Tai pirmasis dokumentinis kino pasakojimas apie maestro Vytautą Kernagį, kuriame atsiskleidžia vieno garsiausių visų laikų Lietuvos artistų portretas, konstruojamas iš jo paties ir bičiulių video kamera užfiksuotų nematytų kadrų, kino ir televizijos kulisuose užfiksuotų fragmentų, kuriuose nepaprastai gerai pažįstamas, nepakeičiamas ir kartu nematytas V. Kernagis.

Po filmo peržiūros vykusioje spaudos konferencijoje, režisierius A. Lekavičius, atsakydamas į spaudos konferenciją moderavusio maestro bičiulio Jogailos Morkūno klausimą –  ar nebuvo nedrąsu liestis prie ikona tapusio V. Kernagio gyvenimo, sakė, kad tai buvo malonus iššūkis. „Tiesą pasakius, pradėjus kurti man nekilo toks klausimas. Man gal net padėjo tai, kad V. Kernagio gerai nepažinojau. Artimesnė pažintis įvyko filmo kūrimo metu, žiūrint jo paties ar kitų nufilmuotus kadrus. Filme vaizdais stengiausi nutapyti šio daugiabriaunio žmogaus portretą,“ – sakė A. Lekavičius.

Į klausimą ar buvo lengva apsispręsti prikelti tėčio archyvus, o drauge su jais ir prisiminimus, V. Kernagio vaikai Eglė ir Vytautas sakė, kad neabejotinai tai buvo jautru ir labai emocinga.

„Matyt, būtų keista, jei pasakytume, kad nebuvo sunku. Žinoma, kad ta Andriaus pasiūlyta kinematografinė kelionė sukėlė prisiminimus, bet iš kitos pusės buvo labai gera dar kartą įsitikinti, kad tėtis tikrai buvo ir liko nepakeičiamas,“ – sakė maestro dukra E. Kernagytė.

Anot V. Kernagio jaunesniojo, jie pasitikėję filmo režisieriumi A. Lekavičiumi nuo pat filmo kūrimo pradžios. „Mums labai patiko Andriaus sprendimas filme naudoti tik archyvinius kadrus. Andrius skoningai prisilietė prie tėčio gyvenimo. Nes gal daug kam atrodo, kad visa Lietuva viską žinojo apie Vytautą Kernagį. Nors visi žinojo tik iki tam tikros ribos. Tėtis ne viskuo dalinosi. Ir mama neįsileisdavo į jų gyvenimą. Tai, kad filme nepaprastai gražiai atsiskleidžia tėčio ir mamos santykis – Andriaus nuopelnas. Nes jis pajudino nepajudinamą sieną ir padarė tai labai subtiliai,“ – sako maestro sūnus V. Kernagis.

Spaudos konferencijoje dalyvavę maestro V. Kernagio bičiuliai: kino kiritikė Izolda Keidošiūtė, kurso draugai Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys dalinosi savo prisiminimais apie beveik keturiasdešimt metų trukusią draugystę. L. Kalpokaitė neslėpė jaudulio po filmo, kuris sukėlė gyvus prisiminimus apie iškeliavusį bičiulį.

„Man jis vis dar gyvas. Aš nesusitaikiau su jo išėjimu, – sakė kino kritikė I. Keidošiūtė. Mes buvom labai artimi draugai. Mūsų labai skirtingos profesijos, bet Vytautas visada man buvo įkvėpimu. Jis buvo be galo teisingas, niekuomet nemeluojantis žmogus.“

„Toks V. Kernagis filme ir atsiskleidžia. Andrius labai gražiai atskleidė tėčio charakterį ir gyvenimą, kuriame buvo ne tik šlovės, bet ir sunkių akimirkų. Nors esam dėkingi, kad to paskutiniojo gyvenimo etapo, kuomet tėtis sunkiai sirgo, filme nėra,“ – sakė E. Kernagytė.

„Man norėjosi, kad tai būtų filmas apie gyvenimą, o ne apie mirtį. Lygiai taip pat svarbu, kad filmas būtų „ne falšyvas“. Kaip Kernagis sakydavo – artistas nebūtinai turi būti „tikras“, bet jame turi būti kuo mažiau „falšo“,“ – sakė A. Lekavičius.

Filmas „Kernagis“ Lietuvos kino teatro žiūrovus pasieks vasario 18 dieną.

Filmą prodiusavo: VšĮ „360 laipsnių filmai“ ir VšĮ „Vytauto Kernagio fondas“

Filmo gamybą finansavo: Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Asociacija LATGA.

Filmo rėmėjai: Filmo platintojas Lietuvoje – PASAKA distribution.

– Tavo filme Lietuvos nepriklausomybės kovos suskamba gana neįprastame kontekste – it žaismingas jaunystės nuotykis. Ar dėl to ir pasirinkai archyvinius kadrus papildyti dešimtojo dešimtmečio įkvėpta kompiuterinių žaidimų animacija?

– Istoriją pasakoju jungdamas archyvinius kadrus ir 16 bitų grafikos vaizdus, kuriuos inspiravo dešimtojo dešimtmečio kompiuteriniai žaidimai. Pati filmo istorija, herojų savybės ir laikmetis padiktavo būtent tokios animacijos poreikį. „Spec. Žvėrynas“ yra istorija apie pirmąjį specialųjį slaptą itin drąsių aštuoniolikmečių būrį, kurio egzistavimas, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, atrodo absoliučiai nutolęs nuo realybės, netgi absurdiškas. Tarsi kompiuterinio žaidimo siužetas. Kartu svarbu suprasti ir tai, kad „Franco žvėrynas“ – kaip neoficialiai buvo vadinamas šis būrys – buvo slaptas, apie jo veiklą nėra išlikusių beveik jokių dokumentų. Apie būrio egzistavimą dokumentuose galima numanyti iš pervedimų už būrio maitinimą. Istorija puiki, ilgai nutylėta, norisi ją papasakoti, bet archyvinės medžiagos su šiuo būriu – itin mažai, tad man pasirodė labai natūrali išeitis istorijos pasakojimą praplėsti animacija. Galiausiai, 1990-aisiais berniukai visame pasaulyje iš VHS kasečių žiūrėjo Rembo ir kitus bajavykus, svajojo būti veiksmo filmų herojais. Specialiojo būrio jaunuoliai – ne išimtis, jie irgi žiūrėjo tuos pačius veiksmo filmus, mokėsi ir įkvėpimo sėmėsi iš tų pačių herojų. Siekė būti kovingais herojais šviežiai nepriklausomoje Lietuvoje. Filmo formai šios sąsajos man pasirodė labai tinkamos.

– Šį filmą, kurį pristatysi „Scanoramoje“, pirmiausia pavadinai – „L-Komanda“. Tikriausiai tai lėmė garsus amerikiečių serialas, kuris tuo metu taip pat buvo labai populiarus. Kodėl galiausiai pakeitei pavadinimą į „Spec. Žvėryną“?

– Kai gimė filmo idėja, atrodė, kad pavadinimas „L-Komanda“ su nuoroda į serialą „A-Komanda“ gana taikliai atlieptų tai, ką mums teko patirti pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Kai visa vakarietiška kultūra mums smogė kaip bomba – viską patyrėme ir sugėrėme labai greitai, laiko kritiškai vertinti ir atsirinkti neliko. Bet kai projektas įgavo aiškesnį turinį ir formą, tapo aišku, kad ši pirminė sąsaja nėra tiksli, netgi klaidinanti, todėl nutariau išsaugoti tuometį būrio pavadinimą „Žvėrynas“. Juos taip tikrai 1991 m. vadino! Nes kiekvienas būrio narys turėjo gyvūno pravardę – nuo krabo iki krokodilo. Jaunuoliai gyveno ir treniravosi miške, fiziniai krūviai – nustebs žiūrovai – buvo žvėriški.

– Ar tai nėra dar viena Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui dedikuota dokumentika, kurių pastaruoju metu matėme su kaupu?

„Spec. Žvėryno“ istorija per stipri ir per sudėtinga, per daug paveikusi jaunuolių likimus, kad liktų nepapasakota.

– „Spec. Žvėryno“ istorija per stipri ir per sudėtinga, per daug paveikusi jaunuolių likimus, kad liktų nepapasakota. O dėl to, kad ji atsiduria Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio fone, nematau nieko ydingo ar menkinančio – priešingai. Filmą kūriau ne dėl formalumų ir valstybinių progų, o dėl to, kad mane kaip jauną kuriantį žmogų ši istorija pirmiausiai absoliučiai sukrėtė. Kurdamas šį filmą ilgai ieškojau būdo, kaip su jo herojais, jau subrendusiais vyrais, man reikia kalbėti apie tai, kad tuo metu jie buvo ruošiami mirčiai. Nors šis faktas ir buvo užglaistytas jaunatvišku herojiškumu ir patriotinėmis idėjomis. Ir mano paties asmeninė patirtis lėmė, kad man dabar įdomiausias pereinamasis mūsų šalies istorijos laikotarpis. Gimiau dar Sovietų Sąjungos laikais, o Lietuvos nepriklausomybę patyriau labai ryškiai, tik ši patirtis mane pasiekė vaiko ir vėliau jau paauglio akimis. Mano patirtis yra susijusi ne tik su valstybės laisve, bet ir su visa Vakarų pasaulio kultūros įtaka.

– Muzika irgi buvo viena iš sudėtinių Vakarų popkultūros eksporto dalių, ar tai girdėsime ir filme?

– Šis projektas yra koprodukcija su Latvija ir džiaugiuosi, kad dirbome kartu su elektroninės muzikos kompozitoriumi ir prodiuseriu iš Rygos Andriu Indanu. Jis labai greitai pagavo, koks skambesys reikalingas filmui, nes pats aktyviai kūrė muziką nuo 1980-ųjų pabaigos ir iš asmeninės patirties žinojo, kaip skambėjo tas laikmetis.

– Jeigu galėtum pasirinkti publiką, kuri turėtų pamatyti šį filmą, kaip ją apibūdintum?

– Juokauju, kad tai vyriškas filmas, bet žiūrovus apibrėžti lytimi nebūtų korektiška. Tikiuosi, kad šis filmas sužadins nostalgiškus jausmus dabartiniams trisdešimtmečiams. Įdomu tai, kad 10-ojo dešimtmečio filmo stilistika ir estetika šiandien yra tapusi ypač madinga, ją matau ir grafinio dizaino, ir mados darbuose – dalykai sukasi ratu, tad tikiu, kad filmą bus įdomu žiūrėti ir dėl vizualinių sprendimų. Nenorėčiau nuvilti ir istorijos gerbėjų, nes velniškai ilgai užtrukome rinkdami archyvinę medžiagą – rasti konkrečius archyvus, apie kuriuos žinojome esant, buvo bene sudėtingiausia filmo kūrimo dalis. Ne viską pavyko rasti, ne viskas ir išliko iki šių dienų. Galiausiai istoriją didžiąja dalimi pasakoju be kalbančių galvų, būdingų dokumentikos žanrui. Šis sprendimas nepaliks pravirų durų į dabartį ir turėtų padėti žiūrovui geriau įsijausti į pasakojamą istoriją.

– Savo projektuose dažnai naudoji inovatyvias integracijas, pritaikai virtualios realybės ar kitas IT technologijų galimybes. Ar tai padeda pasakoti savo istorijas?

– Mano projektuose dažnai sutinkami įvairūs netradiciniai sprendimai. Siekiu, kad kiekvienas pasakojimas būtų įdomus žiūrovui – galvoju apie naujas galimybes pasakoti istorijas, todėl neapsiriboju viena pasakojimo forma. Istorija, be abejo, visuomet svarbiausia, bet ar ji bus įdomi ir paveiki – priklauso ir nuo pasirinktos pasakojimo formos. Kartais nereikia nei vaizdo, nei žodžių – užtenka tik garso. Kartais reikia ekrano, o kartais jo visai nereikia. Smagu, kad atsiranda virtualios realybės galimybės – jas taip pat naudoju, kai matau, jog tai padėtų istorijai, išplėstų jos paveikumo ribas.

Taip ir „Spec. Žvėryne“ animacijos pasirinkimas padeda kurti tam tikrą 1990-ųjų legendą. Žvėriškai stiprius jaunuolius, kurie buvo pasiryžę viskam. Mums trūksta lietuviškų legendų, nes Vakarų superherojai pasiglemžę didelę dalį eterio, bet lietuviškas šakotis dažnai geriau nei amerikietiški kukurūzų spragėsiai.

Andrius Lekavičius, save pristatantis istorijų pasakotoju, 2012 m. dalyvavo Cross Media ZEN konferencijoje, kur ir susipažino su Cross ir Trans media galimybėmis netradiciniais būdais pasakoti istorijas. A. Lekavičius yra interaktyvių projektų „Laisvės kodas 13“, „Nupučiama siena“ autorius. „Nupučiamą sieną“ jis pirmąkart pristatys kino festivalio „Baltijos banga“ publikai Nidoje, rugpjūčio 24 d.

– Jūsų interaktyvios realybės projektas „Laisvės kodas 13“ buvo pristatytas Berlyno festivalio kino mugėje. Kokie žiūrovų atsiliepimai?

– „Laisvės kodas 13“ vis dar kuriamas, tad buvo rodoma darbinė versija industrijos profesionalams. Jis sulaukė gerų atsiliepimų Šefildo, Venecijos, Talino, Berlyno, Štutgarto festivalių industrijos sekcijose. Žinoma, ir su galutinai pabaigtu projektu tikimės išplaukti į platesnius vandenis.

Ligšiolinės žiūrovų reakcijos priklausė nuo vietos, kur jis buvo rodytas, ir, aišku, auditorijos. Lietuvoje tema aktuali dėl mūsų šalies istorijos, dėl 1991-ųjų sausio 13-osios nakties, dėl neišblėsusių dalyvavusių žmonių prisiminimų. Tuo tarpu užsienyje projektas labiau reikšmingas dėl interaktyvumo koncepto, moralinių projekto herojaus – žurnalisto su kamera – pasirinkimų. Kaip pasielgti – ar dirbti savo darbą ir filmuoti tragediją, ar padėti pagalbos prašantiems žmonėms? Šį klausimą supranta visi ir visur pasaulyje.

Taip pat jaudina ir faktas, kad viskas, ką matai aplinkui, vyko iš tikrųjų. Technologiškai bandome atkurti kuo įmanoma realesnę aplinką ir įvykius. Užsienio publika tai labiausiai ir vertina, o įdomiausias jiems – pasirinkimo momentas, galimybė veikti pačiam, dalyvauti istorijoje.

„Nupučiamos sienos“ stop kadras.

– Kaip pasirenkate istorijas?

– Specialaus vieno būdo tikrai neturiu – temos, istorijos ir formos atsiranda labai įvairiai. Interaktyvaus dokumentinio filmo „Nupučiama siena“ idėja gimė iš vaikystės atsiminimo, kai Nidoje atostogavau su tėvais ir krikštatėviais. Tuomet visa Neringos teritorija priklausė Sovietų Sąjungai, nebuvo jokios sienos. Pamenu, kaip suaugusieji juokais kalbėjosi, kad einame per kopas pirkti ledų į Kaliningradą. Tuo metu, aišku, nieko nesupratau, bet frazė įstrigo atmintyje. Tokia tad inspiracija.

„Laisvės kodo 13“ idėja gimė klausantis pranešimo apie panašaus pobūdžio projektą, kuris vaizdavo bombardavimą Sirijoje, o žiūrovas matė, kas vyksta sprogus bombai, galėjo jaustis, lyg pats būtų ten. Apie tai išgirdau 2014-aisiais, kai virtualios realybės projektai dar tik pradėjo skintis kelią. Žiūrovams tai buvo visiškai naujas atradimas, o man – nauja idėja, kuri labai greitai susisiejo su sausio 13-osios įvykiais. Virtuali realybė, kaip technologija, suteikia galimybę perkelti tave į kitą erdvę, laiką ir įvykį. Pirmiausia, ieškojau informacijos iš tos nakties dalyvių, skaičiau atsiminimų knygas, žiūrėjau dokumentines apybraižas. Visi žmonės sutartinai sakė, kad to neįmanoma nupasakoti jokiais žodžiais – reikėjo būti ten. Todėl ir ėmiausi šio projekto, kad galėtume „pabūti“ ten,  kad galbūt kiek geriau suprastumėme, kas ten vyko.

– Naujausias jūsų interaktyvus dokumentinis projektas „Nupučiama siena“. Papasakokite apie kūrybos procesą?

– Filmas turi aiškią konstrukciją – Kuršių nerijos teritoriją, keturi metų laikai, dvi šalys, Lietuva ir Kaliningrado sritis, kur abiejose sienos pusėse gyvena ir dirba vietiniai žmonės. Filmavimus pradėjome 2015-ųjų rudenį žinodami, kad filmavimai užtruks mažiausiai metus. Dėl strigusio finansavimo viskas kiek užsitęsė, tad nuo filmavimo pradžios iki premjeros bus praėję beveik lygiai treji metai. Nuo pradžių turėjau aiškią viziją, kad filmuoti turime tais pačiais rakursais abejose sienos pusėse, kad žiūrovas tuo pačiu metu galėtų matyti abi puses ir pasirinkti, kurią jam įdomiau stebėti.

Būtent filmavimai sukėlė daugiausia sunkumų. Nors visas projektas – technologiškai sudėtingas, tačiau tas „senovinis“ filmo gamybos procesas mums buvo sudėtingesnis už technologinius sprendimus. Filmavimas Kaliningrado pusėje buvo iššūkis – tau kaip ir nedraudžia to daryti, bet oficialaus leidimo irgi nesuteikia. Girdėjome kalbas, kad kažkur stovi įvairūs radarai, karinė ar kitokia technika. Aišku, realaus pavojaus nebuvo, bet jautėsi neužtikrintumas.

Kaliningrade filmavome tik Kuršių neriją, nevažiavome į žemyninę dalį. Filmavimų leidimams užteko žodinio susitarimo su Kaliningrado parko direkcija, kuri palaiko draugiškus santykius su Neringos savivaldybe. Iš visų sulaukėme didelio šio projekto palaikymo. Mūsų komanda buvo maža, tilpome į vieną automobilį. Operatorius Adomas Jablonskis, pakaitomis važiavę garsistai, aš ir prodiuserė Laura Almantaitė. Mes važiuodavome keturiese, todėl teko padėti vienas kitam, nešioti kameros objektyvus, stovus. Visada palaikėme vienas kitą.

„Nupučiamos sienos“ stop kadras.

– Kaip pasirinkote filmo veikėjus?

– Mano tikslas buvo kuo tiksliau atskleisti žmones, parodyti juos abejose pusėse. Jei tai yra žvejys, tai noriu parodyti Kuršių nerijos žvejo portretą – ir Rusijos, ir Lietuvos pusėje. Tai lyg dvi vieno „veido“ pusės.

Lietuvoje buvo paprasčiau pasirinkti filmo veikėjus. Visi vieni kitus pažįsta ir bendravimas vyksta tiesiogiai su žmogumi, o Kaliningrado srityje kur kas sudėtingiau. Pavyzdžiui, dėl žvejo personažo, tai pirmiausiai susitikome su žvejybos kolūkio direktoriumi – pasakėme ką darome ir ko mums reikėtų, tada jis „leido“ filmuoti vieną iš jo darbuotojų.

– Ar „Nupučiama siena“ taip pat aštrių potyrių ir išgyvenimų kupinas interaktyvus projektas, kaip „Laisvės kodas 13“?

– Ne, tikrai ne. „Nupučiama siena“ – bene poetinė dokumentika, tik inovatyvesne forma. Turbūt sudėtinga būtų nufilmuoti Neringą negražiai. Bet kad ir kokie gražūs būtų vaizdai, nemažiau svarbu – personažų istorijos. Stengėmės palikti politiką nuošalėje ir leisti laisvai pasisakyti gyventojams, kaip atrodo jų kasdienis gyvenimas marių ir jūros vandenų izoliuotoje teritorijoje. Kokia jų kasdienybė, kaip ją veikia buvimas vienoje ar kitoje sienos pusėje.

Apskritai kalbant apie Kuršių neriją, ji išgyvena sudėtingą laikotarpį – kas bus iš šio nuostabaus žemės lopinėlio po 20-ies ar 50-ies metų? Žuvies mažėja, darbas sezoninis, jaunimas pusiasalyje neužsilaiko. Filmo personažė rašytoja Aldona Balsevičienė sako: „Kuršių nerijoje daugiau gyventojų yra vadinami „popieriniais“, jie čia tik prisiregistravę, bet jau ilgus metus nelieka žiemoti. Ir tokių vis daugėja.“

Gyventojų mažėja abiejose sienos pusėse, vis mažiau vaikų eina į darželius ir mokyklas, žmonėms Kuršių nerija lieka tik vasaros rezidencijų vieta. Kyla klausimai, kas laukia toliau? Kas bus? Aš nežinau… Filmo herojai dėsto įdomias hipotezes, bet kas bus realybėje – niekas nežino. Kuršių nerija per ilgą istoriją priklausė ne tik lietuviams, o ir kuršiams, prūsams, vokiečiams, sovietams, ir šiuo metu ji dviejose rankose,  įdomu, kas laukia toliau. Tad filmas nešiurpins, negąsdins, tik leis giliau pamąstyti apie vieną iš ypatingų vietų Lietuvoje.

– Minėjote, kad prieš kiek daugiau nei penkerius metus žiūrovams tokios pasakojimo formos kaip Virtuali realybė (VR) ar interaktyvūs filmai dar buvo sunkiai suprantamos, nes naujos.  Gal net ne visi žino, kas tai yra. Interaktyvų filmą „Nupučiamą sieną“ žiūrovai galės pamatyti ne tik „Baltijos bangos“ filmų festivalyje Nidoje, bet ir internete. Kaip manote, ar žiūrovai tokiai patirčiai yra pasirengę?

– Žiūrovas, labiau pratęs prie klasikinio kino žiūrėjimo tradicijos, manau ne visai supranta, kas tie interaktyvūs video projektai ir realybės. Ir virtualią realybę galima skirstyti į linijinę ir interkatyvią. Linijinėje VR matai vaizdus ir įvykius aplink save 360 laipsnių kampu – tik dairaisi, pats nieko nedarai ir nuo tavęs niekas nepriklauso. O Interaktyvioje VR gali dalyvauti, dažniausiai pultelių pagalba įsitraukti, bendrauti su istorijos personažais ir net daryti pasirinkimus. Skirtumas tarp stebėjimo ir interaktyvių pasirinkimų, kurie daro įtaką istorijai – tai paprastas pagrindinis skiriamasis aspektas.

Manau, kad dabar ir bus tas tinkamas metas paprastam žiūrovui suprasti, susipažinti, pažiūrėti kiek įdėmiau į tokio tipo projektus ir inovatyvias pasakojimo formas. Pirmas įspūdis turi didelę įtaką, ir jeigu pavyks žiūrovą sužavėti, jis pradės domėtis plačiau. Labai didelė atsakomybė – turi žiūrovui pateikti kiekvieną kartą kokybišką darbą, nes nežinai, kuriam iš jų tai bus pirma patirtis. Projektas „Nupučiama siena“ jau premjeros dieną bus internetu prieinamas visiems, todėl reikia tikėtis, kad technologijos nenuvils.

– Jūsų filmų temos kalba apie Lietuvos istorijos įvykius, nagrinėja ir šiandien opias temas. Ar galima sakyti, kad taip išreiškiate savo jausmus tėvynei?

– Esu apie tai galvojęs. Turbūt kiekvienas dėl tėvynės turi daryti, ką gali geriausiai. Vieni tuos jausmus įprasmina, pavyzdžiui, savanoriaudami kariuomenėje, o aš moku pasakoti istorijas.

Šią negirdėtą istoriją atskleis dokumentinis filmas „L-Komanda“ (̇„The L-Team“), kurio premjera numatoma 2017 m. pabaigoje.

Slapto būrio veiklos istorija primena įtemptą veiksmo filmą. Būrys buvo suformuotas tuo metu, kai Lietuvoje tvyrojo įtampa ir buvo puldinėjami šalies pasienio postai. Tragiška kulminacija tapo Medininkų įvykiai 1991 m. vasarą, kai „OMON“ smogikai nužudė septynis beginklius lietuvių pasieniečius.

Lietuvos kariuomenės įsteigtas specialiosios paskirties būrys turėjo atlikti pavojingiausias užduotis ir apsaugoti Seimą per pučo įvykius. Būrį sudarė 13 stipriausių jaunuolių, atrinktų pagal griežčiausius kriterijus. Šiam būriui vadovavo Pranas Kasteckas, pramintas „Kaulų Laužytoju“.

„Kurdamas „L-Komandą“ nenoriu nuobodaus „kalbančių galvų“ pasakojimo. Tai bus nutrūktgalviška jaunystės entuziazmo kupina istorija. Ji vaizduos jaunų karių asmeninę patirtį ir pastangas, rengiantis kovoti už savo šalies likimą, bei baimes ir riziką, susidūrus su realiais pavojais. Filmas ir jo herojai palies lietuviams dar nepamirštą ir skaudžią temą – kovą dėl savo ir savo šalies laisvės“, – sako filmo režisierius Andrius Lekavičius.

Filmas atskleis ne tik labai individualias jaunuolių istorijas, tačiau ir perteiks nostalgišką to laikotarpio dvasią – per muziką, spalvas, animaciją, veiksmo filmų ir kompiuterinių žaidimų stilizavimą.

„Archyvinė medžiaga, kuria pasidalino buvęs būrio vadas P. Kasteckas, primena VHS kasečių eros filmus su rytų kovų dievukais Chucku Norrisu, Bruce'u Lee ir Jeanu-Claude'u van Damme'u. Neįtikėtinos jaunuolių istorijos, kurios nebuvo užfiksuotos archyviniuose kadruose, bus atkurtos animacija, kuri primins senuosius „pikseliuotus“ kompiuterinius žaidimus“, – apie filmo stilių pasakoja režisierius.

Kūrėjo teigimu, šiame „berniukiškame“ filme, kuriame netrūks rytų kovos menų, ginklų, lėktuvų ir vyriškos draugystės, atsiras ir meilės motyvas.

Filmo „L-Komanda“ parengiamieji darbai ir tyzerio gamyba buvo dalinai finansuota Lietuvos kino centro ir Krašto apsaugos ministerijos. Filmo premjera numatyta po metų – 2017 m. lapkričio 23 d., per Kariuomenės dieną.

Šiemet jubiliejų švenčiantis kino filmų festivalis „Kino pavasaris“ džiugina ne tik didelius lūkesčius sukėlusiais užsienio kūrėjų darbais, bet ir lietuviškais filmais. Pagal žiūrovų skaičius kino teatro salėse, užsienietiški filmai lenktyniauja su lietuviškais, o kino mylėtojai kaip niekad negaili teigiamų atsiliepimų juostoms, kurtoms mūsų tautiečių. Nenuostabu, kad toks teigiamas poslinkis kokybiško lietuviško kino padangėje džiugina ne vien filmų gurmanus, bet ir jų kūrėjus.

Su filmo „Arvydas Sabonis. 11 – mano gyvenimas“ prodiuseriu Andriumi Lekavičiumi „Kino pavasario“ „ERGO svetainėje“ kalbamės apie krepšinį, dokumentinius filmus, garsųjį Arvydą Sabonį, gerai papasakotas istorijas bei lietuvišką kiną ir jo trūkumus.

– Ką Jums reiškia tarptautinis Vilniaus kino festivalis „Kino pavasaris“?

– Tai šventė miestui ir miesto svečiams, kino žiūrovams, kino kūrėjams, kino rėmėjams – visiems. Vilnius daugiau nei dvi savaites, diena iš dienos pulsuoja kinu. Puikiai prisimenu „Kino pavasarį“ prieš daugiau nei dešimt metų, dar vykstantį „Lietuvos“ kino teatre. Daug kas pasikeitė. Kino technologijos, užaugo nauja kino žiūrovų karta, senoji – pakeitė skonį, vėl ėmė tikėti lietuvišku kinu, jį žiūrėti. Nepakito tik viena – kasmet augantis kino žiūrovų skaičius. Vilnius – kino miestas.

Į kino teatrą vaikštau dažnai, ne tik festivalių metu. Esu įsitikinęs, kad filmus privalu žiūrėti kino salėje. Jie kuriami ne kompiuterių ar telefonų ekranams, o kino salėms. Mėgstu Amerikos kiną, vadinamuosius „blockbusterius“ (itin didelio populiarumo sulaukusius filmus – red. pastaba) visuomet žiūriu su malonumu – Holivude moka kurti gerą kino produktą, jų universalios istorijos yra žiūrimos visame pasaulyje.

– Jūsų prodiusuotas dokumentinis filmas sulaukė didelio pripažinimo, pelnė geriausio metų filmo nominaciją dokumentikos srityje. Kaip Jūs pats vertinate šį filmą kitų savo darbų kontekste? Kuo jis skiriasi nuo ankstesnių Jūsų darbų?

– Vienas mano filmų, „Mes už... Lietuvą!“, taip pat pasakojo istoriją, susijusią su krepšiniu, todėl negaliu pasakyti, kad šis darbas buvo visiškai kitoks. Žinoma, kokybės standartai ir kartelė nuo pat filmo kūrimo pradžios buvo iškelta labai aukštai ir nei minutei negalėjai to pamiršti. Kurdamas filmą apie vieną labiausiai žinomų ir gerbiamų žmonių visoje Lietuvoje, turi sugebėti parodyti kažką naujo, o kartu ir nenuvilti žmonių.

– Kaip kilo idėja kurti dokumentinį filmą apie A. Sabonį? Ar nebijojote, kad jis bus vertinamas, kaip dar vienas bandymas pasimaudyti visos Lietuvos mėgstamo krepšininko populiarumo spinduliuose?

– Prie šio projekto mane pakvietė prisidėti režisierius Rimvydas Čekavičius. Iš pradžių galvojau, kad dirbsiu mažiau nei teko iš tikrųjų. Nepasakyčiau, kad ko nors bijojome – mūsų tikslas buvo atskleisti Arvydą Sabonį ne tik kaip krepšininką, bet ir kaip asmenybę, šeimos žmogų. Mes užsibrėžėme tikslą – papasakoti įdomią istoriją kino filmo formatu. Beje, filme palikome ir nemažai linksmų, netikėtų akimirkų, kurios, mano nuomone, atskleidžia visai kitokią A. Sabonio asmenybės pusę ir puošia pasakojimą.

– Ar tikėjotės tokios filmo sėkmės? Kas buvo sunkiausia kuriant šį darbą?

– Visi režisieriai ir prodiuseriai privalo tikėti tuo, ką daro. Būčiau buvęs prastas komandos narys, jei netikėčiau sėkme. Juk tikėjimas yra vienas iš svarbiausių dalykų, leidžiančių laimėti ir pasiekti pergalių ne tik krepšinyje, bet ir kine. Sunkiausias iššūkis kuriant šį filmą buvo kova su laiku. Montavimo darbus pradėjome rugsėjo pirmąją savaitę, o išankstinė premjera buvo numatyta gruodžio 12 d. Visi darbai turėjo būti pabaigti dar anksčiau, o tai – ekstremaliai mažai laiko pilnametražio filmo baigiamiesiems darbams. Viską spėjome laiku, bet iššūkių ir nuotykių buvo apstu – filmo kopiją vežiau į Kauną likus vos kelioms valandoms iki premjeros.

–Ar turite dar neišpildytą svajonę – kino filmą, o galbūt tam tikrą asmenybę, apie kurią norėtumėte sukurti kino juostą?
Kaip ir kiekvienas žmogus, o juo labiau kūrėjas, turiu svajonių. Svajoju sukurti pilnametražį vaidybinį filmą. Tai iššūkis, kuris reikalauja geros išgrynintos idėjos, kruopštaus pasirengimo, žinių, įdirbio, pinigų ir laiko. Tokia sakyčiau penkmečio ar net dešimtmečio svajonė. Yra ką nuveikti iki to. Galvoju, kad keista, jog vaikystėje neturėjau jokio noro kurti kino. Mėgau pasakoti istorijas, tad dabar jas pasakoju vaizdu. Kol kas daugiausiai reklamose.

– Ar tikite, kad tokie renginiai kaip „Kino pavasaris“, gali žmones ne tik supažindinti su kitokiais, ne holivudiniais filmais, bet ir atkreipti dėmesį į svarbius visuomenei klausimus?

– Tikrai taip. Manau, kad jeigu filme istorija yra gerai papasakota, tai tikrai gali pakeisti visuomenės požiūrį į tam tikras temas ar problemas. Svarbiausia, kaip ji pateikta. Jeigu perspausi – naudos iš to tikrai nebus, kils priešiškumas. Aktualias ir skaudžias istorijas reikia mokėti „apdirbti“, kad galėtum kurti filmą.

– Kuo užsiimtumėte, jei nebūtumėte susiejęs savo gyvenimo su kinu?

– Gal bučiau krepšininku (juokiasi). Sunku įsivaizduoti, tačiau jeigu ne kūryba ir filmai, tikriausiai tektų dirbti vadybininku, kaip ir daugumai jaunų žmonių Lietuvoje – pardavinėčiau bananus arba buitinę techniką.   

– Kaip vertinate lietuvišką kiną? Ar, Jūsų manymu, kažko trūksta?

– Lietuviškam kinui trūksta daugybės dalykų: finansų, techninių galimybių, specialistų, gerų rinkodaristų, įdomių istorijų. Galima vardinti ir vardinti, bet labiausiai turbūt pasigendu tiesos. Jos išsakymo, kritikos reiškimo ir sąmoningumo. Lietuviai bijo sakyti, ką galvoja. Jeigu filmas prastas – taip ir pasakyk, nebijok to. Pasigendu ir naujos stiprios veržlios kino kritikų bangos.

– Kokius filmus žiūrėjote šiame „Kino pavasario“ festivalyje? Kaip juos vertinate?

– Pažiūrėjau apie 10 filmų, tačiau drąsiai galiu rekomenduoti vieną: „Naujienų medžiotojas“ („Nightcrawler“). Šis filmas ne tik kokybiškas, bet ir puikiai atitiko mano skonį.