„Kai kurie iš jų - labai jaudinantys, ir tai kuria ypatingą šios knygos turinį“, - pirmadienio vakarą Rašytojų klube ne tik apie atsiminimus, bet ir J. Marcinkevičiaus rinktinę „Amžiaus pabaiga: eilėraščiai, poemos, esė“ - paskutiniąją Lietuvių literatūros lobyno serijos „XX amžius“ knygą - sakė V. Sventickas.
Pasak literatūrologo, rinktinėje - ir dramatiškas skyrius „Taburetė virš galvos”, kuriame prisimenami poeto, dar paauglio, sovietmečiu patirti areštai Marijampolėje, kai tardytojas užsimodavo taburete.
Taburetės epizodas netiesiogiai pasikartojo nepriklausomoje Lietuvoje. „Taburetėje virš galvos“ aprašoma, kaip 1991 metų birželio 6 dieną du televizijos laidos „Krantas” dalyviai emigrantai, užkandžiaudami „Neringos” kavinėje, „praneša Lietuvai, kad apysaką „Pušis, kuri juokėsi” (1961 m.) J. Marcinkevičius parašė KGB užsakymu. Tada tai buvo tikra bomba. Temą, be abejo, tuoj pat perėmė kunkuliuojanti to meto spauda, kalbamu metu kaip tik panirusi į kagėbistinius reikalus“.
Kaip sakė V. Sventickas, atsiminimų knyga, kurią jis sudarinėjo, - nestandartiška. „Nesigirsiu, kad tai buvo lengvas darbas, pradėtas prieš keletą metų nuo viešų kreipimusi į žmones per žiniasklaidą - radiją, televiziją, savaitraščius, nes ne visada gali atspėti, numanyti, kas galėtų pasidalinti prisiminimais“, - pasakojo literatūrologas.
Paskui - laiškai, įsivaizduojant, iš ko galima būtų tikėtis atsiminimų. „Tie mano laiškai nebuvo patys švelniausi, nes, numanydamas, kaip gali klostytis šita knyga, bandžiau išprašyti ne bendrybių, o kad būtų kalbamos konkretybės“, - sakė V. Sventickas.
Pasak jo, šiek tiek lengviau rašyti atsiminimus apie prieštaringas asmenybes - gerai rašė, bet gėrė ir pan. „O čia mes susitinkam su harmoninga asmenybe. Ką daryti, kad skaitytojams nebūtų nuobodu, seklu“, - sau keltas užduotis vardijo knygos sudarytojas.
Pradėjus rinkti atsiminimus internetiniame portale kaip tik prasidėjo puolimas prieš J. Marcinkevičių, ir V. Sventickui teko autorius įkalbinėti per daug nereaguoti į tai, kad nenukentėtų tam tikri epizodai.
„Man labai vertingi jo bendramokslių iš Prienų atsiminimai, svarbūs mūsų Nepriklausomybės atkūrimo dalyvių liudijimai, kaip Marcinkevičius šiame vyksme veikė, su kuo sutikdavo, su kuo ne, kokių jis rado būdų išsaugoti save, kaip poetą, politikos sraute, kuris daug ką nušluoja. Tai buvo ir tebėra svarbu“, - sakė V. Sventickas.
Sklaidydamas tekstus, kurie nugulė į knygą, jos sudarytojas pastebėjo, kad atsiminimai kaip žanras keičiasi. Jei anksčiau atsiminimai buvo rašomi akcentuojant liudijimą, faktą, kuris patikrintas, dabar labiau linkstama į beletristiką, laisvesnį pasakojimą.
„Tokių požymių ir šioje atsiminimų knygoje yra, bet tai manęs nebaugina. Kaip sakiau autoriams, visai normalu pasakoti tokiu būdu, - ką mes darėme kartu su J. Marcinkevičiumi, kaip mes jį suvokiame“, - sakė literatūrologas.
Skaitydami atsiminimus rasime konkrečių epizodų, kai skirtingi autoriai tą pačią situaciją vaizduoja skirtingai. „Man tai - normalu. Jei norite pavyzdžio, paskaitykite, kaip apie Sąjūdžio steigimą pasakoja Vytenis Andriukaitis ir kaip Arvydas Juozaitis, o kaip tai suvokiate jūs - jūsų reikalas“, - sakė V. Sventickas, pridurdamas, kad atsiminimuose apie J. Marcinkevičių yra vietų, vertintinų sava galva.
J. Marcinkevičiaus jaunesnioji dukra Jurga Marcinkevičiūtė sakė, kad su seserimi Ramune dar daug ko nepadarė, - yra milžiniškas kiekis medžiagos, dienoraščiai, pirmieji tėtės literatūriniai bandymai, dėžių dėžės rankraščių, kuriuos reikia peržiūrėti.
„Supratau, turėjo praeiti 7 metai nuo tėtės mirties, kad suvokčiau: nesvarbu, iš kokios tribūnos kalbi, svarbiau apie ką, nors dabar sureikšminama tribūna“, - sakė J. Marcinkevičiūtė.
Ruošdamasi knygų sutiktuvėms poeto dukra pagalvojo, kad primiršome jos tėtės humoro jausmą - ploną, subtilų, rimtu veidu.
„Galėčiau daug pasakoti apie jo replikas ir juokus, kaip kad visi juos girdėjusieji nepamirš. Tarkime, susitikdavom su tėčiu Gedimino prospekte ieškoti „nespodžiankos“ mamai. Mama to nežinodavo, mes eidavome iš parduotuvės į parduotuvę ieškodami, kas ją pradžiugintų, ir tėtis, išėjęs iš parduotuvių, bambėdavo, kaip tokias baisybes pardavinėja, nėra ko moteriai padovanoti. Kol kartą nuėjome ir nupirkome mamai ilgus kailinius. Tai buvo didžiausia „nespodžianka“, - prisiminė J. Marcinkevičiaus dukra.
Arba optikoje norėdamas nusipirkti akinius J. Marcinkevičius prieš veidrodį, visų pirma, pasimatuodavo visus baisiausius, kad kartu su šeima pasijuoktų.
„Po susitikimų Lietuvos mokslų akademijoje jis visada eidavo į „Makdonaldą“, nes mama buvo sveiko maisto entuziastė“, - pasakojo J. Marcinkevičiūtė, prisimindama, kad per Kūčias jos tėtei vis tekdavo telefonu kalbėtis, o tiksliau, klausytis žmonių, kurie jam skambindavo.
„Vienais metais skambino moteris ir 15 minučių į šuns dienas dėjo Vilniaus prekybą. Tėvas jos klausėsi ir paskui pasakė, kad, deja, neturiu sūnaus, kuris įkūrė prekybos tinklą.
Pajuokavusi J. Marcinkevičiūtė papasakojo, kaip, davęs paskaityti savo „Taburetę virš galvos“, tėtė, kol ji skaitė, tylėdamas vaikščiojo koridoriumi. Perskaičiusi ją, Jurga irgi nieko jam nepasakė.
Rašytojas Vytautas Martinkus nesijautė nusipelnęs kalbėti J. Marcinkevičiaus knygų sutiktuvėse - buvo pažįstamas su Justinu nemažai metų, bet artimai nesibičiuliavo, netyrinėjo jo kūrybos, todėl pasisakė kaip skaitytojas.
„Dvi knygos, kurias pristatome, man labai rūpi kaip esančios šalia - viena šiek tiek daugiau auksu apibarstyta, priklausanti lobynui, kita - padailinta pelenais. Jos gana skirtingos. Vakaro dvasia krypsta atsiminimų link. Taigi pirmąją atsiminimų knygą prarijau greitai, buvo įdomu, ką tas pusšimtis žmonių gali prisiminti ir parašyti“, - kalbėjo literatūros kritikas.
Pasak V. Martinkaus, tos knygos vertė akivaizdi, nes į ją sudėti tekstai sukuria tam tikrą J. Marcinkevičiaus portretą, kurį jis pavadintų grupiniu, nes kiekvienas pasakotojas kažkiek rašė ir apie save, kad ir kaip V. Sventickas stengėsi nuo to atšaldyti.
Antroji knyga skaitėsi kitaip. „Pasižiūrėjau į turinį, kibau į „Taburetę“, visą prarijau, paskui perskaičiau dvi pratarmes ir perėjau prie atskirų skyrių“, - dalijosi V. Martinkus.
Pasak rašytojo, šitas knygų duetas J. Marcinkevičiaus raštus gerokai papildo ne konkrečiais įvykiais, apie kuriuos kalba prisiminimų autoriai, o įžvalgomis.
„Pratarmėse pasakyta labai taiklių žodžių apie J. Marcinkevičiaus sukurtų pamatinių žodžių ratą, tokių kaip akmuo, duona, ugnis. Anot jo kūrybos tyrinėtojų, jais išreiškiama tautos garbė, orumas. Tai žodžiai, kurie mus užburia, padeda išlaisvinti mūsų valią ir ypač tai buvo svarbu sovietinėje Lietuvoje. Skaitydami tuos žodžius mes patys atsirenkame sau reikalingus ir tampame laisvesni“, - kalbėjo V. Martinkus.
Prisimindamas triukšmą dėl J. Marcinkevičiaus, kai buvo sakoma, kad jis - didžiausias ateistas, V. Martinkus tai vadino didele netiesa.
„Jo poetika ir kalba augino mūsų laisvę rinktis. Skaitydami jo tekstus patys rinkdavomės savus. Todėl man labai smagu ir gražu, kad tos dvi knygos, atsiradusios viena paskui kitą, viena kitą papildo“, - sakė rašytojas.
Pirmadienio vakarą Rašytojų klube atsiminimų knygos „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ ir Justino Marcinkevičiaus rinktinės „Amžiaus pabaiga: eilėraščiai, poemos, esė“ /Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius/ pristatyme dalyvavo ne tik knygų sudarytojas, literatūros kritikas Valentinas Sventickas, J. Marcinkevičiaus dukra J. Marcinkevičiūtė, rašytojas V. Martinkus, bet ir literatūrologai Viktorija Daujotytė, Petras Bražėnas, pedagogė Živilė Bandorienė.
Ištraukas iš knygų ir J. Marcinkevičiaus kūrinių skaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius.
Vienas garsiausių lietuvių rašytojų - poetas, dramaturgas, prozininkas J. Marcinkevičius gimė 1930 m. kovo 10 dieną Važatkiemyje, Prienų rajone. 1954 m. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas. Dirbo „Genio“, „Pergalės“ (dabar „Metai“) žurnalų redakcijose, Lietuvos rašytojų sąjungoje. Nuo 1965 m. - rašytojas profesionalas. Lietuvos atgimimo metais buvo aktyvus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, nuo 1990 m. - Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys.
Dešimčių poezijos knygų autorius J. Marcinkevičius lietuvių literatūros aukso fonde įsiamžino poetine dramine trilogija „Mindaugas“ (1968), „Katedra“ (1971), „Mažvydas“ (1977), kuri sovietmečio gūdumoje Lietuvai buvo tarsi gaivus tautiškumo dvelksmas.
Laiko išbandymus atlaikė ir J. Marcinkevičiaus publicistikos knyga „Dienoraštis be datų“ (1981), daugelio lietuvių kartų skaitomos knygos vaikams. Reikšmingi lietuvių kultūrai ir J. Marcinkevičiaus lenkų, rusų klasikų kūrinių, estų ir suomių tautinių epų vertimai.
Lenkijoje J. Marcinkevičius buvo apdovanotas už Adomo Mickevičiaus kūrinių vertimus į lietuvių kalbą.
Gausi poeto kūryba išleista daugiatomiais „Raštais“. J. Marcinkevičius inicijavo „Poezijos pavasario“ festivalį ir 1965 m. tapo pirmuoju jo laureatu.
Rašytojo kūryba 2001 m. įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, du kartus pelnė Lietuvos valstybinę premiją, o poeto visuomeninė veikla 1994 metais įvertinta Santarvės premija. 2008 metais menininkui įteikta Nacionalinė kultūros pažangos premija.
J. Marcinkevičius - Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I ir III laipsnio ir Vytauto Didžiojo ordinų kavalierius.
Apie J. Marcinkevičių literatūros kritikas Valentinas Sventickas yra rašęs: „Kai pasakai - Justinas Marcinkevičius, nėra reikalo vardyti nei jo kūrinių, nei titulų, nei apdovanojimų. Jo vardas ir pavardė jau senokai tapo titulu, kuris žinomas visiems, o priklauso vienam“.
Poeto netekome prieš septynerius metus. Eidamas 81-uosius, Vilniuje vasario 16-osios rytą rašytojas užgeso ligoninėje, neatsigavęs po savo namuose patirtos sunkios traumos.
