Tiesa, nei ribojimai, nei aplinkinių įkalbinėjimai grandiozinį sumanymą perkelti vėlesniam laikui, Aido entuziazmo neprislopino. Paprašius bičiulių, dirbančių IT sprendimus kuriančioje ir skaitmenizavimo klausimais konsultuojančioje bendrovėje „Baltic Amadeus“, šie be jokio atlygio sukūrė specialią programėlę. Perkėlus Aido sudarytą maršrutą, joje rodoma bėgiko pozicija tiek tariamame pasaulio žemėlapyje, tiek realioje Lietuvos vietovėje. Kaip nubėgti kilometrai diena po dienos apglėbia Žemės rutulį, galima matyti ir dabar interaktyviame žemėlapyje https://echorun.world/.

„Turėjau bėgti per keturis žemynus. Dabar išėjo taip, kad bėgu Lietuvoje. Toks esminis mano kelionės skirtumas“, – kalbėjo A.Ardzijauskas.

Mes, lietuviai, turbūt tokie jau esame – jei ką nors nusprendžiame, padarome iki galo.

Nereikia motyvacijos

Bėgikas savo didžiąją kelionę pradėjo praėjusių metų spalio 1 d., o startuoti pasirinko gimtąjį Kauną. Nuo tada Aidas įveikė daugiau nei 25 tūkst. km. Pirmieji 10 tūkst. km, anot jo, buvo sunkūs emociškai, įžengus į antrąją jų dešimtį pajuto fizinį nuovargį.

„Per pirmą pusmetį nubėgau 14 tūkst. km. Galvojau, kad bėgdamas tokiu tempu nesunkiai įvykdysiu likusią plano dalį, bet prasidėjo karščiai. Mažiau valgiau, daugiau prakaitavau, turėjau mažiau jėgų“, – tai, anot pašnekovo, sulėtino jo tempą.

Panašiai buvo ir žiemą, kai vietoj 70 km ir daugiau A.Ardzijauskas nubėgdavo maždaug 50 km. Dabar ultramaratonininkas grįžo į jam įprastą ritmą, o bėgdamas sugaišta tiek valandų, kiek trunka dažno mūsų darbo diena.

„Nebėgu greitai, kad neprakaituočiau. 1 km įveikiu maždaug per 7 minutes“, – paklaustas, ar bėgimas neprailgsta, A.Ardzijauskas tikino, kad viskas priklauso nuo vidinio nusiteikimo. – Gali bėgti tuo pačiu keliu ir kiekvieną kartą įsivaizduoti ką nors kita. Tarkim, kad ir dabar – einame krantine. Vakar ji buvo žalia, šiandien – geltonuoja nuo lapų, rytoj tų lapų galbūt nebus, tačiau atsivers raudoni namų stogai. Patikėkite, ko tik aš neprisigalvoju bėgdamas.“

Žodžio „motyvacija“ iš Aido lūpų neišgirdau. Pastarąjį, anot pašnekovo, išgalvojo amerikiečiai, dirbantys gerai apmokamą, tačiau nemėgstamą darbą. Žinantiems, ko nori ir bet kokia kaina to siekiantiems, tokie pasiteisinimai nereikalingi.

„Rašytojai gali sakyti, kad jiems reikia motyvacijos, įkvėpimo, bet galiausiai vis tiek sėda ir parašo. Paprastas pavyzdys, kurį sakau vaikinams: kai norite į tualetą, jūs galite arba žiūrėti motyvacinius filmus, arba tiesiog nueiti į tualetą“, – nusijuokė ultramaratonininkas.

Jei niekas nesikeis, virtualusis bėgimas, apjuosęs Žemės rutulį, turėtų baigtis iki metų pabaigos. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Silkė ir bandelės

Dažniausiai Aidas bėgioja Vilniuje. Metų pradžioje jam teko išbandyti Dubajaus gatves. Kai atvažiuoja į Kauną, vyras ristele bėgdamas aplanko gimtojo miesto apylinkes, pasiekia Kačerginę arba Zapyškį.

„Ten yra vieta, kur galima suvalgyti labai skanių kebabų. Dar ten kepa gerus lietinius ir bulvinius blynus, – A.Ardzijauskas neslėpė, kad vienas didžiausių jo bėgimo „Aplink pasaulį – su Lietuva širdyje“ malonumų yra skanus maistas. – Galiu pasakyti, kad kiekvieną dieną valgau taip, tarsi per Kalėdas.“

Tam, kad pakaktų jėgų bėgti, vyras kiekvieną dieną suvartoja apie 8 tūkst. kalorijų. Priminsiu: tam, kad išlaikytų savo kūno svorį, vidutiniam suaugusiam žmogui kasdien reikia 1,6–3 tūkst. kalorijų. Metant svorį rekomenduojama suvartoti apie 1,2 tūkst. kalorijų.

„Valgant vien tik sveikai būtų sunku surinkti tiek kalorijų. Valgau mėsainius, silkę su grietine ir bulvėmis, blynus, makaronus, įvairias košes su džiovintais vaisiais, mėgstu mėsą, žuvį. Dažnai užsuku į kinų restoranus. Vasarą buvo sunkiau suvalgyti tiek daug maisto, todėl ėmė kristi svoris. Būdavo, kad per karščius gerdavau kakavą. Vienas puodelis – keli šimtai kalorijų“, – gana smulkaus sudėjimo bėgikas skaičiavo, kad karštu maistu skrandį užpildo keturis kartus per dieną.

Vienu prisėdimu Aidas gali suvalgyti net kelis karštus patiekalus ir desertą. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Be to, jo kišenėje visuomet galima rasti šokoladinį batonėlį, bananą ar obuolį, o jei nepakanka atsargų, Aidas užsuka į parduotuvę ar kepyklėlę. Tai padaryti jis planavo ir po mūsų pokalbio.

„Laisvės alėjoje yra kelios kepyklėlės, į kurias užsuku. Žinoma, dar ir spurginė! Labai mėgstu spurgas su džemu, mėsa“, – A.Ardzijauskui kalbant, ir mano burnoje pradėjo rinktis seilės.

Pašnekovas juokavo, kad panašiai nutinka ir jam, kai kūnas jaučia nuovargį. Tuomet esą suaktyvėja visi pojūčiai. Nosis geriau užuodžia maisto kvapus, o ausis girdi įvairius garsus, tarkim, sklindančius pro kavinių virtuvių langus.

Sveikatą tiriasi Kaune

A.Ardzijauskas džiaugėsi, kad jo bėgimas pasitarnauja mokslui. Lietuvos sporto universiteto ir Sporto klinikos Kaune specialistai, kuriuos jis lanko reguliariai, atidžiai stebi ultramaratonininko kūno pokyčius ir viską fiksuoja. Anot mokslininkų, Aidas – unikalus atvejis žmonijos ir sporto istorijoje, o tai, ką jis daro, yra didžiulė apkrova visam organizmui – virškinimo, termoreguliacijos ir kitoms sistemoms, sąnariams, galbūt net širdžiai. Kol kas, anot pašnekovo, didelių pokyčių jo organizme neaptikta, tačiau kaip bus ateityje, niekas nežino.

„Apskritai, pasaulyje – nedaug žmonių, kurie nubėgtų tokius atstumus per tam tikrą laiką. Kiek domėjausi, tie, kurie bėgo, vėliau susidūrė su tam tikromis sveikatos problemomis“, – paprašytas detalizuoti, A.Ardzijauskas tikino, kad didžioji dalis jų skundėsi ne nuo krūvio pavargusiais sąnariais, o psichologinėmis problemomis. Antai, vienas bėgikas, metęs sportuoti, priaugo keliolika kilogramų. Jų esą negalėjo atsikratyti daug metų.

„Niekas nežino, kaip bus man. Likus dviem ar trims savaitėms iki bėgimo pabaigos esu bandęs mažinti maisto kiekį, lėčiau bėgti, kad kūnas nurimtų, bet vis tiek priaugdavau nuo 3 kg iki 5 kg. Žinoma, tada projektai buvo kur kas mažesni nei šis. Taigi, jei padauginsime tuos kilogramus iš 14? Nevalgyti irgi negaliu, nes kūnas, pajutęs, kad kažkas ne taip, ima kaupti atsargas“, – A.Ardzijauskas nesiėmė prognozuoti, kas jo laukia baigus bėgimą, tik vylėsi geriausio scenarijaus ir kad organizmas greitai atsigaus.

Kai tai įvyks, Aidas žada grąžinti skolas žmonai. Užsibrėžęs tikslą apibėgti Žemės rutulį, vyras ne tik metė ugniagesio gelbėtojo darbą, bet ir atsisakė brangaus laiko su šeima, todėl mylima moteris laukia, kada vyras baigs bėgti ir vėl įsilies į šeimos gyvenimą. Tiesa, ultramaratonininkas abejojo, ar jam pavyks ilgai išbūti vienoje vietoje. Nors dar nesibaigė šis projektas, kaunietis galvoja apie naują.

„Žinoma, ne tokios apimties, – palikęs intrigą, A.Ardzijauskas nesiplėtė. – Nemėgstu kalbėti iš anksto, nes būna taip, kad planuoji, dėlioji, o ten, aukščiau, ima ir viską už tave nusprendžia.“