoje nagrinėjanti mokslininkė džiaugiasi, kad yra išlikę užrašyti prisiminimai apie tai, kas vyko tuomet Dievo Kūno vardu vadintoje dominikonų bažnyčioje. Pasak profesorės, kaip rašyta „Lietuvos kurjeryje“, „į dominikonų bažnyčią skambant muzikai sugužėjo prancūzų kariškiai ir vietinės valdžios atstovai, lydimi karinės palydos, taip pat amatininkų cechai ir miestiečiai. Po kunigo Mejerio aukotų šv. Mišių paprefektis Zabiela savo kalboje pabrėžė šio politinio sprendimo svarbą, o po jo kalbėjęs pulkininkas Paškovskis, teisėjai Hlopickis ir Zaviša ragino pasiaukoti ir negailėti pastangų, reikalingų užtikrinti krašto laisvei. Perskaitytas prisijungimo aktas čia pat buvo pasirašytas, o bažnytinis choras uždainavo „Salvum fac Napoleonem Imperatorem“ (liet. „Tegyvuoja prancūzų imperatorius“ – red. pastaba). Ta proga J. Zabiela pakvietė prancūzų karinės ir civilinės valdžios pareigūnus, bajorus ir didikus su žmonomis pietų, kuriuose buvo keliami tostai už „Didįjį Napoleoną, Tautos prikėlėją“.

V. Kamuntavičienės teigimu, visa Lietuvos bajorija buvo įsitikinusi, kad Napoleonas greitai sumuš rusus ir lietuviai išsivaduos iš Rusijos imperijos. „Būtent šitoje dominikonų bažnyčioje ir buvo paskelbta, kad mes jungiamės prie Prancūzijos imperijos ir išsivaduojame iš Rusijos“, – sako istorikė.

Anot jos, tikrai ne per skambu tvirtinti, kad būtent taip bajorai siekė susigrąžinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės galybę. „Dar nuo Tado Kosciuško sukilimo buvo praėję ne tiek daug laiko, dar tebebuvo labai gyvos laisvės idėjos, todėl jie entuziastingai palaikė Napoleoną, o dominikonų bažnyčioje pasirašytu aktu ir paskelbė ištikimybę Napoleonui, pripažino jį kaip imperatorių, tikėdamiesi, kad jis atneš laisvę. Kur buvo Napoleonas, ten ir galiojo Napoleono kodeksas, buvo geresnė valstiečių padėtis. Tos laisvės labai tikėjosi visi gyventojų sluoksniai“, – apie siekį išsivaduoti iš Rusijos jungo primena prof. V. Kamuntavičienė.

Kauno miestiečiai ir bajorija taip tikėjosi išsivaduoti iš Rusijos imperijos nelaisvės, dominikonai aktyviai palaikė šį laisvės siekį.

Tiesa, paskui lietuviams teko labai nusivilti – kai Napoleono kariuomenė grįžo sumušta iš Rusijos, nuniokojo Kauno miestą ir bažnyčias. „Istorija liūdna, bet ji rodo, kad bajorai labai siekė laisvės ir išsivaduoti iš Rusijos“, – pakartoja istorikė.

V. Kamuntavičienė sako bent jau kol kas negalinti atsakyti, kodėl tokiam svarbiam politiniam įvykiui buvo pasirinkta būtent ši Kauno bažnyčia. „Aš irgi keliu šį klausimą. Labai sunku į jį atsakyti. Tik pradedame dominikonų bažnyčios tyrimus. Napoleonas keliavo per Kauną ir čia persikėlė per Nemuną, kur buvo siena, o kitoje pusėje – Prūsija. Jis įžengė į Kauną ir jį čia entuziastingai pasitiko. XIX a. Kauno centras jau po truputėlį slinkosi iš Rotušės aikštės, miestas plėtėsi dominikonų pusėje. Ši bažnyčia veikiausiai pasirinkta dėl strateginės padėties, nes stovėjo prie miesto sienos, tai buvo pirma bažnyčia, įžengus pro miesto vartus“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovė, bet pripažino, kad galbūt išsamesni istoriniai tyrimai atsakytų į šį klausimą.

„Žinia, kad šioje šventovėje nutiko toks svarbus įvykis, ir nustebino, ir pradžiugino. Dėl to ši Kauno bažnyčia tampa tik dar svarbesnė mums visiems“, – sako Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Dvasininkas džiaugiasi, kad šventovės fasadai atgimsta, o ir vidus laikui bėgant pasikeis.

Naujiena: žinia, kad šioje šventovėje nutiko toks svarbus įvykis – paskelbtas aktas apie išsivadavimą iš Rusijos jungo, K. Kėvalą ir nustebino, ir nudžiugino. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Proga apie tai kalbėti

Kelis kartus per savaitę į Švč. Sakramento bažnyčią užsukanti ir jos restauravimu besirūpinanti architektė Asta Prikockienė antrina istorikei V. Kamuntavičienei, kad būtent šioje šventovėje pasirašytas ir paskelbtas dokumentas ir bandymas tapti nepriklausomiems išskiria šią bažnyčią iš kitų.

„Visi kažkaip nutyli šį faktą, bet bandymas buvo ir jis buvo svarbus pagal to meto istorinius įvykius. Čia juk viskas įvyko dar prieš didįjį sukilimą. Nesvarbu, kad paskui negerai baigėsi ir prancūzai prikiaulino išeidami, bet pradžia – graži“, – įsitikinusi architektė.

„Priminkime ir tai, kad čia gyvenęs dominikonas parašė pirmąją lietuvišką maldaknygę. Vasario 16-osios proga labai verta visa tai prisiminti ir apie tai pasakoti, priminti šios bažnyčios svarbą“, – priduria A. Prikockienė ir dar bažnyčios prieangyje skuba rodyti įdomiausius radinius.

„Kai atvėrėme tikrąsias duris į Vilniaus gatvę, prie jų atkasę radome išmėtytas po vieną tikrąsias grindų plyteles. Jos mena XVII a. Tokių pat plytelių tuomet buvo atvežta Jiezno bažnyčiai, Pažaislyje dalis tų plytelių irgi yra. Jos neišvaizdžios, bet mums labai svarbios, nes bažnyčia patyrė labai daug pokyčių, ir dabar viską renkame po trupinėlį. Iš gabaliukų dėliojame visą šį pastatą“, – A. Prikockienės teigimu, šios plytelės nebus tik eksponatai, jomis bus galima vaikščioti, kai bažnyčia atvers duris po restauravimo.

Architektė viliasi, kad ir dar ką nors įdomaus pavyks šioje šventovėje atrasti, juolab kad dominikonų statyta bažnyčia buvo tarsi miesto vartai; nors bebokštė, iš tolimų perspektyvų nepastebima, vis dėlto nuo Nemuno ir iš visų pusių buvo matoma. „Kadangi čia buvo pagrindinis kelias į miestą ir iš miesto, ji su savo puošniais frontonais tą kelią puošė“, – pastebi pašnekovė.

Dominikonų palikimas

Bažnyčia, kai ją pastatė dominikonai, atrodė visiškai kitaip nei dabar – ji buvo vienanavė. XVII a. šventovė nukentėjo nuo gaisrų, o ją remontuoti ėmėsi meistrai, statę Pažaislio vienuolyną. Tuo metu buvo pastatytos dvi šoninės koplyčios. „Jau buvo barokiškai išpuošta, tos grindų plytelės irgi iš to laikotarpio“, – primena architektė.

„XIX a. kitapus gatvės įsikūrė gubernatūra, o čia – bažnyčia. Kaip taip gali būti? Padarė iš jos cerkvę ir radikaliai pakeitė tiek vidų, tiek išorę – stogą, fasadus, kuriuos nutinkavo storu, iki 3 cm, tinko sluoksniu“, – šventovės pokyčius pasakoja A. Prikockienė.

Išskirtinė: anot A. Prikockienės,  Vasario 16-osios proga verta priminti šios bažnyčios svarbą. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

XX a. pradžioje Dievo Kūno bažnyčia vėl grąžinta katalikams, buvo studentų bažnyčia, o 1963 m. sovietinė valdžia ją pavertė kino teatru. „Tokie radikalūs pasikeitimai. Iš dominikonų, kurie čia viską pastatė, laikų liko tik sienos, bet neliko beveik nieko, ką dar galima būtų pačiupinėti. Labai saugome viską, ką surandame: plyteles, ant sienų išlikusius konsekracinių kryžių tapybos likučius“, – pasakoja ir rodo architektė.

Ji jau ne kartą yra sulaukusi klausimų apie atnaujintą Švč. Sakramento bažnyčios fasadą. „Tie fasado iškapojimai kaip taškiukai visiems labai įdomūs. Ką jie reiškia? Tai paskutinis dominikonų bažnyčios tinkas. Tikras. Kai cerkvę rengė, tinką darbininkai iškapojo, kad storas jų tinko sluoksnis su kuo nors sukibtų. Mes tiesiog nuėmėme visą cerkvės tinką ir palikome autentišką dominikonų laikų tinką, kad būtų matyti, jog čia tikras daiktas. Matyti rankų darbas – vienas meistras kalė tas skylutes vienaip, kitas – kitaip“, – neslėpdama susižavėjimo pasakoja A. Prikockienė ir atkreipia dėmesį, kad fasado spalvos šiek tiek skiriasi – taip siekiama parodyti skirtingus bažnyčios pokyčių laikotarpius.

„Dar įdomu, kaip dominikonams priklausė Žaliakalnio šlaitas ir jie ten turėjo šaltinį, nuo kurio buvo prijungę vandentiekio vamzdžius. M. Daukšos gatvėje atrasti to laiko mediniai vandentiekio vamzdžiai. Šaltinio vieta nebeaiški, nes ten viskas pasikeitę. Dominikonai buvo progresyvūs“, – šypteli pašnekovė.

A. Prikockienės teigimu, Kaune nėra kitos bažnyčios, kuri būtų taip nukentėjusi ir tiek daug pakeista. „Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia dar ir po karo buvo bažnyčia, relikvijos, atrodo, 1956 m. iš altorių išimtos, altoriai yra išlikę. Čia neliko nieko. Barokinių altorių nebėra – kai įrengė cerkvę, išnešė. Iš cerkvės laikotarpio irgi nieko nelikę. Turime kelias tarpukario nuotraukas, kaip atrodė centrinis altorius. Kas buvo šoninėse koplyčiose, nežinome. Yra tuščia erdvė, bet, kad ir kaip būtų keista, turime ir daug meno. Polichrominiai tyrimai atlikti, nustatėme tarpukariu buvusį spalvinį sprendimą. Buvo vitražo dirbtuvių „Geyling“ Vienoje meistrų vitražų, kurie restauruoti ir saugomi Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, aplink „Geyling“ vitražą buvo Stasio Ušinsko vitražas kaip apvadas, buvo Adolfo Valeškos sieninė tapyba, 1933 m. Kristaus mozaika ant fasado. Tai labai prabangūs dalykai, bet jie labai skirtingi ir mums yra iššūkis suderinti tuos skirtingus menus, nors tai labai įdomu“, – entuziazmo neslepia architektė, dar 2016 m. pradėjusi šio Kaunui ir Lietuvai svarbaus sakralinio pastato tyrimus.

„Čia sienų dekoras – ne įprastas bažnytinis, o visai kitoks, išskirtinis. Daugiau tokio niekur nėra, – tikina A. Prikockienė. – Turime galimybę sutvarkyti bažnyčios tarpukario interjerą. Nebūtina visko išcackinti ir preciziškai išdailinti, bet reikia atkurti tai, kas išlikę vertingo, o sienas – tiesiog apvalyti ir palikti.“

Balandžių bažnyčia

Kol kas dar neišardyta ir sovietmečiu sumūryta perdanga, o virš jos, po bažnyčios skliautais, burkuoja balandžiai.

„Balandžių bažnyčia“, – šypteli A. Prikockienė ir mostelėja ranka ne į virš galvos praskrendantį sparnuotį, o ant bažnyčios sienų likusios tapybos fragmentus.

„Radome keturis tapytus balandžius – Šventosios Dvasios simbolius. Jie absoliučiai nematyti, tereikia atidengti, nuvalyti, restauruoti, – profesionalia akimi įvertina pašnekovė. – Čia pirmiausia reikia padaryti vientisą erdvę ir po truputį tvarkyti, kad žmonės galėtų užeiti, pamatyti, melstis. Kai pradedi, tai viskas ir vyksta.“

A. Prikockienė neslepia gyvenanti viltimi: „Reikia labai daug lėšų. Dabar miesto savivaldybė labai padeda tvarkant fasadus ir tikimės, kad galėsime pajudėti, jei laimėsime europinio finansavimo projektą. Kita vertus, jei nelaimės ši bažnyčia, kas dar vertingesnio Lietuvoje gali būti už šią bažnyčią? Ji svarbi ne tik Kaunui, bet ir Lietuvai.“

Paklausta, kas, dirbant šioje bažnyčioje, nustebino labiausiai, architektė kiek susimąsto ir prisipažįsta, kad didžiausia šios šventovės mįslė buvo langai. Anot pašnekovės, vienanavėje bažnyčioje jie buvo vienokie, o kai pastatė koplyčias, langai jau buvo barokiniai. „Atrodo, vos 50 metų skirtumas, bet viskas visai kitaip. Kai fasadai pradėti valyti, paaiškėjo, kad pirmoji bažnyčia buvo be skliauto, su plokščia perdanga. Šoniniai langai buvo daug aukštesni, o dabar jie atskirti: pastogės link yra apvalus langas – tai anksčiau buvusio vientiso aukšto lango viršus. Kai tai išsiaiškinome, daug kas gerokai aiškiau pasidarė“, – sako A. Prikockienė, taip pat ilgokai ieškojusi atsakymo, kuriuose bažnyčios languose buvo garsieji „Geyling“ vitražai.

„Gal tik prieš gerus metus supratau, kur buvo dar du vitražai su evangelistais, nes langų formos skyrėsi. Išsiaiškinome, kad trys vitražai – apie centrinį altorių, o du – šoniniuose languose. Tuo atradimu labai džiaugiausi. Kaip gali galvoti apie restauravimą, kol galai nesueina?“ – juokiasi architektė.

Liudininkai: Švč. Sakramento bažnyčios skliautai mena šūkius Napoleonui, kai čia buvo paskelbta, kad lietuviai jungiasi prie Prancūzijos ir tampa laisvi nuo Rusijos. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Pasak jos, šventovės rūsiuose egzotikos nėra. Kadangi bažnyčia pastatyta vietoje, kur stovėjo du namai, po ja ir išlikę tų namų rūsiai. Po presbiterija, pašnekovės teigimu, irgi yra rūsys, bet jau įrengtas bažnyčios laikais. „Iš jo eina didelės angos, kaip švieslangiai, kaip kaminai, dar neišsiaiškinome, kam jos buvo skirtos. Dar laukia iššūkis. Yra dar vienas užpiltas rūsys, į jį nėra patekimo, bet planuojami jo archeologiniai tyrimai. Kai pradedi dirbti, pats pastatas pradeda istorijas pasakoti“, – įsitikinusi A. Prikockienė. Anot jos, sutvarkius rūsius, juose planuojama įrengti istorinę bažnyčios ekspoziciją.

Architektė sako, kad dar iki galo neaišku, kas bus šioje šventovėje, – svarstoma, kad galėtų būti Kauno jaunimo bažnyčia, kaip tarpukariu buvo bažnyčia, skirta studentams. „Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia gali būti architektūros istorijos pavyzdys, o ši bažnyčia taip pat labai svarbi kaip politinės istorijos liudininkė. Kiekvienas politinis etapas čia turėjo savo atspalvį, todėl ir norisi parodyti visumą – visą šios bažnyčios gyvavimo eigą. Juo labiau kad ši bažnyčia buvo bajorų. Rūsyje yra kauliukų, mes juos renkame, valome, rūšiuojame ir palaidosime. Įrengsime kriptą, kad visi, kurie čia buvo palaidoti, čia ir liktų. Garsios bajorų giminės tą bažnyčią fundavo, ją prižiūrėjo, čia laidojosi. Tai svarbi Kauno miesto istorijos dalis“, – įsitikinusi A. Prikockienė.

Kauno dominikonų Dievo Kūno bažnyčia ir vienuolynas

Kauno dominikonų pagrindiniai fundatoriai buvo Kauno miestietis, magistrato suolininkas Dominykas Narkevičius (1631 m. testamentas) ir bajoras, Upytės pavieto maršalas Kristupas Bialozoras (1639 m. fundacija).

Kauno pavieto bajorija ir miestiečiai išliko svarbiausiais vienuolių finansiniais rėmėjais visą vienuolyno gyvavimo laikotarpį. Pažymėtini Mykolas Jeronimas Ivanauskas (1676 m. ir vėlesnės dotacijos), taip pat Valatkevičių, Vijūkų-Kojalavičių, Kulviečių, Siručių, Zabielų, Skorulskių, Zavišų, Medekšų ir kt. giminės. Neturėdama vieno stambaus fundatoriaus, ši bažnyčia išsiskiria iš kitų Kauno šventovių.

1653 m. leista aukoti šv. Mišias dar neužbaigtoje Dievo Kūno bažnyčioje, tačiau 1655 m. prasidėjęs karas su Maskva lėmė, kad bažnyčia buvo labai nuniokota. Atstatyta XVII a. 8–10-ajame dešimtmečiais. Čia dirbo garsūs Pažaislio meistrai, vadovaujami architekto Pietro Puttini. 1700 m. birželio 30 d. bažnyčią konsekravo Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis. Mūrinis vienuolynas pastatytas XVIII a. pabaigoje.

Kaune gyvenęs dominikonas Jurgis Kasakauskas parengė pirmąją lietuvišką maldaknygę „Rožančius Švenčiausios Marijos Panos“ (pirmas leidimas – 1681 m.).

Dievo Kūno bažnyčia tapo Kauno pavieto giminių nekropoliu, čia palaidoti Michalkevičiai, Eirimovičiai ir kt., Zabielos turėjo savo kriptą.

XIX a. bažnyčia įgyja politinę reikšmę. Būtent šioje Kauno šventovėje 1812 m. buvo aukojamos šv. Mišios už Napoleono pergalę ir iškilmingai paskelbtas prisijungimo prie Prancūzijos aktas. Kauno miestiečiai ir bajorija taip tikėjosi išsivaduoti iš Rusijos imperijos nelaisvės.

Po 1831 m. sukilimo prieš Rusijos valdžią vienuolyno laukė dar liūdnesnis likimas. 1843 m. sukūrus Kauno guberniją, iš dominikonų nusavintose valdose imta statyti gubernatoriaus rūmus. 1845 m. Kauno dominikonų vienuolynas buvo galutinai panaikintas, Dievo Kūno bažnyčia uždaryta ir paversta cerkve.

Prof. V. Kamuntavičienės inf.

Reaguodami į pasiekusią informaciją kauno.diena.lt žurnalistai susisiekė su Kauno ugniagesių atstovais.

Pasak jų, pranešimas apie incidentą nebuvo gautas, tačiau pažadėta nuvykti į įvykio vietą ir informuoti apie esamą situaciją bei padarinius.

Kaip paaiškėjo vėliau, tikėtina, stiprus vėjas Švč. Sakramento bažnyčios teritorijoje, Vilniaus gatvėje, apsauginę tvorą nuvertė ir dalį apdangalų nuplėšė ankstų pirmadienio rytą, apie 6-7 val.

Vietinių gyventojų teigimu, netrukus po to čia buvo atvykę šventovę rekonstruojantys darbininkai ir pašalino padarinius – sustatė tvorą, pastolius. Tačiau vis dar liko plevėsuoti kai kurie fasadą dengiantys apdangalai. Jais žadama pasirūpinti prieš vidurdienį, kai atvyks už darbus bažnyčioje atsakingi asmenys.

Atgaivinti Vilniaus gatvėje stūksančią Švč. Sakramento bažnyčią sumanyta prieš daugiau kaip metus. Pirmieji renginiai čia vyko jau praėjusių metų gegužę, per Kauno miesto gimtadienį.

Kauno ugniagesių suvestinėje rašoma, kad Jonavos rajono savivaldybės ribose, Kulvos seniūnijoje, Kurmagalos kaime, ankstų pirmadienio rytą, 6.28 val., buvo gautas pranešimas, kad nurodytu adresu ant kelio nuvirtęs medis. Atvykus pajėgoms, medis pašalintas.

Taip pat pirmadienio rytą pranešta, kad Vilkaviškio rajono savivaldybėje, Kybartuose, Kudirkos-Naumiesčio gatvėje, ant kelio važiuojamosios dalies užvirtęs medis. Atvykus ugniagesiams medis patrauktas nuo kelio važiuojamosios dalies bei nušluota kelio danga.

Dar vienas pranešimas pirmadienio rytą gautas apie ant važiuojamosios kelio dalies nuvirtusį medį Vilkaviškio rajono savivaldybėje, Kybartų seniūnijoje, Šikšnių kaime. Atvykus ugniagesiams grandininio pjūklo pagalba medis supjaustytas, patrauktas nuo kelio važiuojamosios dalies, kelio danga nušluota.

Primename, kad pastarąją parą daugelyje šalies miestų ugniagesiai dėl stipraus vėjo apie trisdešimt kartų vyko šalinti nuvirtusių medžių.

Apie nuvirtusius medžius pranešta Plungėje, Kretingoje, Pagėgiuose, Kaune, Šalčininkų rajone, Elektrėnų savivaldybėje, Kupiškio, Vilkaviškio ir Jonavos rajonuose. Vilniuje, Kaišiadorių ir Klaipėdos rajonuose gauta po du iškvietimus. Vėjui nerimstant, vis dar gaunama naujų pranešimų.

Apie sužalotus žmones ar apgadintus automobilius, kitą turtą nepranešta.

Apie 14-ai tūkst. namų ūkių sutriko elektros tiekimas, laikinai apribota laivyba Klaipėdos uoste.

2017 m. jau buvo parengtas išorės restauracijos projektas, turėjęs grąžinti bažnyčiai jos barokines formas. Tačiau greitai darbai sustojo: pinigų nerasta net paprastam remontui. Tad šiandien bažnyčia atiduota į bendruomeninės organizacijos – Kauno senamiesčio draugijos – ir jos vadovo verslininko Minvydo Znaidausko rankas. Draugija tikisi gauti lėšų restauracijai bažnyčią pavertus kultūros renginių erdve, pavadinta sutrumpintu šios bažnyčios titulu, – "Sakramentas".

Priminsiu, kad šios bažnyčios titulas – Švenčiausiojo Sakramento bažnyčia – nurodo į patį svarbiausią Katalikų Bažnyčios sakramentą – Eucharistijos paslaptį, duonos ir vyno tapimą Kristaus Kūnu ir Krauju. Todėl buvo įprasta šią bažnyčią vadinti Dievo Kūno bažnyčia.

Naujos bažnyčios durys yra stiklinės, o neseniai ardytos kino teatro grindys paklotos iš naujo. Čia, antrame aukšte, šiemet gegeužę buvo aukojamos šv.Mišios. Kadangi tai nėra parapijos bažnyčia, ja rūpinasi ne klebonas, kaip būna parapijose, kur tam tikrai bažnyčiai priklausanti tikinčiųjų bendruomenė apibrėžiama geografiniu pagrindu, bet bažnyčios rektorius. Nuo pernai birželio Švč.Sakramento bažnyčios rektorius yra kun. Gytis Stumbras.

Atsiradimo istorija

Kauno senamiestyje – net penkios gotikinės bažnyčios. Barokinės architektūros miestas beveik neturi: tik trys barokinės bažnyčios skirtingų vienuolių ordinų buvo pastatytos Kaune XVII–XVIII a., o dar tiksliau, tik dvi – jėzuitų ir domininkonų, nes trečioji, karmelitų bažnyčia, iškilo tuomečiame užmiestyje, Kaunakiemio kaime. Tiesa, dar yra Pažaislio vienuolynas, tačiau jis įskūręs dar toliau nuo miesto.

Domininkonai Kaune atsirado XVII a. pirmoje pusėje. Juos pakvietęs Kauno teismo suolininkas Dominykas Narkevičius 1631 m. užrašė jiems savo sklypą su namu prie Vilniaus (Didžiosios) gatvės. 1639 m. Upytės pavieto maršalka Kristupas Bialozoras ir Jonas Varlauskis taip pat dovanojo domininkonams namus gretimuose sklypuose, o Bialozoras pasirūpino ir Vilniaus vyskupo sutikimu steigti Kaune vienuolyną. (Trys Bialozoro sūnūs – Vladislovas, Aleksandras ir Jonas – tapo vienuoliais domininkonais, o dukra Sofija Anatolija buvo benediktinė.) 1641 m. dovanojimas buvo oficialiai patvirtintas karaliaus Vladislovo Vazos ir jau 1644 m. iškilo pirmoji domininkonų bažnyčia.

Ji buvo dar renesansinė, vienanavė ir be bokšto, pastatyta naudojant senų čia stovėjusių namų sienas, kurių gotikinio mūro fragmentai išliko iki šiol. 1646 m. atskirai nuo bažnyčios buvo pastatyta varpinė; meistras Bartelis pastatė bažnyčioje vargonus ir buvo pasamdytas vargonininkas vardu Sebastijonas. Iki 1647 m. buvo įrengti altoriai, o 1653 m. bažnyčia, tituluota Šv.Kazimiero vardu, pradėjo veikti. Vos po dvejų metų prasidėjo karas, per kurį Kauną siaubusi rusų kariuomenė bažnyčią apgriovė.

Pasibaigus karui, vienuoliai pradėjo bažnyčią atstatyti. Statė ilgai – pradėjo 1678 m., o baigė tik 1690 m.; dar dešimt metų praėjo, kol bažnyčia buvo įrengta, kol pagaliau 1700 m. ją pašventino nauju Dievo Kūno, Šv.Kazimiero, Šv.Dominyko ir Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulais. Statyboms nuo 1682 m. vadovavo Italas architektas Pietro Puttini (1633–1699), dirbęs Pažaislyje.

Bažnyčia yra kryžiaus plano, su šoninėmis koplyčiomis ir stačiakampe presbiterija. Virš kiekvieno iš keturių fasadų buvo iškelti barokiniai frontonai. Kalbama ir apie du barokinius bokštus, buvusius virš pagrindinio fasado, tačiau XIX a. pirmosios pusės ikonografinė medžiaga bokštų jau nefiksuoja. Centrinė nava dengta cilindriniu skliautu, į kurį jungiasi žemesni šoninių koplyčių skliautai. Viduje buvo įrengti septyni marmuru aptaisyti barokiniai altoriai su paveikslais ir skulptūromis, grindys išklotos marmuro plokštėmis.

Tik pabaigę bažnyčią vienuoliai, iki tol gyvenę mediniuose namuose, ėmėsi statyti mūrinį vienuolyną. Didelis dviejų aukštų vienuolyno pastatas pradėtas statyti XVII a. pabaigoje iš anksčiau čia stovėjusių namų ir baigtas tik 1776 m. Išlikęs vakarinio korpuso barokinis frontonas – iš XVII a. Vienuolyną supo du atviri kiemai: paradinis – pietų pusėje ir ūkinis – šiaurės. Šalia buvo sodai ir daržai.

XIX a. vargai

1812 m. Napoleono kariuomenei įžengus į Kauną, būtent domininkonų bažnyčia buvo pasirinkta Lietuvos prisijungimo prie Varšuvos konfederacijos iškilmėms: dalyvavo prancūzų karininkai ir miesto valdžia, skambėjo muzika, po šv.Mišių Kauno pavieto paprefektis grafas Juozapas Zabiela ir kiti svarbūs asmenys sakė iškilmingas kalbas. Čia pat buvo pasirašytas prisijungimo aktas, choras giedojo "Salvum fac Napoleonem Imperatorem". Po šv.Mišių buvo iškilmingi pietūs, vakare miestas iliuminuotas, rotušė papuošta "išvaduotoją" Napoleoną šlovinančiais piešiniais.

Tačiau jau kitą dieną domininkonams buvo liepta išsikraustyti iš vienuolyno ir apsigyventi vienuolynui priklausančiame bravore. Bažnyčioje buvo sukrauti miltai ir grūdai, o vienuolyne įrengta karo ligoninė ir apsigyveno prancūzų karininkai. Karui pakrypus prancūzų nenaudai, jų karininkus rusai čia laikė jau kaip karo belaisvius, vienuolyną nusiaubė, bažnyčią apiplėšė ir apgriovė. Kunigas J.Vaišnora pasakoja apie dešiniajame altoriuje buvusį stebuklingą Marijos Rožinio paveikslą su sidabriniais aptaisais, kuris "rusams užėmus bažnyčią, dingo". 1818–1820 m. bažnyčia buvo atstatyta, grindys vėl išklotos marmuro plokštėmis, iš naujo įrengti septyni altoriai, vietoje sudegusių vargonų pagaminti nauji, šešiolikos registrų.

1845 m. rusų valdžia vienuolyną uždarė, jo pastatą pavertė kalėjimu, o bažnyčią, kaip jau tapo įprasta, – sandėliu. "Kada bažnyčia jau buvo tuščia, raktus pasiėmė kareiviai ir Dievo namuose sukrovė pavalkus, šlajas, atvarslus ir kitus karo baldus", – rašė vyskupas Motiejus Valančius. Vienuolyne tuo meti gyvenusius septynius domininkonus priglaudė netoliese įsikūrusios seserys benediktinės (domininkonai nuo Bialozorų laikų tarnavo Benediktinių vienuolyno kapelionais ir nuodėmklausiais). Seserims atiteko ir kai kurie Domininkonų bažnyčioje buvę meno kūriniai.

1862 m. buvusioje vienuolyno valdoje buvo pastatyta Gubernijos gimnazija, o vienuolyne apgyvendinti jos mokytojai. 1863–1866 m. bažnyčia buvo perstatyta į mokiniams skirtą cerkvę: frontonai pakeisti, virš pagrindinio fasado pastatyti du maži bokšteliai, o virš navos – dar vienas didelis bokštas; visi trys buvo apvainikuoti stačiatikių "svogūnėliais". Pagrindiniame fasade aplink portalą buvo išmūrytas arkinis bizantiškas apvadas, šiaurinis frontonas visai nugriautas, o prie presbiterijos pristatyta apsida.

Atgimė tarpukariu

Pirmojo pasaulinio karo metu bažnyčia tarnavo vokiečių kariuomenės reikmėms. O 1918 m. pabaigoje grąžinta tuometei Žemaičių vyskupijos kurijai, – jau lietuvių kariams, tad tapo, tiesa, labai trumpam, pirmąja kariuomenės (tada vadinta Garnizono) bažnyčia. 1919 m. buvo perduota moksleivių, tik šį kartą katalikų, sielovadai.

Anot 1926 m. rektoriumi paskirto Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto dekano prel. prof. Blažiejaus Česnio, bažnyčia "į katalikų rankas grįžo be altoriaus, be vargonų, be liturginių rūbų, be šventų indų, be paveikslų". 1919–1921 m. bažnyčia buvo šiek tiek paremontuota, pašalintas medinis bokštas bei stačiatikių "svogūnėliai", tačiau savo pirminės barokinės išvaizdos taip ir neatgavo.

1924 m., kai bažnyčia buvo perduota Kauno universitetui kaip Studentų bažnyčia, vyriausybė skyrė lėšų jai sutvarkyti. 1932 m. atėjo interjero eilė: buvo ištapytos bažnyčios lubos, altoriaus retabulo apvadas dekoruotas stilizuotomis vynuogių kiekių girliandomis, įrengtas modernistinio stiliaus didysis altorius. Pasak tyrinėtojos Raimondos Norkutės, interjerą dekoravęs dailininkas A.Valeška "dviejuose lubų plafonuose pavaizdavo angelus, viename iš jų angelas laiko juostą su užrašu: GARBINKIME ŠVENČIAUSIĄJĮ SAKRAMENTĄ. Kituose plafonuose nutapė pelikaną ir karvelius su vynuogėmis".

Išskirtinę akmeninę neobizantinio stiliaus Kristaus veido mozaiką pagrindiniame bažnyčios fasade 1933 m. sukūrė skulptorius Juozas Mikėnas ir jo mokinys dailininkas Boleslovas Adomas Motuza-Matuzevičius.

1934 m., tarpininkaujant Sovietų Sąjungos prekybos atstovybei, už 4 tūkst. litų buvo nupirkti penki XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vitražai, buvę 1922 m. uždarytoje Sankt Peterburgo dvasinės akademijos koplyčioje. Juos restauravo ir sumontavo Stasys Ušinskas. Didžiajame altoriuje buvo patalpintas garsios Austrijos "Geyling" firmos Sankt Peterburgo dvasinės akademijos koplyčiai apie 1880–1881 m. pagamintas vitražas "Nukryžiuotasis su angelais", languose – keturių evangelistų atvaizdai. Virš didžiojo altoriaus apskritoje angoje buvo įdėtas paties S.Ušinsko sukurtas vitražas su monstrancija. Iki mūsų dienų M.K.Čiurlionio dailės muziejuje išsaugoti keturi iš penkių istorinių vitražų, kuriuos tikimasi gražinti į bažnyčios erdvę, trys iš jų jau restauruoti.

Garsūs gyventojai

Vienuolyno pastatas taip pat buvo perduotas vyskupijos kurijai, kuriai priklauso iki šiol. Domininkonai niekad nebegrįžo į Kauną, o vienuolyne įrengtuose butuose ir toliau gyveno žmonės.

1919–1924 m. antrame vakarinio korpuso aukšte gyveno Jonas Jablonskis. Įėjimas į butą buvo iš galinio kiemo, buto langai – į Vilniaus gatvę, o auditorijos langai – į priekinį kiemą. Šioje auditorijoje, į kurią jį nuveždavo rateliuose, Jablonskis skaitė paskaitas: iš pradžių Lietuvių kalbos kursų klausytojams, paskui – Lietuvos universiteto studentams. Dabar šioje auditorijoje besimokantys Šv.Ignaco Lojolos kolegijos studentai to nežino.

1920–1922 m. čia taip pat gyveno Vincas Krėvė-Mickevičius. Šalia, gimnazijos kieme, caro laikais pastatytame raudonų plytų name (kur 1919 m. dirbo Švietimo ministerija) gyveno Kazimieras Būga. Prisiminimuose apie 1924 m. mirusio K.Būgos laidotuves aprašoma, kaip, laidotuvių procesijai išsukus iš dabartinės J.Jablonskio gatvės, jos dalyviai matė J.Jablonskį, prie savo buto lango apsipylusį ašaromis.

Vėl okupacija ir vėl – vargai

1949 m. bažnyčia buvo uždaryta ir paversta knygų bazės sandėliu, per dešimtmetį buvo sunaikintas visas interjeras. 1963 m., tuomet, kai kiti senamiesčio pastatai buvo tyrinėjami ir restauruojami, čia buvo įrengtas daugelio kauniečių atmintyje išlikęs kino teatras "Santaka". Navą padalijus į du aukštus, pirmame įrengtas vestibiulis su kasomis, fojė, drabužinė, bufetas, antrame – kino salė. Vitražai buvo išmontuoti ir išvežti į M.K.Čiurlionio muziejaus saugyklą, langai uždengti. 1965 m. architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis viešai protestavo prieš "paminklinės architektūros pastato" niokiojimą, bet jo niekas neklausė.

O Kristaus veido mozaika pagrindiniame portale išliko, vienu metu ji buvo uždengta mediniu skydu, bet vėliau – puikiai matoma. Po ja, buvusio pagrindinio portalo nišoje kabojo telefonas automatas.

Tuo metu vienuolyno pastatai jau buvo grąžinti Bažnyčiai. 1964 m. čia buvo leista įsikurti Kauno arkivyskupijos kurijai, vėliau gyveno arkivyskupas Liudas Povilonis. Įėjimas į kurijos patalpos buvo iš kiemo pusės.

Bažnyčia buvo gražinta 1990 m., iš pradžių ji vėl tarnavo kaip sandėlis, šį kartą – "Caritas". 1991–1993 m. antrame bažnyčios aukšte vyko Katechetų mokyklos prie Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos paskaitos. Tai vis dar buvo kino teatro salė: nuožulnios lentinės grindys, lentelėmis iki pusės apkaltos sienos, aptriušusios medinės atlenkiamos kėdės.

Dabar bažnyčiai grąžintas prieškario buvusios "studentų" bažnyčios statusas ir jos presbiterijoje, buvusiame kino teatro bufete, įrengta koplyčia, kurioje nuo 2005 m. vyksta nuolatinė Švč.Sakramento adoracija, tačiau daugiau niekas nepasikeitė: tikinčiuosius vis dar pasitinka buvusio kino teatro drabužinė ir kasos.

Pagaliau, 2016 m. įsteigus rektoratą ir paskyrus pirmą rektorių kun. Joną Stankevičių, atsirado vilčių, kad bažnyčia kada nors bus prikelta. Dabartinis bažnyčios vaizdas mažai primena jos barokinę praeitį. Pagrindiniame fasade išlikęs puošnus portalas su piliastrais ir apskrita niša viršuje, kurioje yra minėta neobizantinė Kristaus veido akmens mozaika. Buvusių bokštelių vietą žymi XIX a. susiformavęs neobizantinis atikas su arkiniais langais ir trikampiu frontonėliu. Po bažnyčia yra mažiausiai penkios kriptos su iki šiol netyrinėtais palaidojimais.

Daug geriau tiek iš išorės, tiek iš vidaus atrodo vienuolynas, išsaugojęs autentiškus savo barokinės architektūros bruožus ir XIX a. elementus. Vakarinio korpuso gatvės fasadas, suskaidytas dorėniniais piliastrais, turi barokinį frontoną su voliutomis ir tokiais pat, tik mažais piliastrais, vainikuotą skydeliu. Pagrindinis portalas turi prieangį su balkonu ir dorėniniais piliastrais. Viduje išliko mišrus – koridorinis ir anfiladinis patalpų išplanavimas, pirmo aukšto kryžminiai skliautai, bei nemažai interjero detalų: krosnys, durų ir langų detalės, sieninės spintos.

Domininkonų vienuolyno pastatai vienu metu buvo paskirti VDU Katalikų teologijos fakultetui, nuo 2010 m. juose įsikūrusi Šv.Ignaco Lojolos kolegija ir Kauno archivyskupijos muziejaus Bažnytinio meno skyrius.

Nors pilnai sutvarkyti itin išskirtinėje miesto vietoje esančiam pastatui reikės didžiulių investicijų, pirmuosius darbus ketinama pradėti netrukus, o į renginių ciklą pakviesti jau gegužės mėnesį.

Švč. Sakramento, dar kitaip vadinama Studentų, bažnyčia yra įsikūrusi pačiame Kaune senamiestyje, prie požeminės perėjos.

Vilniaus gatvėje nebaigta statyti vienanavė bebokštė dominikonų bažnyčia, pirmiausia tituluota Šv. Kazimiero vardu, iškilo 1644 m. Vėliau čia buvo ir vienuolyno kompleksas, ir cerkvė, ir sandėlis, ir kareivinės. Paskutinė šio pasato paskirtis – kino teatras „Santaka“. Dabar bažnyčios koplytėlėje kasdien vyksta mišios, visą parą veikia ir adoracijos koplyčia. Tačiau visos kitos erdvės – kol kas nenaudojamos.

Savąja idėja jie pasidalino su Kauno senamiesčio draugija. Praeitų metų pabaigoje pastaroji ir Kauno arkivyskupijos kurija pasirašė susitarimą, kad nenaudojamos ir apleistos bažnyčios pastato erdvės galėtų būti atvertos ne tik religinei bendruomenei – čia vyktų koncertai, renginiai, parodos, kita kultūrinė veikla. Šiltuoju sezonu senamiesčio renginiams galėtų būti skirtas ir šalia bažnyčios esantis kiemelis. Mainais už galimybę vystyti pasaulietinę veiklą, bažnyčios valdytojai tikisi platesnio visuomenės įsitraukimo į pastato fasado ir jo vidaus erdvių sutvarkymą.

„Sukūrėme iniciatyvai viešinti skirtą internetinį puslapį, pakvietėme žmones aukoti skambinant trumpuoju numeriu 1490. Per pirmus kelis mėnesius geradariai, kuriems papasakojome apie sumanymą, jam skyrė 2000 eurų. Tačiau jų atlikti svarbiausius darbus nepakako. Taip gimė mintis suburti menininkus ir jų dovanotus darbus parduoti aukcione“, – dėstė misijos atgaivinti apleistą pastatą vystytojai.

Iškilmingą renginį, sukvietusį aukotojus į Kauno Rotušę, vedė Dainius Martinaitis. Šventės pradžią oficialiai paskelbė respublikinių ir tarptautinių konkursų prizinių vietų laureatės, pianistės Brigita Zavarskytė ir Liepa Juodytė. Savo muzikos koncertą susirinkusiems dovanojo Jūratė Miliauskaitė, o žiniomis apie laikinosios sostinės tarpukario filantropus pasidalino Kauno istorijos draugijos pirmininkas, doktorantas Gediminas Kasparavičius.

Dar šįmet Švč. Sakramento bažnyčioje planuojama iškirsti užmūrytas duris iš Vilniaus gatvės pusės, tada – sudėti grindis, minimaliai sutvarkyti langus.

Jau sutarta ir dėl pirmųjų - šių metų Hansa dienų metu vyks šventė bažnyčios kieme, o jos erdvėse – paroda. Vėliau bažnyčios erdvėse galės vykti bendruomenių renginiai, menininkų pasirodymai, spektakliai, parodos ir kita veikla.

Prieš metus "Kauno dienos" kalbintas šventovės šeimininkas kun. teol. lic. Jonas Stankevičius tik gūžčiojo – bažnyčia, kurios patalpomis kone 50 metų naudojosi miestas, palikta likimo valiai.

Stojęs prie bažnyčios vairo, J.Stankevičius bažnyčią ėmė gelbėti savo jėgomis. Pakeitė lietvamzdžius, kad drėgmė dar labiau neardytų aptrupėjusio pastato tinko, šiek tiek palopė stogą, atsikratė per daugybę metų patalpose susikaupusių šiukšlių, įrengė nediduką rektoriaus kabinetą.

Antras aukštas, kur kadaise buvo pagrindinė kino teatro "Santaka" salė, liko neliestas, o storos medinės durys toliau dangstė apgailėtiną erdvių būklę – kiaurus, polietilenu uždangstytus langus, lentomis užverstą Didžiojo altoriaus aikštelę ir iš lubų kyšančius laidus.

Dar praėjusiais metais J.Stankevičius gavo leidimą vidaus griovimo darbams. Deja, jų negalėjo pradėti dėl lėšų stygiaus.

"Pagaliau pajudėjome", – rudeniui persiritus į antrą pusę, lengviau atsiduso dvasininkas.

Pirmieji etapais numatyti darbai pradėti už parapijiečių ir bažnyčios lankytojų aukas.

Prieš kelias savaites antrame Švč.Sakramento bažnyčios aukšte, anot jo, pradėtos griauti pertvaros. Paklaustas, ar pačioje miesto širdyje stūksanti šventovė pagaliau sulaukė miesto valdžios malonės, J.Stankevičius šyptelėjo. Esą dar praėjusiais metais jis kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę, kad skirtų lėšų skyrimo suplanuotiems vidaus darbams.

"Deja, finansavimo taip ir negavome", – šventovės šeimininkas apgailestavo, kad per metus miesto valdžios požiūris nepasikeitė. Pirmieji etapais numatyti darbai pradėti už parapijiečių ir bažnyčios lankytojų aukas. Dalį pinigų iš solidarumo fondo skyrė kurija.

"Kas toliau? Lauksime pinigų iš Kultūros paveldo departamento, kad galėtume pradėti restauraciją", – ateities planais dalijosi J.Stankevičius. Beje, juose numatyti ir bent keli vitražai. Vienas jų – garsiosiose Austrijos "Geyling" dirbtuvėse kurtas "Nukryžiuotasis su angelais", kadaise puošęs centrinį bažnyčios langą prie Didžiojo altoriaus. Šiuo metu jis saugomas M.K.Čiurlionio dailės muziejuje.

"Dirbtuvėse restauruojami dar keli šventovės vitražai. Tikimės, kad jau šį mėnesį atsivešime juos į Kauną, – paklaustas, kada paveikslai iš tūkstančių spalvoto stiklo gabalėlių atsidurs ten, kur jiems ir priklauso, dvasininkas negalėjo atsakyti. – Kol visko neišgriovėme ir nepradėjome vidaus restauravimo darbų, vitražų paprasčiausiai nėra kur statyti."

Šimtmečių istorija

Įveikę požeminę perėją Vilniaus ir Birštono gatvių sankryžoje, pasukite galvą dešiniau – pažvelkite į baltą, 31-uoju numeriu pažymėtą pastatą ir ant jo fasado iš spalvotų akmenų sudėliotą Kristaus veidą, kuris tarsi su priekaištu žvelgia į kiekvieną, paskubomis praėjusį pro šalį.

"Atvirai? Gėda, bet nežinau, kaip ji vadinasi", – "Kauno dienos" žurnalistės sustabdyta pusamžė kaunietė tik dar kartą patvirtino būgštavimus, kad pačioje miesto širdyje stūksantį Švč. Sakramento bažnyčia daugumai miestiečių – neįminta mįslė.

Istoriją pradėjusi rašyti maždaug 1678 m., per kelis šimtmečius šventovė savo veidą pakeitė ne vieną kartą. Jos bokštą puošė ir katalikų, ir stačiatikių kryžiai, o po barokinės bažnyčios stogu glaudėsi ne tik maldininkai, bet ir prancūzų kariuomenės įgula.

1961 m. buvo užmojų čia įrengti planetariumą, tačiau vietoje jo po dvejų metų atsirado kino teatras "Santaka". Šis periodas bažnyčiai buvo vienas liūdniausių, mat po sovietų valdžios sumanymų nebeliko nieko, kas primintų barokinį šventovės vaizdą: įrengti laiptai, naujos perdangos, uždengti langai, išmontuoti ir nežinia kur pradanginti vitražai. Prieš pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą, 1990-ųjų kovo 6 dieną, "Santakos" kino teatro pastatas paverstas laikinuoju organizacijos "Caritas" sandėliu. Čia buvo saugoma gauta labdara ir maistas. Galiausiai 2004-ųjų rugsėjį Švč. Sakramento bažnyčioje, buvusio kino teatro kavinės patalpose, atidaryta akademinio jaunimo koplyčia. Darbo dienomis, laikrodžiui mušant vidudien, čia susirenka apie pusšimtis maldininkų.

Sulopė pastato stogą

"Šių metų vasarį Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas įsteigė Kauno Švč. Sakramento rektoratą, o mane paskyrė bažnyčios rektoriumi", – taškus istoriniame pasakojime sudėliojo naujasis šventovės šeimininkas kun. teol. lic. Jonas Stankevičius.

Ekskursiją po buvusį kino teatrą jis pradėjo nuo pastatą supančios pustrečio metro aukščio tvoros. Jau kurį laiką ant jos užkabinta lentelė praeiviams primena, kad čia stovi Švč.Sakramento bažnyčia, o ne sandėliai ar kitos neaiškios paskirties pastatas. Kiemelyje iškelta plevėsuoja rektorato vėliava.

"Eime toliau, – žengęs platų žingsnį, buvęs Gerojo Ganytojo bažnyčios statytojas ir parapijos bendruomenės įkūrėjas vėl stabtelėjo. – Turbūt pastebite, kad pakeisti lietvamzdžiai. Iki tol jie niekam nerūpėjo, o drėgmė sėkmingai ardė pastato sienas." Prie bažnyčios vairo stojus J.Stankevičiui pakeista ne tik lietaus vandens nuvedimo sistema. Pagal galimybes palopytas ir pastato stogas, išneštos per daugybę metų patalpose susikaupusios šiukšlės, įrengtas nedidukas rektoriaus kabinetas.

"Čia senieji kino teatro tualetai, o štai buvusiose kavinės patalpose įrengta koplyčia. Į pamaldas susirenka bent kelios dešimtys tikinčiųjų. Tiesa, vestuvės ir krikštynos čia nevyksta. Abejoju, ar kas norėtų", – rankomis skėstelėjo dvasininkas.

Artimųjų Rytų vaizdas

Ilgai neužsibuvęs pirmajame aukšte, J.Stankevičius lėtai pakilo į antrąjį. Nuo miestiečių akių slepiamos buvusio kino teatro erdvės apsaugotos storomis, ornamentais puoštomis durimis, keliais mediniais basliais ir retomis metalinėmis grotomis.

"Vaizdas, kurį netrukus pamatysite panašus į Sirijos nūdieną", – iš lėto traukdamas rankeną intrigavo pašnekovas. Jau po akimirkos prieš akis atsivėrė įspūdingos erdvės ir apgailėtina jų būklė. Langai – kiauri arba užtraukti polietileno paklodėmis. Didžiojo altoriaus aikštelė užkrauta lentomis. Lubose kyšo pliki laidai.

"Kažkada čia buvo medinės kėdės, puošnus altorius, vargonai ir daug paveikslų. Ką turime dabar? Pažiūrėkite", – pirštu į apsilupinėjusią sieną bakstelėjo bažnyčios rektorius. Storu sluoksniu užtepti, 2000 m. atliekant polichrominius tyrimus vietomis prakrapštyti, pilki dažai tarsi kuždėjo, kad po jais slepiasi įspūdingi piešiniai.

"Nacionalizavus bažnyčią visas interjeras buvo sunaikintas. Bažnyčios erdvėje sumontuoti gelžbetoniniai perdengimai vidaus erdvę suskaidė į dvi dalis. Įrengta įvairiausių papildomų patalpų, – šventovės skaudulius toliau vardijo pašnekovas. – Siaubingas ne tik vidus, bet ir pats fasadas: nutrupėjęs tinkas, nusilupę dažai. Nereikia būti išminčiumi, kad suprastum – būtinas kapitalinis bažnyčios remontas. Miesto valdžia siūlo pirmiausia tvarkyti išorę, bet aš manau, kad ne nuo to reikia pradėti."

Tikisi valdininkų paramos

Bažnyčios rektorius įsitikinęs, kad fasadas gali palūkėti, kur kas svarbiau pastato vidaus griovimo darbai. Leidimas jiems gautas. Beliko tik rasti, kas finansuos.

Dar šią vasarą J.Stankevičius Kauno miesto savivaldybei buvo pateikęs paraišką dėl lėšų skyrimo suplanuotiems vidaus darbams. Deja, dvasininko kreipimasis valdininkams nepasirodė vertas dėmesio.

"Miestas patalpomis naudojosi penkiasdešimt metų, o dabar paliko mus vienus. Kur ieškoti lėšų? Juokaudamas sakau, kad turbūt teks rašyti laišką į Vatikaną, – dar kartą akimis perbėgęs per visas antrojo aukšto sienas graudžiai šyptelėjo rektorius. – Kalbėjau ir su akademine bendruomene, nes kad ir kaip ten būtų, ši bažnyčia yra studentų. Kaip ir pats Kaunas – studentų miestas. Tačiau viskas tik kalbos."

J.Stankevičius net neabejojo, kad pradėjus pirmuosius apčiuopiamus darbus, aktyvesnė taptų ir tikinčiųjų bendruomenė, kuri prie bažnyčios prikėlimo prisidėtų ne tik darbais, bet ir aukomis. Puikus to pavyzdys esą Šv.Jurgio Kankinio bažnyčia, kurioje iš geradarių aukų languose sužibo jau ne vienas vitražas.

"Jei ne žmonės, nieko nedaryčiau. Dabar juk yra dėl ko stengtis. Juolab kad ir turistai kartkartėmis čia užsuka. Gėda", – į visuomenę ir šiai problemai abejingus politikus viltingai kreipėsi dvasininkas.