Lietuvos atlikėjų asociacija AGATA kreipėsi į Seimo Kultūros komitetą, Vilniaus miesto savivaldybę, kad 1,5 tūkst.–1,7 tūkst. koncertų salė reikalinga ne tik klasikinei muzikai, bet visų žanrų atlikėjams.

Tuo metu pagal sumanymą Nacionalinės koncertų salės didžioji salė pirmiausia bus skirta klasikinės muzikos koncertams.

„Akustika didžiojoje salėje visų pirma numatyta klasikinės muzikos pasirodymams. Mažesnioji salė numatyta įvairių žanrų muzikos pasirodymams“, – trečiadienį per Seimo Kultūros komiteto posėdį patvirtino kultūros viceministrė Regina Jaskelevičienė.

„Taip pat svarstomos galimybės, kalbant apie didžiąją salę, numatyti tam tikras technines pertvaras ar kitus techninius sprendimus, kad ją būtų galima pritaikyti ir kitiems žanrams, bet pirminė paskirtis jos turėtų būti ta natūrali akustika, skirta klasikinės muzikos pasirodymams“, – pridūrė ji.

AGATA tarybos pirmininkas Domantas Razauskas pabrėžė, kad „tos didžiosios salės reikia visai muzikų bendruomenei, visų profesionaliųjų menų atlikėjams: ir folkloro, ir džiazo, ir populiariosios muzikos“.

„Mūsų didžiausia baimė, kad suprojektavus didžiąją salę klasikinei muzikai, jos nebebus galima pritaikyti kitų žanrų atlikėjams“, – sakė jis.

Mūsų didžiausia baimė, kad suprojektavus didžiąją salę klasikinei muzikai, jos nebebus galima pritaikyti kitų žanrų atlikėjams.

D. Razausko teigimu, Vilniui turėti 1700 vietų salę, skirtą tik vienai muzikos krypčiai, būtų neapsakoma prabanga.

„Tik megapolis galėtų sau leisti turėti vienam muzikos žanrui skirtą salę“, – tvirtino jis.

AGATA tarybos pirmininkas teigė, kad už Nacionalinės koncertų salės projektą atsakingi nei Kultūros ministerijos, nei sostinės savivaldybės atstovai prieš priimdami sprendimus nesitaria su muzikantais, sunku gauti atsakymus į siunčiamus raštus.

„Visi gana suglumę, nes niekas nesitaria ir neklausia, pavyzdžiui, džiazo, folkloro populiariosios muzikos, elektroninės šiuolaikinės muzikos, visų kitų kūrėjų, kaip turėtų būti toliau tas projektas daromas“, – sakė jis.

„Kokį toną užduosime architektams, toliau pakeisti bus nieko neįmanoma“, – akcentavo D. Razauskas.

Įvairių žanrų kūrėjų pasirodymus organizuojantis viešosios įstaigos „Baleto teatras“ vadovas Valdas Petreikis sakė, kad pagal dabartinį projektą didžioji salė atrodo kitiems muzikos žanrams nepritaikoma.

Tuo metu, anot jo, būtent tokio dydžio salės nėra nei Vilniuje, nei Lietuvoje, ir ji reikalinga visiems muzikantams.

Vilniaus vicemeras Vytautas Mitalas teigė, kad projekto valdymo grupė per porą mėnesių planuoja patikslinti projektavimo užduotį Nacionalinės koncertų salės konkurso laimėtojams, kad jie galėtų baigti projektą.

Kultūros ministerijos atstovė Daiva Parulskienė tikino, kad ministerijos atstovai taip pat laikosi pozicijos, jog didžiojoje salėje turi būti įdiegti kintamosios akustikos sistemos elementai, kad ji galėtų būti naudojama ne tik klasikinei muzikai.

„Diskusijos tarp mūsų net ir nėra, nes mūsų požiūris visiškai sutampa, – teigė ji trečiadienį per Kultūros komiteto posėdį. – Startinė pozicija – kad didžioji salė yra natūralios akustikos salė, mes nenorime elektroninės akustinės sistemos, (...) Tačiau didžioji salė yra natūralios akustikos salė su kintamos akustikos elementais, kad galėtų būti pritaikoma įvairiems muzikos žanrams.“

„Puikiai suprantame, kad 1,7 tūkst. vietų yra didelė salė ir kad turime turėti galimybę joje pristatyti įvairių žanrų muziką“, – pabrėžė ji.

D. Parulskienės teigimu, valdymo grupės posėdžiuose bus kalbama su visomis suinteresuotomis grupėmis, kad būtų išgryninta užduotis architektams.

Nacionalinė koncertų salė Vilniuje bus statoma ant Tauro kalno, nugriovus Profsąjungų rūmus. Jos idėjos konkursą laimėjo ispanų architektų „Arquivio architects“ pasiūlytas projektas.

Čia numatyta įrengti iki 1,7 tūkst. vietų didžiąją ir 500 vietų mažąją salės, taip pat erdves barams, vestibiulį su vaizdu į miesto panoramą ir patalpas įvairiai kitai kultūrinei veiklai.

Numatomas koncertų salės projektavimo paslaugų ir statybos darbų biudžetas siekia 52 mln. eurų. Į šią sumą įtrauktos visos su objekto projektavimu, statyba ir įrengimu bei sklypo tvarkymu susijusios išlaidos.

Artilerijos komplekso sandėliai

Oficialus Meno sandėlio adresas – J.Bakanausko g. 99. Vingiuojančios gatvės posūkyje prie vieno iš Kauno tvirtovei priklausančių požeminių statinių būriuojasi būrelis smalsuolių, panorusių ištyrinėti šią erdvę ir apylinkes, kuriose – ne vienas XIX a. pabaigoje iškilęs statinys.

"Šie statiniai – tai Kauno tvirtovės kairiojo Nemuno kranto centrinio artilerijos komplekso sandėliai. Mes stovime prie parako sandėlio, kur buvo laikomos pagrindinės parako ir dalies ginklų atsargos. Šio pastato betoninių sienų storis – daugiau 2 m. Kai iškilo, jos buvo apsaugotos nuo visų to meto artilerijos ir aviacijos atakų. Anuomet tai buvo vienas iš saugiausių statinių Kaune", – ekskursiją pradeda asociacijos "Kauno tvirtovė" narys Robertas Juknevičius. Jis – vienas iš tų, kurie prieš dvidešimt metų pradėjo tvarkyti šias vietas.

Ruošiantis ginti Kauno tvirtovę, centriniame ir greta esančiuose sandėliuose Fredoje buvo sukaupta 6 tūkst. pūdų, kitaip tariant, apie 100 tūkst. kg parako.

Šluodami kojomis storą klevo lapų sluoksnį, J.Bakanausko gatvės vingiais ėmėme kopti į vieną iš Fredos šlaitų. "Viršuje – Lakūnų plentas. Kai Pirmojo pasaulinio karo metais kaizerinės Vokietijos kariuomenė artėjo prie Kauno, ruoštasi apgulčiai: iš šių sandėlių šaudmenimis turėjo būti aprūpinami šioje Nemuno pusėje esantys fortai", – pasak Kauno tvirtovės parko Turizmo ir edukacijos skyriaus vedėjo Ovidijaus Jurkšos, carinės armijos pusėje niekas nesitikėjo, kad Kaunas bus paimtas per vienuolika dienų. Sovietmečiu čia buvo uždara karinė teritorija – veikė Priešlėktuvinės gynybos ryšių štabas.

Desertas – Meno sandėlis

Keliaudami aplankome keletą mažesnių artilerijos sandėlių, taip pat – šaltinį, kurio vandeniu gaivindavosi ir carinės armijos kareiviai, apžiūrime keleto metrų skersmens ventiliacijos šachtą. "Jos viršūnė – tarsi koks storas kaminas – virš žemės iškilusi nedaug. Tačiau iš tiesų šios ventiliacijos šachtos aukštis – 22 m, maždaug tiek siekia šešiaaukštis namas. Ji eina iš pagrindinio požeminio artilerijos sandėlio, į kurį netrukus leisimės", – užsiminė R.Juknevičius.

Tai – didžiausia akustinė erdvė visoje Kauno tvirtovėje.

Geltonų lapų kilimu nusileidžiame atgal prie įėjimo į pagrindinį ginklų sandėlį. "Na, o dabar – desertas – eime į Meno sandėlį. Tai – vienas didžiausių požeminių statinių Kauno tvirtovėje", – pakviečia kultūros paveldo festivalio "Baterija" kuratorius Egidijus Bagdonas. Būrelis smalsuolių klupinėdami vorele keliauja į tamsias požemines patalpas. Praėję kelis siauresnius tunelius atsiduriame didžiulėje pailgoje skliautuotoje salėje (iš tiesų, tai – pagrindinis požeminis tvirtovės ginklų sandėlis kairiajame Nemuno krante), kurią apšviečia tik nuo vaizdo projekcijų krentanti blausi šviesa. Ant galinės sandėlio sienos, šiuo atveju tapusios didžiuliu ekranu, demonstruojamas Ričardo Rickevičiaus asociatyvus filmas apie Kauno tvirtovę.

"Tai – didžiausia akustinė erdvė visoje Kauno tvirtovėje. Ši daugiau kaip 80 m ilgio, apie 400 kv. m patalpa yra be jokių pertvarų. Tai – puiki vieta meno projektams. Norime pristatyti ją ir paklausti – kokiu sandėliu norime matyti šią įspūdingą erdvę dabar? Gal čia galėtų būti pristatomas menas kurti, būti? O gal fortifikacijos menas, inžinerijos, dialogo menas? Vaizdo, fotografijos, eksperimentinis, šiuolaikinis, modernus, bendruomenės, arba – antimenas?" – įvairius galimus variantus vardijo E.Bagdonas.

Renginio organizatoriai gyrė šios erdvės akustines savybes. Meno sandėlio atidarymas – vienas iš festivalio "Baterija" renginių. Prieš pristatant jį visuomenei, asociacijos "Kauno tvirtovė" nariams teko gerokai paplušėti: iškuopta daugybė šiukšlių. "Mes ir vaizdo stebėjimo kameras kai kur esame įrengę, vis tiek dar nesusitvarkome su kai kurių žmonių įpročiu čia daryti šiukšlyną. Lietuviai labai sunkiai perpranta, kad šiukšles reikia išmesti tam skirtoje vietoje. Tik tada, kai gauna baudas, pradeda suvokti, kad mėtyti šiukšles, kur pakliūva, brangiai kainuoja", – tautiečių sąmoningumo stoka stebėjosi R.Juknevičius.

Mažesnysis sandėlio brolis

Meno sandėlio mažesniuoju broliu kitoje Nemuno pusėje vadinamas parako sandėlis Šančiuose. Šioje birželį duris atvėrusioje erdvėje taip pat vyksta meninių projektų. "Mūsų parako sandėlis, kurį vadiname tiesiog Paraku, priklausė šaudmenų kompleksui, jungusiam devynis pastatus Šančių kalne. Paraką vadinu Kauno tvirtovės deimantu: jis, baigtas vėliau nei kiti pastatai, vienintelis Šančių šaudmenų komplekse nulietas vien iš betono, tai – tikras modernizmo ir civilizacijos pranašas, – sakė Šančių Parako įgulos vadė Vida Bliumkienė.

Paprašyta palyginti Paraką ir Meno sandėlį, pašnekovė atsakė: "Pavydime Meno sandėliui tos didžiulės puikios akustikos erdvės. Mūsų Parake vietoje vienos didžiulės erdvės yra dvi mažesnės erdvės, abi – po 31 m ilgio. Vieną sieną skiriame daugiau muzikai, kitą – judesiui, šokiams. Kitas skirtumas – mūsų Parakas yra švarus ir saugus. Aplinkinius vaikus prisijaukinau, priglaudžiau – mes su jais visokių veiklų prisigalvojame ir niekas nešiukšlina. Be to, Parakas yra idealioje vietoje. Kai užsieniečiai paklausia, kaip mus pasiekti nuo geležinkelio stoties, atsakau: laukia septynios minutės kelio pėsčiomis."

Beveik du dešimtmečius koncertus čia rengiantis ir Vilniaus kongresų rūmus namais vadinantis orkestras nuolat susidurdavo su koncertinei veiklai nepritaikytos salės akustikos problema, nepatogiu salės išplanavimu ir šiuolaikinių standartų nebeatitinkančia pastato infrastruktūra. Tuo skųsdavosi ir koncertų lankytojai bei kiti renginių organizatoriai.

„Nuolat gauname klausytojų pretenzijas ir priekaištus dėl prastos akustikos, blogo matomumo, blogos ventiliacijos. Visiškai susidėvėjo kėdės žiūrovų salėje, todėl klausytojai patiria nepatogumų. Atlikėjai koncertų metu groja daugiau nei 25 laipsnių karštyje, nes esamas apšvietimas ne tik skleidžia šviesą, bet ir gamina šilumą. Per visus 19 metų salėje nebuvo atliekami jokie remonto darbai, todėl salės estetinis vaizdas tapo nepatenkinamas“, - sakė orkestro vadovas Stasys Pancekauskas.

1984 metais pradėti projektuoti ir statyti Vilniaus kongresų rūmai, 1999-aisiais buvo perduoti Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui - tuomet politiniam švietimui skirta konferencijų salė buvo pertvarkyta į koncertinę, tiesa, neatitinkančią koncertų reikmių.

Šiuo metu vykdomo Vilniaus kongresų rūmų rekonstrukcijos projekto laikotarpiu numatoma padidinti salės tūrį, pakeisti salės sėdėjimo vietų išdėstymą amfiteatro principu, modernizuoti salės apšvietimo elektros instaliaciją, vėdinimo ir šildymo sistemą, pakeisti salėje esančius langus ir radiatorius, įrengti naujas akustines salės kėdes ir pritaikyti rūmus žmonėms su judėjimo negalia.

Rekonstravus koncertų salę bus pagerinta natūrali salės akustika, ypač svarbi gyvai atliekamos klasikinės muzikos koncertuose, tokiu būdu bus pagerinta ir kitų muzikos žanrų koncertų ar kultūrinių renginių kokybė.

Rekonstravus salės žiūrovinę ir sceninę dalis, bus užtikrintas komfortiškesnis renginio stebėjimas žiūrovams bei geresnės atlikimo galimybės čia vykstančių koncertų ir kitų renginių atlikėjams. Atlikus inžinerinių sistemų atnaujinimo darbus, bus užtikrintas geresnis vėdinimas ir šildymas, kuris leis palaikyti salėje žiūrovams tinkamą mikroklimatą, netrukdant gyvam muzikos atlikimui.

Atnaujinta salės apdaila atitiks profesionalios koncertinės veiklos šiuolaikinę estetiką ir prestižą.

Tikimasi, kad įgyvendinus projektą Vilniaus kongresų rūmų salė bus pritaikyta profesionaliai koncertinei veiklai, sudarant maksimalias sąlygas atsiskleisti čia koncertuojančių Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro ir kitų kolektyvų meninės veiklos profesionalumui.

Projektas „Vilniaus kongresų rūmų (Vilniaus g. 6-1) modernizavimas“ finansuojamas iš ES struktūrinių fondų, pagal programą „Modernizuoti kultūros infrastruktūrą“. Projekto įgyvendinimui reikalingų investicijų planuojama bendra vertė siekia 4 mln. 999 tūkst. 186 eurus. Numatoma projekto įgyvendinimo trukmė - 24 mėnesiai.

Jauku būna tada, kai yra šilta, švaru ir taip gera, jog po sunkios darbo dienos ar valandos praleistos automobilių spūstyje, peržengus namų slenkstį užplūsta ramybė. Būtent ramybės paieškos ir gena mus kruopščiai kurti namų atmosferą, o vienas pagrindinių jaukumo kriterijų – triukšmo kontrolė gyvenamoje aplinkoje.

„Akustika – garso sklidimas oru bei paviršiais – nuo seno įvairiais aspektais nagrinėjamas reiškinys, kuris daro reikšmingą įtaką žmonių sveikatai, produktyvumui ir bendravimo kokybei. Tai ištisas mokslas, kurio esmė – kontroliuoti triukšmą patalpose, taip atkuriant natūralų garso balansą. Patalpų akustika apima tiek triukšmo, sklindančio už patalpos ribų, kontrolę, tiek garso charakteristikų, sklindančių konkrečioje patalpoje, valdymą“, – sako technikas Kastytis Vaseris.

Namuose akustika kuria tą beveik antgamtišką reiškinį, vadinamą namų aura.

Senovės bažnyčiose akustika buvo pasitelkiama kuriant didybės atmosferą, tuo tarpu teatruose ir koncertų salėse kokybiškas garso sklidimas yra esminis faktorius, kuris nulemia žiūrovo patirties kokybę. Namuose akustika kuria tą beveik antgamtišką reiškinį, vadinamą „namų aura“.

Patalpos akustinės savybės daugiausia priklauso nuo jos geometrijos ir erdvės dydžio bei patalpą supančių paviršių – sienų, lubų ir grindų – garso absorbcijos, jo perdavimo ir atspindėjimo parametrų, rašoma pranešime spaudai. Akustikai nemažiau svarbus yra patalpoje esančių daiktų išdėstymas ir medžiagų, iš kurių jie pagaminti, savybės. Dar vienas svarbus faktorius – viduje ir išorėje girdimo garso kilmė bei oro, kuriuo keliauja garsas, „keliai“ – tarpai, sujungimai, langai, ventiliacijos ir šildymo sistemų išdėstymas, ir panašiai.

Norint savo namuose turėti jaukią akustinę atmosferą, apie tai geriausia pagalvoti dar statybų metu. Visgi jei nėra galimybės to padaryti, patalpų akustiką galima nesunkiai patobulinti pasitelkiant šiuolaikinius sprendimus.

Paviršiais skindantys garsai

Reikėtų atkreipti dėmesį, jog kuriant bendrą jaukumą ir siekiant tobulos atmosferos, pirmiausia patariama atsižvelgti į individualius poreikius. Vienas paprasčiausių namų akustikos kontrolės variantų, nuo kurio ir reikėtų pradėti – apriboti garso skambėjimą ir aidėjimą paviršiais, kontroliuojant jų laidumą.

Garso absorbcija – tai medžiagos savybė sugerti garso energiją. Kuo didesnė paviršiaus garso absorbcija, tuo mažiau garso jis atspindi. Ši savybė leidžia sumažinti garso atspindžių kiekį patalpoje arba, kitaip tariant, aidėjimą. Statybos techninis reglamentas Lietuvoje garso izoliacijos parametrus numato žymėti raidėmis nuo A (didelė garso izoliacija) iki E (maža garso izoliacija). Bene geriausiai vertinama medžiaga gerinant patalpų akustiką yra gipsas.

„Akustinės – perforuotos – gipso plokštės, pastebimai pagerina patalpos akustiką. Toks gipsas, priklausomai nuo perforavimo būdo, gali sugerti, atspindėti arba išsklaidyti garsą. Šiose plokštėse yra daugybė mažų skylučių, į kurias patekęs garsas yra sugeriamas kitoje plokštės pusėje esančio specialaus austo izoliacinio sluoksnio. Akustinio gipso absorbcijos savybės patalpoje leidžia sukurti jaukią, „minkšto“ garso atmosferą, o jo pritaikymo galimybės šį gipsą daro universalia akustiką gerinančia medžiaga“, – patarimais dalinasi UAB „Knauf“ technikas K. Vaseris.

Nors tam tikromis, net ir minimaliomis, akustinėmis savybėmis pasižymi daugelis gipso plokščių, tikro akustinio gipso parametrai Lietuvoje yra aiškiai reglamentuoti. Šiandien gaminamas perforuotas gipsas gali sugerti nei iki 90 proc. jo paviršių pasiekiančio garso.

Jaukumą didiną ir akustiką gerina ir tokie paprasti dalykai kaip kambariniai augalai.

Naudojant gipskartonio plokštes sienos gali būti papildomai pastorinamos, sukuriant storoms mūrinėms senamiesčio sienoms nenusileidžiantį garso izoliacijos efektą. Tokios plokštės veikia ir kaip papildoma šilumos izoliacija, tad net du jaukumo sąvokos ingredientai – tyla ir šiluma – lieka namuose.

Tiesa, naudoti gipso plokštes kartais neleidžia patalpų specifika, pavyzdžiui, to negalima daryti architektūrinio paveldo objektuose. Tokiu atveju specialistai patalpos akustiką gali pagerinti naudodami akustinį tinką – nedidelio tankio garsą absorbuojančią medžiagą, kuri garso balansą patalpoje pagerina dėka neglotnaus paviršiaus ir porėtos struktūros. Akustinis tinkas dažniausiai naudojamas luboms ir viršutinei sienų daliai tinkuoti.

Sklindančių garsų kontrolė

Izoliavus iš aplinkos mūsų namus pasiekiantį triukšmą, namuose kartais lieka ne visuomet malonus aido ir gaudžiančios erdvės pojūtis. Akustinio tinko ir plokščių naudojimas tėra vienas iš efektyvių sprendimų, tačiau namų jaukumą pagerinti galima ir kitais būdais – užpildant erdves baldais ir renkantis tinkamus interjero sprendimus.

Svarbiausia tinkamai išnaudoti erdvę patalpoje įvairiuose lygiuose: pavyzdžiui, jeigu jūsų namai pasižymi aukštomis lubomis (kas, tinkamai kuriant interjerą, yra didžiulis privalumas) panaudokite šią erdvę užpildydami ją aukštomis knygų lentynomis. Jaukumą didiną ir akustiką gerina ir tokie paprasti dalykai kaip kambariniai augalai, kurie ne tik valo orą, puošia, tačiau ir „sugeria“ perteklinius namų garsus.

Kuriant naujų atmosferą akustika turi ypatingą reikšmę, o sprendimai, kurie kontroliuoja garso sklidimą patalpoje nėra brangūs. Svarbiausias dalykas kuriant akustinį jaukumą ar tiesiog atstatyti natūralų garso balansą patalpoje yra holistinis požiūris į akustiką, o pradėti reikia nuo klausimo „kaip aš jaučiuosi ir kaip noriu jaustis savo namuose?“

Kodėl Bermudų trikampyje praėjusiame šimtmetyje gan dažnai dingdavo lėktuvai, o pasiklydę laivai būdavo randami be žmonių? Viena hipotezė aiškino, jog dėl to kalti požeminiai drebėjimai, sukeldavę žemo dažnio garso bangas – infragarsą, išvesdavusį laivų jūreivius iš proto.

Eksperimentai, veikiant žmones 17 hercų dažnio garsu, patvirtino, kad tyrimo dalyviai iš tiesų jaučia nerimą ar baimę. Spėjama, jog būtent tokio dažnio garsai sklinda vietose, kuriose vaidenasi.

Kaip ten bebūtų, mus iš tiesų nuolat supa įvairiausi garsai arba, tiksliau sakant, iš įvairių šaltinių sklindančios garso bangos. Mes patys taip pat esame garsų šaltinis. Akustinės bangos padeda mums orientuotis pasaulyje, leidžia pamatyti tai, ko nemato akis. Jomis netgi diagnozuojamos arba gydomos ligos.

Pagrindai – iš senovės graikų

Akustika tiria garso bangų ypatumus ir jų taikymus, mechaninių bangų sklidimą dujose, skysčiuose ir kietuose kūnuose. Gautos žinios jau nuo seno taikomos architektūroje, hidrolokacijoje, medžiagotyroje, medicinoje ir kitur.

Naujausiomis žiniomis, ultragarso generatoriai, implantuoti pavojingiausiu smegenų augliu – glioblastoma sergančio paciento smegenyse, padeda vaistams lengviau iš kraujo patekti į smegenis.

„Akustika – labai senas mokslas. Dar senovės graikai kūrė savo amfiteatrus taip, kad net aukščiausioje eilėje sėdintys žiūrovai girdėtų, kas šnibždama arenoje. Mūsų sritis yra fizikinė akustika. Tyrinėjame fizikinius reiškinius įvairiose medžiagose, pasitelkdami garsus. Akustika yra garsų mokslas, bet tie garsai yra girdimi ir negirdimi“, – sako Lietuvos mokslo premijos laureatas fizikas prof. Daumantas Čiplys.

Žmogus girdi garsus maždaug iki keliolikos tūkstančių virpesių per sekundę, t.y. keliolika kilohercų. Tačiau mums svarbūs ir ausiai negirdimi garsai – tokie kaip ultragarsas. Medicinoje naudojamų garso bangų dažnis gali siekti nuo kelių iki dešimties milijonų virpesių per sekundę.

„Fizikai naudoja labai aukšto dažnio bangas, kurios virpa šimtus milijonų kartų per sekundę. Nuo šimtų megahercų iki gigahercų. Tos bangos tokios trumpos, kad jomis galima „pačiupinėti“ medžiagoje esančius atomus, jonus, elektronus, šviesos kvantus“, – LRT Televizijos laidai „Mokslo ekspresas“ tvirtina D. Čiplys.

Tai reiškia, kad garso bangos medžiagotyroje gali būti naudojamos taip pat, kaip lazeriai. Tik lazeris skleidžia optinio diapazono elektromagnetinę spinduliuotę, o garso bangos yra mechaniniai virpesiai.

„Negalima sakyti, kad vienas metodas geresnis už kitą. Tai – skirtingi metodai, jie turi skirtingas galimybes. Mūsų dalis darbų yra iš akustooptikos srities. Akustooptika – tai akustinių bangų ir šviesos bangų sąveika. Sujungiame lazerius su akustinėmis bangomis“, – pasakoja D. Čiplys.

Tokios sinergijos ištakų reiktų ieškoti XIX amžiuje. Labai svarbus įvykis buvo pjezoelektrinio reiškinio atradimas 1880 metais. Jo autoriai – broliai Pierre`as ir Jacques`as Curie.

Tai reiškia, jog spaudžiant medžiagą, joje susidaro elektriniai krūviai, t.y. gaminama elektra. Galimas ir atvirkščias efektas. Prie pjezoelektrinėmis savybėmis pasižyminčios medžiagos prijungus elektros įtampą, medžiaga deformuojasi. Ji pailgėja arba susitraukia. Žodžiu, keičia savo formą.

„Vienas iš žinomų pjezoelektrinio reiškinio buityje pritaikymų – dujų uždegimo kibirkštėlės. Paspaudus mygtuką, susispaudžia viduje esantis kristaliukas ir susidaro tokia aukšta įtampa, kad šoka kibirkštis. Šis reiškinys būdingas ne visoms medžiagoms, o tik pjezoelektrikams. Tai leidžia generuoti aukšto dažnio aukustines bangas“, – aiškina D. Čiplys.

1885 metais anglų fizikas, Nobelio premijos laureatas Lordas Reilis atrado, jog žemės drebėjimų metu paviršiumi sklinda seisminės bangos. Tai laikoma paviršinių akustinių bangų tyrimo pradžia.

VU fizikų naudojamos akustinės bangos yra analogiškos mechaninėms seisminėms bangoms, tik jų ilgiai daug mažesni. Vaizdžiai sakant, mokslininkai kristaluose sukelia mikrodrebėjimus ir taip sužadina paviršines akustines bangas.

„Akustooptika – sąveika tarp šviesos ir akustinių bangų buvo realizuota XX a. pirmoje pusėje. Bet tai dar nebuvo audringas vystymasis, ypač paviršinių bangų, o daugiau buvo dirbama su tūrinėmis bangomis. Tuo metu vystėsi hidrolokacija aptikti laivams. Toliau pjezoelektrikai buvo naudojami radiotechnikoje. Revoliucingas pokytis įvyko praeito amžiaus antroje pusėje, kai buvo surastas metodas efektyviai ir nebrangiai žadinti paviršines akustines bangas“, – „Mokslo ekspresui“ pasakoja D. Čiplys.

Buvo sukurti paviršinių akustinių bangų keitikliai. Juos sudaro dvi grupės elektrodų, sunertų vienas į kitą. Tai sukėlė revoliuciją elektroninių prietaisų gamyboje.

Dabar sunku įsivaizduoti prietaisą, kuriame tokio įtaiso nebūtų. Pradedant mobiliuoju telefonu ir baigiant radijo aparatu arba televizoriumi. Toks keitiklis, paprastai kalbant, yra filtras. Juk radijo imtuvas, televizorius ar kitas įrenginys turi iš visų erdvėje sklindančių dažnių spektro išskirti tik tam tikrą dažnį, kurį jis priima.

„Anksčiau radijo imtuvuose buvo ritė ir kondensatorius, kuriuos reikdavo sukioti. Tai buvo nelabai patogu. Paviršinis akustinių bangų įtaisas yra filtras, nes jis žadina akustines bangas tik tam tikro dažnio. Tie filtrai maži, nebrangūs ir efektyvūs“, – tvirtina D. Čiplys.

Tokie filtrai, juos kiek modifikavus, gali tapti norimo dažnio garso bangų generatoriumi. Taip veikia jūsų garažo duris arba automobilio dureles atrakinantis pultelis, siunčiantis radijo bangas. Jas kuria paviršinių akustinių bangų generatorius.

VU Fizikos fakultetoradiofizikos katedros fizikinės akustikos laboratorijos mokslininkai šių metų Lietuvos mokslo premiją pelnė už darbų ciklą „Aukštadažnės akustinės bangos feroelektriniuose kristaluose, plačiatarpiuose puslaidininkiuose ir nanostruktūriniuose dariniuose“.

„Paviršinės bangos mus domino kitais aspektais. Kadangi paviršinė banga sklinda paviršiumi, ji labai jautri paviršiaus, kuriuo sklinda, savybėms. Todėl labai didelės perspektyvos panaudoti paviršines akustines bangas jutikliuose. Jutiklis – tai toks įtaisas, kuris jaučia kažkokį išorinį poveikį. Ar tai būtų temperatūra, ar dujų buvimas ore, drėgmė, ar spinduliuotė. Registruodami akustinės bangos reakciją, jūs galite pasakyti, koks buvo tas poveikis“, – pasakoja D. Čiplys.

Taip veikia mokslininkų sukurtas kvėpavimo jutiklis, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka paviršinė akustinė banga. Kvėpuodamas žmogus išskiria tam tikrą drėgmės kiekį, kurį fiksuoja aparatūra. Kaip pavyko sukurti tokį jautrų ir spartų jutiklį?

„Pirmiausia reikia parinkti medžiagas. Padėklas yra pjezoelektrinė plokštelė, kurioje sklinda paviršinė akustinė banga. Bet akustinės bangos kelyje yra ant paviršiaus uždedamas plonas drėgmei jautrus sluoksnis. Pasikeitus drėgmei, pasikeitė sluoksnio savybės ir akustinė banga tai užregistravo. Jeigu mes tokį jutiklį laikome arti nosies, užrašome, kaip žmogus kvėpuoja“, – LRT Televizijos laidai „Mokslo ekspresas“ pasakoja D. Čiplys.

Išskirtinis sukurtų jutiklių bruožas – labai spartus reagavimas į drėgmės pokyčius. Tai pavyko pasiekti, panaudojus šiuolaikines nanostruktūrines medžiagas – organinius porfirino junginius ir grafeno darinius.

Pagal iškvepiamo oro sudėtį galima diagnozuoti įvairias ligas arba jų pradžią. Tokie jutikliai, juos tinkamai nukalibravus, galėtų tiksliai nustatyti, pavyzdžiui, acetono ar kitų patologiją liudijančių cheminių junginių kiekį.

Poreikis auga

Pasauliui reikia vis daugiau išmaniųjų medžiagų. Ypač elektronikoje, siekiant kurti vis spartesnius ir mažiau kaistančius kompiuterius. Kita sritis – jutikliai, kurie greitai, bevieliu būdu ir tiksliai nustato įvairiausias chemines medžiagas, biologinius junginius ore, biologiniuose skysčiuose ir bet kur kitur.

Sukurtas medžiagas reikia visapusiškai ištirti, patikrinti, kokiomis savybėmis jos pasižymi ir kur gali būti naudojamos. Štai ir išmuša Lietuvos fizikų valanda.

„Buvome vieni pirmųjų, kurie ištyrė akustinių bangų sklidimą ir sąveikas trečios grupės elementų nitriduose. III gr el nitridai – aliuminio nitridas, Galio nitridas, patraukė tyrėjų ir praktikos dėmesį, nes tai labai perspektyvi puslaidininkinė medžiaga. Ypatingai perspektyvi naudojant su ultravioletine spinduliuote. Ir optinio diapazono trumpabange spinduliuote“, – aiškina D. Čiplys.

Dabar pasaulyje itin daug dėmesio skiriama optinių ryšių sistemoms tobulinti. T. y., kuo efektyviau valdyti šviesą, kuri neša informaciją. Informacija koduojama, keičiant šviesos intensyvumą, spindulio sklidimo kryptį, spektrinę sudėtį. Aukštadažnės akustinės bangos tam puikiai tinka.

„Pagaminome nitridų plėvelių pagrindu šviesolaidžius, kuriuose sklinda šviesa ir akustinėmis bangomis įgyvendinom šitą šviesos valdymą. Akustinė banga veikia kaip difrakcinė gardelė ir leidžia šviesą moduliuoti, keisti jos kryptį ir dažnį. Tai tolimesnėje perspektyvoje turėtų būti pritaikoma integrinės optikos grandinėse. Kada visi optiniai elementai jau yra ne atskiri, o suformuoti ant kristalo paviršiaus. Panašiai kaip mikroelektronikoje puslaidininkiniai elementai suformuojami ant silicio kristalo paviršiaus“, – teigia D. Čiplys.

Integrinėje optoelektronikoje nitridai yra ta terpė, kurioje vyksta šviesos signalų generavimas, priėmimas ir valdymas. Vienas iš valdymo būdų yra akustooptinė sąveika. Akustooptiniais moduliatoriais keičiamas šviesos intensyvumas, deflektoriais – šviesos sklidimo kryptis, derinamaisiais filtrais – šviesos spektras.

„Iškėlėme idėją, kad galim registruoti UV spinduliuotę paviršinėmis akustinėmis bangomis. Šita idėja paremta tuo, kad pašvietus į nitrido sluoksnį, keičiasi jo laidumas, o akustinė banga jaučia tą laidumą ir keičiasi jos parametrai“, – pasakoja D. Čiplys.

Lietuvos mokslininkai – pirmieji pasaulyje

Lietuvos fizikai pirmieji pasaulyje ištyrė, kaip ultravioletinė spinduliuotė veikia paviršinių akustinių bangų sklidimą nitridų sluoksniuose. Tai leidžia sukurti UV spinduliuotės jutiklius. Nematomi ultravioletiniai spinduliai gali būti ir naudingi, ir žalingi. Todėl reikalingi jutikliai, kuriais ši spinduliuotė registruojama ir matuojamas jos stiprumas.

Pritaikymo sritys – pačios įvairiausios. Pradedant pramoninėmis technologijomis ir baigiant sveikatos apsauga. Ultravioletinis jutiklis gali tarnauti kaip liepsnos detektorius, kurią gali sukelti ne vietoje numestas degtukas arba iš balistinės raketos besiveržiančios dujos.

„Mūsų jutikliai yra bekontakčiai, nes jiems nereikia matuot elektros srovės. Padarius generatorių su paviršinėmis bangomis, signalas yra radijo dažnio formato. Dažnį galima labai tiksliai matuoti, todėl šitokių jutiklių tikslumas būtų labai didelis. Antra, jie gali veikt kaip nuotoliniai jutikliai. Visa informacija bus perduodama radijo bangomis“, – „Mokslo ekspresui“ pasakoja D. Čiplys.

Išmaniosios medžiagos pasižymi savybėmis, kurias galima keisti ir valdyti elektriniu ar magnetiniu laukais, mechaniškai, veikiant jas temperatūra. Per kelis dešimtmečius atrasta nemažai išmaniųjų medžiagų tipų.

Viena tokia grupė vadinama feroelektrikais. Šios medžiagos įsielektrina, jas veikiant išoriniu elektriniu lauku ir lieka įsielektrinusios, netgi tą lauką išjungus. Feroelektrikai gali padėti išsaugoti Gordono Mūro dėsnį.

Šiuolaikinius tranzistorius mėginama tobulinti, į jų konstrukciją įterpus feroelektrinių medžiagų. Nanopjezotronikos specialistai jau sukūrė lauko tranzistorius, diodus, jutiklius ir srovės nanošaltinius, kurie veikia, lankstant klasikinio puslaidininkio-pjezoelektriko nanosiūlus arba nanojuosteles. Tokiais elektros srovės nanošaltiniais aprūpinti tranzistoriai išskirtų kur kas mažiau šilumos, todėl būtų galima dar labiau juos sumažinti. Tradiciniais metodais tą padaryti vis sunkiau, nes vis sunkiau išsklaidyti tokių itin mažų komponentų išskiriamą šilumą.

Mokslininkai tiria ne tik kristalines, bet ir polimerines pjezoelektrines medžiagas. Tai labai įdomi sistema, kurioje polimero savybės suderintos su pjezoelektriniu reiškiniu. Šios medžiagos jau dabar naudojamos įvairiose srityse. Ne tik Žemėje, bet ir kosmose.

„Pjezolektrikai plačiai naudojami atominiuose mikroskopuose, kuriais atlikami įvairių mėginių skenavimai. Tą procedūrą galima atlikti labai tiksliai, naudojant pjezoeletrines medžiagas. Jos stumdyti prietaiso veidrodį. Taip pat šios medžiagos naudojamos akcelerometruose, kurie lengvuosiuose automobiliuose matuoja pagreitį. Ir netgi kosmose, Hubble teleskope“, – pasakoja Lietuvos mokslo premijos laureatas dr. Vytautas Samulionis.

Mokslo premijos laureatai vieni pirmųjų pasaulyje pritaikė pažangius aukšto dažnio tūrinių ir paviršinių akustinių bangų metodus šiuolaikinių medžiagų tyrimams.

Tai atskleidė stebinančias sudėtingų struktūrų medžiagų savybes ir pagimdė ne vieną idėją apie jų inovatyvų taikymą šiuolaikinės elektronikos, medžiagotyros, sensorikos srityse.

Lino Adomaičio naujausias albumas “Laiko mašina” – neabejotinai originaliausias atlikėjo karjeroje. Net dvi kompaktinės plokštelės, du skirtingi laikmečiai, du skirtingi muzikos žanrai, akustika ir elektronika. Albumas ypač galingai pristatytas didžiausiuose šalies miestuose su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, organizuojami du papildomi koncertai, Vilniuje ir Kaune, o jau per pirmą savaitę visas “Laiko mašinos” tiražas (2000 vnt.) išpirktas akimirksniu.

Albumo superhitų “Aš pavydžiu sau” ir “Žalioj tyloj” autorius sako, kad sėkmės tikrai tikėjosi, bet kad ji bus tokia didelė – tik svajojo. “Esu labai laimingas, kad šie metai tokie aktyvūs, produktyvūs ir tokie sėkmingi. Albumas “Laiko mašina”, koncertinis turas per Lietuvą su simfoniniu orkestru ir greitai pasirodysianti mudviejų su žmona televizijos laida apie keliones – oho, aš kartais ne tik pavydžiu sau, bet ir stebinu save,” – juokiasi Linas Adomaitis.

“Laiko mašinos” platinimo kompanija “Prior” teigia, kad Lino Adomaičio albumas, ko gero, šiemet ir bus tas reiškinys, kai sutampa visi reikalingiausi komponentai: puikus turinys, atsiradęs laiku ir vietoje. “Prior” pabrėžia, kad taip greitai ištirpęs tiražas – tai didžiulis šuolis. Papildomą tiražą platintojai jau šią savaitę skubos tvarka vėl paskleidė po visą Lietuvą.

Kalbėdamas apie albumo internetinę prekybą Linas pastebi, kad daugiausiai pardavimų generuoja Lietuva, Anglija, Norvegija ir JAV. “Internete iTunes pardavimų skaičiai neblogi, lyginant su praėjusiu mano albumu “Floating to You” – jie ženkliai didesni. Manau, kad greitai ateis diena, kai visi pereis į internetą, o CD ar viniliniai diskai mažais tiražais džiugins tik ištikimiausius gerbėjus,” – įsitikinęs Linas Adomaitis.

Nepriekaištingai išleistas albumas “Laiko mašina” vidiniame skyrelyje turi išsamią knygelę su daugybe nuotraukų, piešinių ir visų dainų tekstais, o dviejose kompaktinėse plokštelėse puikuojasi net 24 kūriniai. Daugelis jų įrašyti drauge su talentingiausiais scenos kolegomis: Vaidu Baumila, Monika Linkyte, Dagna, Akmėja, Gabriele Senkevičiūte ir daugeliu kitų.

Linas mano, kad albumo sėkmės mozaiką sudaro daugybė komponentų. Atlikėjas prisipažįsta, kad kiekvienai albumo muzikinei detalei, melodijoms, aranžuotėms, garso įrašams, garso dizainui, nuotraukoms, pakuotės apipavidalinimui, reklamai, netgi šių metų kampanijos vizualinių sprendimų spalvai skyrė didžiulį dėmesį.

Pats autorius apie savo albumą trumpame vaizdo siužete:
 

„Naktinių Personų“ muzika užlies kamerines erdves. Po metų pradžioje surengto grandiozinio projekto „Po 20 metų“, aplankiusio didžiąsias šalies arenas, atlikėjai ruošiasi akustinių koncertų turui.

Savo kūrybinę veiklą nusprendusi tęsti grupė planuoja aplankyti 10 Lietuvos miestų. Šįsyk „Naktinių Personų“ branduolys – Alanas Chošnau ir Aras Vėberis – drauge su profesionaliais instrumentalistais užburs klausytoją specialia programa, kuri jaukioje aplinkoje leis mėgautis didžiausiais grupės hitais ir visiškai naujais kūriniais.

Jausminga lyrika, prasmingi tekstai, natūralus ir šiltas bendravimas su savo auditorija, albumo „Tikras garsas“ skambesys – daugeliui klausytojų „Naktinės personos“ asocijuojasi su šiais dalykais. Akustinių koncertų turas leis įsitikinti, kad grupės „vizitinė kortelė“ per dvi dešimtis metų nepakito, tačiau kūrybą natūraliai praturtino pačių atlikėjų branda.

„Jaudulys – ne mažesnis nei planuojant pasirodymus didelėse scenose. Tik šiuo atveju jis susijęs su tuo, kad būti taip arti savo gerbėjų, jiems atsiverti – tai didelė laimė, tačiau kartu ir didelė atsakomybė. Kamerinėje erdvėje „nepasislėpsi“ – čia muzika ir kiekvienas žodis tarsi apnuoginami“, – kalbėjo „Naktinės Personos“.