Vaikystės kolekcijų neišsaugojo
V.Brazys – kolekcininkų klubo „Kaišedarai“, vienijančio 20 kolekcininkų iš įvairių miestų, vadovas, tad nenuostabu, kad kolekcijų jo namuose – ne viena, o kai kurios dar ir labai netikėtos.
„Kiek save prisimenu, nuo mažens ką nors kolekcionuodavau. Mano kartos žmonės – bet kurį pakalbinkite – visi rinko ar pašto ženklus, ar ženkliukus, ar saldainių popieriukus, ar dar kažką. Štai mano žmona prieš porą metų atrado savo vaikystės kramtomos gumos popieriukų kolekciją – džiaugėsi kaip mažas vaikas. Aš kolekcionavau pašto ženklus, sporto iliustracijas, nes domėjausi sportu. Tad kolekcionavimas visada buvo šalia manęs. Tik dabar gaila, kad tų vaikystės kolekcijų neišsaugojau“, – sako Virginijus.
Tačiau šiandien sukauptas ir nuolat pildomas kolekcijas jis išsaugos, nes, kaip pats sako, turi daugiau proto. Kažkam jo kolekcionuojami daiktai – tiesiog smulkmenos ar interjero detalės, o jam kiekvienas daiktas svarbus, nes kiekvienas turi savo atsiradimo istoriją.
Mažos daiktų kopijos
V.Brazys kolekcionuoja drožtukus, kurie yra subtilios, iš metalo pagamintos kelių ar keliolikos centimetrų dydžio realių daiktų kopijos. Dabar jų kolekcijoje jau turi beveik 180.
Prasidėjo viskas nuo to, kad viena iš kolekcininkų klubo narių turėjo labai žavingą 120 tokių drožtukų kolekciją. Braziai nutarė, kad nori turėti tokią ir dar didesnę kolekciją.
Pašnekovas pasakoja, kad tokie drožtukai buvo gaminami iki praėjusio amžiaus septintojo aštuntojo dešimtmečių Ispanijoje, dabar jie gaminami Azijoje. Ispaniškieji turėjo originalius katalogo numerius – triženkliai numeriai, kažkodėl prasidedantys skaičiais 8 arba 9. Ispaniškas ir pagamintas kažkur Honkonge dizainu visai nesiskiria, skiriasi tik svoris. Azijiečiai drožtukui pagaminti naudoja prastesnį metalą.
„Perku drožtukus dažniausiai užsienio interneto aukcionuose, nors kartais galima rasti ir sendaikčių turgeliuose Lietuvoje, – pasakoja Virginijus. – Blogiausia, kad jie dažniausiai parduodami krūvelėmis, ne po vieną, tad turi pirkti 20–30 drožtukų, kad galėtum dviem ar trimis eksponatais papildyti kolekciją, o kitus tenka iškeisti, parduoti. Drožtuko kaina – nuo kelių iki keliasdešimties eurų.“
Kiek jų yra skirtingų iš viso – sunku pasakyti, nes katalogo kolekcininkui niekur taip ir nepavyko rasti. Jeigu būtų internetinis katalogas, būtų paprasčiau – žinotum, ko neturi, ko ieškoti. Dabar kiekvieną dieną tenka praleisti kažkiek laiko internetiniuose aukcionuose besižvalgant vis naujų eksponatų.
Kiaušiniai – papuošalų dėžutės
Brazių namuose – ir bene didžiausia Lietuvoje porcelianinių kiaušinių kolekcija, kurioje yra apie 170 eksponatų. Ji čia atkeliavo per pandemiją, kai šeima internete pamatė, kad Vilniuje parduodama santykinai nedidelė – maždaug 50 egzempliorių – šių kiaušinių kolekcija. Susidomėjo ir žaibiškai nusprendė pirkti. Didžiausias džiaugsmas buvo, kai kiaušiniai atkeliavo į namus, o tada jau kilo ir didelis noras kolekciją gausinti.
Maži: Brazių šeimyna kolekcionuoja drožtukus, kurie yra subtilios, iš metalo pagamintos kelių ar keliolikos centimetrų dydžio realių daiktų kopijos. / V. Brazio asmeninio archyvo nuotr.
Šie kiaušiniai, pasak Virginijaus, – tai mažos porcelianinės papuošalų dėžutės. Kai kuriose net gali rasti raudoną veliūrinę pagalvėlę žiedui ar grandinėlei padėti. Jų dydis – nuo 3,5 cm iki 30 cm. Pagal aukštį kolekcininkas juos ir sistemina, kadangi jie yra gaminami skirtingose valstybėse, gamintojų labai daug, katalogo nelabai ir gali būti. Tad šeima kolekcijai papildyti ieško įdomesnių, gražesnių, labiau patinkančių ir pagal kišenę.
„Tokių porcelianinių kiaušinių kaina – nuo kelių iki keliasdešimties eurų, kaip pavyksta rasti, – sako kolekcininkas. – Tendencija tokia, kad jie brangsta akyse, o ir rasti jų parduodamų vis sunkiau. Vilniuje man prieš kurį laiką teko matyti 30 cm kiaušinį, parduodamą už kelis šimtus eurų, bet mes dar tiek neišlaidaujame – yra svarbesnių dalykų. Gražu tai gražu, bet pagalvoji, ar verta tiek mokėti? Mersedesas irgi gražu, bet ar būtina jį pirkti, jeigu gali gyventi ir be jo.“
Vienas dalykas – sėdėti užsidarius ir bukai žiūrėti televiziją, o kitas – kažkuo domėtis. Toks mūsų šeimos gyvenimo būdas: mums įdomu kolekcionuoti, mums patinka keliauti.
Gausu alaus atributikos
Dar viena, bene gausiausia Virginijaus kolekcija – alaus kamštelių, kurių yra net 21 tūkst. Juos kolekcionuoti vyras pradėjo 2004-aisiais. Iš pradžių rinko tik nuo tokio alaus, kokio pats yra ragavęs, butelių – turėjo jų kelis šimtus ir galvojo, kad turi daug.
„Paskui įsivedžiau internetą, – pasakoja pašnekovas. – Panaršęs ir pamatęs kitų kolekcijas, supratau, kad turiu visai mažai. Vis dėlto nesu tas, kuris alptų dėl kažkokio retesnio kamštelio ir mokėtų beprotiškus pinigus – man kolekcionavimas yra labiau gyvenimo būdas. Bet po truputį, po truputį, ir štai per aštuoniolika metų susikaupė tiek.“
Virginijus kolekcionuoja ne tik karūnos formos kamštelius. Jo kolekcijoje ir statinių kamščių, ir užsukamų kamštelių nuo 1 l, 2 l ar 5 l talpos plastikinių butelių, yra ir plėšiamų kamštelių. Medžiagos, iš kurių jie pagaminti, – metalas, medis, plastikas, porcelianas. Vien pastarųjų iš prieškario laikotarpio yra virš 200.
Seniausi – XIX a. pabaigos plėšiami kamšteliai. Brangiausias kamštelis, už kurį kolekcininkas sumokėjo apie 40 eurų – porcelianinis Prienų Goldbergo alaus daryklos, kurios jau seniai nebėra. Toks kamštelis, kurių išlikę nedaug, – gabalėlis Lietuvos istorijos, todėl kolekcininkas labai norėjo jį turėti.
Kadangi V.Brazys anksčiau daug važinėjo po Vakarų Europoje labai populiarius alaus atributikos kolekcininkų renginius, namuose kaupėsi alaus daryklų rašikliai. Nusprendė, kad ir juos reikia rinkti, tad dabar turi, jo žiniomis, didžiausią alaus daryklų rašiklių kolekciją Lietuvoje – daugiau kaip 800. Visi jie susiję su alaus rūšimis, alaus daryklomis, alaus festivaliais – nuo lietuviškų iki japoniškų, Australijos ir gausybės kitų šalių.
„Turiu ir gerokai virš 100 prieškario alaus butelių, bet tai yra maža ir neprabangi kolekcija, Lietuvoje yra kur kas įdomesnių ir prabangesnių. Pavyzdžiui, Vilniuje vienas kolekcininkas turi bene didžiausią visoje Rytų Europoje prieškario alaus butelių kolekciją“, – sako kolekcininkas.
Virginijaus žmona Reda turi didžiausią Lietuvoje viskio stiklinių ir degtinės stikliukų kolekciją.
„Kai mes susipažinome ir susituokėme, aš jau turėjau šiokias tokias kolekcijas, tad žmona ėmė galvoti, ką jai kolekcionuoti. Nusprendė, kad tos stiklinės ir stikliukai gražūs, tad kolekcionuos juos, – pasakoja vyras. – Man smagu, kad šalia yra žmogus, kuris supranta kolekcionavimo esmę, tad mums nekyla problemų dėl to, kad pinigai tokiems dalykams leidžiami. Mums gražu – mes įsigyjame, bet visada vadovaujamės sveiku protu. Brangu, negalime sau leisti – tiek to, apsieisime.“
Žaviausia gyvenimo kolekcija
Virginijus retkarčiais veda pamokas apie kolekcionavimą Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazijoje. Tai savanoriška veikla.
Asmeniška: „Kažkam tai – tiesiog interjero detalė, o man kiekvienas egzempliorius svarbus, nes kiekvienas turi savo atsiradimo istoriją“, – apie savo kolekcijas kalba V.Brazys. / V. Brazio asmeninio archyvo nuotr.
„Vežame šį bei tą parodyti – tikimės, kad gal vaikai susidomės kolekcionavimu ir mažiau laiko praleis prie telefono ar kompiuterio, – sako kolekcininkas. – Kalbame ne tik apie kolekcionavimą, bet ir apie tai, ką reiškia žodžiai „tėvynė“, „ačiū“, kas yra pareiga... Žinoma, galėčiau užsidaryti ir gyventi tik sau, bet taip juk daug įdomiau.“
Nemažai renginių bendruomenei V.Brazys organizuoja ir su kolekcininkų klubu. Vienas jų vadinosi „Surink piliakalnių kolekciją“ – kartu su susidomėjusiais apvažiavo visus 28 Kaišiadorių rajono piliakalnius, klausė pasakojimų apie jų istoriją. Būtent po šio projekto 2017 m. gimė ir dar viena Brazių šeimos aistra – Lietuvos piliakalnių kolekcija. Nuo to laiko Braziai aplankė daugiau kaip 360 piliakalnių ir kiekviename iš jų iškėlė savo šeimos vėliavą. Įdomiausia, kad į kolekciją patenka tik tie piliakalniai, kuriuos aplanko visa šeima kartu. Pasak pašnekovo, tie su šeima aplankyti piliakalniai – žaviausia jo gyvenimo kolekcija.
„Iš pradžių buvo kilusi mintis surinkti Kaišiadorių krašto piliakalnių kolekciją, kurių yra 28, – pasakoja pašnekovas. – Kai planą įvykdėme, nusprendėme leistis piliakalnių ieškoti visoje šalyje: važiuoti, kopti, iškelti šeimos vėliavą. Turime šeimos kelionių paskyrą fesibuke, dar tinklaraštį, kuriame aprašome savo kelionių istorijas. Kaip šeima esame aplankę daugiausia Lietuvos piliakalnių.“
Lietuvoje yra beveik 1 000 piliakalnių, Virginijaus žiniomis, visus juos yra aplankę keturi pavieniai žmonės.
Prasminga veikla
Brazių dukros didelės kolekcionavimo aistros dar nejaučia. Joms kol kas svarbiau mokslai, muzika, socialiniai tinklai. Virginijus džiaugiasi bent tuo, kad mergaitės per daug nesipriešina bendroms šeimos kelionėms.
„Vienas dalykas – sėdėti užsidarius ir bukai žiūrėti televiziją, o kitas – kažkuo domėtis. Toks mūsų šeimos gyvenimo būdas: mums įdomu kolekcionuoti, mums patinka keliauti, – sako pašnekovas. – Kažkas pinigus išleidžia drabužiams, kažkas – skanesniam maistui, o mes – savo pomėgiams. Ir matau prasmę. Nes, pavyzdžiui, aš neprisimenu, kokią dešrą mažas būdamas valgiau ar kokius batus avėjau, bet kad su tėčiu važiavome į Baltarusiją lankyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių – prisimenu. Tad mes norime ir vaikams Lietuvą parodyti, ir patys pamatyti. Juk dažnas žmogus žino, kas yra Palangoje ar Ispanijoje, bet nežino, kas yra 10 km nuo jo namų. Kai kurie tik skundžiasi, kad čia nėra nieko įdomaus. Netingėkime ir patys padarykime, kad būtų įdomu.“
V.Brazys įsitikinęs, kad kolekcionuoti galima ne tik daiktus. Kolekcija gali būti ir pamatyti spektakliai, aplankyti muziejai, perskaitytos knygos ir dar daug kas. Kolekcionuoti galima net ir tuos dalykus, kurie nepaliečiami, bet mieli širdžiai ar tiesiog mums svarbūs.
Štai savo 54-ojo gimtadienio proga rugpjūtį V.Brazys visiems pristatė dar vieną kolekciją. Jis surengė savo nuotraukų, kuriose įamžino 54 Kaišiadorių rajono medinius pakelės kryžius, parodą.
Atrodo, kad greitai kolekcininkas turės ir dar vieną kolekciją. Naujausias V.Brazio tikslas – nufotografuoti ir parodyti žmonėms visus Kaišadorių rajono tiltus. Mat dažnai žmonės nežino, ką turi aplink, o visa tai – mūsų istorija arba istorija šalia mūsų.
