Nors anksčiau ji nemanė, kad kada nors paliks gimtąją Lietuvą, gyvenimas pasisuko kitaip. Apsispręsti išvykti Vitaliją privertė meilė italui, keleivinių lėktuvų lakūnui Lukai Lorenzo, su kuriuo susipažino gimtajame Vilniuje. „Supratau, kad tai mano gyvenimo žmogus, todėl negaliu jo paleisti“, – sako mergina.
Vitalijos ir Lukos pažintis užsimezgė bendrų draugų dėka. Pasak merginos tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio: „Per pirmą pasimatymą jis kalbėjo tik apie save. Net jei užduodavo man klausimą, pats jį ir atsakydavo. Bėgant laikui atsirado tarpusavio ryšys ir supratau, kad jis man patinka labiau nei draugas.“
Apie italus Vitalija buvo girdėjusi daug negerų dalykų. Pavyzdžiui, kad jie nepataisomi narcizai, mergišiai, negalintys nesidairyti į visas aplinkui, nedideli melagiai. Tačiau, pasak lietuvės, jos mylimasis – netipinis italas. Galbūt tai ir privertė į šį vyrą pažvelgti kitaip. Ji labai greitai pajuto, kad nori būti su juo, kurti rimtus santykius. Netrukus gimė didelė meilė.
„Buvau patyrusi traumą ir apie du mėnesius turėjau kuo mažiau judėti, o geriausia visą laiką gulėti. Buvo sudėtinga. Tačiau tai tapo proga mums apsigyventi drauge“, – prisimena mergina.
Atrado būdą puoselėti santykius per atstumą
Netrukus poros santykiai patyrė pirmąjį išbandymą. Pilotuoti lėktuvų kylančių iš Vilniaus oro uosto į mūsų šalį atvykęs vyras netrukus buvo priverstas palikti Lietuvą.
„Metus pragyvenęs Lietuvoje jis sulaukė pasiūlymo dirbti Vokietijoje. Po ilgų svarstymų nusprendėme, kad jis važiuos dirbti, o aš grįžau gyventi pas tėvus. Lukai išvykus, maždaug kas pusantro mėnesio vykdavau jo aplankyti. Drauge praleisdavome kelias dienas ar savaitgalį ir taip bandėme išlaikyti mūsų ryšį“, – pasakoja lietuvė.
Draugystė per atstumą – tikras iššūkis, kurį ištveria labai nedaug porų. Reikalingas ne tik pasitikėjimas vienas kitu, bet ir didžiulė kantrybė. Daug kam dingsta aistra, atšąla santykiai, nebelieka nieko bendro. Kad taip nenutiktų, reikia nuolatos stengtis, sako Vitalija.
Anot jos, iš pradžių buvo sudėtinga, tačiau laikui bėgant atsirado pasitikėjimas vienas kitu. Nors daug kas tuo metu kartojo, kad Vitalija ruoštųsi blogiausiam, įspėdavo ją, kad lakūnai nekantrūs ir dažnai paslysta ne kur kitur, o būtent savo darbo vietoje. Labai dažni tarnybiniai romanai su stiuardesėmis.
Svarbiausia, sako Vitalija, Luka pats vienu savo poelgiu įrodė, kad į šiuos santykius žiūri rimtai. Nuvedė ją parodyti savo tėvams, italams šis žingsnis itin atsakingas.
„Vėliau sužinojau, kad jo mama kažkada įspėjo Luką – atvesti namo tik tą vienintelę. Aš su jo tėvais susipažinau po trijų mėnesių draugystės ir buvau pirmoji, kurią pristatė šeimai“, – šypsosi Vitalija.
Metus lietuvė ir italas gyveno atskirai. Abu labai stengėsi visais įmanomais būdais palaikyti kuo artimesnį ryšį. Paprašyta išduoti receptą, kaip tai pavyko, Vitalija sako, kad aistras jie kurstė kartu keliaudami.
Emigrantė sako supratusi, kad italai labai atsakingai žiūri į santykius. Jie neskuba, visai ne todėl, kad nemyli ar abejoja santykiais, o todėl, kad moterims nori suteikti geriausias sąlygas. Ir jeigu nėra tam tinkamai pasiruošę – rimtą žingsnį gali atidėlioti.
Sunkiausia, pasak Vitalijos, būdavo tada, kai ji norėdavau persikraustyti į Vokietiją, kad galėtų daugiau laiko praleisti su Luka, o jis merginą atkalbinėdavo teigdamas, jog negali jai nieko pažadėti. Tik tada, kai jis susirado nuolatinį darbą Milane, pasiūlė Vitalijai vėl apsigyventi kartu.
Paaukštinimą iškeitė į nežinią
Apsispręsti išvykti gyventi į Italiją reikėjo greitai, bet Vitalija sako, net neabejojusi, kad renkasi teisingą kelią: „Buvau įsitikinusi, kad tai žmogus, su kuriuo aš noriu būti, tad išvykau. Lietuva – puiki šalis, čia kiekvienas turi daug galimybių. Tik reikia mokėti jomis pasinaudoti. Man ten tikrai sekėsi, galėjau daug nuveikti ir nemažai pasiekti, tačiau pati to atsisakiau.“
Gerai čia jaučiuosi, o dar draugai pajuokauja, kad kitaip ir būti negali – tai užkoduota mano varde. Vitalija – Italija.
Prieš pat kelionę Vitalijai buvo pasiūlytas paaukštinimas, tačiau ir jis nesustabdė merginos. Pamojavusi draugams, šeimai, ir atsisakiusi darbo viename didžiausių bankų Lietuvoje, Vitalija susikrovė lagaminus ir atvertė naują gyvenimo lapą.
„Kitiems buvo baisiau, nei man pačiai. Daug kas bandė mane atkalbėti. Tačiau ne iš karto supratau, ką padariau. Vis dėlto, esu rami dėl savo sprendimo“, – įsitikinusi ji.
Vitalija sako didelio šoko nepatyrusi, vis dėlto italų kultūra, jų kulinarija ir daug kitų dalykų lietuviams yra puikiai pažįstami. Ir ji pati stengėsi nusiteikti taip, lyg nieko išskirtinio gyvenime nebūtų nutikę, tarsi būtų persikėlusi gyventi į kitą Lietuvos miestą: „Gerai čia jaučiuosi, o dar draugai pajuokauja, kad kitaip ir būti negali – tai užkoduota mano varde. Vitalija – Italija.“
Netiesa, kad užsieniečiai svetimoje šalyje gali įsidarbinti tik padavėjais ar pardavėjais – įsitikinusi Vitalija. Ji sako, kad viskas priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo norų ir gebėjimų. Jeigu tik ieškosi svajonių darbo – svajonių darbą ir gausi, jeigu tavo tikslas tik aptarnavimo sritis – joje ir būsi.
„Įsidarbinau banko sektoriuje, panašiai kaip ir Lietuvoje. Vis dėlto darbo kultūra čia skiriasi – italai nespėja įsivažiuoti į darbus, o jau pavargsta ir nuolat daro kavos pertraukėles“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja lietuvė.
Po vienu stogu gyvena skirtingus gyvenimus
Prie pat tarptautinio Malpensos oro uosto esantis Galaratės miestelis, kuriame dabar gyvena lietuvė, vadinamas lakūnų ir jų žmonų miesteliu. Galaratė labai skiriasi nuo įprastos Italijos provincijos, čia kur kas daugiau nuolat gyvenančių užsieniečių, daugelyje įstaigų netgi galima susikalbėti angliškai.
Vitalija neneigia, kad būti lakūno antrąja puse gana sudėtinga ir tikrai ne kiekvienai pakeliama. „Yra labai sunku. Kartais būna savaičių, kai gyvendami kartu, visai nebendraujame, nes mūsų darbo grafikai ganėtinai skirtingi. Tenka prisitaikyti prie jo gyvenimo būdo ir nemanyti, kad gali būti princesė, kuri tikisi, kad aplink ją šokinės“, – sako ji.
Ji stengiasi niekada nepriekaištauti savo mylimajam, ir užuot bandžiusi ką nors keisti, pati prisitaiko prie esamų sąlygų.
Nors gyvename labai skirtingus gyvenimus, mokame vienas prie kito prisiderinti, esame puiki pora – įsitikinusi Vitalija. Todėl išgirdusi pasiūlymą tekėti, ji neišsigando ir iškarto pasakė „taip“.
Turės lietuvišką pavardę ir lietuvišką svajonę
Kadangi Luka kuklus, pasiūlymo tapti žmona lietuvė sulaukė savo namuose, be didelių staigmenų ar ištaigingų vakarienių restorane.
„Tiesiog manau, kad jei esi įsitikinęs savo jausmais, nėra ko laukti. Teko šiek tiek padirbėti, kad tai įvyktų – kasdien truputį pajuokaudavau apie sužadėtuves ar žiedelį“, – juokiasi Vitalija.
Įspūdingos pinigų sumos vestuvėms neprireiks – sako lietuvė. Ji su mylimuoju nori kuklios šventės, tik patiems geriausiems draugams ir šeimos nariams. Todėl vestuvių ilgai laukti nereikės – jos įvyks jau šiemet.
Ištekėjusi dvidešimt aštuonerių V. Patapovaitė liks su ta pačia, mergautine pavarde. Italijoje taip įprasta, nors lietuvaitei tai nelabai patinka: „Norėjau pakeisti pavardę, man jo pavardė patinka. Tačiau Italijos moterys kovodamos už savo teises ir laisves pasiekė, kad moteris ir norėdama legaliai vyro pavardės turėti negali.“
Nors daug kas Italiją pavadintų svajonių šalimi, Vitalija vis dėlto svajoja grįžti gyventi į tėvynę. „Išvažiavusi tik dar labiau pamilau Lietuvą“, – sako ji.
„Šiuo metu Luka norėtų sugrįžti į savo gimtąjį miestą ir ten kurį laiką pagyventi. Tada jam sakau, kad Italijoje vasaros itin karštos, o Lietuvoje tuo metu būna labai gera ir gaivu. Taigi, kol kas pasisekė išsiderėti, kad ateityje galėsime pusmetį gyventi Italijoje, pusmetį – Lietuvoje“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja mergina.
Ji patikina, kad kiekvieną kartą sugrįžus į tėvynę jai būna labai gera, patinka važiuoti autobusu, girdėti kalbančius žmonės, vaikštinėti Vilniaus gatvėmis.
Laida „Emigrantai“ – antradieniais, 19:30 val., per LRT TELEVIZIJĄ.
