Minės neeilinį įvykį

Šios dienos rytas Tarptautinėje jūrų perkėloje prasidės iškilmėmis. Čia bus švenčiama 25-ųjų pasienio kontrolės perėmimo iš sovietinių pasieniečių metinių sukaktis.

Šventė surengta keturiomis dienomis vėliau. Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pakrančių apsaugos rinktinės atstovai tikino, kad tikroji sukakties diena, vasario 24-oji, buvo nepatogi iškilmėms.

Pirmasis Tarptautinės perkėlos vadovas Vytautas Vaičekauskas mano, kad taip pasielgta dėl buvusio Lietuvos krašto apsaugos ministerijos, pasienio apsaugos tarnybos viršininko Stanislovo Stančiko sveikatos problemų.

Be kviestinių svečių, tarp kurių žada būti keli miesto tarybos nariai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos vado pavaduotojas Vidas Mačaitis, iškilmėse dalyvaus 1992 m. vasario įvykių Tarptautinėje perkėloje dalyviai.

Kai kurie jų žada rėžti tiesą ne tik apie 25 metų senumo įvykius.

"13 metų vadovavau Tarptautinei perkėlai. Išgyvenome ir labai gerų, ir siaubingų laikų. Teko ranką spausti Lietuvos prezidentui, beveik visiems premjerams. Garsiausiam Klaipėdos banditui Sigitui Gaidjurgiui parodžiau duris. Net gyvybei grėsmė buvo kilusi", – tvirtino V.Vaičekauskas.

Saugo prezidento kaklaraištį

V.Vaičekauskas niekada nepamirš, kaip jo rūbų spintoje atsirado brangus prezidento Algirdo Brazausko kaklaraištis.

Kai Tarptautinė perkėla 1996 m. minėjo įkūrimo dešimtmetį, buvo atvykęs tuometis Lietuvos vadovas A.Brazauskas.

Pokylyje "Klaipėdos" viešbučio restorane užfiksuotose nuotraukose įamžintas įdomus faktas. Linksmybėms įsilingavus bičiulystei sutvirtinti V.Vaičekauskas su A.Brazausku apsikeitė kaklaraiščiais.

Prezidentas perkėlos vadovui lyg juokais užsiminė, kad jo kaklaraištis – ne bet koks, o "Versace" prekės ženklo, todėl kainavęs 300 dolerių.

"Mano kaklaraištis taip pat nebuvo blogas, bet nė iš tolo ne toks brangus. Turėjau auksinį žiedą su briliantu. Kaip kompensaciją jį pridėjau prie savo kaklo puošmenos. Bet A.Brazauskas buvo išmintingas žmogus, suprato šio žiedo vertę. Kainavo daugiau nei du tūkstančius dolerių. Vėliau jis priėjo prie manęs ir tą žiedą įmetė man į kišenę. Tą prezidento kaklaraištį turiu ir šiandien", – neeilinį įvykį prisiminė V.Vaičekauskas.

Nustebino gėlės ir užuolaidos

Tarptautinės perkėlos statybos imtasi, kai Lenkijoje pradėjo šurmulį kelti "Solidarumas", lenkai ėmėsi įvairių trikdžių aprūpinant Vokietijoje dislokuotus sovietų karinius dalinius.

Iki tol šie būtini kroviniai SSRS pasiekdavo geležinkeliu per Lenkiją.

Būta atvejų, kai Lenkijoje prie bėgių buvo privirinami sąstatų ratai. Siekiant apsaugoti kariuomenę nuo tokių ar dar drastiškesnių išpuolių sumanyta statyti Klaipėdoje perkėlą.

Nuo projektavimo pradžios iki atidarymo juostelės perkirpimo praėjo vos treji metai. Turint omenyje tarybinius laikus, statybos vyko nepaprastai greitai ir kokybiškai.

"Objektą kontroliavo politinis biuras, o tai sovietmečiu – aukščiausias valdžios organas. Net Konstitucijoje buvo rašoma, kad pagrindinė Tarybų Sąjungos varomoji ir nukreipiančioji jėga buvo Komunistų partija. Politinis biuras ir buvo Komunistų partijos organas. Būtent todėl Tarptautinės perkėlos statybos ėjo kaip per sviestą. Dirbo ir Lietuvos statybininkai", – prisiminė V.Vaičekauskas.

Prieš perkėlos atidarymą tikėtasi, kad statytojai gaus apdovanojimus, bet šiai vilčiai nebuvo lemta išsipildyti, nes prieš pat iškilmes Juodojoje jūroje įvyko tragedija, nuskendo keleivinis laivas, žuvo daug žmonių, todėl teikti ordinus nebuvo tinkamas laikas.

1986 m. spalio 3 d. į iškilmes atvykę ministrai stebėjosi estetiška uosto įmonės aplinka, čia žydėjo gėlės, kabinetuose baltavo užuolaidos.

Laive išbarstė sprogmenis

Pagrindinis perkėlos tikslas buvo užtikrinti tiekimą sovietų kariuomenei Vokietijoje ir prekyba tarp dviejų šalių.

Iš Tarybų Sąjungos buvo gabenamos žaliavos, o iš Vokietijos į Klaipėdą – plataus vartojimo prekės.

Kiek vėliau per perkėlą iš Vokietijos išgabenta visa sovietų karinė technika ir net atominės bombos, kurias lydėdavo itin aukšto rango karininkai.

V.Vaičekauskas dar prisimena, kaip kartą netinkamai pritvirtintas vagonas laive išbarstė priešraketinius sviedinius.

Jei jie būtų sprogę, nuo žemės paviršiaus būtų dingę pusė Klaipėdos.

"Vėliau lydintysis karininkas šiurpino sakydamas, jei jie būtų sprogę, nuo žemės paviršiaus būtų dingę pusė Klaipėdos", – prisiminęs anų dienų įvykius pasakojo buvęs perkėlos vadovas.

Kai iš Vokietijos buvo išvežti paskutiniai sovietų karinės technikos vagonai, manyta, kad Tarptautinė perkėla žlugs.

Būtent tada V.Vaičekauskas sumanė keltais vežti ne vagonus, o vilkikus su priekabomis.

Nuo banditų saugojo "Aras"

Darbą perkėloje 9-ajame dešimtmetyje buvęs vadovas prilygina pasaulio pabaigai.

Tuo metu iš Rusijos į Vakarus buvo vežami spalvotieji metalai. Ne kartą jie buvo atskraidinti kariniais lėktuvais į Šiaulių oro uostą, o iš ten – vagonais į Klaipėdą.

Į Lietuvą tuo metu per jūrą keliaudavo cigaretės ir degtinė.

Tai buvo pats nusikaltėlių gaujų siautėjimo metas.

Kartą Sigitas Gaidjurgis su savo parankiniais įsiveržė į perkėlos kabinetus, reikalavo mokėti duoklę.

Tačiau tuometis vadovas nepabūgo banditų vadeivos ir jam paaiškino, kad tai valstybinė įmonė ir jokių pinigų jie čia neišsireikalaus.

Perkėlos apsaugos tada buvo paprašyta imtis "Aro" vyrų.

Tuometis "Aro" būrio vadas Vacys Lekevičius taip pat prisimena, kaip automatais ginkluoti jo vadovaujami vyrai saugojo nuo banditų uosto vartus. Supratę, kad jėgos ir teisėtumas ne jų pusėje, nusikaltėliai atsitraukė.

Paleido salvę virš galvų

1992 m. pradžioje iš Vokietijos dar nebuvo gabenama karinė technika, dar tik pradėta kalbėti apie sovietų kariuomenės išvedimą iš Lietuvos.

Vienas argumentų Tarybų Sąjungai nepripažinti Lietuvos Respublikos buvo valstybės sienos kontrolės nebuvimas.

Tada skubėta steigti pasienio punktus, vienas pirmųjų jų objektų Klaipėdoje – Tarptautinė perkėla.

Tuo metu jau buvo susitarta, kad sovietų kariuomenė perduos Tarptautinės perkėlos apsaugą pasienio kontrolei.

1992 m. vasarį Tarptautinėje perkėloje tebetūnojo sovietų kariuomenė. Tada pasienio tarnyba buvo ne Vidaus reikalų ministerijos, o Krašto apsaugos padalinys.

"V.Landsbergis su B.Jelcinu buvo susitarę dėl perkėlos perdavimo. Tačiau vado įsakymas Klaipėdoje esančių sovietų pasieniečių nepasiekė, kažkokie susitarimai jiems – nė motais. Jie patys prašė suprasti situaciją, tiesioginis vadas sėdėjo Rygoje, o jo viršininkas – Maskvoje, – prisiminimais dalijosi V.Vaičekauskas. – Mūsų pasieniečiai atėjo perimti perkėlos, o sovietų kareiviai neįsileidžia. Buvo sekmadienis, man paskambino mūsų pasienio vadas, pranešė apie situaciją. Aš greitai atvažiavau. Kaip dabar prisimenu – širdis tabaluoja. Tie kalašnikovais ginkluoti vaikigaliai paleido salves virš žmonių galvų. Pareiškiau jiems, kad patalpos pagal sutartį yra mūsų, pasakiau, kad baiminamės: gal jie nori kažką pavogti ar sulaužyti. Aiškinau – mes norime įsitikinti, kad taip neatsitiks. Įėjome vidun, tada vienas mūsiškių pareiškė tiesiai šviesiai – kol jie neišeis, mes badausime. Prisijungiau ir aš. Buvome keturiese."

Pasakęs, kad eina į savo kabinetą atsinešti mažo televizoriuko, perkėlos vadovas nuėjo į savo kabinetą paskambinti vadovams į Vilnių, klausė, kaip jie vertina tokią iniciatyvą.

Kitame laido gale išgirdęs pritarimą, V.Vaičekauskas grįžo, o kareiviams pamelavo televizoriaus neradęs. Kai jis sumanė dar kartą pasinaudoti telefonu, apgauti badautojus saugojusių kariškių nebepavyko.

Medalių už poelgį nesulaukė

Vakare atvažiavo dar 14 kareivių, ginkluotų Kalašnikovo automatais.

Netruko atvažiuoti sovietinio saugumo darbuotojai, bandė sugundyti V.Vaičekauską pirtele, vaišėmis, ragino neužsiimti niekais.

Teko jiems paaiškinti, kad tai rimti reikalai ir pokalbiais pirtyje jų išspręsti nepavyks.

Priešininkai bandė badaujančiuosius gundyti skaniu maistu, bet vyrai iš jų rankų nepaėmė net arbatos. Žinojo, kad į maistą gali būti įmaišyta migdomųjų.

V.Vaičekauskas badavo parą, nes pirmadienį jis jau privalėjo būti darbe, kiti jo bendražygiai – S.Stančikas, buvęs Pakrančių apsaugos rinktinės vadas Algis Juozapas Leišis ir jo pavaduotojas Vincas Požarskas liko iki vasario 24-osios.

Vėliau kalbėdamas su vienu rusų pasieniečių V.Vaičekauskas iš jo išgirdo, kaip jie vertino šią situaciją. Esą iki šūvio į žmones tetrūko vos akimirkos. Jie dėl to neturėjo jokio skrupulo, būtų nušovę kurį nors lietuvį, po to dar ir atostogų būtų nusipelnę.

Po 20 metų nuo šių įvykių V.Vaičekauskas buvo priimtas į Pasieniečių klubą. Ta proga jam buvo įteiktas atminimo ženklas.

Tai yra vienintelis daiktas, primenantis lemtingus 1992 m. vasario įvykius.

Valstybės vyrai šio ryžtingo poelgio dalyvių iki šiol nėra įvertinę.

Susitikę bendražygiai pajuokauja, kad didvyriais būtų tapę, jei būtų kritę nuo kulkų.