Šįsyk Gildas pasakoja apie praėjusių metų pabaigoje dienos šviesą išvydusią mokumentinę satyrą „Zygfrydas“ pagal Igno Šeiniaus romaną.
Sostinės žiūrovai šį nacionalsocializmą nagrinėjantį kūrinį galės išvysti balandžio 2 dieną Keistuolių teatre.
– Gildai, papasakok, kaip atradai menkai žinomą I. Šeiniaus kūrinį „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ ir nusprendei jį statyti teatre?
– Kai 2015 metais statėme spektaklį „Kas prieš karą, pasiduokit“, perskaitėme daug skirtingos medžiagos ir tame procese radau knygą apie tarpukario Lietuvą, kurioje nagrinėjama, kas tuo laikotarpiu nutiko visose srityse – nuo kariuomenės ar ūkio iki meno. Ten buvo parašyta, jog I. Šeinius sukūrė romaną apie nacį, kuris po operacijos virto žydu. Tai mane labai nustebino, tada vos ne vos susiradau tą romaną ir supratau – kokio velnio mes mokykloje skaitome „Kuprelį“? Ši knyga yra kažkas, apie ką žmonės turi žinoti, o teatras visgi yra geriausia propagandos priemonė (juokiasi).
Pirmame šio spektaklio plane, nepaisant skirtingų interpretacijų, išlieka I. Šeiniaus romanas. Jis šiandien itin aktualus, nes menas vėl išgyvena aukso amžių – per visą Europą kyla nacionalistinės mintys, vėl patiriame, kaip istorija kartojasi ir suvokiame, prieš kokius pavojus turi kovoti kultūra. Be viso to, jau romano sukūrimo laikais prasidėjo visos nesąmonės apie norą amžinai išlikti jaunu, žaviu ir drąsiu, kas dabar jau tapo įprasta – yra visiškai normalu susileisti botokso arba pasiekti tokius kraštutinumus, kaip padarė vienas danas ar olandas, kuris sulaukęs 60-ies panoro identifikuotis kaip 40-metis, mat jam dėl savo amžiaus labai sunku tinderyje susigaudyti antrą pusę. Savo romane I. Šeinius uždavė mintį, kurią kiek per menkai išplėtojo, kad visas nacizmas ir nacionalizmas yra kilęs iš didžiulės meilės sau – esą aš ir mano rasė esame aukščiau visko, o visi kiti nėra verti gyventi. Narcisizmas klesti ir šiais laikais, ypač, kai visi, kas netingi, gali pakalbėti į kamerą, įkelti į internetą ir tikėtis, kad tuo žavėsis milijonai. Juolab, kad vyrauja tendencija – kuo kvailiau pasirodai, tuo daugiau turi peržiūrų. Manau, kad vienaip ar kitaip visi šie dalykai susiveda ir į spektaklį.
– Nori pasakyti, jog šiais laikais mes tarsi kartojame istoriją, tik jau turime kitas priemones, nei anuomet?
– Svarbu prisiminti, kad po Antrojo pasaulinio karo visi labai demonizavo nacizmą. Toks demonas, dėl kurio bijai pakartoti istoriją, yra labai naudingas – dar penkiasdešimtaisiais išleidęs knygą „Racism“ Albertas Memmi prabrėžė, jog net didžiausi rasistai vengia save tokiais pavadinti. Ir mes, lietuviai, taip pat demonizavome nacizmą, bet jis niekur nedingo.
Tam tikra prasme mes visi esame šiek tiek rasistai, nes esame labai monoetniška tauta, itin didžiuojamės savo lietuvybe ir iki šiol dažnai nemėgstame kitataučių.
Tam tikra prasme mes visi esame šiek tiek rasistai, nes esame labai monoetniška tauta, itin didžiuojamės savo lietuvybe ir iki šiol dažnai nemėgstame kitataučių, tačiau šalia to esama ir labai realių radikalių nacių. Kažkada repeticijų metu aktorius Matas Dirginčius „YouTube“ ieškojo nacių himno. Kol jis vaidino, aš paskaičiau komentarus – 95 procentai ten rašiusių žmonių palaiko nacių ideologiją, sako, jog ne ta pusė laimėjo karą ir kad Hitleris buvo amazing žmogus. Tuomet pagalvojau – kodėl nepažvelgus nacizmui tiesiai į akis? Jį reikia pažinti, konfrontuoti ir suprasti, jog mes ne taip jau smarkiai nutolę nuo fikcinio Zygfrydo Imerselbės. O kalbant apie šiais laikais paaštrėjusias priemones... Ir anuomet buvo kalbos apie atjauninimo operacijas, prasidėjus filmavimo vajui žmonės suprato kameros galią, o galiausiai pajuto, kad krizėje esančiam žmogui toks narcisistiškas režimas kaip nacizmas iš tiesų padeda. Ir čia net nereikia toli žiūrėti – kai bet kuriam iš mūsų yra bloga nuotaika ir kažkas pasako, kad esi visai fainas, ta nuotaika pakyla. Tai – lygiai tas pats, kas vyksta su pasauliu mūsų laikais: Trumpas ar Putinas naudoja tokius pačius metodus ir kelia savivertę ten, kur jos nelabai yra. Jie skatina didžiuotis kažkokiu mitu – to rezultate Trumpo šalininkai nekenčia bet kokių įsibrovėlių, o Putino pasekėjai didžiuojasi, jog yra rusai, visus kitus laikydami padugnėmis. Tokios tendencijos pradeda vyrauti ir Europoje, o pabėgėliai tapo viso šio reikalo atpirkimo ožiu.
– Pamačius spektaklio plakatą su svastika tapo smalsu, kaip pavyko interpretuoti tokius kontroversiškus dalykus, kaip nacių simbolika ar pasisveikinimas.
– Šiuos dalykus mes vengėme parodyti tiesiogiai. Tai – vienas iš dalykų, ką aš darau teatre: apie aštrią temą mėginu kalbėti neaštriai, nes tuomet žiūrovui nėra taip lengva atsiriboti nuo temos, nesusikuria distancija. Jeigu parodytume bent vieną nacių pasisveikinimą, žiūrovas iškart galvotų: „Tai ne aš, tai – naciai“. Taigi, viską, ką galėjome, stilizavome ir pašiepėme. Plakato originale matomas Hitleris, stovintis tarp trijų svastikų. Man pasiūlė naudoti tą pačią estetiką, tik su mūsų fiktyviu personažu, tokiu būdu priartėjant prie mockumentary žanro. Pradžioje galvojau, kad galbūt svastikų reikėtų išvengti, bet vis dėlto simboliai pasako daugiau, nei žodžiai, o jei jau kalbame apie nacius, tenka panaudoti jų simboliką, ir niekaip nuo to neišsisuksime. Man labai įdomu tai, jog vokiečiai jaučia didelę kaltę dėl visko, kas nutiko, o tuo tarpu lietuviams būdingas neigimas, kad ir mes prisidėjome prie to metų žiaurumų, šaudėme žydus, – nėra tokio kaltės jausmo, iš kurio būtų padaromos išvados. Norėjosi priminti, jog šie dalykai iš tiesų buvo, spektaklyje kalbame apie tai, kad Vokietija buvo okupavusi Lietuvą, egzistavo tam tikras santykis tarp lietuvių ir vokiečių.
Be abejonės, šis santykis romane liečiamas pakankamai švelniai, mat kūrinys parašytas prieš karą, kai I. Šeinius dar nežinojo, kas bus, kaip ir nežinojo apie lietuvius, kurie prie viso to prisidėjo, ar apie intelektualus, kurie vėliau buvo ištremti. Dabar su masine žiniasklaida vyksta kiek kitokie trėmimai – visus intelektualus ištrėmėme iš eterio, o į viešumą eina tas, kuris kvailesnis ir garsiau rėkia. Eteryje palikome tuos, kurie realiai galėtų eiti šaudyti ir kenkti. Anuomet žydus šaudė kaliniai ir kiti marginalai – labai atsiprašau, bet dabar ekranuose matome tokią pačią fauną. Viskas kartojasi ir nereikia vengti kalbėti apie praeitį tokią, kokia ji buvo, nes būtent įsisąmonindami, kad tai nutiko, ir jausdami kaltę galime padaryti išvadas ateičiai. O tokių išvadų, ypač žmogaus teisių srityje, tikrai nesijaučia. Požiūris į kitataučius, seksualines mažumas yra kone lygiai toks pat, kokį turėjo nacionalsocialistai. Kiek teatre beliesčiau aštrias temas, išvada būna ta pati – padėti gali tik kultūra. Kultūringas žmogus dar suabejos prieš nuspausdamas gaiduką. Dėl to statydamas spektaklį sakiau, jog mano tikslinė auditorija nėra intelektualūs žmonės, jau suvokiantys, kad nacizmas yra blogai. Kuriu žmonėms, kurie rėkia „Lietuva – lietuviams“ arba kad gėjai yra blogis ir juos reikia žudyti. „Kur yra Hitleris?“, „Kur dujų kameros?“– tai realūs komentarai internete po publikacijomis apie homoseksualus. Tai skaitydamas suprantu, kad jokios kaltės ar gėdos dėl nacizmo nėra. Tada ir kyla klausimas, tai kodėl gi negali uždėti svastikos ant plakato? Žinoma, mes pasitikrinome, ar tai yra legalu, ir įspėjome Lietuvos žydų bendruomenę pasitikslindami, ar jų neįžeisime. Tačiau, kaip bebūtų liūdna, svastika ant plakato – tiksliausia reprezentacija to, kame mes gyvename.
– Statydamas spektaklius naudoji pozicionavimo metodą, kurio pagalba aktoriai kuria savitą santykį su savo personažais. Papasakok, kaip su kūrybine grupe pavyko atrakinti spektaklio temą? Kaip aktoriams pavyko įsikūnyti į tokios žiaurios ideologijos atstovus?
– Be abejonės, kaip didžiulį pagyrimą priimu tai, kad ir vyresnės kartos aktoriai noriai sutiko vaidinti šiame spektaklyje. Stebėdamas savo paties darbą supratau, jog aktoriams sakau itin mažai pastabų ir palieku daug laisvės. Laikausi nuomonės, kad jiems, esantiems spektaklio viduje, viskas matyti gerokai aiškiau tiek iš asmeninės, tiek iš personažo perspektyvos. Kalbant apie pozicionavimą – tai kėlė daug klausimų pagrindiniams veikėjams: kaip taip ilgai išvaidinti tokį šlykštų žmogų? Zygfrydo, kaip personažo, „svoris“ yra toks pat, kaip Hamleto ar Raskolnikovo, tačiau jį vaidindamas turi dar ir išlaikyti savo asmeninę poziciją bei atstumą nuo to personažo. Juk mes, žiūrėdami į Vaidotą (aktorius Vaidotas Žitkus – past.), puikiai žinome, jog jis ne nacis, tačiau vis vien scenoje jis atrodo neįtikėtinai šlykštus tipas... Be abejonės, pradėję dirbti su spektakliu analizavome tiek kūrinio, tiek šių laikų kontekstą, bandėme suprasti, kodėl norime statyti būtent šią medžiagą. Kai visi pradėjome kalbėtis, aš supratau, kad su šiais žmonėmis noriu kurti, nes jiems visiems ši tema rūpi. Tai – kertinis dalykas, nes manau, kad jokiame etatiniame valstybiniame teatre toks spektaklis nepavyktų. Vienas iš pozicionavimo metodo ypatumų – tai, jog autorinės teisės priklauso visai kūrybinei grupei, ir dėl to visi jaučiame didžiulę atsakomybę dėl to, koks tas spektaklis bus, jaudinamės už visus, o ne tik kiekvienas už save. Taip pat aš žinau, kad jei aktoriams griežtai sakyčiau, kaip jie turi vaidinti, nukentėtų pats spektaklis. Tame ir slypi metodo esmė – režisierius turi palikti ieškojimus aktoriams, leisti jiems laukti įkvėpimo ir semtis jo kituose kontekstuose. Pavyzdžiui, neįtikėtina, kiek Zygfrydo vaidmeniui ruošėsi Matas! Jis netgi perskaitė didžiąją dalį Anderso Breiviko manifesto tam, kad suprastų tokio žmogaus psichologiją. Mano, kaip režisieriaus, darbas yra pristatyti viziją, o procesui jau vykstant sudėlioti visus taškus ant i. Labai svarbu matyti aktoriaus autorinį darbą. Mes kuriame spektaklį, kuriame aiškiai išreiškiame savo poziciją, tačiau ją turime pateikti taip, kad žiūrovas tiek psichologiškai, tiek estetiškai jaustųsi pakylėtas. Patikėk, tikrai sudėtinga pakylėti žmogų su nacizmu (juokiasi). Neseniai perskaičiau, kad kažkoks žmogus ilgai žiūrėjo į Botticelli „Veneros gimimą“ ir gavo širdies smūgį. Tai yra nuostabi meno galia! Pati Venera tame paveiksle toli gražu nėra tobulai proporcinga, tačiau kompozicija sudėliota taip, kad stebintįjį paveiktų. Taip ir mes mėginame dėlioti bendrą paveikią kompoziciją.
