"Visur vyksta manipuliavimas visuomenės nuomone politinės kovos tikslais. Kas konkrečiai su kuo ir dėl ko kovoja, negalime įžiūrėti, lieka tik spėlioti", – mano filosofas Vytautas Rubavičius.

Vyriausioji rinkimų komisija po dvejus metus trukusio tyrimo nusprendė, kad Seimo nario, Lietuvos žaliųjų ir valstyčių sąjungos pirmininko, "Agrokoncerno" savininko Ramūno Karbauskio finansuotas serialas "Naisių vasara" yra ne tik muilo opera, bet ir paslėpta politinė reklama. Tiesa, ne taip giliai ir paslėpta. Pagrindinis personažas – iš akies luptas pats R.Karbauskis, aktorius retkarčiais prabyla R.Karbauskio frazėmis, ekrane šmėkščioja tikras jo politinės partijos laikraštis ir t.t. Kodėl apskritai manipuliuojama visuomenės sąmone?

Ramūnas Karbauskis (kairėje) ir Aurimas Žvinys (dešinėje) V. Skaraičio ir K. Kavolėlio/ BFL nuotr.

"Serialas – normalus kūrinys, kurį kūrė turtingas žmogus, investavo į šiokią tokią kultūrą, – atremia vienų politikų kaltinimus vienam politikui R.Karbauskiui žinomas filosofas, rašytojas, "Poezijos pavasario" laureatas, visuomenininkas V.Rubavičius. – Davė darbo, uždarbio, pragyvenimą daugeliui kultūros žmonių. Manau, kad čia gali jam rašyti tik pliusus. Visada kūrybinį įdirbį gali vienaip ar kitaip panaudoti. Žmonės taip daro, nematau didelių R.Karbauskio nuodėmių.

– Ar nieko tokio, kad Naisių personažas panašus į R.Karbauskį?

– Na, skaitome ir autobiografines knygas. Net pinigus mokame už jas. O personažas nėra kaip iš akies luptas, nes apie R.Karbauskio vidinį gyvenimą, nei apskritai gyvenimą, oligarchinį gyvenimą mes nežinome. Sunku teigti, kad personažas R.Karbauskis. Ir vargu kada R.Karbauskis vaizduos savo gyvenimą kokiuose nors serialuose.

– Tačiau ažiotažas kilo. Tai įvardyta užslėpta politine reklama.

– Ažiotažas vyksta politinės kovos lauke. Dabar ta politinė kova susijusi su artėjančiais prezidento rinkimais. Klausimas, kas įgaus didžiausią politinį svorį tuose politikos užkulisiuose parenkant naująjį prezidentą, kurį Lietuva turėtų džiaugsmingai išrinkti?

Atkreipkite dėmesį, kad R.Karbauskis kuria antrąją Seimo komisiją, kuri turėtų vienaip ar kitaip pratęsti įvairius tyrimus, o tie tyrimai jau nukreipti ir į prezidentūrą. Labai aiškiai galima suvokti, kad R.Karbauskis kai kurias galias būsimuose prezidento rinkimuose iš dabartinės Prezidentės nori atimti. Čia yra didelis žaidimas. Ir kam jis panaudos tą savo būsimą galią, niekas nežino. Visi svarsto apie tai.

Visuomenės sąmone manipuliuojama visais lygmenimis ir įvairiausiais būdais. Tas "Naisių vasaros" serialo knebinėjimas, politinių bruožų suteikimas yra iš tos pačios manipuliavimo virtuvės. Vyksta politinė kova, tas serialas suvokiamas kaip politinės kovos priemonė ir norima ją atsukti prieš patį R.Karbauskį.

Ažiotažas vyksta politinės kovos lauke. Klausimas, kas įgaus didžiausią politinį svorį tuose politikos užkulisiuose parenkant naująjį prezidentą, kurį Lietuva turėtų džiaugsmingai išrinkti?

– Ar pavojingesni serialuose užslėpti veikėjai ir idėjos, ar tie, kurie valdo televizijas ir be serialų gali manipuliuoti visuomenės nuomone?

– Be abejo, antrieji. Mes gyvename paprastos tikrovės sąlygomis, bet tos tikrovės nenorime įžiūrėti. Kas dabar formuoja visuomenės sąmonę? Tam tikros korporacijos, viešųjų ryšių kompanijos. Kas yra viešųjų ryšių kompanijos? Jų tikslas ir yra manipuliuoti, valdyti visuomenės sąmonę tam tikru reikalingu būdu. Ir kiek sėkmingai valdai tai, tiek ir gauni, toks tavo uždarbis. Jei įtrauki savo draugus televizijoje, kitoje žiniasklaidoje, esi geras manipuliatorius. Viskas gerai, toks tas verslas.

Joks politikas šiais laikais neapsieina be viešųjų ryšių kompanijos. Žinome, kad be šitų kompanijų neapsieina nei Valstybės saugumo departamentas (VSD), nei prezidentūra, nei visi kiti. Mykolo Katkaus pavardė jau visiems žinoma.

– Kaskart rinkimus laimi vis kita publika. Vienų pergalės laidas – marinuoti agurkai, kitų – tai, kad jie ekrano ar scenos žvaigždės. Kaip lengva žmogų paveikti. Deja, paskui vis dėlto ateina nusivylimas.

– Žmonės jau senokai viskuo nusivylę. Žmonės dažniausiai renka agurkus tada, kai nori parodyti, kad yra prieš visus, kurie valdo dabar. Netenkina valdymas, netenkina visa politinė sistema. Balsuoja prieš tuos, o balsuodami prieš, išrenka bet ką kitą. Taip buvo ir su "Naująja sąjunga", Artūro Paulausko atėjimu į valdžią. Žmonės balsavo prieš valdančiuosius. Kad taip atsitiktų, turi būti atsiųstas kažkoks kitoks kandidatas. Jis yra įsukamas, į ji žmonių dėmesys ir nukrypsta. Per kitus rinkimus lauksime kažkokių kitų veidų.

Prisiminkime ir mūsų Prezidentės išrinkimą. Juk ji nusileido tarsi iš dangaus. Ar ji buvo politikė? Ar ji buvo Lietuvoje žinoma? Kas apie ją žinojo? Niekas. Bet, pasirodo, žmonės ją išrinko.

Taip ir su kitų rinkimų kandidatais gali būti. Kažkas atranda, kažkas po to įsuka. Kažkas – tie žmonės, kurie suvokia, kokia jiems Lietuva reikalinga. Tai ne tik Lietuvos, bet ir europinis reikalas. Ten aukštesniu lygiu sprendžiama, kaip ir kada įsukti kampaniją. Tik klausimas, kaip tai padaryti, kad Lietuvos žmonės plodami katučių jį išsirinktų.

– Visuomenę labai paveikia idėja, kad prieš įvairius rinkimus kandidatais tampa nepartiniai. Partija po savo vėliava priims iš šono labai gerų žmonių, kurie neatrodo nomenklatūra. Paskui realybėje matome visiškai kitką.

– Ta nomenklatūra, kuri susiformavo 1990-aisiais, iki šiol yra valdžioje. Yra vadinamasis 2K projektas (Andrius Kubilius ir Gediminas Kirkilas – aut. past.), jis pasipildė naująja europine nemenklatūra, kuri jau ruošiasi kilti į europinės politikos lygį. Jai Lietuva jau nebereikalinga. Įsiskaitykime į jaunųjų konservatorių elito samprotavimus apie tai, kad Lietuva turėtų kuo greičiau atiduoti visus valdymo svertus Briuseliui. Įskaitant švietimą, mokslą ir sveikatos apsaugą. Jų vizijoje šios valstybės nebėra. Kas lieka? Iš Briuselio administruojama teritorija. Jie tikisi, kad su tokiomis savo mintimis ir dideliu darbu užsitarnaus neblogą administratorių padėtį aukštesniu politiniu lygiu.

Bet norint iškilti aukščiau, privalai tenkinti tam tikrus reikalavimus ir parodyti, kad supranti, kokio lygio politikai ten reikalingi. Žiūrėkime, ką darė Saulius Skvernelis eidamas į valdžią. Žadėjo ir Stambulo konvenciją ratifikuoti, aiškino, kad lietuvių kalbos nereikia, kad reikia keisti abėcėlę ir t.t. Visa ši darbotvarkė yra ir liberalų, ir tų žmonių, kurie tikisi gauti europinį parašą savo karjerai.

– Dar viena manipuliavimo atmaina – gerai žinomais asmenimis. Kritikai pakviečiami dirbti politikų patarėjais ir eliminuojami. Pirmeivis buvo praeitą kadenciją vidaus reikalų ministru dirbęs dabartinis premjeras S.Skvernelis, pakvietęs patarinėti pareigūnų profsąjungų lyderį Vytautą Baką. Paskui šis tapo S.Skvernelio bendražygiu. Šią kadenciją tokių atvejų labai daug. Ekonomistas prof. Romas Lazutka, pareigūnų profsąjungų lyderis Vladimiras Banelis jau pasitraukė iš socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėjų. Itin kritiškai nuolat atsiliepdavusi apie Vyriausybės veiklą aktyvių mamų sambūrio veikėja Kristina Paulikė, pakviesta ten nutilo. Tokiu būdu valdžia sudaro žmonėms įspūdį, kad išspręstos visos buvusios problemos?

– Pradiniame etape taip. Tie, kuriems dar rūpi Lietuva, kurie į tą socialinę materiją žiūri blaiviu žvilgsniu, kurie mato baisumus ir negeroves, įtraukiami, kad negalėtų kritikuoti, o paskui išmetami. Arba patys išeina supratę, kad buvo pasikviesti tik kaip priedanga.

– Šios Lietuvos istorijoje prieš rinkimus būta ir gerokai rimtesnių pažadų, nei padidinti pensijas ar sumažinti mokesčius. Ko gero, pirma labiausiai žmonėms patikusi idėja – kova su privilegijomis. Tačiau toje kovoje kažkaip laimėjo… ne išrinkti politikai, o privilegijos. Jau nepriklausomybės pradžioje imta manipuliuoti žmonių jausmais?

– Privilegijos tuoj pat buvo grąžintos ir dar didesnio masto. Lietuviai be privilegijų negali. Na kam ateini į valdžią? Valdžia tam, kad turėtum.

Girdėjome ir kitų labai rimtų pažadų, ypač prieš 1996 m. rinkimus, kai į valdžią grįžo konservatoriai. Turėjome viltį dėl desovietizacijos. Turėjome viltį, kad bus išaiškinti Lietuvos laivyno žlugdytojai, parceliuotojai. Lietuva, kaip jūrinė valstybė, buvo sunaikinta. Konservatoriai buvo žadėję išsiaiškinti kaltininkus, tačiau viskas taip ir liko.

Kuo toliau, tuo daugiau klausimų kyla. Pavyzdžiui, dėl istorinio suskystintųjų dujų terminalo. Labai reikalingas, tačiau irgi su aferomis susijęs. Daug klausimų kabo. Nežinia, kada jie bus iš esmės išsiaiškinti. Tokie klausimai iškeliami tam tikru metu kaip politinė priemonė manipuliuoti visuomenės nuomone.

– Gal tam metas bus kurie nors artimiausi rinkimai?

– Matyt. Lietuvoje pilna tokių dalykų, kuriuos galima akcentuoti ir žadėti atskleisti paslaptis. Tik realiai niekas iš vietos nepajuda. Tiesa, emigracija "juda iš vietos", kaip buvo, taip ir tęsiasi.

– Kai kuriuos praeities dalykus politikai vis dėlto aiškinasi. Visuomenei pateiktos kaip skandalingos Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išvados apie politikų ir verslo santykius. Tačiau patys parlamentarai jas vertina prieštaringai – tyrimas buvo selektyvus, ne visos pavardės ir įmonių pavadinimai pakliuvo ant Seimo tyrėjų stalo.

– Visi tai mato. Yra toks paprastas sveiko proto pastebėjimas, kad pateikiami, tiražuojami įrašai neturi jokių teisinių pasekmių. Todėl, kad tai yra tik pokalbiai, o ne veikos. Manau, kad VSD turėjo užfiksavusi ir tam tikrų veikų. Tada kyla klausimas: jei nuslėpėte jas, patys padėjote nusikaltėliams. Nebus paskelbta jokių veikų, nes tada teks traukti atsakomybėn ir mūsų specialiąsias tarnybas. O visos tos pažymos neturi jokios baudžiamosios galios. Šis politinis procesas irgi tapo tik visuomenės aistrų kaitinimu, sąmonės manipuliavimu.

– Iš Seimo išvadų žmogus pasąmonėje susidaro išvadas, kad tie, kurie išvardyti, yra blogi, už juos nereikia balsuoti?

– Taip. Ir dar reikia palaukti, gal kažkuriuo metu dar kažkas bus paminėtas. Čia didžiausios galimybės manipuliacijoms.

– Reikia tikėtis, kad artėjant rinkimams gali būti ištraukta ne viena bomba?

– Kas gali ištraukti bombą? Kad ištrauktum bombą, reikia, kad kažkas duotų įsakymą. Na, nebūna taip, kad VSD pati traukia bombas. Arba kitos mūsų specialiosios tarnybos. Jos negali pačios to padaryti. Kažkas duoda įsakymą. Gali duoti premjeras, kuris kažką valdo. Gali – prezidentūra. Yra tik du galios centrai, kurie gali.

Kai kažkas pagalvojęs ar nepagalvojęs duoda įsakymą viena ar kita paskelbti, atsiranda sava tų skandalų logika. Į visas pasekmes neįmanoma atsižvelgti. Kaip dabar prezidentūra neatsižvelgė į tas, kurios jai pačiai gali kilti. Ypač jei R.Karbauskis suorganizuos antrą Seimo tyrimo komisiją.

– Ar nebus R.Karbauskis sutabdytas?

– Matome, kad bandoma. Bet nelabai išeina, nes dar kažkas pradeda čia žaisti savus žaidimus.

– Tarp paminėtų Lietuvos galios centrų nuolat kyla didelė konfrontacija. Gal čia tik tokį įspūdį visuomenei norima sudaryti?

– Nieko negalime pasakyti žiūrėdami iš šono. Gali būti sutarimas dėl kažkokių dalykų. Gal taip atsiranda palaikymas S.Skverneliui kandidatuojant į prezidentus.

Galios centrai vienai žiniasklaidai pateikia vieną informaciją, kitai – kitą. Vyksta manipuliavimas visuomenės nuomone politinės kovos tikslais. Kas konkrečiai su kuo ir dėl ko kovoja, negalime įžiūrėti, lieka tik spėlioti.

Pas mus praktiškai visos partijos yra ne vakarietiškos, o organizacijos aptarnauti oligarchinį kapitalą. Skiriasi tik pavadinimai, aptarnavimo galia.

– Paaiškės per artimiausius savivaldos rinkimus?

– Dabar labai svarbus metas. Prezidentė neaišku kodėl užsipuolė visuomeninius komitetus, kurie apskritai neminimi pažymose, bet įvardijami kone didžiausiu Lietuvos blogiu. Pas mus komitetai tik pirmąją kadenciją išrinkti, o visoje Europoje jie – susifomavusi praktika.

– Lietuvoje beveik visos partijos turi tamsių dėmių. Galima sakyti, kad partinė sistema sugriauta?

– Pas pus praktiškai visos partijos yra ne vakarietiškos, o organizacijos aptarnauti oligarchinį kapitalą. Skiriasi tik pavadinimai, aptarnavimo galia. Tokia mūsų politinė sistema.

– Bet ir dabartinė Seimo valdančioji dauguma linkusi tarnauti didžiajam kapitalui. Buvo siūlymas labiau apmokestinti turtingiausiuosius, t.y. dividendus. Tačiau parlamentas nusprendė, kad jie ir taip daug moka – net 15 proc., todėl nuspręsta šio mokesčio nedidinti.

– Taip, baigėsi kaip visada: mums reikia labai saugoti, puoselėti tuos, kurie uždirba daugiausia. Tokia ideologija visą laiką ir įgyvendinama.

Žinome, kad darbdaviai pas mus labai sunkiai dirba kurdami darbo vietas, todėl jiems turi būti kuriama kuo daugiau lengvatų. O už jų sunkumus turi sumokėti darbo jėga.

– Manipuliuojama darbuotojais, nes gąsdinama, jog reikia džiaugtis, kad turi darbo? Kai žmogui labai blogai, kad jis nesipriešindamas kentėtų, reikia pasakyti, jog gali būti dar blogiau?

– Žinoma. Tokia ideologija. Negali pateikti, kad apiplėšia, išsunkia. Turi pateikti, kad tai yra gėris, didelis gėris. Prieš kiek laiko matėme, kaip Lietuvos laisvosios rinkos instituto, kiti ekspertai ir politikai aiškino, koks didžiulis blogis bus, jei bus padidinta minimali mėnesio alga. Baisu, kas darysis! Konkurencingumas nusės, į mus niekas nebežiūrės, investicijos slops ir t.t. Mes išgyvensime didžiulę krizę. Nors esame ištikti krizės visais aspektais.

„Ji pati kaip žmogus, kaip moteris, buvo išskirtinė. Didelė moteris ir didelė kūrėja, didelė prozininkė“, – BNS sakė V. Rubavičius.

Anot V. Rubavičiaus, V. Jasukaitytė buvo giliai tikinti, visus savo veiksmus matuojanti sąžinės ir krikščioniškų vertybių matu, todėl su Sąjūdžiu nuėjusi į politiką joje nepasiliko, grįžo prie kūrybos.

„Jos palikimo ypatumai plaukia iš jos būdo ir prigimties bruožų. Buvo nepaprastai drąsi, ištikima ir tiesi moteris. Buvo tikinti Dievą ir visada tikrindavo savo veiksmus sąžinės ir krikščioniškų vertybių matu. Toks gyvenimo būdas jai ganėtinai trukdė, ypatingai naujomis sąlygomis, kai visi stengėsi gyventi kuo geriau ir praturtėti kuo greičiau“, – sakė kultūrologas.

V. Rubavičius pažymėjo, kad į literatūrą V. Jasukaitytė atėjo gana anksti, jos pirmoji knyga buvo apdovanota Zigmo Gėlės Gaidamavičiaus premija, bet kaip neeilinė prozininkė ji pasirodė 1981 metais su apysakų romanu „Stebuklinga patvorių žolė“.

„Ir skaitytojus, ir literatūrologus nustebino jos kalbinis vaizdingumas, atminties ir vaizduotės dermė, ir toks magiškas pasaulio regėjimo būdas. Labai buvo keista, kad palyginti jauna rašytoja nepaprastai sugeba įsijausti į istorinį laiką, savo giminės istoriją, ir ta istorija papasakota stulbinamai įtaigiai. Ši knyga įėjo į mūsų literatūros istoriją ir gavo tarptautinį pripažinimą“, – kalbėjo V. Rubavičius.

Anot publicisto, V. Jasukaitytė su Sąjūdžiu natūraliai pasuko į politiką, buvo išrinkta Aukščiausiosios Tarybos deputate, tapo Kovo 11-osios Akto signatare.

„Tik dalyvavimas politinėj veikloj ne visada rašytojams rožėmis klotas, ji stengdavosi kalbėti tiesiai, teisingai, o politikoje nuo pirmųjų dienų įsivyravo manipuliaciniai dalykai, tad jai teko išgerti ir tą karčią paskalų ir šmeižtų taurę“, – sakė V. Rubavičius.

Kalbėdamas apie jos vėlesnius kūrinius, trilogiją „Golgotos vynuogės“, „Marija Egiptietė“ ir „Dievas miršta vienas“, V. Rubavičius pažymėjo, kad tai pirmas ir vienintelis lietuvių literatūros kūrinys, kuriame pasakojama Jėzaus Kristaus istorija.

„Ta trilogija stebina ir, manau, stebins skaitytojus ir užmoju, ir galinga dvasine vaizduote“, – pabrėžė V. Rubavičius.

Kalbėdamas apie rašytoją jis taip pat sakė, kad ji „visą gyvenimą jautėsi moterimi, didžiavosi savo moteryste ir sykiu suvokė tą moterystę ir kaip motinystę, ir kaip šventą priesaką būti moterimi“.

Rašytoja, poetė, Kovo 11-osios akto signatarė V. Jasukaitytė mirė Klaipėdos ligoninėje šeštadienio rytą po ilgos ir sunkios ligos.

V. Jasukaitytė gimė gimė 1948 metais Šiaulių rajone Pumpučių kaime. Vidurinį išsilavinimą įsigijo dirbdama ir besimokydama vakarinėje mokykloje, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete.

Pirmą poezijos knygą „Ugnis kurią reikia pereiti“ išleido 1976 metais. Ji buvo apdovanota Zigmo Gėlės Gaidamavičiaus literatūrine premija kaip geriausias poetinis debiutas.

Poetė, rašytoja iš viso išleido septynias poezijos knygas, dvi apysakų knygas, esė „Golgotos vynuogės“, keturis romanus („Po mūsų nebebus mūsų“, „Marija Egiptietė“, „Dievas miršta vienišas“ ir „Aš nužudžiau savo dukterį“). Pagal rašytojos scenarijų sukurtas kino filmas „Žolės šaknys“.

Raštą pasirašę Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, Tvarkos ir teisingumo, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos, Lietuvos socialdemokratų darbo frakcijų nariai išreiškė susirūpinimą dėl viešojoje erdvėje pasirodžiusios skandalingos informacijos apie persekiojamą filosofą dėl, kaip manoma, jo įsitikinimų ir pažiūrų. Kreipimesi Seimo nariai pabrėžė, kad ši istorija ne tik baugina visuomenę, bet ir meta šešėlį ant teisėsaugos institucijų, nes V. Rubavičiaus persekiojimui buvo pasirinktos specialiųjų tarnybų taikomos psichologinio bei moralinio bauginimo priemonės ir metodai, liudijantys apie specifinį galimai nusikalstamą veiką atlikusio asmens (ar asmenų) pasiruošimą, specialią įrangą ir įgūdžius.

Seimo nariai atkreipė dėmesį, kad V. Rubavičiaus terorizavimas buvo siejamas su jo pažiūromis ir ankstesniais pasisakymais viešojoje erdvėje, todėl galimos nusikalstamos veikos, atliktos filosofo atžvilgiu, ne tik pažeidžia Baudžiamojo kodekso nuostatas, bet ir pamatines žmogaus teises ir laisves. Atsižvelgdami į tai, kad galima nusikalstama veika buvo padaryta sunkinančiomis aplinkybėmis, į jos atgarsį visuomenėje bei taikytus specifinius metodus, Seimo nariai paprašė generalinio prokuroro vertinti nusikalstamą veiką ne tik kaip grasinimą nužudyti arba žmogaus terorizavimą, bet kartu nustatyti, ar nebuvo pažeisti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą reglamentuojantys Baudžiamojo kodekso straipsniai.

Seimo nariai pabrėžė, kad generalinė prokuratūra yra svarbiausia institucija, turinti ginti viešąjį interesą, todėl paprašė šią rezonansinę bylą, jei ikiteisminis tyrimas jau pradėtas kitose institucijose, perimti savo žinion.

Kultūros ir meno premijos laureatas, filosofas V. Rubavičius praėjusią savaitę kreipėsi į teisėsaugą dėl galimo politinio persekiojimo, apie kurį išvakarėse taip pat informavo Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą bei Kriminalinės žvalgybos parlamentinės priežiūros komisiją.

Kaip Eltai sakė V. Rubavičius, intensyvius persekiojimo veiksmus jis patyrė šį pirmadienį, mažiau intensyvius - antradienį. Gruodžio 11 dieną buvo įsilaužta į jo asmeninį kompiuterį, į kurį buvo siunčiami grasinimai ir patyčios. Siūlyta „keisti mąstymą“, įspėta - „nepasislėpsi“ ir grasinta „pakasti“. Vykstant išpuoliui buvo pakeisti prieinamų interneto tinklų pavadinimai, stebėti ir realiu laiku komentuoti namuose esančių žmonių veiksmai, trumposiomis žinutėmis referuota į namuose vykusį gyvą pokalbį.

Seimo narius pasiekė ir daugiau detalių: tą patį vakarą įeita į namus, pavogtas telefonas, palikti akivaizdūs apsilankymo ženklai, kurių lengvai galima ir nepalikti, kitą rytą telefonas su ištrintais duomenimis rastas paliktas laiptinėje.

Paklaustas, kas ir kodėl galėtų taip elgtis, V. Rubavičius Eltai sakė, kad sunku pasakyti. „Visi žmonės yra susiję, gal kažkam užkliuvo mano rašiniai, o gal kažkas per mane su kažkuo iš politikų nori suvesti sąskaitas, imituodami politinį persekiojimą, ir pasirinkęs mano asmenį kaip tam tikro persekiojimo objektą. Sunku daugiau pasakyti - Lietuvoje juk žmonės išmanūs, moka vieni kitus kankinti. Bet kad yra panaudotos kibernetinės aukšto lygio priemonės, man akivaizdu“, - kalbėjo filosofas.

Pasak V. Rubavičiaus, jis niekada negalėjo skųstis žodžio laisve, visada rašė tai, ką nori, tik ne visuomet būdavo spausdinamas. „Tačiau tai yra suprantama, turint omenyje, kad keičiasi pagrindinės ideologinės nuostatos, ir tam tikros reiškiamos mintys ar susirūpinimas valstybės politikoje vykstančiais reiškiniais tampa nepageidaujami. Nebuvo taip, kad neturėčiau kur pasakyti savo žodžio. Šiuo metu taip pat jaučiuosi laisvas kalbėti, tik taip pat manau, kad žmonės, kurie galbūt labai domisi manimi, girdi ir šį pokalbį. Nieko nepadarysi - gyvename technologinių galimybių metu, kai viskas įmanoma ir apie žmogų viską galima sužinot“, - sakė V. Rubavičius.

Vilniaus Forumo išplatintame pranešime teigiama, kad Lietuvoje daugėja politinio persekiojimo apraiškų. Politiškai motyvuoti išpuoliai prieš laisvai mąstančius ir kritiškai vertinančius Lietuvos padėtį bei ydingus valdžios ir kitų institucijų veiksmus darosi vis dažnesni, atviresni ir įžūlesni.

„Prieš V. Rubavičių pasitelkti veiksmai liūdnai primena specialiųjų tarnybų taikomus moralinio ir psichologinio spaudimo ir bauginimo metodus. Jų pobūdis ir mastas liudija, kad išpuolio vykdytojai yra įsitikinę savo nebaudžiamumu ir jaučiasi esą aukščiau įstatymo. Šiems veiksmams būdingi tipiški politinio persekiojimo dėl ,,neteisingų“ pažiūrų bruožai“, - konstatuojama pranešime.

Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, filosofijos mokslų daktaras V. Rubavičius - Lietuvos poetas, publicistas, kultūros kritikas, žurnalistas, vertėjas. 2007 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. 1975 m. Vilniaus universitete baigė astrofiziką. Dirbo filosofijos, sociologijos ir teisės institute, redagavo žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“, buvo „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriumi ir redakcijos darbuotoju.

2012 m. V. Rubavičius apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija.  

Kaip Eltai sakė V. Rubavičius, intensyvius persekiojimo veiksmus jis patyrė šį pirmadienį, mažiau intensyvius - antradienį. Gruodžio 11 dieną buvo įsilaužta į jo asmeninį kompiuterį, į kurį buvo siunčiami grasinimai ir patyčios. Siūlyta „keisti mąstymą“, įspėta - „nepasislėpsi“ ir grasinta „pakasti“. Vykstant išpuoliui buvo pakeisti prieinamų interneto tinklų pavadinimai, stebėti ir realiu laiku komentuoti namuose esančių žmonių veiksmai, trumposiomis žinutėmis referuota į namuose vykusį gyvą pokalbį.

Seimo narius pasiekė ir daugiau detalių: tą patį vakarą įeita į namus, pavogtas telefonas, palikti akivaizdūs apsilankymo ženklai, kurių lengvai galima ir nepalikti, kitą rytą telefonas su ištrintais duomenimis rastas paliktas laiptinėje.

Paklaustas, kas ir kodėl galėtų taip elgtis, V. Rubavičius Eltai sakė, kad sunku pasakyti. „Visi žmonės yra susiję, gal kažkam užkliuvo mano rašiniai, o gal kažkas per mane su kažkuo iš politikų nori suvesti sąskaitas, imituodami politinį persekiojimą, ir pasirinkęs mano asmenį kaip tam tikro persekiojimo objektą. Sunku daugiau pasakyti - Lietuvoje juk žmonės išmanūs, moka vieni kitus kankinti. Bet kad yra panaudotos kibernetinės aukšto lygio priemonės, man akivaizdu“, - kalbėjo filosofas.

Sunku daugiau pasakyti - Lietuvoje juk žmonės išmanūs, moka vieni kitus kankinti. Bet kad yra panaudotos kibernetinės aukšto lygio priemonės, man akivaizdu.

Pasak V. Rubavičiaus, jis niekada negalėjo skųstis žodžio laisve, visada rašė tai, ką nori, tik ne visuomet būdavo spausdinamas. „Tačiau tai yra suprantama, turint omenyje, kad keičiasi pagrindinės ideologinės nuostatos, ir tam tikros reiškiamos mintys ar susirūpinimas valstybės politikoje vykstančiais reiškiniais tampa nepageidaujami. Nebuvo taip, kad neturėčiau kur pasakyti savo žodžio. Šiuo metu taip pat jaučiuosi laisvas kalbėti, tik taip pat manau, kad žmonės, kurie galbūt labai domisi manimi, girdi ir šį pokalbį. Nieko nepadarysi - gyvename technologinių galimybių metu, kai viskas įmanoma ir apie žmogų viską galima sužinot“, - sakė V. Rubavičius.

Ketvirtadienį Vilniaus forumo išplatintame pranešime teigiama, kad Lietuvoje daugėja politinio persekiojimo apraiškų. Politiškai motyvuoti išpuoliai prieš laisvai mąstančius ir kritiškai vertinančius Lietuvos padėtį bei ydingus valdžios ir kitų institucijų veiksmus darosi vis dažnesni, atviresni ir įžūlesni.

„Prieš V. Rubavičių pasitelkti veiksmai liūdnai primena specialiųjų tarnybų taikomus moralinio ir psichologinio spaudimo ir bauginimo metodus. Jų pobūdis ir mastas liudija, kad išpuolio vykdytojai yra įsitikinę savo nebaudžiamumu ir jaučiasi esą aukščiau įstatymo. Šiems veiksmams būdingi tipiški politinio persekiojimo dėl ,,neteisingų“ pažiūrų bruožai“, - konstatuojama pranešime.

Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, filosofijos mokslų daktaras V. Rubavičius - Lietuvos poetas, publicistas, kultūros kritikas, žurnalistas, vertėjas. 2007 m. „Poezijos pavasario“ laureatas. 1975 m. Vilniaus universitete baigė astrofiziką. Dirbo filosofijos, sociologijos ir teisės institute, redagavo žurnalą „Mokslas ir gyvenimas“, buvo „Literatūros ir meno“ vyr. redaktoriumi ir redakcijos darbuotoju.

2012 m. V. Rubavičius apdovanotas Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Grupė piliečių ketina Seimui siūlyti įstatymų pataisas, pagal kurias pavardės nelietuviškais rašmenimis būtų leidžiamos tik papildomame paso puslapyje.

Trečiadienį iniciatyvinė grupė, pasivadinusi „Talka: Už Lietuvos valstybinę kalbą“, savo iniciatyvą pristatė Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK), kuri turi išduoti parašų rinkimo lapus. VRK dėl to spręs rugsėjo 2 dieną.

Iniciatoriai ketina surinkti 50 tūkst. Lietuvos piliečių parašų ir pasinaudoti Konstitucijoje įtvirtinta piliečių įstatymo iniciatyvos teise pateikti siūlymą svarstyti Seimui.

Seimui norima pasiūlyti papildyti Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymą, kad pagrindiniame asmens oficialių dokumentų puslapyje vardai ir pavardės būtų rašomi tik valstybinės lietuvių kalbos abėcėlės raidėmis pagal tarimą, o įrašai nevalstybine kalba galėtų būti paso papildomų įrašų puslapyje arba tapatybės kortelės antroje pusėje.

„Manome, kad būtų nušauti du zuikiai - ir valstybinė kalba išsaugota, ir piliečiams, kurie nori užsirašyti asmens tapatybės dokumentuose kita kalba, būtų suteikta tokia galimybė“, - trečiadienį žurnalistams sakė vienas iš iniciatyvinės grupės narių Gintaras Songaila.

Anot jo, surinkus 50 tūkst. piliečių parašų ir Seimui priėmus jų siūlomą projektą, būtų baigtas visuomenės „kiršinimas“ dėl asmenvardžių rašymo.

Kitas grupės narys Lietuvos edukologijos universiteto Istorijos fakulteto dekanas Eugenijus Jovaiša pabrėžė, kad labai svarbu išsaugoti valstybinę kalbą su 32 raidžių abėcėle. Projekte siūloma į įstatymą įrašyti šį abėcėlės raidžių skaičių.

„Jaunimas kartais labai lengvai pasako: kas čia tos trys raidelės (w, x, y). Bet niekas nepasako, kad tų trijų raidelių neužteks. Niekada neužrašysite jokios pavardės, jeigu reikės parašyti lenkišką ž. Vadinasi, į lietuvių kalbą bus įsileisti netipiški jai simboliai, netipiškos raidės“, - sakė profesorius.

„Mūsų kalba susiformavusi praėjusio šimtmečio trečiame-ketvirtame dešimtmetyje, mūsų didieji kalbininkai ją padarė tokią literatūrinę, kokią mes ją dabar turime. Ir jeigu mums į valstybinę kalbą reikia įtraukti naujadarus, atsiduriame XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje, kada literatūrinės kalbos formavimosi procese jau visa tai buvo. Buvo ta w, buvo ir x, buvo ir cz, buvo visokie dalykai, bet mes atėjome dabar tokia gražia seniausia kalba šnekėdami, kad nėra jokio reikalo valstybinę kalbą paversti naujų išbandymų lauku“, - tvirtino E.Jovaiša.

Panašų projektą dėl asmenvardžių rašymo antrame paso puslapyje anksčiau parlamentui yra pateikusi grupė Seimo narių. Tačiau šiam projektui siūlo nepritarti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Jis ragina leisti Lietuvos piliečių asmenvardžius rašyti nelietuviškais rašmenimis, jeigu pateikiamas dokumento šaltinis su tokia pavarde ar vardu.

G.Songaila vylėsi, kad surinkti piliečių parašai paveiks parlamentarų apsisprendimą.

„Manau, kad piliečių nuomonė tikrai svarbi politikams, tas palaikymas turėtų padėti išspręsti tą konfliktinę situaciją“, - teigė jis.

Iniciatyvinei grupei taip pat priklauso rašytojas publicistas Vytautas Rubavičius, aktorius Gediminas Storpirštis, politologas Vytautas Sinica ir kiti.

Pagal Konstituciją, 50 tūkst. Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įstatymo projektą, ir jį Seimas privalo svarstyti.

Iniciatyvinė grupė ne mažiau kaip 50 tūkst. parašų privalo surinkti per dus mėnesius.

„Jei per nustatytą terminą parašų skaičius nebus surinktas, tokiu atveju Seime nebus sprendžiamas šitas klausimas“, - žurnalistams sakė VRK pirmininko pavaduotoja Laura Matjošaitytė.

Lietuvos lenkų politikai ir juos remianti Varšuva ne kartą ragino Lietuvą leisti dokumentuose rašyti lenkiškas pavardes naudojant lenkišką abėcėlę, pavyzdžiui, raidę „w“. Pataisų šalininkai teigia, kad jos būtų svarbios ir santuokas su užsieniečiais sudariusioms lietuvėms.

Kritikai teigia, kad taip būtų sumenkintas konstitucinis valstybinės lietuvių kalbos statusas, gali kilti keblumų skaitant nelietuviškas pavardes.

Kaip panaudoti žmonių išmintį ir kūrybiškumą, valstybei ieškant geriausių sprendimų? Kolektyvinės išminties sistema gali pranokti net ekspertų pasiūlymus.

Gyvename vis didėjančių naujų rizikų pasaulyje. Niūrios demografinės prognozės – tik viena iš paskatų pagaliau imtis ryžtingų veiksmų, tačiau globaliame pasaulyje klaidos kaina labai didelė. Kaip įvertinti priimtų sprendimų pasekmes? Gal todėl niekas nenori ir nedrįsta imtis atsakomybės. Juolab politikos elitas, kuris nesiskundžia gyvenimu. Kai politikai negali ar nenori spręsti problemų, inicijuoti pokyčius telieka mokslininkams, aktyviausiems visuomenės nariams. Tačiau kokiu būdu? Tokia priemonė, kaip referendumas, ne visada yra išeitis.

„Pats referendumas nėra geras įrankis, nes priėmus referendume sprendimą, sprendimo priėmėjai neatsako už pasekmes. Nėra grįžtamojo ryšio iš ateities. Jeigu įvestume kelis rodiklius, susijusius su pasekmėmis, galėtume tą patį referendumą naudoti“, – sako fizikas dr. Saulius Norvaišas.

Mokslininkai turi vertingų įžvalgų bei instrumentų. Pavyzdžiui, Estijos valstybės strategijos esminis bruožas – moksliškai pagrįsta galimų raidos scenarijų analizė. Europos Komisija, kviesdama mokslininkus ir piliečių grupes diskutuoti apie mokslo ir technologijų pažangą bei jų poveikį ekonomikai, sveikatai, aplinkai, modeliuoti pokyčių scenarijus, ketina naudoti tokius instrumentus kaip daugiakriteriai analizės metodai, virtualios tikrovės technologijos, kolektyvinis intelektas ir pan. Išvados bus lyginamos su ekspertų išvadomis.

„Bandymai įtraukti piliečius į sprendimų priėmimą naudojami senokai, bet dažnai tai būna deklaratyvu. Galima pasitarti su piliečiais, bet kas iš to. Sprendimai galų gale vis tiek priimami aukštesnėse instancijose. Tačiau šiuo metu vystomi projektai, kuriais siekiama, kad vietos bendruomenės, vietos gyventojai galėtų patys priimti sprendimus“, – teigia S. Norvaišas.

Svarbus ne tik sprendimų priėmimo, bet ir sukūrimo greitis 

Jei būtų galima išmatuoti išmintį, kuri potencialiai glūdi žmonėse, greičiausiai paaiškėtų, kad jos yra labai daug. Tačiau ji išbarstyta ir nėra tinkamų įrankių jai tapti realiai veikiančia, kuriančia jėga. O žmonių iniciatyva ir kūrybiškumas yra milžiniški. Atskirų šalių ir bendruomenių sėkmės istorijos iliustruoja, jog visa tai išlaisvinus, įvyksta ekonominis, kultūrinis, mokslinis stebuklas. Kaip Singapūre ar Pietų Korėjoje. Kalbant apie šalies tikslą ar tikslus, jie gali būti kaip orientyras ir kartu kaip rodiklis, pasitikrinant, ar artėjama tikslo link ir kokiu greičiu.

„Labai svarbus yra sprendimų priėmimo greitis, bet labai svarbus ir sprendimų sukūrimo greitis. Neužtenka vien priimti sprendimą. Jeigu jis bus blogas, tai pasekmės bus dar blogesnės. Reikalingi specialūs instrumentai, kuriuos siūlo technologijos. Atsiduriame kitoje srityje – socialinių technologijų srity. Socialinės technologijos remiasi ir technologiniais sprendimais“, – aiškina S. Norvaišas.

Labai svarbūs ir modeliai, padedantys suprasti sudėtingus reiškinius ir juos valdyti. Matematikas prof. Šarūnas Raudys teigia, kad gamtos vystymosi principais paremtas visuomenės raidos modeliavimas parodo, kaip priklausomai nuo aplinkos (katastrofų, krizių) kinta altruistų ir egoistų santykis. Esant sunkioms sąlygoms išgyvena tik grupės, kuriose dominuoja altruizmas. Šiais laikais, kai duonai užsidirbti pakanka mažiau pastangų, altruizmas dėsningai mažėja, o atskirtis tarp turtingųjų ir neturtingųjų auga. Ir jokios kalbos, politikų devizai čia nepadės.

Reiktų kurti visuomenės modelius, geriau atitinkančius realybę ir pagal juos ieškoti mechanizmų, leidžiančių sutvirtinti visuomenę. Čia galėtų praversti kolektyvinės išminties sistema. Kolektyvinė išmintis, nors vadinama kitaip, seniai egzistuoja. Tik kolektyvinės išminties reiškimosi galimybės iki interneto atsiradimo buvo ribotos.

„Jamesas Surowiecki, išleidęs knygą „Minių išmintis“, apibendrino įvairius sprendimų bei problemų pavyzdžius ir išskyrė būdingus bruožus kolektyvinei išminčiai reikštis. Jis išskyrė kelis bruožus. Svarbu, kad nepriklausomas sprendimų priėmimas siejasi su anonimiškumu. Būtina, kad sprendimų priėmėjai išmanytų sritį, kurioje dalyvauja, priimant sprendimus. Taip pat turi būti įrankiai, kuriuos dabar siūlo internetas. Tokia simbiozė duoda labai gerą produktą“, – sako S. Norvaišas.

1961 metais JAV prezidento Johno Kennedy suburta ekspertų ir politikų grupė nusprendė nuversti Kubos vyriausybę. Invazija, suplanuota Kiaulių įlankoje, patyrė fiasko. Kai nedidelė žmonių grupė streso sąlygomis mėgina rasti sprendimą, dažnai jos dalyviai paklūsta masių psichologijos reiškiniui, vadinamam grupiniu mąstymu (angl. groupthink). Tai reiškia, kad žmonės linkę pritarti autoritetui – šiuo atveju prezidentui, nedrįsta prieštarauti, nebesugeba kritiškai mąstyti, greičiau paklūsta daugumos nuomonei, net jeigu ji neteisinga.

Tačiau laikantis principų, aprašytų J. Surowieckio knygoje „Minių išmintis“, galima suformuoti tokias žmonių grupes, kurių sprendimai bus geresni už atskirų ekspertų siūlomus sprendimus.

„Pavieniui dirbančių politikų ar jų grupės sprendimai būna blogesni, negu leidus grupei susidaryti natūraliai. Turi būti socialinis algoritmas, kuris suvaldytų tos grupės susidarymą. Negali jungtis į grupę asmenys, kurie neišmano tos srities“, – tvirtina pašnekovas.

Neturi duomenų idėjos tikrumui įvertinti

Visuomenės gebėjimas priimti sprendimus labai priklauso nuo duomenų prieinamumo. Tačiau jie turi būti pateikti tinkama forma automatizuotai didžiųjų duomenų (angl. Big data) analizei. Yra daug idėjų, bet žmonės neturi duomenų, kad galėtų įvertinti idėjos tikrumą. Remdamiesi nepilna ar sąmoningai melaginga informacija, jie susikuria savo pasaulėžiūrą ir pradeda aistringai kovoti už tai. Todėl šiuo metu JAV pademonstravo politinę valią ir jau patvirtino programas, numatytas dešimčiai metų į priekį, siekiant vis daugiau duomenų padaryti viešai prieinamus. Tai pagerins sprendimų kokybę.

„Nemanyčiau, kad yra problemų, kurių negalima išspręsti. Visos socialinės problemos, kilusios iš socialinių santykių, yra geriausiai sprendžiamos tokiu būdu. Nes kuriamas socialinis kapitalas gali būti kuriamas labai greitai“, – sako S. Norvaišas.

Kolektyvinės išminties sistema pajėgi susidoroti su įvairaus masto problemomis. Daugelis problemų kartojasi, tik skiriasi niuansai, kuriuos reikia atrasti, pasitelkiant konkrečios aplinkos žinovus. Tokie metodai jau sėkmingai taikomi, pavyzdžiui, Šveicarijoje.

„Šioje šalyje buvo bandoma įvairiai skatinti gyventojus nenaudoti elektros generatorių, kada jų poreikis didelis. Bandyta skatinti šviečiant arba finansiškai, tačiau nepavyko pasiekti teigiamų rezultatų. Tik mokslininkų grupė sugalvojo, kad reikia ne visus gyventojus skatinti tiesiogiai.

Pati bendruomenė turi išsirinkti vieną žmogų, pagal kurį bus žiūrima, ar jis sumažino energijos suvartojimą piko metu. Jeigu sumažino, apdovanojimą gauna ir jis, ir visi kiti. Tada atsiranda bendruomeninis jausmas ir jis pasirodo esąs efektyvesnis, negu skatinant kiekvieną atskirai“, – pasakoja mokslininkas.

Dažnai galvojama, kad nieko neįmanoma prognozuoti. Todėl reikia elgtis labai atsargiai arba laukti, kol situacija pati išsispręs. Tačiau kai kurios šalys, pvz., JAV XX a. viduryje kelis kartus pasielgė labai ryžtingai, įgyvendinusios didelius infrastruktūros projektus. Dabar liberaliai nusiteikę politikai yra prieš didesnį valdžios kišimąsi, o kita vertus sako, kad dabartinė valdžia neveiksminga. Vienas būdų išeiti iš tokios aklavietės – prognozavimas, naudojant kolektyvinės išminties sistemas. Pavyzdžiui, analizuojant, ką duos atominės energetikos plėtra arba perėjimas prie vandenilio ekonomikos, švietimo reforma ir pan.

„Tos bendruomenės ar šalys, kurios anksčiau pradės naudoti tokius įrankius, gali greičiau išeiti į priekį, spręsdamos įvairias problemas. Tačiau tokie įrankiai gali būti naudojami globaliai. Nėra jokių apribojimų. Pasiūlymai jungtis į komandas atviri.

Pavyzdžiui, kokios nors srities specialistas, suprantantis lietuvių kalbą, gali jungtis į mūsų šalyje vykdomus projektus, gyvendamas Australijoje. Matant, kaip tobulėja vertimo technologijos, galima tikėtis, kad aš galėsiu dalyvauti ir sprendimų priėmime, kuris vystomas Kinijoje“, – teigia S. Norvaišas.

Kolektyvinis intelektas padėtų problemas spręsti greičiau

Siekiant operatyviai rasti geriausius, daugumai priimtinus sprendimus, būtina daugiau sprendimo galios suteikti vietos bendruomenėms. Tai padidintų ten gyvenančių žmonių atsakomybę ir priverstų juos labiau įsigilinti į sprendimo pasekmes, konsultuotis su mokslininkais, ugdyti kritinį mąstymą. Jos irgi gali organizuotis į klasterius pagal gyvenamąją vietą arba sprendimų tipus.

„Manau, kad kolektyvinio intelekto panaudojimas daug greičiau išspręstų daugelį problemų. Lietuva gali augti daug didesniais tempais, jeigu naudotume ne konfliktines, konfrontacines technologijas, bet išmintį, kuri yra žmonėse“, – mano S. Norvaišas.

Šiuo metu kolektyvinės išminties sistema Lietuvoje naudojamasi, kuriant strateginius savivaldybių planus ir komercinėse organizacijose. Jau šią vasarą pasirodys OMNICRACY platforma su visu kolektyvinę išmintį palaikančių bruožų paketu. Platforma bus prieinama visiems, norintiems ja naudotis.

Filosofas Vytautas Rubavičius pažymi, kad Lietuva gyvena didesnės vidinės ir išorinės rizikos sąlygomis, nes įsivyravo ilgalaikės neigiamos socialinės ir demografinės raidos tendencijos – didžiausia ES santykinė emigracija, didėjanti socialinė atskirtis, visuomenės senėjimas, nedarbas, demografinė duobė, paveiksianti ne tik ekonomiką, bet ir švietimo sistemą, regionų nelygybė, korupcija. Jaučiama didelė grėsmė nacionaliniam tapatumui dėl menkėjančios kultūrinės kūrybos galios ir silpnėjančios valstybingumo jausenos. Valstybę ir visuomenę kankina politinės sistemos yda – realios, tiesioginio atstovavimo savivaldos stoka, kuri stabdo pilietinės visuomenės saviugdą ir palaiko politinį visuomenės neįgalumą.

Diagnozė nemaloni, bet iš esmės teisinga. Štai kodėl būtina, kuo skubiau subūrus geriausius šalies mokslininkus, taikant modernius analizės ir sprendimų kūrimo bei jų priėmimo instrumentus, kartu su gerai informuotais aktyviais piliečiais imtis permainų. „Mokslo ekspreso“ laidose svečiavęsi mokslininkai sufleruoja veiksmų kryptis.

Gyventojų apklausa liudija, kad emocinis fonas valstybės strateginiam tikslui suformuluoti yra palankus: bendras Lietuvos tikslas, kaip visus valstybės gyventojus telkianti idėja, šalies gyventojų priimamas labai palankiai. Tikima, kad bendro tikslo siekimas prisidėtų prie spartesnio šalies gerovės didinimo, mažintų politikų nesutarimus ir prisidėtų prie valstybės saugumo bei savarankiškumo įtvirtinimo.

Apgailėtina. Taip Lukiškių aikštės paminklo konkurso rezultatus vertina ekspertai. Kai kurie jų piktinasi, kad konkursą laimėjęs darbas jau kartą dalyavo kitame, 2008 m. konkurse. Keista, kad netikęs stovėti Žvėryne, tas pats paminklas stovės Lukiškių aikštėje ir bus skirtas Lietuvos laisvės kovotojams, stebisi jie.

„Aiškinti, kad kažkoks kažkur netikęs kūrinys gali tikti čia, mano galva, yra keistoka, nes tas konkursas skelbiamas kaip tik šitai aikštei, nes tas konkursas skelbiamas kaip tik šitai aikštei, suvokiant ir urbanistinį šitos aikštės mastą ir sudėtingumą“, – sako kultūrologas Vytautas Rubavičius.

Tuo metu kultūros ministras Šarūnas Birutis teigia nenorįs vertinti fakto, kad tas pats darbas jau sykį dalyvavo kitame konkurse kaip dekoratyvinė skulptūra erdvei užpildyti. Tačiau didelės bėdos tame nemato: „Kodėl ne? Čia ne „Eurovizija“, kai kažkur skambėjusi daina nebegali skambėti „Eurovizijoje“.“

Apie tai, ar Lukišikių aikštei išrinktas tinkamas paminklas, LRT radijo laidoje „LRT Vasaros studija“ diskutavo kultūros ministras Š. Birutis, Seimo narė Vilija Aleknaitė, kultūrologas V. Rubavičius ir skulptorius Kęstutis Musteikis.

– Pone Biruti, kas yra tautos dvasia?

Š. Birutis: Jeigu jūs norite konkrečiai ir aiškiai, matyt, šiandien neįvardysiu. Tautos dvasia yra tai, ką mes sukaupėme per amžių amžius. Tai mūsų esybė, mūsų tapatybė, mūsų identitetas.

– Jūs irgi pasakėte, kad neužtektų nei šios laidos, nei dienos, nei mėnesio išaiškinti, nes tai labai plati sąvoka. Tačiau ji buvo įrašyta į konkurso reikalavimus ir aš tiesiog pacituosiu, ką sako ekspertai: „Šio konkurso tikslas – iš konkursui pateiktų projektų atrinkti geriausią, įtaigų, lengvai identifikuojamą, visuotinai priimtą, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantį skulptūrinės kompozicijos projektą Lukiškių aikštei Vilniuje“. Tautos dvasia – tai labai abstraktus dalykas.

Š. Birutis: Be abejo, bet tam ir yra kūryba. Kūrybą kiekvienas kūrėjas interpretuoja savaip, per savo supratimą, ir tas supratimas, jo interpretacijos visuomenei priimtinos arba nepriimtinos, nes kiti tą pačią sąvoką gali interpretuoti kitaip. Todėl čia kažkokių aiškių rėmų negali būti.

– Taip, bet aš klausiu apie konkurso reikalavimus. Gal tokių abstrakčių sąvokų vertėtų vengti? Tarkim, aišku, kas yra laisvės kovotojai. O tautos dvasia?

Š. Birutis: Nesutikčiau su Jumis. Manau, kad būtent tautos dvasia ir yra tas žodis, kurį reikėtų siekti įprasminti, įforminti. Kaip tai pavyksta, yra kitas dalykas.

– O kaip Jūs asmeniškai vertinate Lukiškių aikštės paminklą, kuris dabar laimėjo ir kuris lyg skirtas Lietuvos laisvės kovotojams?

Š. Birutis: Peržiūrėjau visus pateiktus projektus, jų maketus, aprašymus. Mano lūkesčiai buvo didesni, bet negalėčiau, kaip ir sakiau, peikti vienokio ar kitokio menininkų matymo, nes kiekvienas menininkas turi savo supratimą, savo matymą, todėl tai būtų gana subjektyvu.

– Pone Musteiki, žinau, kad Jūs protestuojate prieš šito konkurso rezultatus, o pagrindinis argumentas tas, kad pora darbų dalyvavo ankstesniuose konkursuose.

K. Musteikis: Taip, dėl to, kad jie tada dar ir nelaimėjo. Čia priklauso nuo žiuri, kuri bus renkama, o žiuri neatsakinga ir neturi jokio tęstinumo.

– Kokiame konkurse dalyvavo nugalėjęs ir Lukiškių aikštėje turintis iškilti projektas?

K. Musteikis: 2008 m. buvo savivaldybės projektas keturioms miesto vietoms. Tada irgi buvo pateiktas šitas darbas. O kitas antrą vietą užėmęs darbas dalyvavo Laisvės paminklo konkurse. Negalvokite, kad menininkų nėra ir kad mūsų menininkai blogi, nes niekaip negalime sugalvoti ir pastatyti paminklo. Jeigu statome istorinį paminklą, apimantį 40 punktų, kaip buvo surašyta sąlygose, negalima pirkimo daryti kaip viešojo pirkimo. Čia suplaktas idėjos pirkimas ir pastatymas. Tada pigiausias būtų stulpas ar dar kas nors. Jeigu yra idėja, ją reikėjo atskirti, o paskui finansuoti jos įgyvendinimą arba skelbti viešojo pirkimo konkursą, kad kas nors galėtų pastatyti pigiau.

Pažiūrėkite, ne vien pas mus bėda su tais paminklais. Estai irgi pasistatė šlamštą. Laimingi latviai – jie paminklą pasistatė anksčiau. Estai pasistatė stiklinį kryžių, kuris dabar prakaituoja, rasoja ir pelija iš vidaus. Matote, kaip yra Lietuvoje: 200 metų vergovės ir nė karto nebuvo statomi valstybei reikšmingi paminklai. Dabar yra proga tai padaryti, tik reikia surinkti menininkus ir aiškiai suformuluoti. Dirba istorikai, paruošė 50 punktų mūšio laikų. Čia ne vieno žmogaus darbas.

– Ponia Aleknaite, štai sakoma, kad buvo kažkaip įtraukta 50 punktų, bet paaiškėjo, kad iš tiesų „Tautos dvasia“ jau prieš tai dalyvavo konkurse, skulptūra turėjo stovėti Žvėryne. Taigi iš pradžių jos funkcijos buvo vienos, o dabar kažkokiu būdu tapo paminklu laisvės kovotojams. Kaip čia yra?

V. Aleknaitė: Žinote, man visai nesvarbios yra šito proceso „technikalijos“, man visai nesvarbu, kokios buvo sąlygos ir kas jas surašė. Aš, kaip viena iš lietuvių tautos atstovų, žinau, ko mes norime, ką tauta nori matyti šitoje aikštėje, kuri, ačiū dievui, išsivadavo nuo okupacinio simbolio, nuo Lenino. Ir kai girdžiu sąvoką „tautos dvasia“, pirmiausia galvoju apie tas milijonines aukas Lietuvai šimtmečius kaunantis dėl teisės turėti valstybę, savo kalbą, savo kultūrą. Lietuva visuomet buvo rezistencijos būsenos. Galų gale tai paminklas aikštėje, kurioje buvo pakarti 1863 m. sukilimo vadai ir dalyviai. Tai aikštė, sulaistyta krauju tiesiogine ir perkeltine prasme, ji yra prieš KGB rūmus, kur taip pat buvo masiškai žudomi patriotai, laisvės kovotojai. Tad ar Lietuva nėra verta kažko daugiau negu ženklas, kuris labai tiktų prie kokios nors sanatorijos, pavadinimu „Žuvėdra“?

– Bet iš pradžių, kaip suprantu, tai ir buvo Žvėryno erdvei kurtas paminklas.

V. Aleknaitė: Taip, tai apgailėtina. Mane labai pradžiugino skulptoriaus Musteikio nuomonė, kad Lietuvoje menininkų dar yra. Aš pradedu tuo abejoti ir pasakysiu kodėl. Tais laikais, kai skulptoriai buvo sekami, nes jų kūryba visuomet visuomeniškai svarbi ir reikšminga, vis tiek buvo sugebėta kurti. Nesvarbu, kad skulptoriui buvo uždrausta Pirčiupiuose pastatyti tokią susigūžusią, skausmo palaužtą senutę partizano motiną, – po cenzūros įsikišimo ji tapo monumentalia „Pirčiupių motina“. Bet ji vis tiek yra. Atsimenate, prieš pat Sąjūdį parodoje buvo eksponuotas Petro Mazūro kaukiantis vilkas. Aš iki šiol suvirpu, kai prisimenu, kad tas vilkas taip kaukė parodų salėje, jog turbūt buvo vienas iš Sąjūdžio šauklių.

Žmonės, anais laikais varžomi cenzūros, visaip gąsdinami, metami netgi iš Dailininkų sąjungos, kaip atsitiko skulptoriui Antanui Kmieliauskui už šv. Kristoforą, sugebėjo prišaukti laisvę, o dabar per 20 laisvės metų mes sumenkome tiek, kad nesuvokiame, koks apskritai šito paminklo tikslas. Manau, kad menininkų bendruomenė turėtų šurmuliuoti. Norėčiau paklausti Dailės akademijos profesorių, ar jie vis dar suteikia profesinių įgūdžių savo studentams? Aš nežinau...

– Pone ministre, kaip Jūs vertinate faktą, kad šita skulptūra jau dalyvavo kitame konkurse, kaip dekoratyvinė skulptūra erdvei užpildyti?

Š. Birutis: Nenorėčiau to niekaip vertinti. Kodėl ne? Čia ne „Eurovizija“, kai kažkur skambėjusi daina nebegali skambėti „Eurovizijoje“.

– Bet čia yra paminklas laisvės kovotojams.

Š. Birutis: Mes dabar kalbame apie konkretų paminklą. Jeigu būtų buvęs paruoštas kitoks, kuris visiems patiktų ir, nors netiktų vienoje erdvėje, bet tiktų šitoje, nematyčiau jokios problemos.

– Bet jeigu tai būtų buvęs paminklas laisvės kovotojams.

Š. Birutis: Jūs klausiate, ar darbas, kuris jau anksčiau dalyvavo konkurse, gali dalyvauti dabar. Manau, kad gali. O apie turinį mes jau kalbėjome – turinys manęs galbūt netenkina. Bet jeigu paminklas (nors galbūt jis netiko kur nors Užupyje) atitiktų tą dvasią, kurią turi atitikti, ir būtų į temą, viskas būtų gerai.

V. Aleknaitė: Ministre, ar Jūs manote, kad šitas keistas, į dantų krapštuką panašus kūrinys tinka išreikšti rezistencijos dvasiai? Kaip suprantu, Jums viskas tinka, bet paklauskite, ar tinka tautai.

Š. Birutis: Jūs klausykite, ką aš kalbu. Aš kalbu iš principo: jeigu anksčiau sukurtas ir nerealizuotas kūrinys tiktų čia, nieko blogo lyg ir neatsitiktų. O apie šitą konkretų kūrinį jau sakiau, kad mano lūkesčiai buvo daug didesni. Lūkesčiai dėl įvykusio konkurso taip pat tikrai buvo didesni. Bet turime tai, ką turime.

– Pone Rubavičiau, kaip vertinate tai, kad Lukiškėse stovės „Tautos dvasia“?

V. Rubavičius: Manau, kad rezultatas yra apgailėtinas, kaip apgailėtinas buvo ir visas konkurso vyksmas. Mano galva, kalbama nesuvokiant, kad ta aikštė yra pagrindinė mūsų valstybės aikštė, turinti savo konkretų istorinį turinį, simboliką, daugybę dalykų. Aiškinti, kad kažkoks kažkur netikęs kūrinys gali tikti čia, mano galva, yra keistoka, nes tas konkursas skelbiamas kaip tik šitai aikštei, suvokiant ir urbanistinį šitos aikštės mastą ir sudėtingumą. Urbanistiškai sutvarkyti šitą aikštę pasirodė neįkandama daugybę metų. Ir sutvarkyta pagal architektūrinį projektą ji nebus mūsų reprezentacinė, Vilniaus dvasią išreiškianti aikštė.

Kitas dalykas – paprastas klausimas, kam tas paminklas buvo skirtas, kam jis apskritai skirtas. Kai mes kalbame apie atminimą, istoriją, žmones, kurie priešinosi, kovojo, tvirtino lietuvybę, valstybingumo simbolius ir juos palaikė aukodami savo gyvybę, labai aišku, kad jiems valstybės ir lietuvybės simboliai buvo gyvi. Juk visai neseniai už trispalvę, už vytį, už Gedimino stulpus buvo siunčiama į tremtį, į kalėjimą. Šie dalykai svarbūs ir tautai, ir visuomenei, ir valstybei. Tačiau ar svarbūs jie šitos instaliacijos kūrėjams? Kūrėjų ir žiuri narių pasisakymuose kaip tik vyrauja nuostata, kad kuo labiau nutolsime nuo bet kokių simbolių, kurie primena mums mūsų valstybę, ir tarsi išeisime į kažkokią konceptualią erdvę, tuo bus geriau ir tuo labiau skatinsime visuomenę mąstyti. Kitaip tariant, mes sukuriame tam tikrą niekalą, tinkantį bet kur ir bet kada.

Pasižiūrėkime į tą pseudopoetinį pagrindimą. Juk galima prirašyti visai kitokių pagrindimų kitoms aikštėms ir į klausimą, kokios tautos dvasia kyla iš to postamento, niekas ir neatsakys. Net būtų įdomu paklausti, ar drįstų ir patys kūrėjai, pastatę šitą paminklą, įrašyti, iškalti pavadinimą „Tautos dvasia“. Tai atrodytų komiškai. Mes išstatysime save pajuokai, kaip nesugebantys savęs suvokti kaip tautos.

Mano galva, daugelis dalykų ir visa nesėkmė užprogramuota ir architektūriniame aikštės sprendime. Kuo rėmėsi architektas ir ką iškėlė kaip vieną iš pagrindinių dalykų? Aikštės išcentravimą. Šita aikštė yra urbanistiškai centruota ir dabar architektas išcentravimo idėją grindžia stovėjusiu Lenino paminklu. Kur dabar stovi tas Lenino paminklas? Galbūt tik architekto galvoje, nes tos kartos, kurios jau užaugo ir kurios augs toliau, nei matė, nei žino ir joms visai nebeaktualus joks Lenino paminklas. Tad kodėl pagal tos skulptūros vietą reikėjo išcentruoti visą aikštę?

– Pone Rubavičiau, Jūs paminėjote labai svarbų dalyką, kad Leninas vis dar gyvas.

V. Rubavičius: Neabejotinai. Ir tada architektui, kuris, kiek pamenu, buvo ir žiuri pirmininkas, nereikalingas prieštaraujantis logikai bet koks kitas svarbus momentas, nes jis savaip įcentruotų aikštę. Tačiau idėja yra išcentruoti ją, todėl reikalingas visiškai nereikšmingas skulptūrinis akcentas, kuris padėtų įsisavinti tam tikrus pinigus.

V. Aleknaitė: Aš labai pritariu ponui Rubavičiui, išskyrus tai, kad jis labai sureikšmina architekto vaidmenį. Sutinku, kad išcentravimas yra nesąmonė, bet vis dėlto ne architektas lemia, bus ar nebus įgyvendinta užduotis pagaliau aikštėje turėti tautos vertą ženklą. Lemia skulptūra – ar yra meno kūrinys, ar jo nėra.