Pacientų padėka už galimybę gyventi: donoro artimieji man suteikė galimybę gyventi

24 metų Gabrielė iš Vilniaus savo ligos periodo nenori prisiminti. Jai būnant vos dvylikos buvo diagnozuotas inkstų funkcijos nepakankamumas. Dabar jau gyvendama su persodintu inkstu, ji sako, kad inksto transplantacija jos gyvenimą, anot jos, ne pakeitė, o suteikė: „Kai inkstai nefunkcionuoja, būseną nusakyti labai sunku – jautiesi taip, kad tiesiog negali pakilti iš lovos. Dializės procedūros palaiko gyvybę, tačiau tuos trejus dializių metus buvo taip sunku, kad juos galiu išbraukti iš gyvenimo – nuolatiniai palydovai buvo jėgų stygius, alinantis silpnumas, viso kūno skausmai, depresinės nuotaikos – nieko nenorėjau nei matyti, nei kažką veikti, – pasakojo mergina. – Kai iškvietė pirmajai transplantacijai – apsiverkiau… Labai laukiau to skambučio, kartu ir bijojau – buvau tik 16 metų, nežinojau, kaip viskas vyksta ir kas manęs laukia. Antrąjį kartą buvo viskas daug aiškiau.” 

Gabrielė. Organizatorių nuotr. 

Gabrielei du kartus atlikta inksto transplantacija: pirmąjį inkstą po kelerių metų dėl atmetimo reakcijos teko pašalinti. „Gyvenimo kokybė iki transplantacijos ir po jos – tai tarsi diena ir naktis. Jaučiu begalinį dėkingumą donorams ir jų artimiesiems, nes tokie kaip aš tik šių žmonių dėka gali gyventi. Esu donorams ir jų artimiesiems dėkinga visa širdimi – iš klaikios savijautos galėjau ištrūkti tik jų dėka. Būtinai ateisiu uždegti žvakutės, prisiminsiu ir dėkosiu dviem savo donorams,“ – sako „Gyvasties“ narė Gabrielė.

Donoro artimiesiems degančių žvakučių uždegimo iniciatyva –  jautri, šilta ir derama pagarba

Žvakučių uždegimas mirusiems donorams pagerbti – šiltas renginys, turintis didelę prasmę: „Jis sušildo mirusiųjų sielas ir gyvųjų širdis“, – tai Vidos iš Druskininkų žodžiai. Jos šeima tiesiogiai susijusi su organų donoryste, nes vyro sesuo, artimiesiems pritarus, tapo organų donore. „Kalbėti su gydytojais apie donorystę, kai jie pasako apie mirtį, labai sunku. Mirtis sujaukia visas emocijas ir sveiką protą. Mintys blaškosi po galvą ir jas suvaldyti nėra lengva. Tačiau mūsų atveju sprendimą priimti padėjo kažkada seniai įvykęs pokalbis, – pasakojo ponia Vida. – Tą kartą mudviejų kalba nukrypo į laidotuvių papročius, kremavimo galimybes ir tąkart vyro sesuo pasakė, kad po mirties organus sutiktų dovanoti, tik kad sveikata prasta, tai vargu, ar kas tiktų... Šią josios mintį prisiminėme liūdniausią mirties valandą ir sutikome donorystei. Artimiausi jos žmonės, gydytojų paskatinti, kalbėjomės tarpusavyje, tardamiesi dėl organų donorystės. Prisiminėme jos rūpestį visais, jos labai gerą širdį, pagalvojome, kad jai patiktų toks sprendimas“.

Spalio 6-ąją gyvastiečiai kviečia ateiti į jūsų miestuose organizuojamą žvakučių uždegimo iniciatyvą – pabūti kartu ir pagerbti organų donorus. Pacientai būtinai čia ateis – vėl bendraus su praeiviais, gali būti, kad užkalbins stabtelėjusius prie žvakučių ar norinčius nusifotografuoti jų jaukiame fone. Jie tokiu būdu – savo pavyzdžiu ir savo istorija – dėkoja organų donorams už sugrąžintą sveikatą. „Organų donorystę mes galime palaikyti ir dėkingumą išreikšti tik taip: aiškindami organų donorystės prasmę ir sakydami, kad aš gyvenu tik dėl donoro ir jo artimųjų sutikimo donorystei – tik dovanotas organas išgelbėjo man gyvybę,“ – sakė dabar gyvenimu besidžiaugianti Gabrielė.