Tarptautinę teatro dieną pagerbtas Klaipėdai ir visai Lietuvai svarbus kūrėjas V.Kancleris. Jo atminimui skirta memorialinė lenta nuo šiol kabo senamiestyje, ant Žvejų ir Teatro gatvių sankirtoje esančio namo.

Dar praėjusiame amžiuje jame dienas leido pats V.Kancleris su šeima, o šiuo metu čia veikia viešbutis.

Žinia apie tėčio įamžinimą sukėlė džiugią nuostabą jo dukrai dokumentinių filmų režisierei Daliai Kanclerytei bei sūnui Žilvinui Andriui Kancleriui.

"Tikrai labai džiaugiamės, kad pagaliau tėvelis įamžintas. Pati šią naujieną sužinojau prieš kelias savaites iš Klaipėdos dramos teatro direktoriaus Tomo Juočio. Ta proga iš Vilniaus atvažiavo brolis, esame laimingi ir pakylėti", – optimistiškai kalbėjo D.Kanclerytė.

Apie ketinimus Klaipėdos dramos teatro scenos patriarchui sukurti atminimo lentą kalbėta jau seniai.

Atidengiant pastarąją pasidžiaugta, kad pagaliau gražūs planai virto realybe.

"Viešbučio savininkas pažinojo tėvelį ir su malonumu pasirašė šiam planui. Aktorius – kaip liepsna, kai žvakė sudega, jo nebelieka. Todėl geriausia dovana jam – meilės savo miestui sugrąžinimas", – vaizdžiai apibūdino legendinio aktoriaus dukra.

Lentos autorius – dailininkas Romas Klimavičius, mecenatas – bendrovės "Mūsų laikas" valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas.

"Svarbiausia palikta žymė, kad kažkada buvo toks žmogus, kuris labai mylėjo Klaipėdą ir savo darbą. O kokia menine forma tai išreikšta – ne taip svarbu", – šypsojosi pašnekovė.

Daugiau nei pusę amžiaus teatro scenoje praleidęs ir Lietuvos teatro istorijai neįkainojamą turtą palikęs V.Kancleris sukūrė apie 140 įvairaus plano – herojinių, tragedinių, dramatinių, komedinių, charakterinių vaidmenų teatre ir 30 vaidmenų kino bei televizijos filmuose. Už tai jis gavo nusipelniusio artisto, liaudies artisto apdovanojimus.

1995 m. V.Kancleriui įteiktas Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas. Po poros metų, 1997-aisiais, aktorius anapilin iškeliavo Klaipėdoje.

Legendiniam Klaipėdos aktoriui Vytautui Kancleriui (1925–1997) šiemet būtų sukakę 90 metų. Ta proga uostamiesčio biblioteka kviečia jaukiai susiburti į atminimo vakarą „Elegija Vytautui Kancleriui“ ir kartu prisiminti šį nepaprastą žmogų, kuriame, anot teatrologės Stefos Galkauskaitės, „slypėjo galinga kūrybinė jėga. Jis buvo apdovanotas žavia ir harmoninga prigimtimi, ryškiu talentu, nepaprastu darbštumu ir intelektu. Pusę amžiaus ištikimai tarnavęs teatro mūzai, Lietuvos teatro istorijai jis paliko neįkainojamą turtą“. Renginyje dalyvaus D.Kanclerytė, Ž.Kancleris, P.Gaidys, N.Sabulytė, J.Sakalaitė ir kiti.

KUR? Klaipėdos viešojoje bibliotekoje (Turgaus g. 8).

KADA? Spalio 16 d. 17 val.

KAINA? Nemokamai.

"Tarybiniais laikais Jūros šventė nebuvo blogesnė nei dabar. Graži, džiugi, šventiška ir kasmet laukiama. Mes buvome jauni ir mums buvo labai smagu jas organizuoti", – tikino nuo 1976-ųjų iki 1989-ųjų Jūros šventes organizavusi tuometė Klaipėdos kultūros skyriaus vadovė Nijolė Navogreckienė.

Negrįžusiesiems – salvės

Tarybiniais metais Jūros šventėje, kaip ir kasdieniame gyvenime, nebuvo akcentuojama miesto istorija. Šventės data visada buvo tapatinama su Žvejų diena. Kadangi Klaipėda buvo galingas žvejų miestas, pagrindinis akcentas būdavo žvejyba ar jūrininko profesija. N.Navogreckienė prisiminė, kad žvejai labai domėjosi šventės rengimu, o laivininkystės atstovai buvo atsiriboję nuo miesto kultūrinių reikalų.

Vienas pagrindinių ir pirmųjų šventės renginių būdavo žuvusiųjų ir negrįžusiųjų iš jūros pagerbimas. Tai – sena tradicija, išlikusi nuo šventės įkūrimo laikų. Skirtumas tik tas, kad ceremonija būdavo pradedama nuo karių kapų. Tiesa, taip buvo ne visada.

Kai pradėjo tvirtėti, konservatorijos Klaipėdos fakultetai rengė masinių renginių režisierius. Jiems reikėjo dirvos reikštis, jie sumanė pirmiausia pagerbti žuvusiuosius karo metu, o jau po to – negrįžusiuosius iš jūros.

"Pati esu palangiškė ir labai gerai žinau, kad pajūrio kapinėse palaidotos daugiausia moterys, o vyrai dažniausiai žūdavo jūroje, – "Klaipėdai" pasakojo N.Navogreckienė. – Džiaugiausi, kad pavyko prikalbinti surengti įspūdingą ritualą: 12 val., kai į jūrą būdavo nuleidžiami vainikai, laivai iššaudavo salves, uoste kaukdavo visų laivų sirenos, o apie 1988 m., jas įjungdavo ir gamyklos. Tik vieno dalyko nepavyko įgyvendinti – mieste bent minutei sustabdyti transportą. Autobusų parkas buvo nepalenkiamas."

Koncertavo pliaže

Bene 1986 ar 1987 m. pavyko įgyvendinti N.Navogreckienės sumanytą "avantiūrą" – koncertą Smiltynės paplūdimyje. Juk miestas neturėjo priėjimo prie marių, tokia vieta buvo tik perkėla.

"Jūros šventė, o jokio renginio prie jūros. Pradėjau piršti mintį, kad surengtume ką nors Smiltynėje. Va tada tai buvo pasipriešinimo. Milicija, perkėlos vadovai pakilo, sakė – žmonės susigrūs, įvyks nelaimė. Reikalą išgelbėjo šviesaus atminimo karinio orkestro vadovas Steponas Gricius. Jis sugalvojo surengti šokius prie perkėlos. Vėliau Stepas pasakojo, kad dūdoriams lūpos sutino begrojant, žmonės nenustojo šokti ir pilnutėlis buvo tik pats paskutinis keltas, – prisiminė renginio sumanytoja. – Scenų neturėjome, jas vyrai pagamindavo iš medinių ožių, viršų užklodavo lentų paklotais. Įgarsinimui mieste buvo viena mašina su keturiomis kolonėlėmis ir tiek pat mikrofonų. Repertuaras – dainos apie jūrą, dainavo visi miesto estrados dainininkai. Žmonės su maudymukais sėdėjo ant kopos, perkaitę nubėgdavo pasimirkyti jūroje. Buriuotojai išplaukė į jūrą ir sudarė koncertui nuostabų foną. Iki šiol džiaugiuosi tuo koncertu, bet vėliau jo nebepakartojome. Buvo daug zyziančių – esą mašinos buksuoja, negali privažiuoti prie paplūdimio, be to, sulaužė medinį taką. Tiesiog buvo labai sudėtingi techniniai sprendimai."

Prie marių smalsuoliai rinkdavosi žiūrėti parado laivų, kurie judėjo jūros vartų link. Bet įspūdingiausias būdavo gaisrinio laivo pasirodymas.

Žmonės stengdavosi persikelti į Smiltynę, nes šioje pusėje neužtekdavo vietos prieiti prie marių. Kartą N.Navogreckienė stebėjo paradą nuo kažkokio prie krantinės prišvartuoto laivo. Galingas kariškių minininkas taip greitai praplaukė ir taip stipriai perskrodė vandenį, kad sukėlė dideles bangas. Laivas, ant kurio stovėjo žiūrovai, šokinėjo kaip skiedra. Žmonės išlipo iš jo susupti ir paišini, džiaugėsi pasiekę kietą žemę.

Laukiamiausias – karnavalas

Vienas įspūdingiausių renginių šventėje būdavo karnavalas, kuris paprastai vykdavo šeštadienį. Įmonių mašinos su karnavalo personažais rikiuodavosi ties dabartine Taikos prospekto ir Sausio 15-osios gatvės sankryža.

"Galite tik įsivaizduoti, didelę karnavalinę mašinų vilkstinę, kurią sudarė daugiau nei 30 automobilių. Juos reikėdavo surikiuoti be jokių ryšio priemonių. Mobiliųjų juk nebuvo. Visur bėgte, susirėkaudavome. Visus reikėdavo surikiuoti ir paleisti, kad nebūtų tarpų. Tai buvo labai sudėtingas dalykas. O jei dar kuri nors mašina neįsijungia... "Progresas" paprastai darydavo ilgą žaltį iš didžiulių statinių. Vienais metais ties Lietuvininkų aikšte tas žaltys sutrūko ir statinės kiekviena sau nusirito po viaduku. Įvyko tikras stebuklas – niekas nenukentėjo", – karščiausius šventės momentus prisiminė ilgametė jos organizatorė.

Karnavalo eisena baigdavosi ties vasaros estrada, kur po to vykdavo didelis koncertas. Pakeliui žmonės kabarodavosi ir ieškodavo geriausios vietos pamatyti įspūdingą reginį. Visi balkonai, langai, kalvelės buvo pilni žmonių.

Ieškodavo akimis savų

Kadangi Jūros šventėje dalyvaudavo visi vaikų bei suaugusiųjų saviveiklos ansambliai, iki Jūros šventės niekas neatostogaudavo: tėvai neišveždavo vaikų į kaimą, suaugusieji likdavo dirbti, visi ruošėsi. Atrodė, kad visas miestas dalyvauja šventėje.

Karnavalo kompozicijas gamindavo miesto įmonės. Aštuntajame dešimtmetyje buvo savotiškas spaudimas estetizuoti įmonių vaizdinę agitaciją, kilo poreikis tinkamai pasiruošti šventei, ir visa tai privertė gamyklas bei fabrikus samdytis dailininkus.

Gaminant tas kompozicijas dalyvaudavo daugybė žmonių, todėl galima sakyti, kad karnavalas buvo viso miesto kūryba ir pasididžiavimas.

Prisimindama savo darbo pradžią N.Navogreckienė pasakojo, jog ilgą laiką karnavalo personažai buvo darbo pirmūnai, neretai bandyta ir išjuokti socialistinio gyvenimo negeroves.

Pešėsi dėl eskizų

Itin ryškūs pasikeitimai atsirado, kai Klaipėdoje pradėjo dirbti dailininkė, scenografė Sofija Kanaverskytė.

Nuo seno karnavalų režisierius būdavo aktorius Bronius Gražys. Pasak N.Navogreckienės, jo fantazija buvo neaprėpiama, kartais pats pritrūkdavo žodžių nusakyti tai, ką įsivaizduodavo, nebuvo žmogaus, kuris vizualiai tai parodytų. Kai jis su S.Kanaverskyte ėmė dirbti drauge, karnavalas įgijo naują veidą. Dailininkė pasiūlė daryti didelius žmones, įvairiausius milžiniškus gyvūnus, pasakų personažus.

S.Kanaverskytė su studentais paruošdavo eskizus, o vėliau – net maketus. Ji ir Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio pavaduotojas Algimantas Songaila, kuravęs kultūrą, buvo nepaprastos charizmos žmonės. Į Vykdomąjį komitetą būdavo pakviečiama pora įmonių direktorių, jiems paaiškinta, kad karnavalui teks padaryti tokius dalykus. Pirmoji reakcija būdavo kategoriška – tai neįmanoma. Tada prasidėdavo aiškinimas, rodymas, kad idėja visiškai nesunkiai įgyvendinama.

"Tai buvo savotiškas žaidimas. Viskas baigdavosi tuo, kad direktoriai pradėdavo konkuruoti tarpusavyje, kuris nugriebs geresnį projektą", – prisiminė N.Navogreckienė.

Tie fantastiškai gražūs karnavalo personažai buvo įmonių nuosavybė, todėl neišliko, nes daugelis jų būdavo perdaromi arba išardomi.

Bene porą metų karnavalą bandyta rengti Danėje, bet šis bandymas nepasiteisino. Laiveliai vienas kitam trukdė, buvo nesaugu, o vienais metais juos permerkė lietus ir viską sugadino.

Šventė prasidėdavo Neptūno atplaukimu. Nepamainomas ir ilgą laiką vienintelis jūrų dievas buvo aktorius Vytautas Kancleris. Pasak N.Navogreckienės, tai buvo dieviškos povyzos vyras. Per daugybę metų gal tik kartą, kai jis negalėjo atlikti šio vaidmens, į jo vietą stojo Romas Grincevičius.

"Išmesdavo" deficitinių prekių

Jūros šventėje dalyvauti buvo didelė garbė, todėl jos vėliava stengdavosi prisidengti daugybė sporto varžybų, parodų, koncertų. N.Navogreckienė prisiminė vienus pirmųjų savo darbo Klaipėdoje metus. Tada renginių sąrašas buvo toks ilgas, kad Jūros šventė turėjo užtrukti beveik mėnesį. Ir savaitę trunkanti šventė buvo pernelyg ilga, todėl pamažu pasistengta ją sutalpinti į tris dienas.

Visoje Lietuvoje garsėjo uostamiesčio fiestos mugė. Sovietmečiu visa dabartinė Tiltų gatvė būdavo nustatyta palapinių, jose prekiaudavo didžiųjų parduotuvių, valgyklų, trestų darbuotojai. Tik tautodailininkai pardavinėjo savo pačių gaminius.

Prekybininkai per šventę pasistengdavo pirkėjus pamaloninti deficitinėmis prekėmis, todėl prie palapinių rikiuodavosi ilgiausios eilės. Tarp jų ant laikinų scenų be pertraukų vykdavo koncertai. Pagrindinė aikštelė buvo prie senosios turgavietės, čia žmonės atpažindavo nepamainomus veikėjus Rozaliją su Martinu, kuriuos įkūnydavo aktoriai Nijolė Sabulytė ir Aleksandras Šimanskis.

Barė už tautines vėliavas

Kaip ir dabar, milicininkams šventės metu būdavo daug darbo, bet jie tam ruošdavosi iš anksto. Mieste pareigūnų buvo daug, o dar draugovininkai vaikštinėdavo, gal todėl nei labai girtų, nei agresyvių žmonių nesimatydavo.

"Labai gerai pamenu paskutiniąją savo Jūros šventę 1989 m. Sekmadienio vakarą šventės pabaigą turėjo vainikuoti "Anties" koncertas. Maniau, kad partijos sekretorė ir milicijos viršininkas suės mane gyvą. Ir vėl buvo visokių baimių: bus riaušės, muštynės. Prašiau jų nesikišti, pati žinojau, kad viskas bus gerai. Dieną susitikau su Algirdu Kaušpėdu ir paprašiau valdyti situaciją. Žmonės ramiai suėjo į estradą, A.Kaušpėdas į visus kreipėsi, sakė, kad mumis pasitikima, ir paprašė ramiai elgtis. Milicininkai buvo gavę nurodymą elgtis santūriai", – prisiminė N.Navogreckienė.

Tąkart būta dar vieno incidento. Šventėje dalyvavo estų choras, jie parade žygiavo su savo tautinėmis vėliavomis. Lyg tyčia mieste viešėjo Estijos partinė veikėja, kuri vėliau sukėlė triukšmą. Tada choro vadovas išliko darbe tik todėl, kad N.Navogreckienė jam įteikė padėkos raštą, kuriame buvo pažymėti nuopelnai tarybinių tautų draugystei.

Vos nesugriovė teatro

Vienas sudėtingiausių rengėjams būdavo Jūros šventės fejerverko organizavimas, kuris tapdavo paskutiniu renginio akordu. Tais laikais fejerverką tekdavo atsivežti iš Ukrainos miesto Sumy. Derinti atvykimo datą organizatoriai pradėdavo po Naujųjų metų.

Teko laikytis ypatingų saugumo reikalavimų, nes naudota daug parako. Klaipėdiečiams tekdavo prižiūrėti vyrus iš Ukrainos, kad šie nepasigertų. Ypač didelių reikalavimų keldavo ugniagesiai, todėl būdavo sunku apsispręsti, kur šaudyti.

Kartą raketa įkrito moteriai į megztinį, laimė, kad žiūrovės ji beveik nesužeidė.

Fejerverkai dangų nutvieksdavo iš Danės gatvės skvero, kur dabar trykšta fontanai, kartais šaudyta arčiau skulptūros "Žvejys".

Įspūdingiausia buvo, kai pirotechnikai užsiropštė ant Muzikinio teatro bokšto. Tada fejerverką matė visi, bet organizatoriams buvo daug streso, mat šūviai būdavo itin didelės galios. Baimintasi, kad šaudytojai galėjo susmukti su visomis lubomis.

Po šventės – į ligoninę

Kiekvienos šventės metu būdavo susukamas dokumentinis reportažas iš ciklo "Tarybų Lietuva", kuris kaip žurnalas būdavo rodomas kino teatruose prieš meninius filmus. Dokumentalistai filmuodavo valdžios atstovus, bet į šį siužetą tilpdavo ir šventės šurmulys.

"Po visko vykdavo du aptarimai. Pirmasis – oficialus – partijos komitete. Mes tyliai sėdėdavome, išklausydavome visą kritiką, po to aš atsistodavau, atsikirsdavau, gaudavome padėkos raštus, ir viskas tuo baigdavosi. Kitas aptarimas vadinosi "ubagų baliumi", ten būdavome tik mes – kultūrininkai. Tada išsiaiškindavome iki panagių, kas ką padarė blogai, bet darėme tai be jokio piktumo. Dalijomės ir juokingais nuotykiais. Besiginčydami pagimdydavome idėjas kitiems metams", – patirtimi dalijosi N.Navogreckienė.

Jūros šventei organizatoriai pradėdavo ruoštis sausio mėnesį. Į talką teko kviestis ir jūrų kapitonus. Vienas jų – Sigitas Šileris kartą nustebino savo fantazija – pasiūlė rodyti filmus ant debesų.

Kai baigdavosi šventė ir atsileisdavo N.Navogreckienės nervai, kasmet greitąja moteris būdavo išvežama į ligoninę. Taip atsitikdavo ne jai vienai, panašiai nuo fizinio ir nervinio pervargimo išsekdavo ir kiti organizatoriai.

"Artistas per prievartą" – tokiu pavadinimu dokumentinį filmą apie savo tėvą – teatro ir kino legendą Vytautą Kanclerį ėmė kurti jo dukra režisierė Dalia Kanclerytė. Kitais metais bus minimos 90-osios šio garsaus scenos korifėjaus gimimo metinės.

Šokiruojantis pavadinimas

Mintis sukurti dokumentinį filmą apie V.Kanclerį jo dukters Dalios galvoje kirbėjo seniai. Režisierė net buvo sugalvojusi pavadinimą – "Elegija V.Kancleriui". Ir neįsivaizdavo, kad jį kada nors teks keisti.

"Pavadinimas "Artistas per prievartą" gimė spontaniškai, supratau, kad tai labiau atspindi realybę. Juk tėtis niekada nė neketino tapti artistu ir savo gyvenimo susieti su scena. Jis mokėsi ekonomikos Vilniaus universitete, bet likimo pokyčius padiktavo karas", – pasakojo D.Kanclerytė.

Režisierė suvokia, kad daugelį žmonių, pažinojusių jos tėvą, ir tų, kurie žavėjosi jo vaidmenimis scenoje, toks dokumentinio filmo pavadinimas apie teatro ir kino legendą gali šokiruoti. Tačiau pavadinimas atspindi teisybę. D.Kanclerytė labai norėtų pabaigti filmą iki tėčio jubiliejaus.

Režisierei prieš akis didelis darbas – teks panerti į Lietuvos valstybinius archyvus, ieškoti filmuotos ir garso medžiagos apie tėvą Lietuvos televizijoje ir radijuje, Kino ir teatro archyve. Tik tada išryškės dokumentinio filmo vaizdas apie legendinį artistą.

Iš Kauno – į kaimą

V.Kancleris gimė 1925 m. rugpjūčio 15 d. Kaune, Veterinarijos departamento direktoriaus Justino Kanclerio-Drapo ir Kauno muzikinio teatro choro dainininkės Adelės Jurgelėnaitės-Kanclerienės šeimoje. Jis buvo vyriausias sūnus, vėliau jiems gimė dukra Aldona ir sūnus Algirdas.

Būsimojo artisto tėvas J.Kancleris-Drapas baigė Varšuvos veterinarijos institutą, dirbo Rusijoje, o grįžęs į Lietuvą nuo 1919 m. darbavosi Kauno veterinarijos departamente.

"Nežinau kodėl, bet senelis nusprendė trauktis iš Veterinarijos departamento. Tada netoli Širvintų nusipirko 60 ha ūkį ir ketino veisti arklius. Pirmąją jų porą jam pargabeno laivais iš Švedijos. Bet arkliai palikuonių nesusilaukė. Žlugus šiam sumanymui, senelis tiesiog vertėsi žemės ūkiu ir gyveno kaime", – pasakojo režisierė.

Per stebuklą šeimai pavyko išvengti represijų visų trijų okupacijų metais, nes jie nuolat keitė gyvenamąją vietą, buvo apsistoję – Vabalninkuose, Kazliškėse, dar kitur. Ir taip išsisaugojo.

Planus koregavo karas

Pačiame Antrojo pasaulinio karo įkarštyje vyriausias šeimos sūnus, būsimasis artistas Vytautas įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti ekonomikos. Tačiau vokiečių okupacinės valdžios reikalavimu 1943 m. universitetas uždaromas.

"Mano tėvo studijos nutrūko ir jam kilo reali grėsmė pakliūti į nacių kariuomenę. Bet netikėtai atsirado galimybė užsirašyti į teatro studiją "Vaidila" pas aktorių Juozą Kanopką. Taip prasidėjo tėvo scenos karjera, nors to jis visai nenorėjo, todėl dokumentinio filmo pavadinimas, manau, bus labai taiklus", – įsitikinusi D.Kanclerytė.

Pasak režisierės, istorinės aplinkybės ir virsmai labai dažnai nulemia žmogaus gyvenimą. Kai kurie palūžta, nes nepakelia to krūvio, o V.Kancleris išbandymus atlaikė.

"Šioje situacijoje jis kažkaip sugebėjo tapti žvaigžde. Nors turėjo būti ekonomistas, bet jam staiga teko linksminti publiką, atverti jiems savo širdį ir sielą, o tai ne kiekvienas gali", – įsitikinusi aktoriaus dukra.

Vestuvės tarp griuvėsių

V.Kancleris į Klaipėdą atvyko 1945-ųjų pabaigoje. Valdžia turėjo sumanymą uostamiestyje kurti muzikinį teatrą, nes čia buvo atvykę daug artistų, tarp jų ir Laima Kerniūtė – jauna žavi mergina, kuri krito į akį Vytautui. Jie susipažino teatre, kur abu dirbo. Netrukus susituokė.

"Norėčiau rasti tą vietą, kurioje tada buvo metrikacijos skyrius, kur jie tuokėsi. Bet kokios ten vestuvės, surašė, ir tiek. Tą civilinės santuokos įteisinimą mama prisimindavo su tokiu liūdesiu, nes nebuvo jokios šventės. Kažkokia prarūkytu balsu moteris pasirašė ir sako: "Eikite", – prisiminė D.Kanclerytė.

Nebuvo iš ko tada švęsti, – sistema iš tarybinių žmonių atėmė viską, net asmeninius džiaugsmus.

"Klaipėda po karo buvo griuvėsių miestas – be žmonių, dykynė. Jis gimė, augo pasiturinčioje šeimoje ir staiga teko pradėti gyventi visiškai kitaip. Jis skausmingai išgyveno sistemos melą. Labai nemėgo "rožinių" tarybinių vaidmenų. Tokią vidinę prieštarą tada jautė daugelis", – pasakojo Dalia.

Emigruoti iš Tarybų Lietuvos V.Kancleris niekada neketino. Jis buvo racionalus žmogus ir suprato, kad jo vieta čia. Nors kartą, pildydamas asmeninę anketą, skiltyje apie kilmę V.Kancleris, tarsi pasityčiodamas iš tuometės valdžios, įrašė: "Kilęs iš buožių".

Scenos mohikanas

V.Kancleris sukūrė apie 140 įvairių vaidmenų teatre ir 30 kino bei televizijos filmuose. Pats ryškiausias vaidmuo filme "Tadas Blinda", kuris jį išgarsino. Dar ir šiandien vyresni žmonės atsimena tą nuotykinę televizijos juostą, kurioje V.Kancleris vaidino Edmundą.

Jis nemažai filmavosi ir kitų to meto sąjunginių respublikų kino studijų filmuose. Dažniausiai vadino milijonierius, aristokratus, nacių karininkus.

Po filmo "Laikas nelaukia" pasirodymo V.Kancleris ironizavo: "Retkarčiais bent vaidindamas pabūni milijonieriumi".

"Tai – viena iš tų profesijų, kai žmogus nuolat nori dirbti. Tėvas labai išgyveno, kai spektaklyje negavo Mindaugo vaidmens. Režisierius Povilas Gaidys matė kitaip, jam Mindaugas buvo Vytautas Paukštė ir tai – puikiausias pasirinkimas, nes režisierius įžvelgė Mindauge trapų žmogų, o V.Paukštė jį ir galėjo įkūnyti", – pasakojo Dalia.

Su tėvu apie negautą Mindaugo vaidmenį Dalia niekada nekalbėjo, bet žino, kad jis dėl to labai išgyveno. Kaip ir kitais atvejais, kai teatro lentoje nerasdavo savo pavardės prie naujo spektaklio vaidmenų.

"Augau artistų šeimoje, mačiau tėvą visai kitokį nei scenoje, mačiau jį be jėgų, kai nebegalėdavo nei kurti, nei mokytis tekstų. Mačiau, kaip sunku jam sugrįžti iš scenos. Man teatras tam tikra prasme buvo kaip pabaisa, kuri iš manęs atimdavo tėtį – jo mintis, jausmus. Filme ketinu perteikti jį taip, kaip mačiau pati. Kalbės ir kiti jį pažinoję žmonės, manau, taip susidėlios bendras vaizdas, koks buvo V.Kancleris", – pasakojo Dalia.