Trumpaplaukiai vengrų vižlai
Pastebėjote, kad Kaune daugėja tamsaus aukso spalvos trumpaplaukių vidutinio dydžio, aristokratiškos išvaizdos šunų. Beveik ugnies spalvos keturkojai aristokratai – tai vengrų vižlai. Pasak Lietuvos kinologų draugijos informacijos, šios veislės šunų kilmės šaknų reikėtų ieškoti net IX a., kai kariaujančios vengrų gentys ėmė migruoti iš Azijos stepių Europos link. Dabartinis vižlas kilo, kryžminant ankstyvųjų vengrų imigrantų atsivežtus šunis su turkų geltonaisiais šunimis, atvežtais XVI a. turkų invazijos metu.
Vižlai ilgą laiką priklausė tik kilmingoms bajorų šeimoms ir buvo veisiami privačiuose veislynuose. Jie pasižymėjo išskirtinėmis medžioklinėmis savybėmis – buvo greiti, turėjo labai gerą uoslę, puikiai darbavosi paukščių medžioklės metu, dalyvaudavo šernų ir vilkų medžioklėje.
Trumpaplaukiai vižlai Vengrijoje buvo laikomi gerovės ženklu, tačiau po Antrojo pasaulinio karo, kai Vengriją okupavo sovietai, buvo sunaikinta apie 90 proc. šių šunų. Tik kelių atsidavusių veisėjų pastangomis ši veislė buvo išsaugota.
Pirmieji trumpaplaukiai vengrų vižlai į Lietuvą įvežti neseniai – 2005 ir 2007 m.
Vaikystės svajonė
Jolita Glambockaitė iš Plungės rajono Skurvidų kaimo, netoli Platelių ežero, buvo viena pirmųjų veisėjų, atsivežusių tituluotų vižlų iš pasaulyje žinomo Vengrijos veislyno. Jolita labai atsakingai veisia vižlus iki šiol, o jos augintiniai pelno aukščiausius titulus pasaulinėse parodose. Tad kreipėmės būtent į ją, prašydami suteikti kuo daugiau informacijos apie šią šunų veislę: į ką verta atkreipti dėmesį, įsigyjant sparčiai populiarėjančios veislės šuniuką.
Jolita, kurios vaikystė prabėgo Vilniuje, atsikraustė į Plungės rajoną ir su vyru apsigyveno netoli Platelių ežero, kur nusprendė įgyvendinti savo vaikystės svajonę.
Augdama ir bręsdama kaip žmogus, vis garsiau tvirtinau – kai gyvensiu savarankiškai, turėsiu šunų tiek, kiek norėsiu.
"Augau keturių vaikų šeimoje Vilniuje. Abu dirbantys tėvai nebuvo linkę laikyti namuose gyvūnų, nors apie mažą šuniuką svajojau nuo mažų dienų. Kai sukako šešeri, vyresnysis brolis padovanojo pudelio ir bolonijos šuns mišrūną, kuris pragyveno drauge su manimi 14 metų. Augdama ir bręsdama kaip žmogus, vis garsiau tvirtinau – kai gyvensiu savarankiškai, turėsiu šunų tiek, kiek norėsiu", – prisiminė savo svajonę Jolita.
Pradėjusi savarankiško gyvenimo kelią, ji ryžosi įgyvendinti savo svajonę. Pirmiausiai su vyru įsigijo 4 ha sklypą, kuriame išaugo ne tik gyvenamasis namas, trys vaikai, bet ir atsirado pirmieji šunys. Tai buvo labradorų veislės atstovai. Kai dabar parodų metu atvažiuoja su mažiausiai penkiais šunimis pas mamą, ši vis primena dukrai jos ryžtą.
Būdo skirtybės
"Nors mano, kaip veisėjos, kelias prasidėjo nuo labradoro veislės šunų, po kelerių metų supratau, kad jie neatitinka mano pačios susikurto tobulo šuns įvaizdžio. Mat labradorų veislės šunų kailis šeriasi, skleidžia specifinį kvapą. Be to, šios veislės atstovai yra pernelyg draugiški ne tik šeimos nariams, bet ir jų draugams, svetimiems žmonėms – labradorą prisivilioti kotletu vieni juokai.
Todėl šalia geraširdžių labradorų apsigyveno ir trumpaplaukiai vengrų vižlai, sužavėję mane aukštu intelektu, būdo individualumu. Pavyzdžiui, jei paduosi vieną dubenį su maistu keliems vižlams, vienas iš jų drąsiai prieis prie indo, kitas ilgai galvos, ką daryti, o trečias pasitrauks šalin. Vienas vižlas gali prigulti pailsėti ant žemės, o kitas – tik ant suolo. Viena vižlė beprotiškai myli savo mažylius, o kitai visai nerūpi motinystė. Trumpai tariant, vižlai yra labai skirtingo būdo. Būtent į šią svarbią savybę turėtų atkreipti dėmesį norintieji auginti namuose šios veislės šunį", – teigė veisėja.
Jiems lemta nugalėti
Anot pašnekovės, pirmąją vižlų veislės atstovę, trijų mėnesių kalytę vardu Canbera, ji atsivežė iš žinomo pasaulyje veislyno Vengrijoje. Ilgainiui šunytė tapo įvairaus lygio šunų parodų karalienė – jos titulai ir laimėjimai tiesiog nesuskaičiuojami. Maža to, 2016 m. Canbera pelnė trečią vietą Gražiausio Lietuvos šuns rinkimuose.
"Canbera pavergė mano širdį – aš įsimylėjau vižlus ir atkakliai siekiau parsivežti iš Vengrijos į Lietuvą tituluotų šios veislės atstovų porelę. Ir pagaliau man tai pavyko – parsivežiau suaugusį 2012 m. Europos čempioną patiną Zafyrą ir Vengrijos čempionę kalytę Yazmin. Netrukus galėjau džiaugtis pirmąja jų mažylių vada. Šie vižliukai vėliau pelnė daug laimėjimų įvairių šalių šunų parodose. Beje, mažylių tėvas Zafyras 2014 m. tarptautinėje šunų parodoje, kuri vyko Helsinkyje, tapo pasaulio čempionu ir buvo pripažintas geriausiu šios veislės atstovu. Kartu su juo parodoje dalyvavusi Canbera tapo, kinologų terminais kalbant, atviros klasės nugalėtoja. Šių metu spalio mėnesį Varšuvoje vykusioje Europos tarptautinėje šunų parodoje Zafyras pelnė Europos čempiono titulą veteranų klasėje. Trys Beržoro (toks mano veislyno pavadinimas) šunys buvo įvertinti puikiai. Zafyro palikuonis Amadėjus Ambravitorija gražiausio parodos šuns konkurse užėmė ketvirtą vietą.Taigi, galiu didžiuotis minėtais mano keturkojų augintinių ir jų palikuonių laimėjimais", – džiaugėsi Jolita.
Garsiausi vižlai Lietuvoje
Dabar Jolitos vižlai tarptautinėse ir vietinėse šunų parodose yra prisiskynę tiek titulų, medalių, taurių ir kitų laimėjimų, kad sunku juos sutalpinti namuose. Juk vien Canbera yra dvylikos šalių čempionė, o ką jau kalbėti apie Zafyrą – keturiolikos šalių, Pasaulio ir Europos čempionatų nugalėtoją. Be to, Zafyro pėdomis nuėjo ir visi jo su Yazmin palikuonys – Yazmin ir kiti veislyne gyvenantys šunys turi mažiausiai penkių šalių čempionų titulus.
Prieš pusantrų metų veislynas įsigijo iš Argentinos kalytę vižlę Rozaura, kuri pernai Kijeve vykusioje Europos šunų parodos jaunimo grupėje tapo vicečempione. Žodžiu, tokių tituluotų vižlų, kaip pas Jolitą, ne daug kur pamatysi. Todėl nieko nuostabaus, kad vižlai iš Beržoro veislyno yra iškeliavę į Čilę, Ugandą, Rusiją, Vokietiją, Angliją, Prancūziją, Švediją, Graikiją ir kitas pasaulio šalis, kuriose sėkmingai dalyvauja šunų parodose, pelnydami aukščiausius įvertinimus.
Padeda Beržoro klientams
Pasak J.Glambockaitės, kai ji pradėjo veisti vižlus, Lietuvoje tebuvo du šios veislės šunų veislynai, o dabar – devyni. Tai liudija augantį vengrų vižlų populiarumą. "Manau, kad vižlai – šunų veislė, kuria neįmanoma nesižavėti. Žinoma, tik tada, jei veisėjas dėmesingas šių šunų genetikos linijoms, jas vis pastiprina. Jos dažniausia stiprinamos, išvežant puikią kalę į kitą šalį ir sukergiant ją su atitinkamo kraujo linijos patinu.
Aš konsultuoju savo vižlų pirkėjus visais jiems rūpimais šios veislės šuniukų auginimo klausimais, priimu laikinai prižiūrėti šunis, kai jų šeimininkai išvažiuoja atostogauti. Tokiu atveju aš galiu stebėti paliktus šunis, matyti jų auklėjimo klaidas, patarti šeimininkams. Kartais tiesiog išperku buvusį mūsų šuniuką iš nemokėjusio jo prižiūrėti šeimininko", – neslėpė Jolita.
Abipusis ryšys
Pašnekovės meilę šunims liudija jos sodyboje keturkojams pastatytas nedidelis dviejų aukštų namas su mansarda. Beje, Jolitos veislyne šunų gretas dabar papildė nuostabi anglų pointerė Preila, spėjusi puikiai pasirodyti Europos šunų parodoje Varšuvoje, kur tapo gražiausiu pointeriu mažylių klasėje. Kalytės šeimininkei teks atkakliai po viso pasaulio veislynus ieškoti Preilai kilmingos, tituluotos antros pusės.
Minėtame šunų name yra viskas, ko gali prireikti keturkojams augintiniams: miegamosios vietos, dubenys su maistu ir vandeniu, gausybė įvairų žaislų. Maža to, name įrengta ir gimdykla. Jolitos šunims labai patinka žiemą žvalgytis pro mansardos langą – jame visuomet pamatysi jų smalsius, Jolitos pasiilgusius snukučius, žvelgiančius į kiemą. Na, o šiltuoju metų laiku šunys vasaroja lauke – didžiuliame, beveik 1 ha ploto aptvare. Žinoma, šunys dažnai mėgaujasi išvykomis su šeimininkais į mišką, prigludusį prie sodybos. Šuniukai nuo mažų dienų vežiojami automobiliu, kad ateityje būtų prie to įpratę. Mažyliai pratinami prie įvairių buitinių ir gatvės garsų, įjungiant, pavyzdžiui, dulkių siurblį ar sprogdinant pripūstą balionėlį ir kt. Šuniukai pratinami prie bendrystės su žmonėmis – atvažiavusieji į veislyną gali juos paimti į rankas, glostyti. Tad suprantama, kad vižliukai nepraleidžia progos pabūti šalia Jolitos, parodyti jai, supratingai ir išmintingai veisėjai, savo meilę.
Patarimai renkantis vižlą
* Nusprendus įsigyti šios veislės šuniuką, patartina apsilankyti keliuose vižlų veislynuose, pabendrauti su veisėjais, jų šunimis. Mat vengrų vižlai skirtinguose veislynuose gali skirtis ir išvaizda, ir būdu.
* Veisėjas turi suteikti būsimam šuniuko šeimininkui kuo daugiau informacijos apie mažojo keturkojo būdą, jo įpročius, kad pirkėjas galėtų pasirinkti šuniuką pagal save.
* Jei veisėjas atsakingas, jis būtinai pasidomės būsima savo šuniuko šeima, nes norės įsitikinti, kad mažylis pateks į geras rankas.
* Atsakingas veisėjas turi ne vieną ir ne dvi gerų kraujo linijų kales. Žinoma, tai yra brangu, bet būtina gerame veislyne. Brangu ne vien dėl kalių kainos, išlaikymo, bet ir jų tausojimo prasme. Pavyzdžiui, Jolita nekergia kalių kasmet, nes tausoja jų sveikatą. Jos garsioji Canbera pirmosios vados sulaukė būdama trijų su puse metų, nors kales galima kergti nuo pusantrų metų amžiaus.
* Jei veisėjas jūsų nieko neklausia, o tik įkyriai siūlo pigiau pirkti šuniukus, verta pagalvoti, ar nemėginama tokiu būdu ką nors nuslėpti ir pan. Perkant šuniuką, būtina pasidomėti jo tėvų, senelių, prosenelių sveikatos tyrimais, kalės kergimo dažnumu, kiekiu. Mat kergimų skaičius neturėtų viršyti keturių ar, išimtinu atveju, penkių.
* Jokiu būdu nepirkite šuniuko be dokumentų.
* Dėmesingas, rūpestingas veisėjas visada bus linkęs susitarti su pirkėju dėl pastarajam palankių pirkimo sąlygų, pasidomės būsimomis šuniuko gyvenimo sąlygomis ir domėsis juo ateityje, padėdamas jo šeimininkui spręsti iškilusias problemas.
* Jolita be jokio atlygio padeda vižliuko, įsigyto jos veislyne, šeimininkui pademonstruoti šuniuką pirmose parodose, o norintiesiems, kad įsigyta kalytė turėtų puikių palikuonių, parenka patiną ir sukergia. Tokiu atveju šuniukai gali gauti ne tik Jolitos Beržoro veislyno vardą, bet ir jo garantijas, nes vižlai yra šios veisėjos aistra. "Aš esu labai laiminga tuo užsiimdama", – tvirtina Jolita.
* Įsigijus trumpaplaukį vengrų vižlą, nereikėtų pamiršti jo dresūros pamokų. Tai labai svarbu, stiprinant ryšį tarp šeimininko ir jo augintinio, nes, anot kinologų, nėra nieko baisiau už neauklėtą energingą šunį.
