Nepabūgo iššūkių
Pradėdama pasakojimą apie gyvenimo kelio vingius V.Tumasonienė santūriai nusišypso: "Juokingas tas mano gyvenimas..." Vaikystėje ji puikiai piešė ir baigė keturmetę dailės mokyklą, mėgo nerti vąšeliu, megzti, vyresnėse klasėse pati sau kūrė modelius drabužių, kuriuos vėliau mama jai pasiūdavo.
Vis dėlto, renkantis profesiją, nulėmė praktiškas požiūris – ekonomistų visada ir visur reikia. Deja, įstoti studijuoti ekonomiką merginai pritrūko vos pusės balo ir ji, nesunkiai įkalbėta būsimojo vyro Artūro, pasirinko mašinų gamybą.
"Visai ne moteriška – tikra vyriška specialybė, darbas – sunkus, alinantis", – sako Vilija, daug metų dirbusi ketaus gamykloje "Centrolitas". Visą tą laiką rankdarbiai jai buvo poilsis ir didžiausia sielos atgaiva.
Mintis perimti gyvenimo vairą į savo rankas V.Tumasonienei gimė prieš dvylika metų, po puikiai praleistų atostogų. "Užtenka, reikia veikti kažką, kas artima, miela širdžiai! – tuomet nusprendė. – Kada pradėti, jei ne dabar – vaikai jau užauginti, jėgų turiu dar daug."
Postūmį suteikė atsitiktinumas. "Kartą atsiverčiu "Kauno dieną" ir randu skelbimą apie tęstinius mokslus KTU Dizaino ir technologijų fakultete Aprangos stiliaus centre, – prisimena tuomet sudominusią informaciją. – Paskambinu, prisistatau, kad man jau virš keturiasdešimt, – ar nesu per sena, ar priims? "Kaip tik tokio amžiaus moterų ir laukiame", – atsako man malonus balsas."
Kursuose ji perprato aprangos dizaino pagrindus, gilinosi į mados stilistiką ir įvaizdžio formavimo ypatumus, išmoko siuvimo pagrindų. Tačiau labiausiai įkvėpė bendravimas su kartu besimokančiomis labai kūrybingomis ir meniškomis moterimis – tai V.Tumasonienę skatino aktyviai ieškoti savęs realizavimo būdų.
Užtenka – reikia veikti kažką, kas artima, miela širdžiai! Kada pradėti, jei ne dabar – vaikai jau užauginti, jėgų turiu dar daug.
Žavi nenuspėjamas rezultatas
"Siūti manęs netraukė – patiko megzti, todėl ketinau imtis kažko, kas būtų susiję su verpalais", – sako pašnekovė. Viena iš kurso kolegių Vilijai parodė keista technika sukurtą šaliką ir papasakojo apie tirpų audinį, kurį naudojant tas aksesuaras ir buvo padarytas.
Vilija nekantravo išbandyti: suskubo nusipirkti stebuklingą neaustinį audinį, negaišo laiko ieškodama patarimų internete, nes puikiai žinojo, kad visos paslaptys įmenamos dirbant – iš karto pradėjo sluoksniuoti siūlus.
"Šią techniką vadinu siūlų sluoksniavimu. Ant vieno tirpaus audinio lapo norimu raštu, kryptimi, ornamentais rankomis išvedžiojamas fono siūlas, ant jo – norimose vietose kitų spalvų ar faktūrų siūlais išdėliojami raštai. Pagal taisykles, visa tai reikia supurkšti specialiais klijais, bet aš iš karto ant viršaus užkloju antrą audinio lapą ir visus sluoksnius tankiai susegu adatėlėmis. Pirma dalis – kūrybinio polėkio įkvėptas procesas, antra – gana nuobodus, daug kantrybės ir laiko reikalaujantis darbas. Jo esmė: susluoksniuotus verpalus skersai ir išilgai susiūti mašina", – aiškina retos technikos subtilybes menininkė.
Susiūtą rankdarbį pusvalandžiui reikia pamerkti į drungną vandenį – audinys ištirpsta, lieka tik siūlų ažūras, kurį reikia išskalbti ir išdžiovinti.
Atrodytų, kad tai, ką sukūrei ant audinio, ir tai, ką pamatei išdžiūvus rankdarbiui, neturėtų skirtis, tačiau rezultatas visada nustebina: mašinos peltakių tinklelyje susipina verpalų faktūros ir raštai, atsiranda nauja struktūra, įdomūs spalvų persiliejimai, vizualiai pasikeičia ornamentai.
"Tai mane labiausiai žavi. Neretai prabundu ketvirtą ryto: spirgu, kaip noriu dirbti, – nekantrauju pamatyti rezultatą, – prisipažįsta dizainerė, kūrybinio kelio pradžioje įkvėpimo apimta sukūrusi daugiau nei tūkstantį vienas į kitą niekuo nepanašių šalikų. – Anuomet prie 1,8x0,6 m šaliko vargdavau dvi tris dienas, dabar galiu jį padaryti per pusketvirtos val."
Talkininkės neatlaikė
Kodėl ši technika reta? Pasirodo, geriausia ji žinoma Vokietijoje – ten, kur ir buvo sugalvotas tirpus neaustinis audinys. Tačiau vokietės, kaip ir kai kurios Lietuvoje kuriančios auksarankės, dažniausiai naudoja storus ir itin purius verpalus: jų mažiau reikia rankdarbiui sukurti, lengviau sluoksniuoti, o svarbiausia – susiūti mašina galima kur kas rečiau, tad procesas neprailgsta, yra kur kas greitesnis.
"Tokie rankdarbiai taip pat gražūs, bet atrodo grubesni. Mano kūrybos bruožas – stilinga elegancija: subtilumas, plonumas, preciziškas tikslumas. Tiek megzdama virbalais ar nerdama vąšeliu, tiek kurdama ant tirpaus audinio šaltuoju sezonu naudoju plonus moherio su šilku siūlus, vasarą – liną, medvilnę, pagražinti – nesvarbu, kokios sudėties, bet kažkuo išskirtinius, originalių faktūrų ar spalvų siūlus", – atskleidžia kūrybos savastį V.Tumasonienė.
Kad plonyčiai siūlai gražiai sugultų, sluoksniuotis neiširtų ir drabužis būtų kokybiškas, mašinos peltakiai turi būti labai tankūs – neretai siūlių tinklelis primena languoto sąsiuvinio linijas.
Turėdama daugiau užsakymų, šiam darbui dizainerė pabandė samdyti moteris pagalbininkes. Susiuvusios po vieną du šalikus, nė viena jų nesutiko dirbti toliau – labai sunku: reikia ne tik auksinės kantrybės, bet ir daug atidumo, kruopštumo – visos linijos turi būti idealiai tiesios, tad akys gana greitai pavargsta.
Šia technika kurti drabužius – tikras iššūkis: bet kokius taisymus sunku paslėpti, jie matosi, todėl apdaras iš karto turi idealiai atitikti figūrai.
"Reikia įvertinti ir tai, kad susiūtas sluoksniuotis susitraukia, todėl detales būtina sujungti taip, kad nesimatytų siūlių. Dar svarbu apgalvoti, kokiose vietose įvesti ornamentus ar kitą spalvą", – vardija darbo ypatumus Vilija.
Bandys kurti ir portretą
V.Tumasonenė įsitikinusi: neišsenkanti kantrybė, kruopštumas, skonio ir stiliaus pojūtis, meniški gebėjimai – jos kraujyje, paveldėti iš giminės moterų. Tiek jos abi močiutės, tiek mama buvo labai išradingos, kūrybingos, gebėjo aplink save kurti grožį: karpė karpinius, mezgė, nėrė, siuvo, nestokojo išmonės naujam gyvenimui prikelti senus, netinkamus drabužius.
Dizainerei artimiausia – žemės spalvų paletė, tačiau ji nevengia išbandyti save kurdama ryškių, kontrastingų spalvų derinių drabužius. Pasak kūrėjos, vienspalviai apdarai taip pat atrodo įspūdingai – akį traukia nepakartojamo grožio faktūra.
Tobulumo ir išmonės paieškos V.Tumasonienę įkvėpia eksperimentams: apdaruose ji neretai derina sluoksniavimo techniką su megztomis detalėmis, pagražina vąšelio nėriniais, kirba mintys apie originalesnę apdailą.
"Žadu mezginio priekyje padaryti originalų langą, savotišką inkliuzą – sluoksniavimo technika jame bandysiu sukurti ne šiaip sau kokį augalinį motyvą, o portretą", – atskleidžia savo planus pašnekovė.
Įkvepianti istorija
Nepaisant visų kūrybinio proceso sunkumų, kitokio darbo V.Tumasonienė negalėtų ir nenorėtų dirbti. Ją užbūrė šios technikos išskirtinumas: padėjo išsiskleisti ir atsiskleisti asmenybei.
Moterį džiugina, kad įgyvendinti Vilijos kūrybinius sumanymus padeda ir vyras Artūras. Gal žmonos atvirai papasakota jo istorija įkvėps ir kitus kūrybingų moterų sutuoktinius?..
"Mano vyras serga sunkia žvynelinės forma. Dėl sunkaus ir įtempto darbo pašlijo sveikata, nusilpo širdis. Primygtinai pareikalavau, kad jis mestų darbą. Ilgai spyriojosi, bet paklausė", – pasakoja V.Tumasonienė.
Matydamas nuolat darbais apsikrovusią žmoną Artūras neketino sėdėti sudėjęs rankas, todėl, kiek atsigavęs, pats pasisiūlė padėti – juk siūti mašina peltakius tikrai pajėgs! Paaiškėjo, kad šiame darbe, be preciziško tikslumo, reikia žinoti nemažai kitų subtilybių, todėl daug nesvarstęs sėdo prie mezgimo mašinos.
"Rankinė mezgimo mašina – tarsi staklės, o jis juk baigė mašinų gamybą, – guviai pastebi pašnekovė. – Pastaruoju metu aš tik nubraižau detalių brėžinius, surašau matmenis, jei reikia, paaiškinu, kaip ką daryti. Beveik visus mezgimo darbus patikiu savo vyrui. Dabar dirbame duetu."
Artūras netrukus įsitikino, kad šis iš pažiūros moteriškas užsiėmimas – gana sunkus, reikalaujantis nemažai fizinių jėgų, tačiau puikiai ramina nervus. "Ko gero, tai ir padėjo bendrai savijautai – gerokai palengvėjo žvynelinės požymiai", – džiaugiasi Vilija.
