Septynioliktajame forume „Tvarumas – tik skambus šūkis ar urbanistikos kasdienybė?“ bus aptariama tvarios Lietuvos vizija, kaip ji transformuoja miestus, atspindi kasdienius gyventojų poreikius.

Taip pat bus keičiamasi nuomonėmis, kaip išvengti stichiškos miestų plėtros, atveriant ir pritaikant skirtingas erdves įvairioms visuomenės grupėms.

Forume numatoma nagrinėti, kaip tvarus planavimas ir žalieji miestų plotai veikia gyventojų įpročius, kokį vaidmenį mieste gali atlikti dirbtinis intelektas.

Jo metu vyks dvi diskusijos: apie tai, kaip visuomenė keičia miestą, o miestas – visuomenę bei apie tvarumą.

– Mes lapkričio mėnesio pradžioje išsiuntėme į derinimą teisės aktą, kur galėjo skirtingos institucijos pateikti savo įžvalgų prieš įsakymą pasirašant ministrui. Tarp institucijų, kurios pateikia pastabų, buvo ir STT. Ji pateikė pastabų, tarp kurių yra trys svarbiausi aspektai.

– STT vis dar turi pastabų tvarkai, kurią rengia ministerija?

– Be abejo. Su STT susirašinėjame ir dirbame. Dabartinį ministro įsakymą taiso ne ministerijos specialistai. Ministro įsakymu sukurta darbo grupė, į kurią įeina trijų universitetų mokslininkai, savivaldybių specialistai, projektuotojai. Visi kartu, transliuojant feisbuko paskyroje, aptariame želdynų klausimus. Tai maksimalus skaidrumas ir noras turėti gerą teisės aktų projektą. Todėl jis buvo pristatytas ir viešai visiems per teisės aktų registrą. Dabar diskutuojame dėl kelių aspektų. STT pateikė pastabų, nes leidžiami įskaičiuoti į želdynų normą rekreaciniai miškai, esantys už rajono ribos, dėl kvartalų dydžių ir gyventojų skaičiaus kvartaluose. Tai techninės pastabos, į kurias tikrai atsakoma. Jokio radikalumo nėra. Pagrinde dabar nesutariame tarp darbo grupės specialistų dėl želdynų, esančių už savivaldybės ribos įskaitymo, neskaičiuojant savivaldybės normų.

Visas LNK reportažas – vaidzo įraše:

– Kodėl apskritai nebuvo atsižvelgta į visas STT pastabas, jei jos kelia įtarimų dėl korupcijos?

– Mūsų darbo grupėje yra labai daug specialistų, dirbančių su želdynų tema. Mūsų, matyt, pagrindinis uždavinys padaryti želdynų normų apskaičiavimą, kuris atitiktų realią situaciją ir tikrovę. Dabartinė pastaba, su kuria Aplinkos ministerija nesutinka, kad didžiuosiuose miestuose, kurie apsupti žiedinių savivaldybių, nebūtų galima apskaičiuoti želdynų normas panaudojant už savivaldybės ribos esantį parką, kuris skirtas būtent to kvartalo gyventojams, bet nepatenka į miesto teritoriją. Tokių pavyzdžių daug Lietuvoje.

– Pasakykite keletą.

– Pvz., Naujanerių mikrorajonas, kuris neturi didelio želdinio, bet Vilniaus miesto rajone už ribos yra parkas, kur visi gyventojai lankosi. Pagal STT išaiškinimas, jis negalėtų būti įskaičiuotas į normą, nors gyventojai juo naudojasi, riba – ne siena.

Pagrinde dabar nesutariame tarp darbo grupės specialistų dėl želdynų, esančių už savivaldybės ribos įskaitymo, neskaičiuojant savivaldybės normų.

– Kodėl apskritai reikėjo keisti želdynų tvarką miestuose?

– Seimas 2020 m. priėmė Želdynų įstatymą, pagal kurį nebeliko tam tikrų želdynų kategorijų. Mes turėjome atnaujinti poįstatyminius teisės aktus. Tai ir padarėme. Kilo vasarą visuomenės nepasitenkinimas, nusprendėme su platesne darbo grupe peržiūrėti teisės aktą. Tikimės artimiausiu metu pradėti.

– Ar iki tol buvusi tvarka kėlė problemų? Kodėl ji neatitiko realybės?

– Dabar išnagrinėjus darbo grupės pasiūlymus, nė viena savivaldybė tos tvarkos nebuvo iki galo įgyvendinusi. Buvo trijų tipų želdynai, skaičiavimo metodikos buvo gana sudėtingos ir Vilniaus miesto savivaldybė buvo arčiausiai priartėjusi prie tvarkos įgyvendinimo, tačiau de facto nė viena savivaldybė senosios tvarkos neįgyvendino. Dabar darbo grupė ir Aplinkos ministerija padarė aiškesnę tvarką ir skaičiavimo metodus, sukūrė e. priemonę, kai standartiškai kiekviena savivaldybė, sudėjusi savo duomenis, gali suskaičiuoti želdynų normas ir gauti žemėlapį.

– Ar galite užtikrinti visuomenę, kad nebus pasinaudota spragomis ir plotai nebus užkimšti naujomis statybomis?

– Keli svarbūs aspektai – Želdynų įstatymas įpareigoja saugoti atskiruosius želdynus, kurie jau yra pas mus šalyje, ir negalima jų sunaikinti. Jei yra poreikis toje vietoje kažką kitą daryti, 0,5 km atstumu turi būti sukuriamas analogiškas želdynas. Jei kalbame apie rekreacinius miškus, jie saugomi dar labiau nei želdynai. Yra dar problema su bendrosiomis teritorijomis, kurios nuo senų laikų likusios kaip želdynai, bet į normą neįskaičiuojamos.

– Ar bus daugiau žaliųjų plotų miestuose, ar mažiau po naujos tvarkos?

– Mažėti jos negali, nes Želdynų įstatymas draudžia mažinti želdynų teritorijas. Normos numatomos į didėjimo pusę.

Kilo klausimų

Klinikos, planuojamos statyti V.Landsbergio-Žemkalnio g. 19 sklype, projekto autoriai įsitikinę, kad pastato projektiniai sprendiniai ir statybos darbai neturės neigiamos įtakos aplinkai, gyventojams, aplinkinei teritorijai, jie nepažeidžia trečiųjų asmenų interesų.

Kai kurie aplinkiniai gyventojai, susisiekę su „Kauno diena“, nuogąstavo, kad esą taip bus sumažinta aikštės dalis, pablogės jų gyvenimo sąlygos.

Nė vienas pėsčiųjų takas projektiniuose pasiūlymuose niekada nebuvo ir nėra naikinamas.

„Čečėnijos Nepriklausomybės aikštės gale, iš tiesų galima sakyti aikštėje, ketinama statyti penkių aukštų gydymo paskirties (dienos chirurgijos) pastatą. Gyventojai stipriai priešinasi klinikų statyboms, nes nenori prarasti žaliojo ploto, kurio ir taip mažai. Taip pat nenori, kad kiemai būtų papildomai užkišti pacientų automobiliais, aktualus ir vaikų saugumas“, – vardijo viena gyventoja, kalbėdama apie 0,4 ha teritoriją.

Įvažiavimas į sklypą atsiras iš P.Plechavičiaus gatvės. Nerimaujama dėl pėsčiųjų tako, einančio greta sklypo ir vedančio į Kauno Valdorfo mokyklą. Ar išliks šis takas, ar bus saugu juo eiti vaikams, jeigu čia pat bus įrengtas įvažiavimas į kliniką?

„Nė vienas pėsčiųjų takas projektiniuose pasiūlymuose niekada nebuvo ir nėra naikinamas. Įvaža į sklypą įrengiama lygiagrečiai su pėsčiųjų takais, o ne vietoj jų, kaip numatyta įvažos techniniame projekte“, – gyventojų aistras ramino projekto vadovas ir architektas Rūstenis Milaševičius.

Situacija: projekto autoriai ramina aistras, teigia, kad aplinkinių gyventojų gerovė nenukentės, išliks ir žalioji erdvė. (Projekto autorių nuotr.)

Į kiemus nesikėsins

Nors gyventojai reiškė pretenzijas, kad esą pacientų automobiliai bus statomi jų kiemuose, projekto atstovai teigė, kad numatytos 69 automobilių vietos, jų tikrai pakaks,  todėl į gyventojų kiemus niekas nesikėsins.

„Gyventojų pateikiama pačių susigalvota automobilių vietų skaičiavimo metodika neatitinka LR statybos techniniuose reglamentuose nustatytų vietų skaičiavimo metodų“, – pastebėjo architektas ir nurodė, kad pagal reikalavimus ligoninėms, klinikoms – viena automobilių vieta 30-čiai kv.m pagrindinio ploto.

Anot jo, pastato projektiniuose pasiūlymuose nurodomas pagal ugniagesių reikalavimus maksimalus 250 žmonių skaičius yra tik parametras, reiškiantis, kiek vienu metu pastate teoriškai daugiausia galėtų būti žmonių. Tačiau šis skaičius, pasak architekto, nieko bendro neturi su automobilių vietų poreikiu vienu metu.

„Taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad į projektuojamą kliniką pacientai ir darbuotojai atvyks ne tik savo automobiliu, bet ir viešuoju transportu, pavežėjų automobiliais ir specialiu klinikos pavėžėjimo transportu.

Manome, kad dėl atliekamų procedūrų (nejautros, nedidelių operacijų ir pan.), po kurių vairuoti negalima, lankytojai naudosis daugiau ne nuosavais automobiliais, o pavežėjų ir klinikos pavėžėjimo transporto paslaugomis“, – komentavo R.Milaševičius.

Žalumos nesumažės?

Aplinkiniai gyventojai nepatenkinti ir dėl to, kad esą neteks dalies po langais turėtos žalumos. Sklypas yra paverstas prižiūrima pieva, ten auga medžiai.

Projektuotojai ramina, kad atsižvelgė į visuomenės pageidavimus, regioninės architektų tarybos (RAT) narių išvadas. Nurodė, kad „sklypo plano sprendiniai projektuojami taip, kad svarbūs visuomenei ir vertingi dendrologiniu požiūriu septyni želdiniai bus išsaugoti jų nepersodinant į kitą sklypo vietą“. Sklype perkeliamas vienas vertingas medis, vienuolika bus nupjauta ir atsodinta.

Situacija: projekto autoriai ramina aistras, teigia, kad aplinkinių gyventojų gerovė nenukentės, išliks ir žalioji erdvė. (Projekto autorių nuotr.)

„Pagal atliktą dendrologo vertinimą devyniolikai medžių reikalingos tvarkymo priemonės“, – teigė architektas. Minėtų vienuolikos, kurie, kaip nurodyta projekte, yra sunykę, pažeisti puvinio ar turi kamieno žaizdų, persodinimas įvertintas kaip neracionalus. Mainais į juos atsiras naujų želdinių (medžių, mišrių želdinių ir krūmų).

„Formuojamos želdinių grupės užtikrins Čečėnijos Nepriklausomybės aikštės želdinių tęstinumą projektuojamame sklype, užstos automobilių aikštelę tiek nuo aikštės, tiek nuo gretimų daugiabučių gyvenamųjų pastatų“, – pastebėjo R.Milaševičius ir pridūrė, kad atsiras naujų visuomeninių poilsio salelių su suoliukais ir kita mažąja architektūra. Visa tai bus prieinama visiems, nes sklypas liks atviras. Skaičiuojama, kad ne mažiau nei 35 proc. sklypo bus skirta želdiniams. Tarp automobilių vietų įrengiamos siauros vejos skiriamosios juostos.

Po RAT argumentų ir išvadų sumažintas pastato aukštis ir tūris.

Į aikštę nepatenka

Pasak Kauno miesto savivaldybės Miesto planavimo ir architektūros skyriaus vedėjo Nerijaus Valatkevičiaus, Čečėnijos Nepriklausomybės aikštės ribos suplanuotos detaliajame plane, patvirtintame 2007 m. lapkritį. „Šios aikštės ribos iki šiol yra nepakitusios“, – teigė vedėjas.

Jo žiniomis, sklypas V.Landsbergio-Žemkalnio g. 19 Nekilnojamojo turto registre įregistruotas dar prieš patvirtinant Čečėnijos Nepriklausomybės aikštės ribas.

Vizija: klinika iškils atokiau gatvės, didelėje pievoje tarp šešiolikaaukščių. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Pasiteiravus, ar yra planų keisti aikštės ribas ją mažinant arba didinant, N.Valatkevičiaus teigė neturįs apie tai žinių: „Tokios informacijos nėra.“

Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Radeta Savickienė „Kauno dienai“ teigė, kad savivaldybė neturi planų mažinti nors vieną miesto parką, skverą ar aikštę. „Artimiausiu metu kaip tik planuojame didinti mieste skverų skaičių“, – komentavo R.Savickienė.

Nesilygiuokime į blogesnius

Aišku, smagu, kad rezultatai pozityvūs, tačiau gal kartu, pasinaudodami miesto gyventojų sukaupta gyvenimiškąja patirtimi tiek mokslo, tiek gamybos, tiek viešojo valdymo srityse, galėtume veikti kur kas efektyviau.

Šiandien visas pasaulis didelę reikšmę skiria sveikos gyvensenos klausimams – sveikas maistas, sveikas gyvenimo būdas ir, be jokios abejonės, sveika, pirmiausia ekologiniu požiūriu, aplinka, kurioje mes gyvename. Ir tai natūralu, kadangi Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kiekvienais metais dėl oro taršos miršta apie 7 mln. žmonių.

Palyginti su Niujorko betono džiunglėmis ar žvelgiant arčiau į Europą – su Neapoliu, mūsų miestas pakankamai žalias. Tačiau perpildytos automobilių transporto senamiesčio gatvelės, nuolatiniu tapusio "laikino" gatvių remonto užkimšta centrinė miesto dalis, miegamaisiais miesto rajonais migruojantys sunkvežimiai labai blogina oro kokybę.

Ir nors Niujorke ar Neapolyje neabejotinai blogiau bent jau ekologiniu požiūriu, nebūtinai į juos turėtume lygiuotis.

Kryptis – pagal konvenciją

Vienas iš siekiamų pavyzdžių mums galėtų būti Kanados Vankuverio miestas. Siekdama pelnyti žaliausio pasaulyje miesto vardą, Vankuverio savivaldybė aktyviai dirba su miesto gyventojais. Vankuverio valdžia supranta, kad be aktyvaus gyventojų palaikymo nepavyks efektyviai sumažinti mieste išmetamųjų dujų, kurios sukelia šiltnamio efektą, pakeisti atliekų tvarkymo ir iš principo visų ekosistemų valdymo politikos.

Ir nors Niujorke ar Neapolyje neabejotinai blogiau bent jau ekologiniu požiūriu, nebūtinai į juos turėtume lygiuotis.

Aišku, taip pat galėtume sekti ir artimesnių kaimynų gerąja praktika. Didžiuliai ir įspūdingi žalių erdvių plotai Stokholme, miesto infrastruktūra orientuota į dviračių ir pėsčiųjų, o ne automobilių, patogumą Kopenhagoje ir Amsterdame. Ir dar daugybė gerosios praktikos pavyzdžių, kuriuos jungia vienas vardiklis, t.y. bendras savivaldybės inicijuojamas, su miesto bendruomene aptariamas ir, gavus jos palaikymą, visų kartu įgyvendinamas tikslas.

Ir tai ne tušti žodžiai, nes beveik visos pažangiausios pasaulio šalys ratifikavo Orhuso konvenciją.

Vadovaujantis pagrindinėmis jos nuostatomis, visuomenei turi būti užtikrinama teisė gauti informaciją ir būti įtrauktai į sprendimų dėl aplinkosaugos klausimų priėmimą, kad būtų apsaugota tiek šios, tiek būsimų kartų teisė gyventi jų sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje, nepriklausomai nuo to, ar kalbame apie valstybę, ar apie miestą.

Reikia dialogo

Todėl ir mes patys, gyventojai, turėtume aktyviau dalyvauti miesto plėtros procesuose, spręsti, kur ateityje reikalingi nauji žalieji plotai, kur automobilių aikštelės, kur turėtų vykti krovininių, kur lengvųjų automobilių, o kur – tik dviračių eismas.

Atskiras klausimas – medžiai. Mano nuomone, tai yra miesto plaučiai, išskiriantys deguonį ir sugeriantys anglies dvideginį bei įvairius toksinus. Dėl jų vertės oro kokybei ir visuomenės sveikatai tikrai nekyla jokių abejonių. Diskusijų gali kilti tik dėl to, kur kiek kada ir kokių jų sodinti. Tad ar tikrai būtina aukoti didžiulius plotus automobilių aikštelėms miegamųjų rajonų daugiabučių kiemuose? Nejaugi neturime kito būdo, kuris užtikrintų subalansuotą miesto plėtrą?

Į šiuos ir į dar daugelį kitų klausimų bus lengviau rasti atsakymus, jei vyks glaudesnis miesto valdžios ir miestiečių dialogas, galintis palengvinti žaliojo Kauno sukūrimą.

Gerėjantys orai miesto gyventojus varo iš namų ne tik pasivaikščioti. Kai kurie kauniečiai noriai tvarko žaliuosius miesto plotus net nelaukdami didžiosios miesto talkos, į kuria bus kviečiami balandžio pabaigoje.

Pačioje Laisvės alėjos pradžioje pūpso kalnai šiukšlių maišų, pilnų pernykščių lapų. Šių apylinkių gyventojai beveik kasmet uoliai tvarko žaliuosius miesto plotus. Lapų pilni šiukšlių maišai išdygsta ir prie Senųjų miesto kapinių (Ramybės parko). Savo pastangas gražinti mūsų visų miestą žmonės motyvuoja tuo, kad niekas be jų tų vietų netvarko. "Jei netvarkytume, tai čia būtų sąvartynas", – mestelėjo grėbliu besimosikuojanti kaunietė.

Dar prieš kelerius metus Kauno taryboje buvo kilusi diskusija apie tai, ar reikia sugrėbti pernykščius lapus Ramybės parke. Tuometės tarybos nariai nusprendė, kad nėra jokio reikalo mėtyti pinigų. Lapai – organinė trąša, supus ir patręš naujai augančią žalumą.

Liauni žolės stiebeliai sunkiai prasibraudavo per storą, sulytą senų lapų sluoksnį. Vasaros pabaigoje sužaliavusi žolė Ramybės parke netrukus vėl pasislėpdavo po geltonu ir raudonu rudeninių lapų kilimu.

Viena kita aplinkinių gyventojų iniciatyva grėbti lapus Ramybės parke buvo įkvėpusi ir vieną iš buvusių Kauno merų, tačiau įkvėpimas nuslūgo sulig pralaimėtais rinkimais į šį postą.

Gyventojų iniciatyva gražinti tas vietas, kuriomis kone kasdien naudojasi, neatslūgo. Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, kauniečiai grėbia lapus, švarinasi, o į maišus sukimštas nereikalingas trąšas krauna prie gatvės, vildamiesi, kad miestą švarinanti tarnyba juos išveš.

"Tai, kad kauniečiai tvarkosi ir gražina savo aplinką, yra labai sveikintinas ir pagirtinas dalykas. Klausimas, kur jie vėliau tas šiukšles deda. Pagal taisykles draudžiama išmesti bet kokias atliekas gatvėse, aikštėse, skveruose, parkuose, kitose viešose vietose ir kitur, palikti bet kokias atliekas šalia konteinerių", – aiškino Aplinkos apsaugos skyriaus specialistas Nerijus Vališkis.

Pasak specialisto, žaliąsias atliekas nemaža dalis kauniečių kompostuoja savo privačiose valdose ar bendruose kelių individualių namų kompostavimo įrenginiuose. Tie kauniečiai, kurie neturi kompostavimo galimybės, kviečiami surinktas žaliąsias atliekas pristatyti ir nemokamai priduoti į žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelę, esančių Nemajūnų g. 15A. Gyventojų patogumui ji dirba ir šeštadieniais.

Taip pat yra galimybė atskirai surinktas žaliąsias atliekas mesti į tam skirtus surinkimo konteinerius, kuriuos už papildomą mokestį išveža atliekų tvarkytojas sutartyje su atliekų turėtoju nustatyta tvarka.

„Kauno dienos" redakciją pasiekė kauniečio Mindaugo Grigaičio laiškas, kuriuo jis nori atkreipti visuomenės dėmesį į miesto valdžios siekį „nedemokratiškai ir vartotojiškai urbanizuoti viešąsias erdves". Pateikiame M. Grigaičio atsiųstą tekstą ir kviečiame visus skaitytojus mums rašyti adresu portalas@kaunodiena.lt apie tai, kas Kaune liūdina ar džiugina. 

Mindaugas Grigaitis

Dar 2012 m. Kaunas pateikė paraišką tapti Žaliąja 2015 m. Europos sostine. Tuomet buvo akcentuota, kad "stiprioji Kauno pusė yra žalieji plotai ir miestą juosiantys vandens telkiniai". Natūralūs gamtos paminklai – nenuginčijama Kauno vertybė. Tik klausimas – kaip jie puoselėjami? Mat tais pačiais 2015 m. Kaunas ne tik kad netapo Žaliąja sostine, bet ir suintensyvino žaliųjų plotų naikinimą miesto centre.

Nyksta žalios erdvės

M.Valančiaus gatvėje – pačioje Senamiesčio širdyje – statomas daugiabutis. Netrukus Kauno miesto taryba turės apsispręsti ir dėl žaliojo ploto Laisvės al. pradžioje (prie Krėvos g. 2) likimo. Jame ketinama įrengti 30 vietų stovėjimo aikštelę ir statyti Sporto medicinos centrą. Esą bus užimta tik "nešvarioji sklypo dalis", o teritorija, turinti saugomo sklypo statusą, bus palikta.

Sunku įsivaizduoti, kaip tokiame mažame plote galima, nepažeidžiant saugomos teritorijos, įrengti stovėjimo aikštelę ir pastatyti 8,5 m aukščio pastatą, kurį reikės prijungti prie kanalizacijos, elektros ir kitų sistemų. Dar 2014 m. balandį daugiau negu 200 kauniečių išreiškė savo poziciją rašte, adresuotame Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui, Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriui, Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui, Kauno miesto merui (pirmiausia Andriui Kupčinskui, po to raštas buvo siųstas ir Visvaldui Matijošaičiui), tuomečiam LR aplinkos apsaugos ministrui Valentinui Mazuroniui.

Raštuose neneigiama, kad miesto veidą reikia puoselėti, o griūvantį Sporto medicinos centrą – atnaujinti. Vaikams būtinas modernus sporto medicinos centras, niekas dėl to ir nesiginčija. Tie 200 neabejingų gyventojų nesupranta, kodėl tokie pastatai statomi vietoj žaliojo ploto?

Mėgstama poilsio vieta

Iš tiesų sunku paaiškinti tokį nekūrybingą ir vartotojišką elgesį: nekuriamos viešosios erdvės miesto žmonėms, nepuoselėjama europietiška poilsio kultūra atvirose erdvėse, o urbanizuojami žalieji plotai.

Kauno centre apstu bešeimininkių, apleistų arba beveik visai sugriuvusių pastatų, kuriuos pertvarkyti pagal šiuolaikinius miesto poreikius būtų ir pigiau, ir logiškiau. Plotas prie Krėvos gatvės jau 60 metų yra mėgstama kauniečių poilsio vieta, pasivaikščioti čia ateina įvairaus amžiaus žmonės, žiemą ir vasarą laiką leidžia tėvai su vaikais, savo jėgomis įsirengęs aikštelę jaunimas žaidžia tinklinį ir futbolą, žiemą slidinėja. Ši erdvė yra svarbi ir ekologiniu aspektu. Kauno centro gyventojai ir taip kvėpuoja užterštu oru, todėl sunkiai suvokiama, kam statyti pastatus, kurie tik dar labiau suintensyvins transporto srautą ir didintų užterštumą.

Susidaro įspūdis, kad estetinis miesto vaizdas kol kas kuriamas ne naikinant griuvėsius, o urbanizuojant žaliuosius plotus. Ir visiškai ignoruojamas miesto kultūrinis paveldas.

Visiškai nesirūpinama

Kaip atvirame laiške Kauno miesto merui yra pastebėjęs akademikas Leonardas Kairiūkštis, minėto skvero takas nuo Laisvės alėjos iki Ramybės parko turėjo jungti Vytauto ir Ramybės parkus ir kurti unikalią žaliąją zoną miesto centre.

Deja, net nesistengiama miesto centre įsteigti žaliąją oazę. Specialistai jau seniai pastebėjo, kad Kaunas neturi aiškios parkų ir želdinių priežiūros strategijos. Skaudu ne tik tai, kad naikinami mažesni žalieji plotai, bet ir kaip prastai prižiūrimi didieji Centro parkai: tų pačių Ramybės ar Vytauto parkų būklė, švelniai tariant, nekokia. Lapai negrėbiami bene trejetą metų, per jų sluoksnį beveik nebeauga žolė (taip pat ir dalyje Ąžuolyno), suoleliai sutrešę, krūmynai taip išvešėję, kad primena džiungles, o takai – kliūčių ruožus. Akivaizdu, kad šios miesto centro erdvės, kurios tikrai gali tapti atrama kuriant ekologiško žalio miesto veidą, yra apleistos ir užmirštos. Jos reikalauja investicijų, aiškios vizijos, ką su jomis daryti. Deja, kol kas miesto estetinis veidas – pačių miestiečių reikalas. Bet net ir tada, kai miestiečiai ryžtingai gina savo teisę į švarią ir estetišką aplinką, dažnai atsitrenkia į nepermušamą biurokratinę sieną.

Keistas požiūris

Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas gana nervingai reagavo į gyventojų prašymus atkreipti dėmesį, kad viešosios erdvės morališkai priklauso ir patiems gyventojams. Daugiau kaip 200 Kauno gyventojų, pasirašiusių po minėtais raštais, buvo pavadinti bambekliais, kuriems neva viskas netinka.

Neaišku, apie kokius anoniminius žmones valdininkas kalba, sakydamas, kad į savivaldybę ne kartą kreipėsi žmonės, nepatenkinti neva nuolat plote prie Kėvos gatvės girtuokliaujančiais benamiais. Taip, jų pasitaiko, bet jie migruoja čia būtent iš Ramybės parko, kurio makabriška aplinka skatina ten rinktis marginalus.

Miestiečiai prašė leisti už savo lėšas pastatyti vaikų žaidimų aikštelę, tvarkyti aplinką. Didžiausia problema, kad gyventojai nori imtis veiklos, viską daryti savanoriškai, o ne gaišti savo laiką biurokratiniams procesams, kaip įteisinti savo pilietines iniciatyvas. Mat pagal dabartinę tvarką miestiečiai gali būti nubausti už tai, kad gražina viešąsias miesto erdves, kuriose leidžia laisvalaikį, bet neturi nuosavybės teisių į jas.

Nutolę nuo realybės

Susidarius tokiai situacijai kyla klausimas – kieno yra Kaunas: valdininkų ar gyventojų? Kol kas atrodo, kad valdininkų, nes  aiškiai atkertama: jokiems teisės aktams statybos žaliuosiuose plotuose neprieštarauja.

Aktyviems miesto gyventojams tokios valdininkų kalbos rodo, kad miestą valdžia kol kas labiau pažįsta iš dokumentų ir žemėlapių, o ne iš realaus santykio su erdvėmis. Taigi, naikinant žaliuosius plotus, kurie yra šalia jų gyvenčių žmonių traukos centras, ir ciniškai ignoruojant gyventojų prašymus griaunama ne tik miesto estetinė ir ekologinė sistema, bet ir paties viešojo intereso esmė. Nekuriamas dialogas, nėra pagarbaus požiūrio į kauniečius, kuriems rūpi jų miestas.

Kauno miesto taryba sklypo M.Valančiaus gatvėje likimą jau nusprendė. Artimiausiu metu turės tarti žodį ir dėl žaliojo ploto Laisvės alėjos ir Krėvos gatvės sankirtoje. Neabejingų gyventojų prašymas ir siūlymas paprastas – nenaikinti žaliųjų erdių, o investuoti į jas, kurti unikalias oazes, leisti patiems gyventojams juos prižiūrėti ir puoselėti. Artėjantis balsavimas bus puikus lakmuso popierėlis, parodysiantis, kokią miesto viziją puoselėja dabartinė miesto valdžia: estetiką, ekologiją ir demokratiją ar nekūrybingą ir vartotojišką biurokratizmą.

Klaipėdoje iškilo aštri diskusija, ar uostas turi laikytis šalyje galiojančių želdinių plotų gamybinėse teritorijoje normų, ar vanduo gali būti želdinių dalis.

Saugumas riboja uostą

Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančias normas želdinių plotai gamybinėse teritorijoje turi sudaryti nuo 10 iki 20 proc. tų teritorijų dalies, susisiekimo ir inžinierinių komunikacijų zonose, kuriai priklausytų ir uostas, – 12 proc. Tai būtų pasėti arba pasodinti medžiai, krūmai, vejos, gėlynai.

Uosto kompanijoms įvykdyti šį reikalavimą būtų ypač sunku. Klaipėdos uoste ir taip trūksta krovos plotų. Dalį teritorijų pavertus želdynais ši problema dar aštrėtų.

Dėl uosto specifikos, kai kuriose vietose, pavyzdžiui, naftos produktų terminaluose, netgi negalima sėti žolės, nes sudžiūvusi ji taps gaisro šaltiniu.

Uosto veiklą  smarkiai koreguoja ir ISPS kodeksas. Uoste negali būti jokių augalų, kurie užstotų jo stebėjimą. Medžių ar krūmų negali būti pagal uosto perimetrą arba tvoras, kad už jų negalėtų slapstytis piktų kėslų turintys žmonės.

Yra ir ekonominis aspektas. Vieno kvadratinio metro uosto žemės nuoma kainuoja apie 3 eurus. Uostininkai stengiasi panaudoti kiekvieną metrą. Jie nenorėtų mokėti už uosto žemę, kuri atrodo gražiai, apsodinta gėlytėmis, tačiau uostui, o tuo pačiu ir Lietuvos ekonomikai naudos neneša.

Ar vanduo – žolynas?

Želdynų plotus šalies gamybinėse teritorijose kontroliuojanti Aplinkos ministerija darytų išimčių Klaipėdos uostui, kaip strateginiam Lietuvos objektui, kuris yra šalies ekonomikos variklis.

Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras pateikė siūlymus žaliųjų plotų norma uoste mažinti tris kartus iki 4 procentų. Taip pat kaip žalieji plotai santykiu 1:2 galėtų būti užskaitomi uosto vandenys.

Uosto akvatorija sudaro 876 hektarus.

Pasiūlytas ir kitas būdas – uoste iki nustatytos normos trūkstamus plotus uostui perkelti į Klaipėdos miesto teritorijas.

Šis būdas ypač naudingas Klaipėdos miestui. Bet kokį naują objektą uoste statančios jo naudotojos savo lėšomis turėtų mieste pasodinti medžius, krūmus, žolynus.

Atrodytų viskas labai paprasta - miestas dėl uosto kaimynystės turėtų naudos. Tačiau iškyla įvairiausių niuansų. Savivaldybė turėtų paruošti daugybę techninių projektų, kur uostininkai mieste galėtų įrengti želdinius. Nuogąstaujama, kad nesant pakankamai paruoštų želdinių projektų, gali strigti statybos uoste.

Uostas „keltųsi“ į kiemus

Klaipėdos uosto žemės teritorija siekia 519 hektarų. Jei uostui, kaip ir kitiems, būtų numatyta prievolė želdiniams skirti 12 proc. teritorijos, uostas jiems turėtų numatyti apie 62 hektarus. Sumažinus privalomą dalį iki 4 proc. vis tiek želdiniais tektų užsodinti apie 21 hektarą.

Uostininkai abejota, ar Klaipėdos miestas surastų kad ir 20 hektarų, kur uostas galėtų  sodinti medžius.

Tačiau Klaipėdos miesto  savivaldybės Urbanistinės plėtros departamento direktorius Kastytis Macijauskas mano, kad uostui neturėtų būti daromos kokios nors išimtys dėl želdinių plotų. Tik galėtų būti priimta vienintelė nuostata – želdynus perkelti į greta esančias Klaipėdos miesto teritorijas.

Siūloma tarp uosto ir miesto pasirašyti susitarimą pagal kurį uosto žalieji plotai galėtų „persikelti“ į miestą, netgi ir į daugiabučių namų kiemus. Uosto pinigais ir tiesiogiai šefuojant uosto kompanijoms būtų tvarkomi Klaipėdos miesto kiemų žalieji plotai.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos vadovas Arvydas Vaitkus sutiko, kad galima svarstyti apie uostui privalomą 4 proc. želdynų dydį leidžiant želdynus iškelti už uosto ribų. Bet savivaldybė turi suformuoti daug ir konkrečių plotų su techniniais projektais, kur uostas galėtų sodinti medžius.    

Aplinkos ministerijos specialisto V.Bezaro nuomone, jei uostas ir miestas geranoriškai susitartų, Klaipėda, kuriai yra pretenzijų dėl nepakankamų žaliųjų plotų, taptų gerokai žalesniu miestu.

Šiemet Lietuvoje jau išdegė per 2 tūkst. hektarų pernykštės žolės.

„Žolės gaisrai pastaruoju metu kartais sudaro beveik 80 proc. visų gaisrų. Juos gesinti nėra paprasta, nes dažnai arti nėra vandens šaltinių. Be to, prie tokių gaisrų labai sunku privažiuoti sunkiasvorėms ugniagesių mašinoms: automobiliai klimpsta dirvose, gadinama brangi technika, - sako Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Operatyvaus valdymo valdybos viršininkas Kęstutis Agintas.

Šiemet ugniagesiams degančias pievas jau teko gesinti per 1200 kartų. Daugiausia tokių gaisrų kilo Vilniaus (375), Kauno (187), Šiaulių (150) apskrityse.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, dėl žolės ir ražienų deginimo šiemet jau supleškintas 1 pastatas. Gyventojų nuostoliai galėjo būti dar didesni, bet 11 pastatų pavyko nuo ugnies apsaugoti.

Ugniagesiams neretai ugnį tenka gesinti parankinėmis priemonėmis, kvėpuojant aitriais dūmais. Negana to, išvykę gesinti degančių pievų, ugniagesiai ne visada gali laiku suskubti į sudėtingesnius ir didesnius gaisrus ar nelaimes, kai jų pagalbos reikia nedelsiant.

Šiemet ugniagesiams 595 kartus teko gesinti gaisrus gamtoje - ugnis išdegino per 1 tūkst. hektarų žaliųjų plotų.

Dažniausiai gaisrų atvirosiose teritorijose kyla pavasarį, kai gyventojai pradeda masiškai deginti pernykštę žolę. Per 2015 metus daugiausia tokių gaisrų kilo Vilniaus apskrityje (164), tačiau ir kituose šalies regionuose žolės degintojų nestinga, skelbia Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas.

Nuo padegtos žolės šalyje užsidega gyvenamieji namai ir kiti pastatai. Degančioje žolėje beveik kasmet patiria traumas ir net žūva žmonės. Dūmai apsvaigina, prarandama sąmonė, pargriūnama ant žemės, o užsidegus drabužiams, smarkiai apdegama ir žūstama. Prieš kelerius metus Telšių rajone, Želvaičių kaime, degindamas pernykštę žolę, užsidegus drabužiams, smarkiai apdegė 71-erių metų vyras. Jis ligoninėje mirė.

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas primena, kad už sausos žolės, nendrių, nukritusių medžių lapų, šiaudų, laukininkystės ir daržininkystės atliekų deginimą pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus numatyta administracinė atsakomybė ir gali būti skiriama nuo 28 iki 231 euro bauda.

Už ražienų, nenupjautų ir nesugrėbtų žolių, javų ir kitų žemės ūkio kultūrų deginimą – nuo 57 iki 289 eurų bauda. Pareigūnams šios baudos dar didesnės – nuo 115 iki 347 eurų.

Numatyta atsakomybė ir žemės savininkams, naudotojams ir valdytojams, kurie, pastebėję savo žemėje žolės gaisrą, nesiima priemonių jam užgesinti. Jiems gali būti skiriama nuo 28 iki 173 eurų bauda.

Be to, padegėjams teks atlyginti ir gamtai padarytą žalą, o ji kartais siekia ne vieną tūkstantį eurų. Vien už žolės deginimo faktą yra nustatytas 100 eurų žalos dydis, prie jo pridedant apskaičiuotą žalą gamtai pagal išdeginto ploto dydį.

Tais atvejais, kai žolės gaisras išplinta į miškus ar saugomas teritorijas, skaičiuojant žalą taikomi atitinkami koeficientai ir ji gali siekti tūkstančius eurų. Neretai žolės gaisrus sukelia vaikai bei paaugliai, todėl tėvams ir mokytojams būtina jiems priminti apie tokių gaisrų padaromą žalą. Už nepilnamečių paauglių nusikaltimus baudžiami jų tėvai.

Liepsnojančią žolę nedideliame plote lengvai galima užgesinti patiems, užplakant liepsną medžių šakomis bei užtrypiant ją kojomis. Tokius gaisrus taip pat galima gesinti vandeniu arba smėliu. Ugnies apimtus plotus rekomenduojama apkasti grioveliais, kad liepsna neišplistų ir nepadarytų didesnių nuostolių.