Šeštadienį Vokietija švenčia 25-ąsias šalies suvienijimo metines. 1989 m. spalis pradėjo precedento neturintį procesą, kuris galiausiai suvienijo po Antrojo pasaulinio karo padalintą galingiausią Europos šalį.

Dabar Vokietijos lyderiai pripažįsta, kad tai buvo labai brangus sprendimas.

Neoficialiais duomenimis, suvienijimas Vakarų Vokietijai kainavo gerokai daugiau nei trilijoną eurų, ir Rytų Vokietija iki šiol yra gerokai silpnesnė Vokietijos dalis.

Šis 25-asis jubiliejus, kuriame dalyvaus aukščiausi šalies vadovai, bus švenčiamas Frankfurte – pagrindiniame Vokietijos finansų centre.

Vokietijos valstybės veikėjas Egonas Bahras (Egonas Baras), vienas iš pagrindinių architektų, kūrusių Rytų politiką (Ostpolitik), padėjusią sumažinti įtampą per Šaltąjį karą ir palengvinti pakartotinį Vokietijos suvienijimą, mirė būdamas 93 metų.

Socialdemokratų partijos lyderis Sigmaras Gabrielis (Zigmaras Gabrielis) ketvirtadienį sakė naujienų agentūrai DPA, kad E.Bahras mirė naktį.

Dirbdamas valstybės sekretoriaus poste Vakarų Vokietijos kancleriui Willy Brandto (Vilio Branto) vyriausybėje, E.Bahras padėjo vesti derybas tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos, taip pat plėtoti diplomatiją su Sovietų Sąjunga.

E.Bahras taip pat dirbo specialiųjų reikalų ministru, vėliau – ekonominio bendradarbiavimo ministru W.Brandto įpėdinio Helmuto Schmidto (Helmuto Šmito) vyriausybėje.

S.Gabrielis sakė, kad E.Bahras „tikėjo laisvės galia ir dialogo jėga; tai buvo „pokyčių per suartėjimą“ pagrindas“.

„Tik nedaugeliui politikų pavyksta pakeisti pasaulį, pasitelkus idėją, ir pamatyti, kaip jų vizija tampa tikrove dar jiems gyviems esant“, – socialdemokratas užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris (Frankas Valteris Šteimejeris) rašo savo pranešime.

F.-W.Steinmeieris sakė, kad „radikaliai nauja Rytų politika“, išvystyta E.Bahro „tikrąją prasme pakeitė istorijos tėkmę ir padarė įmanomą Vokietijos bei Europos suvienijimą“.

E.Bahras dar liepos pabaigoje lankėsi Maskvoje, kur susitiko su buvusiu Sovietų Sąjungos lyderiu Michailu Gorbačiovu, tardamasis, kaip būtų galima sumažinti įtampą tarp Berlyno ir Rusijos dėl krizės Ukrainoje.

Tačiau kritikai, tarp jų F.-W.Steinmeieris, teigė, kad jo iniciatyva yra pernelyg nuolaidžiaujanti Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.

Šaltojo karo pradžioje E.Bahras atmetė užsienio politiką Maskvos atžvilgiu, grindžiamą jėgos pozicijomis ir karinės galios demonstravimu, rinkdamasis „mažų žingsnių politiką“, pagrįstą įtampos mažinimo iniciatyvomis ir dialogu.

Jo vizija atvėrė kelią Vakarų Vokietijos sutartims su Sovietų Sąjunga, Rytų Europos komunistinio bloko šalimis ir galiausiai su Rytų Vokietija.

Daugelis istorikų sakė, kad šis indėlis sukūrė pagrindą M.Gorbačiovo pradėtoms reformoms ir Berlyno sienos griuvimui 1989 metais.

E.Bahras, tapęs W.Brandto padėjėju, kai šis dar buvo Vakarų Berlyno meras, susitiko su JAV prezidentu Johnu F.Kennedy (Džonu F.Kenedžiu) 1963 metais per jo vizitą Vakarų Vokietijoje, tapusį įsimintiną dėl Amerikos lyderio jaudinamos kalbos „Aš esu berlynietis“ (Ich bin ein Berliner).

Prieš dvejus metus minint to vizito 50-ąsias metines E.Bahras prisiminė, kad vokiečiai iškart suprato J.F.Kennedy „sprogstamų“ žodžių prasmę, vadindami tą kalbą „nerašytu paktu“ su Sovietų Sąjungos lyderiu Nikita Chruščiovu.

„Berlyniečiai instinktyviai žinojo, kad gali jaustis saugūs“, – pažymėjo jis.

Kokia Berlyno sienos griūties reikšmė? Apie tai – pokalbis su Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentu, dr. Algiu Povilu Kasperavičiumi.

– Savaitgalį minėtos Berlyno sienos griūties metinės. Kuo šis įvykis reikšmingas XX a. istorijos kontekste?

– Procesai, kurių kulminacija tapo 1989 m. griuvusi Berlyno siena, prasidėjo anksčiau. Po Michailo Gorbačiovo 1985 m. inicijuotų vadinamosios pertvarkos reformų Sovietų Sąjungoje daugelis Rytų Vokietijos gyventojų ėmė masiškai bėgti į Vakarų Vokietiją. Šis procesas pagreitį įgavo maždaug 1988 m. ir tęsėsi iki 1989 m.

Tiesa, bėgama buvo ne per sieną – turiu galvoje, Berlyno ar Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) sienas – o per kitas valstybes. Dažniausiai turistinių kelionių metu į vadinamojo soclagerio šalis. Iš Vengrijos dažnai buvo bėgama į Austriją – 1989 m. vasarą vengrų valdžia nebesulaikydavo visų bėgančiųjų. Vokiečiai iš VDR ateidavo į Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) konsulatus Vengrijoje, taip pat į ambasadą ir pasiprašydavo politinio prieglobsčio. Šis procesas griovė ganėtinai tvirtą, kaip tada atrodė, VDR politinę sistemą.

Reikėtų pridurti, kad skaudus smūgis VDR politinei sistemai buvo ir 1989 m. M.Gorbačiovo vizitas, minint VDR įkūrimo metines. M.Gorbačiovas mėgino VDR politikams įpiršti savo pertvarką. Na, o VDR vadovybė 1987–1988 m. ganėtinai skeptiškai žvelgė į reformas Sovietų Sąjungoje. Net viešuose straipsniuose ir komentaruose pasirodydavo gana neigiami pasisakymai apie "perestroiką". VDR net neįsileisdavo laikraščių iš SSRS.

Taigi, VDR politinė sistema ėmė aižėti. Demonstracijos vyko įvairiose šalies vietose. Galiausiai Erichas Honeckeris atsistatydino, o naujoji VDR valdžia sutriko. Juk, nors ir buvo reikalaujama sieną atverti, nebūtų nutikę nieko baisaus, jei ji nebūtų atverta. Tuo metu niekas nelaukė, kad sienos skubiai bus atvertos. Na, o naujoji VDR valdžia iš karto sieną ėmė ir atidarė. Tad pasakymas, kad siena griuvo yra simbolinis – ji ne griuvo, o buvo atverta. Svarbiausia, kad VDR valdžia atsisakė ankstesnio kurso, todėl susvyravo ir jos legitimumas.

– Dažnai sakoma, kad Berlyno sienos griūtis simbolizuoja Šaltojo karo pabaigą. Ar iš tiesų šis įvykis baigė Vakarų ir Rytų konfrontaciją?

– Sakyčiau, kad tai veikiau tik pasakymas. Vargu ar Šaltasis karas baigėsi griuvu Berlyno sienai. Vokietijoje buvo mažai manančiųjų, kad netrukus po sienos griūties Vokietija taps vieninga.

Net VDR disidentai, kurių nebuvo labai daug, mat šalyje gan gerai dirbo vietos saugumo policija, vargu ar galvojo, kad susivienijimas – realus. Buvo laikomasi nuostatos, kad VFR ir VDR suartėjimas turėtų vykti palaipsniui. Vis dėlto viskas įvyko kiek kitaip. Sovietų Sąjunga ir pirmiausia M.Gorbačiovas buvo linkę ne tik sutikti su viskuo, ko buvo reikalaujama, bet ir padaryti daugiau, nei buvo prašoma.

– Taigi, sakote, kad Berlyno sienos griūtis nebuvo Vokietijos susivienijimo pradžia?

– Žvelgiant retrospektyviai, buvo pradžia, tačiau tuo metu niekas nemanė, kad susivienijimas įvyks, ir taip greitai. Kitaip sakant, buvo abejojama, kad Sovietų Sąjunga leis taip greitai suvienyti Vokietiją.

Be to, ir VFR, ir VDR buvo diskutuojama, kokiu keliu eiti. Dažniausiai, kaip sakiau, buvo kalbama, kad susivienijimas turėtų būti nuoseklus – grįstas tam tikrais etapais, žinoma, įvertinus Sovietų Sąjungos poziciją. Vis dėlto Maskvos laikysena pasirodė esanti nepaprastai palanki. Sakyčiau, SSRS su M.Gorbačiovu priešakyje net aplenkė, jei taip galima pasakyti, vokiečių reikalavimus.

Žinoma, dar reikėtų turėti galvoje, kad dėl tokio suvienijimo labai abejojo ir Prancūzijos, ir Didžiosios Britanijos lyderiai. Tai taip pat labai svarbus aspektas.

Berlyno siena tapo Šaltojo karo simboliu, o jos sienos atvėrimas 1989 m. lapkričio 9 d., daugelio akimis, simbolizavo Šaltojo karo pabaigą. Vokietija savaitgalį minėjo 25-ąsias istorinio įvyko metines. Ar istorijos žaizdos užsitraukė?

Vokietijos dilema

Po Antrojo pasaulinio karo nė viena to meto pasaulio didžioji galybė negalvojo, kad Vokietijos padalijimas į okupacines zonas – galutinis šio opaus klausimo sprendimas. Tačiau nebuvo jokio sutarimo, kokia bus Vokietijos ateitis.

1948–1949 m. Sovietų Sąjungos inicijuota vadinamoji Berlyno blokada tapo pirmuoju SSRS ir Vakarų sąjungininkių susirėmimu dėl įtakos Vokietijoje. Dėl to kentėjo pirmiausia berlyniečiai.

Ir didžiosios Vakarų šalys, ir SSRS siekė neleisti Vokietijai savarankiškai sustiprėti, bet skyrėsi jų požiūris į šios šalies ateitį.

Sovietai norėjo, kad Vokietija būtų neutrali valstybė, o, geriausiu atveju, pakliūtų į SSRS įtakos sferą. Vakarų šalys, siekdamos apriboti Sovietų Sąjungos įtaką, buvo priverstos pripažinti Vokietijos suskaldymą – tuo metu nemanyta, kad ji tokia bus tiek ilgai. Maža to, niekas nesitikėjo, kad Berlyną – Vokietijos sostinę – padalys siena, kuri vagos miestą 30 metų.

Berlyno krizė

Susikūrus Vokietijos federacinei (VFR) ir Vokietijos demokratinei (VDR) respublikoms, Berlynas atsidūrė VDR teritorijoje, tačiau, pagal Sovietų Sąjungos, Jungtinių Valstijų, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pokario susitarimus, vakarinė miesto dalis ir sienos perėjimo punktai liko administruojami Vakarų sąjungininkų.

Stiprėjant Vakarų Vokietijos ekonomikai, Rytų Berlyno gyventojai ėmė masiškai bėgti iš Rytų Vokietijos. Šis darbo jėgos nutekėjimas kėlė grėsmę VDR ekonomikai – iki sienos pastatymo iš Berlyno emigravo ketvirtadalis gyventojų.

1958 m. tuometis Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas Vakarams pateikė ultimatumą, kuriuo pareikalavo pasitraukti iš administruojamo Vakarų Berlyno. N.Chruščiovas taip pat pagrasino, kad, jei per pusę metų šiuo klausimu nebus susitarta, SSRS vienašališkai pasirašys taikos sutartį su VDR, o sovietų kariuomenė jos kontroliuojamus sienos perėjimo punktus perduos VDR valdžiai.

Vakarams N.Chruščiovo ultimatumas reiškė sudėtingą dilemą: arba pripažinti VDR, arba kariauti su SSRS dėl sienų perėjimo punktų mieste.

Vakarų šalys buvo linkusios patenkinti sovietų ultimatumą, tačiau į šį planą skeptiškai žiūrėjo Vakarų Vokietijos politikai. Tuometis VFR kancleris Konradas Adenaueris kategoriškai prieštaravo bet kokiems veiksmams, kuriuos būtų galima interpretuoti kaip VDR įteisinimą, ir Rytų Berlyno, kaip VDR sostinės, pripažinimą.

Sovietų Sąjungos lyderis N.Chruščiovas turėjo unikalią galimybę užtikrinti savo interesus. Tačiau 1960 m. Paryžiaus aukščiausio lygio susitikime, nepaisant JAV signalų, kad Vašingtonas linkęs nusileisti SSRS pozicijai dėl Vokietijos, jis, užuot iškėlęs Berlyno klausimą, apkaltino amerikiečius šnipinėjimu.

Būtent tuo metu virš SSRS teritorijos buvo numuštas amerikiečių žvalgybos orlaivis U-2. Ši istorija kaip reikiant įsiutino sovietus.

Isteriška, daugelio teigimu, N.Chruščiovo laikysena lėmė, kad ginčo dėl tolesnio Berlyno statuso didžiosioms to meto pasaulio jėgoms išspręsti nepavyko.

1961 m. rugpjūčio mėnesį SSRS ryžosi kraštutiniam sprendimui – uždaryti sieną tarp Rytų ir Vakarų Berlyno. Taip buvo galutinai pasidalyta įtakos sferomis Berlyne.

Siena užkirto galimybes VDR pretenduoti į vakarinę sostinės dalį, o Vakarams – į rytinę. Tiesa, dėl šio sprendimo nukentėjo ne kas kitas, o Vokietijos ir ypač Berlyno gyventojai. Jiems siena tapo 30 metų trukusios istorinės neteisybės simboliu.

Aklina siena

Berlyno siena tapo Šaltojo karo stabilumo garantu, tačiau pakeitė daugelio Vokietijos sostinės gyventojų likimus.

Elke Kielberg, kuriai 1961 m. buvo 12 metų, pasakojo, kad siena vidury miesto išdygo kaip perkūnas iš giedro dangaus.

"Pamenu, kad tą karštą vasaros dieną mano motina, sugrįžusi į miesto, pasakė, kad kažkas dedasi. Ji papasakojo, kad gatvės užbarikaduotos. Tą pačią dieną nutarėme, kad reikėtų aplankyti tetą, tačiau negalėjome pas ją patekti – ji jau gyveno Rytų Berlyne, o mes Vakarų", – atsiminė berlynietė.

Buvę Vakarų sąjungininkų kariai prisiminė, kad jiems beliko stebėti, kaip dygsta siena.

Russellas Swensonas, buvęs amerikiečių karys, pasakojo, kad siena dygo prieš pat akis – statybininkai klojo plytą po plytos, o daugelis miesto gyventojų nė nenutuokė, kas vyksta. Kariams taip pat buvo sunku įsivaizduoti, kas vyksta. Į juos buvo nutaikyti VDR kariuomenės automatai, tankų pabūklai. Todėl teko tik ramiai stebėti, kas vyksta.
Siena, pasak amerikiečio, tuo metu atrodė kiek juokinga – plona ir neaukšta. Niekas tada toli gražu netikėjo, kad ji išsilaikys 30 metų.

Sienos, kurios ilgis buvo apie 160 km, po kurio laiko buvo itin gerai įtvirtinta. Pro ją tapo labai sunku prasiveržti.

Skaičiuojama, kad sieną, kol ji stovėjo, įveikė vos 5 tūkst. drąsuolių iš Rytų Vokietijos. Bandžiusieji pabėgti rausė tunelius, skrido oro balionais arba savadarbiais orlaiviais.

Pasak oficialios statistikos, bandydami įveikti sieną žuvo apie 136 žmonės, tačiau, pasak istorikų, šis skaičius gali būti gerokai didesnis ir siekti beveik tūkstantį.

1989 m. siena griuvo. Žinoma, tai buvo simbolinis įvykis. Po metų Vokietija susivienijo – atvertė naują lapą šalies istorijoje: netrukus VFR prisijungė VDR.

Dabar Vokietijos sostinės gyventojams Berlyno sieną primena tik sienos fragmentų likučiai. Tačiau praėjus 20 metų po sienos griūties šalies padalijimo randai dar nesugijo.

Iki šiol Rytų vokiečiai uždirba net 33 proc. mažiau nei jų tautiečiai iš Vakarų, o iš 100 profesijų atstovų Rytų Vokietijoje didesnį atlygį nei Vakarų gauna tik laiškų išnešiotojai ir kirpėjai.

Tūkstančiai švytinčių balionų sekmadienio vakarą Vokietijos sostinėje buvo paleisti kilti į dangų, simboliškai pažymėdami prieš 25 metus įvykusį Berlyno sienos griuvimą.

15 kilometrų besidriekianti šviesų instaliacija buvo įrengta tame 155 kilometrų ilgio Berlyno sienos ruože, kuris kaip bjaurus randas anksčiau dalijo miestą į dvi dalis ir kurio atidarymas 1989 metų lapkričio 9 dieną po metų atvedė į Vokietijos susivienijimą.

Beveik 7 tūkst. balionų paleidimas skambant jaudinamai Beethoveno (Bethoveno) „Odės džiaugsmui“ – Europos Sąjungos (ES) himno – melodijai, tapo viena įspūdingiausių prie Brandenburgo vartų vykstančio minėjimo po atviru dangumi, sutraukusio daugiau kaip milijoną svečių, kulminacijų.

Prieš balionų paleidimą britų dainininkas ir dainų kūrėjas Peteris Gabrielis (Piteris Geibrielis) atliko neoficialų Berlyno sienos griūties himną „Heroes“, kurį atlikėjas Davidas Bowie (Deividas Bouvis) įrašė gyvendamas tuomečiame Vakarų Berlyne.

Anksčiau dieną Vokietijos kanclerė Angela Merkel gyrė drąsius piliečius, kurie taikiai nuvertė Berlyno sieną, ir pavadino tą įsimintiną dieną įrodymu, kad „svajonės gali virsti tikrove“.

A.Merkel, kuri augo komunistinėje Rytų Vokietijoje, kalbėjo prie memorialo 138-iems žmonėms, kurie vien Berlyne žuvo bandydami pabėgti iš tos anuometinės sovietų blokui priklausiusios valstybės.

„Berlyno siena, šis valstybinio piktnaudžiavimo simbolis betono forma, milijonus žmonių privedė prie ribos to, kas toleruotina, ir pernelyg daug (žmonių) už jos. Tai juos palaužė“, – sakė ji.

„Nenuostabu, kad po sienos atidarymo žmonės plaktukais ir kaltais išardė nekenčiamą struktūrą. Per metus ji kone išnyko iš miesto peizažo“, – sakė kanclerė.

A.Merkel, kuri kalbėjo neįprastai emocingai, sakė, jog 1989-ųjų lapkričio 9-oji išmokė, kad „mes galime pakeisti dalykus į gera – tokia yra Berlyno sienos griuvimo žinia“.

Pasak kanclerės, tai tiesa ir jos vėl suvienytai šaliai, ir pasauliui, „ypač žmonėms Ukrainoje, Sirijoje, Irake ir daugelyje, daugelyje kitų pasaulio regionų, kur laisvei ir žmogaus teisėms grasinama ar kur jos yra trypiamos“.

„Tai tikėjimo mūsų pajėgumu nugriauti sienas šiandien ir ateityje, diktatūros, smurto, ideologijos ir priešiškumo sienas, žinia, – sakė ji. – Per daug gerai, kad būtų tiesa? Svajonė, kuri sprogs kaip burbulas? Ne, sienos griuvimas parodė mums, kad svajonės gali virsti tikrove“.

A.Merkel padėkojo tiems žmonėms užsienyje, kurie atvėrė kelią minimiems istoriniams įvykiams, nuo čekų ir lenkų judėjimų už demokratiją iki Maskvos „viešumo“ ir „pertvarkos“ reformų, ir sakė, kad 1989 metais „Geležinė uždanga jau buvo perplėšta“.

„Mes, vokiečiai, niekada nepamiršime, kad laisvės ir demokratijos judėjimai centrinėje ir Rytų Europoje atvėrė kelią laimingiausiam momentui mūsų pastarųjų metų istorijoje“, – sakė ji.

Rytų Vokietijos valdžia pradėjo statyti Berlyno sieną, kurią vadino „antifašistinės apsaugos įtvirtinimais“, 1961 metų rugpjūtį, kad sustabdytų masinį gyventojų bėgimą į Vakarus.

1989 metų lapkričio 9-ąją Rytų Vokietijos pasieniečiai, nebegalėdami sutramdyti didžiulės žmonių minios, atidarė vartus į Vakarų Berlyną, leisdami nevaržomai kirsti neapkenčiamą užtvarą pirmąkart po to, kai ji buvo pastatyta.

Mažiausiai 389 žmonės žuvo mėgindami pabėgti iš komunistinės Rytų Vokietijos, rodo oficiali statistika, nors aukoms atstovaujančios organizacijos teigia, kad tas skaičius yra daug didesnis.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel sekmadienį gyrė drąsius piliečius, kurie prieš 25 metus taikiai nuvertė Berlyno sieną, ir pavadino tą įsimintiną dieną įrodymu, kad „svajonės gali virsti tikrove“.

A.Merkel, kuri augo komunistinėje Rytų Vokietijoje, kalbėjo prie memorialo 138-iems žmonėms, kurie vien Berlyne žuvo bandydami pabėgti iš tos anuometinės sovietų blokui priklausiusios valstybės.

„Berlyno siena, šis valstybinio piktnaudžiavimo simbolis betono forma, milijonus žmonių privedė prie ribos to, kas toleruotina, ir pernelyg daug (žmonių) už jos. Tai juos palaužė“, – sakė ji.

„Nenuostabu, kad po sienos atidarymo žmonės plaktukais ir kaltais išardė nekenčiamą struktūrą. Per metus ji kone išnyko iš miesto peizažo“, – sakė kanclerė.

A.Merkel, kuri kalbėjo neįprastai emocingai, sakė, jog 1989-ųjų lapkričio 9-oji išmokė, kad „mes galime pakeisti dalykus į gera – tokia yra Berlyno sienos griuvimo žinia“.

Pasak kanclerės, tai tiesa ir jos vėl suvienytai šaliai, ir pasauliui, „ypač žmonėms Ukrainoje, Sirijoje, Irake ir daugelyje, daugelyje kitų pasaulio regionų, kur laisvei ir žmogaus teisėms grasinama ar kur jos yra trypiamos“.

„Tai tikėjimo mūsų pajėgumu nugriauti sienas šiandien ir ateityje, diktatūros, smurto, ideologijos ir priešiškumo sienas, žinia, – sakė ji. – Per daug gerai, kad būtų tiesa? Svajonė, kuri sprogs kaip burbulas? Ne, sienos griuvimas parodė mums, kad svajonės gali virsti tikrove“.

A.Merkel priminė, kad lapkričio 9-oji taip pat yra nacių Vokietijos 1938 metų antižydiškų Krištolinės nakties pogromų, kurie žymėjo Holokausto pradžią, metinės, „gėdos ir negarbės diena“.

„Kaip ta data galėjo tapti laimės ir džiaugsmo diena?“ - klausė ji.

A.Merkel padėkojo tiems žmonėms užsienyje, kurie atvėrė kelią minimiems istoriniams įvykiams, nuo čekų ir lenkų judėjimų už demokratiją iki Maskvos „viešumo“ ir „pertvarkos“ reformų, ir sakė, kad 1989 metais „Geležinė uždanga jau buvo perplėšta“.

„Mes, vokiečiai, niekada nepamiršime, kad laisvės ir demokratijos judėjimai centrinėje ir Rytų Europoje atvėrė kelią laimingiausiam momentui mūsų pastarųjų metų istorijoje“, – sakė ji.

A.Merkel kalbėjo prie Berlyno sienos memorialo su 220 m ilgio fragmentu, kuris kažkada buvo 155 km ilgio betono sienos aplink Vakarų Berlyną dalis.

Popiežius Pranciškus gyrė šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II vaidmenį dėl Berlyno sienos griūties ir paragino žmones statyti tiltus atveriant širdis.

Pranciškus 25-ąsias Šaltojo karo simboliu tapusios Berlyno sienos griuvimo metines sekmadienį paminėjo kreipdamasis į visus geros valios žmones su raginimu puoselėti „susibūrimo kultūrą“ ir nugriauti visus barjerus, vis dar dalijančius pasaulį.

Sveikindamas žmones Šv.Petro aikštėje pontifikas pagerbė tuos, kurie stengėsi dėl Berlyno sienos panaikinimo, tarp jų – tuos, kurie sumokėjo savo gyvybe. Laikoma, kad Jono Pauliaus II parama profesinei sąjungai „Solidarumas“ jo gimtojoje Lenkijoje padėjo nulemti komunizmo žlugimą sovietų bloke.

Pranciškus meldėsi, kad „daugiau niekada nekalti žmonės nebūtų persekiojami ar žudomi dėl savo tikėjimo ar religijos“.

Vokietija sekmadienį mini 25-ąsias Berlyno sienos griuvimo metines.

1989 metų lapkričio 9-ąją įvyko Rytų Vokietijos gyventojų kovos su komunistiniu režimu už savo laisvę kulminacija.

Oficialių iškilmių pradžią 10 val. (11 val. Lietuvos laiku) paskelbė trimito garsai, turintys priminti biblinius trimitus, sugriovusius Jerichono sienas.

Po to minėjimas buvo tęsiamas pamaldomis ir ceremonijomis mažiausiai 389-iems žmonėms, kurie buvo nušauti, žuvo sprogus minoms ar kaip nors kitaip, bandydami pabėgti iš Rytų.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri augo Rytų Vokietijoje pastoriaus šeimoje, prisidėjo prie kitų garbingų asmenų prie memorialo Bernauerio gatvėje, kur 1961 metais buvo stebimi širdį veriantys vaizdai, kai per vieną naktį įrengta siena atskyrė šeimų narius ir kaimynus, o žmonės šokinėjo pro langus.

„Prireikė daug laiko ir daugelio žmonių kančių, kol tapo įmanoma, kad siena griūtų, ne tik Vokietijoje, bet, taip pat, Lenkijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir daugelyje kitų šalių“, – per renginį žurnalistams sakė A.Merkel, po to, kai padėjo rožę prie vieno iš kelių likusių sienos fragmentų, paminėdama tuos, kurie žuvo bandydami pabėgti į Vakarus.

„Tai dalykas, kurį turėtume prisiminti tokią dieną kaip ši“, – pridūrė kanclerė.

Šeštadienį kanclerė sakė, jog Berlyno sienos griuvimas pademonstravo, kad „žmonių laisvės troškimo negalima slopinti amžinai“.

Vėliau daugiau kaip milijonas žmonių turėtų susirinkti į „piliečių šventę“ prie Brandenburgo vartų, Vokietijos vienybės simbolio, kur pasirodys roko žvaigždės ir antikomunistiniai disidentai, įvyks fejerverkas.

Tą vietą, kurioje kaip bjaurus randas Berlyną skyrė siena, žymi ambicinga instaliacija – beveik 7 tūkst. švytinčių baltų balionų, nusidriekusių 15 kilometrų ilgio ruožu, kur anksčiau stovėjo dalis 155 kilometrų ilgio Berlyno sienos.

Švytintys balionai, kurie iš viršaus atrodys kaip perlų karoliukų virtinė, sekmadienio vakarą bus paleisti kilti į dangų, skambant jaudinamai Beethoveno (Bethoveno) „Odės džiaugsmui“ – Europos Sąjungos (ES) himno – melodijai. Balionų pakilimas simbolizuos sienos griuvimą.

Vėliau britų dainininkas ir dainų kūrėjas Peteris Gabrielis (Piteris Geibrielis) atliks neoficialų Berlyno sienos griūties himną „Heroes“, kurį atlikėjas Davidas Bowie (Deividas Bouvis) įrašė gyvendamas tuomečiame Vakarų Berlyne.

Ne taip kaip per 20-ąsias metines, kai Berlyne buvo susirinkę daug valstybių ir vyriausybių vadovų, šį kartą tai visų pirma yra žmonių šventė mieste, kuris virto kultūros ir dideliu turistų traukos centru Europoje. Šiemet prie iškilmių organizavimo labiau prisidėjo paprasti aktyvistai, o miestas pabrėžė tarptautinės menų sostinės įvaizdį.

Vienas lankytojas, sekmadienį Saulei tekant vaikštinėjęs prie šviesų instaliacijos, kuri buvo pavadinta „Šviesų siena“, buvo 41 metų kanadiečių menininkas Benjaminas Nemerofsky (Benjaminas Nemerofskis), kuris mieste gyvena nuo 2001-ųjų.

„Sienos griuvimas pakeitė daug dalykų Europoje, Vokietijoje ir Berlyne“, – sakė jis.

„Tai miestas, kur kiekviename kampe gali pamatyti 20-ojo amžiaus istoriją. Tai nuostabu“, – sakė B.Nemerofsky, kuris pavadino save Berlyno „užburtu“.

Rytų Vokietijos valdžia pradėjo statyti Berlyno sieną, kurią vadino „antifašistinės apsaugos įtvirtinimais“, 1961 metų rugpjūtį, kad sustabdytų masinį gyventojų bėgimą į Vakarus.

1989 metų lapkričio 9-ąją Rytų Vokietijos pasieniečiai, nebegalėdami sutramdyti didžiulės žmonių minios, atidarė vartus į Vakarų Berlyną, leisdami nevaržomai kirsti neapkenčiamą užtvarą pirmąkart po to, kai ji buvo pastatyta.

Mažiausiai 389 žmonės žuvo mėgindami pabėgti iš komunistinės Rytų Vokietijos, rodo oficiali statistika, nors aukoms atstovaujančios organizacijos teigia, kad tas skaičius yra daug didesnis.

Miške netoli Berlyno paslėptas didžiulis apleistas Šaltojo karo laikų bunkeris, pritaikytas atlaikyti branduolinę ataką, gali tapti nauju turistų traukos objektu turistams, lankantiems buvusią Rytų Vokietiją, tikis entuziastai.

Šis trijų aukštų statinys, kurio patalpų bendras plotas – 7 750 kvadratinių metrų, vadinamas Honeckerio bunkeriu pagal Rytų Vokietijos komunistinio režimo lyderį Erichą Honeckerį (Erichą Honekerį), kuriam šis bunkeris buvo pastatytas, baiminantis potencialaus branduolinio karo tarp sovietinio bloko ir Vakarų šalių.

Mūsų dienomis, vokiečiams minint Berlyno sienos griūties ir Rytų Vokietijos pabaigos pradžios 25-ąsias metines, kai kurie berlyniečiai planuoja paversti tą bunkerį muziejumi, tikėdamiesi išnaudoti dalyje visuomenės jaučiamą komunistinės praeities nostalgiją – arba „Ostalgiją“ (vok. Osten – Rytai).

„Kai patenki vidun ir žinai, kokia buvo (šios slėptuvės) paskirtis arba prieš ką jie planavo atsilaikyti ir ko bijojo – tuomet iš tikrųjų pajunti, kaip rimtai jie buvo susirūpinę“, – sakė Hannesas Henselis (Hanesas Henzelis), vadovaujantis pastangoms iš naujo atverti tą bunkerį lankytojams.

Kompleksas, esantis už maždaug 50 km į šiaurės rytus nuo Berlyno ir pritaikytas iki 400 Komunistų partijos politinės bei karinės vadovybės narių, buvo apleistas ir uždarytas pasibaigus Šaltajam karui.

H.Henselis padėjo atidaryti bunkerį lankytojams trumpam laikotarpiui 2008 metais. Tuomet per tris mėnesius jame apsilankė apie 20 tūkst. žmonių.

Panašus bunkeris, pastatytas netoli Bonos ir skirtas apsaugoti tuometės Vakarų Vokietijos lyderiams, tebėra atidarytas nuo 2008 metų ir kasmet pritraukia apie 80 tūkst. lankytojų.

H.Henselis ieško investuotojų, kurie surinktų apie 1,5 mln. eurų (5,18 mln. litų) muziejui įrengti. Jis tikisi, kad Berlyno komplekse bus organizuojamos ekskursijos, taip pat bus galima atidaryti restoraną ir viešbutį.

Betoninis prieglobstis

„Honeckerio bunkeris“ buvo vienas pažangiausių tokios paskirties statinių sovietiniame bloke. Slėptuvė, kurios statyboms 1978–1983 metais buvo panaudota 85 tūkst. tonų gelžbetonio, galėjo atlaikyti chemines atakas, taip pat iki 1 megatonos galingumo atominės bombos sprogimą. Toks užtaisas apie 80 kartų galingesnis už atominę bombą, numestą ant Hirošimos 1945 metais.

„Šis statinys buvo vienas svarbiausių anuo laikmečiu“, – sakė tokius kompleksus tiriančios ir juose ekskursijas organizuojančios grupės „Berlin Unterwelten“ („Berlyno požemiai“) atstovas Holgeris Happelis (Holgeris Hapelis).

„Nors kitos Rytų Europos šalys jau buvo pradėjusio žingsnis po žingsnio keisti savo politinę sistemą, Rytų Vokietijos vyriausybė tebesilaikė įsikibusi savo komunistinių idealų ir leido didžiules lėšas sienų apsaugai, bunkeriams bei kariniams objektams“, – aiškino jis.

Vakarų šalių pajėgų atakos atveju Rytų Vokietijos nacionalinės gynybos tarybos nariai būtų pasitraukę į bunkerį. Prieš į jį patekdami, jie būtų turėję pereiti dezaktyvavimo kamerą ir nusiplauti bet kokių radioaktyvių arba cheminių medžiagų daleles.

Bunkeryje žmonės galėjo dvi savaites gyventi visiškai atsiskyrę nuo išorinio pasaulio – slėptuvėje buvo įrengtas autonominis vandentiekis, elektros jėgainė, oro kondicionavimo sistema ir sukaupta maisto atsargų.

Po dviejų savaičių, praėjus didžiausiam pavojui, administracijos nariai būtų evakuoti į labiau pritaikytą vietą šarvuotomis mašinomis.

Pats E.Honeckeris, kuris žlugus komunistiniam režimui išvyko gyventi į Čilę ir mirė ten 1994 metais, šiame bunkeryje lankėsi vienintelį kartą. Daugelis rytų vokiečių apie jį nieko nežinojo – netgi tie, kuriems buvo patikėta jį saugoti.

„300 karių, kurie patruliavo toje vietoje, nežinojo, kas ten yra, – sakė H.Henselis. – Jie težinojo, kad saugo kažką svarbaus, bet nežinojo, kas ten yra.“

Saujelė privilegijuotųjų, dirbusių bunkerio viduje, pavojaus atveju turėjo būti atskirti nuo savo šeimų, pasakojo buvęs slėptuvės techninis direktorius.

„Mums tai buvo labai emocingas metas – nes dirbome bunkeryje ir žinojome, kad mūsų šeimos likusios namuose, o jeigu kiltų ginkluotas konfliktas, jos būtų likusios neginamos, – Juergenas Freitagas (Jurgenas Freitagas) sakė naujienų agentūrai „Reuters“. – Be abejo, jautėmės siaubingai.“

Vokietijoje prasidėjo ištisos epochos pabaigą žyminčios iškilmės 25-osioms istorinio Berlyno sienos griuvimo metinėms pažymėti; programos kulminacija taps roko žvaigždžių ir laisvės simbolių pasirodymai per koncertus ir renginius po atviru dangumi, tikriausiai pritrauksiančius milijonus žmonių.

Kanclerė Angela Merkel, užaugusi komunistinėje Rytų Vokietijoje, vadovaus tris dienas vyksiantiems renginiams, per kuriuos bus prisimenami žmonės, žuvę mėgindami ištrūkti iš represinio režimo.

Didžiausios iškilmės vyks sekmadienį, žymėdamos įvykius 1989 metų lapkričio 9-ąją, kai buvo džiaugsmingai pralaužtas Šaltojo karo laikų Europos padalijimas.

„Manau, niekada neįmanoma užmiršti, kaip jauteisi tą dieną – bent jau aš niekada to neužmiršiu, – 60-metė A.Merkel neseniai sakė internete neseniai paskelbtame garso įraše. – Turėjau laukti 35 metus to laisvės jausmo. Jis pakeitė mano gyvenimą.“

Iškilmėse, kurių šūkis – „Narsa dėl laisvės“, bus prisimenama taiki revoliucija, galiausiai privertusi komunistinę valdžią atidaryti sieną po 28 metų, kai Rytų Vokietijos žmonės buvo tapę kaliniais savo šalyje.

Praėjus beveik metams po tų įvykių, Vokietija buvo vėl suvienyta 1990-ųjų spalio 3 dieną.

Paskutinis Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas, kurio inicijuotas persitvarkymas ir viešumo reformos padėjo nutiesti kelią į Berlyno sienos griūtį, penktadienį pasveikino minią prie buvusios sienos perėjos „Checkpoint Charlie“.

JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) paragino pasaulį prisiminti pamoką, kuria tapo jaudinama Berlyno sienos griūtis.

„Niekada neužmiršiu vaizdų, kai rytų berlyniečiai narsiai ėjo į gatves, nustumdami į šalį sargybinius ir griaudami sieną, kuri taip ilgai skyrė juos nuo šeimų, draugų ir laisvojo pasaulio“, – sakoma B.Obamos pranešime.

„Kaip mums primena Rusijos veiksmai prieš Ukrainą, turime dar daugiau padirbėti, kad visiškai įgyvendintume mūsų bendrą viziją apie Europą – vientisą, laisvą ir gyvenančią taikoje“, – pridūrė jis.

Rusijos ir Jungtinių Valstijų santykiai šiuo metu yra atvėsę labiausiai nuo Šaltojo karo pabaigos, Vašingtonui ir kitoms Vakarų šalims paskelbus sankcijas Maskvai dėl kovą įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos ir numanomo Rusijos vaidmens rytų Ukrainą krečiančiame prorusiškų separatistų sukilimą.

„Didžiuojuosi, kad galėjau prisidėti“

83 metų M.Gorbačiovas, Berlyne gerbiamas dėl savo sprendimo susilaikyti nuo kruvinų represijų prieš protestuotojus 1989 metais, kukliai apibrėžė savo paties vaidmenį istorijoje: „Didžiuojuosi, kad šiek tiek galėjau prisidėti prie fakto, jog šiandien gyvename šitaip.“

Tačiau Nobelio taikos premijos laureatas taip pat perspėjo dėl Ukrainos krizės įžiebtos naujos įtampos tarp Rytų ir Vakarų. Pasak jo, abi pusės „turi suvaldyti neseniai atsiradusią įtampą“.

M.Gorbačiovas šeštadienį kartu su tuomečiu Vokietijos užsienio reikalų ministru Hansu-Dietrichu Genscheriu (Hansu Dytrichu Genšeriu) dalyvaus debatuose dėl audringų 1989-ųjų įvykio palikimo ir atsinaujinusios įtampos tarp Rusijos bei Vakarų šalių.

Penktadienio vakarą Vokietijos sostinėje buvo atidaryta ambicinga instaliacija, kurioje beveik 7 tūkst. prie žemės pritvirtintų švytinčių baltų balionų žymi 15 kilometrų ilgio ruožą, kur anksčiau stovėjo 155 kilometrų ilgio Berlyno siena.

Švytintys rutuliai, kurie iš viršaus atrodo kaip perlų karoliukų virtinė, sekmadienio vakarą bus paleisti kilti į dangų, skambant jaudinamai Beethoveno (Bethoveno) „Odės džiaugsmui“ melodijai.

Nors šių iškilmių atmosfera džiaugsminga, sena įtampa vėl pasijuto anksčiau penktadienį, kai disidentas dainininkas Wolfas Biermannas (Volfas Byrmanas), deportuotas iš Rytų Vokietijos 1976 metais, atliko savo protesto dainą „Ermutigung“ („Padrąsinimas“) Bundestage, žemuosiuose parlamento rūmuose, pagerbdamas kovotojus prieš režimą.

Jis pasinaudojo galimybe įgelti ultrakairiajai partijai „Linke“ („Kairė“), kilusią iš Rytų Vokietijos valdančiosios partijos ir kritikavusią M.Biermanno pakvietimą į parlamento posėdį.

„Jūsų bausmė – klausytis manęs čia. Mėgaukitės“, – jis šūktelėjo murmantiems „Linke“ deputatams, vadindamas juos „nevykusiais likučiais to, kas, laimei, buvo įveikta“.

Laisvės simboliai 

Šeštadienio vakarą A.Merkel dalyvaus atminimo koncerte istoriniame Berlyno ansamblio teatre, kuriame kadaise dirbo dramaturgas Bertoltas Brechtas, priešais buvusius „Ašarų rūmus“, kur rytų vokiečiai atsisveikindavo su lankytojais, grįžtančiais į Vakarų Vokietiją.

Sekmadienį ji atidarys didelę parodą Bernauerio gatvėje, per kurią kadaise ėjo Berlyno siena. Toje vietoje 1961 metais buvo stebimi širdį veriantys vaizdai, kai per vieną naktį įrengta siena atskyrė šeimų narius ir kaimynus.

Po ceremonijos elegantiškojoje Žandarmenmarkto aikštėje ne mažiau kaip 2 mln. žmonių turėtų susirinkti į „piliečių šventę“ prie Brandenburgo vartų, Vokietijos vienybės simbolio.

Ten M.Gorbačiovas ir buvęs Lenkijos prezidentas bei laisvės šauklys Lechas Walesa (Lechas Valensa), kuriam dabar 71 metai, prisidės prie 74 metų Vokietijos valstybės vadovo Joachimo Gaucko (Joachimo Gauko) – buvusio Rytų Vokietijos pastoriaus ir žmogaus teisių aktyvisto. Tame renginyje taip pat dalyvaus 66 metų buvęs Vengrijos premjeras Miklosas Nemethas (Miklošas Nemetas).

Per iškilmes dalyvių laukia įvairios pramogos: pradedant Berlyno valstybinio orkestro koncertu, diriguojant Danieliui Barenboimui, baigiant fejerverkų šou ir buvusios Rytų Vokietijos roko grupės „Silly“ bei techno muzikos atlikėjo Paulio Kalkbrennerio (Paulio Kalkbrenerio) vakariniais pasirodymais po atviru dangumi.

Britas dainininkas ir dainų kūrėjas Peteris Gabrielis (Piteris Geibrielis) atliks Berlyno sienos griūties himną „Heroes“, kurį atlikėjas Davidas Bowie (Deividas Bouvis) įrašė gyvendamas tuomečiame Vakarų Berlyne.

Rytų Vokietijos valdžia pradėjo statyti Berlyno sieną, kurią vadino „antifašistinės apsaugos įtvirtinimais“, 1961 metų rugpjūtį, kad sustabdytų masinį gyventojų bėgimą į Vakarus.

1989 metų lapkričio 9-ąją Rytų Vokietijos pasieniečiai, nebegalėdami sutramdyti didžiulės žmonių minios, atidarė vartus į Vakarų Berlyną, leisdami nevaržomai kirsti neapkenčiamą užtvarą pirmąkart po to, kai ji buvo pastatyta.

Mažiausiai 389 žmonės žuvo mėgindami pabėgti iš komunistinės Rytų Vokietijos, rodo oficiali statistika, nors aukoms atstovaujančios organizacijos teigia, kad tas skaičius daug didesnis.