Rinkitės nepopuliarią datą

Daugiausia vestuvių Lietuvoje vyksta liepos ir rugpjūčio mėnesiais, nes visi norime ir tikimės gero oro. Ir dažniausiai renkamės šeštadienį. Kodėl ne ketvirtadienį ar penktadienį? "Taigi svečiams darbai, jiems bus nepatogu", – turime neva rimtą priežastį. Visame pasaulyje egzistuoja dvi svarbios priežastys atsiprašyti iš darbų: tai vestuvės ir laidotuvės. Be to, vestuvių šventė numatoma gana anksti, tad visi svečiai gali susiplanuoti šią dieną. Ir šiaip vestuvės rengiamos ne tam, kad visiems būtų patogu, o jei visiems bus patogu, jums teks už viską sumokėti. Taigi raginu dar kartą apsvarstyti nepopuliarios datos variantą.

Sužavėkite fotografą

Žinoma, tokio visi nori ir suka galvą, kaip pasisamdyti pigiau. Atsakymas – data! Jei rinksitės nepopuliarią datą ir ne sezono metu (aš rekomenduoju vėlyvą pavasarį arba ankstyvą rudenį), atsiras galimybė pasamdyti norimą fotografą. Visų pirma paklauskite savęs, ar jums reikia šimto gerų ir emocinę vertę turinčių nuotraukų, ar būtina turėti jų kelis šimtus? Garsų fotografą galite samdyti trumpesniam, nei įprasta, laikui – 2–3 val. fotosesijai (tarkime, prieš bažnyčią, bažnyčioje ir po jos), o įamžinti pokylio akimirkas gali jaunas pradedantis fotografas. Išduosiu mažą paslaptį – visi fotografai labai myli nešabloninius jaunavedžius. Gal žadate tuoktis žalioje pievoje, o švęsti sėdėdami ant šieno kupetų senoje daržinėje, kurioje gros jūsų draugų roko grupė? Kiekvienas fotografas nori turėti savo darbų aplanką tokių nestandartinių vestuvių nuotraukų! Sužavėkite fotografą, ir jis bus jūsų!

Filmuoti tai, kas svarbiausia

Renkantis nepopuliarią datą, atsiriša rankos pasamdyti operatorių, kuris galėtų įamžinti santuoką bažnyčioje. Būtent ji yra svarbiausia šventės dalis, o ją vėliau prisiminsite mažiausiai. Euforija, stresas ir jaudulys daro savo, daugelis jaunųjų prispažįsta: "Atsimenu, kaip įėjome į bažnyčią, visi žiūrėjo į mus, na, dar miglotai prisimenu priesaiką, o visa kita praėjo kažkokiame transe." Svarbu tai nufilmuoti, kad vėliau galėtumėte ramiai peržiūrėti, nes jūs greičiausiai neprisiminsite nei kunigo žodžių, kad ir kokie prasmingi jie būtų, nei vienas kito priesaikos, ištartos virpančiais balsais.

Bažnyčia įspūdinga ir be puošmenų

Bažnyčia – ir taip įspūdinga vieta, be to, galioja taisyklė: svarbu ne tai, kaip bažnyčia atrodo, o tai, kas joje vyksta. Kartais jaunavedžiai renkasi bažnyčią pagal tai, ar ji graži, o aš visuomet sakau, kad svarbiausia – dvasininkas, kuris jus tuoks, taip pat jūs, svarbiausi šios šventės kūrėjai ir dalyviai. Taigi, jei jau nusprendėte kažkokią sumą paskirti bažnyčiai papuošti, geriau pasamdykite smuikininką, kanklininkę ar saksofonininką – puiki muzika sukurs magišką atmosferą. Be to, ir dvasininkai kreivai žiūri į tuos, kurie po savo šventės palieka dekoro likučius. Dažnas vaizdelis vasaros šeštadienį: prie bažnyčios įėjimo susiraukusi moteriškė šluoja konfeti ar gėlių žiedlapius ir piktai žvelgia į ateinančius kitus jaunavedžius. Jei kils klausimas, ką svarbiau puošti: šventės salę ar bažnyčią, atsakysiu, kad salę.

Salei – paprasti sprendimai

Jei nesate kaimo turizmo sodybų gerbėjai, galite pagalvoti apie jaukų restoraną miesto centre ar užmiestyje. Šis sprendimas geras tuo, kad juose paprastai jau sukurta elegantiška aplinka ir dekoro juose gali reikėti minimaliai. Pagalvokime, kam reikės daugiau dekoracijų: tuščiai didelei sodybos salei ar restoranui? Jei kvietimuose nurodysite svečiams, kad norėsite tam tikros spalvos ir rūšies gėlių, jomis dekoratoriai galės papuošti šventės vietą. Pavyzdžiui, gėlės gali būti merkiamos po vieną į vienodos spalvos stiklinius butelius, perrišant butelių kakliukus atlasine juostele, – tai paprastas, elegantiškas ir nebrangus sprendimas. Šiomis temomis specializuotų patarimų galite gauti iš dekoratorių. Tiesa, nebijokite ir jų!

Ar būtinas vedėjas?

Jei vestuvės nedidelės, jums gali neprireikti vedėjo. Taip sakydamas nenoriu atimti duonos iš savo kolegų, priešingai, vadovaujuosi jų patirtimi, nes ne kartą teko iš jų išgirsti: "Teko vesti mažas vestuves, bet ten manęs mažai reikėjo." Gal galime, neapkraudami dideliais įsipareigojimais, paprašyti gero draugo, brolio ar sesės šiek tiek pavadovauti vakarui? Jei nemaža dalis svečių pažįstami tarpusavyje, tai gali būti ir ne toks sunkus uždavinys. Jei atsirastų dilema, ko labiau reikia mažose vestuvėse – vedėjo ar didžėjaus, atsakyčiau, kad geriau rinktis didžėjų. Juk nepriversite vieno svečio visą vakarą stovėti prie pulto, groti muziką ir galvoti, kokią kitą dainą įjungti? Tiesiog vedėjo, kuris gali pasirodyti tik epizodiškai, vaidmenį galite perleisti vienam iš svečių, o štai didžėjaus, kuris dirba nuolatos, – ne. Surizikuosiu teigti, kad šventės, kuriose vedėjo pareigą perima kažkas iš artimų žmonių, yra jaukesnės ir mielesnės.

Neperkraukite scenarijaus

Gerai pagalvokite, kokios trukmės vestuvių vakaro norite. Gal pakaks trumpesnio pasibuvimo su keliais pagrindiniais akcentais. Jei jūsų šventės pokylis prasidės vėliau, o baigsis anksčiau, nei įprasta, tai gali būti jums tinkamas sprendimas. Teko būti labai gražioje ir jaukioje vestuvių šventėje, kurioje dalyvavo gal 20–25 artimiausi jauniesiems žmonės. Vakarinė dalis vyko mažame jaukiame senamiesčio restorane, prasidėjo apie 20 val., prieš vidurnaktį visi paleido spindinčius balionus į dangų, išgėrė šampano ir atsisveikino su jaunaisiais. Buvo ir jaunųjų tortas, kurį jie ragavo, buvo ir svečių sveikinimo kalbos, ir jaunųjų bei visų šokiai, ir jaunosios puokštės metimo ritualas. Logiška, kad trumpesnei šventei reikia mažiau paslaugų, taigi laimime finansiškai. Kadangi kai kuriuose restoranuose po 24 valandos skaičiuojami viršvalandžiai dirbančiam personalui, išvengsite šių išlaidų.

Įsimintiniausios emocijos

Vestuvėse (ir ypač vakaro metu!) galioja tokia taisyklė: "Geriau trumpai, bet įspūdingai." Geriau 1 min. trukmės fejerverkas už 1 000 eurų negu 5 min. už 500 eurų. Geriau trumpas, bet su ugnele jaunavedžių šokis, nei ilgos 5 min. skaičiuojant žingsnius (viens, du, trys...) ir bandant sulaukti valso pabaigos. Tiesiog vestuvės – emocijų šventė, o emocija geriausiai veikia tuomet, kai ji yra trumpa. Gerą vestuvių šventę aš palyginčiau su gražia elegantiška prancūze moterimi pagal Coco Chanel: "Jei sutiksi žavią moterį, tu vėliau neprisiminsi, kokia detale ji buvo išskirtinė ar kas joje buvo nuostabaus, bet tu tiesiog prisiminsi, kad buvai sutikęs tikrą moterį." Taip ir šventė – joje nebūtinai turi atsitikti kažkas superišskirtinio ar nematyto, žmonės tiesiog vėliau vertins visumą ir atsimins, kad buvo gera, jauku ir paprasta. Taigi ir rekomenduoju ją susidėlioti iš keleto mažų, prasmingų ir jums svarbių dalykų.

Svarbių dalykų – nedaug

Viena dažniausių klaidų vestuvėse – kai sureikšminame absoliučiai visas kada nors kieno nors vestuvėse matytas tradicijas, paslaugas ir visa tai norime pakartoti savosiose. Tuomet viskas tampa labai svarbu: fotografijos, gražus dekoras, didelės gėlių puokštės bažnyčioje, tinkama žvakių spalva ant šventinių stalų, fotografijų kampelis ir lempučių girliandos, geras vedėjas, kėdžių užvalkalai ir dar keliasdešimt kitų dalykų. Ir čia turėtume išmokti pirmąją taisyklę: "Svarbių dalykų negali būti daug!" Teko dalyvauti šventėje, kurioje buvo tik du svarbūs dalykai: skanus maistas ir gera muzika. Svečių maitinimu rūpinosi vienas gurmanų mėgstamas restoranas, o vakaro metu grojo roko grupė. Ir nepritrūko nieko, vakaras prabėgo fantastiškai. Jums svarbius dalykus teks atsirinkti patiems, čia jau tikrai neklauskite draugų patarimų, kad ir kokie geri jie būtų.

Jeigu vis dėlto nusprendėte rengti didelę šventę

Visų pirma nuspręskite, be ko tikrai ji negali apsieiti. Visas paslaugas galima suskirstyti į dvi rūšis: paprastos ir antrosios, turinčios vertę (arba kuriančios prisiminimus), paslaugos. Pirmosios dažniausiai ir yra tokios, kokias mes jas matome draugų vestuvėse ir iškart sakome sau: "Oho, aš irgi to noriu!", dažniausiai nesusimąstydami, ar to mums reikia. O štai antrosios daro tiesioginę emocinę įtaką šventei ir kuria tai, ką vėliau vadinsime prisiminimais.

Keletas pavyzdžių:

Kokios rūšies šampaną gersite vakaro metu? Nesvarbu.

Ar įamžinsite vestuves fotografijomis ar vaizdo medžiaga? Svarbu.

Ar servetėlių spalva derės prie kėdžių užvalkalų ir užuolaidų atspalvių? Nesvarbu.

Kokiais žodžiais padėkosite svečiams, susirinkusiems į jūsų gražiausią gyvenimo šventę? Svarbu.

Taigi ir suprasti savo poreikį bus visai nesunku, jei patys sau atsakysite į du klausimus:

1. Kokią emociją / atmosferą / vėlesnį prisiminimą tai sukurs?

2. Kokia būtų šventė be to?

Paprasta, tiesa?

Sodina ir pjauna medžius

Šveicarija gali didžiuotis vienu iš gražiausių kraštovaizdžių pasaulyje, todėl nieko keisto, kad vestuvių papročiai šioje šalyje glaudžiai susiję su gamta ir ritualais joje. Vis daugiau porų atsigręžia į natūralumą, todėl ieško būdų, kaip tai perteikti ir savo vestuvėse. Būtent šioje šalyje didžioji dalis jungtuvių ceremonijų ir pokylių vyksta po atviru dangumi.

Šveicarų vestuvėse svarbų vaidmenį atlieka ilgaamžiškumo simboliu laikomi medžiai. Ištisus metus žaliuojantys augalai šioje šalyje simbolizuoja vaisingumą ir laimę, todėl takas, kuriuo pirmuosius žingsnius žengia ką tik tapusieji jaunavedžiais, nubarstomas šviežiomis medžių šakelėmis. Dažniausiai tam pasirenkamos tujos, eglės arba pušys. Pastarosioms teikiamas ypatingas dėmesys ir tuomet, kai jaunieji atvyksta į namus. Mat vienas iš pirmųjų darbų, kurį turi atlikti susituokę šveicarai, – savo namų kieme pasodinti tiek žiemą, tiek vasarą žaliuojančią pušį. Šiame krašte tikima, kad medžio sodinimas naujai sukurtai šeimai pritraukia sėkmę, o jo puoselėjimas po vestuvių stiprina tarpusavio ryšį.

Tai unikali šveicarų tradicija, kurios atspindžiai pastebimi ir už Atlanto. Žinoma, amerikiečiai šį paprotį kiek pakeitė, tačiau vis daugiau porų ir šioje šalyje savo vestuvių dieną jei ne pušis sodina, tai bent jau vazonuose augančias laisto. Beje, daugelyje Europos šalių jaunavedžiai svečiams dovanoja cukriniu glajumi aplietus migdolus ar kitokius skanėstus, o Šveicarijoje jie renkasi miniatiūrinius pušų sodinukus dailiai papuoštuose vazonėliuose. Tai daugelį amžių gyvuojanti tradicija, žavinti ekologijos mylėtojus visame pasaulyje.

Vis dėlto ne visi "mediniai" šveicarų vestuviniai papročiai taip lengvai įgyvendinami. Šioje šalyje, kaip ir daugelyje kultūrų, gyvuoja tradicija jauniesiems skirti jų ištvermę patikrinančias užduotis. Lietuvoje jaunikio jėga vertinama stebint, kaip šis kapoja kaladę, o vokiškuose Šveicarijos regionuose tradicinis vestuvių ritualas – ant ožio malkoms pjauti padėto rąsto pjovimas. Čia jį pjauna abu jaunavedžiai. Tai iš vokiečių perimtas ritualas, kuris Šveicarijoje įsitvirtino ir tapo neatsiejama šiame regione vykstančių vestuvių dalimi. Tiesa, priešingai nei Vokietijoje, Šveicarijoje rąstas padedamas tiesiai iš bažnyčios išėjusiems jauniesiems ant tako ir tampa pirmąja kliūtimi jų vedybiniame gyvenime. Šis savotiška pramoga tapęs paprotys simbolizuoja jaunavedžių gebėjimą drauge įveikti jų laukiančius išbandymus.

Rąstas padedamas tiesiai iš bažnyčios išėjusiems jauniesiems ant tako ir tampa pirmąja kliūtimi jų vedybiniame gyvenime.

Vainikas nuotakai

Į pasiruošimo jungtuvėms sūkurį mėgstama įtraukti ir svečius. Liucernos regione tekėti besiruošiančios moterys pačios kuria savo nuotakos puokštę ir į šį procesą įtraukia kone visas šventėje dalyvausiančias moteris. Tam skiriama diena prieš pat vestuves.

Tradiciškai jos susitinka anksti ryte ir keliauja į kalnų papėdes bei į tarp jų plytinčias pievas rinkti lauko gėlių. Vėliau iš jų nuotaka susiriša puokštę.

Keletą spalvingų gėlių ji įkomponuoja ir į tradicinį šveicarių nuotakų atributą – kuklią karūną primenantį metalinį galvos papuošalą. Dažniausiai tai būna bronzinės arba pasidabruotos stambios vielos lankstinys, juosiantis galvą. Kairėje jo pusėje išlankstomas lizdelis gėlių žiedams, todėl jie puikiai įkomponuojami į nuotakos šukuoseną. Nors šios puošmenos istorija siekia viduramžius, jis tebenaudojamas ir šiomis dienomis.

Slapta gėlių kalba

Kol būsima nuotaka kuria savo puokštę, į vestuves pakviestos moterys taip pat nesnaudžia. Liucernos regione visos vestuvėse dalyvaujančios moterys ir vyrai tradiciškai pasipuošia miniatiūrinėmis gėlių puokštelėmis arba bent jau vienu gėlės žiedu. Todėl, kol nuotaka triūsia prie savo šedevro, kitos gėlių prisiskynusios moterys komponuoja mažutes į drabužių atlapus segamas puokšteles. Vakarop jos išnešiojamos šventėje dalyvausiantiems vyrams. Jiems skirtos puokštelės paliekamos prie jų namų durų.

Dabar šis paprotys yra tapęs smagia pramoga ir savotišku šveicarių mergvakariu, o vyrams prie durų paliekamos puokštelės – tiesiog priminimu apie būsimą šventę. Vis dėlto prieš keletą amžių ši tradicija turėjo kiek kitokią reikšmę. Anksčiau moterų išėjimas į pievas rinkti gėlių buvo visos gyvenvietės šventė, simbolizuojanti glaudžius visuomeninius santykius. Tai buvo susikaupimo prieš vestuves ritualas nuotakai, o merginoms – būdas išreikšti savo jausmus joms patinkantiems vyrams.

Į drabužių atlapus puokšteles panelės segdavo paslapčia, todėl vaikinai nežinodavo, kuri iš vestuvėse dalyvausiančių merginų jiems jaučia simpatiją. Atpažinti pastarąsias būdavo galima tik iš tokių pačių arba bent jau panašių į moterų plaukus įsegtų gėlių žiedų. Pasitelkdami šią tradiciją, šveicarai vestuves pavertė žaisminga švente, kurios metu ne tik švenčiamas naujos šeimos kūrimas, bet ir dairomasi antrosios pusės tikrąja to žodžio prasme.

Vestuvės Šveicarijoje – visus įtraukiantis ir linksmintis priverčiantis renginys. Tradiciškai šveicarų vestuvėse organizuojami visiems švečiams išjudinti skirti šokiai ir žaidimai. Neužmirštamos dainos ir šarados. Tradicine šveicarų vestuvių pramoga jau tapusios ir parodijos, kuriose dalyvauti tenka visiems svečiams. Ruošiantis į tradicines jungtuves nereikėtų pamiršti fakto, kad didžioji šventės dalis vyksta po atviru dangumi.

Šventė su pertrauka

Vokietijoje įprasta santuokos ceremoniją, tuoktuves bažnyčioje ir pačią šventę atskirti, todėl dažnai tarp vienos ir kitos ceremonijos būna mažiausiai kelių dienų pertrauka.

Pirmąją dieną įsimylėjėliai santuoką įteisina civilinės metrikacijos skyriuje. Vokietijoje tai privaloma, nes santuoka tik bažnyčioje tiesiog neturi juridinės galios ir laikoma nelegalia. Tradiciškai jaunieji civilinės metrikacijos skyriuje sutuokiami lygiai prieš savaitę iki bažnytinės ceremonijos arba likus vienai dienai iki jos. Jei pastarojoje gali dalyvauti daugybė žmonių, tai tuoktuvių ceremonijos įteisinimą miesto rotušėje gali stebėti tik jaunųjų šeimos nariai bei liudininkai. Šią ceremoniją dažniausiai vainikuoja šventinė vakarienė jaukiame restorane.

Jei tektų tuoktis Vokietijoje, turėtumėte žinoti, kad apie paskirtą vestuvių datą civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojus privalote informuoti ne vėliau kaip prieš šešias savaites. Priešingu atveju santuokos ceremonijos įteisinimą santuokų rūmuose galės stebėti tik jūsų tėvai ir liudininkai. Išlygos netaikomos net broliams ir seserims. Tokios šios šalies taisyklės ir jų laikomasi kone šimtmetį.

Pirmasis išbandymas

Antroji vestuvių diena Vokietijoje nėra tokia oficiali. Jos metu jaunavedžiams suorganizuojamas "Porceliano vakarėlis". "Polterabend" – tai tradicinis šėlionių vakaras, kurio metu jaunųjų artimieji bei didžiulis būrys draugų ir pažįstamų į šventės vietą suneša įvairiausių porcelianinių indų, senų virtuvės aksesuarų. Vokietijoje tikima, kad šukės neša laimę, todėl vakarėlio dalyviai sudaužo porcelianą tikėdamiesi naujai susikūrusiai šeimai prišaukti sėkmę.

Visa ši netvarka daroma jaunavedžiams stebint ir užtrunka gan ilgai. Mat šukių krūvą įsimylėjėliams tenka sutvarkyti. Dviese. Iki tol indus daužę svečiai turi progą atsipūsti ir stebėdami plušančius jaunuosius įvertinti jų gebėjimus dirbti drauge. Šis paprotys Vokietijoje gyvuoja keletą šimtmečių ir yra tapęs smagia pramoga ne tik jaunavedžių artimiesiems, bet ir daugeliui aplinkinių žmonių, kurie mielai prisijungia prie šių šėlionių.

Nuotaka pasirūpina duona ir druska, o jaunikis – saujele grūdų, kurie dažniausiai būna arba įdėti į mažučius lininius maišelius, arba išradingai įkomponuoti į jaunosios puokštę.

Civilinį santuokos įteisinimą bei po jų vykusias pramogas Vokietijoje vainikuoja religinė ceremonija, kuri tradiciškai vyksta trečią vestuvių dieną. Kadangi mylimieji jau būna teisiškai susituokę, prie altoriaus jie žengia drauge. Priešingai nei populiaru Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje besituokiančios poros prie altoriaus žengia be palydos. Tad, jei jums teks dalyvauti tradicinėse vokiečių vestuvėse bažnyčioje, čia jūs neišvysite nei pamergių su pabroliais, nei gėles barstančių vaikų.

Vis dėlto Vokietijoje ir Amerikoje besituokiančios nuotakos turi kai ką bendro – tradicija tapusias baltos spalvos sukneles. Vokietės tradiciškai prie jų priderina ilgas pirštines, tačiau atsisako žemę siekiančių vualių. Tradiciniu nuotakos galvos apdangalu šioje šalyje laikomi tik viršugalvį dengiantys, gėlių formą primenantys šydai. Vokietijoje šios puošmenos jokiu būdu negali dengti nuotakų veido, todėl būna vos delno pločio. Paprotys dėvėti tokio tipo galvos apdangalus šioje šalyje gyvuoja keletą šimtmečių, tačiau vis daugiau nuotakų prisimena ir dar senesnius laikus menantį nuotakų atributą – plačius plaukų raisčius su kaspinu. Ši puošmena itin populiari Bavarijos žemėse besituokiančių nuotakų gretose.

Duona, druska ir grūdai

Iš derlingomis žemėmis garsaus Bavarijos krašto po šalį paplito ir kitas vestuvių paprotys, kurio nurungti neįstengia jokie moderniosios kultūros elementai. Dar viduramžiais besituokusios poros į bažnyčią žengdavo turėdamos gabalėlį duonos, žiupsnelį druskos ir saujelę grūdų. Tai šeimos gerovę ir vaisingumą simbolizuojantys elementai, kurių nepamiršta ir šiuolaikinės poros. Ir šiomis dienomis į bažnyčią žengianti nuotaka pasirūpina duona ir druska, o jaunikis – saujele grūdų, kurie dažniausiai būna arba įdėti į mažučius lininius maišelius, arba išradingai įkomponuoti į jaunosios puokštę.

Jei jums teks dalyvauti vokiečių vestuvėse, nenustebkite, kai jungtuvių dieną sulauksite netikėto svečio. Atidarius duris jus gali nustebinti maskaradiniais drabužiais pasipuošęs šventės kvieslys. Margaspalviu kostiumu ir kaspinais nusmaigstyta skrybėle pasipuošęs vyras (Hochzeitslader) rimuotomis eilėmis išdainuos specialiai jums skirtą kvietimo į vestuves tekstą. Jūs, atsakydami į kvietimą, turėtumėte pavaišinti keliauninką kokiu nors gėrimu ir į skrybėlę įsegti pasirinktos spalvos kaspiną. Kokiu gėrimu vaišinsite netikėtą svečią – rinktis jums. Tačiau atminkite, kad keliauninkas turės aplankyti dar ne vieną į šventę pakviestą svečią, todėl alkoholiniais gėrimais piktnaudžiauti nereikėtų. Antraip sukviesti visus svečius į jungtuves kaip reikiant išpuoštam vyrukui gali prireikti ne vienos dienos.

Jei kvieslys savo darbą atlieka dar iki vestuvių, tai jaunavedžiams kaip reikiant padirbėti tenka vos tik išėjus iš bažnyčios. Mat Vokietijoje gaji tradicija išbandyti jaunavedžių jėgas ne tik šluojant porceliano šukes, bet ir pjaunant rąstus. Iš bažnyčios išėjusius jaunavedžius šioje šalyje įprasta pasitikti ne tik ryžius beriant, bet ir pjūklą į rankas įduodant. Bažnyčios kieme jaunavedžiai randa ant ožio malkoms pjauti padėtą rąstą, kurį turi drauge perpjauti. Tai pirmas sunkus darbas, kurį atlikdami jaunieji įrodo gebėjimą drauge įveikti jų laukiančius sunkumus.

Iš vienos taurės

Ne ką mažiau intriguoti turėtų ir kita jaunavedžiams skirta užduotis puotos metu. Jei joje dalyvausite, veikiausiai išvysite, kaip jaunavedžiai tuo pat metu geria iš vienos taurės. Legenda byloja, kad vienas auksakalys atsisakė palaiminti vienturtės dukters ir paprasto jaunuolio meilę. Tąkart merginai piršosi daugybė turtingų ir kilmingų vyrų, tačiau už jų tekėti ji atsisakė. Įpykęs tėvas auksakalį uždarė į požemius tikėdamasis, kad laikui bėgant dukra jį pamirš. Tačiau kuo toliau, tuo labiau jo numylėtas vaikas tiesiog nyko akyse. Tuomet didikas jaunajam auksakaliui metė iššūkį – nukalti tokią taurę, iš kurios vienu metu galėtų gerti du žmonės ir anei lašas nenuvarvėtų ant žemės. Tik tuo atveju, jei jam pavyktų įvykdyti šią užduotį, jis leistų vesti jo dukrą. Nuo to laiko po Vokietiją paplito legenda apie Niurnbergo nuotakos taurę, laiką bei tironišką tėvo elgesį nugalinčią meilę.

Tad jei dalyvausite tradicinėse vokiškose vestuvėse, išvysite tikrai netradicinį indą, iš kurio jaunieji ir gurkšnos pirmąjį savo vyro ir žmonos gėrimą. Mat dar viduramžiais išradingas auksakalys sukūrė moters siluetą atitinkančią taurę. Joje tuščiaviduris sijonas tarnauja kaip didelė taurė, o merginos rankose laikomas ir virš galvos iškeltas kibirėlis – kaip mažesnė taurelė. Pastaroji gali sukinėtis ir sūpuoti, todėl iš šios taurės geriantieji neišlieja nė lašo.

Tradicijos perduodamos ne tik iš kartos į kartą, bet ir iš regiono į regioną. Tad kad ir kokios šalies vestuvių tradicijas pasirinktumėte savo šventei, atminkite, jog svarbu ne tik tinkamai pritaikyti skirtingus papročius, bet ir suvokti jų reikšmę.

Amžiaus cenzo vingrybės

Anokia paslaptis: šiuolaikinės poros santuokos įžadais susisaistyti neskuba, todėl vis sulaukia paraginimų: neskubėsi – liksi prie suskilusios geldos. Požiūris aukso žiedais apsikeisti kuo anksčiau – tai daugybę amžių vyravusios visuomeninės santvarkos palikimas.

Suomijoje ankstyva santuoka įteisinta oficialiais potvarkiais. 1686 m. išleistame Bažnyčios įstatyme nurodoma, kad šioje šalyje tuoktis gali vos 14-mečiai berniukai ir 13 metų mergaitės. Nepraėjus nė 30 metų, įstatymas buvo pakeistas ir santuokos registruotos tik tuo atveju, jei vaikinai būdavo ne jaunesni nei 21-ų, o merginos – 15 metų. Išimtys buvo daromos tik žemdirbių sūnums. Jie vesti galėjo sulaukę 18 metų.

Tokia tvarka Suomijoje gyvavo iki pat 1922-ųjų. Kiek vėliau šalyje įsigalėjo nuostata, kad pats tinkamiausias amžius santuokai yra ne mažesnis nei 20 ir ne didesnis nei 25. Tiesa, tai buvo taikoma merginoms. 25 metų ribą perkopusi ir vis dar neištekėjusi mergina vadinta senmerge. Tokia vestuvių tradicija XX a. viduryje įsigalėjo daugelyje Europos šalių.

Skaidrumo įrodymas

Kaip ir Lietuvoje, taip ir Suomijoje susižieduoti jaunimui padėdavo piršliai. Būtent jie iššniukštinėdavo aplinką ir išsiaiškindavo, ar pasiūlymas tuoktis nebus atmestas. Išsirinkę antrąją pusę jaunuoliai privalėjo gauti tėvų sutikimą. Priešingu atveju įsimylėjėliai negaudavo savo kraičio ir palikimo dalies. Tokia tradicija Suomijoje gyvavo iki pat XIX a. antrosios pusės. Tik 1864 m. šalyje įsigaliojo įstatymas, kuris 21 metų sulaukusioms poroms leido tuoktis be tėvų sutikimo ir kitų turto apribojimų.

Didžiojoje dalyje Suomijos piršlybos vykdavo diskretiškai. Tik Karelijos regione tai tapdavo visos gyvenvietės švente. Tradicija triukšmingai švęsti sužadėtuves šiame krašte išlikusi iki šių dienų.

Žinoma, dabar šis paprotys kiek pakitęs ir tapęs tiesiog pramoga aplinkiniams, kurią organizuoja jau susižiedavusi pora. Sužadėtuvės Suomijoje tradiciškai vykdavo vakare. Moters rankos siekiantis gerbėjas į pagalbą pasitelkdavo iškalbos nestokojantį palydovą. Vakarinėje šalies dalyje tradiciškai juo tapdavo šeimos draugas ir būtinai vyresnis už pirštis besirengiantį jaunuolį vyras. Karelijoje jaunuoliui draugiją palaikydavo tėvas arba giminaitis. Suomijos pietvakariuose ūkininkai turėdavo savitą paprotį ir piršlyboms samdydavo profesionalų piršlį.

Pasirodžius merginai būsimas jaunikis ir piršlys jai įteikdavo dovaną, kuri būdavo įdėta į butelį. Tradicinėmis sužadėtuvių dovanomis Suomijoje laikomos auksinės monetos, žiedas arba liaudiškais raštais išmarginta skara. Pastaroji simbolizuoja rūpestį ir šilumą, žiedas – meilę ir priklausomybę. Monetos žymėjo vyro gebėjimą rūpintis šeima, finansinę gerovę.

Savaime suprantama, kad visus šiuos daiktus į butelį sudėti būtų sudėtinga, todėl pirštis besirengiantis vyras rinkdavosi vieną simbolį iš trijų. Nors žiedo, auksinių monetų ir skaros simbolinės reikšmės skiriasi, šiame krašte jos turi vienodą vertę ir pripažįstamos vienodai svarbiais santuokos atributais. Tad pirštis besirengiančiam vyrui telieka pasirinkti, kokią jam svarbiausią žinią jis nori perduoti savo mylimajai.

Stiklinis butelis sužadėtuvių dovanai įpakuoti Suomijoje naudojamas neatsitiktinai. Stiklas – tyrumo, skaidrumo simbolis. Todėl patalpindami sužadėtuvių dovaną į butelį jaunuoliai parodo, kad neturi slaptų kėslų, o jų meilė tyra. Paprotys sužadėtuvių dovanas pakuoti į stiklinius butelius gyvuoja ir šiomis dienomis. Tad jei nuvykę į Suomiją juvelyrinių dirbinių parduotuvės vitrinoje išvysite jų siluetus – nenustebkite.

Stiklas – tyrumo, skaidrumo simbolis. Todėl patalpindami sužadėtuvių dovaną į butelį jaunuoliai parodo, jog neturi slaptų kėslų.

Dovanos vyro šeimai

Pirmas darbas, kurį turėdavo atlikti tekėti sutikusi mergina – tai pasirodymas viešumoje ir dovanų iš aplinkinių priėmimas. Paskelbus apie sėkmingas sužadėtuves ir paskyrus vestuvių dieną bažnyčioje, būsima nuotaka drauge su vyresne moterimi aplankydavo giminaičius bei kaimynus.

Tradiciškai nuotaka nešdavosi pagalvės užvalkalą, į kurį ir būdavo dedamos dovanos: lino, vilnos gaminiai, drabužiai, monetos. Vėliau dalis šių dovanų būdavo išdalyta jaunikio šeimos nariams ir giminaičiams. Tuo rūpindavosi pati nuotaka ir keletas jos pagalbininkių jau pačios šventės metu. Tai viduramžių laikus menantis paprotys, tačiau rytinėje Suomijos dalyje dar ir dabar galima išvysti nuo durų prie durų vaikštančią nuotaką. Ši tradicija itin dažnai prisimenama šiuolaikinių mergvakarių metu, kurių tarp tradicinių tuoktuvių ritualų Suomijoje išties nebūdavo.

Pažintis – ir saunoje

Jei tektų dalyvauti tradicinėse suomių vestuvėse, turėtumėte žinoti, kad švęsti teks dvi ar tris dienas. Papročių besilaikantys jaunavedžiai jus gali pakviesti ir į tradicines maudynes saunoje. Tradiciškai jos rengiamos vakarą prieš kitą dieną vyksiančias jungtuves. Nuotaka saunoje maudosi su šventėje dalyvausiančiomis merginomis, o vyrai laiką leidžia su jaunikiu.

Tiesa, pietvakarinėje Suomijos dalyje dar XVII a. įsivyravo paprotys nuotakai maudytis tik su jaunikiu. Šiame krašte manyta, kad tokios maudynės padeda mylimiesiems geriau pažinti vienas kitą ir sustiprina abipusius ryšius. Ši tradicija vis dažniau prisimenama ir šiomis dienomis, tačiau maudynių ritualai saunoje įtraukiami tiek į triukšmingą mergvakarių, tiek į bernvakarių repertuarą. Vis dėlto tradicinių maudynių prieš pat vestuves ir šėlionių saunoje mergvakario metu nereikėtų painioti, nes tradicinis apsivalymo ritualas prieš pat vestuves Suomijoje niekada nebūna triukšmingas. Tai susikaupimo ir kruopštaus pasiruošimo santuokai laikas.

Atpažįstamos tradicijos

Tradicinių suomiškų vestuvių ceremoniją sudaro dvi dalys. Pirmoji iš jų propaguojama kone visose Skandinavijos ir Baltijos šalyse. Tai ne kas kita, kaip jaunosios išlydėjimas iš tėvų namų. Suomijoje šis paprotys lydimas ne garsių raudų, o triukšmingų ir gausių eitynių į ceremonijos vietą. Eitynėms šiame krašte vadovauja piršlys ir nuotakos tėvas. Pastaroji užimdavo savo vietą tarp jų. Lydima liaudiškos muzikos garsų ir šventės dalyvių šūksnių, nuotaka pasiekdavo bažnyčią arba jaunikio namus, kuriuose tradiciškai ir vykdavo tuoktuvių ceremonija bei šventė.

Jaunikio namuose įsimylėjėlių laukdavo išpuošti jaunavedžių krėslai. Būtent juose sėdėdama naujai iškepta pora ir priimdavo svečius, kurie paeiliui sveikindavo bei įteikdavo dovanas. Jei jums teks dalyvauti suomių vestuvėse, tai turėtumėte žinoti, kad tradicine vestuvine dovana šiame krašte laikomi pinigai. Juos turėtumėte įdėti į nuotakos laikomą lininį krepšį.