Apie optimistus ir pesimistus pokalbis su psichologe Ugne Juodyte.

– Ar pesimistais, optimistais yra gimstama ar tampama?

– Geras klausimas, bet nėra labai paprastas. Vieni moksliniai tyrimai sako, kad iš tikro tai yra genetiškai perduodama, kažkokia dalis. Bet labai didelė dalis priklauso nuo mūsų, kokioje mes aplinkoje augome, kokius šeimos modelius matėme, kaip jie elgėsi, kaip jie dorojosi su sudėtingomis situacijomis, kokias traumines patirtis mes esame turėję ir tada mes visą tą bagažą atsinešame. Tada mes turime labiau optimistiškesnį arba pesimistiškesnį požiūrį į gyvenimą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar galima pasikeisti? Ar optimistas gali virsti pesimistu, pesimistas optimistu?

– Teoriškai taip, o praktiškai tai nėra taip paprasta. Kai terapiniame darbe susitinku su žmonėmis, kurie sako, labai noriu tapti optimistu, dažniausiai, nes į pesimizmą tikriausiai retai kada žmogus nori nueiti. Tai yra kelionė. Ne metų, ne dviejų ir ne trijų tikriausiai. Kodėl? Todėl, kad, kaip ir minėjau, optimistinis arba pesimistinis požiūris susiformuoja ankstyvoje vaikystėje. Tai reiškia, kad tai labai labai giliai mumyse įsišakniję, įsitikinimai, kažkokie modeliai, kaip mes tikimės, kad žmonės su mumis bendraus. Na, ir šitie žmonės dažniausiai turi, jeigu tai yra pesimistai, trapią savivertę. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jie labai nepasitiki savimi ir nepasitiki pasauliu. Kol tai pasikeičia, jūs įsivaizduokite, kiek turi kitokių situacijų įvykti, kad žmogaus mąstyme, tikėjime iš principo pasikeistų pasaulėžiūra.

Jeigu mes vaikui sakysim, kaip tau gerai pasisekė, kaip tave aplinka palaiko, mokysime, kad tu esi stiprus ir aplinka, tavo žmonės yra palaikantys ir pasaulis tada tam žmogui bus tikrai draugiškesnis, jis tikrai augs optimistiškesnis.

– Tai reiktų poros metų terapijos. Ar galima šiek tiek lengviau pakeisti požiūrį ? Gal yra kažkokių tyrimų, praktikų?

– Taip, žinoma, kad yra. Keli žingsniai, nuo ko rekomenduočiau pradėti. Pirma, tai atpažinti, kodėl aš esu toks, koks esu. Kodėl, pavyzdžiui, esu pesimistiškesnis. Kokios aplinkybės buvo augant, kokios tėvų arba artimų žmonių žinutės perduotos, kokias traumines patirtis aš turėjau, kurios suformavo mane. Tai atpažįstu. Tada kai atpažįstu, einu į kitą etapą. Antras – stebiu savo mintis dabartyje. Ir kai pastebiu, kad jų yra daugiau, pavyzdžiui, pesimistiškų negu optimistiškų, sakau: „Stop, laba diena, mano mielos mintys, aš jus pamačiau“. Ir aš jų kokiu būdu nenuveju. Aš jas pamatau, priimu, kad jos yra, nes čia yra viena mano dalis, tai mes jos negalime kažkaip išimti. Bet kaip aš galėčiau šiek tiek labiau pamatyti pasaulį kitaip? Trečias dalykas yra treniruotės. Na, žinot, kaip mes treniruojame kūną, tai mes galime ir šitą momentą treniruoti. Pavyzdžiui, kiekvieną dieną skirti kokias penkias ar dešimt minučių pagalvoti, kas šiandien buvo gero, kas buvo malonaus. Galbūt tai galėtų būti dėkingumo praktika, kai aš dėkoju sau už tai, ką padariau, kaip padariau, kas aplinkoje įvyko. Ir dar kitas momentas, jeigu aplinka ir žmonės aplinkui bus pesimistinė – pokytis bus labai sunkus. Ieškokite žmonių, iš kurių galite mokytis, kurių optimizmas jus nustebintų. Ir su smalsumu eiti į tokius santykius ir tyrinėti juos.

– Kaip atpažinti, ar vaikas yra optimistas ar pesimistas? Kokie ženklai tą rodo, išduoda?

– Nelengvas klausimas. Viskas priklauso nuo to, kokiam amžiaus tarpsnyje vaikas yra. Jeigu tai yra mažylis, kai tų emocijų nėra daug, jis reguliuoti jų dar nelabai moka, sunku atpažinti. Bet kai jau paauga, galima atkreipti dėmesį į kelis momentus. Pirmas momentas – kaip vaikas sprendžia iššūkius, ar jis mato juos kaip galimybę tobulėti, mokytis, pasiekti kažko naujo, ar tai mato kaip sunkumą, susigūžia net, pasikeičia visa vaiko pozicija. Kitas momentas – kaip greitai jis po kažkokios stresinės, sudėtingos situacijos atsigauna. Optimistai vis tik iš to išeina greičiau, pesimistai šiek tiek lėčiau. Jiems sunkiau išeiti iš būsenos, iš netgi pačios situacijos. Kitas momentas – jeigu mes jau žinome, kaip jis sprendžia tas situacijas, kaip jis iš jų išeina – kaip vaikas apskritai pasitiki savimi, ar labai, ar matome, kad kažkas yra, lyg nori susigūžti nuo aplinkos, atsitraukti.

– Ką mums, patiems tėvams, daryti, kad, tarkime, jei yra optimistas, tai ir toliau ugdyti optimizmą, o jei pesimistas, tai kažkaip toliau ugdyti optimistiškesnį požiūrį?

– Aš pirmiausia šiek tiek keisčiau patį klausimą ir požiūrį į tai. Nes kas atsitinka, kai mes sakome, norim pakeisti žmogų iš karto, norim tarsi laužyt tą asmenybę? Ne, gal mes visų pirma galėtume padėti pažinti vaikui. Taip labai sąmoningai mokyti daryti pasirinkimus. Tu dabar esi tokioj situacijos, taip galvoji, o ką dabar norėtum daryti? Ne laužyti, o ugdyti sąmoningumą. Kitas momentas – iš ko mokosi vaikas? Iš artimiausios aplinkos. Tai reiškia, stebėkite, kaip patys elgiatės, ką darote. Ir trečias dalykas yra apie tą patį pasitikėjimą savimi. Jeigu mes vaikui sakysim, kaip tau gerai pasisekė, kaip tave aplinka palaiko, mokysime, kad tu esi stiprus ir aplinka, tavo žmonės yra palaikantys ir pasaulis tada tam žmogui bus tikrai draugiškesnis, jis tikrai augs optimistiškesnis.

Kur veda chroniškas stresas

Studijos, kurią parengė Baltimorės Johnso Hopkinso universiteto Bloomberg visuomenės sveikatos mokyklos specialistai, vadovė Christia Bethell teigia, kad teigiamų patirčių nebuvimas ar trūkumas vaikams kelia didelę įtampą, nerimą. Jų streso hormonų lygis labai aukštas, ir tai daro poveikį vystymuisi: jiems sunku atsipalaiduoti, jaustis saugiems, būti atviriems, smalsiems, užmegzti ir palaikyti pozityvius tarpusavio santykius, socialinius ryšius.

Chroniškas stresas, patiriamas ankstyvoje vaikystėje, gali turėti rimtų padarinių paauglystėje, jaunystėje ir vėlesniame gyvenime. C.Bethell vardija dažniausiai pasitaikančius: rizikingas elgesys ir elgesio sutrikimai, lėtinės ligos – širdies ir kraujagyslių, diabetas, priklausomybės (rūkymas, nesaikingas alkoholio vartojimas, vaistų, psichotropinių medžiagų vartojimas). Tai ne tik daro neigiamą poveikį gyvenimo kokybei, bet ir sukelia ankstyvas mirtis.

Didelė problema, kad galima neatpažinti chroniško streso požymių. Jie pasireiškia labai įvairiai: vieni vaikai negali ramiai nusėdėti vietoje, jiems sunku susikaupti, kai kuriems sunku valdyti emocijas – supykę jie puola muštis, agresyviai elgiasi arba atsiriboja nuo kitų. Tokiems vaikams gali būti sunkiau susirasti draugų, nes jie neteisingai interpretuoja socialinius ženklus, užuominas. Dėl visų šių priežasčių vaikas gali blogiau mokytis, netgi būti išmestas iš mokyklos jos nebaigęs.

Sąsajos nebekelia abejonių

Tyrime dalyvavo 6,1 tūkst. JAV gyventojų. Jie buvo klausiami apie tai, kaip dažnai vaikystėje galėjo su šeimos nariais ar draugais pasikalbėti apie savo jausmus, išgyvenimus, ar jų šeima juos palaikė iškilus sunkumų, ar jie jautėsi bendruomenės dalis savo gyvenamojoje aplinkoje ir mokykloje, ar turėjo ištikimų draugų, ar jautėsi saugūs namuose ir buvo ginami juose gyvenančių tėvų, kitų artimųjų. Tyrėjai išskyrė 7 teigiamas gyvenimo patirtis, kurios itin svarbios ankstyvoje vaikystėje (žr. lentelę).

Pasak C.Bethell, tyrimo dalyviai, kurie paminėjo 6–7 teigiamas patirtis iš išvardytų, buvo 72 proc. mažiau linkę susirgti depresija vėlesniais gyvenimo etapais. Jie žymiai rečiau patyrė psichologinių sutrikimų, problemų, kurios sukelia sunkumų atliekant kasdienes užduotis ar darbus, bendraujant. Paminėję 3–5 teigiamas patirtis 50 proc. rečiau susidūrė su depresija ir kitais psichikos sutrikimais, palyginti su minėjusiais tik vieną ar dvi.

Neapsaugosime, bet galime padėti

Dažniausiai pasitaikančios neigiamos vaikystės patirtys skirstomos į fizines, emocines ir seksualines. Neigiamos patirtys, susijusios su atstūmimu, gali būti fizinės (maisto trūkumas, nuolatinės, saugios gyvenamosios vietos neturėjimas) ir psichologinės (dėmesio, emocinio palaikymo trūkumas). Neigiamos patirtys, susijusios su tėvais, – jų skyrybos, abu ar vienas iš tėvų serga priklausomybėmis, psichikos liga, vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą, yra įkalinimo įstaigoje.

Tėvai, kiti artimieji, kad ir kokie rūpestingi būtų, ne visuomet pajėgia vaikus apsaugoti nuo neigiamų emocijų ir traumuojančių įvykių. Tačiau jie tikrai gali padėti jiems tapti atsparesniems šiems išgyvenimams, greičiau po jų atsigauti, tikina Dr. Angelica Robles, vaikų vystymosi ir elgesio specialistė iš Šiaurės Karolinos, Šarlotės miesto Novant sveikatos centro. Tai jie gali padaryti kalbėdamiesi su atžalomis apie tai, ką šie jaučia, išreikšdami palaikymą, rodydami susidomėjimą.

Vaikas jausis saugus, ne vienišas, o stresą kelianti situacija ar įvykis atrodys nebe toks reikšmingas ir slegiantis. Kartu jis mokysis, kaip susidoroti su neigiamomis emocijomis ir jų padariniais. Jeigu traumuojantis įvykis įvyko šeimoje, ir tėvai padėti negali – pavyzdžiui, skyrybų atveju ar vienam iš tėvų mirus, atjaučiantis, nuoširdus kaimynas, mokytojas, kitas pažįstamas suaugęs žmogus gali labai daug padėti, kad pagerėtų vaiko savijauta.

Svarbus tarpsnis

Socialinis palaikymas yra vienas svarbiausių žmogaus poreikių, kaip ir artimi, šilti santykiai su tėvais, kitais šeimos nariais, draugais, bendramoksliais. Kuriant prasmingą ir laimingą gyvenimą jie vaidina pagrindinį vaidmenį, tampa atrama sudėtingiausiais, skaudžiausiais momentais. Deja, šiais laikais, kai nemažą dalį laisvo mūsų laiko pavagia socialiniai tinklai, išmanieji įrenginiai, gyvas bendravimas atsiduria antrame plane. Tai silpnina tarpusavio ryšius šeimoje ir bendruomenėje.

Tyrimai rodo, kad tėvų palaikymas pirmuosius trejus su puse vaiko gyvenimo metų turi didelę įtaką jo mokymuisi, socialiniam gyvenimui ir santykiams po dviejų ar trijų dešimtmečių. Nustatyta, kad kūdikiai ir ikimokyklinukai, augę supami rūpesčio ir dėmesio, mokykloje geriau mokosi, suaugę įgyja aukštesnius mokslinius laipsnius. Taip pat geriau sutaria su bendraamžiais, jaučia didesnį pasitenkinimą romantiškais santykiais. Tėvų palaikantis vaidmuo iki trejų metų suvokiamas, kad jie yra visuomet šalia, kai vaikui liūdna, neramu, nesaugu.

Teigiamos gyvenimo patirtys iki 18 metų

1. Visada galėjau pasikalbėti su savo šeimos nariais apie tai, ką jaučiu.

2. Jaučiau, kad mano šeima mane besąlygiškai palaiko sunkiais momentais.

3. Jaučiausi bendruomenės dalis, mielai dalyvaudavau jos veikloje.

4. Mokydamasis mokykloje jaučiausi kolektyvo, bendruomenės nariu.

5. Jaučiau draugų paramą ir palaikymą.

6. Mano gyvenime buvo bent du suaugę žmonės, ne tėvai, kuriems aš nuoširdžiai rūpėjau.

7. Namuose jaučiausi saugus ir globojamas.