Jį savo iniciatyva įsteigė penkios moterys, o šiandien joms talkina šešios dešimtys savanorių. Per šį laikotarpį gimė mažiausiai 130 vaikų, kurių nėščiosios iš pradžių galvojo negimdyti.

Centre neplanuotai pastojusių nepilnamečių tik viena kita, dauguma – subrendusios, karjeros laiptais kopiančios, bet gyvenimo į kampą staiga įvarytos ir sutrikusios moterys. Centro vadovė Zita Tomilinienė tikisi, kad greitai panašių įstaigų atsiras ir daugiau, o gydytojai abejojančias, ar gimdyti, moteris iš pradžių nukreips į jų organizaciją.

Z. Tomilinienės teigimu, daugelio baimes pavyksta išsklaidyti papasakojus, kokios pagalbos sulauks – nuo konfidencialių  psichologų konsultacijų ir paramos grupių, parengti visus reikiamus dokumentus pasirengusių socialinių darbuotojų iki nemokamo būsto.

„Nuo trečio nėštumo mėnesio žinojau, kad auginsiu vaiką viena. [...] Buvau visai nepasiruošus motinystei, neturėjau tvirto pagrindo po kojomis, neturėjau darbo, nebaigusi aukštojo mokslo. Pati esu iš nepilnos šeimos, palikta mamos, ir smarkiai abejojau savo gebėjimu būti mama“, – pasakoja viena iš moterų, kuri pagalbos kreipėsi į centrą.

Tvirto užnugario ir partnerio, šeimos bei draugų palaikymo ir palankesnio visuomenės požiūrio – štai ko labiausiai stinga krizę išgyvenančioms netikėtai pastojusioms moterims, sako centro vadovė.  Esą vienatvė, artimųjų atstūmimas ir kritika sprendimą kūdikio negimdyti lemia gerokai dažniau negu finansinės problemos.

Plačiau apie Krizinio nėštumo centrą – Giedrės Baltrušytės reportaže.