Pats banaliausias sutvėrimas yra visai ne kiaulė, o kita šios gyvasties atmaina – vidutinybė. Tai žmogus, kuris niekada nebus asmenybė, nes jis gimė būti asmeniu.

Marksistai tokį vadino sraigteliu, kurį galima sukti į kokią tik nori pusę. Jis niekada nevairuos "Ferrari", nes jam mechanikos viršūnė yra "šaranas" arba "golfas": kad ir teršia orą, bet "mažai ryja dyzelio".

Net ir labiausiai įsilinksminęs sraigtelis niekada nesimaudys vonioje apsirengęs paltą, nes nėra įgalus patirti išskirtinių pojūčių. Jis niekada nemylės taip, kad galėtų iš lėktuvo iššokti grodamas akordeonu, nes blankioje jo esybėje tūno ne jausmai, o jausenos.

Vidutinybė niekada nežiūrės "Radioshow", nes toje psichodelikos šventėje kalbantis Nemenčinės genijus Zbignevas jam panašus į debilą.

Pilkojo gyvenimo ameba niekada neskaitys "Stiklo karoliukų žaidimo". Jam H.Hessės mintys primena kliedesius, be to, jį nuo mokyklos laikų žavi A.Gudaičio-Guzevičiaus, P.Cvirkos ir Žemaitės rašliava.

Nors vidutinybė tikrai yra girdėjęs apie M.K.Čiurlionį ar J.S.Bachą, jis mieliau eina į Borios Moisejevo koncertus. Juk šitas yra "savas bachūras", nors ir "pideras".

Virtuvėje ant taburetės susitapatinęs su "Žiguliniu" alumi sraigtelis visada mitinguoja tokios pat pilkos sutuoktinės akivaizdoje: "Ožys sugriovė kolūkius, o Brazius išvogė Lietuvą!" Tačiau jis niekada neina į tikrus mitingus ir garsiai savo nuomonės niekur nereiškia, mat visus dabar seka saugumas.

Vidutinybė niekada nedirba viršvalandžių, nes "nėr durnių", o ir darbdavys yra "svolačius".

Sraigtelis save laiko tikru kataliku, bet į bažnyčią eina tik per laidotuves, kur jį labiausiai domina iškilioji šios tautinės šventės dalis – gedulingi pietūs.

Vidutinybė tikrai žino, kad cepelinai yra nesveikas mitalas, tačiau visada jų suvalgo bent dvylika. Ne dėl to, kad tiek buvo brolių, juodvarniais lakstančių, o todėl, jog "nuo amžių" yra tikras lietuvis.

Ir svarbiausia – vidutinybė niekada neieškos gyvenimo prasmės. Nes jis puikiai žino: jokios prasmės nėra ir negali būti.