„Pati situacija tikriausiai rutuliojasi nuo 2018 metų, aktyviai – nuo 2022 metų. Tikrai gautas ne vienas pranešimas dėl galimo vaiko teisių pažeidimo. Nuo 2018 metų iki šių metų rugpjūčio gauti 46 pranešimai apie galimus vaiko teisių pažeidimus – būtent šio vaiko“, – portalui teigė I. Skuodienė.

Ji pažymėjo, kad pranešimų buvo gauta tiek iš abiejų tėvų, taip pat iš sveikatos priežiūros įstaigos, vaiko teisių apsaugos specialistų, socialinių paslaugų centro. I. Skuodienė pripažino, jog su šeima tarnybos dirbo ne vienerius metus.

I. Skuodienė taip pat atkreipė dėmesį, jog viešojoje erdvėje išplitusiame vaizdo įraše matomo atskyrimo metu vaikas iš šeimos nebuvo paimtas – šiuo metu jis su tėčiu. Nei vienam iš tėvų teisės į vaiką nėra apribotos, tačiau yra sudaryta bendravimo tvarka, pažymi I. Skuodienė.

„Nėra taip, kad kažkuris iš tėvų neteko teisės į savo vaiką. Bet vaikas turėjo būti grąžintas į savo gyvenamąją vietą, grąžintas į ugdymo procesą, į savo socialinę aplinką, pas draugus, į būrelius.

Visas vaizdas tada yra kiek kitoks.

Svarbu pastebėti, kad tai buvo rugsėjo 21 diena, o vaikas nelankė mokyklos, nedalyvavo ugdymo procese. Kitaip tariant, mama su vaiku slapstėsi“, – portalui lrt.lt atvejį komentavo I. Skuodienė.

Vaiko teisių apsaugos tarnybos nurodo, jog vaizdo įraše užfiksuotas vaiko paėmimas įvyko rugsėjį, kai teismas skubiai įpareigojo mamą perduoti vaiką tėvui, tačiau moteriai nevykdant šio sprendimo, jį įgyvendinti turėjo tarnyba.

„Įraše – tik kelios minutės to fragmento, o įvykis vyko tikrai ilgai, viskas truko ilgiau nei kelias valandas. Visas vaizdas tada yra kiek kitoks“, – sakė I. Skuodienė.

Viešojoje erdvėje pirmadienį ėmė plisti vaizdo įrašas, kuriame matoma, kaip vaiko teisių apsaugos darbuotojai iš mamos paima vaiką. Vaikas, plėšiamas iš mamos glėbio, verkė ir rėkė „ne“, „mamyte“, „gelbėkit“, „paleiskit“. Darbuotojai vaiką ramino, teigdami, kad „tavo mamytė niekur nedingo“. Mama prašė pareigūnų ir vaiko teisių apsaugos darbuotojų neimti jos vaiko.

„Šią vasarą kartu su Valstybinės darbo inspekcijos kolegomis atrinksime kelias stovyklas skirtinguose Lietuvos regionuose ir aplankysime kartu pasižiūrėdami, kaip pavyksta užtikrinti vaiko teises ir kaip darbdaviai pasiruošę užtikrinti vaikų saugumą“, – pirmadienį per spaudos konferenciją pranešė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė.

Tarnybos vadovė pabrėžė, kad dirbantys su vaikais negali būti teisti dėl seksualinio pobūdžio, taip pat sunkių arba labai sunkių nusikaltimų, ir darbdavio pareiga patikrinti, ar darbui su vaikais samdomi ar savanoriaujantys žmonės nėra padarę tokių nusikaltimų.

I. Gelūno / BNS nuotr.

„Prieš pradedant įdarbinti žmones, prieš pasirašant sutartis su savanoriais labai svarbu, kad šias pažymas turi turėti ne tik žmonės, kurie dirba, bet ir savanoriai. Jūs (vaikų laisvalaikio organizatoriai – BNS) turite kreiptis į Informacijos ir ryšių departamentą prie VRM ir išsiimti pažymas iš Kaltinamųjų, įtariamųjų ir nuteistųjų registro, kurios patvirtina, kad žmonės, kurie leis laiką su vaikais, nėra įvykdę šių nusikaltimų“, – pažymėjo I. Skuodienė.

Labai svarbu nešti žinią, kad niekas negali prisiartinti prie vaiko būdamas tokioje situacijoje.

Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Jonas Gricius per spaudos konferenciją teigė, jog taktikos sumetimais konkretus skaičius, kiek vaikų stovyklų bus patikrinta, nebus atskleidžiamas.

„Labai svarbu nešti žinią, kad niekas negali prisiartinti prie vaiko būdamas tokioje situacijoje“, – sakė vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė teigė, jog tokia akcija rengiama pirmą kartą, ja siekiama ne tik patikrinti vaikų stovyklas, bet ir atkreipti visuomenės, vaikų laisvalaikio organizatorių dėmesį, kad būtų laikomasi įstatyme nustatytų reikalavimų.

„Startuosime po trijų savaičių, tad kolegos, organizuojantys stovyklas ar būrelius, dar turi laiko kreiptis į Informacijos ir ryšių departamentą dėl pažymų, susitikrinti, susižiūrėti. Vizitai ir apsilankymai iš vaikų teisių tikrai vyks pirmą kartą. Tai, ką matome, kad tam tikra dalis smurtinių, seksualinių nusikaltimų įvyko būtent vasaros metu, vasaros stovyklose ar būreliuose“, – kalbėjo tarnybos vadovė.

I. Skuodienės pateiktais duomenimis, kasmet vasaros stovyklose poilsiauja daugiau kaip 50 tūkst. vaikų – tai yra daugiau nei 10 proc. visų Lietuvos vaikų.

J. Gricius teigė, kad taip pat Valstybinė darbo inspekcija tikrins, ar darbdaviai laikosi teisės aktų įdarbindami jaunuolius vasarai.

„Kiekvieną rudenį Darbo inspekcija sulaukia jaunų nuviltų žmonių prašymų dėl įvairių skundų, jauniems asmenims sumokama tik dalis atlyginimo, fiksuojame nelegalaus darbo faktus, kurie gėdingi teisinės valstybės sąlygomis“, – kalbėjo J. Gricius.

Kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą

Naujienų portalo JP žiniomis, vienos Panevėžio rajono seniūnijos šeimoje, kovo mėnesį, gimdyti ruošiasi 13 metų paauglė. Kūdikio besilaukianti mergaitė turi negalią ir lytiškai galimai buvo išnaudojama nuo 11 metų.

Dar 2020 metais dėl problemų šeimoje kreiptasi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Buvo prašoma apsaugoti mergaitę ir perkelti ją gyventi pas globėjus. Tačiau specialistai nustatė, kad tuomet 11-metei mergaitei šeimoje gyventi saugu. Ji taip ir liko gyventi šeimoje.

Šiuo metu šeimoje, be besilaukiančios 13-metės, auga du berniukai, o kiti daugiavaikės šeimos vaikai pilnamečiai ir gyvena savarankiškai. Beje, kūdikio besilaukianti paauglė šiuo metu gyvena pas globėjus.

Atvejis – ypatingas ir jautrus

Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyresnioji patarėja Laima Statkevičienė pripažino, kad toks atvejis Panevėžio rajone tikrai nustatytas.

„Minimas atvejis yra išties ypatingas ir jautrus. Visų pirma, jaunai būsimai mamai yra reikalingas itin didelis aplinkinių palaikymas, dėmesys, empatija, saugi ir rami aplinka laukiant gimsiančio vaikelio. Galime patikinti, kad šiuo metu besilaukiančia mergaite yra visapusiškai rūpinamasi, užtikrintas jos fizinis ir emocinis saugumas, teikiama medicininė priežiūra bei psichologinė pagalba“, – aiškino L. Statkevičienė.

Reiškinys – retas

Pasak Vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėjos, nepilnamečių nėštumas nėra dažnas reiškinys vaiko teisių gynėjų darbo praktikoje.

„Tačiau, žvelgiant visos šalies mastu, per metus išaiškėja keletas tokių atvejų. Apie juos neretai sužinome iš medikų, kai vaikelis gimsta, o, jei šeima, kurioje laukiasi nepilnametė, gauna socialinę pagalbą iš savivaldybių įstaigų, apie tai dar nėštumo metu dažnai praneša socialiniai darbuotojai“, – pasakojo L. Statkevičienė ir tęsė:

„Tiek įprastai, tiek šiuo individualiu atveju, vaiko teisių gynėjai, gavę informacijos apie galimai besilaukiančią nepilnametę, pirmiausia informaciją vertina kaip galimą vaiko teisių pažeidimą. Tai reiškia, kad vykstame į šeimą, bendraujame su nėščia nepilnamete, aiškinamės situaciją, renkame informaciją apie kūdikio tėvą. Jeigu abu būsimo kūdikio tėvai yra nepilnamečiai – ir tėvo atžvilgiu pradedamas vaiko teisių pažeidimo vertinimas.“

Priklauso nuo konkrečios situacijos

Pasiteiravus, kaip suteikiama pagalba, kai kūdikio laukiasi nepilnametė, Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyresnioji patarėja teigė, kad specialistai ne tik vertina situaciją, bet ir inicijuoja pagalbą.

„Pirmiausia, ar pagalba reikalinga, priklauso nuo konkrečios jaunos mamos situacijos: ar mergina turi šeimos atramą, ar auga globos įstaigoje ir pan. Vaiko teisių gynėjai visuomet bendrauja su nepilnametės tėvais, aiškinasi jų galimybes prisidėti prie jaunos būsimos mamos priežiūros, suteikti jai būtiną pagalbą. Be abejo, itin svarbus ir būsimo tėvo vaidmuo – aiškinamasi, ar ji prisiima atsakomybę dėl šeimos, ar turi galimybę pasirūpinti tiek pačia mama, tiek jų abiejų kūdikiu“, – sakė pašnekovė.

Pasirūpinti saugiu prieglobsčiu

Tačiau šiuo atveju besilaukianti nepilnametė tikėtis paramos iš artimųjų nelabai gali, nes ir jos motina, naujienų portalo JP žiniomis, turi negalią.

Tuo tarpu Vaiko teisių apsaugos atstovė aiškino, kad suteikti pagalbą įmanoma.

„Tais atvejais, kai besilaukiančiai nepilnametei stinga artimiausios aplinkos paramos, palaikymo ir dėmesio, ar sąlygos, kur mergina gyvena, nėra tinkamos nei jos, nei jos gimsiančio vaikelio gerovei, yra pasirūpinama saugiu prieglobsčiu ir reikiama visokeriopa pagalba palaikančioje ir suprantančioje aplinkoje. Nustačius pagalbos poreikį, vaiko teisių gynėjai kreipiasi į socialinius partnerius – socialinių paslaugų centrus, moterų krizių centrus, psichologus, kad šie teiktų paslaugas ir padėtų būsimai mamai įgyti vaikučio auginimo įgūdžių“, – kalbėjo L. Statkevičienė ir teigė, kad socialinių specialistų parama turėtų nenutrukti ir paauglei pagimdžius.

Pagalbos prireikė anksčiau

Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotoja pripažino, kad Panevėžio rajone gyvenanti šeima jiems žinoma.

„Minėtai šeimai pagalbos yra prireikę jau anksčiau, tad vaiko teisių gynėjai, įvertinę šeimos situaciją ir patiriamus sunkumus, reikiamą pagalbą inicijavo. Tuo nenutrūkstamai rūpinosi už paslaugas atsakingi socialiniai darbuotojai, dirbantys savivaldybėje. Vaiko teisių gynėjai visuomet reaguoja į kiekvieną gautą pranešimą dėl galimai pažeidžiamų vaiko teisių, o apie minėtoje šeimoje patiriamus sunkumus ar galimus pavojaus ženklus dėl vaiko gerovės, pastaruoju metu nei iš artimiausios vaikui aplinkos, nei iš savivaldybės nebuvo pranešta“, – tvirtino L. Statkevičienė.

Padidėja rizika

Lietuvos agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyrius vadovė Irma Zabulionytė naujienų portalui JP teigė, kad gimdymui besiruošianti 13-metė – retas atvejis.

„Kiek man žinoma, jauniausia gimdyvė buvo 16 metų. Neteko girdėti, kad tai būtų 13-metė. Kita vertus, dar nesame gavę informacijos apie šį atveją, o, jeigu yra negalia, situacija dar sudėtingesnė. Šiuo atveju – neįgaliosioms – mergaitėms ir moterims patirti seksualinį smurtą galima kur kas greičiau – rizika padidėja. Liūdna pripažinti, bet tokių atvejų pasitaiko“, – apgailestavo I. Zabulionytė.

Šiuo atveju – neįgaliosioms – mergaitėms ir moterims patirti seksualinį smurtą galima kur kas greičiau – rizika padidėja.

Pagalba nepilnametei – būtina

Pasak jos, kadangi pats išnaudojimo faktas jau įvykęs, reikia galvoti, kuo dabar galima pagelbėti nepilnametei.

„Kas jau įvyko, tai įvyko. Dabar mergaitei reikia suteikti maksimalią pagalbą. Padėti sulaukti kūdikio ir, jeigu reikia pagalbos, gali kreiptis į „SOS vaikai“ Panevėžio skyrių. Padėsime kuo galėsime ir suteiksime pagalbą. Kitas dalykas, paauglei būtina suteikti tinkamą psichologinę pagalbą ir išsiaiškinti, kas pasinaudojo ir išnaudojo mergaitę. Be to, būtina ją apsaugoti nuo galimo tolimesnio išnaudojimo – seksualinio smurto“, – sakė I. Zabulionytė ir mano, kad šiuo atveju turėtų susidomėti policija.

„Penktadienį 34 vaikai išvyko į Ukrainą ir jie ją tikrai saugiai pasiekė, buvo perduoti savo tėvams. Tai pirma grupė, kuri grįžo į Ukrainą“, – BNS antradienį teigė tarnybos vadovė.

Jos teigimu, tokį norą pareiškė šių vaikų tėvai, taip pat grįžti ruošiasi ir dalis ukrainiečių šeimų.

Penktadienį 34 vaikai išvyko į Ukrainą ir jie ją tikrai saugiai pasiekė, buvo perduoti savo tėvams. Tai pirma grupė, kuri grįžo į Ukrainą.

„Sunku vertinti, ar tikrai ta situacija keičiasi – žmonės jaučiasi saugesni ir nori grįžti, ar čia tik kelių žmonių trauminės patirtys“, – sakė I. Skuodienė.

Anot jos, leidimas 34 vaikų grįžimui buvo gautas ne tik sulaukus tėvų prašymų, gavus vietos karių leidimą, bet ir bendradarbiaujant su Ukrainos ambasada.

Iš viso į Lietuvą nuo karo Ukrainoje pradžios atvyko 1137 tėvų nelydimi vaikai.

Dauguma jų gyvena grupėmis – taip, kaip gyveno ir Ukrainoje, dalis – pas giminaičius, o keletui vaikų prireikė laikinos lietuvių globos.

Tokių vaikų šiuo metu, anot I. Skuodienės, yra septyni, tačiau dar trijų vaikų globos dokumentai tvarkomi.

Jos vadovė Ilma Skuodienė sako, kad gaunamų pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus pernai augo, tačiau smurto atvejų nustatoma mažiau nei iki COVID-19 pandemijos.

Smurto prieš vaikus atvejų pirmaisiais pandemijos metais sumažėjo ketvirtadaliu, lyginant su 2019 metais, ir nors 2021 metais tokių atvejų užfiksuota šiek tiek daugiau, tačiau ikipandeminio lygio tai nepasiekė.

Anot tarnybos vadovės, labiausiai tikėtina, kad žmonės, gyvendami uždaresnį gyvenimą, tiesiog tapo labiau tolerantiški smurtui, o atsakingos institucijos neturėjo galimybės jį pastebėti.

„Matome, kad 2020 metais prasidėjus pandemijai ženkliai sumažėjo nustatomų smurto prieš vaikus atvejų, tačiau tai tikrai nereiškia, kad nustojome mušti vaikus“, – sakė I. Skuodienė

L. Balandžio / BNS nuotr.

„Pastebime tam tikrą didėjantį visuomenės susiskaldymą. Dalis žmonių daug atsakingiau vertina vaiko teises ir yra linkę dažniau pranešti apie galimus vaiko teisių pažeidimus, tai rodo didėjantis bendras gaunamų pranešimų skaičius. Tačiau taip pat nustatoma gerokai mažiau smurto atvejų nei prieš keletą metų, tad darome prielaidą, kad apie juos tiesiog nebuvo pranešama, nes labai sumažėjo žmonių, galinčių pastebėti smurtą prieš vaikus, skaičius“, – pridūrė ji.

Dėl smurto – daugiau nei 40 tūkst. pranešimų

Pernai tarnyba skelbia gavusi daugiau nei 40 tūkst. pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus, dažniausiai apie skriaudžiamus vaikus praneša policijos pareigūnai.

Apie pusė visų gautų pranešimų nepasitvirtino ir vaiko teisių pažeidimai nustatyti nebuvo.

Didžioji dalis praėjusiais metais gautų pranešimų – 82 proc. – yra susiję su nesmurtiniais vaiko teisių pažeidimais.

Matome, kad 2020 metais prasidėjus pandemijai ženkliai sumažėjo nustatomų smurto prieš vaikus atvejų, tačiau tai tikrai nereiškia, kad nustojome mušti vaikus.

Šie dažniausiai siejami su socialinėmis šeimų problemomis, netinkamomis gyvenimo sąlygomis, o didžiuosiuose miestuose – su bendravimo su tėvais tvarka, kai tėvai yra išsiskyrę ir nesutaria dėl vaiko.

„Deja, bet itin dažnai pasitaiko, kai vaikas šeimoje prieš savo valią ir ne pagal savo galimybes tampa tėvų tarpininku, emocinių iškrovų laidininku, keršto įrankiu vienas kitam“, – sakė Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Neringa Martišienė.

„Vaikas tėvų skyrybų metu ir taip išgyvena visą jausmų paletę, jam tenka susitaikyti su pasikeitusia situacija, naujomis rolėmis, o jeigu tėvai sąmoningai įtraukia vaikus į skyrybų nesutarimus, tai itin žaloja jauną žmogų“, – pridūrė ji.

Anot specialistės, vaikai neturi nei resursų, nei galimybių šiose situacijose apsisaugoti patys, tad juos apsaugoti turi suaugusieji.

Seksualinį smurtą dažniau patiria mergaitės

Tarnybos teigimu, seksualinį smurtą dažniau patiria mergaitės – pernai fiksuoti 198 to atvejai. Seksualinis smurtas berniukų atžvilgiu fiksuotas 41 kartą.

Taip pat mergaitės dažniau kenčia nuo psichologinio smurto, tačiau berniukai dažniau susidūrė su nepriežiūra, fiziniu smurtu.

Daugiau smurtaujama prieš vyresnius vaikus, nuo 10 metų.

Dėl nepriežiūros vaikai dažniausiai kenčia nuo pačių artimiausių, giminystės ryšiais susijusių žmonių, tuo metu seksualiai dažniausiai smurtauja ne šeimos nariai, o tėvų ar pačių vaikų pažįstami, draugai ir kiti asmenys.

Daugiausia smurto atvejų praėjusiais metais užfiksuota Vilniaus apskrityje – 515, 500 – Marijampolės apskrityje, 433 – Utenos.

Iš viso pernai Lietuvoje 2594 vaikai patyrė smurtą.

Daugėja norinčiųjų įsivaikinti

Pasak tarnybos, taip pat daugėja žmonių norinčių įsivaikinti, pernai pabaigoje norinčių įvaikinti sąraše buvo 229 žmonės – 42 žmonėmis daugiau nei 2020 metais.

Apie 40 proc. norinčių įvaikinti žmonių gyvena Vilniuje, taip pat pastebima tendencija, kad jaunėja norinčių įvaikinti žmonių amžius. Šiuo metu iš Lietuvoje gyvenančių būsimųjų įtėvių jauniausiai moteriai – 25 metai, o jauniausiam vyrui – 26-eri.

Per praėjusius metus Lietuvoje buvo įvaikinti 57 vaikai, trys iš jų vyresni nei 10 metų. 12 vaikų buvo įvaikinti į užsienio šalis. Šiuo metu galimybės būti įvaikinti vis dar laukia 346 vaikai.

Taip pat pastebima tendencija, kad mažiau vaikų tenka perkelti iš šeimų į kitą aplinką, kokybiškos paslaugos padeda tėvams keistis, o vaikai gali grįžti į savo šeimą.

Metų pabaigoje 1390 vaikai augo globos įstaigoje, 4417 vaikų buvo globojami šeimose. Nuolatinei globai dažniausiai apsisprendžia giminystės ryšiais susiję asmenys: seneliai, pilnamečiai broliai ar seserys, kiti giminaičiai.

Kai globėjų ir vaikų nesieja jokie giminystės ryšiai, priimti į šeimą dažniau norima jaunesnį vaiką, tad apie 85 proc. globos įstaigose augančių vaikų yra vyresni nei 10 metų.

Pernai nuolatinė globa nustatyta tik 10-čiai vyresnių nei 10-ies metų vaikų, kai jų su globėjais nesiejo giminystės ar emociniai ryšiai.

2009 metais gimęs mažametis dėl kaklo paviršinio sužalojimo ir nubrozdinimo, po medikų apžiūros, perduotas Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojams.

1977 metais gimusi moteris nesulaikyta ir neapklausta, įvykio aplinkybės tikslinamos.

Pienininkyste besiverčianti ūkininkų pora, savo gyvenimą įprasminusi mėgiama veikla ir gausiu būriu vaikų, prieš trejus metus žengė naujų didelių išbandymų keliu. Ponia Angelina prisipažįsta – buvo labai sunku, gelbėjo kantrybė, meilė ir tikėjimas į Dievą.

– Ponia Angelina, kaip jums gimė mintis tapti be tėvų globos likusių vaikų globėja?

– Kai mūsų septyni vaikai užaugo, ėmė gyventi atskirai, sukūrė šeimas, likome vieni tarp keturių sienų. Buvo nuobodu, namuose trūko gyvybės, vaikų klegesio. Tada ėmėme galvoti, kaip galėtume keisti situaciją. Du mano sūnūs savanoriaudavo Plungėje esančiame dienos centre, kuriame teikiama pagalba vaikams iš asocialių šeimų. Jie matė kaip gyvena tie vaikai. Jaunėlis man sako:„Mama, jiems trūksta šeimos, meilės, šilumos, socialinių įgūdžių. Gal tu paimk iš vienos šeimos du vaikus, ir tau bus prasminga veikla, ir jiems bus labai gerai“.

Paskui aš netikėtai rajoniniame laikraštyje radau skelbimą, kad yra rengiami globėjų ir įtėvių mokymai pagal GIMK programą. Mes su vyru jau buvome kalbėję apie galimybę priglausti vaikus ir kaip tik pasitaikė tas skelbimas. Abu su vyru užsiregistravome ir baigėme tuos kursus per pusę metų. Mes tikėjomės, ir prašyme buvome parašę, kad paimtume du vaikus iš vienos šeimos, kad vienam nebūtų nuobodu. Atvažiavo pas mus viena komisija iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos, kita, sako: „jūs čia daug vietos turite, vienkiemyje gyvename, geros sąlygos...“ – ir pasiūlė mums paimti keturis vaikus iš vienos šeimos.

– Kaip jūs reagavote?

– Iš pradžių šiek tiek išsigandau, galvojau gal per daug. Bet vyras pajuokavo:„na ir ką, du tau, du man bus... “ Mes tada dar nežinojome, kad bus du berniukai ir dvi mergaitės. Sutikome.

– Kokia buvo vaikų gyvenimo pas jus pradžia?

– Kai pasiėmėme šiuos vaikus, mažiausiam buvo penkeri metukai, visi jie yra beveik pametinukai. Balandžio mėnesį vaikus pirmą kartą parsivežėme savaitgaliui. Jaudinomės ar jiems patiks. Man buvo svarbiausia, kad vaikams patiktų. Jiems labai patiko. Tada savaitgaliams juos vis parsiveždavome, o kai prasidėjo vasaros atostogos, jie pas mus apsigyveno visam laikui. Dabar mes esame nuolatiniai tų vaikų globėjai.

Pradžia tikrai buvo nelengva. Vaikai buvo sunkiai suvaldomi. Kai pas mus į svečius kartą atvažia vyriausias sūnus, jis išsigandęs pasakė: „Mama, jūs apsirikote. Ar nematote, kad šitie vaikai tarsi laukiniai“. Jie visur laipiojo, viską spardė, katę nuspyrė...žodžiu, buvo tikrai sudėtinga. Iš pradžių pati galvojau, kad neatlaikysiu, bet vyras pradėjo raminti, kad su Dievo pagalba mes susitvarkysime.

Jie visur laipiojo, viską spardė, katę nuspyrė...žodžiu, buvo tikrai sudėtinga. Iš pradžių pati galvojau, kad neatlaikysiu, bet vyras pradėjo raminti, kad su Dievo pagalba mes susitvarkysime.

Maždaug metus laiko buvo tikrai sudėtinga. Aš nuolat laksčiau vaikams iš paskos. Numečiau net 15 kilogramų svorio. Juos raminau, mes vis mokėmės, mokėmės įvairių socialinių įgūdžių. Kad turėtų pareigų, išmokėme juos triušiukus pašerti, šuniukui ėsti nunešti. Vaikai pradėjo tuos gyvūnėlius mylėti, jais rūpintis. Reikalai vystėsi į gerą ir dabar aš labai džiaugiuosi, kad turiu šiuos vaikus. Jie man – Dievo dovana. Ir jie patys labai džiaugiasi, kad pas mus gyvena, sako: „kaip gerai, kad aš čia“.

– O kas atsitiko jūsų globojamų vaikų tėvams?

– Žinau, kad mamai trūko motinystės įgūdžių. Visus vaikus ji paliko pas giminaitę. Ta giminaitė turėjo dar savų vaikų, ji nebeįstengė visų išlaikyti. Ji netoli Plungės vaikų globos namų gyveno, tai ir atvedė vaikus į tuos globos namus. O mama ir nebesirūpino tų vaikų atsiimti.

– Jūsų globojami vaikai tikriausiai lanko mokyklą. Kaip juos priima mokyklos bendruomenė?

– Vyriausiajai mergaitei dabar yra 12 metų, ji lanko gimnaziją Alsėdžiuose, o trys mažesnieji – pradinę mokyklą mūsų kaime. Sakyčiau, kad mokykloje viskas labai gerai. Jei ne mokytajai ir mūsų parapijos kunigas, manau, kad viskas būtų daug sunkiau. Jaučiame didelį jų palaikymą. Mums padeda, giria, motyvuoja, daug bendraujame. Mokytojai ir kunigas vaikams aiškina kas yra blogai, kas gerai, kaip teisingai elgtis.

Su vaikais sekmadieniais pradėjome lankyti bažnytėlę. Vaikai labai stipriai pasikeitė. Jei iš pradžių jie labai nenorėjo mokytis, kuprinės lakstė į sienas, namų darbų daryti nenorėjo, buvo labai sudėtinga, tai dabar jie jau patys supranta, kad mokslai yra reikalingi ne mokytojai, o jiems patiems. Vaikai darosi vis savarankiškesni ir savarankiškesni.

– Kaip jūs įvardintumėte, kas konkrečiai padėjo jūsų globojamiems vaikučiams adaptuotis, pasikeisti į gera?

– Mūsų kantrybė, meilė, tikėjimas į Dievą. Ir teigiamas mūsų vaikų pavyzdys jiems labai padėjo. Mūsų vaikai jau užaugę, turi savo šeimas, gyvena įvairiose Lietuvos vietose, baigė mokslus, turi darbus. Jie pas mus atvažiuoja, bendrauja su globojamais vaikais, pasiima juos atostogoms pas save, rodo jiems Lietuvą. Tai į Vilnių juos išsiunčiame, tai į Klaipėdą, kad pamatytų ir miesto gyvenimo. Vaikams labai reikia matyti visokių gyvenimo pavyzdžių, kad jie padarytų išvadas, kad pasimokytų.

Norėdami paaiškinti, motyvuoti savo globojamus vaikus mokytis, mes jų klausiame: „Ar jūs norėtumėte gyventi kaip Martynas, kaip Robertas, Antanukas (vardijame savo sūnus vardais), ar norėtumėte gyventi kaip tie žmonės, kurie maisto ieško šiukšlyne“. (Jie yra matę tokių žmonių). „Ne, sako jie, nenorėtume gyventi kaip tie, kurie ieško maisto šiukšlyne“. Ir stengiasi mokytis, ruošia pamokas.

Auginti globojamus vaikus mums labai padeda mūsų biologiniai vaikai. Viena dukra gyvena netoliese, ji pedagogė. Tai ji padeda jiems kibti prie mokslų, aiškina, moko, tikrina namų darbus.

– Ką jūs patartumėte žmonėms, kurie norėtų, galvoja tapti globėjais, bet nesiryžta?

– Vaikams labai reikia meilės ir šeimos. Kliūtys yra įveikiamos. Svarbu žinoti kaip elgtis. Pirmiausia vaikai turi būti mylimi, išklausomi, antra, jie turi turėti atsakomybių ir pareigų. Vaikai neturi vaovauti suaugusiesiems. Jie turi jausti suaugusiųjų globą ir meilę. Prie pareigų ir atsakomybių vaikus reikia pratinti palaipsniui: mokyti nusinešti savo indus, juos išsiplauti, pasirūpinti gyvūnėliu. Vaikus reikia mokyti kantriai, jiems priminti pareigas, nes vaikai pamiršta. Vaikai šeimoje turi būti mylimi ir turėti pareigų. Suaugusiesiems su vaikais reikia praleisti kuo daugiau laiko kartu, būti ir dirbti kartu. Tada jie daug dalykų išmoks savaime iš mūsų gyvenimo.

Su vaikais reikia stengtis kuo daugiau kalbėtis, bendrauti. Tada yra didesnė tikimybė sužinoti kokių problemų jie turi ir jas laiku spręsti. Svarbu užmegzti su vaiku ryšį ir jo neprarasti.

– Ar jūs esate laiminga taip gyvendama?

– Labai. Ar turiu prasmingos veiklos. Aš net pajaunėjau (juokiasi). Nors jau esu ne tik mama, bet ir močiutę, man šiemet sukaks 60 metų, turiu anūkų, bet pažįstami savo, kad, pradėjusi globoti tuos vaikučius, aš net išoriškai pasikeičiau, pajaunėjau. (juokiasi). Esu labai laiminga.

Gegužės 15-oji yra Šeimos diena. Šia proga Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba inicijuoja istorijų ciklą apie įvairias Lietuvos šeimas.