– Visų pirma, pakalbėkime apie apklausą. Žmonės norėtų grįžti į Lietuvą, bet ar skaičiai rodo, kad jie grįžta?

– Skaičiai išties rodo, kad jie grįžta. Teigiamas migracijos poslinkis pagaliau įvyko – per trejus metus, žiūrint į statistiką, lietuvių grįžta daugiau, nei išvyksta. Vien pernai grįžo daugiau nei 14 tūkst. Lietuvos Respublikos piliečių.

– Bet dalis jų taip pat ir išvyksta, emigracija tęsiasi.

– Taip, emigracija išties tęsiasi, tačiau tendencija yra tokia, kad daugiau jų parvyksta. Jeigu pradžioje mes galvojome, kad galbūt „Brexit“, galbūt kovidas, tada nutiko visa siaubinga situacija Ukrainoje ir galvojome, kad jie turėtų, atvirkščiai, išvykti, bet ne – tendencija išlieka ta pati, ir mes tuo labai džiaugiamės.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokios yra priežastys? Ar priežastys sutampa su apklausa – jie mato, kad čia, Lietuvoje, jie gali užsidirbti panašiai, kaip tą darė užsienyje?

– Mūsų patirtis rodo, kad neigiamai Lietuvą dažniausiai vertina tie, kurie nebuvo išvykę. Reikia išties pasidžiaugti, kad, kaip jūs ir minėjote, Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis žymiai išaugo. Lietuvoje yra ramus gyvenimo būdas, švarus oras, yra daug galimybių. Pernai Lietuva taip pat sulaukė didžiausio skaičiaus tiesioginių investicijų, tai rodo, kad atsidaro aukšto lygio gerai apmokamos kvalifikuoto darbo vietos, ir lietuviai grįžta. Dauguma jų galbūt išvyko tiesiog baigti studijas arba užsidirbti būstui ir jie grįžta nebūtinai į Vilnių, Klaipėdą ar Kauną, kaip mes galvojame, jie grįžta į regionus, 60 proc. jų.

– Bet tai yra nauja tendencija, kad jie grįžta ne į didžiuosius miestus, jie grįžta ten, kur greičiausiai yra jų artimieji, ar ne?

– Taip. Ir mūsų, „Renkuosi Lietuvą“, apklausa, ir jūsų minėta apklausa rodo tą patį – lietuviams tapo svarbu tiesiog gyventi Lietuvoje. Tai arti jiems sociokultūrinės aplinkos, arti artimųjų, ypač, jeigu grįžta su vaikais. Rugpjūtį jų grįžta daugiausia. Kodėl? Todėl, nes prasideda nauji mokslo metai ir jie atsiduria prie sprendimo priėmimo slenksčio: ar mes liekame užsienyje ir ugdome vaikus ten, ar grįžtame.

– Čia turbūt sutampa ir su atostogomis, ar ne? Žmonės grįžta aplankyti savo šalies, artimųjų ir sako: visai čia nieko, mes liekame, ar ne? Būna tokių atvejų?

– Manau, kad tikrai būna. Žmonės, kurie grįžta tiesiog atostogoms, noriu paminėti, kad jie nėra įtraukti į apskaitą ir statistiką, jie yra įtraukiami tik tada, kai čia deklaruoja gyvenamąją vietą, tai labai svarbu, nes dažniausiai, kai pasakome, kad lietuviai grįžta, sako: paatostogauti. Ne, tokių žmonių į statistiką neįtraukiame.

Žmonės, kurie grįžta tiesiog atostogoms, noriu paminėti, kad jie nėra įtraukti į apskaitą ir statistiką.

– Grįžti, kaip ir išvykti, nėra taip lengva. Kokių jiems kyla klausimų?

– Klausimų apstu įvairių: nuo to, kaip man rasti norimą darbą, ar rasiu panašų darbą, ar yra persikvalifikavimo kursai iki to, kaip man reintegruoti vaikus, ypač, jei jie visiškai nekalba lietuviškai. Galų gale, lietuviai išvykę į užsienį sukuria ten šeimas, klausia, ar aš galiu parsivežti savo sutuoktinį, kuris yra užsienietis ir galbūt yra ne iš ES šalies, o iš trečiosios šalies – reikia vizos, leidimo gyventi ir kt. Taigi yra labai daug klausimų ir tie klausimai dažniausiai yra adresuojami skirtingoms institucijoms, nuo „Sodros“ iki Valstybinės mokesčių inspekcijos ir pan. „Renkuosi Lietuvą“ yra tas vienas būtinas langelis, kur mums parašo žmogus ir mes jam sudėliojame planą pagal jo individualią situaciją nemokamai. Mes jau suteikėme 60 tūkst. konsultacijų nuo savo gyvavimo pradžios, tai yra didelis skaičius.

„Už kelias dešimtis eurų jums skristi tikrai nepavyks“, – teigė Civilinės aviacijos asociacijos valdybos pirmininkė Orijana Mašalė.

Tiesa, šiomis dienomis atvykstantys į Lietuvą brangumu nesiskundžia.

„Ką aš žinau, normalios dar tos kainos“, – sakė oro uoste kalbinta moteris.

„Stebiuosi, kokios žemos kainos iš Norvegijos į Lietuvą šiuo metu“, – šypsojosi namo grįžęs vaikinas.

„Tik 22 eurus sumokėjau už bilietą, kurį pirkau prieš kokį mėnesį. Palyginus nedaug“, – antrino kitas pašnekovas.

Skrydžių bendrovės stebi, kad piką bilietų kainos pasieks gruodžio viduryje. Likus kelioms dienoms iki Kalėdų. Tuomet šventiniai skrydžiai iš labiausiai lietuvių pamėgtų šalių į vieną pusę gali kainuoti ir iki 400 Eur. Tačiau brangimą aiškina paprastai. Augant paklausai skrydžių bendrovės nesibaimina kelti kainų.

„Niekas nenori čia labai pasilupikauti ir apiplėšti keliautojus. Tiesiog natūraliai susiklosto, kad paklausa labai padidėja. Srautas kalėdiniu laikotarpiu Europoje išauga net iki 8 kartų“, – komentavo situaciją „Skrendu.lt“ atstovė Rasa Levickaitė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Keliautojai įsitikinę, kad sumokėję brangiai skrydžiui per Kalėdas – patys kalti, jog delsė pirkti bilietus.

„Visada  šventėms bilietų kainos pakyla. Jau eilę metų tas pats“, – teigė moteris.

„Šventėms tai yra sėkmės reikalas. Kartais galima nusipirkti už 500 Eur, o kartais – ir už 100 Eur. Labai priklauso nuo oro linijų“, – svarstė kita keleivė.

Be to, bilieto kainą lemia ir paties keliautojo poreikiai.

„Jeigu nori nepatogių skrydžių, tai bilietus galima gauti, bet jei nori – greitai ir komfortiškai, už tai reikia sumokėti“, – savo nuomonę išsakė jauna moteris.

Nesvarbu už keliasdešimt ar kelis šimtus eurų, žmonės įsitikinę, kad vis tiek bilietus skrydžiui pirks. Esą jau šį rudenį siūlomų krypčių skaičius beveik pavijo priešpandeminį lygį. Spalio mėnesį per Lietuvos oro uostus keliavo beveik 550 tūkst. keleivių. Aptarnauta beveik 5 tūkst. skrydžių. Didžioji dauguma jų – emigrantų iš Lietuvos pamėgtos šalys.

Paskutinės minutės bilietų per Kalėdas sparčiai mažėja. Tad uždelsusiems teks pasitelkti vaizduotę, kaip grįžti namo.

 

„Didžiosios Britanijos, Skandinavijos, Vokietijos... Oro bendrovės reaguoja, jos siūlo bilietus šiek tiek didesnėmis kainomis specifiškai būtent šventiniu laikotarpiu“, – sakė Lietuvos oro uostų atstovas Tada Vasiliauskas.

Žinoma, skrydžius stebintys specialistai pripažįsta, kad brangimą lemia ir išaugusios kuro kainos. Kad net pigiausiose oro linijose bilietų už keliasdešimt eurų rasti tampa vis sudėtingiau. Ypač skrendant per šventes.

„Įvykusi energetikos krizė gerokai pakoregavo ir aviacinio kuro kainas. Šiuo metu aviacinis kuras kainuoja net tris kartus brangiau nei kainavo iki karo Ukrainoje“, – kalbėjo O. Mašalė.

„Aviacijos rinką taip pat formuoja tos pačios globalios priežastys, kurios paskui jaučiamos ir kiekvienam keleiviui“, – sakė T. Vasiliauskas.

Skrydžių kainas stebintys specialistai perspėja – paskutinės minutės bilietų per Kalėdas sparčiai mažėja. Tad uždelsusiems teks pasitelkti vaizduotę, kaip grįžti namo.

„Norint grįžti į Lietuvą iš Skandinavijos, galėsime jungti ir keltą, ir lėktuvo, ir autobuso bilietą. Taip pat iš Europos dalį atkarpų galima įveikti traukiniais. Paskui įsijungia ir planas B, ir planas C“, – teigė R. Levickaitė.

Šiemet skrydžių ir turizmo kainos Europoje šoktelėjo 22 proc.

Išvykti gyventi iš Lietuvos pirmasis sugalvojo Ingos vyras – būtent jis pasiūlė žmonai pirmiausia nuvykti į Kiprą. Bet kai ten nepasisekė pritapti, pasiūlė kitą variantą – keliauti į Vokietiją. Vis dėlto ir ten nesulaukus pasisekimo, buvo dar viena stotelė – Anglijos miestas Liverpulis. Tačiau ir tai ne pabaiga. Galiausiai Tamoševičių šeima atsidūrė Škotijos mieste Glazge.

Atvykus į Liverpulį, kur įsidarbino mėsos gamykloje, nuo pat pradžių Ingai ėmė atrodyti, kad visi aplinkui tik nori pasijuokti iš jos ir vyro. Tarsi žmonės susimokė pakenkti, sako moteris. O pasiguosti nebuvo kam, juk svetimoje šalyje nebuvo nė vieno draugo.

„Svarbiausia, kad darbo vietoje reikėjo kovoti ne su vietiniais, bet su tais pačiais lietuviais, kurių buvo labai daug. Aišku, anglų kalba nebuvo ideali, ir sunkiausia, kuomet tu supranti viską ir [girdi], kaip kitas lietuvis tau vertėjauja ir verčia ne į tą pusę...“ – neslepia „Emigrantų“ pašnekovė.

Svarbiausia, kad darbo vietoje reikėjo kovoti ne su vietiniais, bet su tais pačiais lietuviais, kurių buvo labai daug.

Liverpulį Inga prisimena kaip vieną žiauriausių pasaulio vietų. Dėl menkiausio darbelio žmonės ten esą pasiruošę vienas kitam perkąsti gerkles. Ji sako, kad naujų atvykėlių tame mieste nekenčia kaip didžiausių priešų: „Dėl tų pasiskundimų, apmelavimų [...] dabar labai atsargiai žiūriu į kiekvieną lietuvį.“

Apkaltino seksualiniu priekabiavimu 

Medicininį išsilavinimą turinti moteris Liverpulio mėsos gamykloje jautėsi kaip kankinė. Nerado ryšio su prieš ją nusiteikusiais kolegomis ir pats darbas nepatiko. Net ir į namus nebuvo miela grįžti, mat gyveno tokioje vietoje, kur kiekvieną dieną atvažiuodavo policija, kur dieną naktį girdėjosi šūviai.

Tuomet profesionaliu virėju Lietuvoje dirbęs Valerijus Škotijoje gavo pasiūlymą dirbti viešbučio ūkvedžiu, o štai Inga ten pat buvo kviečiama tapti kambarinių vadove. Šeimai atrodė, kad tai geriausias gyvenime pasiūlymas, kurio negalima atsisakyti. Įtarti, kad viskas pasibaigs didžiuliu skandalu, jie negalėjo.

„Teko dirbti su škote, kuri yra vyresnio amžiaus ir kuri viešbučių sferoj buvo dirbusi daug ilgesnį laiką. Turbūt ji manė, kad nesąžininga, jog emigrantės pozicija aukštesnė negu jos. Buvo sunku, buvo labai daug trinties, labai daug skundų, buvo mėginimas net apkaltinti vyrą seksualiniu priekabiavimu“, – atskleidžia Inga.

Kaltinimai, kuriuos išgirdo iš žymiai vyresnės škotės, buvo tarsi peilis į nugarą. Užteko Ingai vieną dieną nepasirodyti darbe ir jos mylimas vyras pateko į skandalingą situaciją, kurią vėliau daug kartų teko aptarinėti teismo posėdžiuose.

„Tai nutiko tuo metu, kuomet laukiausi pirmo mūsų sūnaus ir tiesiog buvo išeiginė diena, o vyras ten dirbo kaip pagalbinis darbuotojas. Nutiko taip, kad ji tiesiog koridoriuj valgė pusryčiams savo burgerį ir ant marškinėlių truputėlį užtiško.

Ėjo klientė, o prieš ją – mano vyras. Mes manom, kad negražu, jei klientas matys tave kažkaip [apsidrabsčiusį]. Jis tiesiog su pirštu numetė tą gabalėlį. Ir buvo apkaltintas. Iš [ten dirbančių] lenkaičių, kurios anglų kalbos nemoka, buvo surinkti parašai“, – pasakoja emigrantė.

Inga įsitikinusi, kad seksualinio priekabiavimo byla prieš jos itin ramų ir mažai bendraujantį vyrą buvo suklastota. Ji pati ėmėsi iki smulkmenų tirti tą situaciją ir sako perpratusi klastą, į kurią buvo įtrauktos kitos emigrantės iš Lenkijos.

„Joms tiesiog padavė pasirašyti dokumentą, ir viskas. Nepaaiškino, kokie dokumentai, dėl ko. Tiesiog reikia dėl darbo pasirašyti dokumentą. [O ten teigiama], kad mano vyras priekabiavo prie jos ir yra liudininkai.

Buvo sunku, buvo labai daug trinties, labai daug skundų, buvo mėginimas net apkaltinti vyrą seksualiniu priekabiavimu.

Kai advokatas pabendravo su lenkaitėmis ir paaiškino, kokį dokumentą jos pasirašė, kuo kaltinamas mano vyras, jos pasakė, kad nieko nežino. Tada labai greitai pasibaigė visa ta tema, nes, aišku, niekas nenorėjo toliau eiti į teismą, gilintis. Taigi variantas buvo toksai – viską pamiršime“, – prisimena Inga.

Stengiasi laikytis atstumo

Skaudžiausią gyvenimo pamoką Inga gavo tuo metu, kai laukėsi pirmojo sūnaus. Per nėštumą moteris patyrė be galo daug streso, tad abu su vyru nusprendė iš to darbo išeiti: „Išėjome vien dėl to, kad man buvo svarbu mano būsimo vaiko sveikata. Kiek žinau, ta moteris buvo atleista iš darbo.“

Po šio siaubingo įvykio Inga ir Valerijus sako pradėję kitaip bendrauti su vietiniais škotais. Visuomet, net sakydami paprasčiausią „labas“, jie stengiasi laikytis atstumo.

„Lietuvoj gali tiesiog prieiti ir draugiškai apkabinti kažką, o šitoje šaly negali sau to leisti. Negali įsibrauti į žmogaus asmeninę sferą. Paprastas apkabinimas, paprastas pliaukštelėjimas per petį gali būti suprastas kaip seksualinis priekabiavimas“, – teigia Inga.

Visus gyvenančius Škotijoje ar atvykstančius pakeliauti po šią šalį Inga nori perspėti, kad su šios tautos žmonėmis nejuokautų.

„Čia yra taip, kad, kas pirmas pasiskundė, tas teisus. Jie neklauso dviejų šalių nuomonės, jie nedaro išvadų. Jie tiesiog pasižiūri taip: jis atėjo, man pasakė, vadinasi, tu esi neteisus“, – tvirtina „Emigrantų“ pašnekovė.

Jau dvylika metų Glazge gyvenanti moteris sako, kad prie vietinių pomėgio pabambėti dėl visokių smulkmenų iki šio negali priprasti.

„Skundžiasi dėl menkniekių: pavėlavo 5 minutes, kažko nepadarė, ji nepadarė arbatos arba ji padarė arbatos, bet be pieno“, – sako Inga.

Pasak jos, Škotijoje svarbu per arti neprisileisti žmonių, nes jie gali stipriai įskaudinti ar išduoti, net tada, kai jau ima atrodyti, kad tapote neišskiriamais draugais.

„Aš į darbą einu kaip į darbą. Man darbe nėra draugų ar pažįstamų, tik kolegos, su kuriais atidirbu 8 ar 12 valandų, ir viskas. Aš matau, kad kai kurie darbovietėje bendrauja, kai kurie eina kartu į pabą, kai kurie leidžia laiką kartu, bet manęs tai nedomina. Mano prioritetai kiti, mano draugai – šeimos, su kuriomis galime leisti laiką kartu išvažiuodami su vaikais į gamtą, švęsdami kartu gimtadienius, vakarėlius“, – sako moteris.

Prižiūri epilepsija sergančius žmones

Dabartinė Ingos darbo vieta – ypač sunkių, vyresnio amžiaus žmonių slaugos ligoninė, ji čia atiduoda visas jėgas: „Tai – epilepsijos skyrius. Tai yra tiesiog didžiulis namas, kur gyvena 8 klientai. Tai yra jų mažas pasaulis, į kurį mes važiuojam ir padedame jiems. Vežam juos į baseiną, į kiną, padedame apsipirkti. Tiesiog žmonės gyvena, o tu esi jų palydovas. [...] Tai skyrius, kur kiekvienas epilepsijos priepuolis gali kainuoti gyvybę.“

Lietuvė sako, kad būti tokios ligoninės dalimi yra didžiulė garbė. Nes į ją patekti nori visi sunkūs ligoniai; škotai žino, kad niekur kitur Glazge negaus tokio aukšto lygio priežiūros.

„Tiems ligoniams kainuoja labai didelius pinigus, kad papultų ten. Per savaitę ligoniai moka 1,5 tūkst. Jie gyvena ten metais. Jie gyvena tol, kol gyvenimas nepasibaigia“, – sako Inga.

Kokį darbą bedirbtų, kiek metų begyventų Škotijoje Inga vis tiek niekada nesijaus taip, kaip tikra vietinė. Trisdešimt septynerių metų moteris prisipažįsta, kad iki šios dienos jai tenka kovoti už išlikimą šioje šalyje.

Diskriminaciją patiria ir du Ingos sūnūs, kurių ji susilaukė jau gyvendama čia. Dešimtmetis Villis ir aštuonmetis Grantas kartais iš kaimynų vaikų išgirsta negražių replikų.

„Sunkiausias dalykas buvo prieš porą metų. Vaikai žaidė kieme ir viena mergaitė pasakė: jūs, emigrantai, važiuokit iš ten, iš kur atvažiavot. Į tai mano vaikai labai ramiai atsakė: mes esam gimę čia lygiai taip pat, kaip tu. Mūsų tėvai įrodė, kad mes turim teisę čia gyventi. O jūs esat tik gimę. Kas turi didesnę teisę gyventi čia? Ar tie žmonės, kurie įrodė, ar tie, kurie tiesiog yra šitos šalies piliečiai?“ – prisimena Inga.

Nors šalis nesvetinga, išvykti neketina

Prieš keletą metų Inga su vyru Valerijumi ryžosi ypatingam sprendimui – planuodami vaikų ateitį jiedu nutarė tapti Didžiosios Britanijos piliečiais.

Jie neklauso dviejų šalių nuomonės, jie nedaro išvadų. Jie tiesiog pasižiūri taip: jis atėjo, man pasakė, vadinasi, tu esi neteisus.

„Galbūt jie ateity nuspręs, kad nori grįžti į Lietuvą, bet jie gimė čia, jie auga čia, jų pagrindinė kalba, mentalitetas ir visa kita yra šios šalies. Ir tam, kad jie gautų Didžiosios Britanijos pilietybę, tėvai turėjo tapti Didžiosios Britanijos piliečiais. Tai yra ne mūsų ateitis, tai yra vaikų ateitis.

Mes gyvenam čia, siejam savo ateitį su šia šalimi, o jeigu noriu čia gyventi ir dirbti, auginti vaikus, balsuoti kaip normalus pilietis, aš turiu įrodyti. Ir mes tai įrodėm, mes išlaikėm visus egzaminus – istorijos, kalbos“, – pasakoja lietuvė.

Gavę anglišką pasą, daugelis emigrantų liūdi praradę lietuvišką. Tačiau ši pora mūsų šalies pilietybę vis dar turi išsaugojusi.

„Lietuvos pasą turime, bet jeigu jie mūsų paprašys grąžinti – mes grąžinsim. Tą bandėm. Per atostogas Molėtų rajone į migracijos tarnybą užėjau pasiteirauti, ką reikia daryti, norint atsisakyti Lietuvos pilietybės, ir buvau apšaukta – kaip jūs drįstat atsisakyti Lietuvos pilietybės, eikit iš čia ir gyvenkit sau ramiai“, – pasakoja Inga.

Nors Škotija Tamoševičių šeimai nebuvo labai svetinga, vis dėlto Inga ir Valerijus nutarė, kad čia jiems bus geriau, nei tikruose namuose. Kai reikės – pakovos, kai reikės – apsigins, bet iš Škotijos planuoja niekur nebeišvykti.

Inga pasididžiuodama rodo savo škotiškų namų valdas Glazgo pakraštyje: „Tai iš vietinės valdžios nuomojamas namas. [...] Mes čia gyvenam jau 10 metų.“

Tiesa, moteris nurodo vieną namo minusą – kai netoliese esančiame stadione vyksta futbolo rungtynės, būna pavojinga: „Tuomet geriausia būti namuose. Mes čia labai netoli nuo „Rangers“ klubo, kuris labai garsus. Vieni jų fanai normalūs, kiti – pakvaišę, prisigėrę alkoholio gali labai paprastai sukelti muštynes. Nepatiks jiems tavo marškinėlių spalva ir tai gali būti pretekstas muštis.“

Futbolu Tamoševičių šeimoje domisi nebent vaikai, o štai Ingai ir Valerijui didžiausia pramoga yra jų namo kieme stovinti pirtelė, kurią vyras įrengė savo rankomis. Kiekvieną sekmadienį pirtelėje vyksta lietuvių šeimynėlės maudynės. Kaimynai žino, kad tai šventas laikas, kai Tamoševičių negalima trukdyti.

"Yra kaip yra", – dažnai sako neišvažiavusieji. Suprask: blogai, bet nieko čia nepakeisi. O juk pakeisti galima, tik reikėtų ne vieno žmogaus pastangų. Kaip keisti? Štai neseniai susijungusių dviejų bankų vyriausiasis ekonomistas siūlo skųsti. Tuos, kurie dirba nelegaliai, ima atlyginimus vokeliuose, siūlo vokelius. Taip tiesiai šviesiai ir įvardijo – skųsti. Galima įvardyti ir kitaip – ne skųsti, o pranešti atitinkamoms tarnyboms. Tam, kad sukčiauti, vogti, nemokėti mokesčių nebeapsimokėtų. Pranešti apie darančiuosius bloga – pareiga. Kitaip mes patys ir mūsų vaikai nuo to kentėsime, sunkiai dirbsime, o pensijų negausime. Tik ar galime tokių elgesio pokyčių tikėtis net po keliolikos metų? Juk mažyliai mūsų vaikų darželiuose vis dar mokomi nebūti skundų maišeliais. O kalbant apie suaugusiuosius – naivoka būtų tikėtis, kad žmogus apie nelegalų verslą praneš Valstybinei mokesčių inspekcijai, jei jam, viešoje vietoje pastebėjusiam tėvų agresijos prieš vaikus atakas, nekyla ranka skambinti Vaiko teisių apsaugos tarnybai.

Tiesa, kad mūsų visų gyvenimas ateityje pagerėtų, minėtas ekonomistas siūlo ne tik skųsti, bet ir labai sumažinti darbo jėgos apmokestinimą. Jūs tikite, kad taip ir bus?.. Taigi, prognozės šįkart – nelabai optimistinės: greičiausiai viskas ir liks taip, kaip yra.