– Kaip laukdavote Velykų seniau, kai buvote dar vaikas?
– Augau Dzūkijoje, gražiame, etnografiniame Musteikos kaime. Gal todėl man ir svarbios tradicijos, papročiai ir etninė kultūra. Viskas ateina iš vaikystės, iš šeimos.Velykos ir seniau buvo ypatingai laukiama šventė. Svarbu paminėti, kad Velykų laukimas prasidėdavo jau nuo Užgavėnių, kai prasidėdavo gavėnios laikotarpis, kurio metu žmonės pasninkaudavo – atsisakydavo linksmybių, mėsos. Ypatingu laikytas nuo didžiojo trečiadienio prasidedantis pasninkas, kurio metu nebuvo valgoma ne tik mėsos bet ir pieno produktų, o didįjį ketvirtadienį užsigavėdavo net bažnyčios vargonai ir varpai – mišiose buvo galima išgirsti tik medinį barškutį, vargonus išgirsdavome tik didžiojo šeštadienio vakarinėse mišiose po ugnies ir vandens šventinimo. Didįjį šeštadienį žmonės bažnyčioje budėdavo ir Kristaus prisikėlimo laukdavo per visą naktį. Tąnakt bažnyčioje nevalia būdavo užmigti. Miegantiems jaunimas krėsdavo „šposus“ tai varnos plunksną, tai žolės kuokštelį galėdavo po nosimi pakišti.
– Kaip Velykas šventėte namie, kaip atrodydavo Velykų stalas?
– Namuose Velykų šventimas prasidėdavo tik po rytinių Velykų pamaldų. Šeima rinkdavosi prie gausiai nukrauto šventinio stalo, kur visada būdavo riebesnis mėsos patiekalas, mamos mielinis pyragas keptas duonkepyje, sviestinis avinėlis – kaip Kristaus simbolis ir žinoma velykiniai margučiai.
Dabar mažai kas taip daro, bet mūsų šeimoje labai svarbus ir simboliškas buvo pirmo kiaušinio dalijimasis. Panašiai kaip per Kūčias kalėdaitį, taip per Velykas pirmą kiaušinį, tėtis išdalindavo į lygias dalis, ir visiems buvo būtina to pirmo kiaušinio paragauti.
Pirmąją Velykų dieną švęsdavome išskirtinai šeimoje.
– Ar žaisdavote kokius Velykinius žaidimus? Gal galėtumėte apie juos papasakoti?
– Kadangi pasisėdėjimas su šeima trukdavo ilgai, buvo žaidžiami Velykiniai žaidimai. Žaidimus žaisdavome ne tik vaikai, bet ir šeimos vyresnieji.
Bukynės – vienas populiariausių Velykų žaidimas. Kiekvienas žaidėjas išsirenka jo manymu stipriausią margutį, tada margučiai mušami galais vienas su kitu kol vienas įskyla. Įskilęs margutis pralaimi, o tvirčiausias bando jėgas su kitais.Laimi stipriausias margutis. Vaikystėje turėjome daugybę būdų stipriausiam kiaušiniui išsirinkti. Pirmiausia ieškodavome kiaušinio smailiausiu galu - toks turėjo greičiausiai priešininką sukulti. Dar patikimas kiaušinio stiprumo nustatymo būdas buvo pakalenti kiaušinį į dantis, pagal garso duslumą buvo galima nuspręsti ar po lukštu kartais nėra oro tarpo. Svarbi buvo ir mušimo technika - kiaušinį bandydavome laikyti taip, kad delnas jį spaustų iš visų pusi, bet ne per stipriai. Mušti kiaušinius vaikystėje būdavo labai smagu, tačiau iki galo įsijausti neleisdavo žinojimas jog pramuštus kiaušinius teks suvalgyti, tėvai neleido maisto švaistyti. Tikėta, kad stipriausio kiaušinio turėtojas kitais metais bus sveikiausias, o kiaušinis „nugalėtojas“ likdavo namie saugiai padėtas iki kitų Velykų.
Kiaušinių ridenimas – žaidėjai ant kokio aukštesnio daikto padėdavo medinį lovelį, kuriuo bus ridenami kiaušiniai. Žaidėjai po vieną ridena kiaušinius, jei ridenamas kiaušinis užkliūva jau stovintį kiaušinį tada žaidėjas jį pasiima. Laimi toliausiai kiaušinį nuridenęs žaidėjas, kuris gali pasiimti visus pabaigoje likusius kiaušinius. Egzistavo ir kitoks šio žaidimo variantas, kai ridenant bandoma pamušti kitus kiaušinius, tada laimi stipriausias kiaušinis. Tokiu atveju kartais žaidėjai bandydavo pagudrauti ir tarp tikrų kiaušinių sužaisti su tikroviškai atrodančiu mediniu margučiu. Toks šposininkas rizikuodavo ne tik laimėti, bet būti pagautas ir apžnaibytas kitų vaikų.
– Kokios tradicijos labiausiai įstrigusios į atmintį?
– Dzūkijoje nuo seno gyvavo keletas Velykinių tradicijų – tai lalavimas ir kiaušiniavimas.
Kiaušiniauti eidavome mes, vaikai. Pavalgę Velykinius pusryčius, pasiimdavome kuo dailesnius krepšelius, maišelius, pasipuošdavome ir keliaudavome per visą kaimą. Nepraleisdavome nei vienos sodybos – visas aplankydavome. Pasveikindavome žmones su Velykomis, o jie mums dovanodavo po margutį, vaišindavo pyragu, namie keptais saldumynais.
Lalavimas – tai išskirtinė, Velykinė Dzūkijos tradicija. Anksčiau laukdavo tik nevedę vyrai, o mano vaikystėje tą galėjo daryti ir vyresni, ir jaunimas. Jie ėjo iš trobos į trobą, dainavo dainas, grojo, sveikino visus su prisikėlimo švente, linkėdavo gero derliaus. Visi tokių svečių labai laukdavo, pavaišindavo ir dovanodavo po margutį.
– Dabar Klaipėdos rajono amatų centre vedate įvairius edukacinius užsiėmimus vaikams ir suaugusiems, kaip manote kaip pasikeitė Velykų laukimas vaikams dabar ir anuomet?
– Amatų centre stengiamės perduoti tą senąją Velykų dvasią tiek vaikams,tiek suaugusiems: mokome marginti kiaušinius senoviniais būdais ir ornamentais, pasakojame apie margučių spalvų, raštų prasmę ir reikšmę, mokome duonkepyje kepti velykinius saldumynus. Žinoma vaikai šventės labai laukia ir dabar, ir senesniais laikais, tačiau Velykų laukime dabar mažiau religingumo, galbūt lengvesnis pasiruošimas pačioms šventėms. Anuomet ir mes vaikai būdavome įtraukti į pasninkavimą, maisto ruošą, generalinę namų tvarką.
– Ko palinkėtumėte skaitytojams artėjančių Velykų proga?
– Palinkėčiau laukiant Velykų pabandyti pasninkauti - nebūtinai nevalgant, bet kiekvienam reikėtų susimastyti, apvalyti savo mintis, ištrūkti iš rutinos. O atėjus Velykų metui pajusti pabudimą ir savyje. Su atgimstančia gamta atgimti ir patiems.
