Antradienį tai siūlančias parlamento pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen inicijuotas Seimo apdovanojimo – Aleksandro Stulginskio žvaigždės įstatymo pataisas po svarstymo palaikė 114 Seimo narių, niekas nebuvo prieš, susilaikė 1 parlamentaras.

Įstatymo pataisų dar laukia galutinė – priėmimo stadija.

Seimo Aleksandro Stulginskio žvaigždės skyrimo komisijos pirmininkas Antanas Vinkus pasiūlė projektą papildyti nauja sąlyga, kad apdovanojimas po mirties galėtų būti įteiktas tik tais atvejais, kai kandidatūra buvo pateikta komisijai jam esant gyvam.

Kaip jau skelbta, įstatymo pataisos dėl galimybės apdovanoti Aleksandro Stulginskio žvaigžde po mirties buvo inicijuotos po žinios apie sovietmečio disidentės, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos bendradarbės, vienuolės Felicijos Nijolės Sadūnaitės mirtį.

„Seimo Aleksandro Stulginskio žvaigždės skyrimo komisijai buvo pateikta F. N. Sadūnaitės kandidatūra jai esant gyvai. Taip pat būtina įvertinti ir tai, kad nutarimo projektas dėl apdovanojimo paskyrimo buvo pateiktas Seimui, kai kandidatė buvo gyva“, – sakė A. Vinkus.

Jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad visi Seimo įsteigti apdovanojimai – Laisvės premija, Gabrielės Petkevičaitė-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“, Valstybės Nepriklausomybės stipendija negali būti skiriami asmeniui po mirties.

A. Vinkaus teigimu, galimi atvejai, kai apdovanojimas skiriamas po mirties, bet laureato šeimos nariai ir artimiausi giminaičiai taip pat yra mirę.

„Tai lemtų keblios situacijos susidarymą – pagal įstatymą nebūtų kam įteikti apdovanojimo“, – pateikdamas savo pasiūlymą sakė A. Vinkus.

Jei šeimos nariai ir artimieji giminaičiai yra mirę, apdovanojimas, anot A. Vinkaus, gali būti įteiktas fiziniam ar juridiniam asmeniui, kuris rūpinasi asmens, kuriam skirtas apdovanojimas po mirties, viso gyvenimo nuopelnų ir atminimo įamžinimu.

Tokiu atveju sprendimą, kam bus įteiktas apdovanojimas, priimtų Seimo valdyba.

Šiuo metu Seimo apdovanojimo – Aleksandro Stulginskio žvaigždės įstatyme nustatyta, kad apdovanojimas negali būti skiriamas mirusiam asmeniui, taip pat likviduotam, reorganizuotam juridiniam asmeniui ar juridiniam asmeniui, kuriam yra iškelta bankroto byla.

ELTA primena, kad balandžio 9 d. parlamentarai po svarstymo pritarė Seimo apdovanojimą – Aleksandro Stulginskio žvaigždę – skirti ilgametei Seimo narei, buvusiai parlamento vadovei Irenai Degutienei ir kovo pabaigoje mirusiai sovietmečio disidentei, vienuolei F. N. Sadūnaitei.

Seimo apdovanojimą – Aleksandro Stulginskio žvaigždę – parlamentas įsteigė Steigiamojo Seimo ir Lietuvos Respublikos paskelbimo 100-ųjų metinių proga, siekdamas pagerbti iškilią Aleksandro Stulginskio asmenybę.

Šiuo Seimo apdovanojimu siekiama įvertinti Lietuvos ir užsienio fizinių ir juridinių asmenų laimėjimus bei indėlį, puoselėjant parlamentarizmo, demokratijos ir valstybingumo idėjas.

2022 m. pirmaisiais Aleksandro Stulginskio žvaigždės laureatais tapo prezidentas Valdas Adamkus ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) senatorius Ričardas Džozefas Durbinas.

2023 metais Aleksandro Stulginskio žvaigžde buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, buvęs Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados pirmininkas Ruslanas Stefančukas.

Apdovanojimas, kuriuo siekiama pagerbti iškilią Steigiamojo Seimo pirmininko, ėjusio Respublikos prezidento pareigas, A. Stulginskio asmenybę, bus skiriamas už parlamentarizmo, demokratijos ir valstybingumo idėjų puoselėjimą.

Apdovanojimu galės būti apdovanojami Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių fiziniai bei juridiniai asmenys, taip pat asmenys be pilietybės. Tačiau jis negalės būti skiriamas pareigas einantiems Respublikos prezidentui, Seimo ir Vyriausybės nariams, taip pat negalės būti skiriamas po mirties ar likviduotam, reorganizuotam juridiniam asmeniui.

Pagal priimtą įstatymą, siūlyti kandidatus apdovanojimui turės teisę fiziniai ir juridiniai asmenys.

Apdovanojamą asmenį išrinks Seimo patvirtinta A. Stulginskio žvaigždės skyrimo komisija, sudaryta iš 9 narių. Kiekvienais kalendoriniais metais galės būti skiriami ne daugiau kaip du apdovanojimai.

Kandidatūros apdovanojimui gauti komisijai galės būti teikiamos kiekvienais metais nuo sausio 1 dienos iki vasario 20 dienos. Apdovanojimas Seimo nutarimu bus paskiriamas iki balandžio 15 dienos.

Apdovanojimas bus įteikiamas kiekvienais metais gegužės 15-ąją, t. y. dieną, kai 1920 m. Steigiamasis Seimas Lietuvos valstybę paskelbė Lietuvos Respublika, arba artimiausią posėdžio dieną.

Už A. Stulginskio žvaigždės apdovanojimo įstatymą antradienį balsavo 109 Seimo nariai, prieš – 1, susilaikė 2 parlamentarai.

Šiemet Lietuva švenčia Steigiamojo Seimo ir Lietuvos Respublikos 100-metį. Prieš šimtą metų pirmuosiuose demokratiniuose Lietuvos Seimo rinkimuose išrinktas Steigiamasis Seimas, vykdydamas 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, atkurtą Lietuvos valstybę paskelbė demokratine respublika.

Kalėdamas Kraslage dienoraštį A. Stulginskis rašė nuo 1941 m. rugpjūčio iki spalio, nes vėliau kratos metu jį konfiskavo lagerio prižiūrėtojai ir pateikė kaip „kontrrevoliucinės veiklos“ įrodymą. Dienoraštis, kaip teigia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), rašytas paprastu pieštuku mažoje 5x7 cm dydžio languoto popieriaus užrašų knygelėje, joje – 14 lapelių, bet visų nespėta prirašyti.

Dienoraščio tekstas – daugiausia žodžių santrumpos, kuriomis buvęs prezidentas žymėjosi pavardes, vietoves ir įvykius. A. Stulginskio byloje saugomas ir Kraslago vertėjo Kagano atliktas dienoraščio vertimas į rusų kalbą. Iki šiol manyta, kad A. Stulginskio dienoraščio originalas yra sunaikintas, todėl prezidento biografai naudojosi šiuo verstiniu rusišku variantu.

Pasak LGGRTC gen. direktoriaus prof. Ado Jakubausko, dienoraščio atradimas svarbus todėl, kad nuo šiol mokslininkai gali remtis originalu, o ne verstiniu dokumentu. „Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis“, – pabrėžia jis.

1941 m. birželio pradžioje A. Stulginskis kartu su šešiolika aukštų Lietuvos pareigūnų (aštuonioliktasis suimtasis buvo garvežio mašinistas) be teismo ištremtas į Krasnojarsko kraštą vadinamajame „A klasės“ vagone. Vagono kategorija įvardyta ne pagal komfortą, o pagal jame keliavusių belaisvių rangą: buvęs trijų ministrų kabinetų teisingumo ministras Stasys Šilingas, buvęs susisiekimo ministras Jokūbas Stanišauskas, buvęs švietimo ministras Juozas Tonkūnas, pulkininkas Povilas Dundulis, Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius Antanas Pošiūnas, diplomatas Jonas Aukštuolis ir kt.

Dešimties NKVD tardytojų beveik metus kurptoje byloje šie pareigūnai buvo apkaltinti antitarybine propaganda lageryje, siekiu sukurti nusikalstamą antitarybinę Lietuvos kalinių grupuotę ir kitais politiniais nusikaltimais pagal 58-ojo Rusijos TFSR baudžiamojo kodekso straipsnį.

Tai yra faktinis įrodymas, ką ir kaip žymėjosi lageryje 56 metų buvęs Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.

Kraslago KGB operatyvinis įgaliotinis Anciperovas rašo, kad „A. Stulginskis, būdamas areštuotas, užsiėmė kontrrevoliucine veikla: buvo aktyvus kontrrevoliucinės formuotės dalyvis, dalyvavo grupiniuose susibūrimuose, ragindamas lietuvius aktyviai kovoti prieš sovietų valdžią, kartu su S. Šilingu, J. Stanišausku, J. Tonkūnu ir kitais svarstė klausimą dėl lietuvių savišalpos komiteto sukūrimo, skleidė provokacinius gandus, rašė dienoraštį, kuriame fiksavo lagerio gyvenimą.“

Pasak dienoraštį suradusios LGGRTC tyrėjos Daivos Vilkelytės, būtų prasminga šią svarbią bylą išversti ir paskelbti internete – įskaitomu tekstu su ekspertų komentarais, nes ji ypatinga net ir pagal sovietinę jurisdikciją.

„Dešimt metų nenuteisti žmonės iš vieno lagerio pergabenami į kitą, bylos dokumentuose rašoma, jog pirmajame lageryje jie buvo.... komandiruotėje. Tardymo lapuose pažymėta, kad vienas prieš lietuvius nusiteikęs liudininkas yra beraštis, bet tai jam netrukdo patvirtinti, kad tardymo protokolas surašytas teisingai. Dokumentai sufalsifikuoti taip negrabiai, kad net Kraslago prokuroras grąžina bylą tikslinti, o suimtieji nuteisiami tik po 11 metų – 1952 m. Visiems nuteistiesiems skirta po 25 m. laisvės atėmimo, nors daugiau kaip pusė jų – dešimt žmonių – tuo metu jau buvo mirę lageryje nuo ligų ir bado“, – sako D. Vilkelytė.

Byloje saugomas ir SSSR Valstybės saugumo ministro Viktoro Abakumovo paaiškinamasis raštas SSKP generaliniam sekretoriui Josifui Stalinui – taip buvo reaguota į A. Stulginskio skundą dėl dešimtmetį trukusio kalinimo be teismo.

Dienoraštis, kaip pažymima LGGRTC pranešime, atspindi dvidešimtojo amžiaus vergu paversto žmogaus būtį: jį rašo buvęs valstybės vadovas, išsilavinęs, pasiturintis žmogus, iš kurio sovietų valdžia konfiskavo 173 ha ūkį Kretingos rajono Jokūbavo kaime: nuo drėgmės tinstančios rankos, paleisti viduriai, kliedėjimas naktimis, pakilusi temperatūra, nuolatinis badmiriavimas – 29 gramai kruopų arba perpuvę agurkai, po to dvi dienos visiško bado... Ir nerimas – kur paslėpti nelegaliai turimą termometrą? Atrodo, kad čia mums ruošiami kapai...

Apdovanojimas steigiamas įvertinus, kad šiemet minimas Steigiamojo Seimo ir Lietuvos Respublikos šimtmetis.

Jo idėją pasiūlė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Anot jo, apdovanojimas „padėtų atkreipti dėmesį į naudą ir laisvę, kurią mūsų visuomenei suteikia demokratinė valstybės valdymo forma ir galimas grėsmes jai“.

„Pilietiški žmonės kasdien dirba, kad Lietuvoje neplistų korupcija, būtų užtikrinama žodžio laisvė ir teisės viršenybė. Kasdien vyksta įvairios pilietiškumą, lygybę ir atsakomybę stiprinančios iniciatyvos. Visos tokios ir panašios veiklos yra įprastos, beveik rutininės, bet jos mūsų visuomenę daro teisingesne ir dėl to nusipelno dėmesio ir įvertinimo. Tai būtų geriausias parlamentarizmo Lietuvoje įprasminimas, švenčiant Lietuvos Steigiamojo Seimo šimtmetį“, – BNS perduotame komentare sakė parlamento pirmininkas.

Jis siūlė įsteigti A. Stulginskio medalį, tačiau Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija, pasitarusi su ekspertais, mano, kad tai turėtų būti ne medalis, o žvaigždė.

„Komisija nusprendė, kad galbūt tai galėtų būti ne medalis, o žvaigždė, nes tai aukštesnio nominalo apdovanojimas“, – BNS sakė komisijos narys, Seimo vicepirmininkas Arvydas Nekrošius.

Anot jo, pagal sumanymą, minėtas apdovanojimas veikiantiems politikams neturėtų būti skiriamas.

„Nuspręsta, kad turėtų būti apdovanojami ne veikiantys politikai, ne Seimo nariai, ne Vyriausybės nariai, tačiau buvę politikai, kurie ženkliai prisidėjo prie demokratijos vystymo regione, Lietuvoje, galbūt Europoje“, – teigė A. Nekrošius.

Planuojama, kad speciali komisija parinktų apdovanojimo vertą asmenį ar organizaciją. O jis būtų įteikiamas kasmet gegužės 15 dieną, taip pažymint Steigiamojo Seimo darbo pradžią.

Šiuo metu rengiami apdovanojimo nuostatai ir specialus jam skirtas įstatymas.

„Tai būtų institucinis, ne valstybinis apdovanojimas. Seimas turi ir daugiau apdovanojimų, tačiau tokio rango apdovanojimo dar neturi“, – teigė parlamento vicepirmininkas.

Seimas yra įsteigęs tris apdovanojimus.

Laisvės premija teikiama už indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą bei suverenitetą.

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“ skiriamas už darbą valstybės labui ir jos gerovei, reiškiant ir įgyvendinant pozityvias idėjas, brandinančias visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą.

Taip pat teikiamas Seimo apdovanojimas už indėlį atkuriant Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Lietuvos valstybės ir parlamentarizmo tradicijų stiprinimą, veiklą visuomenės gerovei nuostatais.

A. Stulginskis (1885–1969) – agronomas, pedagogas, žurnalistas. Jis 1918 metų vasario 16 dieną su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, yra ėjęs ministro be portfelio, vidaus reikalų, maitinimo ir viešųjų darbų ministro pareigas.

1920 metais A. Stulginskis išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku, nuo 1920 iki 1926 metų birželio jis ėjo ir prezidento pareigas.

A. Stulginskis taip pat buvo Lietuvių krikščionių demokratų partijos ir jos sutelktos Lietuvos ūkininkų sąjungos bei Ūkio banko vienas iš steigėjų ir vadovų.

Kaip praneša Šilalės rajono savivaldybė, skulptūra pastatyta šalia A. Stulginskio gimnazijos.

Antrasis Lietuvos prezidentas A. Stulginskis Kaltinėnuose lankė liaudies mokyklą ir dirbo valsčiaus raštininko padėjėju.

Skulptūros pagrindą sudaro granitinė plokštė, granitinė kolona ir bronzinės detalės.

Ji atidengta praėjusį penktadienį.

A. Stulginskis yra Vasario 16-osios akto signataras, yra ėjęs ministro, ministro pirmininko pavaduotojo pareigas, buvo išrinktas Steigiamojo Seimo pirmininku.

Lietuvos prezidento pareigas jis ėjo 1920 – 1926 metais pareigas.

A. Smetonos „Pro memoria“ ir vaikščiojimo lazdą bei A. Stulginskio sidabrinį samtį ir barometrą išsaugojo ir Lietuvai padovanojo Adelaidės lietuvių bendruomenė JAV, pranešė Užsienio reikalų ministerija.

Manoma, kad medinę vaikščiojimo lazdą A. Smetona turėjo ir 1918 metų vasario 16 dieną, kai pasirašė Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.

Minėtus daiktus Adelaidės lietuvių bendruomenės narys Vladas Dumčius 1968 metais keliaudamas po JAV gavo iš A. Smetonos žmonos Sofijos Smetonienės kaip dovaną Adelaidės lietuvių muziejui.

Šiuos eksponatus ketvirtadienį užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius perduos Istorinės prezidentūros Kaune vadovei Renatai Mikalajūnaitei.

Kartu su Adelaidės lietuvių bendruomenės išsaugotomis dovanomis ministras iš asmeninės kolekcijos Istorinei prezidentūrai Kaune nuolat saugoti perduos ir prezidento A. Smetonos laiško, rašyto 1920 metais Jonui Vileišiui, originalą.

Šiandien sukanka 130 metų, kai gimė Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis. Ta proga Istorinė prezidentūra Kaune ketvirtadienio pavakarę pakvietė prisiminti patį jauniausią to meto Europos prezidentą. 

Prie A. Stulginskio paminklo Istorinės prezidentūros sodelyje prezidentės Dalios Grybauskaitės vardu buvo padėtos gėlės. Pagarbą A. Stulginskiui atidavė ir Kauno miesto savivaldybės, Aleksandro Stulginskio universiteto, Kauno Aleksandro Stulginskio mokyklos – daugiafunkcio centro atstovai bei miesto visuomenė. Vėliau renginys persikėlė į Istorinę prezidentūrą, kur atidaryta paroda „Gimęs tai vietai ir toms pareigoms: Prezidentas Aleksandras Stulginskis (1922–1926 m.)“.

Parodoje išsamiai pristatomas A. Stulginskio prezidentavimo laikotarpis. Čia supažindimama su A. Stulginskio veikla įgyvendinant svarbiausius Steigiamojo Seimo nutarimus bei trumpai apžvelgiami prezidento ir Seimų santykiai. Pristatomas jo dalyvavimas sprendžiant opiausias užsienio politikos problemas. Apžvelgiami didžiausi jaunos valstybės vidaus politikos pasiekimai. Pasakojama, kokį prezidentą matė visuomenė, eksponuojamos mažiau matytos nuotraukos ir dokumentai.

Gausią fotografinę ir dokumentinę medžiagą papildo archyviniai vaizdo kadrai iš 1924 m. pirmosios Lietuvos dainų šventės – Dainų dienos, Lietuvos žemės ūkio parodos ir 1925 m. Nepriklausomybės šventės Kaune. Šie kadrai saugomi Lietuvos centrinio valstybės archyvo kino dokumentų skyriuje.

Paroda veiks iki 2016 m. gruodžio 1 d.

Daugelis Kauno rajono Akademijos miestelio gyventojų vienaip ar kitaip susiję su Aleksandro Stulginskio universitetu (ASU). Inteligentų gyvenviete anksčiau vadinta Akademija po truputį tampa vis mišresnė.

Padalyta į dvi dalis

"Jei daugelis miestelių didžiuojasi viena kita ryškia asmenybe, tai pas mus jų – visas žvaigždynas. Miestelyje, kuris steigėsi kaip A.Stulginskio universiteto, anuomet – Lietuvos žemės ūkio akademijos, darbuotojų gyvenvietė, visi asmenybės", – šypsojosi Akademijos seniūnė Dovilė Aukštuolienė.

Dabar, praėjus pusei amžiaus nuo to laiko, kai gyvenvietėje iškilo pirmieji daugiabučiai, gyventojų sudėtis pasikeitė iš esmės. Jei anksčiau tiesiogiai su universitetu nesusiję vietos gyventojai būdavo retenybė, tai dabar tokių – kasmet vis daugiau. "Vyksta natūrali gyventojų kaita: vieni senbuviai iškeliauja anapilin, kiti parduoda butus, treti statosi namus ar kuriasi soduose. Tiesa, individualių namų seniūnijoje turime labai nedaug", – pastebėjo seniūnė.

Akademijos seniūniją kelias "Via Baltica" rėžia į dvi dalis: vienoje pusėje – universitetas, studentų bendrabučiai; kitoje – daugiabučiai, gimnazija, vaikų darželis, sodai. Savo gyvenamąją vietą seniūnijoje yra deklaravę 2,7 tūkst. gyventojų. Per mokslo metus čia gyvena beveik 2 tūkst. suaugusiųjų daugiau – tiek studentų paprastai įsikuria universiteto bendrabučiuose. ASU – vienintelė šalies aukštoji mokykla, bendrabučiu aprūpinanti visus to pageidaujančius savo studentus.

Gausu automobilių

Gamtos apsuptyje (šalia vaizdingų Nemuno šlaitų ir Kamšos botaninio-zoologinio draustinio) įsikūręs universiteto miestelis – puiki vieta puoselėti sveikuoliškas tradicijas. ASU – vienintelis Lietuvoje sveikatą stiprinantis universitetas. "Propaguojame sveiką gyvenimo būdą, sveiką mitybą, fizinį aktyvumą, sveikas darbo ir gyvenimo sąlygas. Ir mūsų žalias universiteto miestelis puikiai atitinka šį vardą", – sakė universiteto rektorius Antanas Maziliauskas. Vasarą jis važinėja dviračiu ne tik laisvalaikiu – kartais juo atmina ir į darbą, praktikuoja jogą.

Tačiau sveikuolišką gyvenimo būdą propaguoja ne visi studentai: yra ir tokių, kurie kompaktiškame universiteto miestelyje puskilometrį nuo bendrabučio iki universiteto rūmų važiuoja automobiliu.

"Kai prasideda mokslo metai, suvažiuoja ratuoti studentai, ir Akademijoje nuo automobilių darosi ankšta – prasideda vagysčių iš automobilių sezonas. Tuomet čia – tikras rojus vagims: juokaujame, kad Akademijoje patiekiamas visokių modelių automobilių detalių meniu, – seniūnė apgailestavo, kad projektui vaizdo stebėjimo kameroms Akademijoje įrengti neskirtas finansavimas. – Esame parengę projektą visai vaizdo stebėjimo sistemai pirkti ir įdiegti. Bet Nacionalinė mokėjimo agentūra projektą atmetė. Vis dėlto tikimės 2014–2020 m. ES finansinės paramos laikotarpiu gauti jam lėšų – vaizdo kameros gerokai sumažintų vagystes iš automobilių."

Ministerijai rastų vietos

Vis dažniau Akademijoje galima išvysti afrikietiškų ar azijietiškų bruožų studentų – universitete studijuoja nemažai Nigerijos, Kongo, Indijos, Nepalo piliečių. Keletą metų iš eilės stojančiųjų į universitetą skaičius auga – šiemet priimta 40 proc. daugiau pirmakursių nei pernai. Vienąkart keitusi pavadinimą – iš akademijos tapusi universitetu – prieš trejus metus ši mokslo ir studijų įstaiga dar kartą transformavosi: pavadinime atsisakė žodžių "žemės ūkio" ir tapo A.Stulginskio universitetu. Pasak rektoriaus, tai atvėrė universitetui daugiau galimybių. "Universitetas jau seniai dirba ne tik su žemės ūkio sektoriumi – dirbame su visais gamtos ištekliais: be kitų, turime Miškų ir ekologijos, Vandens ūkio ir žemėtvarkos, Ekonomikos ir vadybos fakultetus, dirbame visiems aktualiais maisto saugos ir aprūpinimo klausimais – nusprendėme keisti pavadinimą, – pasakojo A.Maziliauskas. – Su partneriais įkūrėme "Nemuno" slėnį, atidarėme naują modernų jungtinių mokslinių tyrimų centrą – turime laboratorijas, ne prastesnes nei, pavyzdžiui, JAV ar Prancūzijoje, modernias auditorijas, šiuolaikišką – atvirų fondų – biblioteką."

Nemažai universiteto mokslininkų dirba konsultantais Žemės ūkio ministerijoje. "Jei ministerija kada nors turėtų planų persikelti į Kauną, Akademiją, – mes tikrai rastume, kur juos priimti. Juo labiau kad Kaunas – geografinis Lietuvos centras, būtų patogu ir žemdirbiams", – užsiminė A.Maziliauskas.

Kultūros centro nereikia

Akademijos seniūnija niekada neturėjo kultūros centro, meno kolektyvų. "Tam nėra poreikio: šalia – universitetas, kas nori dalyvauti kultūrinėje veikloje, įsijungia į jo meninius kolektyvus arba važiuoja į miestą", – pastebėjo seniūnė.

Viena Akademijos problemų – painiava dėl seniūnijos ribų. Dėl dokumentuose įtvirtintos painiavos kyla nepatogumų gyventojams registruojant nekilnojamąjį turtą Registrų centre: nauji gyvenamieji namai kartais atsiduria ne tos seniūnijos ribose. Pasak seniūnės, padėti tašką tam turėtų savivaldybės parengtas Akademijos ir Ringaudų seniūnijų teritorijų ribų nustatymo planas. Jis seniūnijos ribas patikslintų, kai kur išplėstų arba sumažintų. "Šį dokumentą dar reikia suderinti trijose ministerijose, kitose institucijose. Tuomet jis turėtų būti patvirtintas Vyriausybės nutarimu", – D.Aukštuolienė vylėsi, kad kitais metais svarbus dokumentas įsigalios.

Akademijos seniūnija pirmauja rajone pagal renovuotų daugiabučių skaičių: keturiuose tokiuose namuose renovacija jau atlikta, viename ji vyksta šiuo metu, trys daugiabučiai tam ruošiasi. Vieni pirmųjų Akademijoje buvo renovuoti du Jaunimo g. daugiabučiai – 4 ir 4A, buvę bendrabučiai. Renovacija vyko 2009 m. "Tuomet, prasidėjus ekonomikos krizei, buvo sunku įkalbėti žmones renovuoti namus. Bet mums pavyko. Po renovacijos išlaidos šildymui sumažėjo 60 proc.", – pasakojo šių daugiabučių gyventojus vienijančios bendrijos pirmininkas Edmundas Pocius. Jis pabrėžė, kad tuo metu renovuoti daugiabučius labai apsimokėjo: pusę darbų kainos dengė valstybė.

Viena gražiausių vietų

Seniūnijos pakraštyje, ant Nemuno šlaito prieigų įsikūrusi viena gražiausių seniūnijos vietų – garsiojo gamtininko, akademiko Tado Ivanausko įkurta Obelynė. Joje šeimininkauja ir gamtininko atminimą saugo jo įdukra Eleonora Baltuškevičienė su vyru Algirdu. "Čia – profesoriaus darbo kambarys, darbo stalas. Tiesa, būdamas čia, sodyboje, jis nerašė – tai darė būdamas savo bute Kaune. Atvažiavęs į sodybą, eidavo dirbti fizinių darbų – profesorius nevengė jokio darbo", – po memorialinę sodybą-muziejų vedžiojo E.Baltuškevičienė.

Krokodilo oda įrišta svečių knyga, gyvatės oda įrišta profesoriaus knyga apie ekspediciją į Braziliją, jo pirmosios žmonos Honoratos šaudymo varžybose laimėtas kavos servizas – vertingus eksponatus vardija garbaus amžiaus moteris. Gausūs gamtininko medžioklės, žūklės trofėjai atiduoti T.Ivanausko zoologijos muziejui, Obelynėje liko keletas, tarp jų – 1905 m. būsimo akademiko sumedžioto briedžio galva. Vieną muziejaus sienų puošia Lietuvos kunigaikščių, kitų garsių asmenybių portretais apipavidalintas Lietuvos himnas. "Šis himnas čia kabojo per visą sovietmetį. Profesorius su sovietų valdžia nesitaikstė – jis visada švęsdavo Kalėdas, Velykas. Po jo mirties, buvo atvykę tokių asmenų, kurie liepė nepriklausomą Lietuvą primenantį himną nukabinti. Bet aš pasakiau: ne aš jį pakabinau, ne aš ir nuimsiu", – prisiminė T.Ivanausko atminimo saugotoja.

Saugotiną teritoriją sumažino

1935 m. darytoje nuotraukoje A.Baltuškevičius rodo, kaip anksčiau atrodė Obelynė: ten, kur būta plyno lauko, dabar veši akademiko sodinti medžiai; buvusios jo lapių fermos vietoje įsikūręs Algirdo Amšiejaus bitynas. Obelynės parke gausu akademiko sodintų retų medžių: veši tulpmedžiai, japoninis puošmenis, ginkmedis, pelkinis ąžuolas, kurilinis maumedis. Dalis vertingojo T.Ivanausko įveisto sodo prieš keletą metų buvo sunaikinta: akademiko sūnui jam priklausiusią parko dalį pardavus, naujieji savininkai iškirto T.Ivanausko sodintas senųjų lietuviškų veislių obelis – čia ruošiasi statyti gyvenamuosius namus.

"Dabar jau nė ženklo nelikę, kad obelys čia augo. Nežinau, ką profesorius pasakytų, pamatęs tokį vaizdą", – žiūrėdama į plyną lauką lingavo galva E.Baltuškevičienė. Moteris apgailestavo, kad istorinio sodo naikintojų nesustabdė nei Kultūros paveldo departamentas, kuris Obelynės parką yra paskelbęs nacionalinio lygio kultūros vertybe, nei A.Stulginskio universitetas, žadėjęs, bet neradęs lėšų žemės sklypams iš privačių savininkų išpirkti, nei kitos institucijos. Kultūros paveldo departamentas šį pavasarį saugotiną parko teritoriją sumažino perpus – nuo 8 iki 4 ha. Naujiesiems savininkams priklausantis plotas – su Obelynės g. besiribojanti parko dalis, iškirstasis sodas – nebepatenka į saugotino kultūros objekto teritoriją.

"Šiais sprendimais atvertas kelias statyboms. Bet kol mes su vyru gyvi, užkardai ir spynos pakeliui į visiems atvirą T.Ivanausko sodybą nekabos", – tvirtos pozicijos laikosi E.Baltuškevičienė.

"Dabar turime galvoti apie tai, kaip išsaugoti ir tinkamai tvarkyti tą Obelynės parko dalį, kur vertingieji T.Ivanausko sodinti medžiai išliko. Jei Baltuškevičiams, savivaldybei, ASU pavyktų rasti bendrą kalbą – būtų galima steigti viešąją įstaigą, atsakingą už parko saugojimą ir tvarkymą. Šiuo metu dėl to deramės", – sakė darbo grupėje dėl Obelynės išsaugojimo dalyvaujantis Kauno rajono vicemeras Petras Mikelionis.

Muziejuje – U.Karvelis daiktai

Kitos garsios asmenybės Ugnės Karvelis atminimas saugomas jos vardo Akademijos gimnazijoje. Žymi moteris Lietuvos vardo garsintoja gimė greta esančiose Noreikiškėse, Karvelių dvare. Atgautas dvaro žemes savo palikime užrašė Akademijos gimnazijai, tuo tarsi įpareigodama šią įstaigą rūpintis jos atminimu. Nors iki šiol Akademijoje nemažai manančiųjų, kad ne visos lėšos, pardavus U.Karvelis žemes, pasiekė gimnaziją, viena aišku: gimnazijai tai buvo nemenka finansinė parama.

Pusė gimnazijos muziejaus stendų skirti U.Karvelis atminimui. "Vertingiausi eksponatai – mėgstama Ugnės suknelė, parsivežta iš Argentinos, ir jos talismanas – Laimės akmuo. Tai akmenėlis su duobute viduryje. Ugnė jį visą laiką nešiodavosi rankinuke, ir jei prieš kokį svarbų susitikimą jaudindavosi, tą duobutę trindavo pirštu – kad sektųsi", – paaiškino U.Karvelis asmeniškai pažinojusi muziejaus vadovė Daiva Rukšienė.

Muziejus dažnai sulaukia Lietuvos ir užsienio svečių, besidominčių U.Karvelis asmenybe. "Muziejui, saugančiam U.Karvelis atminimą, reikėtų ir daugiau erdvės, ir geresnio prieinamumo – tinkamesnė vieta būtų Karvelių dvaras arba reprezentacinė Kauno rajono vieta – Raudondvario dvaras", – įsitikinęs Akademijos U.Karvelis gimnazijos direktorius Rolandas Kučiauskas.

Jis pabrėžė, kad gimnazija, turinti beveik 1 tūkst. moksleivių, nėra tik garsios asmenybės atminimo saugotoja. "Mums svarbi kiekvieno vaiko, tėvo, mokytojo nuomonė – siekiame tapti demokratiška bendruomene. Kiekvieną darbą, investiciją, jų prioritetus aptariame su bendruomenės nariais", – sakė R.Kučiauskas.
Šalia gimnazijos vyksta darbai – baigiamas atnaujinti sporto aikštynas. Direktoriaus žodžiais, popietinėmis valandomis moderniu sporto aikštynu galės naudotis ne tik gimnazistai – visa Akademijos bendruomenė.

Marvos fortas – po vandeniu

Akademijos miestelio pradžia susijusi su tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos (LŽŪA, dabar – A.Stulginskio universitetas) perkėlimu iš Dotnuvos į Kauną. Paskaitos vyko Kaune, o praktiniai darbai buvo atliekami Noreikiškių tarybiniame ūkyje. Studentus vežioti buvo nepatogu, todėl nuspręsta akademiją iškelti į užmiestį, čia vienoje vietoje pastatant ir naujuosius rūmus, ir studentų bendrabučius. Tuometė LŽŪA čia pradėjo kurtis 1957 m.

Seniūnijoje yra vieno garsiausių Lietuvos gamtininko Tado Ivanausko (1882–1970) įsteigtas Obelynės parkas, veikia jo memorialinė sodyba-muziejus.

Akademijos U.Karvelis gimnazijoje saugomas literatūros kritikės, vertėjos, Lietuvos ambasadorės prie UNESCO, kurios iniciatyva į Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Vilniaus senamiestis, Kuršių nerija, U.Karvelis (1935–2002) atminimas.

Seniūnijos teritorijoje yra Marvos (Noreikiškių) forto, dar vadinamo XI fortu, liekanos. Jis išsidėstęs prie Akademijos miestelio vandentiekio bokšto. Šis fortas buvo Kauno tvirtovės antrojo fortų žiedo dalis. Statytas 1913–1915 m., jis taip ir liko nebaigtas. Buvo iškastas 5 m gylio griovys, kareivinių pamatų duobė. Pirmojo pasaulinio karo metais ar po jo susprogdintas fortas šiais laikais yra atsidūręs po vandeniu.

Per 95 metus nuo pirmojo Lietuvos valstybės istorijoje prezidento išrinkimo vyko nemažai pokyčių valstybės vadovo rinkimų sistemoje, keitėsi kadencijos trukmė, galių apibrėžtis. Skirtingos savo pažiūromis, charizma buvo ir šį postą užėmusios asmenybės, tačiau prezidentas visada buvo visuomenės dėmesio centre.

Domėjosi ir prastuomenė

Nors valstybės vadovo išrinkimas labiau priklausė nuo partijų tarpusavio susitarimų ar vyraujančios ideologijos nei nuo pačios tautos, tačiau visuomenė į prezidentą žiūrėjo kaip ypatingą asmenį. Kiekvieni rinkimai sukeldavo didžiulį susidomėjimą.

XX a. trečiajame dešimtmetyje prezidentų rinkimo ir priesaikos davimo ceremonijos dažniausiai būdavo viešos. 1919 m. balandžio 6 d. į Banko rūmų mažojoje salėje vykusį prezidento A.Smetonos prisiekimo Konstitucijai renginį dalyti bilietai, kuriuos buvo galima gauti Spaudos biure. Ypatingiems svečiams, pvz., Kauno miesto valdybai, įėjimo bilietai buvo specialiai siunčiami. Deja, šaltiniai nepateikia duomenų, ar bilietus reikėjo pirkti, ar jie buvo nemokami.

Visuomenės susidomėjimą skatindavo ir spauda, pranešdama apie būsimuosius rinkimus kaip apie neeilinį įvykį: "Artinasi pirmos reikšmės valstybės aktas", "Respubl. prezidento rinkimai, tai ne valsčiaus viršaičio rinkimai" ("Lietuvos žinios", 1923 m.).

Vėliau tas pats dienraštis rašė, kad į 1923 m. birželio 19 d. Seimo posėdį, kurio dienotvarkėje numatyti prezidento rinkimai, susirinko visos "Kauno aukštosios sferos: ties Seimo rūmais lekia automobilis po automobilio, su aukštaisiais Ministeriais ir šiaip aukštesniaisiais valdininkais".

Buvo aprašomos buvo ir dalyvių nuotaikos ar net turtinė padėtis: "Prieš posėdį pradėsiant Seimo rūmuose didelis judėjimas. Publikos pilni koridoriai. Visi linksmai šnekučiuojasi ir džiaugiasi (...). Publikoje matyti visokių užsiėmimų piliečių. Čia šalia karių dalyvauja moterys, prie turtingesnių ar visokių aukštesniųjų valdininkų, darbininkai ir kiti vargo žmonės sėdi – visiems rūpi sužinoti, kas bus šalies viršininkas trejiems metams. Be vietos gyventojų, svečiuose matytis daug žmonių iš provincijos ir iš tolimesnių vietų, kaip antai Rokiškis. Matyti visa Lietuva domisi Seimo bei Valdžios pasirodymu bei darbais ("Lietuva", 1923 m.). Tąkart prezidentu, gavęs 49 korteles iš 76, išrinktas Aleksandras Stulginskis.

Imponavo paprastumas

Dar įdomesni rinkimai buvo 1926 m. birželio 7 d., kuriuose pirmą kartą iškeltos ir dviejų moterų – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Felicijos Bartkevičienės – kandidatūros. Tiesa, joms nepasisekė – tegavo po vieną balsą, o rinkimus laimėjo Kazys Grinius.

Naująjį prezidento išrinkimą visuomenė taip pat akylai stebėjo. Kitą dieną vėliavomis išpuoštame mieste prie tuomečio K.Griniaus buto Laisvės al. palydėti prezidentą į Seimo rūmus, kur jis prisiekė Konstitucijai, susirinko daugybė žmonių.

Išrinkus naują valstybės vadovą, tarp žmonių net smulkmenos tapdavo apkalbų objektu: K.Grinius "į iškilmes atvyko be cilinderio, su paprasta skrybele, publikos tuojau buvo pastebėtas ir pasidarė priežastimi teigiamai jį įvertinančių kalbų. Publikoj, žurnalistų ir seimo atstovų tarpe jau pasakojamos ištisos apie naują Prezidentą legendos. Visa tai sako už tai, kad D-ras Grinius, matyti, bus labai populiarus Prezidentas" ("Lietuvos žinios", 1926 m.).

Tiesiogiai transliavo radijas

1926 m. gruodžio 19 d., po valstybės perversmo vykusiame Seimo posėdyje, buvo surengti paskutiniai rinkimai, kuriuose prezidentą rinko Seimas. Juos laimėjęs Antanas Smetona netrukus paleido Seimą. Atrodo, tai buvo paskutinis viešas rinkimų posėdis, kai diplomatų ložėse galėjo sėdėti užsienio pasiuntiniai, o susėsti netilpusi susidomėjusi publika rinkimus stebėjo atsistojusi. Kaip ir po kiekvienų rinkimų susirinkusi minia naująjį valstybės vadovą pasveikino ovacijomis.

1928 m. patvirtinus naują Valstybės Konstituciją, pasikeitė prezidento rinkimų tvarka. Jis buvo renkamas nebe trims, o septyneriems metams, o rinkti prezidentą pavesta ypatingiesiems tautos atstovams (kuriuos rinko tautininkams palankios valsčių, apskričių bei miestų tarybos). Tad rinkimai ir vėl vykdyti netiesiogiai, nors pats A.Smetona teigė, kad netiesioginiai rinkimai "yra nelyginant kaip kokia loterija: paduodi vieną balsą ir nežinai, kas juo pasinaudos".

Prezidento rinkimai dar buvo surengti 1931 ir 1938 m., tačiau, renkant iš vieno kandidato ir rinkėjams esant lojaliems vienai politinei srovei, rinkimų aistros kiek sumažėjo. Juo labiau kad pagal naujus reikalavimus rinkimų posėdžiai pasidarė uždari, juose dalyvauti galėjo tik ypatingieji tautos atstovai, stebėtojai nebuvo įleidžiami, net pats kandidatas rezultatų dažniausiai laukdavo savo rezidencijoje.

Tiesa, rinkimai buvo transliuojami per radiją, ir anot to meto spaudos, "nebuvo Kaune imtuvo, neapgulto žmonių". Po išrinkimo prezidentą pasveikindavo įvairių organizacijų eitynės, buvo rengiamos iškilmės.
Nepaisant įvairių rinkimų peripetijų, žmonėms visada rūpėjo klausimas, "kas gi bus naujasis šalies viršininkas"? Rinkimų rezultatų buvo laukiama ne tik Seimo koridoriuose, bet ir būriuojantis aplink Seimo rūmus, laukiant naujienų spaudoje ar radijo bangomis. Išrinktieji prezidentai visad buvo pasitinkami su didelėmis ovacijomis, palydimi šūksniais "valio!" Vėliau jau nuo pačių prezidentų priklausė, ar bus pateisintas toks žmonių pasitikėjimas ir viltys.

Skaičiai ir faktai

Prezidento pareigas ėjusių asmenų skaičius – trys;
kadencijos trukmė: treji metai, nuo 1928 m. – septyneri metai;
prezidentų amžiaus vidurkis jų išrinkimo dieną – 47 metai;
asmens, galinčio kandidatuoti į prezidentus, amžiaus cenzas – 35 metai, nuo 1928 m. – 40 metų;
trumpiausiai prezidento pareigas ėjo K.Grinius – šešis mėnesius;
ilgiausiai šaliai vadovavo A.Smetona – 15 metų.
Daugiau informacijos apie prezidentus ir prezidento instituciją – Istorinėje prezidentūroje Kaune, www.istorineprezidentura.lt ir Istorinės prezidentūros "Facebook" paskiroje.