Aktyviai veikti negalėjo

Sovietams inkorporavus Lietuvą į SSRS sudėtį, 1940 m. laikinai ėjęs JAV valstybės sekretoriaus pareigas Benjaminas Sumneris Wellesas savo vyriausybės vardu paskelbė, kad JAV administracija nepripažįsta Baltijos šalių okupacijos, ir pripažino Lietuvos diplomatinę tarnybą užsienyje, atstovybes ir konsulatus.

1941 m. buvo atšildytos Lietuvos valstybės lėšos, laikomos JAV bankuose, nes tas lėšas amerikiečių valdžia buvo įšaldžiusi, kai sovietai okupavo Lietuvą. Ilgainiui A. Smetonai pradėta mokėti iš tų atšildytų lėšų po 800 dolerių kas mėnesį jo pragyvenimui su žmona JAV. Prezidento gyvenimą, politinę veiklą JAV sunkino tai, kad jis negalėjo laikyti savęs jokios vyriausybės nariu, užsiimti aktyvia politine veikla, – su tokia sąlyga jis gavo JAV vizą.

Nepaisant to, A. Smetoną priėmė ir minėtas B. S. Wellesas, ir JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas. A. Smetona kreipėsi į JAV ir Kanados gyventojus per nacionalinio transliuotojo radijo tinklą, rašė straipsnius į lietuvišką spaudą, dalyvaudavo tautininkų išeivijos renginiuose, nes kitos lietuvių išeivijos organizacijos jam priekaištavo dėl nesipriešinimo sovietų agresijai. Minėtas ir kiti nepagrįsti kaltinimai dėl naktinio 1940 m. birželio 14-osios posėdžio sprendimų gajūs iki šiol. Ypač tie, kuriuos 50 metų skleidė sovietų propaganda.

Pora: prezidentas su žmona Sofija Smetoniene 1941 m. kovo 10 d., atvykę į Niujorką. / V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Prezidento „kaltės“

Netiesa, kad prezidentas, palikdamas Lietuvą, išgrobstė valstybės iždą, – A. Smetona paėmė iš banko tik savo sąskaitoje buvusius pinigus.

Prezidentas ir tik keli ministrai naktiniame 1940 m. birželio 14-osios posėdyje, kuriame buvo svarstomas SSRS ultimatumas Lietuvai, pasisakė už pasipriešinimą okupantams ginklu, pasisakė prieš Valstybės saugumo departamento direktoriaus Augustino Povilaičio ir vidaus reikalų ministro Kazimiero Skučo suėmimą.

Vyriausybės sprendimas buvo priešingas. Už nesipriešinimą ginklu pasisakė tuometis kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, pats ministras pirmininkas Antanas Merkys, jo pavaduotojas Kazys Bizauskas ir net ketintas į jo vietą skirti naujojoje Lietuvos vyriausybėje (ją sudaryti reikalauta SSRS ultimatume) Stasys Raštikis, anksčiau vadovavęs Lietuvos kariuomenei.

Nors prezidentui priekaištaujama, kad jis, būdamas ginkluotųjų pajėgų vadas, neliepė gerai parengtai Lietuvos kariuomenei priešintis sovietų invazijai, A. Smetona neturėjo teisės vienašališkai priimti tokio sprendimo – reikėjo kariuomenės vado ir ministro pirmininko sutikimo, jų parašų.

Ar galėjo prezidentas ką nors pakeisti? Pasak paties A. Smetonos, tą istorinę naktį nebuvo jokių galimybių ir laiko pakeisti ministrų kabinetą, jo pirmininką, kad būtų priimti kitokie sprendimai.

A. Smetonos politinei veiklai JAV kišo koją ir tai, kad į karą prieš Vokietiją įstojo JAV, tapdama SSRS sąjungininke.

Okupacija buvo neišvengiama

Anot istoriko Algimanto Kasparavičiaus, nors išvengti okupacijos buvo neįmanoma, bet pasipriešinimo atveju sovietinės okupacijos teisėtumo fasadas būtų sugriautas, o Lietuva nebūtų strimgalviais puolusi į SSRS glėbį. Gal net būtų galėjusi pasukti Lenkijos keliu? A. Smetona, priešingai nei Latvijos ir Estijos prezidentai, blaiviai įvertinęs susidariusią situaciją po SSRS ultimatumo priėmimo, nusprendė trauktis iš Lietuvos. Mat nenorėjo, kaip pats yra sakęs, kad sovietai priverstų jį savo rankomis subolševikinti Lietuvą.

Prezidento rankose pagal 1938 m. Konstituciją buvo sutelktos didžiulės galios. Todėl sovietai su skubiai sudaryta nauja Lietuvos vyriausybe  uoliai medžiojo A. Smetoną, kad šis pasirašytų aneksiją įteisinančius dokumentus.

A. Smetona numatė subolševikinimą – jis tikslingai paskyrė ministrą pirmininką Antaną Merkį laikinai eiti prezidento pareigas, o tai reiškė, kad šis neturi teisės paskirti naujo prezidento. Tai sovietams turėjo tapti sunkia teisine kliūtimi inkorporuojant Lietuvą į SSRS.

Deja, Maskva privertė A. Merkį pažeisti Lietuvos Konstituciją.

Likimas: Sofija Smetonienė su sūnumi Juliumi Rimgaudu Smetona dalyvauja atsisveikinimo su A. Smetona ceremonijoje Klivlande. 1944 m. sausio 13 d. / V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Nepatogus ir JAV, ir SSRS

Anot istoriko, rašytojo ir diplomato Alfonso Eidinto, A. Smetona emigracijoje JAV laikė save Lietuvos prezidentu ir teigė, kad pokarinė Lietuva turės būti atkurta 1918 m. sukurtosios demokratinės Lietuvos pagrindais. Tačiau aktyviai veikti emigracijoje prezidentas negalėjo dėl pažado nedalyvauti politinėje veikloje.

A. Smetonos politinei veiklai JAV kišo koją ir tai, kad į karą prieš Vokietiją įstojo JAV, tapdama SSRS sąjungininke. Pasak istoriko A. Kasparavičiaus, esant tokiai situacijai, A. Smetona emigracijoje tapo nepatogia figūra abiem pusėms.

Pirmiausia, žinoma, Maskvai, kuri turėjo pagrindo baimintis, kad, karui baigiantis ar pasibaigus, amerikiečiai gali atgaivinti Lietuvos prezidento reikalą tarptautinėje arenoje arba derybose su SSRS ir taip išryškinti sovietų valdžios teisėtumo klausimą Baltijos šalyse. Juk A. Smetona formaliai galėjo atnaujinti savo veiklą. Kad to neįvyktų, sovietams buvo svarbu neutralizuoti Lietuvos prezidentą. Kas galėtų tai paneigti? Tai gal išties 1944 m. sausio 9-ąją Klivlande kilęs gaisras, nusinešęs A. Smetonos gyvybę, buvo sovietų NKVD suplanuotas?

Ne apie oficialią prezidento mirties priežastį, bet apie iki šiol gyvybingą, nors neparemtą svariais argumentais, jo žūties versiją prieš kelerius metus teko kalbėtis su šiauliečiu teisininku Stasiu Šimkevičiumi ir ne vieną knygą apie A. Smetoną ir jo šeimos narius parašiusia kauniete istorike dr. Ingrida Jakubavičiene.

Įvardijo kaltininką

A. Smetona, 1943 m. rudenį susirašinėdamas su Lietuvos diplomatais, atkreipė dėmesį į blogą namo, kuriame gyveno, šildymo sistemos būklę. Pasak A. Eidinto, nėra žinių, kad tą problemą būtų mėginta spręsti. Galbūt apie tą problemą žinojo ir prezidento žūtimi galimai suinteresuotas Kremlius?

Prieš kelerius metus S. Šimkevičius drąsiai teigė, kad A. Smetoną gaisre pražudė ilgametis Lietuvos komunistas Povilas Rotomskis. Pasak teisininko, jis prie šios išvados priėjo ilgai tyrinėjęs, lyginęs faktus. Beje, P. Rotomskio pavardę knygoje „Duetas. Antanas ir Sofija Smetonos“ mini ir dr. I. Jakubavičienė. Beje, S. Šimkevičius, savarankiškai tyrinėjęs A. Smetonos žūties priežastis, šios knygos nebuvo skaitęs.

Minėtoje dr. I. Jakubavičienės knygoje, be Sofijos Smetonienės, A. Smetonos sūnaus Juliaus oficialių liudijimų apie gaisrą, straipsnių iš to meto JAV laikraščių ir kitų šaltinių, istorikė atkreipia dėmesį į nekorektišką kairiosios lietuvių išeivijos spaudos poziciją, nurodant A. Smetonos žūties priežastį: grįžo paimti žmonos kailinių ir todėl užduso dūmuose. Iš tiesų dar nepasveikęs po gripo prezidentas nenorėjo bėgti žiemą į kiemą vienmarškinis.

Laidotuvės: prezidento A.Smetonos karstas garbingai palydimas į Klivlando šv. Jono katedrą, kurioje buvo aukojamos šv. Mišios. 1944 m. sausio 13 d. / V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Keisti sutapimai

Knygos autorė kartu atkreipė dėmesį ir į sklidusius JAV gandus apie visur prasismelkiančių čekistų dalyvavimą sukeliant gaisrą. Tie gandai pasiekė ir Lietuvą.

Dr. I. Jakubavičienė nurodo šaltinį, kuriame pirmą kartą viešai įvardytas Smetonų namo Klivlande padegimo organizatorius P. Rotomskis. Tai Vandos Mickuvienės straipsnis 1994 m. „Lietuvos aide“. Ji rašė, kad, 1949 m. viešėdama pas Rotomskius Klaipėdoje, buvo supažindinta su svečiu iš Vilniaus P. Rotomskiu. Jai buvo pašnibždėta, kad tai „didelis komunistas“, 1946–1948 m. dirbęs sovietinės Lietuvos užsienio reikalų ministru. Kai P. Rotomskis įkaušo, matyt, norėdamas pasipuikuoti savo žygdarbiais, prasitarė, kad tai jis 1944 m. sausį „sutvarkęs“ A. Smetoną.

Pasak S. Šimkevičiaus, P. Rotomskis – Kremliaus gegučių Lietuvoje padėtų kiaušinių gegužiukas. Dar 1928 m., būdamas vietinės komunistų organizacijos narys, dešimčiai metų buvo uždarytas į kalėjimą už nelegalią veiklą, o pirmosios sovietų okupacijos metu, 1940–1941 m., buvo sovietinės Lietuvos vyriausybės atstovu prie SSRS Liaudies komisarų tarybos.

Karo metais P. Rotomskis buvo išsiųstas dirbti į SSRS konsulatą Niujorke – stiprinti pažangių užsienio lietuvių ryšių su Lietuva. 1944 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, P. Rotomskis iškart tapo užsienio reikalų ministru. Anot S. Šimkevičiaus, Kremlius taip atsidėkojo P. Rotomskiui už jo darbą SSRS konsulate Niujorke, t. y. už teroristinį aktą Klivlande, kurio metu žuvo prezidentas A. Smetona.

Vargu ar atsitiktinumas

Istoriko A. Kasparavičiaus nuomone, S. Šimkevičiaus išvadas galima vertinti įvairiai, bet tikėtina, kad P. Rotomskis dalyvavo akcijoje prieš prezidentą. „Be kitų priežasčių ir anksčiau nurodytų sutapimų, vargu ar atsitiktinai P. Rotomskis staiga atsiduria SSRS konsulate ir praktiškai iškart po A.Smetonos mįslingos žūties išvyksta iš JAV“, – pastebėjo istorikas.

Anot S. Šimkevičiaus, ministro portfelis – ne vienintelė SSRS padėka P. Rotomskiui. „Jo nekrologe aptikau informaciją, kad grįžusį iš JAV į Lietuvą P. Rotomskį sovietų vyriausybė apdovanojo Darbo raudonosios vėliavos ir Garbės ženklo ordinais, medaliu „Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės kare“. Apie tuos P.Rotomskio apdovanojimus kažkodėl nutylėjo sovietinė enciklopedija“, – pastebėjo teisininkas.

S. Šimkevičiaus nuomone, šie apdovanojimai – tai dar kelios padėkos P .Rotomskiui už teroristinio akto surengimą Klivlande. „Minėtas nekrologas, išspausdintas „Tiesos“ laikraštyje, tik patvirtino mano spėjimą, kad būtent P. Rotomskis buvo gaisro Klivlande organizatorius“, – sakė S. Šimkevičius.

V. J. Smetonos archyvo nuotr.

Vairuotojo žinutė laikraštyje

S. Šimkevičiaus versiją patvirtina ir dar viena įdomi detalė iš dr. I. Jakubavičienės knygos „Duetas“. Knygoje rašoma apie 1993 m. „Lietuvos aide“ išspausdintą žinutę, kurią parašė buvęs komunistinės nomenklatūros atstovų vairuotojas. Jis rašė, kad kartą jam teko vežti P. Rotomskį su bičiuliu, kuriam pasigyrė sukėlęs gaisrą, per kurį žuvo A. Smetona.

Pasak istorikės I. Jakubavičienės, yra manančių, kad sovietų agentai (toks galėjo būti P. Rotomskis) užverbavo Smetonų tarnaitę ar vieną iš namo kaimynių sukelti gaisrą. Tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų iki šiol nerasta, o gal ir neieškota. Vis dėlto S. Šimkevičiaus versija gan įtikinanti. Juolab kad pasauliui žinomi NKVD darbo metodai. Be to, P. Rotomskis turėjo ir asmeninių interesų nužudyti A. Smetoną, kuriam valdant dešimt metų kalėjo už komunistinę veiklą.

„Siekdamos pašalinti netinkamą veikėją, visais laikais panašiai veikė ir dabar veikia faktiškai visų valstybių specialiosios tarnybos. Priminsiu, kad prezidento A. Smetonos pagrobimo ar pašalinimo galimybes sovietų režimas planavo dar 1940 m. birželio pabaigoje–liepą. Tada su specialia užduotimi į Rytprūsius buvo pasiųstas vienas būsimasis žymus sovietmečio Lietuvos istorikas, dirbęs sovietizuoto URM kurjeriu. Tuo metu A. Smetona dar buvo internuotas Vokietijoje (Rytprūsiuose). Tad versija, kad 1944 m. sausį jį nužudė sovietai Klivlande – gana logiška ir tikėtina. Nepavykus to padaryti 1940 m., buvo imtasi naujos akcijos 1944 m.“, – yra sakęs dr. A. Kasparavičius.

Trūksta dokumentų

Galutinai šią paslaptį galėtų išaiškinti autentiški tų metų SSRS pasiuntinybės Vašingtone ir sovietinės rezidentūros JAV dokumentai. Tiksliau, tų dokumentų išslaptinimas. Deja.

„Visos didžiosios valstybės savo slaptuosius archyvus ir kažkada užsienyje vykdytas specialiųjų tarnybų akcijas, ypač sėkmingas, labai uoliai slepia ir saugo lyg savo akies vyzdį, nes žvalgyba ir viešumas –  du praktiškai niekuomet nesusisiekiantys indai. Tad tikėtis, kad paslapties šydas nukris nuo keistos prezidento A.Smetonos žūties, yra gana naivu“, – mano dr. A. Kasparavičius.

Pasak istoriko, žaidžiant didelį ir brangiai kainuojantį žaidimą su Stalinu, kuris turėjo nulemti pasaulio po karo ateitį, nugalėtojų jame vaidmenį, amerikiečiai taip pat nenorėjo jokių staigmenų – visus kozirius stengėsi turėti savo rankose. „Tiesą sakant, jie negalėjo žinoti ir nežinojo, tarkime, ką kalbės ar kaip elgsis Lietuvos prezidentas karui pasibaigus. Taigi, A. Smetona buvo savotiška enigma – mįslė abiem pusėms“, – įsitikinęs dr. A. Kasparavičius.

Tad A. Smetonos žūties kaltininko tema kol kas turime tik miglotų trečiųjų asmenų prisiminimų ar liudijimų apie P. Rotomskio pasisakymus, įtarimą keliančių jo karjeros sutapimų. Tačiau to per maža, kad profesionalūs istorikai galėtų kažką konkrečiau teigti apie tikrąją A. Smetonos žūties priežastį.

Pagarba: Istorinėje LR Prezidentūroje A. Smetonos mirties metinių sukakčiai buvo skirtas renginys „Atminties dedamoji: nusilenkimas mirusiam“. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Į Lietuvą dar negrįžo

Prezidentas A.Smetona mirė 1944 m. sausio 9 d. 10 val. 20 min. ryte, gaisro metu apsinuodijęs anglies monoksidu. Sausio 13-ąją jo palaikai buvo palaidoti Klivlando Kalvarijos kapinėse, o vėliau perkelti į Nolvudo mauzoliejų (Klivlando Knollwood Cemetery Mausoleum).

1974 m. minint prezidento A. Smetonos mirties 30-metį, JAV atkurtos Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugijos narių aukomis ir pastangomis prezidento ir jo žmonos Sofijos Smetonienės palaikai buvo perkelti į Čardono mieste (Ohajo valstija) esančių Visų Sielų kapinių mauzoliejų, kur ilsisi iki šiol.

Puoselėjant įsišaknijusią valstybės biudžeto taškymo praktiką, jau dabar turėtų būti suburtas specialus tarpinstitucinis komitetas, kuris visus metus rūpintųsi šio įvykio deramu paminėjimu 2024-aisiais. Žinoma, bus suformuotas ir solidus biudžetas (veltui juk ir arklys arklio nekaso) – filmams (dokumentiniam ir vaidybiniam), spektakliams (moderniam ar klasikiniam), operai ar operetei, knygoms (monografijai, esė, grožinei ar kokiam niekui), žinoma, paminklui (jei pavyks politikams susitarti), dar – renginiams (eitynėms, maudynėms, plaukimui, važiavimui, bėgimui per upelį ir galbūt proginėms šviesos instaliacijoms ir laužams).

A. Smetoną, be abejo, kankintų ta pati dilema: ar jis tada pasielgė teisingai, palikdamas valstybę, kuriai prisiekė?

Būtinai prireiks respublikinio lygio konferencijos (ir ne vienos), diskutuojant apie pirmojo prezidento palaikų sugrąžinimą į tėvynę.

Tik, kaip dabar mėgstama paklausti, o kokio gi jubiliejinio gimtadienio būtų norėjęs pats A. Smetona, jei būtų gyvas?

Neabejotinai šiandien jį būtų aplankęs déjà vu ir, ko gero, didelį įspūdį palikusi kolegos Ukrainos prezidento V. Zelenskio narsa nuo pirmos okupantų įsiveržimo dienos, o ypač jo ištarti žodžiai, amerikiečiams pasiūlius atsitraukti iš apgulto Kijevo: „Kova vyksta čia, man reikia prieštankinės amunicijos, o ne pavėžėjimo.“

A. Smetoną, be abejo, kankintų ta pati dilema: ar jis tada pasielgė teisingai, palikdamas valstybę, kuriai prisiekė?

Ir atsakymo turbūt nerastų, o ir perteklinio dėmesio dabar jau veikiausiai negeidautų net ir 150-ojo gimtadienio proga.

Parodos kuratorius Raimundas Kaminskas, pristatydamas ekspoziciją, kuri Kretingoje bus iki mėnesio pabaigos, o paskui bus pervežta į Klaipėdą, kalbėjo, kad Pirmasis Lietuvos raitelių – husarų karinis eskadronas siejamas ne tik su Kaunu, kur jis buvo įkurtas, bet su visa Lietuva, taip pat ir Klaipėda.

„Šios parodos tikslas yra pristatyti Pirmojo husarų pulko istoriją ir priminti, kad tas pulkas yra ne Kauno pulkas, o visos Lietuvos. Vien Klaipėdos sukilime dalyvavo apie 60 husarų. Švenčiant Klaipėdos krašto atgavimo šimtmetį, prasminga prisiminti, kad šiuose įvykiuose dalyvavo tam tikri Lietuvos kariuomenės pulkai. Jų dėka šiandien turime Klaipėdą, tiesą sakant, ją visada turėjome, nes čia buvo etnografinė Lietuva, bet nebuvo politinė Lietuva“, – kalbėjo R. Kaminskas.

Pasak parodos kuratoriaus, pajūris su husarais susijęs dar ir tuo, kad prezidentas A. Smetona mėgo atostogauti Palangoje.

Jis iš Kauno atvykdavo traukiniu iki Kretingos, o paskui automobiliu važiuodavo į pajūrio kurortą. Jį visada lydėdavo husarų pulko apsauga.

„Kai kurie istorikai juos vadina prezidento gvardija. Tačiau taip nebuvo. Nuotraukose netgi matyti, kaip prezidentas A. Smetona Palangoje kartu su šeima, su karininkais ir eiliniais husarais sėdi prie bendro stalo, tai parodo jo požiūrį į paprastus karius“, – pasakojo R. Kaminskas.

Dauguma parodoje eksponuojamų nuotraukų yra iš R. Kaminsko asmeninio archyvo, kitos – iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus.

Diskusijų gausa viešojoje erdvėje paskatino jubiliejinių metų išvakarėse Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje surengti parodą „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“, kurioje lankytojai turi galimybę pažvelgti į pačias sudėtingiausias dilemas, iškilusias A. Smetonai. Dilemų per gyvenimą būta įvairių ir daug, tačiau, siekdami pabėgti nuo banalios biografinės parodos, sutelkėme dėmesį į septyniolika pasirinkimų, kuriuos teko priimti A. Smetonai asmeniškai arba kolegialiai.

A. Smetona tapo pagrindine nedidelio lietuvių inteligentų ratelio figūra, kuri dar daugiau svarbos įgijo kryptingai siekiant Lietuvos nepriklausomybės.

Jaunystės kryžkelės

Ankstyvieji gyvenimo metai A. Smetoną privertė daryti ne vieną asmeninį pasirinkimą. Kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, jis turėjo daug abejonių rinkdamasis savo gyvenimo kelią. Pirmoji dilema A. Smetonai iškilo jau 1893-iaisiais, kai, pabaigęs Palangos progimnaziją, svarstė, ką daryti toliau: tapti dvasininku ir stoti mokytis į kunigų seminariją Kaune ar rinktis pasauliečio kelią ir stoti į Mintaujos gimnaziją.

Prezidentas: A. Smetonos portretas. Kaunas, 1928 m. Saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Pasirinko gimnaziją, nes pasaulietiškas gyvenimas suteikia daugiau asmeninės laisvės, platesnių galimybių renkantis ateities profesiją. Į gimnaziją jį viliojo ir kur kas liberalesnė aplinka nei kunigų seminarijoje. O kur dar pagunda mokytis kartu su kitais lietuviais ir įsitraukti į tautinę veiklą! Šis jo jaunų dienų pasirinkimas liudija tvirtą patriotinį nusiteikimą. Net ir teisės studijos Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete buvo pasirinktos ne dėl prestižo ar karjeros perspektyvų, o daugiausia todėl, kad tik teisininkams, dvasininkams ir gydytojams buvo leidžiama grįžti dirbti į gimtąją guberniją.

Pasirinkti teisę jį skatino moralinės vertybės, sąžiningumo ir teisingumo siekis, bet labiausiai viliojo galimybė ateityje teisinėmis priemonėmis padėti lietuviams kovoti su Rusijos imperijos prievarta.

Baigęs studijas A. Smetona vėl atsidūrė svarbioje gyvenimo kryžkelėje: likti viengungiu, kurti lietuvišką šeimą, o gal vesti jauną ir turtingą damą iš rusiškų gubernijų? Viengungių lietuvių inteligentų kelias A. Smetonai galėjo atrodyti patrauklus, nes tai jam būtų leidę visą energiją skirti tautiniam darbui ar siekti karjeros. Neturėti šeimos reiškė ir galimybę laisvai judėti – juk nebuvo būtina prisirišti prie vienos gyvenamosios vietos ir galvą apkrauti šeimos ir buities rūpesčiais.

Beje, studijų metais būsimasis prezidentas svarstė ir galimybę vesti merginą iš Sankt Peterburgo. Pasilikti studijų mieste ir vesti vieną iš dukterų jam siūlė garsus advokatas, matęs jo perspektyvų dirbti advokatūroje. Vis dėlto A. Smetona šį pasiūlymą per daug nesisielodamas atmetė, nes galvoje jau sukosi mintys, kurios vedė jį prie altoriaus su patriotiškai nusiteikusia bajoraite Sofija Chodakauskaite.

Taigi, nepaisant kitų pasirinkimo galimybių, jis svajojo apie lietuvišką šeimą ir bendrą su žmona darbą buriant platesnį lietuvių inteligentų ratą ir taip vedant Lietuvą prie trokštamos laisvės. Kaip žinome, šis jo pasirinkimas buvo labai svarbus ne tik asmeninei laimei, bet ir sėkmingai susiklosčiusiai politinei karjerai.

Kodėl liko Vilniuje?

Po vedybų A. Smetona tapo gerokai atsargesnis, nes kiekvienas sprendimas galėjo paveikti ir šeimos padėtį. Viena svarbesnių dilemų šeimai kilo Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, kada reikėjo nuspręsti, ką daryti 1915 m. rugsėjį Vokietijos kariuomenei artėjant prie Vilniaus.

Pradžia: A. Smetona sveikina Didžiosios Britanijos karinės misijos Lietuvoje viršininką plk. H. Rovaną Robinsoną. Kaunas, 1920 m. Saugoma Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune.

Matydamas, kaip tūkstančiai lietuvių evakuojasi į Rusijos gilumą, A. Smetona taip pat svarstė, kad nesaugu kartu su šeima likti karinių veiksmų zonoje. Jį, kaip ir visus vilniečius, pasiekė gandai, kad vokiečiai negailestingai elgiasi su okupuotų kraštų gyventojais. Taip pat suvokė, kad išvykęs į Rusiją galėtų lengvai prisitaikyti prie jau žinomų gyvenimo sąlygų. Vis dėlto svaresni buvo argumentai, kurie skatino likti Vilniuje: evakuotis perpildytais traukiniais buvo pavojinga, o mažamečiams vaikams, ypač dvejų metų sūneliui Juliui, kelionė lengvai galėjo baigtis mirtimi dėl traukiniuose siautėjusių ligų ir prastų kelionės sąlygų.

Be to, A. Smetona juto atsakomybę už Vilniuje liekančius lietuvius ir lietuvių draugijų turtą, todėl mąstė, kad kaip Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti vicepirmininkas turėtų pasilikti. Drąsos suteikė geras vokiečių kalbos mokėjimas ir nusiteikimas, kad bus įmanoma prisitaikyti ir prie naujos okupacinės valdžios.

Taip iš pažiūros asmeninis pasirinkimas ilgainiui virto svarbia politine aplinkybe – pasilikdamas Vilniuje A. Smetona tapo pagrindine nedidelio lietuvių inteligentų ratelio figūra, kuri dar daugiau svarbos įgijo besibaigiant karui ir lietuviams kryptingai siekiant Lietuvos nepriklausomybės.

Į prezidentus nesiveržė

Kaip A. Smetona tapo vienu svarbiausių Lietuvos didžiosios politikos veikėjų? Kas padėjo jam tapti pirmuoju Lietuvos Valstybės Prezidentu?

Dažnai Prezidentas A. Smetona tapatinamas tik su autoritarizmu ir vadinamas Tautos Vadu, tačiau pamirštama, kad 1919 m. pavasarį Lietuvos Valstybės Tarybos nariams teko siųsti telegramą A. Smetonai į Daniją ir prašyti kuo greičiau baigti vizitą Skandinavijos šalyse ir atvykti į laikinąja sostine tapusį Kauną.

Istorija: Noimano ir Zaso bylos teismo procesas kariuomenės teisme. Kaunas, 1935 m. sausio 26 d. V. Brazaičio nuotr., saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Vykdamas į Kauną A. Smetona nežinojo, kad jo laukia pasiūlymas tapti valstybės galva – pirmuoju prezidentu. 1919 m. balandžio pirmosiomis dienomis A. Smetona svarstė, ar priimti pasiūlymą kandidatuoti į Lietuvos Valstybės Prezidento pareigas.

Apsispręsti buvo sunku: didelė atsakomybės našta, reikėtų vadovauti karo sąlygomis, nes šalis nepriklausomybę gina ginkluota kova. Situaciją sunkino ir nuomonių skirtumai: jis žinojo, kad bus sunku konsoliduoti skirtingas politines jėgas valstybei išgyvenant kritinį laikotarpį.

Jaunam šeimos tėvui buvo neramu ir dėl neapibrėžtų ir ilgų darbo valandų, daug nepageidaujamo dėmesio ne tik jam, bet ir visai šeimai. Tačiau, kita vertus, savimeilę glostė pasiūlymas, kuris rodė didelį kitų autoritetingų politikos veikėjų pasitikėjimą, tad A. Smetona linko manyti, kad šis postas padės ne tik sustiprinti politinį autoritetą, bet ir reikšmingai prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo.

Svarbu buvo ir noras pagerinti karo metų ir okupacijos sąlygų nualintos šeimos gyvenimo sąlygas. Taip 1919 m. balandžio 4 d. A. Smetona buvo išrinktas Lietuvos Valstybės Prezidentu.

Šeima: A. Smetona su žmona Sofija, sūnumi Juliumi, dukterimi Marija ir žentu Aloyzu Valušiu. Kaunas, 1934 m. Saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

Šiek tiek ilgiau nei metus jis tinkamai vykdė prezidento pareigas, sustiprino šalies vadovo autoritetą visuomenėje. Šeima įsikūrė Prezidentui skirtuose buvusiuose Kauno gubernatoriaus namuose, kurie tapo Prezidento rūmais. A. Smetonos kadencija tęsėsi iki 1920 m. birželio 19 d., kai, susirinkus Steigiamajam Seimui ir išrinkus Steigiamojo Seimo pirmininką, A. Smetona savo įgaliojimus perdavė Aleksandrui Stulginskiui.

Valdžios kritika ir kalėjimas

Dažnai nutinka, kad po didelio karjeros šuolio tenka patirti skausmingą kritimą. Prezidentas A. Smetona su savo vadovaujama Tautos pažangos partija į Steigiamąjį Seimą nepateko, tad teko grįžti prie publicistikos ir laikraščių leidybos ir vėl po truputį auginti politinį populiarumą visuomenėje.

Politinėje Lietuvos arenoje atmosfera buvo įkaitusi: Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga ir kitos politinės jėgos konkuravo tarpusavyje, siekdamos ne tik laimėti aukščiausius postus valstybėje, bet ir pasirodyti visuomenėje. A. Smetonai su politiniais bendražygiais taip pat teko stoti į šią konkurencinę kovą ir kartais dėl stipresnio efekto priimti drąsesnius sprendimus.

1922 m. gruodžio 20 d. Kauno miesto ir apskrities karo komendantui paskelbus įsakymą, draudžiantį publikuoti straipsnius, skatinančius visuomenę nepasitikėti Seimu, valdžia ir mažinančius valdžios autoritetą, buvo nustatytos griežtos bausmės redaktoriams ir leidėjams už jo nesilaikymą: piniginė bauda iki 5 000 litų ir kalėjimas iki trijų mėnesių. Būdamas visuomenės, politikos, literatūros, dailės ir mokslo laikraščio „Vairas“ redaktorius, A. Smetona turėjo laviruoti ir stengtis neperžengti įsakymo numatytos ribos. Tačiau tai padaryti buvo sunku, nes A. Smetona kartu su bendražygiu Augustinu Voldemaru nuolat kritikavo Vyriausybės užsienio politiką Klaipėdos ir Vilniaus krašto klausimu.

1923 m. A. Smetona jau buvo ne kartą baustas už kritinius straipsnius. 1923 m. spalį redakcija gavo A. Voldemaro straipsnį „Katruo keliu“, kuriame ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas buvo apkaltintas Lietuvos interesų išdavyste ir slaptomis derybomis su lenkais.

Suprantama, kad, perskaitęs straipsnį, iš kritiškos A. Voldemaro retorikos A. Smetona galėjo numanyti gresiančius padarinius. Vis dėlto tuo metu jis jautėsi valdančiųjų sluoksnių išstumtas iš didžiosios politikos ir tik retkarčiais panaudojamas tarsi gelbėjimo ratas, kai Vyriausybė įstrigdavo tarptautinių derybų procese ir pasikviesdavo teisininką A. Smetoną kaip patyrusį derybininką.

Taigi 1923 m. spalį A. Smetonai iškilo dilema, kaip pasielgti su A. Voldemaro straipsniu. Galvoje sukosi mintys, kad redakciją ir vėl užguls didelė bauda, o konfrontacija su valdžia sukels problemų ir atims daug laiko, be to, bus griaunama jo, kaip redaktoriaus, reputacija. Tačiau tuo metu jis tikėjo, kad kritikuoti valdžią nėra nusikaltimas, kad visuomenė turi teisę į nuomonių įvairovę ir, galiausiai, kad jam asmeniškai svarbu laikytis savo vertybių ir politinių principų, net ir rizikuojant pažeisti įsakymą. Taigi A. Smetona nutarė spausdinti straipsnį „Katruo keliu“ ir jis išėjo „Vaire“ 1923 m. spalio 25 d. numeryje.

Kaip ir reikėjo tikėtis, straipsnis turėjo rimtų padarinių: redaktoriui buvo skirta 2 000 litų bauda arba dviejų mėnesių areštas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Sužinojęs apie baudą, A. Smetona tarėsi su politiniais bendražygiais ir kartu nusprendė, kad nepasiduos spaudimui ir verčiau sės į kalėjimą, nei rinks aukas baudai sumokėti.

Lapkričio 10 d. 23 val. A. Smetona buvo suimtas, o jo išvežimas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą tapo tikra sensacija, kurią keletą dienų aptarinėjo visuomenė. Rašytojas, kunigas, artimas A. Smetonos bičiulis ir autoritetingas visuomenės veikėjas Juozas Tumas-Vaižgantas bandė ieškoti užtarimo ir spektaklio Valstybės teatre pertraukos metu viešai kreipėsi į Prezidentą A. Stulginskį, prašydamas paleisti iš kalėjimo buvusį prezidentą. Tačiau prašymas nebuvo išgirstas ir A. Smetona iš kalėjimo buvo paleistas tik po keturių dienų, kai visuomenė surinko 2 000 litų baudai sumokėti.

Sugrįžimo intriga

Galiausiai aktyvi politinė veikla ir bandymai sugrįžti į valdžią pavyko tik 1926 m. gruodį. A. Smetona priėmė sprendimą, dėl kurio jam šiandien bene labiausiai priekaištaujama: jis sutiko su karinio valstybės perversmo organizatorių pasiūlymu vėl tapti prezidentu.

Tai nebuvo lengvas sprendimas. Galvoje sukosi dvejonės: juk, atėjus į valdžią padedant kariuomenei, visą laiką reikės rūpintis jos palankumu, be to, sunku prognozuoti, kokia bus nuverstos valdžios, jos šalininkų ir tarptautinė reakcija į įvykusį valstybės perversmą. Kitas iššūkis – sprendimų derinimas su veikiančiu Seimu. O kur dar naujos įtampos šeimos gyvenime!

Lyderiai: Tautos šventėje Kaune 1929 m. rugpjūčio 15 d. Iš kairės: A.Voldemaras, A. Smetona, ant balto žirgo – Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Petras Kubiliūnas. Saugoma Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune.

Tačiau sutikti su šiuo pasiūlymu skatino mintys apie tai, kad valstybei šiuo metu reikia tvirtos rankos ir didelę politinę patirtį turinčio vadovo.

A. Smetona tai suvokė ir kaip puikią progą kartu su bendražygiais Lietuvių tautininkų sąjungos nariais įgyvendinti tautinės valstybės idėją.

Visais sprendimų priėmimų atvejais svarbu įvertinti ir žmogiškąjį faktorių: šešerius metus iš valdančiųjų patyręs daug nuoskaudų, A. Smetona pagaliau sulaukė tinkamo momento, kada vėl galės sugrįžti į Prezidentūrą ir atsiskaityti su politiniais oponentais. Taigi, 1926 m. gruodžio 19 d. A. Smetona vėl stojo prie valstybės vairo.

Istorinis teismas

Per tuos keturiolika metų valdžios viršūnėje priimta daugybė sunkių sprendimų. Teisingi buvo jie ar ne, ginčijamasi iki šiol. Tačiau vieną sprendimą ir šiandien galime išskirti kaip drąsų ir toliaregišką. 1933 m. Prezidentui teko nuspręsti, ar ginti Lietuvos interesus Klaipėdos krašte ir nuteisti prieš Lietuvą veikiančių nacistinių organizacijų narius, ar ir toliau stengtis palaikyti draugiškus santykius su svarbiausia ekonomine partnere Vokietija, užmerkti akis prieš antilietuvišką veiklą.

Nuo 1918 m. Vokietija buvo pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė ir valstybė, su kuria buvo stengiamasi palaikyti glaudžius politinius ryšius. Lietuvos eksportas į Vokietiją sudarė beveik 51 proc., o importas iš Vokietijos – 81 proc. viso Lietuvos importo. Pagal 1923 m. pasirašytą prekybos sutartį lietuviams Vokietijoje buvo taikomas didžiausio palankumo principas laivininkystės, pramonės ir prekybos srityse. Tačiau Lietuvos ir Vokietijos santykiai smarkiai pašlijo 1933 m. Vokietijos vadovu tapus Adolfui Hitleriui, pradėjusiam revanšistinę politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu.

Nuo 1933 m. suaktyvėję nacistinių organizacijų veiksmai Klaipėdos krašte – steigiami smogikų būriai, išpuoliai prieš lietuvius ir žydus, antilietuviška propaganda ir rengiami planai ginklu atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos – kėlė didžiulį susirūpinimą A. Smetonai. 1934 m. vasario 8 d. pasirašęs įstatymą „Tautai ir valstybei saugoti“, jis suteikė pagrindą valstybei pradėti didžiulio masto teismo procesą prieš Klaipėdos krašto nacistines organizacijas, istorijoje žinomą kaip Noimano ir Zaso byla (Theodor von Sass ir Ernst Neumann – red. past.).

Atlikus kratas nacistinių organizacijų būstinėse, buvo suimti jų vadovai ir 1934 m. gruodžio 14 d. prasidėjo teismo procesas, sulaukęs didžiulio dėmesio, jį stebėjo iš įvairių šalių atvykę korespondentai, o minios smalsuolių stengėsi įsigyti bilietus ir savo akimis pamatyti teisiamus hitlerininkus. Teismo procesas truko keletą mėnesių, buvo atskleistas siekis ginkluotu sukilimu atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos ir prijungti prie Vokietijos. Šis teismo procesas vertas būti pavadintas Pirmuoju Niurnbergu, nes tuo metu Lietuva pirmoji Europoje surengė didžiulio masto nacistų ardomosios veiklos teismą.

Kalbant apie kitus svarbius valstybei sprendimus, šiandien vis pasigirsta bravūriškų teiginių, kad reikėjo atmesti visus ultimatumus, priešintis, o Prezidentui pasilikti su tauta šalį okupuojant sovietams. Parodoje „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“ į šiuos dalykus pažvelgta plačiau ir giliau, remiantis svariais argumentais, o parodos lankytojai kviečiami daryti savo pasirinkimus ir lyginti juos su parodos herojaus sprendimais.

Kas: Paroda „Antanas Smetona: nelengvi pasirinkimai“.

Kur: Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune.

Kada: Veikia iki 2024 m. birželio 14 d.

Didelių pinigų „valgytojas“

62 m ilgio vokiškas M-59 klasės minų traleris nebuvo kuo nors išskirtinis laivas. Jis buvo pastatytas 1917 m., naudotas Vokietijos karo laivyne.

Kokiose nors kovinėse operacijose laivas nedalyvavo. Vokietijos kariuomenei jis nelabai ir tiko, nes palyginti naują 4 m. laivą ji dar 1921 m. išbraukė iš laivyno sąrašo. Laivą už vieną milijoną markių įsigijo vokiečių firma „Bieber“.

1927 m. liepos 18 d. laivą iš vokiečių nusipirko Lietuva. Į Klaipėdą atplukdytas laivas buvo remontuojamas, perduotas tuomet pirmuoju kapitonu paskirto Adomo Daugirdo įgulai.

Lietuva planavo laivą naudoti kontrabandininkams gaudyti. Paaiškėjo, kad tam jis nelabai tiko. Garlaivis buvo gana lėtokas. Iš kamino besiveržiantys juodi dūmai, kurie jūroje matėsi iš tolo, dažniau įspėdavo kontrabandininkus, kad atplaukia „Prezidentu Smetona“ pavadintas sienos apsaugos laivas.

Brangiai kainavo laivo išlaikymas. Galima palyginti, kad 1927 m. už 289 tūkst. litų įsigytas laivas per trejus jo eksploatacijos metus „suvalgė“ daugiau nei milijoną litų. Anuometinei Lietuvai tai buvo milžiniški pinigai.

Istorija: Laivas „Prezidentas Smetona“ viename iš reisų Baltijos jūroje. „Livejournal.com“ nuotr.

Didesnių žygių nebuvo

Istorikai pateikia duomenis, kad laive buvusi įrengta liukso klasės kajutė, nes laivas laikytas ir prezidentine jachta. Jis buvo apginkluotas patrankomis ir kulkosvaidžiais.

Teigiama, kad laivas „Prezidentas Smetona“ taip ir nepanaudotas tuometinio Lietuvos Prezidento Antano Smetonos vizitams į kitas jūrų valstybes. Po to, kai laivą įsigijo Lietuva ir jis buvo atplukdytas iš Vilhelmshafeno uosto į Klaipėdą, didesnių žygių jis ir neatliko.

Yra istorikų „iškapstytas“ epizodas, kad laivas „Prezidentas Smetona“ jūroje vos nenuskendo. Pirmą kartą išplaukęs į tolesnę kelionę laivas vos pasiekė Dancingo (dabar Gdanskas) uostą. Kelias dienas kovojusi su vėju laivo įgula neva buvusi priversta jo krosnyse sudeginti ne tik visas anglių atsargas, bet ir įvairius daiktus, įskaitant laivo apkalas, kurios degė.

Po šios neva nepavykusios kelionės „Prezidentas Smetona“ buvo ilgai remontuojamas, o pirmąjį kapitoną A. Daugirdą laive pakeitęs naujas kapitonas Antanas Kaškelis.

A. Daugirdo pakeitimas pristatytas su tam tikra nepagarba šiam jūrininkui. Jis sulaukė prieštaringų vertinimų, nes ir tuomet, ir mūsų dienomis A. Daugirdas vertintas kaip patikimas ir profesionalus jūrininkas. Ypač jį gerbė buriuotojai, nes tarpukario Klaipėdoje jis buvo vienas iš lietuviško buriuotojų klubo steigėjų.

Pats laivas „Prezidentas Smetona“, tarnavęs pasienio policijoje, perduotas Krašto apsaugos ministerijai ir tapo pirmuoju bei vieninteliu Lietuvos karo laivu. Jis stovėjo Klaipėdoje ir nuo 1932 iki 1935 m. daugiau buvo remontuojamas nei plaukiojo. Po trejus metus trukusio karo laivo parengimo pirmasis ir bandomasis reisas buvo 1935 m. spalį.

Nuo 1937 m. laivas „Prezidentas Smetona“ vėl buvo remontuojamas tik šį kartą jau Liepojoje. Remontas vyko po to, kai didelis štormas 1937 m. rugpjūtį laivą išmetė ant seklumos prie Šventosios.

Pavadinimo keitimų metas

1939 m. Klaipėdos užėmimą laivas „Prezidentas Smetona“ sutiko būdamas Liepojoje. Vasarą jis grįžo į išgilintą Šventosios uostą. Tuo metu įvyko žymus pokytis, kai laivo „Prezidentas Smetona“ vadą A. Kaškelį pakeitė kapitonas Povilas Labanauskas.

Kai į Lietuvą įžengė sovietų kariuomenė, pradėtas keisti laivo „Prezidentas Smetona“ pavadinimas. Nuimta dalis pavadinimo, kur buvo minimas į Vokietiją jau spėjęs pabėgti tuometinis Lietuvos prezidentas A. Smetona. Pradžioje liko tik laivo pavadinimo dalis „Prezidentas“, o 1940 m. birželio 23-ąją laivas pavadintas „Pirmūnu“ ir skirtas pasieniečių mokymui.

Šiandieninė nepriklausoma Lietuva laivą „Prezidentas Smetona“ ypač vertina, nors savo laiku jis žymesnės reikšmės lyg ir neturėjo.

Tų pačių metų liepos 20 d. įvyko dar vienas reikšmingas įvykis. Į laivą prisistatė sovietų paskirtas politinis vadovas Levas Trofimovas, laivą ėmė saugoti sovietų sargyba. Naktį laivą su keliais karininkais pasinaudoję jachta paliko jo vadas P. Labanauskas ir spruko į Klaipėdą.

„Prezidentas Smetona“ arba jau pervardintas „Pirmūnas“ 1940 m. rugpjūčio 6 d. buvo perduotas Sovietų Sąjungos pasienio apsaugos tarnybai, tapo Pabaltijo karinės apygardos pasienio apsaugos laivu. Po to dar kelis kartus keistas jo pavadinimas į „Zadornij“, „Korall“, kol 1945 m. sausio 11 d. nuskendo Suomių įlankoje. Vienais duomenimis jis susprogo užplaukęs ant minos, kitais jį atakavo vokiečių povandeninis laivas. Žuvo 28 įgulos nariai ir 27 buvo sužeisti. Tuo metu laive jokių Lietuvos jūrininkų jau seniai nebebuvo.

Radinys: Suomijos įlankoje rasto karo laivo „Prezidentas Smetona“ sonaro nuotrauka. KU nuotr.

Suomijos įlankos skenduolis

Laivas „Prezidentas Smetona“, o tiksliau tuo metu jau buvęs „Korall“, Suomijos įlankoje rastas 2017 m. liepos 2 d. Jį, gavę duomenų iš estų, surado Klaipėdos universiteto mokslininkai kartu su Lietuvos karinių jūrų pajėgų kariškiais.

Laivas guli Suomijos įlankoje 70–72 m gylyje maždaug už 5 jūrmylių nuo Estijos krantų. Pagal darytą sonaro nuotrauką jis guli ant kylio, gerai matosi jo antstatai. Stipriai apgadintas jo priekis. Tai leidžia daryti prielaidą, kad laivas buvo torpeduotas, greičiausiai iš povandeninio laivo.

Šiandieninė nepriklausoma Lietuva laivą „Prezidentas Smetona“ ypač vertina, nors savo laiku jis žymesnės reikšmės lyg ir neturėjo. Laivas buvo netinkamas pasieniui saugoti ir kontrabandininkams gaudyti, kaip karo laivas jis daugiau remontuotas nei plaukiojo. Kaip prezidentinė jachta jis beveik nenaudotas, nors Prezidentas A. Smetona jame ir lankėsi kelis kartus.

Populiarino jūrinę kultūrą?

Minima, kad laivas „Prezidentas Smetona“ populiarino to meto Lietuvos jūrinę kultūrą, pristatė Lietuvą kaip jūrinę valstybę. Viena iš tokių populiarinimo formų buvo tai, kad laive būdavo priimamos ir svarbių visuomenės veikėjų delegacijos.

Laivas „Prezidentas Smetona“ tiek išpūstas ir išpopuliarintas mūsų dienomis, kad atrodytų, jog tai buvo itin reikšmingas laivas.

Tuometinė Lietuvos valdžia jam skyrė palyginti nedaug dėmesio. Paprastas pavyzdys – laive, kurio įgula pagal jo numatytas reikmes turėjo būti apie 70 žmonių, realiai buvo 43 žmonės 1935 m. ir 36 žmonės 1937 m. Tuometis laivo vadas A. Kaškelis ne kartą prašė didinti laivo įgulą, bet jo prašymai taip ir nebuvo išgirsti.

Vienintelė ir bene svarbiausia šio laivo reikšmė ta, kad jis buvo pirmasis Lietuvos karo laivas. Tačiau Lietuva kaip valstybė nuo žagrės tarpukaryje karo laivynui skyrė itin mažai dėmesio. Tie patys latviai ir estai tarpukaryje turėjo ir daugiau karo laivų, ir rimtas karinio laivyno užuomazgas, ko Lietuvoje nebuvo.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.

„Susiklosčiusi situacija yra paradoksali. Kai moteris, norėdama pasirinkti vyro pavardę, kuri yra moteriškos giminės, pavyzdžiui, Šarka, Lydeka, gali rinktis tik su galūne -ė arba su -ienė. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) yra priėmusi sprendimą ir dabar ieško, kokie čia galėtų būti argumentai. Realiai aš jų negirdžiu, nes situacija yra paradoksali ir net nelogiška, kad žmogus gali vadintis Lydekė, bet negali vadintis Lydeka“, – komentavo Seimo narė Ieva Pakarklytė. 

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

„Tam, kad susišnekėtum, reikia šnekėtis. Metų pradžioje mūsų klausė, ar esama pavardžių rašymo sistema nepažeidžia moterų teisių, ar jos nėra diskriminuojamos. Mes atsakėme, kad, mūsų nuomone, nėra diskriminuojama. Na, o viešai buvo pareikšta, kad štai VLKK atmetė prašymą svarstyti moterų pavardžių darybą. Galiu dar kartą pakartoti, kad jei būtų atlikta poreikio analizė ir būtų pateikti argumentai, kodėl šis pokytis reikalingas, VLKK tikrai šį klausimą svarstytų. Kol kas lietuvių kalbos pavardžių sistemoje tokio precedento nebuvo. Na, o tam, kad jis atsirastų, reikia svarių argumentų“, – aiškino VLKK pirmininkė Violeta Meiliūnaitė.

Mūsų kai kurios naivios ar kvailokos feministės įsivaizduoja, kad galima turėti vyriškas ir moteriškas pavardes lygiai tokias pačias. Lietuvių kalboje taip niekada nebus.

 

„Pirmas teiginys, galimas modelis – tai lietuviškas modelis, bet problema yra kitur. Pavardžių sistemoje yra labai svarbu skirti vyrišką ir moterišką giminę. Mūsų kai kurios naivios ar kvailokos feministės įsivaizduoja, kad galima turėti vyriškas ir moteriškas pavardes lygiai tokias pačias. Lietuvių kalboje taip niekada nebus. Tai ką, dabar įstatymų leidėjai rašys vadovėlius, kas privalu man rašyti, kas privalu VLKK, institutui ar universitetui?! Čia matau didžiulį bardaką. Bijau, kad  VLKK nelabai norėtų diskutuoti šiuo klausimus, bet, panašu, kad reikia tai daryti. Jeigu pažiūrėsime istoriją, VLKK keturis kartus buvo išvaikyta pavardžių klausimu“, – dėstė kalbininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas Antanas Smetona.

Neeilinės kaimynystės šešėlis

Renginio organizatoriai – Kauno tvirtovės parkas ir tarptautinis projektas „T-Factor“ šiandien kvietė išbandyti 2 km ilgio maršrutą, aplankant šį artilerijos dirbtuvių ir sandėlių kompleksą, prisiliečiant prie autentiško akmenų grindinio ir grožintis gamta. Ant tvirtovės dirbtuvių stogo šiuo tikslu įrengta apžvalgos aikštelė, kurioje nuo Fredos aukštumų galima apžvelgti Kauną.

„Ši šventė – proga prisiminti, kad ši Aukštosios Fredos teritorija mena reikšmingus Lietuvos aviacijai tarpukario laikus. Neatsitiktinai, čia veikusių lakūnų garbei renginyje bus įkurtas „Lakūnų sodas“, kuris sieks tapti vietos gyventojų ir miestiečių susibūrimo, istorijų apie praeitį, dabartį ir ateitį dalijimosi vieta“, – kviesdama į renginį akcentavo projekto „T-Factor“ atstovė dr. Jūratė Tutlytė, turėdama galvoje šventės metu planuotas įkurti ir apsodinti lysves, kurių puoselėjimu dalinsis vietos ir miesto gyventojai.

Šiųmetį sezoną Kauno tvirtovės parkas pasitinka su šūkiu „Ateitis tampa vieta“. Idėją įkvėpė kaimynystėje – Kauno Aleksoto inovacijų pramonės parke planuojamas vystyti inovacijų slėnis ir jungčių su juo paieškos. Dėl šios kaimynystės Kauno tvirtovės parkas įgauna dar gilesnę prasmę ir sieks tapti mediatoriumi tarp praeities ir ateities. Su tuo susijusi ir šiandieninės šventės programa, skirta pažinti šio karinio paveldo istoriją ir apylinkes.

Praeities perlai

Lakūnų plentas – tai tik viena iš Kauno tvirtovės kairiojo Nemuno kranto centrinių artilerijos sandėlių komplekso dalių. Tvirtovės laikotarpiu čia buvo tvarkomi pabūklai, o, teritoriją perėmus Lietuvos kariuomenei, įsikūrė šarvuočių rinktinės štabas ir tankų garažas. Veikė ir valgykla, kurios maistas patikęs pačiam Antanui Smetonai. Čia pat gyveno ir lakūnai, nes netoliese buvo karinės aviacijos teritorija – aerodromas ir aviacijos dirbtuvės, kur savo lėktuvus kūrė, išmėgino ir remontavo garsiausi Lietuvos lakūnai: Antanas Gustaitis, Jurgis Dobkevičius, Steponas Darius.

Praradę gynybinę paskirtį, fortai šiandien kuria naują tapatybę. Pasak Kauno tvirtovės parko direktoriaus Egidijaus Bagdono, jų tikslas – kurti susitikimo vietas, pritaikant Kauno fortus lankymui, aktyviam laisvalaikiui bei kūrybai. Todėl Kauno tvirtovės parkas, kviesdamas pažinti pačius slapčiausius ir tik šiandien dienos šviesą pasiekiančius šio karinio paveldo užkampius, šiais metais žada ne vieną atradimą. Vienas iš jų – Lakūnų plente esantis tvirtovės statinių kompleksas.

„Ieškant naujų šio karinio paveldo panaudojimo galimybių svarbiausia žvelgti kūrybiškai ir nebijoti eksperimentuoti, todėl į Kauno tvirtovę bandome įtraukti pačias įvairiausias iniciatyvas. Svarbiausia, kad jos būtų darnoje tarp gamtos, žmogaus ir istorijos", - tokiomis mintimis prieš šiandienos renginį dalijosi E. Bagdonas.

Programa – ir mažiems, ir dideliems

16 val. prasidėjusiame ir iki 20 val. planuojamame renginyje ne tik per įvairias veiklas tyrinėjama Kauno tvirtovės ir šalia esančios karinės aviacijos teritorijos istorija, bet ir kartu su profesionaliais gidais bei mokslininkais įveikiami turtingi vietos maršrutai. Šventės dalyvių laukė ir susipažinimas su Kauno tvirtovės mitais bei legendomis.

Speciali programa parengta ir mažiesiems šventės dalyviams, kurių laukė personažas Gamčius, paruošęs įdomių istorijų ir faktų apie fortus. Be to, mažųjų laukė ir orientacinis žaidimas „Gamtos QR kodai“ bei dalyvavimas šikšnosparnių dirbtuvėlėse.

O vietiniai gyventojai kviesti atsinešti į renginį vietos nuotraukų. Laukta ir jų pasidalijimo prisiminimais. Šios istorijos vėliau bus įprasmintos menininkų ir kūrėjų – taip siekiama prisidėti prie vietos tapatybės saugojimo ir kūrimo.

Kai kurie iš sutiktųjų šiame renginyje prisipažino, kad buvo nustebinti, kokio istorinio paveldo pašonėje yra įsikūrę. Kiti teigė, kad kasmet dalyvauja Kauno tvirtovės parko renginiuose ir dar niekada nenusivylė jiems parengta programa.

Palanga irgi turi Vaitkų, tiktai kitą ir jau gana senokai, be to, priedo Palanga dar turi ir A. Smetoną, kurio neturi Vilnius, nes, anot V. Landsbergio, Vilnius tam dar nepribrendo, jame per daug priekabiaujančių filosofų.

Kas gali būti blogiau, nei V. Landsbergis ir dar – valstybės vadovas? Nes po to jau ir iki paminklo idėjos visai nebetoli.

„Tačiau pribręs ir pagerbs, atėjus pagarbos ir savigarbos metui. Reikia ūkininkų kantrybės. Ūkininkų tautoje, kas bebūtų, vis dėlto liko vertybinė samprata: Smetonos laikai, prie Smetonos, kai buvo geriau. Stipri mitologija, ir su ja kovoti nerimta“, – savo feisbuko paskyroje užrašė pripažintasis valstybės vadovas, tik niekaip nenorimas pripažinti tų pačių ūkininkų politinių galvų.

Anie nusiteikę „papurtyti“ dar ir Konstitucinį Teismą, kad būtų išsiaiškinta, ar tikrai Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas teisiškai gali būti prilyginamas valstybės vadovui?

Šitas esminis valstybinės reikšmės klausimas „valstiečiams“ it peilis dar nuo praėjusios vasaros. Kas gali būti blogiau, nei V. Landsbergis ir dar – valstybės vadovas? Nes po to jau ir iki paminklo idėjos visai nebetoli.

Nors su tuo paminklu, kaip pažiūrėsi. Štai A. Smetonai tik dabar pastatė, ir tai ne sostinėje, o kažin kur šalies pakraštyje, bet, pasak to paties V. Landsbergio, „savotišką – savotiškam, ne kaip visiems, savaip orų pirmajam nepriklausomos Lietuvos prezidentui“.

Vilniui atsisakius idėjos sostinėje pastatyti paminklą Gedimino pr. – Vilniaus gatvės skvere, paminklui vietą rado Palanga – miestas, kuriame prezidentas lankė mokyklą ir mėgo ilsėtis.

„Vilnius atsisakė ne apskritai įamžinimo, o šito  įamžinimo. Tikiuosi, kad prezidentas A. Smetona ras garbingą vietą ir Vilniaus landšafte ir tas projektas bus įgyvendintas nepaisant visų samprotavimų“, – antradienį Palangoje žurnalistams sakė prezidentas.

G. Nausėda teigė apgailestaujantis, kad istorikai bei publicistai dažnai „pavagia iš A. Smetonos ketvirtį amžiaus jo gyvenimo“.

Tikiuosi, kad prezidentas A. Smetona ras garbingą vietą ir Vilniaus landšafte ir tas projektas bus įgyvendintas nepaisant visų samprotavimų.

„Mes kažkodėl galvojame, kad A. Smetona buvo kažkur pasislėpęs ir staiga atsirado 1926 metais, įvykdžius valstybės perversmą, kaip jie sako, ir vertiname jo veiklą tiktai tuo paskutiniuoju jo gyvenimo laikotarpiu. Man Antanas Smetona yra žmogus, kuris nuo pat jaunumės, dar nuo progimnazijos suolo ėmė domėtis draudžiama lietuviška spauda, nešė lietuvišką žodį, rašė publicistiką ir darė tai talentingai“, – kalbėjo prezidentas.

Pasak šalies vadovo, mažiausia ką gali padaryti Lietuva A. Smetonai, kuris kilo į pirmuosius ideologinius mūšius dėl Lietuvos nepriklausomybės ir kuris visą gyvenimą gyveno Lietuvos idėja, tai dar kartą nusilenkti.

„Bet, kad turėtume kur nusilenkti, reikia turėti jo atvaizdą ir jo simbolį. (...) Man pačiam lankantis Palangoje dar ne kartą norėsis stabtelti prie pirmojo prezidento paminklo ir pasakyti jam ačiū, kad mes turime sutaurintą Lietuvos simbolį ir dėl to simbolio mes kovojome“, – sakė G. Nausėda.

Sostinė paminklo atsisakė

2021 metais Vilniaus miesto savivaldybei atsisakius įgyvendinti tuomet konkursą laimėjusį paminklo A. Smetonai projektą, jį statyti pasisiūlė Palanga. Tų pačių metų liepą Vyriausybė kurortui perdavė autorines paminklo teises, jis turėjo būti atidengtas pernai.

Dar buvusios Vyriausybės skelbtą paminklo A. Smetonai konkursą 2020-ųjų spalį laimėjo projektas „622522“, jo autoriai – Gediminas Antanas Sakalis, Kazys Venclovas, Indrė Rakauskaitė.

Autoriams teko perprojektuoti architektūrinę dalį, nes Vilniuje skulptūra turėjo stovėti šalia judrios gatvės, o Palangoje atsidūrė greta žalumos.

„Vieta tikrai gera, ten sudėtinga vieta, Vilniuje, o čia – laisva, nėra aplink papildomų akcentų ar pastatų, istorijos ir visa kita“, – teigė skulptorius K. Venclovas.

Anot jo, skulptūra pagaminta iš storos geležies, kuris yra tvirtybės simbolis. Bandyta perteikti iškilaus šalies veikėjo svarbą kaip politiko, vadovėlių rašytojo, kalbos normintojo.

„Todėl pati skulptūros forma įgavo knygos atvarto arba knygos viršelio formą. Ir, žinoma, paties A.Smetonos kaip asmenybės, prezidento nuotrauka, kuri pritaikyta pjovimui metalo plokštėje, atspindi neperdirbtą, ne dailininko perkurtą veidą, o tokį, koks buvo“, – žurnalistams sakė K. Venclovas.

Architekto G. A. Sakalio teigimu, vienokią skulptūrą praeiviai matys šviečiant saulei, kitokiu kampu ji atsiskleis krentant šešėliui ir sutemus, tuomet „atsiranda švietėjiška A. Smetonos veikla – šviesa“.

R. Dačkaus / Prezidentūros nuotr.

Bendruomenė neprieštaravo

Palangos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Robertas Trautmanas teigė, jog kurorte diskusijų dėl pirmojo prezidento skulptūros pastatymo nekilo.

„Yra trys faktoriai, kurie susiję tampriai su Antanu Smetona ir Palanga. (...) Šiandien sukanka 130 metų kai jis baigė Palangos progimnaziją. Taip pat jis buvo derybinėje grupėje dėl Palangos grąžinimo Lietuvai, vienas pagrindinių žmonių, kurio dėka Palanga šiandien priklauso Lietuvos Respublikai“, – teigė jis.

Kurortas skulptūrai parinko skverą tarp Birutės alėjos ir A. Mickevičiaus gatvių sankryžos, visai greta Baltosios vilos, kur, anot R. Trautmano, prezidentas praleido ne vieną vasarą čia ne tik poilsiaudamas, bet ir tvarkydamas valstybinius reikalus.

Kultūros ministerija A. Smetonos įamžinimo paminklui dar 2021-aisiais buvo skyrusi 250 tūkst. eurų. Palangos savivaldybė prisidėjo dar 100 tūkstančių eurų.

A. Smetona Lietuvos prezidento pareigas ėjo 1919–1920 ir 1926–1940 metais. Jis žuvo 1944 metais Jungtinėse Valstijose, kilus gaisrui jo namuose.

Lietuviai pripažįsta A. Smetonos nuopelnus dėl atkurto Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo tarpukariu, valstybės pažangos tuo metu, tačiau kartais prieštaringų vertinimų sulaukia jo atėjimas į valdžią perversmo būdu ir pasitraukimas iš Lietuvos sovietų okupacijos akivaizdoje.

Paminklo statymui pritaria 40 proc. respondentų, tačiau beveik tiek pat, 38 procentai, nurodo tam nepritariantys.

Anot LRT,  idėjai, kad Vilniuje turi būti pastatytas paminklas A. Smetonai, santykinai kiek dažniau pritaria moterys (41 proc. pritaria ir 36 proc. nepritaria), didmiesčių gyventojai (42 proc.), respondentai su aukštuoju išsilavinimu (45 proc.) bei su nebaigtu viduriniu išsilavinimu (52 proc.), gyventojai su vidutinėmis apie 1000–1800 eurų šeimos pajamomis per mėnesį (46 proc.), vadovai (50 proc.) bei besimokantis jaunimas (49 proc.).

Paminklui nepritarti linkę vyrai, kaimo gyventojai, respondentai su viduriniu ar profesiniu išsilavinimu bei su mažiausiomis, iki 1000 eurų, arba didžiausiomis, per 1800 eurų, šeimos pajamomis per mėnesį. Tam taip pat nelinkę pritarti darbininkai ir ūkininkai bei bedarbiai ir namų šeimininkės, nelietuvių tautybės gyventojai (48 proc. tam nepritaria ir 24 proc. pritaria), kairiųjų pažiūrų respondentai (43 proc. nepritaria ir 39 proc. pritaria)

A. Smetonos paminklo sostinėje norintys dažniau sako etniniai lietuviai (42 proc. pritaria ir 36 proc. nepritaria), dešiniųjų pažiūrų respondentai (50 proc. pritaria ir 31 proc. nepritaria).

Kiek daugiau nei penktadalis (22 proc.) apklaustųjų neturėjo nuomonės ar neatsakė į šį klausimą, rodo LRT užsakymu atlikta apklausa.

Reprezentatyvią gyventojų apklausą šių metų sausio 19–31 dienomis atliko rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“. Tyrimo metu buvo apklausti 1023 Lietuvos gyventojai. Pateikiamų rezultatų paklaida yra 3,1 procento.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba siūlymui statyti paminklą J. Basanavičiaus gatvėje pritarė gruodį.

Paminklo projekto sukūrimo konkursą ketinama organizuoti šiemet. Tai bus jau antrasis konkursas dėl A. Smetonos įamžinimo sostinėje.

Paminklą tarpukario prezidentui Vilniuje anksčiau ketinta statyti Gedimino prospekte prie 13-uoju numeriu pažymėto pastato, kitapus Vinco Kudirkos aikštės.

A. Smetona Lietuvos prezidento pareigas ėjo 1919–1920 ir 1926–1940 metais. Jis žuvo 1944 metais, kilus gaisrui namuose Jungtinėse Valstijose.

Premjerė Ingrida Šimonytė interviu BNS yra teigusi, jog statyti paminklą A. Smetonai Vilniuje – neprasminga, kol klausimas skaldo visuomenę į dvi dalis. Savo ruožtu Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen yra pažymėjusi, kad Vilniuje nereikia A. Smetonos paminklo bei yra raginusi svarstymus dėl panašių klausimų atidėti po rinkimų.