Kam teko atsiversti rašytojos Ugnės Barauskaitės knygas, greičiausiai negalėjo nepastebėti moters drąsos ir talento be užuolankų kalbėti apie gyvenimo vingius, stipriai palietusius jos širdį. Tad žinomos rašytojos ir radijo laidų vedėjos išdrįsome paklausti išties asmeniškų klausimų, o U. Barauskaitė su jai būdingu atvirumu bei tiesmukiškumu dalijosi ne tik požiūriu į įvairius aplinkos dalykus, bet ir savo pačios, kartais net ir skaudžiais, išgyvenimais.
– Ar vis dar egzistuoja žmogus, kuriam stengtumėtės įtikti?
– Pamenu, viename interviu esu sakiusi, kad jau nebesistengiu niekam įtikti. Bet tai ne visai tiesa. Visų pirma, keliu sau didelius reikalavimus kokybės požiūriu ir stengiuosi elgtis taip, kad žmonėms šalia manęs būtų patogu gyventi bei dirbti. Antra, labai paprasta nesistengti įtikti, kai nėra kam įtikti – bet vos tik atsiranda vyras, kuris tau rūpi, vis tiek imi kedenti plunksnas. Juk tai labai moteriška. Gal jau savęs nebeaukoji kaip anksčiau (ir niekas to neprašo), bet patikti norisi vis tiek ir atsuki gražesnį šoną visomis prasmėmis.
– Esate užsiminusi, jog neturėjote laimės gyventi su mylimu žmogumi. Ar tai vertinate kaip laimės dalyką ar labiau dviejų žmonių nesusikalbėjimo problemą?
– Mano atveju – greičiausiai likimo dalykas. Vis kažkokie prasilenkimai erdvėje ir laike… Kai kalbu apie laimę gyventi su mylimu žmogumi, turiu omenyje tą begalinę laimę tikėti, kad čia – tavo žmogus ir kito tau nereikia, ir jis tave myli. Kaip tik dabar su drauge Inga kalbamės apie tai, kaip svarbu moteriai jaustis mylimai, palaistomai dėmesiu, komplimentais, rūpesčiu. Kad nebūtų poreikio prisigalvoti, kaip aš rašiau „Vieno žmogaus bohemoje“, esą jis GALĖTŲ lipti per balkoną ar sakyti „žinai, susituokime su džinsais“ – bet iš tikrųjų taip ir padarytų. Ir ne tada, kai per vėlu – o tuomet, kai tu dar atvira jausmams, dar neužnuodyta nusivylimų. Tai būtent tokios laimės aš neturėjau. Nebent mažyčiais trupiniais.
O nesusikalbėjimo problema labiau būdinga tiems žmonėms, kurie gauna tokią laimę, bet ją sugriauna.
– O ar nemanote, kad vyrai dažniausiai per balkonus lipa pas tas silpnas ir trapias moteris, o stipriųjų prisibijo?
– Visos moterys pradžioje būna truputį trapios. Užgrūdina būtent išdavystės. Tada stojiesi ir įrodai, kad gali – ir tavo sėkmė yra savotiškas kerštas. Vieną kartą, antrą, trečią… Ir kuo daugiau pasieki, tuo labiau tave smukdo, vis bando parodyti tau tikrąją moters vietą. Vyrai dažnai būna emociškai žiaurūs stiprioms moterims – nes patys jaučiasi menkesni. Kuo mažesnis šunelis, tuo garsiau loja ir skaudžiau kanda. Bet tai ne meilė, o konkurencija. Vyrai dažnai pyksta, kad moterys su jais konkuruoja. Netiesa. Tai vyrai konkuruoja su moterimis. Moterims užtektų, kad paprasčiausiai jas mylėtų ir palaikytų. Ypač – tas stipriąsias, nes jos jau sočiai prisikentėjo. Kas yra stipri moteris? Juk tai moteris, kuri, užuot plazdėjusi šilkinėmis suknelėmis, dirba keliuose darbuose, apmoka sąskaitas, velka namo krepšius, vedžioja per lietų šunis, kai reikia – šluosto nosį ir išklauso, ir visai nesvarbu, kad ką tik paslika gulėjo skersai lovos ir sriūbavo. Tu neturi teisės sriūbauti ir palūžti, todėl TIESIOG EINI IR DARAI. Tos stiprybės kaina – didžiulis nuovargis. Visų pirma – emocinis.
– Auginate dvi dukras. Ar nebijote, jog ir joms teks išgyventi nemažai jausmų dramų? Ką joms patariate šiuo klausimu?
– Nebijau. Kiekvienam savo. Rūpinuosi, kad jos užaugtų mylimos ir savarankiškos, tačiau savo problemas turės išspręsti pačios. Mano patirtis joms negalioja.
– Kokios, jūsų nuomone, yra didžiausios dabartinės visuomenės problemos?
– Nekalbant apie politiką ir visa kita… Man labai patiko pasakojimas apie žmones, kurie kartu pragyveno visą gyvenimą, nes jų laikais nebuvo įpročio išmesti sulaužytą daiktą – jie jį pataisydavo. Tai čia ir yra didžiausia mūsų problema – mes norime visko naujo. Naujo telefono, kompiuterio, žmonos, mašinos. Mes nieko nebetaisome. Ir galvojame, kad idealūs santykiai turi atsitikti savaime, be pastangų, be rūpesčio, be darbo. O kai neatsitinka, sakome, kad šie nebuvo idealūs ir ieškome kitų santykių. O nusivylimas kaskart vis didesnis, vis sunkiau atsiverti meilei. Ir pasaulis prisipildo vienišų, piktų ir nusivylusių žmonių.
– Kaip manote, kokiam ne itin reikšmingam dalykui skiriame per daug dėmesio ir laiko?
– Be abejo, kūno formoms ir raukšlėms! Kiekvienas bobiškas žurnalas tau aiškina, kad privalai save mylėti tokią, kokia esi, ir čia pat tau bruka receptus, kaip sulieknėti, įgauti formą, įveikti problemines zonas. Tau nuolat transliuoja kažkokias savęs tobulinimo idėjas ir matricas. Ką valgyti, kaip rengtis, kaip sportuoti, kaip pozuoti asmenukėms, kaip mylėti ir mylėtis... Tarsi tavo gyvenimas būtų viena ištisinė problema. Štai kur bėda – mes nuolat taisome SAVE. Bet ne santykį su kitu žmogumi. Taip gyvenimas ir eina pro šalį. Pozuojant asmenukėms.
– Kaip manote, kas sunkiau: būti įskaudintam ar neišvengiamai įskaudinti kitą?
– Būna žmonių, kurie skaudina kitus be jokio gailesčio. Kartais iš lengvabūdiškumo, tikriausiai būna ir tokių žmonių, – tačiau kur kas dažniau iš begalinės baimės, kad tik patys nebūtų įskaudinti. Tai savigyna. Tokiems įskaudinti lengviau. O kiti gyvena kamuojami nuolatinio kaltės jausmo ir vis laukia pelnytos bausmės – tokiems lengviau būti įskaudintiems nei įskaudinti kitą. Aš nenoriu nei skaudinti, nei skaudintis – labiausiai noriu suprasti. Ir jeigu man logiškai aišku, kodėl žmogus mane įskaudino, tada galiu tai ištverti. Jeigu nesuprantu – tada mirtis. Tokiems galvosūkiams galiu paskirti nors ir dešimt metų! Tai taip pat gana savižudiška, bet man patinka narplioti tokias mįsles. Toks psichologinis pomėgis.
– Erichas Maria Remarkas yra rašęs, jog žmogus be meilės – tik atostogaujantis lavonas. Ką apie tai manote?
– Kai baigiau rašyti „Vieno žmogaus bohemą“, atrodė, kad galima gyventi ir be meilės. Aš juk gyvenu, ar ne? Bet, kaip sako mano draugė Inga, visa tai – tik pleistras ant žaizdos. Visi tie mūsų statusai ir nuopelnai – tik pleistras, kuriuo mes pridengiame žaizdotą, nepatogią tiesą. Moteris be meilės miršta. Nesupraskite neteisingai – žmogus be meilės gyvena. Ir dar kaip kietai gyvena! Darbai, draugystės, pomėgiai, pramogos, kelionės! Ne gyvenimas, o žaižaruojantis atrakcionas ir kaleidoskopas! Bet moteris tame žmoguje – miršta. Ta trapi, švelni būtybė su sijonais, apie kurią vis kalba ezoterikai ir t.t. Ta kažkieno antroji pusė. Ir tada pati tampi truputį vyru. Pati sau antrąja puse.
– O kaip manote, moteriai geriau besąlygiškai mylėti pačiai ar leistis būti mylimai, lepinamai ir aprūpintai, tačiau nedegti jausmu tam žmogui?
– Vyresnių moterų išmintis byloja, kad visada geriau, kai vyras myli labiau. Bet tai nereiškia, kad moteris visai nemyli. Mylėti turėtų abu – nors kaip, nors kiek. Bet mylėti, o ne aistringai gadinti vienas kitam gyvenimą. Čia yra esminis skirtumas.
– Esate aplankiusi nemažai musulmoniškų kraštų. Ar jūsų, kaip nepriklausomos ir savarankiškos moters, nežeidė tenykščių vyrų požiūris į moteris, jų vietą visuomenėje? O gal iš tų kraštų žmonių turime ko pasimokyti, kad taptume laimingesni?
– Ne tiek ir daug. Buvau Palestinoje, Sirijoje ir Turkijoje. O mano mylimas Libanas – pusiau krikščioniška, pusiau musulmoniška valstybė. Tai negaliu kalbėti apie griežto islamo šalis, nes neturiu patirties. Bet mane labiausiai erzina nuostata niekada nesiginčyti su moterimi. Kad ir ką tau sako moteris – pritark ir padaryk savaip. Net jei visiškai nelogiškai, tačiau savaip. Kita vertus, tai išplaukia iš kitos nuostatos – padaryti viską, kad tavo moteris būtų laiminga ir patenkinta. Kaip tik todėl mes, tokios nepriklausomos ir savarankiškos, akimirksniu apsvaigstame – nes ten mus lepina ir žarsto komplimentus. Reikia laiko atitokti ir priimti tai kaip paprasčiausią kultūrinį skirtumą. Kitas dalykas, kuris man ten patinka, – dėmesys ir pagarba šeimai. Ne sutuoktiniams, o būtent visai šeimai. Aš to pasigendu pas mus. Mes juk individualistai, orientuojamės į savo lovą ir interesus. Dėl to ir pykstamės per Kalėdas, nes prie vieno stalo prievarta susėda visiškai svetimi žmonės. Na, bent jau taip atrodo iš draugų pasakojimų. O mano šeima kitokia – vienam kas nors nutinka, ir po minutės žino jau visi, nes tuoj pat skambinama, tariamasi, tvarkomi reikalai, padedama. Todėl rytietiškas VISOS šeimos artumas man labai suprantamas. Net mano dukra kažkada pasakė: jeigu mamai ir visai šeimai nepatiktų jos vaikinas, būtų tragedija. Nes esminė vertybė – šeima, o ne pavieniai santykiai, kur svarbu, kad tik man gerai.
– Jei reikėtų save sutapatinti su vienu literatūros personažu, kas būtumėte?
– Aš visada pirmiausia pagalvoju apie Gediminą Šunį iš Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“. Nors tikriausiai jau derėtų peržiūrėti šitą įsivaizdavimą. Matote, kai aš pradėjau skaityti, literatūroje beveik nebuvo moterų, su kuriomis būčiau norėjusi tapatintis – visos buvo arba kankinės, arba gėlelės. Todėl tapatinausi su vyriškais personažais – jie man tiko labiau. Dabar jau gal ką nors rasčiau, per pastaruosius 20 metų atsirado neįtikėtinai puikių knygų, kurias parašė būtent moterys. Ir moterų pavidalai jų raštuose atsiskleidžia kitaip.
– Jei galėtumėte, kokio savo charakterio bruožo norėtumėte atsisakyti?
– Aš labai jausminga ir jautri. Tai geras bruožas rašytojui, bet mane kaip žmogų, kuris privalo gyventi ir dirbti, kartais suvarto lygioje vietoje. Bet taip yra todėl, kad tiesiog neturėjau progos GYVENTI savo jausmais. Aš visą laiką priversta juos gniaužti, neigti ir naikinti. Todėl jie ir pratrūksta kamuoliais. Dabar jau išmokau tvardytis, bet ką tai reiškia? Kad vėl ne gyvenu jausmais, o tvardausi! Tai pasaka be pabaigos.
– Esate rašiusi apie alkoholį kaip apie didžiulę problemą, nuodą, sukuriantį iliuziją, kad pabėgi nuo savo problemų. Šia tema pastaruoju metu itin aktyviai kalba ir šalies valdžia. Kaip, jūsų manymu, reikėtų spręsti girtavimo problemą Lietuvoje? O gal tai asmeninis kiekvieno žmogaus pasirinkimas?
– Nemanau, kad staigūs sprendimai ką nors pakeis. Juk žmonės natūraliai priešinasi viskam, ką daro valdžia. Bet kuo daugiau žmonių priims asmeninį sprendimą negerti arba ragauti atsakingai, tuo greičiau pasikeis bendra visuomenės nuostata. Ir gal užaugs kita karta, kuriai nebeatrodys normalu prisitvoti.
– Kiek žinau, jau kurį laiką gyvenate visiškai blaiviai. Neretam kūrėjui tokiais atvejais iškyla problema kurti. Neteko su tuo susidurti?
– Po dvejų metų pertraukos jau leidžiu sau paskanauti geresnio vyno ar tikro šampano. O kalbant apie rašymą, tikrai ne problema. Priešingai – niekada nesu sėdusi rašyti įkaušusi. Niekada. Tai šventa.
– Naujausiam savo romanui parašyti skyrėte net dešimtmetį. Ar jūsų kūrybos gerbėjams panašiai teks laukti knygų ir ateityje?
– Tai, kad tas tekstas nepasirodė dešimt metų, visiškai nereiškia, kad aš jį rašiau dešimt metų! Tiesą sakant, sukaliau per porą mėnesių, kai jau turėjau medžiagos ir aiškią kryptį. O dešimt metų truko, nes reikėjo naujos patirties, reikėjo tiesiog išgyventi, perkurti save iš naujo – o tik tada kažką rašyti ir juolab spausdinti. Suprantate, rašyti – mano gyvenimo būdas. Bet būtent rašyti, o ne viešai spausdinti. Tik tada, kai kūrinys aiškiai nori gyventi kaip knyga – su popieriumi, su puslapiais ir viršeliu, aš jį atiduodu leidyklai.
– Kaip šiandien atrodo jūsų įprastas rytas?
– Visų šeimos narių žadintuvai! Kurie 7 val. ryto pradeda skambėti per visą butą. Ir niekas nesikelia, nes dar truputį, dar dešimt minučių... Ir žadintuvai skamba vėl. Aš pati keliuosi 9 val., išsiverdu kavutės ir sėdu dirbti. Iki 11 val. parašau tekstus, išsiunčiu į radiją, kur juos įgarsina, o tada sportuoju ir vedžioju šunį. Viskas, rytas baigiasi.
– O ar nesunku, būnant jausmingu bei menišku žmogumi, kartu būti ir mama, moterimi, besirūpinančia namų buitimi? Jums nesvetimi kasdieniai darbai? Ar tai yra prievolė, o tikrasis gyvenimas vyksta kuriant?
– Oi ne, kokia nesąmonė. Aš neskraidau padebesiais. Nieko nėra svarbiau už paprastus dalykus. Tik pietų kasdien negaminu, nemėgstu. Vaikai nevalgę, žinoma, nelieka – tam ir buvo auklėjami savarankiškai, kad savimi pasirūpintų.
– Be kokių trijų dalykų negalėtumėte įsivaizduoti savo gyvenimo?
– Trys – tai labai mažai. Man reikia gryno oro, saulės ir lietaus. Reikia miško, pievų ir vandens, geriausia – jūros. Dar būtinai – katės ir šuns. Ir savo namų. Reikia draugių, posėdžių ir juoko. Reikia judėjimo – šokių ir sporto. Dabar jau negaliu gyventi be automobilio ir atitinkamai be benzino. Be kelionių – mažų ir didelių. Be nuostabos! Neįsivaizduoju, kaip gyvenčiau, jei niekuo nesistebėčiau, jei viskas būtų nuobodu ir įprasta. Tada jau būtų laikas mirti.
– Kas šiandien jums teikia daugiausia džiaugsmo?
– Turbūt automobilis. Laisvės pojūtis.
– Ar vis dar yra dalykų, kurie jus gąsdina? Jei taip – kokie?
– Karas. Religinis pamišimas ir masinės psichozės. Žmonių bukumas ir primityvumas. Betikslė alkoholinė agresija. Tokie dalykai negali negąsdinti!
