– Esate žinomas kaip gydytojas reabilitologas, ilgametis Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės gydytojas. Dabar tapote Lietuvos futbolo federacijos Nacionalinės futbolo akademijos Sporto medicinos centro direktoriumi. Keičiate sporto šaką?
– Visiems žmonėms būtini profilaktiniai sveikatos patikrinimai, juolab intensyviai sportuojantiesiems, nes tai pareikalauja daug fizinių jėgų ir ištvermės. Tai būdinga, nepriklausomai nuo sporto šakos ir sportininkų amžiaus.
Kaune yra Nacionalinė futbolo akademija – sporto įstaiga, kurios tikslas – aukšto meistriškumo futbolininkų auginimas bei pamainos Lietuvos rinktinėms rengimas, ir mane pakvietė jai padėti. Krepšininkų neišsižadu, rūpinamės ir vienų, ir kitų žaidėjų sveikata, nuo pačių mažiausių iki vyriausių. Teikiame visas medicinos paslaugas – sveikatos priežiūros ir stiprinimo, traumų prevencijos ir pirmosios pagalbos, joms ištikus, visoms amžiaus grupėms, tiek vyrų, tiek moterų rinktinėms. Lietuvos futbolo federacijos Sporto medicinos centre yra suburta medicinos specialistų – gydytojų, kineziterapeutų komanda, sukaupta įrangos. Centras veikia, bet sistema – padrika, galima sakyti, kad jos nėra, juolab palyginti su ta, kokia išvystyta Lietuvos krepšinio federacijoje.
– Dėl to ir atėjote čia, kad pritaikytumėte krepšininkų sveikatos priežiūros patirtį? Betgi futbolas – ne krepšinis?
– Pasaulyje populiariausia sporto šaka – futbolas, daug populiaresnis už krepšinį, kuris šiuo metu mūsų šalyje – populiarumo viršūnėje. Tačiau reikia saugoti visų sportininkų sveikatą, rengti sveikus, ištvermingus žaidėjus, ir jie pasieks geresnių rezultatų. Kai futbolo sporte sveikatos priežiūros lygis žemesnis nei krepšinio, reikia jį pakelti, suvienodinti sąlygas.
– Kaip tai darysite?
– Reikia sukurti sistemą, užtikrinti aukšto lygio sportininkų aptarnavimą, glaudų bendradarbiavimą su fizinio rengimo treneriais, išvystyti traumų prevenciją. Mane pakvietė ateiti čia, kad pagerinčiau šias sąlygas. Reikia sudaryti ar sustiprinti sutartis su konkrečiomis gydymo įstaigomis, kad sportininkai žinotų, kur kreiptis medicinos pagalbos, kad gautų ją neatidėliodami, nelaukdami eilėse.
Prieš 8-erius metus šalies rinktinių vedantiesiems žaidėjams nuo 12 iki 20 metų amžiaus dėl meniskų, raiščių plyšimų per metus buvo atliekama 36–40 operacijų, o dabar jų tereikia iki penkių–aštuonių.
– Vadinasi, apeitų mirtinguosius, kurie nesportuoja, nors ir sunkiai serga?
– Reikia sutarčių su gydymo įstaigomis, tai turi Lietuvos krepšinio federacija, kad prireikus sportininkui visi sudėtingiausi tyrimai būtų atlikti per artimiausias 12 valandų. Sutartis suteikia sportininkui pirmenybę operuotis, jei ištiko trauma. Jis negali du tris mėnesius laukti, nes turi kuo greičiau grįžti į sportą. Tačiau tai daroma, nepakenkiant kitiems ligoniams ir nesukeliant jokio konflikto, nes federacijos sudaro sutartis ne su valstybinėmis, o su privataus sektoriaus gydymo įstaigomis. Šį modelį įdiegsime ir Lietuvos futbolo federacijoje, tačiau reikia pasirašyti sutartis, gauti paramą, žodžiu, viską suderinti.
– Krepšinyje jums tai pavyko, viskas suderinta puikiai, kad netgi užsienio klubuose žaidžiantys tautiečiai atvyksta į Lietuvą tikrintis sveikatos ir net gydytis.
– Krepšinio sporte kurti šią sistemą pradėjome prieš dvylika metų. Tiek ir dirbame, bent jau aš. Iš pradžių, kol Kauno klinikose neįkūrėme sporto kabinetų, neįteisinome neatidėliotinos chirurginės pagalbos, nebuvo lengva ir paprasta.
– Kalbate ne tik apie suaugusiųjų rinktinių narius? Tokia pagalba teikiama ir vaikams?
– Sportininkai iki penkiolikos metų amžiaus gauna bene daugiau dėmesio nei vyrų rinktinė. Jiems taip pat atliekamas visas testas du tris kartus per metus, todėl puikiai žinome visas jų sveikatos bėdas, silpnąsias grandis. Pasakysiu šiurkščiai: žinome, kokią žaliavą atsinešame į suaugusiųjų rinktinę. Taip yra ir su kitomis vaikų, paauglių ir jaunimo amžiaus grupėmis. Tokią pačią sistemą, kad būtų finansuojamas bet kurio amžiaus vaikų sveikatos būklės testavimas, Lietuvos vyrų futbolo rinktinei siūliau jau prieš metus, nes tai daryti nepakanka, kai žmonės suauga.
Pagaliau teigiamus sveikatos priežiūros rezultatus parodo traumų statistika. Štai prieš aštuonerius metus šalies rinktinių vedantiesiems žaidėjams nuo 12 iki 20 metų amžiaus dėl meniskų, raiščių plyšimų per metus buvo atliekama 36–40 operacijų, o dabar jų tereikia iki penkių–aštuonių.
Kitas puikus pavyzdys – "Žalgirio" krepšinio komanda, kurioje per pastaruosius dvejus metus nebuvo nė vieno žaidėjo, kad dėl traumų nebaigtų sezono. Tai fenomenalu, sistema komandoje veikia puikiai, jai skiriama nemažai lėšų.
– Tai – akivaizdus sporto medikų įdirbis, palyginti su Arvydo Sabonio laikais, kai Achilo, čiurnos traumos sportininkui buvo pražūtingos?
– Dabar yra puikios galimybės maksimaliai ištirti, aiškiai diagnozuoti, pavyzdžiui, magnetinio rezonanso ir kitais metodais. Anksčiau, jei reikėdavo operuoti meniską, – sportininkas baigdavo karjerą, nes dingdavo atraminė funkcija ir per metus sąnarys visai sudildavo, jį tekdavo protezuoti. Dabar operacija užtrunka 20–30 minučių, ir po pusantro mėnesio sportininkas jau žaidžia visa jėga. Tokių galimybių suteikė mikroinvazinės, artoskopinės operacijos, tobula žaizdų siuvimo technika ir panašiai.
– Vadinasi, tai lemia ne tik traumų profilaktika?
– Tai yra visuma, ir dėl to mažai žaidėjų beprarandame.
– Bet Lukas Lekavičius buvo prarastas prieš pat Europos vyrų krepšinio čempionatą?
– Paaiškėjo, kad Luko padikaulis jau buvo lūžęs prieš šešerius ar septynerius metus. Mes neturėjome duomenų apie tai, ir šią vasarą jis lūžo toje pačioje vietoje.
– Būtų pasitarnavęs registras?
Labai svarbu žinoti, kokia sportininko genetika, kas ką lemia, ko reikia fiziniam vystymuisi.
– Registro, liudijančio krepšininkų sveikatą, labai reikia ir dabar jį jau turime. Reikia ir futbolininkams, todėl kineziterapeutai net ir treniruočių metu registruos kiekvieną nusiskundimą. Taip yra užsienio futbolo akademijose, tai teko matyti ir Ispanijoje, ir Anglijoje. Štai neseniai Mančesterio "City" futbolo klubas įkūrė medicinos akademiją. Mes adaptuosime Barselonos modelį.
– Ar jis tiks ir jauniesiems futbolininkams?
– Testai sukurti pagal amžiaus grupes: tiek paslankumo, tiek raumenų balanso, apatinių ir viršutinių galūnių. Vertinami visi biomechaniniai aspektai, laikysena. Duomenys protokoluojami. Turime 3 D filmavimo analizavimo sistemą. Vaikas aprengiamas kombinezonu su žymenimis, nufilmuojami judesiai, biomechanika, ir visos bėdos tampa akivaizdžios. Tai objektyvūs tyrimai, įrodyti su medicinos. NBA taiko tą pačią metodiką. Buvome maloniai nustebinti, kai Domanto Sabonio, Mindaugo Kuzminsko sveikatos tyrimų duomenis nusiuntę į Ameriką sužinojome, kad ten taikomi identiški metodai, tik pas mus – dar plačiau. Tai taikysime ir futbolininkams, kurių traumatizmas gana nemažas.
– Jis didesnis nei krepšinio sporte?
– Kiekvienoje sporto šakoje traumos specifinės. Krepšinyje ir futbole skiriasi dėl skirtingų raumenų grupių išsivystymo, greičio – jis pastarajame sporte didesnis, varžybos vyksta ilgiau.
– Futbolininkų širdis nukenčia labiau?
– Ne, nukenčia vienodai, tiksliau visiems sportininkams išsivysto širdies hipertrofija, bet tai nėra liga. Širdies ir kraujagyslių veikla nuolat stebima, matomi nuokrypiai, jie registruojami, analizuojami. Traumatizmo rezultatų kaupimas labai svarbu ir mokslui, ir praktikai.
– Tai padeda traumų prevencijai?
– Labai svarbu žinoti, kokia sportininko genetika, kas ką lemia, ko reikia fiziniam vystymuisi. Esame atlikę 12–13 metų amžiaus vaikų studiją šia tema. Stebėdamas treniruotes, pats mačiau pagrindines klaidas. Tai – per didelis ištvermės fizinis krūvis, greitumo ir galingumo treniruotės, esant dideliam skausmui ir nuovargiui, netinkamai sudėlioti mikrociklai ir mezociklai, per mažai dėmesio bendram fiziniam pasirengimui. Mokslininkų teigimu, ištvermė yra lengviausiai ugdoma fizinė ypatybė, ir ją reikia treniruoti esant vyresnio amžiaus. Taip daro ir garsiausios pasaulio futbolo akademijos, kurios neforsuoja sportininko, neskuba jį atvesti į suaugusiųjų profesionalų futbolą.
Bet kokio tipo didelis fizinis krūvis slopina greitį, todėl labai svarbu neperdozuoti. Tokio amžiaus vaikams varžybų neturėtų būti daugiau nei viena per savaitę. Paauglystės metu ypač suaktyvėja baltymų sintezė, padidėja anabolinių bei augimo hormonų išsiskyrimas, pastebimi dideli jėgos, galingumo prieugiai, todėl būtina individualizuoti fizinius krūvius.
– Tai žinodami, komandų ir fizinio rengimo treneriams teiksite rekomendacijas?
– Su krepšinio treneriais labai glaudžiai bendraujame visais klausimais. Treneriai žino, kad sportininkams būtinos laisvos, poilsio dienos, kad atgautų jėgas Tai įrodo mokslas ir pasaulio praktika. Pagaliau tai padeda turėti stiprų žaidėją visą sezoną, kai jis treniruojamas taisykingai ir kryptingai.
– Gera žinoti tėvams, kad rūpinamasi jų sportuojančių vaikų sveikata.
– Sporto medicinos centro tikslas – kad sportininkai būtų sveiki, pirmoji pagalba – kryptinga. Sąlygos yra, darbuotojų – taip pat, tereikia, kad veiktų sistema. Mes privalome suteikti maksimalią sveikatos priežiūrą. Ją garantuoja specialistai ir turima moderniausia diagnostikos bei fizioterapijos, stimuliacijos, kitų procedūrų aparatūra.
– Kodėl jums, gydytojui, toks svarbus sportas?
– Sportuoju visą gyvenimą: baigiau krepšinio sporto mokyklą, žaidžiau rinktinėse. Tai – mano gyvenimo būdas. Dabar žaidžiu tenisą – pasirinkau pasyvesnę sporto šaką.
– Kodėl?
– Aktyvesnei trukdo patirtos traumos ir antsvoris.
– Antsvoris kasdien sportuojančiam žmogui?
– Man jį lemia genetika ir ilgos sėdimo darbo valandos. Jei nesportuočiau, būtų dar blogiau, ir mes pasirengę padėti ne tik profesionalams, bet ir mėgėjams.
