Ypatinga proga
Seserys benediktinės jau kurį laiką gyvena laukimu. "Tvoros?" – dirstelėję į pakalnėje sumestus baltus maišus veikiausiai pagalvosite ir mažai tesuklysite.
Tiesa, apie žemiškus rūpesčius – kiek vėliau. Į Kauno benediktinių vienuolyno ansamblio teritoriją koją šįkart kėlėme ne tik dėl šventovę juosiančios tvoros – kur kas labiau mus domino relikvija, kuri jau kitą savaitę atkeliaus į Šv.Mikalojaus neparapinę bažnyčią. Anot ekskursiją surengusios sesers Gabrielės, į vienuolyną, kuriame rektorius, seserų benediktinių vienuolyno kapelionas palaimintasis T.Matulionis gyveno 1936–1943 m., bus atgabenta I laipsnio relikvija – dalis šventojo palaikų.
"Eime paskui mane", – sparčiu žingsniu sesuo Gabrielė pasuko šventovės link. Atvėrė sunkias medines duris ir suklupo priešais didįjį altorių taip, kaip anuomet tai darė palaimintasis. Tuomet kilstelėjo akis viršun.
"Čia – Vokietijoje pagaminti vitražai "Adoruojantys angelai". Juos užsakė kapelionas, vyskupas T.Matulionis", – patyliukais šnabždėjo ekskursijos vedlė. Saulei pasisukus į spalvotus stikliukus, jų spindesys savo grožiu esą užburia ne tik seseris, bet ir kitus maldininkus. Ne mažiau įtaigi ir didžiojo altoriaus mensa, ant kurios pavaizduotas Kristaus veidas.
Vyksta paruošimo darbai
"Kai klūpi priešais didįjį altorių, atrodo, kad įsilieji į angelų ratą", – pakilusi nuo grindinio sesuo Gabrielė dirstelėjo į paveikslą, kuriame pavaizduota Radvilos Našlaitėlio dukterėčia sesuo Kristina Radvilaitė, naujuosius vargonus, tada žengė žingsnį kairiau ir stabtelėjo prie kito altoriaus.
Viršutinėje jo dalyje saugoma Šv.Benedikto relikvija, apačioje jau netrukus bus padėtas relikvijorius, saugantis palaimintojo Teofiliaus kūno dalį. Kai atvykome į šventovę, baltu marmuru klota speciali niša dar buvo be durelių, tačiau sesuo Gabrielė tikino, kad per kelias dienas jos bus įstatytos. Iš abiejų pusių bus pritvirtintos votams – maldavimo ir padėkos ženklams kabinti skirtos vietos.
"Ar planuojame šventę? Žinoma!" – džiaugsmingai rankomis skėstelėjo vienuolė. Šv.Mikalojaus bažnyčiai skirta relikvija birželio 14-ąją bus perduota Kaišiadorių katedroje. Tos pačios dienos vakare, 18 val., ji bus garbingai įnešta į Šv.Mikalojaus bažnyčią. Po iškilmingų Šv.Mišių relikvijorius su palaimintojo Teofiliaus relikvija bus įdėtas į parengtą altorių. Tikintieji visada galės matyti palaimintojo relikvijorių ir prie jo melstis.
"1943 m. gavęs paskyrimą, į Kaišiadorius T.Matulionis išvyko su trimis seserimis benediktinėmis. Po mirties jis vėl grįžta čia ir vėl rūpinasi mumis", – sesers Gabrielės akyse suspindo džiaugsmo ašara.
Ne tik dėl besisukančio istorijos rato, bet ir dėl žmonių gerumo. Vos tik sužinoję apie T.Matulionio grįžimą, miestiečiai ėmė aukoti pinigus tam, kad būtų įrengta vieta relikvijai saugoti.
O ar žinote, kad vyskupas mėgo vaikščioti po gryną orą, iš duonos lipdė rožinį, negalėjo atsispirti spurgytėms ir braškėms?
Klebonijos pastatas griūva
Pašnekovė vylėsi, kad žmonės bus tokie pat geranoriški ir padės įrengti atminimo lentą ant dviaukščio namelio, kuriame kadaise gyveno palaimintasis. Nieko nelaukę pajudėjome jo link.
"Jums pasisekė – šiaip į kleboniją niekas nepatenka", – pakilusi lauko laiptais aukštyn sesuo Gabrielė atvėrė duris ir ranka mostelėjo į ilgo koridoriaus galą, kur anuomet gyveno T.Matulionis.
"Bute yrengti du kambariai – poilsio ir miegamasis", – nedaugžodžiavo vienuolė. Verčiau ragino žvilgsniu išmatuoti įspūdingą lubų aukštį ir pasisveikinti su istorijos liudininkais – senu praustuvu, atšokusia emale ar mediniais langų rėmais, apsilaupiusiais dažais. "Namas šildomas malkomis, o kapeliono bute yra sena koklinė krosnis", – anot sesers benediktinės, žiemą čia gan vėsu.
Pastatas yra avarinės būklės: trūkinėja senos sienos, byra tinkas. Pirmajame ir trečiajame aukštuose anksčiau gyveno bent kelios šeimos. Dauguma jų išsikėlė, tačiau viena tebegyvena.
Įnešė daug naujovių
Tais pačiais laiptais nusileidę žemyn, akis pakėlėme į aukštą medinį kryžių, kurį 1937 m. minint 550-ąsias Lietuvos krikšto metines pašventino T.Matulionis. Stovėdama šalia jo, sesuo Gabrielė ėmė vardyti darbus, kuriuos per septynerius metus nuveikė palaimintasis.
"Paskirtas benediktinių kapelionu ir gavęs visus įgaliojimus rūpintis vienuolių dvasiniais reikalais, T.Matulionis įvedė dvi dvasines naujoves", – pasakojimą tęsė pašnekovė. Pirmiausia – iki šių dienų išlikusią Švenčiausiojo Sakramento adoraciją.
"Taip pat negaliu nepaminėti papildytų seserų priėmimo į vienuolyną ir įžadų apeigų. Viena jų – naujokių priėmimas", – pasakojo vienuolė. Vilkėdamos suknelėmis, seserys su lelijos žiedais rankose pereidavo bažnyčią iki pat altoriaus. Taip esą vyksta iki šiol. "Jos, kaip ir seserys, kurios duoda amžinuosius įžadus, gulasi ant žemės kryžiumi ir yra užklojamos juodu audeklu – celūnu, o šis apiberiamas gėlių žiedais. Tai reiškia, kad pasauliui mirei dvasine prasme ir priklausai tik Dievui", – prabilusi apie amžinuosius įžadus, kuriuos yra pati davusi, sesuo Gabrielė atskleidė ir daugiau įdomių faktų apie T.Matulionį.
Gelbėjo žydų vaikus
Pasirodo, seserys kartu su kapelionu gelbėjo žydus iš pirmojo geto teritorijos, kuri iš vienuolyno palėpės matoma kaip ant delno.
Prikrovusios pilnus krepšius maisto, seserys juos paleisdavo per Nerį. Surinkę produktus, žydai vietoj jų suguldydavo kietai užmigdytus vaikus. Vėliau slėpdavo vienuolyne, o galiausiai susukti kailiuose mažieji buvo gabenami į Čiobiškio vaikų namus.
"Trys seserys už tai apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais", – geradarėmis žavėjosi pašnekovė. 2003 m. tokį apdovanojimą po mirties gavo ir Dievo tarnas T.Matulionis už drąsą, sumanumą iš ryžtą karo metais Kaune, Čiobiškyje ir Kaišiadoryse slapstant žydaitę Esterą Elinaitę.
"O ar žinote, kad vyskupas mėgo vaikščioti po gryną orą, iš duonos lipdė rožinį, negalėjo atsispiri spurgytėms ir braškėms?" – pastarosiomis, o neretai ir prisirpusiomis vynuogėmis seserys kapelioną vaišino pakvietusios į kiemelį, kur pasauliečiams iki šiol nevalia kelti kojos. Mums ir vėl pasisekė – vedami sesers Gabrielės patekome į rojų žemėje. Kairiau uodėme prieskonines žoleles, dešiniau – prasiskleidusias rausvas rožes, kurių galvutes skynė ir į prijuostę rinko sesuo.
"Panašiai taip viskas atrodė ir tada, kai čia dar gyveno T.Matulionis", – nepriekaištingai sutvarkytas lysves akimis glostė vienuolė.
Apgailėtina tvora
Už nugaros jai ir mums liko unikalus gotikinis mūrinės bažnyčios bokštelis, vienuolynas su celėmis ir vieno aukšto mūrinukas, anksčiau glaudęs našlaičius. Dabar pastatas stovi tuščias ir užkaltais langais. Neseniai įlūžo jo stogas.
"Būtų smagu čia įrengti svečių namus. Tik reikia labai daug lėšų", – atgal į realybę grįžo VšĮ "Domus Laudis" direktorė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) humanitarinių mokslų daktarė sesuo Gabrielė.
Nepaisant žemiškų rūpesčių, šviesa nuo sesers veido nesitraukė – apie dalykus, kurie iš vėžių išmuša net ir geležinės kantrybės mirtinguosius, ji kalbėjo su šypsena.
"Nors ir įtrauktas į lankytinų objektų sąrašą, vienuolyno ansamblis nėra labai patrauklus", – neslėpė pašnekovė. Remontas, anot jos, reikalingas vienuolynui, klebonijai ir pačiai bažnyčiai. Paspaudus šaltukui, būti joje esą sunkiai įmanoma. Ne pro šalį būtų šildomos grindys ir nauji langai, pro kuriuos nešvilpautų vėjai. Seserys svajoja ir apie šventovės bokštą, kuris po remonto galėtų atsiverti turistams.
Ansamblio piktžaizdė – 350 m ilgio paveldinė tvora. Seniausia jos atkarpa ir centriniai vartai turėtų būti baigti sutvarkyti šį rudenį, tačiau didžioji dalis užtvaros vis dar prašosi pagalbos. Kebliausia padėtis – P.Eimučio ir Šv.Gertrūdos gatvėse, kur tvora suskeldėjusi, virstanti.
"Gatvele vaikšto studentai, žmones vedžioja šunis, o ir vaikai mėgsta užsilipti. Baisu, kad nenutiktų nelaimė", – savo būgštavimus darsyk išsakė sesuo Gabrielė.
Tiki žmonių gerumu
Skaičiuojama, kad visos tvoros renovacijos sąmata siekia daugiau nei 1 mln. eurų.
Kauno miesto savivaldybė iš Paveldotvarkos programos praėjusiais metais remontui skyrė 37,5 tūkst. eurų. Dar tiek pat lėšų surinko pats vienuolynas.
"Kalbėti apie pinigus labai sunku. Žinau, kad palaimintasis Teofilius mumis ir toliau rūpinsis, o mes kasdien meldžiamės už visus geradarius, – jų, anot vienuolės, buvo, yra ir bus. – Visi prisidėjusieji prie tvoros remonto bus įtraukti į vienuolyno istoriją – įrašytas tvoroje jų pavardes matys ateinančios kartos."
Prie tvoros remonto darbų galite prisidėti ir jūs, lėšas pervesdami į Kauno seserų benediktinių viešosios įstaigos "Domus Laudis" banko sąskaitą: LT55 7044 0600 0796 1450, AB SEB banke.
Prieš atsiveikindama sesuo Gabrielė priminė, kad Šv.Mikalojaus bažnyčia visuomet laukia maldininkų, o Šv.Mišios čia aukojamos kasdien: darbo dienomis – 18 val., šeštadienį – 8 val., sekmadienį – 10 val.
Birželio 14 d. Palaimintojo Teofiliaus relikvijų sutikimas Kaune, Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje.
12 val. šv. Mišiose Kaišiadorių katedroje Kauno seserims benediktinėms bus perduotos palaimintojo Teofiliaus Matulionio relikvijos.
Tą pačią dieną 18 val. Kaune, Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje, vyks relikvijų sutikimo iškilmės. „Visi maloniai kviečiami dalyvauti, dėkoti Dievui už palaimą mūsų miestui per palaimintojo Teofiliaus, buvusio seserų benediktinių rektoriaus, pradėjusio Švč. Sakramento adoraciją Kaune, užtarimą“, – kviečia seserys.
