Kalbėdami apie LP (vinilinės plokštelės) formato pranašumus, kiekvienas iš pašnekovų pabrėžia, kad vinilas klausytojui leidžia skirti daugiau dėmesio muzikai ir kuria tikresnį santykį su ja. „Vinilas leidžia su muzika pabūti daug intymiau nei bet kuri kita platforma ar formatas. Jeigu mes atsisiunčiame muziką MP3 formatu ir vėliau ištriname, tai plokštelė yra visiškai kitoks priėjimas prie muzikos. Turi gerai apgalvoti ir išsirinkti tą, kuri tikrai patiks ir klausysi ilgus metus. Privalai plokštelę nusipirkti, parsinešti namo, išpakuoti, uždėti ant vinilų grotuvo, kurį turi turėti ir prižiūrėti. Tai labai tikras daiktas, o tikrų daiktų, kalbant apie meną, vis mažėja. Be abejo, galima sakyti, kad tai mada ar atgimimas, bet jeigu tai ir yra mada, tai manau, kad labai sveika, nes yra visai kitoks santykis su atlikėju ir jo kuriama muzika“, – sako „Golden Parazyth“ grupės lyderis G.Širka.

Grupės „Garbanotas“ narys M.Joneikis dar pamini tam tikrą nostalgiją šiai laikmenai ir tai, kad klausytojai, ypač kolekcininkai, į vinilą dažnai žvelgia ir kaip į meno kūrinį: „Klausytojai renkasi tarp vinilo, kaip rimčiausio būdo prieiti prie muzikos, ir skaitmenos, o CD tampa tarpiniu variantu. Vinilas šiek tiek įpareigoja ir garantuoja tikresnį muzikos patyrimą. Manau, kad žmonės pasiilgsta to. Dalį žmonių veikia tam tikra nostalgija ir vinilas grįžta, kaip tam tikruose žmonių grupėse grįžta polaroidai ar rašomosios mašinėlės. Man asmeniškai vinilas dar yra ir tam tikra meno forma – nuo didelio viršelio, kurio dizainas yra meno kūrinys ar paveikslas, iki paties vinilo. Aš labai mėgstu skaityti apie viršelius – kas juos kūrė, kaip jie padaryti. Yra tokių nuostabių vinilų pasaulyje, kuriuos kartais norėtum turėti tik dėl viršelio. Viršelis, vidus, apipavidalinimas – man yra svarbi sintezė ir žavu, kad klausytojai tai taip pat mato.“

Vinilo studijos vadovas A.Franckevičius sako, kad dažnas klausytojas atkreipia dėmesį ir į kitokį muzikos skambesį: „Vinilas yra tas formatas, kurį žmogus nusiperka ir išklauso albumą nuo pradžios iki galo. Skaitmeniniu ar kompaktinių diskų formatu klausomi kūriniai dažnai perjungiami ar praleidžiami ir nėra skiriama tiek dėmesio muzikai. Taip pat yra tam tikras muzikos šiltumas – tai, ką daug klausytojų pastebi ir sako, kad iš vinilo ji skamba kitaip.“

A.Bongas iš „Suru Records“ kaip melomanams svarbiausius LP pranašumus akcentuoja vinilų kokybę, formatą ir patį klausymąsi: „Klausant CD ar „Spotify“, muzika gali būti kaip fonas skaitant ar darant kažką kita. Vinilas – šiek tiek prabangesnis muzikos klausymosi būdas, nes turi skirti dėmesį tik tam. Kiti argumentai už šį formatą būtų art work ir fiziniai parametrai. Vinilai turi didelius viršelius, kuriuos galima paversti meno kūriniais bei neapkarpytus aukštus ir žemus dažnius. Jiems yra daromas specialus masteringas, todėl, jei turi gerą klausą ir gana gerą aparatūrą, vinilas skamba kitaip. Man šių trijų priežasčių užtenka, kad mėgčiau vinilus labiau už streaminimą ar CD. Manau, dauguma pasaulio melomanų ir muzikos mylėtojų dėl to ir renkasi šį formatą.“

O apie tai, kodėl atlikėjai vis dažniau savo kūrybą pristato vinilo formatu, A.Bongas sako, jog viską lemia klausytojai: „Vinilai yra globalus reiškinys. Manau, kad Lietuvos atlikėjai tiesiog paklūsta pasaulinei tendencijai. Žmonės šiais laikais labai skuba, nėra laiko skaityti ir sau, o vinilas yra viena iš tų retų akimirkų, kai gali trumpam sustoti, pasiimti realų daiktą ir pasimėgauti muzika. Pasiimi plokštelę, grožiesi viršeliu, matai, kaip sukasi vinilas, gal pas tave židinyje malkos kūrenasi ar geri mėgstamą gėrimą ir tai tau suteikia žymiai daugiau malonumo nei telefone paspaustas mygtukas „play“ ir iš kolonėlės pasigirdusi muzika. Čia svarbu procesas, ir tai renkasi ne grupės, o klausytojas. Paklausą formuoja klausytojai, o jeigu yra paklausa, tuomet atitinkamai atsiranda pasiūla iš atlikėjų ir leidybos kompanijų pusės.“

G.Širka iš „Golden Parazyth“ pritaria, kad grupės seka tendencijas ir viena kitą. Jo nuomone, vinilinė plokštelė gali būti ir graži grupės vizitinė kortelė, bei priduria, kad muzikantai vertina tuos pačius LP privalumus, kaip ir klausytojai: „Vinilų populiarumui įtakos turėjo ir tai, kad mes vienas į kitą dairomės – vieni išleido plokštelę, išleidžia ir kiti. Manau, kad tik konkurencija skatina progresą. Pasižiūrėkite į Angliją, į Vokietiją – kuo daugiau gerų atlikėjų, didesnė konkurencija, tuo geresnį produktą bandoma sukurti ir tuo geresnę dainą stengiamasi parašyti. Visa tai į gera, net ir kopijavimas (šiuo atveju – vinilo kaip laikmenos) yra labai gerai. Taip pat grupėms yra malonu turėti savo vinilinę plokštelę. Man atrodo, gera turėti kažką apčiuopiamo, ypač kai tai yra iš tikrųjų ypatingas vinilas. Mes darėme greitai, brangiai ir gavome kokybišką produktą. Bendravome su „Rūdininkų knygyno“ direktoriumi ir kalbėjome, kad dabar pasaulyje yra parduotos visos vinilų spausdinimo mašinos ir jeigu kažkur atsiranda nauja leidykla, tai gali būti kažkas labai prasto. Jauniems atlikėjams, kurie nori išleisti pigiau, reikėtų pasidomėti kokybe, kad neišleistų prastos kokybės leidinio ar apskritai neprarastų pinigų.“

Grupės „Garbanotas“ narys M.Joneikis pritaria, kad vinilas – tai profesionaliausias būdas pristatyti savo kūrybą: „Į vinilo leidimą galima žiūrėti kaip į verslą, ir jis veikia, jei įvertini savo klausytojų būrį ir tiražą. Kainuoja brangiau, bet grupei tai atsiperka. Kai išleidome pirmąjį vinilą, buvo daug naujų dalykų, tačiau tai vienas rimčiausių būdų išleisti muziką. Į internetą įkelti dabar yra labai lengva – gali namuose su telefonu įrašyti bet ką ir įkelti. Kompaktinę plokštelę išleisti taip pat yra gana pigu ir nesudėtinga.“

Vinilo studijos vadovas A.Franckevičius pastebi, kad kartais grupės paskuba leisti vinilus, neapgalvojusios nei apie platinimą, nei apie tiražus, todėl jų neišparduoda: „Galbūt tai yra šiek tiek prestižo reikalas ir solidžiau yra išleisti savo kūrybą plokštelėje, nei CD ar skaitmeniniu formatu. Vis dėlto šiuo metu galbūt yra net vinilų perteklius. Kiekviena jauna grupė nusprendžia, kad jai reikia išleisti savo plokštelę ir išleidžia. Dalies jų neparduoda, jų niekam nereikia. Žinoma, noras yra sveikintinas, bet reikia gerai pagalvoti apie platinimą ir tiražą, kad galiausiai visi liktų patenkinti.“

„Sony Music Entertainment“ ketvirtadienį pranešė, kad jai priklausanti gamykla į pietvakariuos nuo Tokijo iki ateinančio kovo pradės vėl gaminti vinilines plokšteles, kurių gamybą Japonijos kompanija nutraukė 1989 metais, nes ėmė populiarėti kompaktiniai diskai ir kitos muzikinės technologijos.

Remiantis Japonijos muzikos įrašų pramonės asociacijos duomenimis, piko metu aštuntojo praėjusio dešimtmečio viduryje per metus buvo pagaminama beveik 200 mln. plokštelių.

Verta paminėti, kad pati „Sony“ ir buvo viena iš pagrindinių kompanijų, prisidėjusių prie kompaktinių diskų išpopuliarėjimo. Tiesa, šie vėliau nusileido muzikos įrašų atsisiuntimams internetu bei muzikos klausimo internetu platformomis.

Vinilinių plokštelių populiarumas auga ne tik dėl vyresnio amžiaus vartotojų nostalgijos, bet plokštelės sulaukia ir jaunesnės kartos atstovų susidomėjimo. Šiuo metu vienintelė Japonijoje plokštelių gamintoja „Toyokasei“ nespėja tenkinti augančios paklauso, pastebi įtakingas dienraštis „Nikkei“.

Jo teigimu, „Sony“ dabar ieško vyresnės kartos inžinierių, kurie yra susipažinę su vinilinių plokštelių gamyba.

Kokie muzikos įrašai bus leidžiama vinilinėmis plokštelėmis „Sony“ neskelbia.

Šiais metais pasaulinė prekybos vinilinėmis plokštelėmis apyvarta, kaip prognozuojama, sieks 1 mlrd. JAV dolerių.

Vinilo plokštelių grotuvai dažniausiai būna masyvūs prietaisai su besisukančiu padėklu, ant kurio dedama plokštelė. Yra ir portatyvinių grotuvų, jie vis vien užima daug vietos ir dažniausiai veikia, remdamiesi tuo pačiu principu, kai plokštelė sukama po nejudama adata. Be to, garsiakalbį reikia prijungti laidais arba naudojamas tylus dinamikas.

„RokBlok“ kūrėjai prietaisą sugebėjo padaryti labai kompaktišką, atsisakę labiausiai paplitusio plokštelės garso nuskaitymo būdo — užuot sukęs plokštelę, grotuvas pats ant jos važinėja. 

Be to, išradimo autoriai įvardino pagrindinę tokio prietaiso sukūrimo priežastį: „Vinilinės plokštelės nuostabios, o pasauliui reikia naujų būdų jomis mėgautis“.

Pati idėja sukurti plokštele judatį grotuvą nėra iš principo nauja — tokie įrenginiai, dažniausiai žaislinių automobilių pavidalo, atsirado seniai ir jų galima įsigyti. Tačiau jie, kitaip nei „RokBlok“, neturi belaidžio ryšio su išoriniais garsiakalbiais galimybės, tad įrašo garsą atkuria nelabai kokybiškai.

„RokBlok“ sutelktinio finansavimo platformoje kainuoja nuo 59 dolerių. Gaminius planuojama išsiųsti 2017 metų rugsėjo mėnesį.

Muzikos klausytis ar įsigyti mėgstamos grupės albumą galima neišeinant iš namų vienu kompiuterio pelės klavišo paspaudimu. Vos po kelių sekundžių mėgstamą dainą jau turėsite savo kompiuteryje. Nepaisydami to, žmonės vėl ima domėtis vinilinėmis plokštelėmis ir negaili joms nemažų pinigų.

Piratų plokštelės nedomina

Viena seniausių šalyje vinilinių plokštelių parduotuvių – "Thelonious". Ši parduotuvė sostinėje veikia jau beveik 17 metų. Jos įkūrėjas Vitalijus sako per tą laiką matęs visą garso įrašų evoliuciją: žmonės perėjo nuo vinilinių plokštelių prie kasečių, paskui prie kompaktinių diskų, o dar vėliau prie MP3 formato. Tačiau dabar vėl grįžta atgal.

Visgi dėl viena Vitalijus neabejoja: kas nelegaliai siunčiasi muziką iš interneto, toliau ją siųsis. Žinoma, vieni tai daro dėl to, kad neturi pinigų vinilinei ar kompaktinei plokštelei įsigyti, tačiau kiti tokį muzikos gavimo būdą pasirinko sąmoningai.

"Šios situacijos nepakeisi. Bet, manau, ateina momentas, kai tu supranti, kad neturi jokios kolekcijos. Turi tik vieną diską ir kelias dešimtis gigabaitų kompiuteryje", – teigė jis.

Tad tokie apčiuopiamą muzikos kolekciją panorę turėti melomanai pastaruoju metu atsigręžė į nedideles vinilinėmis plokštelėmis prekiaujančias parduotuves ir jose palieka nemenkas pinigų sumas. Retesnės originalios plokštelės kaina gali siekti ir kelis šimtus litų.

Analoginis įrašas mielesnis

Valerijus įsitikinęs, jog žmogus sukurtas taip, kad nuolatos jaučia norą ką nors kolekcionuoti, turėti hobį.

"Yra žmonių, kurie kolekcionuoja knygas, pašto ženklus, dar ką nors. Aš manau, kad čia lygiai tas pats. Anksčiau tie, kurie kolekcionavo vinilines plokšteles, labai sunkiai perėjo prie diskų", – prisiminė Valerijus. Jis pasakojo, kad daugelis patikėjo tuo, kas buvo žadėta, kai atsirado kompaktinis diskas: garso kokybė bus tokia pat gera, bet pats daiktas užims mažiau vietos.

"Laikui bėgant mes matome, kad mūsų ausis geriau priima analoginį garsą. Juk yra labai didelis skirtumas tarp to, kaip skamba analoginis įrašas ir kaip skaitmeninis. Daug žmonių tai girdi", – mano Vitalijus.

Parduotuvės "Vinilo studija" savininkas Artūras Franckevičius taip pat pritaria, kad analoginis įrašas žmogaus ausiai malonesnis, dėl to, vertindamas garso kokybę, renkasi vinilines plokšteles.

Pagrindiniai skirtumai

"Kiti mus vadino kvailiais, kai sugalvojome pardavinėti plokšteles. Bet tada darėme eksperimentą. Mes turėjome diską iš Amerikos, tai buvo bliuzo atlikėjo Roberto Cray albumas. Vadinamasis auksinis. Tai diskas su aukso sluoksniu, todėl garso kokybė geresnė. Taip pat turėjome tokią pačią vinilinę plokštelę. Atsimenu, stovėjome šešiese ir tiesiog klausėme. Naudojome paprastą techniką. Pirmiausia uždėjome groti diską. Kadangi diskas auksinis, buvo justi, kad garsas geresnis, spalvingesnis. Paskui uždėjome paprastą plokštelę. Iš karto pastebėjome, kad yra skirtumas. Nuo to laiko mes visi esame už plokšteles", – dalijosi prisiminimais Vitalijus.

Jis prisipažino, kad pats dažniausiai turi ir diską, ir tokią pačią plokštelę. Namuose klausosi tik plokštelių, o kompaktinių diskų – automobilyje. "Per radiją niekada nieko gero neišgirsi", – paaiškino.

Klasikos sugrįžimas

Pirmąją vinilinių plokštelių populiarėjimo bangą Valerijus prisimena praėjus maždaug trejiems metams nuo parduotuvės atidarymo, apie 1999 m.

"Pačiais pirmaisiais metais mes dirbome be vinilinių plokštelių, pardavinėjome tik diskus. Tada pasirodė pirmieji užsieniečiai, kurie pradėjo ieškoti konkrečių plokštelių. Lietuviai tuo metu iš esmės išnešė jas visas į rūsį. Vinilines plokšteles tada buvo galima pirkti už kapeikas", – pasakojo Valerijus.

A.Franckevičius sakė, kad parduotuvėje vinilinių plokštelių dairosi paties įvairiausio amžiaus žmonės – ir paaugliai ir septyniasdešimtmetį perkopę melomanai.

Naujos prastesnės

Dabar viskas labai pasikeitė. Išaugo ne tik plokštelių poreikis, bet ir jų kainos. Be to, vinilinės plokštelės vėl pradėtos leisti.

"Vinilines plokšteles leidžia daugybė įmonių. Bet su naujomis plokštelėmis ne viskas taip gerai, kaip gali atrodyti", – patikino Vitalijus.

Jis tvirtino, kad daugelis naujų vinilinių plokštelių gamintojų, pastebėję sugrįžusį populiarumą, tiesiog siekia kuo greičiau užsidirbti pinigų. Naujos plokštelės, kuriose įrašyta sena muzika, dažniausiai būna sukuriamos perrašant muziką iš kompaktinio disko, nes originalių juostinių įrašų nebėra išlikę. "Skamba labai blogai", – teigė Vitalijus.

Jam pritaria ir A.Franckevičius. Jis svarstė, jog naujai išleistų plokštelių garso kokybė blogesnė galbūt ir dėl to, kad gaminant plokšteles taikomos prastesnės technologijos, naudojamas prastesnis plastikas, o įrašo grioveliai įspaudžiami ne taip giliai, kaip tai buvo daroma seniau.

"Aš geriau pirksiu seną originalą ir sumokėsiu didelius pinigus, bet turėsiu geros kokybės įrašą", – teigė pašnekovas.