– Kažkodėl įtariu, kad serialo „Sniego skonis“ siužetas neturi nieko bendro nei su klimato kaita, nei su kulinarija. Ar tiesa, kad tai labiau kriminalinė drama, kur lietuviški gangsteriai daug šaudo ir gaudo?

– Tiesa. R. Rudokas mėgsta kurti tokius serialus.

– Neseniai pradėjote septintąją dešimtį – esate bene vyriausias serialo herojus. Kaip prisistatytumėte šiame gyvenimo etape?

– Šešėlis ilgėja, artėju prie pensijos… Dabar man tik kokius senelius ir senus funkcionierius vaidinti. Arba dar kominius blogiukus. Matote, „Sniego skonyje“ mano personažas daug laiko praleidžia ligoninėje paniręs į komą.

– Įsivaizdavau, kad būsite koks pagyvenęs mafiozas, prekeivių narkotikais galva...

– Na, ne visai. Pagal scenarijų esu pagyvenęs vyrukas, nors gal labiau per anksti susenęs… Kai perkopi 60 (tiek seriale, tiek ir realiame gyvenime), kažko labai daug iš gyvenimo nebesitiki – viskas, kas geriausia, lieka praeityje. Nors… Kai man buvo 50 – dar jaučiausi jaunas. Gal ta jausena susijusi su fiziniu kūnu, hormonų kaita? Gal endorfinų mažėja?

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Apie ką šis serialas?

– Vienu sakiniu sunku nupasakoti. Mano herojų pasiveja, sakykim, jaunystės klaidos, karma. Tai tarsi jo bandymas suvesti sąskaitas su praeitimi. Siužetas būtų maždaug toks: dvi šeimos draugauja visą gyvenimą, kol vieną dieną atsiranda kažkoks trečias žmogus, nukentėjęs nuo tų dviejų šeimų ir dabar bandantis su jomis atsiskaityti. Turbūt supratote, kad tas trečiasis – tai aš.

– Minėjote, kad jums dažniausiai kliūva blogiukų vaidmenys.

– Teisybė… Mano personažo jaunystė buvo audringa, praturtėjo jis nelabai teisėtu keliu. O dabar kiti laikai: jau 30 metų Lietuva nepriklausoma, žmonės gyvena kitokioje sistemoje. Anksčiau daugelio tikslas buvo lėkimas į gerą gyvenimą, o… kai jis galiausiai nutinka, žmonės ima gręžtis į pačią pradžią. Čia kažkas panašaus į garsiojo „Krikštatėvio“ motyvus.

Anksčiau daugelio tikslas buvo lėkimas į gerą gyvenimą, o… kai jis galiausiai nutinka, žmonės ima gręžtis į pačią pradžią.

– Jūsų personažo vardas labai neįprastas – Dargiris Rainys...

– Aš irgi dar nesu tokio girdėjęs. Dargiris nėra labai geras, jo santykiai su sūnumi irgi nelabai geri. Nuo to prasideda visos siužeto intrigos, nes tėvas nori paversti sūnų savo atvaizdu.

Mergina, su kuria draugavo mano sūnus, man labai nepatiko, aš suorganizavau, kad ją pasodintų į kalėjimą Ispanijoje. Aišku, sūnus dar to nežino. Beje, sūnų vaidina Laurynas Jurgelis – puikus jaunosios kartos aktorius, šiuo metu labai populiarus, pernai, jei neklystu, gavo Kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premiją.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Skaitytojams visada įdomūs iššūkiai, su kuriais susiduria aktoriai filmuojant.

– Net ir nežinau… Gal tie, kas buvo Ispanijoje, patyrė didesnių iššūkių? Mane bando nušauti, pataiko ir pusę serialo guliu ištiktas komos. Didžiausias iššūkis man – gulėti ištiktam komos ir nesusijuokti, kai aplinkui zuja kolegos.

Dar juokinga, kad nors ir ištiktas komos, vis tiek esu šeimos galva. Visi nori, kad aš nepabusčiau iš komos, net bando mane nunuodyti. Ar išgyvensiu? Paspėliokite… Filmavimai dar vyksta, dabar maždaug vidurys – kokia 40 serija.

– Jūs pats žinote savo personažo likimą?

– Likimas mano jau nuspręstas. Turėčiau išgyventi. Girdėjau kalbų, kad planuojamas ir antras šio serialo sezonas, tad kaipgi be šeimos galvos?!

Prieš tai klausėte apie iššūkius. Kai vaidinau filme „Lošėjas“ (mano debiutinis vaidmuo kine), paskutinė filmuota scena buvo po vandeniu – aš gelbėju skęstančią kolegę Ievą. Veiksmas vyko naktį Galvės ežere, Trakuose. Buvo privežta fejerverkų, aplink paleista daug dūmų, tolumoje ant valtelių pastatyta mirksinčių žibintų, kad susidarytų uosto įspūdis... Buvo taip šalta, kad negelbėjo net hidrokostiumai, kuriuos vilkėjome vandenyje. Teko į vidų pilti šiltą vandenį, bet panėrus jis kaipmat ataušdavo ir vėl lipdavome į krantą įsipilti karšto.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Ar serialo „Sniego skonis“ veiksmas vyksta Lietuvoje?

– Viskas iš esmės vyksta Lietuvoje, bet, kaip sakiau, viena mergina uždaroma į Ispanijos kalėjimą ir ten sėdi beveik per visą serialą. Tiems aktoriams, kurie dalyvavo kalėjimo scenose, pasisekė: jie važiavo filmuotis į Ispaniją. Aš, deja, ne…

– Trumpam palikime komos ištiktą personažą ligoninėje, o patys pasidairykime po spalvingą jūsų paties gyvenimą. Žinau, kad dirbote meno vadovu Panevėžio teatre „Menas“, o šiuo metu esate... laisvai samdomas aktorius, laisvo oro direktorius?

– Karjerą „Mene“ baigiau 2018-aisiais, dar prieš prasidedant pandemijai, o tada įpuoliau į lietuviškų serialų sūkurį. Viename, beje, irgi režisuotame R. Rudoko, vaidinau gal penkis sezonus (serialas „Prakeikti“ – red. past.).

– Buvo laikas, kai apie serialus, o dar lietuviškus, kalbėjote labai skeptiškai...

– Kalbėjau, tačiau nuo anų laikų daug kas pasikeitė, patobulėjo. Dabar lietuviški serialai darosi panašesni į kiną. Keliuose teko dirbti su Emiliu Vėlyviu – jo darbai išties labiau primena kiną. Galbūt jie orientuoti į užsienio rinką, į kokią nors užsienio platformą.

Jei kalbėtume apie lietuviškus serialus, skirtus vidinei rinkai, būtų jau kitas atvejis, mat jie labai mažai finansuojami. Filmavimai vyksta pačiomis minimaliausiomis priemonėmis. Viskas daroma greitai, konvejeriu: per dieną kartais nufilmuojama net po 20–30 scenų! Įsivaizduokite, seriale „Gaujų karai“ aš, kaip personažas, dalyvavau visose serijose. Jų buvo net 40 ir jas nufilmavome per dvi pamainas (viena pamaina – 8–12 val. – red. past.).

– Ar serialų aktorius gali improvizuoti: juk išmokti tekstą 40 serijų turbūt nelabai lengva?

– Improvizuoti galime. Svarbiausia, kad išlaikytume temą, žinotume, apie ką kalbama. Iš pradžių mokiausi kiekvieną žodį (kino mokykla!), bet paskui pastebėjau, kad daugelis kolegų to nedaro. Ėmiau improvizuoti pagal situaciją. Dažnai tai atrodo net natūraliau už iškaltą tekstą.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Jūsų aktorystės studijos truko labai ilgai – dvylika metų. Aktoriaus ir režisieriaus diplomą įgijote tik 1993-iaisiais, pagaliau baigęs svarbiausio savo gyvenimo mokytojo – režisieriaus Jono Vaitkaus kursą.

– Na, taip…

– Jūsų gyvenime daug neatsitiktinių atsitiktinumų. Įdomiausia, kad ir aktoriumi būti niekada nesvajojote…

– Vaikas buvau išdykęs, chuliganas. Mama sakydavo, kad jei ir toliau taip – būsiu traktorininkas. Viskas apsivertė, kai vieną vasarą mus, moksleivius, išvežė padirbėti į kolūkį. Pamenu, kaip man nepatiko eiti paskui traktorių ir rinkti akmenis. Nuo tada nusprendžiau: nenoriu dirbti fizinio darbo, geriau jau mokysiuos. Ir pradėjau. Netgi labai gerai. Štai taip paprastai įvyko kardinalus vidinis perversmas.

Mūsų šeima gyveno Salininkuose, prie Vilniaus. Mokykloje, kurią lankiau, buvo dvi lenkiškos klasės, viena rusiška ir viena lietuviška. Kadangi turėjau nuostabią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją – tokią revoliucingą, laisvės trokštančią asmenybę, pakalbėdavusią ir prieš tuometę sistemą, po mokyklos baigimo sugalvojau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Tačiau koją pakišo vokiečių kalba. Tuomet palydėjau draugą, norėjusį tapti aktoriumi, į dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) ir... netikėtai pats ten įstojau.

– Tuo laiku, minėjote, į aktorinį stojo apie 500 kandidatų. Praėjus maždaug keturioms dešimtims metų aktoriais tapti nori nė kiek ne mažiau. Kokiu medumi patepta ši profesija, kad konkursai į ją bėgant laikui nemažėja?

– Matote, kai atsivėrė sienos, meniškam jaunimui atsirado daug naujų galimybių. Keletą metų teko dėstytojauti akademijoje, tai daugelis studentų jau galvodavo ne apie Lietuvos, bet apie pasaulinę perspektyvą, Holivudą… Padidėjo jų ambicijos ir noras užkariauti pasaulį. Pats teatras? Nežinau, kokiu medumi jis pateptas… Manau, viskas priklauso nuo kurso vadovo. Mano vedlys buvo J. Vaitkus, su kuriuo gyvenimas mane suvedė daugybę kartų, nes pastudijavęs porą metų LMTA mokslus mečiau.

– Kodėl? Ar aktoriaus duona pasirodė per sprangi?

– Tiesiog buvau dar labai jaunas ir kvailas. Kai stojau – tebuvau septyniolikos, nes šešerių pradėjau eiti į pirmą klasę. Palikau akademiją aštuoniolikos… Vaikiški pasispardymai. Man J. Vaitkus labai patiko, bet tada maniau, kad tokių asmenybių – pilnas pasaulis. Tik kai išėjau, pažinau daugiau žmonių, supratau, kad yra asmenybės ir yra tie, kurie bando kažkaip išgyventi.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Ne sykį minėjote, kad tikite aukštesnėmis jėgomis. Turbūt jos ir atvedė į Klaipėdos konservatoriją, kur baigėte režisūros studijas, susipažinote su savo žmona Asta, irgi būsima režisiere. Vedėte 22-ejų. Įdomu, kaip tais laikais gyveno jauna režisierių šeima?

– Gavome paskyrimą dirbti Mažeikiuose ir naują butą. Tais laikais Mažeikiai buvo labai turtingas miestas: ten buvo naftos perdirbimo gamykla ir patys moderniausi kultūros rūmai visoje Lietuvoje. Į juos koncertuoti, vaidinti atvykdavo visos garsiausios anų laikų Sovietų Sąjungos žvaigždės. Žodžiu, kultūrinis gyvenimas Mažeikiuose virte virė, o mes su žmona ten porą metų dirbome. Paskui lyg netyčia gatvėje ir vėl sutikau J. Vaitkų, kuris pakvietė mane grįžti į Vilnių ir pabaigti studijas.

– Į sostinę grįžote jau trise – su dukrele Goda. Apsistojote pas tėvus Salininkuose. Ar visą tą laiką jautėte savo mokytojo ilgesį?

– Matyt… Prieš tą lemtingą susitikimą su J. Vaitkumi kaip tik buvau skaitęs Hermanno Hese’ės knygą „Stiklo karoliukų žaidimas“, kuri iš esmės ir buvo apie mokytojo paieškas ir norą būti mokiniu. Man pasirodė, kad J. Vaitkus yra vienas iš nedaugelio žmonių, kurie jau turi žinojimą, kas vyksta šiame pasaulyje.

Aš turbūt daugiau tikiu aukštesnėmis jėgomis, kurios veda žmogų, – vieną tiesiau, kitą labiau per aplinkui, bet vis tiek galiausiai atveda ten, kur jis turi būti.

Žodžiu, jis pasiūlė, o mano šeima neprieštaravo, taigi susipakavome daiktus ir grįžome į Vilnių. Kaip tik tuo metu prasidėjo Sąjūdis, revoliucijos, kuriose mes irgi aktyviai dalyvavome.

– Kaip atsidūrėte Švedijoje – gyvenote ir verslavote ten visą dešimtmetį?

– Išvažiavau gal 1992-aisiais… Gavęs aktoriaus bakalauro diplomą, tęsiau mokslus režisūros magistrantūroje, pasitaikė galimybė pagal studentų mainų programą išvykti į Švediją. Kuriam laikui ten įstrigau. Šeima liko Lietuvoje. Kartkartėmis ją aplankydavau. Kadangi reikėjo kažkaip pragyventi, bandžiau verslauti. Ir... Verslas man pasirodė  nuobodus. Ko ten išmokau? Gal atvirumo, dėkingumo, nuolankumo (gerąja prasme). Lietuvoje stengiausi būti vyru, kariu, mačo, o ten pasidariau taikesnis. Suvokiau, kad pasaulis yra daug didesnis nei tas, kuriame užaugau.

– Kai sugrįžote į Lietuvą, vėl atsidūrėte pas J. Vaitkų baigti režisūros magistro studijų. Paskui ketverius metus dirbote akademijoje. Pedagoginis darbas patiko?

– Nelabai. Gal neturiu pašaukimo būti mokytoju. Už save galiu atsakyti, bet aiškinti kitiems, ką jie turi daryti? Nežinau. Aš turbūt daugiau tikiu aukštesnėmis jėgomis, kurios veda žmogų, – vieną tiesiau, kitą labiau per aplinkui, bet vis tiek galiausiai atveda ten, kur jis turi būti.

Žinau, kad yra tokia misija – mokytojo, bet savyje to pašaukimo, deja, nejaučiu, nors su buvusiais studentais ir šiandien gražiai bendraujame.

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Prieš dešimtmetį itin sėkmingai debiutavote kine. Cituoju: „Aktorius, režisierius Vytautas Kaniušonis (51), filme „Lošėjas“ įkūnijęs pagrindinį herojų, už šį vaidmenį apdovanotas „Sidabrine gerve“ kaip geriausias metų aktorius.“ Gal ir žvaigždžių ligos patale teko pagulėti? Juk po premjeros buvote lyginamas su George’ Clooney’iu, Antonio Banderasu?

– Nesirgau žvaigždžių liga, nes tuo laiku labiau koncentravausi į vidų negu į išorę. Gyvenau tokį eksperimentinį laikotarpį: nevartojau kavos, alkoholio, nevalgiau mėsos. Žodžiu, bandžiau nušvisti. Turėjau tokį kurso draugą Artūrą Builovą, kuris buvo judėjimo „Gyvenimo menas“ administratorius Lietuvoje. Buvau ne juokais įsitraukęs į visą tą veiklą, o ką iš jos pasilikau? Na… kažkokią patirtį, kad yra, kaip yra, o kaip yra – tobula. Tikiu, kad gyvenime yra tam tikrų giluminių srovių, kurios tave veda ir kad su savo mažais asmeniniais norais jų krypties nepakeisi.

– Gal ir jūsų su Asta dukra pasekė tėvų pėdomis – tapo aktore, režisiere?

– Ne, dukra pasirinko savo kelią. Ji – psichologijos profesorė. Nedirba su klientais, daugiau užsiima tiriamąja psichologija. Ar konsultuojuosi su ja? Kodėl reikėtų? Aš neturiu jokių problemų. Jei turėčiau? Savo pamokas kiekvienas turi išmokti pats.

– Grįžkime į dabartinius laikus. Esate aktorius, pradėjęs septintąją dešimtį ir tikrai girdėjęs šiek tiek nuvalkiotą frazę: jaunas tol, kol dar yra pirmų kartų... Ar turite sąrašiuką, ką dar norėtumėte spėti padaryti?

– Oi ne, neturiu. Aš jau atidaviau savo gyvenimą tai Golfo srovei: kas bus – tebūnie… Kuo toliau, tuo labiau gyvenimas man darosi panašus į sapną. Dėl pirmų kartų? Na, dabar kiekviena diena man atrodo kaip pirmas kartas. Pažiūrėkite pro langą: šiandien taip gražiai sninga…

M. Stankaičio, TV3 nuotr., stop kadrai

– Tačiau juk ne tik grožitės sniegu. Ką dar mėgstate veikti laisvalaikiu?

– Imu viską, ką pasiūlo gyvenimas. Jei filmuojuosi seriale – mokausi tekstus. Šiuo metu dar vaidinu keliuose spektakliuose Šiauliuose, Vilniuje. Turiu juk kažkaip užsidirbti, kad sumokėčiau mokesčius. Kas Dievo – Dievui, kas ciesoriaus – ciesoriui. Dievas, žinote, visą laiką yra, o ciesorius kartais būna labai įnoringas. Ypač per pandemiją. Sunku buvo ne tik man, bet ir daugeliui laisvai samdomų žmonių, ypač iš meno srities. Staiga viskas baigėsi ir mes atsistojome prie bedugnės krašto…

– Štai ir nesuprantu, ko visais laikais žmonės taip veržiasi būti aktoriais, jei jie pirmieji, kai tik istorija daro kūlverstį, atsiduria ant bedugnės krašto… Jei laiką galėtumėte atsukti atgal – gal bėgtumėte nuo aktorystės kuo toliau?

– Ne, ką jūs... Tačiau aktoriaus profesijos nepatarčiau rinktis silpnesnių nervų žmonėms, nes iš tiesų ji ne tokia graži, kaip iš šono atrodo. Nors... gal ir apie kitas profesijas būtų galima tą patį pasakyti?

Grįžtant prie klausimo pradžios, nieko nenorėčiau keisti, nes man ši profesija įdomi. Ji kartais suteikia tiek džiaugsmo, adrenalino, kurio kitur su žiburiu nerastum. Per aktorystę ir pasaulio pamačiau... O kur dar festivaliai! Kai buvome Marakeše, gyvenome, valgėme drauge su princais, karaliais. Jei būčiau normalus žmogus, šito tikrai nebūčiau patyręs. Ir su brangiausiais automobiliais teko pavažinėti, ir asmens sargybiniai mane saugojo, ir Oslo rotušėje svarbų žmogų vaidinau… Todėl dėl aktorystės esu visiškai ramus. Tiesa, gal to įdomumo, adrenalino daugiau kinas pridėjo? Juk teatre, kad ir apsirengi karaliumi, bet vis tiek sėdi tame pačiame suš… grimo kambaryje.

Nedaug kas žino, bet prieš tapdamas aktoriumi, V. Kaniušonis turėjo ir kitokių svajonių – norėjo tapti poetu. Vis dėlto stojamųjų egzaminų į universitetą metu, jam koją pakišo vokiečių kalbos egzaminas. Teko rinktis kitą kelią – taip netikėtai jo gyvenime atsirado aktorystė. O kodėl V. Kaniušonio mokslai, kitaip nei kitų, tęsėsi net 13 metų, žiūrovai sužinos laidoje.

Vėliau gyvenimas V. Kaniušonį nubloškė net… į Švediją. O įdomiausia tai, kad kaip pasikeitė V. Kaniušonio gyvenamoji vieta, taip kardinaliai pasikeitė ir jo paties veikla – aktorystei nebeliko vietos.

„Ten buvau didmenininkas – prekiavau linu. Pirkdavau Lietuvoje liną ir parduodavau jį Švedijoje. Tiesa, iš pradžių į Švediją išvažiavau todėl, kad planavau jų teatro mokykloje studijuoti režisūrą. Pusę metų pastudijavau, bet taip ir liko…“ – pasakojo jis ir pridėjo, kad visą gyvenimą kovoja su nepastovumu.

Tiesa, siekdamas pragyventi, Švedijoje V. Kaniušionis išbandė ir kitokius darbus. Vienas iš jų – nors ir trumpalaikis – pozavimas dailės instituto studentams. Tiesa, iš pradžių aktorius nė nenutuokė, kad pozuoti teks visiškai nuogam…

O štai grįžęs atgal į Lietuvą jis jau netrukus gavo vaidmenį garsiajame režisieriaus Igno Jonyno filme „Lošėjas“. Tą prisiminęs, V. Kaniušonis šypsojosi, mat ir čia pakliuvo… netyčia.

LNK nuotr. 

Tuo metu buvau labai storas – svėriau gal 110 kilogramų. 

„Tuo metu buvau labai storas – svėriau gal 110 kilogramų. Ant pilvo netgi galėjau laikyti rankas! Tačiau įdomiausia, kad tuo metu buvau vegetaras… Būti vegetaru nebuvo lengva – buvo ir picų, ir visko. Svarbiausia, kad tik nebūtų mėsos. Pamenu, man pasakė, kad viskas tvarkoje – su filmu galime pabandyti. Bet reikės numesti svorio. Režisierius sakė: „Tavo personažas gyvena ne taip gerai, kaip tamsta“, – dabar jau su šypsena pasakojo V. Kaniušonis.

Ir nors kai kam atrodytų, kad svorį mesti – labai sunku, aktorius tikino priešingai. Dažnu atveju, anot Vytauto, svorio priaugti yra netgi sunkiau. Tuo tarpu badauti aktorius teigs netgi mėgstantis… O kiek daugiausiai dienų V. Kaniušonis yra badavęs, ir kiek kilogramų per šį laiką jam pavyko atsikratyti, išgirsite laidoje.

 V. Kaniušonis prabilo ir apie bendravimą su E. Vėlyviu, bei kaip ruošėsi savo vaidmeniui filme „Piktųjų karta“. Netikėtais savo linkėjimais laidoje pasidalino ir kartu su Vytautu itin intymioje scenoje suvaidinusi aktorė Toma Vaškevičiūtė.

Ji ne tik papasakojo, kaip tokios intymios scenos filmuojamos, bet ir gyrė V. Kaniušonį – Toma pripažino esanti didžiulė jo talento gerbėja.

„Visą gyvenimą liksiu dėkinga už tokią didelę pagarbą moteriai – partnerei – tokioje sunkioje scenoje. Prisimenu daug šiltų pokalbių ir nuostabią partnerystę. Labai ačiū, kad kuri, kad esi. Tave visuomet prisimenu labai šiltai“, – pasakojo ji.

Dar niekuomet nepasakotos istorijos apie V. Kaniušonį – jtrečiadienį, laidoje „Gero vakaro šou“, 19.30 val. per TV3.

Man patinka nežinoti, nes tai atveria labai daug galimybių, sako filmo „Lošėjas“ aktorius Vytautas Kaniušonis. „Tik pripažinęs, kad nežinai, gali atsiverti kažkam naujam. Aš buvau mokytas, kad turiu viską žinoti. Tavęs paklausia – turi iškart atsakyti. Bet žinojimas ir turėjimas žinoti labai apriboja mąstymą. Kai leidi sau nežinoti, iš tavęs pradeda vaikščioti kažkokie atsakymai. Tik duok sau laiko pasižiūrėti į tą nežinojimą“, – mano jis.

V. Kaniušonio nuomone, „vaidmuo“ ir „personažas“ – stereotipinės atstumiančios sąvokos, todėl filme jis norėjo nekurti vaidmens, personažo ir nedaryti visų tradicinių mokykloje mokomų dalykų. „Aš net nesu personažas, aš esu aš. [...] Mes juk skaitome knygas ir įsivaizduojame – skaitydami matome filmą. Paskui tik stengiesi jam suteikti gyvybės, būti juo“, – interviu LRT Kultūros laidai „Naktinis ekspresas“ teigia V. Kaniušonis.

– „Lošėjas“ sukurtas daugiau kaip prieš metus. Kaip Jūs pats vertinate šį filmą?

– Iškart šovė į galvą asociacija su filmu „Jausmai“. Man atrodo, mes užmirštame daug gerų dalykų. Dabar – geriausias filmas, geriausias aktorius... Žiūrėjau „Jausmus“ ir tikėjau ir Regimantu Adomaičiu, ir Juozu Budraičiu – visais aktoriais, kurie vaidino.

– Bet pastaraisiais metais labai daug filmų, kuriuos žiūri ir netiki. O Jūsų vaidmuo labai organiškas, labai tikras.

– Žinoma, aš kuriu, motyvuoju, stengiuosi perleisti tą istoriją per savo asmeninę patirtį ir bandau suderinti, pritraukti prie savęs. Bet stereotipai „vaidmuo“, „personažas“ mane atstumia, gąsdina.

– O kaip pavadintumėte?

– Bent taip nenorėčiau vadinti. Tai buvo savotiškas eksperimentas – nekurti vaidmens, nekurti personažo, nedaryti tų visų tradicinių dalykų, kaip moko mokykla. Norėjau atitolti nuo mokyklos. Aš dėstytojavau, dirbau su studentais, jie man davė daug impulsų, man kildavo minčių žiūrint į tai, ką jie daro, atsirado keistų patyrimų ir patirties, todėl norėjau pabandyti padaryti praktiškai. [...]

– Ką reiškia „nekurti personažo“?

– Aš net nesu personažas, aš esu aš.

– Teko skaityti, kad Jums iki Vincento dvasinio ir fizinio pavidalo reikėjo nueiti gana ilgą kelią. Nustebau, jog šiais laikais aktorius tiek daug dirba, kad pasiektų to įsivaizduojamo žmogaus pavidalą.

– Taip, mes juk skaitome knygas ir įsivaizduojame – skaitydami matome filmą. Paskui tik stengiesi jam suteikti gyvybės, būti juo.

– Žiūrėjau filmą, kur pagrindinis personažas, gerai atrodantis, su pilvuku vyras, patenka į koncentracijos stovyklą. Aš draugams vis sakiau – palaukit, palaukit, jis tuoj išsiims pagalvę. Bet jis to nepadarė, nes toks buvo. Kodėl Jūs tiek dirbote?

– Viskas vyksta natūraliai.

– Jums atrodo viskas paprasta?

– Labai. Kai atsiriboji nuo primestinių teorijų, sistemų, viskas labai paprasta. Daro gamta – ne tu darai. Bet tiko veidas, fizinė struktūra. Net matydamas fizinį apvalkalą, reaguoji į jį. Dabar tik reikia, kad jis natūraliai, organiškai tai darytų. Tada patikėsi. Įdomus dalykas, kuo mes tikime, kaip mes patikime kitu žmogumi, kas jame tokio yra. Kitu mes netikime. Juk gyvenime irgi daug kuo netikime. Kažkas yra žvilgsnyje, pozoje, balse, kalbos manieroje – ir eina fluidai, rodantys, kad meluoja. Taip ir teatre, kine: jei aš nemeluoju, vadinasi, viskas gerai.

Čia gal ir buvo bandymas nemeluoti, nei spausti, nei perspausti. Bet, pasitelkus vaizduotę ir save, tokį, koks esi, „patalpinus“ į tą situaciją, ją išgyventi. Matau, kad filme yra klaidų, vaidybos elementų, kai vaidini ir nežinai, kas esi. Tu darai, ko iš tavęs prašo, bet to neišgyveni. O užmiršti tą rezultatą, kad pati gamta per tave tai padarytų, – didžiausias iššūkis.

– „Lošėjo“ kūrėjai sakė, kad pabaigą norėjo sukurti šviesią, bet aš vis tiek niekaip neradau argumentų, kad patikėčiau ta šviesia pabaiga. Kuo Jūs tikėjote finale?

– Aš tikėjau tuo, kuo tikiu ir dabar. Tai nesudaro didelių sunkumų – jei manęs paprašo pakelti stiklinę, aš galiu pakelti. Su mano tikėjimais tai nieko bendra neturi. Mes irgi diskutavome apie tą sceną, buvo minčių jos ir nerodyti, bet ji įėjo į filmą.

Jei žmogus apsisprendžia tam ir daro negalvodamas apie tai, jis vykdo fizinius veiksmus. Rezultatas tarytum aiškus. Ateina ta akimirka, suskaudo kažkas, atsiranda nerimas, baimė... Ir jeigu aš patikiu, kad tuoj mirsiu, tai atsiranda akyse ir apskritai kūne, pradeda pilti prakaitas. Todėl, kai mane filmuoja, klausiu savęs – kas, jei šią akimirką mirsiu? Jei dabar mirčiau, ar visos mano sąskaitos suvestos su gyvenimu? Pasirodo, ne – dar turiu nesuvestų sąskaitų. Bet manau, kad čia tik yra prigimtiniai aktoriniai dalykai. [...]

– Vadinasi, gamta Jums davė nemažai. Ar Jūsų gyvenime kas nors pasikeitė po tokios filmo sėkmės?

– Gali būti. Nenorėčiau sakyti, kad kažkas pasikeitė, bet jeigu keičiasi pasaulio požiūris į mane, keičiasi ir mano požiūris į pasaulį. Jauti kažkokį kontaktą su aplinka, ji nori nenori į tave veržiasi, tik reikia atsilaikyti. Bet didelių pasikeitimų tikrai nėra.

– Nusifilmavęs grįžote į Panevėžį, kur vadovaujate teatrui „Menas“. Ramiai tęsiate darbus?

– Taip.

– Jūs gimėte Murmanske. Tai reiškia, kad Jūsų tėvai buvo ištremti?

– Ne. Mano tėvas tarnavo laivyne Murmanske. Mama ten nuvažiavo ir mane pagimdė.

– Kada grįžote į Lietuvą?

– Labai greitai. Klausiau mamos, man buvo trys ar šeši mėnesiai.

– Vilniuje baigėte mokyklą ir stojote į aktorinį. Kodėl?

– Stojau į lietuvių kalbą ir literatūrą. Norėjau būti rašytojas, poetas. Bet neįstojau. Ir tada netyčia pasitaikė naujas rinkimas – Jonas Vaitkus sugalvojo papildyti savo kursą ir surengė rinkimus po visų stojamųjų.

– Teatras buvo sąmoningas pasirinkimas?

– Ne, teatras nebuvo sąmoningas pasirinkimas. Idėja buvo įmesta sėkla. Gyvenimas pasiūlė teatro kelią, o po kurio laiko, kai jau ta sėkla pradėjo dygti, kai rūpinaisi tuo augaliuku, gaila buvo jį palikti, smalsu, koks dar lapelis išaugs, kokia šakelė. Tarytum prisiriši prie to kelio, saugiau šalia savo medelio, nes jau šešėlį duoda, vaisius atsiranda kažkoks.

– Vaidinote Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre su J. Vaitkumi. O 1993 m. spjovėte į teatrą ir išvykote į Švediją. Tai buvo nusivylimas teatru?

– Taip, tuo metu tai buvo nusivylimas. Galbūt aš tuo metu patyriau kažkokios kitos dimensijos prisilietimą. Žinote, ne viskas yra taip, kaip mes matome, kaip mums atrodo, ką mums sako. Egzistuoja kažkoks prisilietimas prie to vidinio pasaulio – tarytum akys apsisuko ir pradėjo žiūrėti į vidų.

– Išoriškai buvo kaip tik labai palankus metas – mes tarsi galėjome sakyti, ką norime, ką galvojame. Juk tai buvo laisvės laikas.

– Tai buvo ne tik laisvės, bet ir savotiškų sunkių išbandymų laikas. Mes miegodavome konservatorijoje ir eidavome budėti prie Parlamento. Grėsmė visą laiką augo, buvo Sausio 13-oji, žuvę žmonių. Buvo mintis, kad gali mirti, ir su ja reikėjo kažkaip taikytis, į ją pažvelgti nemeluojant, organiškai ir pagalvoti, ar aš pasiruošęs numirti. Mušdavo prakaitas ir tikrai nesinorėdavo eiti prie Parlamento. Nes atėjus buvo kažkoks keistas jausmas, kad negalėsi pabėgti iš ten. Jei jau nuėjai, reikės ir muštis, o gal ir galvelę padėti.

– Bet Jūs išvažiavote, kai jau viskas nurimo.

– Galbūt akistata su galimybe mirti kažką pajudina. Pradeda skleistis kitos mintys, kitoks gyvenimo pajautimas – kas yra gyvenimas, kokios vertybės, už ką atiduoti tą gyvenimą. Kadangi viskas baigėsi, atsirado kitoks gyvenimo skonis, religija. Tokiomis akimirkomis, kai priartėji prie mirties, juk nori kažkokios pagalbos. Tada atrodo, kad Dievas ir yra atsakymas į klausimus, kas yra amžinybės ilgesys, iš kur nenoras, baimė baigti egzistenciją, nejau pokšt – ir nėra manęs, kur visa tai dingsta?

– Išvažiavote į Švediją realizuoti savo minčių?

– Pradėjau domėtis savo siela.

– Ir vėl grįžote į teatrą.

– Taip, bet visi mano gyvenimo didesni pokyčiai įvyko atsitiktinai. Atsitiktinai aš tą draugą sutikau, kuris ėjo į konsultacijas, atsitiktinai kitą draugą sutikau, kuris pasiūlė man į „durnyną“ nueiti. Atsitiktinai į Švediją nuvažiavau ir grįžau atitiktinai. Atsitiktinumai (nors tai savotiški dėsningumai) ir keičia mano gyvenimą. Manau, kad daugelis žmonių galėtų pasižiūrėti į savo gyvenimą ir pamatytų, kad pasikeitimai nebuvo suplanuoti, nes planuoji viena, o dalykai atsitinka ir tave veda. Tarytum atsakymai jau yra paruošti – sutinku arba ne, nedarysiu. „Taip“ arba „ne“ yra kiekvieną akimirką.

– Esate Panevėžio teatro „Menas“ vadovas ir režisierius. Dažnai sakoma, kad žmonės teatre prašo tik ko nors linksmo, pramogos. Ar turite taikytis prie tokio požiūrio?

– „Taip“ arba „ne“. Jei komedija įdomi ir joje ne tik paviršutiniškas juokinimas, bet ir galimybė paieškoti, save atrasti, džiaugsmą patirti, išgyventi įdomią, gyvą situaciją ir man, ir žiūrovui, kodėl gi ne? Juk mes į save irgi su humoru pasižiūrime. Toks požiūris labai geras. Ar turiu taikstytis? Ne, neturiu. Ir netgi negaliu taikstytis.

– Bet Jums reikia užsidirbti pinigų, pritraukti žiūrovų, kitaip negalėsite pastatyti nė vieno naujo spektaklio.

– Jei tau duota tiek, tiek ir turi. Verkti ir svajoti apie tai, kad bus duota daugiau, nėra ko. Labai aišku, konkretu, paprasta. Mes nenaudosime dekoracijų, kostiumų, bet statysime. Juk gyvenimas eina, tu turi daryti. Jei turi postūmį, darai, skaitai medžiagą, nori ja pasidalinti. Iš esmės teatras yra dalijimasis savo išgyvenimais, patirtimi, intuicija.

– Kas Jums yra teatras?

– Kelias į savęs pažinimą. Man teatras nėra tikslas, jis – tik galimybė gyventi, pažinti, daryti tai, kas man įdomu.

– Bet žiūrovas Jums vis tiek svarbus?

– Žiūrovas susideda iš konkrečių žmonių. Man svarbūs konkretūs žmonės.

– Ar teatras jau išsiugdė savo publiką?

– Taip. Man atrodo, jau atsiranda teatro publika. Visą laiką svajojau apie mūsų teatro žmones, kurie mus supranta, su mumis dalinasi, su kuriais mes irgi galime pasidalinti. O durys atidarytos visiems. Kažkam įdomu kažkas kita – jis atėjo ir nuėjo. O kiti nusėda, su jais jauti ryšį, jiems įdomu tai, ką mes darome, mums įdomu, kaip jie tai priima. Tada mes kartu judame: atveriame, kažką išsiaiškiname, pradedame abejoti. Man patinka tas nežinojimas.

Nežinojimas atveria labai daug galimybių. Tik pripažinęs, kad nežinai, gali atsiverti kažkam naujam. Aš buvau mokytas, kad turiu viską žinoti. Tavęs paklausia – turi iškart atsakyti. Bet žinojimas ir turėjimas žinoti uždaro, labai apriboja mąstymą. O aš nežinau. O kai nežinau, tada prasideda kitas procesas. Kai leidi sau nežinoti, iš tavęs pradeda vaikščioti kažkokie atsakymai. Tu tik duok sau laiko pasižiūrėti į tą nežinojimą.

Visas interviu su V. Kaniušoniu – LRT Kultūros laidoje „Naktinis ekspresas“.

Portugalijoje vykusiame Tarptautiniame Festroia kino festivalyje Igno Jonyno „Lošėjas“ apdovanotas prizais už geriausio aktoriaus vaidybą ir geriausią filmo scenarijų.

„Sidabriniais delfinais“ už geriausią aktorių lietuvių filme „Lošėjas“ įvertintas Vytautas Kaniušonis, už geriausią filmo scenarijų – Kristupas Sabolius ir Ignas Jonynas, pranešė filmo atstovė spaudai Jurga Vilpišauskaitė.

30-ą kartą Setubalio mieste organizuojamas seniausias ir prestižiškiausias festivalis vadinamas „Portugalijos Kanais”. Šiais metais jubiliejinio festivalio komisija buvo sudaryta iš praėjusių metų nugalėtojų. Pagrindinės programos vertinimo komisijais nariais buvo režisieriai Josas Stellingas iš Olandijos, Shemi Zarhin (Šemi Zarin) iš Izraelio, Anca Damian (Anka Damian) iš Rumunijos, aktorius Ingvaras Sigurdssonas iš Islandijos, aktorė Monika Hilmerova iš Slovakijos, operatorius Karelas Fairaislas iš Čekijos.

„Lošėjas“ pagrindinėje programoje varžėsi tarp 14 filmų iš Austrijos, Izraelio, Portugalijos, Olandijos, Suomijos, Norvegijos, Belgijos, Švedijos, Danijos ir Kroatijos.

Festivalio prizą „Auksinis delfinas“ pelnė kroatų režisieriaus Vinko Bresano filmas „The Priest’s Chlidren“.

„Lošėjas“ – pirmasis filmas iš Baltijos šalių, kurio pasaulinė premjera įvyko San Sebastiano kino festivalyje. Varšuvos ir Paryžiaus kino festivalyje filmas laimėjo po specialųjį žiuri prizą, taip pat Paryžiuje pelnė apdovanojimą už geriausią filmą. I.Jonyno juosta taip pat dalyvavo Vokietijos, Liuksemburgo, Estijos, Indijos, Maroko, Gruzijos, Italijos, JAV, Airijos, Meksikos kino renginiuose. Šią vasarą filmas varžysis Anglijos, Serbijos ir Rusijos festivaliuose.