Didingos ir gražios erdvės, tradiciškas puodelis kavos, mėgstama muzika – nejaugi aš jau darausi snobė? Mėgstamą muziką taip pat reikia sukonkretinti – tai gali būti gerai žinoma arba gerai žinomų autorių muzika. Taip pat, man – Lietuvos kompozitorių muzika. Retokai Kaune atliekama išeivių muzika. Rečiau skambančių instrumentų muzika. Šiuolaikinė, elektroninė muzika, kurioje girdžiu dabarties laiką. Regis mano komforto zona pakankamai erdvi ir tarsi nėra vietų nustebti. O vis dėlto... Trumpai apie tris, mane nustebinusius ir privertusius pagalvoti apie per stipriai užveržtą smegenų korsetą, koncertus.

„BassGliss“: trombonas ir arfa

Kovo 24 d. įvykusį dueto „BassGliss“ koncertą pasižymėjau būtent dėl rečiau soliniuose koncertuose girdimų instrumentų – trombono ir arfos. Abu šie instrumentai skamba operos ir simfoniniuose orkestruose, tačiau koncertinėse scenose solo skamba retokai, o dar rečiau – duete.

Muzika ir jos interpretacijos neprivalo tilpti į visų rėmus, o manantys, kad žino, ko nori klausytis, neturėtų vengti kitokios muzikos koncertų.

Abu šie instrumentai gali groti glissando – sklandžiai, greitai pereiti nuo vieno garso prie kito, arfa – stygomis, o trombonas – slankikliu, iš ten ir šeimyninio dueto Viktorijos Smailytės (arfa) ir Sauliaus Karkos (bosinis trombonas) pavadinimas.

2014 m. susibūrusios dueto nariai – profesionalūs muzikantai grojantys simfoniniuose orkestruose, o S. Karka muzikanto karjerą derina su sportu, yra nacionalinės kategorijos futbolo teisėjas.

Šiame nuotaikingame ir šiltame koncerte skambėjo Roberto Clérisse, Fritzo Kreislerio, Antoníno Dvořáko, Richardo Wagnerio, Johno Sanderso, Charlie Chaplino, Johno Legendo, Eugeno Doga, Giacomo Puccinio kūriniai ir aranžuotės arfai ir trombonui. Koncerte dainavo Julija Karaliūnaitė (sopranas). Tarp klasika tapusių ir populiarių kūrinių penkiasdešimtmetį minintis S. Karka prisiminė darbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre pradžią, legendinę Kybartų „Sveikatą“, kelią į teisėjavimą futbolo rungtynėms. O aš, kartu su maloniai nusiteikusia publika, stebėjausi kaip, vis dėlto, puikiai skamba šis trombono ir fleitos duetas.

Barokas be perukų

O štai kovo 26 d. vykusiame kvarteto „Baroque contempo“ koncerte Kauno filharmonijoje buvau pagauta. Tiksliau – apsigavau. Suvedžiota žadėto baroko be perukų, programoje matydama Alessandro Stradella, Gabriele Sibella, Christopho Willibaldo von Glucko, Georgo Friedricho Händelio, Francesco Durante, Giovanni Bononcini, Giovanni Battista Pergolesi, Giulio Caccini, Johanno Sebastiano Bacho, Charleso Gounodo pavardes, tikėjausi baroko – tik be perukų, kad ir ką tai reiškia. Tačiau kvartetas „Baroque contempo“ – klasikinės muzikos atstovė Karolina Glinskaitė (vokalas) ir džiazo atlikėjai Silvija Pankūnaitė (vokalas), Vytis Smolskas (fortepijonas, aranžuotės), Simonas Šipavičius (saksofonas) – atlieka baroko ir džiazo sintezę.

Kvartetas kvietė patirti miniatiūrinę kelionę, siekti tolerancijos, bendrumo ir dvasinės harmonijos. Nepratusiai prie džiazo toks barokas man klausėsi... sunkiai. Protas (tas, kuris šiame koncerte pasijuto esantis su korsetu) norėjo klausytis tiesiog baroko – gryno, atliekamo taip, kaip sukurta, be improvizacijų. Klausiausi kitaip, ne mėgaujantis, bet ieškant, sekant, galvojant, svyruojant.

Man iš tiesų patinka klausytis baroko muziką, atliekamą senoviniais instrumentais, kanoniškai, tačiau kartu aš suprantu, kad muzikos interpretacijos neturėtų būti užrakintos. Iš tiesų apie baroko muziką aš niekuomet negalvojau kaip apie kažką su peruku ar vėduokle. Šį kartą aš galvojau apie savo suvaržytą protą ir muzikos klausymosi komforto zoną.

„Niche“ ir elektroakustika

O dar toliau už komforto zonos ribų išėjau balandžio 6 d. Kauno menininkų namuose vykusiame pirmame koncertų ciklo „NICHE“ koncerte. Kaip nurodė rengėjai – koncertų ciklas „NICHE“ skirtas skleisti ir pristatyti jaunosios kartos lietuvių garso meninink(i)ų ir kompozitorių kuriamą, gyvai atliekamą šiuolaikinę elektroakustinę muziką. Tai mane ir suviliojo – paprastai lapkričio mėnesį vykstantis šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“ ne visuomet patenkinta mano elektroakustinės muzikos poreikį.

Ciklo sudarytoja – kompozitorė ir atlikėja Jūra Elena Šedytė, koncertų programose pristato Lietuvoje ir užsienyje kuriančių lietuvių meninink(i)ų vokalinę, instrumentinę / kamerinę, elektroninę alternatyviąją kūrybą, klubinę ir eksperimentinę muziką.

Pirmame koncerte savo muziką atliko elektroakustinės improvizacinės muzikos kūrėjos ir atlikėjos Gintė Preisaitė (Kopenhaga) ir Guostė Tamulynaitė (Oslas). Abi kūrėjos savo kelią pradėjo Kaune, kaip klasikinės muzikos pianistės. Rengėjai G. Preisaitę pristatė kaip besidominčią išplėstinėmis fortepijono technikomis, savitų harmonijų ir struktūrų paieškomis, eksperimentuojančia su elektronika, o G. Tamulynaitę – į savo kūrybą įtraukiančią ir kitų meno disciplinų elementų.

Pripratusiai prie žaviai griežto Kauno filharmonijos grožio, Kauno menininkų namų aplinka, salė (vitražai, sietynas, fortepijonas su iš jo styrančiais laidais, kanklės, įranga, kietos kėdės ir gulėjimui patiesti kilimai), kartu vykstančios parodos detalės ir joje skambanti elektroakustinė muzika keistai derėjo. Visa tai – laisva, nesterili, tarp fantasmagorijos ir eklektikos balansuojanti aplinka, regis, ir buvo tai, ko reikėjo šiai muzikai – kitokiam muzikos laiko tėkmės suvokimui, įsiklausymui, įsijautimui.

Man ir vėl teko smarkiai pagalvoti apie mano smegenis veržianti korsetą – pavydėjau patogiai ant žemės, ištiestomis kojomis, į sieną atsirėmusiems ir žinojau, kad sau to neleisiu. Tačiau seksiu ir būtinai ateisiu į kitus „NICHE“ koncertus.

Muzika ir jos interpretacijos neprivalo tilpti į visų rėmus, o manantys, kad žino, ko nori klausytis, neturėtų vengti kitokios muzikos koncertų. Donato Katkaus knygoje „Muzikos atlikimas“ randu mane nuraminančią frazę: „Muzika, ko gero, visada liks su atlikimu, liks gyva ir improvizuojama scenoje, gyva kaip pats gyvenimas.“ (p. 408)

Gimė Taškente, gyveno Vilniuje, Varšuvoje, Romoje, Argentinoje, kalėjo Viatlagoje (Kirovo sr.), kariavo Italijoje... 1938 m. Vilniuje išleistoje pirmoje savo eilėraščių rinktinėje „Toks gyvenimas“ jis rašė apie kelius: „Keliai – keliai – kaip daug kelių – / kiekvienas jų / kitur mus veda. / Vieni patogūs – / kiti kaip ledas / slidūs.“

Sisi drama

Keliai skirti vaikščioti, o muzika – klausyti. Tai, galime sakyti, aksioma. Tik paskui jais einame siekdami plėsti žinias, ieškoti šaknų, tyrinėti. Kad ir ką manytų nedidelė grupelė muzikologų, norinčių koncertų ar operų scenose girdėti lietuvišką muziką, klausytojas, nusprendęs maloniai praleisti vakarą, rinksis tai, ko nori klausytis jis. Dažniausiai – klasikus ar romantikus, operetę ar miuziklą. Jis turi tokią teisę!

Tokios ir panašios mintys sukosi galvoje, pro Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Miko Petrausko ir kitų (pabandykite išvardyti!) biustus einant į Kauno valstybinį muzikinį teatrą (KVMT) klausytis Michaelio Kunze’ės  ir Sylvesterio Levay  miuziklo „Elisabeth“. Prisipažinsiu – ėjau nusiteikusi šiek tiek skeptiškai. Kodėl mane turėtų jaudinti gana tolimos šalies seniai gyvenusių monarchų gyvenimas?

Miuziklo siužeto centre – Bavarijos kunigaikštytė iš karališkos Vitelsbachų dinastijos, Austrijos imperatorienė ir Vengrijos karalienė Elžbieta, dar žinoma kaip Sisi.

 

Ir vis dėlto. Miuziklo kūrėjai, M. Kunze’ė (pjesės ir eilių autorius) ir S. Levay  (jo muzika ir orkestruotė) – ilgamečiai kūrybos partneriai, tarptautinės sėkmės sulaukusių projektų autoriai. Puiki, miuziklo vizualumą diktuojanti muzika, lakoniškas, aiškiais simboliais papildytas pastatymas. Miuziklą pastatė Viktorija Streiča, muzikos vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas Artūras Šimonis, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesų dailininkai Artūras Šimonis ir Kornelija R. Kondratavičiūtė, videoprojekcijų autorius Gediminas Grundhouseris, choreografas Dainius Bervingis, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, dirigento asistentas Mantas Jančiauskas, libretą ir dainas į lietuvių kalbą vertė Viktorija Streiča ir Kristina Siurbytė.

Spektaklyje Elizabet vaidmenį atliko Marija Arutiunova, Mirties – Jeronimas Milius, Lukenio – Rokas Laureckis, Franco Jozefo – Raimondas Baranauskas, Sofijos – Rita Preikšaitė, Rudolfo – Jurgis Jarašius. Nuo premjeros, įvykusios pernai vasario 25-ąją, spektaklis sutraukia pilną salę žiūrovų.

Miuziklo siužeto centre – Bavarijos kunigaikštytė iš karališkos Vitelsbachų dinastijos, Austrijos imperatorienė ir Vengrijos karalienė Elžbieta, dar žinoma kaip Sisi, garsiausia ir gražiausia savo epochos monarchė. Taip pat ekscentriška, nepriklausoma, liberalių pažiūrų intelektualė, naikinusi save emociškai ir fiziškai... Miuzikle stebime jos gyvenimą ir svarbiausius įvykius nuo jaunystės iki mirties.

Juos tarsi per prisiminimų prizmę pasakoja Lukenis – jos žudikas, miuziklo pradžioje apklausiamas tardytojų, pabaigoje simboliškai pakimbantis ant raudono siūlo, rišančio jį su Elizabet ir Mirties valtimi. Elizabet – palytėta pavydžios Mirties (spektaklyje – vyriškos lyties personažas), lydinčios ją per visą gyvenimą. Ji peršasi į draugus sūnui, švelniai išsiveda tuos, kuriems ateina laikas, ir atstumia jos besišaukiančius.... Ištikimą ir godų Habsburgų dinastijos draugą ir gundytoją – mirtį – itin puikiai sukūrė charizmatiškasis J. Milius.

Miuziklo siužetas daugialypis, klastingas, slidus: čia nėra vienareikšmiškai teigiamų ar neigiamų herojų, visų herojų veiksmai, teiginiai yra padiktuoti įvairiausių, dažniausiai blogų, emocijų – išdidumo, egoizmo, pykčio, pavydo, nevilties. Viskas, visi turi tarnauti didžiajam tikslui. Tik koks jis?

Elizabet deklaruoja nepriklausomybę, besąlygiškai mylima vyro Franco Jozefo, sūnaus Rudolfo ir Mirties. Ji išdidi, įžeidi ir neatlaidi, gana greitai iš išdykėliškos mergaitės transformavusis į šaltą valdovę. Tačiau tikriausiai toks ir buvo dvaro ir anytos tikslas. Juk santuoka, žmona, karalienė turi būti naudinga – būti tokia, kokios tikimasi, graži ir gimdyti palikuonis.

„Karališka vagina!” – kažkada itin neetiškai buvo pasakyta apie vieną Europos karališkosios šeimos moterį. Daugybė minčių ir asociacijų kilo stebint šį puikų, gerai pastatytą ir charizmatiškai atliekamą miuziklą. Gal ne apie Žemaitės „Marčią“, bet apie dabartinės Europos karališkąsias šeimas. Kaip mes norime viską žinoti ir matyti. Kaip mus domina jų gyvenimo detalės. Tarsi jie būtų egzotiški paukšteliai auksiniuose narveliuose – nuostabūs, prabangūs ir neturintys jokių teisių į asmeninį gyvenimą, stebimi pro didinamąjį medijų stiklą. Tuomečių monarchų gyvenimą „teisingai“ fiksavo dailininkai, jų gyvenimo detalės buvo naudojamos plačiai parduodamiems suvenyrams.

Režisierė V. Streiča kaip pagrindinę visų siužeto vingių temą išskiria laisvės siekimą. Jaunoji Elizabet tėvui prisipažįsta norinti būti cirko artistė – lyno akrobatė. Čia ją pirmą kartą palytėja Mirtis, toks ir yra jos likimas – būti dėmesio centre, kai visi žiūri užvertę galvas ir užgniaužę kvapą? Priklausyti tik sau, eiti savais keliais, kad ir ką tai reikštų šeimai ir šaliai.

Kažkuria prasme Elžbieta yra ne tik Habsburgų dinastijos, bet ir visos savyje užsimiršusios senosios Europos aristokratijos veidrodis. Deja, tik gailestį sukelia Franzas Jozefas, jo motina Sofija, princas Rudolfas, visas dvaras... tik Mirtis žino ir kantriai laukia.

Kai kurie statytojų sprendimai sukėlė abejonių. Vienas jų – Elizabet vadinama kaizere, nors lietuvių kalboje įprasta forma – karalius ir karalienė, caras ir carienė, imperatorius ir imperatorienė. Kitas, ganėtinai aiškiai rodomas nacistinis ženklas, kuris, taip, suprantama, galimai turėjo būti aliuzija į ateities įvykius, tačiau ar tikrai būtinas? Kartais buvo neaiškus scenos apšvietimas.

Visa kita – solistų, choro ir baleto artistų darbas, scenografija, kostiumai, choreografija, videoprojekcijos leido jaustis kaip puikiai surežisuotame kino filme, bemaž idealiai telpančiame puikioje KVMT scenoje. Be abejo – rekomenduoju šį miuziklą ir pati mielai pasižiūrėsiu jį dar kartą.

Aladinas

Oleksandro Rodino baletą vaikams „Aladinas“ (libreto autorius Serhii Kon) ukrainiečių menininkai parengė 2021 m. Kyjivo akademiniame operos ir baleto teatre. Spektaklio pastatymo meno vadovas Petro Kachanovas, choreografas ir režisierius Serhii Konas, muzikos vadovė ir dirigentė Oksana Madarash, scenografė Natalia Klisenko, kostiumų dailininkas Dmytro Kuriata, asistuojanti choreografė Oksana Khamrovska, spektaklį diriguoja Julius Geniušas. Baleto premjera įvyko pernai spalio 29 d. Spektaklyje kartu su KVMT baleto artistais šoka Ukrainos baleto artistai.

Aladinas“ – tradicinis, smagus ir spalvingas baletas. Rekomenduoju ne tik vaikams, bet ir įvairaus amžiaus žiūrovams.

 

Pagrindinius vaidmenis atliko Andrey Ianbekovas (Aladinas), Lukrecija Vaitiekutė (Džasmina), Deividas Dulka (Džafaras), Aurimas Tiškevičius (Džinas), Gintaras Visockas (Sultonas), Stefanija Nosovaitė (Skraidantis kilimas).

Žaismingas, rytietiškų spalvų, melodijų ir ritmų pilnas baletas „Aladinas“ sukurtas pagal vieną pasaką iš knygos „1 000 ir viena naktis“. Siužetas, jeigu pamiršote, paprastas. Padūkęs, bet geraširdis Aladinas pamilsta atsitiktinai pamatytą princesę. Jis turėtų būti nubaustas už įžūlumą, tačiau klastingasis viziris Džafaras žino, kad tik Aladinas gali jam gauti stebuklingą lempą. Džafaro norai labai konkretūs – stebuklinga lempa, kurioje – norus pildantis džinas, tuomet – princesė ir valdžia, o Aladinui numatyta mirtis. Nepaisant Džafaro gudrumo lempa lieka pas Aladiną, į jo pusę stoja linksmuolis Džinas, iškevičius (Džinas), Gintaras Visockas (Sultonas), Stefanija Nosovaitė Skraidantis kilimas, o puikiai aprengtas ir staiga praturtėjęs Aladinas greitai sužavi Sultoną ir ne taip greitai – Princesę. Džafaras pabando užvaldyti lempą ir karalystę, bet jam nepavyksta – jis sukišamas į (kitą) lempą ir prapuldomas.

Tradicinė pasaka šiandien, ypač žiūrint suaugusiojo akimis, sukelia daug minčių. Apie tai, kaip turėtų rinktis princesė (gražius ir turtingus), apie visagalystės troškimą, o labiausiai apie tai, kaip norisi tuos valdžios norėtojus kur nors sukišti.... Žiūrint vaikų, kurių buvo pilnutėlis teatras, akimis, čia parodoma gėrio pergalė prieš blogį, išminties prieš klastą.

Balete derinama klasikinė ir modernioji choreografija, panaudotos įvairios stilistikos, rytietiškų šokių elementai, tad, be pagrindinių herojų, čia savo charakteristikas turi visi – sargyba, šokėjos, haremas, valkatos, karys, prekeiviai, sargybiniai, nešikai ir, žinoma, stipruolis. „Aladinas“ – tradicinis, smagus ir spalvingas baletas. Rekomenduoju ne tik vaikams, bet ir įvairaus amžiaus žiūrovams.

Czesławo Miłoszo „Abėcėlėje“ atsiverčiu V raidę ir skaitau „Vakarų kvailumą“: „Vis dėlto Vakarų kvailumas – ne tik mūsų, prastesniųjų europiečių, pramanas, o jo vardas – susiaurėjusi vaizduotė. Jie susiaurina savo akiratį, brėždami liniją per patį Europos vidurį ir įsikalbėdami, kad jiems nenaudinga domėtis menkai pažįstamomis į rytus nuo jo gyvenančioms tautomis“ (Aidai, 2012, p. 305). „Abėcėlė“, arba „Abecadło“, buvo parašyta 1997 m. Gal laikai, vis dėlto, pasikeitė?

M. K. Čiurlionis arfai

Žingsniuodami Laisvės alėja praeiname pro keletą teatrų, o štai į Kauno valstybinę filharmoniją reikia pasukti. Tad, ar galėjo mano kelias nepasukti pasiklausyti Joanos Daunytės arfa atliekamos Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzikos?

Koncerte „Legenda apie Čiurlionį“ kovo 2-ąją pristatydama kompaktinę plokštelę „Čiurlionis arfos stygomis“ J. Daunytė grojo M. K. Čiurlionio ir prancūzų kompozitorių muziką.

Nacionalinės M. K. Čiurlionio meno mokyklos, Ženevos aukštosios muzikos mokyklos, Amsterdamo konservatorijos, Oslo muzikos akademijos absolventė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė ir dėstytoja, J. Daunytė dalyvauja šiuolaikinės muzikos projektuose, groja su įvairiais Lietuvos ir užsienio kolektyvais. Gausiai susirinkusiems klausytojams ji subtiliai ir išsamiai pristatė koncerte skambėjusius M. K. Čiurlionio ir prancūzų kompozitorių kūrinius, pasakojo apie savo santykį su M. K. Čiurlioniu, jo kūrinių aranžavimą, norą praplėsti lietuvišką arfos repertuarą.

Koncerto programoje paeiliui skambėjo M. K. Čiurlionis ir prancūzų autoriai:  Henriette Renié „Legenda“ (pagal poeto Leconte’o de Lisle’io kūrinį „Elfai“), Gabriel’io Fauré – „Ekspromtas“, op. 86, Carloso Salzedo – „Variacijos senovine tema“, op. 30, Marcelio Tournier – koncertinis etiudas „Rytą“, – jie tarsi simboliškai įrėmino po du M. K. Čiurlionio kūrinius  – Preliudą Fis-dur, VL 184, Noktiurną cis-moll, VL 183, Elegiją d-moll, VL 191, Mazurką b-moll, VL 234, Preliudą Des-dur, VL 187, Humoreską g-moll, VL162, Ekspromtą fis-moll, VL 181, Muzikinį momentą A-dur, VL 246.

Jei aplinkoje, kurioje jis gyveno, būtų buvęs šio instrumento atstovas, turėtume gausybę šio genialaus kompozitoriaus kūrinių arfai.

 

J. Daunytė atkreipė klausytojų dėmesį į skambančius kūrinius, pasakojo apie jų fabulą įkvėpusius tekstus ir pristatė autorius, M. K. Čiurlionio amžininkus. Žymi prancūzų arfininkė ir kompozitorė Henriette Renié (1875–1956), kaip pastebėjo J. Daunytė, gimė ne tik tais pačiais metais, bet ir tą patį mėnesį kaip M. K. Čiurlionis. Beveik šiai kartai priklausė prancūzų arfininkas, kompozitorius ir pedagogas Marcelis Tournier (1879–1951), dešimtmečiu jaunesnis buvo prancūzų arfininkas, pianistas, kompozitorius ir dirigentas Carlosas Salzedo (1885–1961). Tik Gabrielis Fauré (1845–1924) – šiek tiek vyresnės kartos. Pristatydama juos ir skambėsiančius kūrinius arfininkė taip pat pasakojo apie jų indėlį į arfos muzikos meną.

J. Daunytė prisipažino, kad aranžuoti M. K. Čiurlionio kūrinius arfai buvo jos sena kūrybinė svajonė. „Jo ankstyvoji kūryba labai artima arfai, todėl, manau, jei aplinkoje, kurioje jis gyveno, būtų buvęs šio instrumento atstovas, turėtume gausybę šio genialaus kompozitoriaus kūrinių arfai“, – teigia muzikė. Unikalią programą J. Daunytė įrašė įstabios akustikos Paliesiaus dvaro salėje, kompaktinę plokštelę įrašė kompanija „Baltic Mobile Recordings“, išleido didžiausia pasaulyje klasikinės muzikos įrašų leidykla „Naxos“.

Nors profesionalus arfos dėstymas Lietuvoje prasidėjo tik XX a. antroje pusėje, arfa Lietuvoje skambėjo ir anksčiau – didžiojo kunigaikščio, didikų rūmuose, XVIII–XIX a. groti arfa buvo mokoma privačiai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės veikėjas kunigaikštis Mykolas Kazimieras Oginskis (1728 ar 1730–1800) grojo smuiku, arfa, klarnetu, kūrė muziką ir prisidėjo prie arfos pedalų mechanizmo tobulinimo. Arfa taip pat grojo lietuvių rašytojas ir filosofas Vydūnas (tikr. Vilhelmas Storosta) (1868–1953). Sunku vertinti lietuvišką arfos repertuarą – kūrinių arfai yra sukūrę įvairių kartų kompozitoriai: Konstantinas Galkauskas, Kazimieras Viktoras Banaitis, Vytautas Klova, Leonas Povilaitis, Vladas Švedas, Osvaldas Balakauskas, Povilas Dikčius, Paulina Šilobrit, Zita Bružaitė, Arturas Bumšteinas, Kristupas Bubnelis, ir tik arfininkai gali įvertinti jų tinkamumą koncertinėms scenoms ir koncertiniam repertuarui.

Nors profesionalus arfos dėstymas Lietuvoje prasidėjo tik XX a. antroje pusėje, arfa Lietuvoje skambėjo ir anksčiau – didžiojo kunigaikščio, didikų rūmuose, XVIII–XIX a. groti arfa buvo mokoma privačiai.

 

Klausydamasi koncerto, svarsčiau apie Lietuvos ir Prancūzijos santykius. Ne tik apie kunigaikščio Gedimino siųstus laiškus popiežiui Jonui XXII į Avinjoną, prancūzų riterius Kryžiaus karų metu, 1830–1831 m. ir 1863 m. sukilėlių prieglobstį Prancūzijoje. Mąsčiau apie Lietuvos atstovybėje dirbusį poetą, rašytoją ir diplomatą Oskarą Milašių (tikr. Oskar Vladislas de Lubicz-Milosz) (1877–1939), dar vieną M. K. Čiurlionio amžininką, pradžioje minėto Czesławo Miłoszo giminaitį. Jo pirmojoje poezijos knygoje „Nuopuolių poema“ (1899) radau „Himną“, kurio paskutinis posmas man pasirodė toks simboliškas: „Dainuok, širdie, dainuok! Gyvenimas dar šaukia! / Jo veidas – arfos garsas, kurs staiga sustoja, / Pavirtęs sapno medžiaga bei grožio formos kauke, / Ir karstuose širdis vėl plaka nuo trankiųjų kojų!” Iš prancūzų kalbos vertė Vaclovas Šiugždinis (Sutemų dainos, Vilnius, 2012, p. 27).

***

Daugeliui mūsų muzika yra kasdienybės dalis. Ne tik tiems, kurie klausosi muzikos kaip fono keliaudami ar dirbdami. Muzika yra kasdienybės dalis tiems, kurie ją dėsto vaikams ir studentams, kasdienybė – muzikams, kasdien mums kuriantiems stebuklą. Ir kasdienybė tiems, kurie, negalėdami ar nenorėdami išeiti iš namų, pasirenka muzikos klausytis per radiją ar televiziją, kaip ir tiems, kurie, nors ir netapę profesionaliais muzikantais, ima instrumentą į rankas tiesiog savo malonumui. Tik mes patys sprendžiame, kiek muzikos stebuklas mus palies. Bet kokiu atveju pasaulis, kuriame kas dieną atverčiamos gaidos, į rankas imamas instrumentas, – turi vilties.

Sunkiausia užduotis grojant

Programoje „Legenda apie Čiurlionį“ ji atliks Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinius, aranžuotus arfai, ir šio iškilaus lietuvių menininko amžininkų prancūzų autorių opusus.

Muzika J. Daunytę lydėjo nuo pat vaikystės. Įstojusi į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą Joana pasirinko groti arfa. Pasak Joanos, „arfininkas turi miklius rankų pirštus, jo kojos spaudžia septynis pedalus, kurių kiekvienas turi po tris pozicijas, taigi iš viso 21 atskirų pedalų poziciją, o kur dar tų pozicijų kombinacijos? O kojos tik dvi! Matome, kad arfininkas turi puikią galimybę kasdien mankštinti rankas, kojas ir smegenis. Tai ir yra sunkiausia užduotis grojant arfa – neprarasti kantrybės ir muzikuoti pamiršus fizinį aktyvumą“.

Baigusi Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, J.Daunytė tobulinosi bakalauro programoje Ženevos aukštojoje muzikos mokykloje (Šveicarija), Amsterdamo konservatorijoje (Nyderlandai), po to baigė solisto diplomo magistro studijas Norvegijos muzikos akademijoje Osle. Šiuo metu ji studijuoja meno doktorantūroje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje taip pat ir dėsto.

Įsisavinant atlikimo tradicijas

„Esu dėkinga likimui už tokią spalvingą puokštę mokyklų, kurias stengiausi suprasti, adaptuoti, tada filtravimo principu sukurti savąjį grojimo, atlikimo stilių, formuoti muzikinės interpretacijos meną. Tai ilgas kūrybinis procesas, kuris ne visada rožių žiedlapiais klotas – pasitaiko ir spyglių. Tačiau tie besibadantys sunkumai tik sustiprino mano atkaklumą keliaujant arfos muzikos atlikimo tradicijų įsisavinimo link“, – pasakojo J. Daunytė.

Arfininkė yra daugelio tarptautinių konkursų laureatė, 3-iojo Berlyno tarptautinio muzikos konkurso bei 5-ojo Manhatano tarptautinio muzikos konkurso aukso medalių laimėtoja. Ji koncertavo Amsterdamo „Concertgebouw“, Liuksemburgo, Oslo, Lietuvos nacionalinės filharmonijos, Kauno filharmonijos, Vilniaus kongresų rūmų, Klaipėdos koncertų salėse, taip pat Šveicarijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Kinijoje, JAV.

Pristatys kompaktinę plokštelę

2022 m. didžiausia pasaulyje klasikinės muzikos įrašų leidykla „Naxos“ išleido pirmą kartą pasaulio muzikos istorijoje arfos garsais suskambusią „Baltic Mobile Recordings“ studijoje įrašytą J. Daunytės atliekamos M. K. Čiurlionio muzikos kompaktinę plokštelę „Čiurlionis arfos stygomis“. Plokštelė taip pat bus pristatyta būsimame koncerte. „Šis kūrybinis sumanymas brendo jau seniai. Norėjosi praplėsti arfos repertuarą lietuviška kūryba. Studijų metais, būdama toli ir dažnai ilgėdamasi Lietuvos, ryžausi aranžuoti M. K. Čiurlionį. Jo ankstyvoji kūryba labai artima arfos instrumentui, todėl manau, jei aplinkoje, kurioje jis gyveno, būtų buvęs šio instrumento atstovas – turėtume gausybę šio genialaus kompozitoriaus kūrinių arfai“, – sakė atlikėja.

Čiurlionistas profesorius Vytautas Landsbergis pastebėjo, kad muzikos pasaulyje arfa – ypatingas instrumentas, atėjęs iš laikų, kai lanko styga dar nebuvo pamiršusi skambėti. „Tai supratau klausydamas Joanos įrašyto M.K.Čiurlionio. Jo paveiksluose kai kur gamtos formose šmėkšteli arfos kontūras arba siluetas. Tai ženklas, kad viskas yra muzika“, – kompaktinės plokštelės anotacijoje teigė V. Landsbergis.

Koks buvo ir kaip skambėjo pasaulis, kuriame gyveno M. K. Čiurlionis? Atėjusieji į J. Daunytės koncertą tai išgirs.

Pasak lietuvių „arfos ambasadore“ vadinamos J. Daunytės, arfos garsai yra ypač artimi žmogaus sielai. „Šio instrumento skleidžiamas sakralumas, pakilumas susijęs su mūsų vidumi, dvasine ramybe, šiluma ir jaukumu. Plačiai kalbama ir apie gydomąjį arfos poveikį žmogui, arfos garsų terapiją. Ne veltui šis instrumentas vadinamas dieviškuoju“, – teigė muzikė.

Pasak Kauno simfoninio orkestro vadovo Algimanto Treikausko, J. Daunytės preciziškai atliekama karališko instrumento muzika džiugina ne tik gimtosios Lietuvos, bet ir kitų pasaulio šalių klausytojus. Platų atlikėjos muzikos akiratį liudija įvairių epochų arfos muziką apimantis repertuaras, bendradarbiavimas su įvairių šalių simfoniniais orkestrais, buvimas šeimyninio ansamblio „Regnum musicale“ nare.

„Koncerto vakarą Joana Daunytė klausytojus džiugins atlikdama prancūzų kompozitoriaus Gabrielio Pierno Koncertą arfai ir orkestrui. Solistei ir orkestrui diriguos prof. Juozo Domarko mokinys Juozas Mantas Jauniškis. Koncerte taip pat skambės Kauno miesto simfoninio orkestro atliekama Antonino Dvoržako Simfonija Nr. 8 G-dur, op. 88.“, – programą pristatė A. Treikauskas.

„H2F“ – jaunatviškas ir kūrybingas arfos ir fleitos duetas, koncertuojantis jau trečiąjį savo veiklos sezoną. Baigę studijas muzikos akademijose Paryžiuje, Londone bei Kelne, arfininkė A. Baliunytė ir fleitininkas V. Gurstis sugrįžo į Lietuvą. Abu šiuo metu dirba Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre.

Seniai pažįstamų scenos partnerių kamerinės muzikos ansamblio repertuare – tiek originalūs, tiek specialiai dueto sudėčiai pačių atlikėjų pritaikyti kūriniai nuo baroko iki šiuolaikinės muzikos. Duetas „H2F“ aktyviai dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose, tarp jų – „Sugrįžimų“ bei „Tytuvėnų vasaros“ festivaliai, jaunimo festivalis „Varom!“. Jie taip pat surengė kelis pasirodymus po atviru dangumi. Tarptautinių konkursų laureatai virtuoziškai valdomų instrumentų garsais savitai atlieka senųjų bei šiuolaikinių kompozitorių kūrybą. „H2F“ tikslas – dueto muzikos viziją profesionaliai ir kūrybingai perteikti klausytojams.

Arfa ir fleita – magiškų tembrų instrumentai, kurių duetą galima išgirsti ne dažnai.

Arfininkė Aistė ir fleitininkas Vytenis šią programą sieja su šokiu: tai iš Argentinos kildinamas tango ir bendrieji šokio elementai – ritmas, tempas, gestas.

Koncerto pradžioje skambės spalvinga ir elegantiška Jeano Craso „Suite en Duo“, kurios keturios dalys su puošniais treliais ir virtuoziniais pasažais charakteringai įkūnija įvairius muzikinius gestus, o siuitos finalas – nestandartinio vienuolikos aštuntinių metro šokis. Gabrielio Fauré „Sicilienne“ – žinomas kompozitoriaus kūrinys, originaliai sukurtas simfoniniam orkestrui, nors dažnai atliekamas įvairiais kamerinės sudėties instrumentais. Grojant arfai, „Sicilienne“ skambesys turi panašumų su gitara ar fortepijonu, o fleitos melodija primena žmogaus balsą.

Vakaro programos šedevras – Ástoro Piazzollos „Histoire du Tango“ – brandus, tarsi visą kompozitoriaus muzikinio gyvenimo patirtį sujungiantis kūrinys, kuris garsais pasakoja tango istoriją ir evoliuciją per beveik 100 metų – nuo užuomazgų Buenos Airėse iki moderniųjų laikų. Koncerto pabaigoje skambėsiantis arfininko Bernardo Andrèso „Narthex“ – ritualines šokio sampratos šaknis menantis kūrinys, kuriame naudojamos įvairios išplėstinės atlikimo technikos.

Arfa ir fleita – magiškų tembrų instrumentai, kurių duetą galima išgirsti ne dažnai. Tokią progą klaipėdiečiams suteiks duetas „H2F“, kurio koncertas spalio 22 d. 18.30 val. vyks Klaipėdos koncertų salės pirmojo aukšto fojė.

Festivalyje „Klaipėdos muzikos pavasaris“ svečiuosis kerinčio balso savininkė Milda Tubelytė (mecosopranas, Lietuva, Vokietija), viena ryškiausių Lietuvos arfininkių Joana Daunytė ir veržlusis Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO) su savo lyderiu – dirigentu Gintaru Rinkevičiumi. Jų programa „Muzikos grožis ir galia“ skambės balandžio 18 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.

Kerinčio balso savininkė

Vokietija – operos pasaulio rekordininkė, per sezoną parodanti beveik 7 000 spektaklių. Būtent joje ir reziduoja koncerto solistė M.Tubelytė, per penkerius metus atlikusi net 28 skirtingus vaidmenis įvairių kompozitorių operose, kurios buvo pastatytos Braunšveigo, Erfurto, Karlsrūhės, Oldenburgo ir Kylio teatruose. Profesinį kelią pradėjusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dainininkė magistrantūros studijoms pasirinko Hamburgo muzikos ir teatro universitetą. Studijuodama M.Tubelytė skynė laurus konkursuose, pelnė įvairių fondų stipendijų. Jos balsą girdėjo Hamburgo, Sankt Peterburgo, Prahos, Singapūro, Pekino, Tokijo, Keiptauno ir kitų miestų publika. Neseniai mecosopranas debiutavo ir gimtosios šalies scenoje – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre atliko Romeo vaidmenį labai sėkmingame V.Bellini operos „Kapulečiai ir Montekiai“ pastatyme.

Viena ryškiausių arfininkių

Lietuvių arfos ambasadorė J.Daunytė – daugybės tarptautinių konkursų laureatė, muzikos festivalių dalyvė, pelniusi gausybę užsienio šalių stipendijų ir įvertinimų. Savo žinias ji gilino Ženevos aukštojoje muzikos mokykloje ir Amsterdamo konservatorijoje, o Norvegijos muzikos akademijoje tapo pirmąja arfininke, priimta į solistų magistrantūrą. Platų J.Daunytės muzikos akiratį liudija įvairių epochų arfos muziką apimantis repertuaras, nuolatinės raiškos galimybių paieškos, dalyvavimas šiuolaikinės muzikos projektuose, veikla unikaliame šeimyniniame ansamblyje „Regnum musicale“. Solistės preciziškai atliekama karališkojo instrumento muzika yra skambėjusi Šveicarijos, Prancūzijos, Norvegijos, Airijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Rusijos, Nyderlandų, Ispanijos, JAV koncertų salėse.

Tęsia jaunatviškas tradicijas

LVSO, vadovaujamas savo įkūrėjo G.Rinkevičiaus, kitąmet minės 30-ąsias veiklos metines. Daugybę veiklų suderinantis, vietoje nenustygstantis orkestro vadovas puikiai atspindi ir paties orkestro veidą: pilnas jaunatviškų idėjų, neriantis į įvairias muzikines avantiūras, neapsiribojantis klasikiniu repertuaru. Orkestro veikla prasidėjo Sąjūdžio metais ir klostėsi lygiagrečiai su atkurtos nepriklausomybės istorija. Ne veltui pradžioje kolektyvas vadinosi Jaunimo simfoniniu orkestru. Jauna valstybė, jauni orkestrantai, jaunas dirigentas ir didelės ateities viltys. Nors po trejų metų jam buvo suteiktas solidus Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro vardas, kolektyvas iki dabar tęsia jaunatviškas tradicijas.

Galinga ne tik koncerto atlikėjų sudėtis, bet ir programa. Publikai turėtų būti įdomu išgirsti argentiniečių kompozitoriaus Alberto Ginasteros Koncertą arfai ir orkestrui, išsiskiriantį autentiškais šokio ritmais. Pirmoje renginio dalyje dar skambės arijos iš Wolfgango Amadeuso Mozarto, Charleso Gounod, Juleso Massenet operų, o antroji panardins į romantinės Antono Brucknerio IV simfonijos gelmę.

Didinga, bet sykiu ir perregima. Trapi, bet iš muzikanto reikalaujanti išskirtinės koncentracijos ir net fizinės ištvermės. Kadaise dievinta Europos karalių, šiandien geidžiama ir džiazo muzikantų. Prie šių arfai skirtų žodžių Joana Daunytė priduria: "Stebukladarė."

Apie savąjį instrumentą jauna arfininkė kalba negailėdama švelnių žodžių, tarsi apie artimiausią draugę, kurią – reikalaujančią išskirtinės kantrybės ir ilgų darbo valandų, nuoširdžiai myli. Išgirsti šios draugystės subrandintą skambesį galės ir kauniečiai: kitą savaitę J.Daunytė svečiuosis Kauno valstybinėje filharmonijoje. Koncerto išvakarėse – pokalbis su jaunąja arfininke.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado arfa – instrumentas, kurio tikrai negalima pavadinti populiariu, koks, tarkime, yra pianinas ar smuikas, kurių melodijomis susižavima dar vaikystėje ir kuriuo groti imama labai sąmoningai. Kita vertus, sykį išgirdus, kaip grojama arfa, šio skambėjimo nesumaišysi su niekuo kitu. Kokiomis aplinkybėmis susitikote jūs ir arfa?

– Gražiausi dalykai žmogaus gyvenime įvyksta netikėtai. Taip atsirado mano gyvenimo draugė arfa. Tuo metu, kai kieme su sesutėmis nerūpestingai žaidžiau slėpynių ir šokinėjau per gumytę, mano mamytė lengvai svarstė apie mūsų, vaikų, ateitį, kuri, atrodė dar tokia tolima, kad būtų visai įdomu paimprovizuoti ir atrasti mūsų talentus. Muzika lydėjo mus nuo pat mažumės. Vasaromis svečiuodavomės tėvelio sesers folklorininkės Vitos Braziulienės šeimoje, kur su pusseserėmis jautriai traukdavome liaudies dainas ir linksmai trypdavome lietuviško šokio ritmu. Šeimoje dainuodavome taip pat dažnai, grodavome, kuo tik pajėgdavome būdamos tokio amžiaus, ne kartą dainavome "Dainų dainelėje". Tad nenuostabu, kad, atėjus laikui lankyti mokyklą, pirmiausia buvo nuspręsta supažindinti mus su muzikos raštu, kartu – ir su kokiu nors muzikos instrumentu. Esu vyriausia iš keturių seserų, tad nekilo nė klausimų, kad turiu groti didžiausiu ir harmoniją palaikančiu muzikos instrumentu. Taip pamažu atsisveikinau su kiemo linksmybėmis ir pasinėriau į nematyto paslaptingo instrumento pažinimo gelmes.

– Ar arfa jūsų meile turi dalytis su kokiu nors kitu muzikos instrumentu, ar grojate tik ja? Tikriausiai esate išbandžiusi ir seserų smuiką, violončelę, fleitą.

– Manau, muzikalūs žmonės dažniausiai išmėgina kelis muzikos instrumentus, nebūtinai profesionaliai. Aš pasirinkau profesionalės kelią. Menininko profesija – tai domėjimasis aplinka, iš kurio gimsta ir genialūs meno kūriniai, muzikinės improvizacijos, interpretacijos. Kai interpretacijose pritrūksta spalvų, pradedi dairytis aplinkui ir ieškoti įvairių išraiškos priemonių. Puikus pavyzdys – mūsų, seserų ansamblio "Regnum Musicale", kūrybinis bendradarbiavimas su Broliu Elijumi: kūrėme harmoninį ir spalvinį akompanimentą Brolio parašytoms dainoms. Sunku patikėti, bet viena iš gražiausiai suskambėjusių dainų gimė tuomet, kai, pritrūkusi idėjų, griebiausi kanklių, o arfą palikau nuošalyje.

– Net ir talentingiausių muzikantų vaikystė prasideda nuo ekonominės klasės instrumento. Vėliau atsiranda svajonių: pianistai svajoja apie "Steinway", "Schimmel" ar apie "Fazioli", smuikininkai – apie "Stradivarius" ar "Guadagnini". Kokia arfa norėtumėte groti jūs? Amerikietiška "Lyon and Healy", itališka "Salvi", o gal prancūziška "Camac"?

– Turiu prisipažinti, kad savo svajones pradėjau įgyvendinti magistro studijų Amsterdamo konservatorijoje metu, kai mano senutė rusiška arfa skaičiavo paskutines dieneles. Tą lemtingą pavasarį koncertavau Kintuose 145-osioms Vydūno metinėms paminėti. Gal Vydūno dvasios pastūmėta, po pasirodymo aiškiai supratau: reikalingas naujas instrumentas subtiliam arfos muzikos grožiui skleisti. Taip prisijaukinau karališkąją prancūzišką "Camac" arfą.

– Arfa vadinama karališkuoju instrumentu. Vienintele arfa buvo galima groti asmeniniuose karalių apartamentuose. Šio titulo ji verta ne tik už karališkas registro galimybes, labai elegantišką, hipnotizuojantį muzikos skambesį, bet ir už karališką grojančiojo laikyseną. Kuo arfa žavi jus?

– Galiu drąsiai teigti, kad tai – vienas iš draugiškiausių muzikos instrumentų arba instrumentas stebukladarys. Jo draugiškumą atskleidė mano trimetė dukterėčia, kuri, būdama nykštuko dydžio, ropštėsi keturiomis ant kėdės ir savo mažais pirštukais pradėdavo kurti improvizacijas. Sunku patikėti, bet tokiais momentais aš, būdama profesionaliai ugdoma arfininkė, visa siela pasinerdavau į to mažo kūdikio momentinę ir nepakartojamą kūrybą ir dar kartą įsimylėjusi prisiekdavau ištikimybę šiam instrumentui stebukladariui. Tad kuris dar instrumentas tiesiog skambėdamas skleidžia draugiškus, derančius tarpusavyje, atrodo, nederančius garsus? Matyt, tik kanklės, kurios savo archajišku skambesiu panašios į arfą.

– Kas buvo sunkiausia mokantis groti arfa?

– Visi puikiai žinome, kad vargonuojantis žmogus yra ištreniravęs kojų ir rankų bendrą darbą atliekant muzikos kūrinį – melodiją ir harmoniją sustiprina kojomis atliekama "basso continuo" partija. Bet ar daugelis žino, kad, be to, jog arfininkas turi miklius rankų pirštus, jo kojos spaudžia septynis pedaluss, kurių kiekvienas turi po tris pozicijas, taigi iš viso 21 poziciją atskirų pedalų, o kur dar tų pozicijų kombinacijos? O kojos tik dvi! Matome, kad arfininkas turi puikią galimybę kasdien mankštinti rankas, kojas ir smegenis. Tai ir yra sunkiausia užduotis grojant arfa – neprarasti kantrybės ir muzikuoti pamiršus fizinį aktyvumą. Dar viena iš sunkesnių užduočių – grojimas iš natų ekspromtu. Jis nebūtų toks komplikuotas, jeigu pirštais atpažintume stygų padėtis, kaip tai daro pianistai, jausdami juodų ir baltų klavišų išdėstymą. Arfininkas gali tik maždaug nujausti natų padėtį, bet kad būtų visiškai užtikrintas, privalo tuo pačiu metu žvilgčioti į stygas. Taigi, tai yra daugiausia namų darbų reikalaujantis instrumentas.
– Sykiu su gitara ir pianinu grojimas arfa yra laikomas muzikavimu, keliančiu didžiausią riziką patirti raumenų sistemos problemų. Ar fiziškai sunku groti arfa? Gal, be specialių muzikos pratimų, turite atlikti ir kokią privalomą mankštą?

– Bet koks darbas, kuris reikalauja ilgai sėdėti viena poza ar ilgai kartoti vien judesį, kelia pavojų anksčiau ar vėliau susidurti su tam tikromis patologijomis, kurių padariniai  gali būti labai liūdni. Pasitaiko tokių atvejų, kai dėl per ilgai ir per intensyviai kartojamų, tempimų reikalaujančių judesių pertempiamos sausgyslės arba sustabarėja raumenys. Todėl muzikanto profesija skatina ne tik tapti profesionaliu muzikos žinovu, bet ir suteikia galimybę susipažinti su žmogaus anatomijos ypatumais. Studijos Norvegijos muzikos akademijoje suteikia galimybę semtis Aleksandro technikos pagrindų su puikiu jos puoselėtoju Stephenu Parkeriu. Tai kur kas daugiau nei fizinė mankšta – tai sąmoningas savo įpročių ir kūno pažinimas.

– Muzikos istorikai teigia, kad arfos meno pasaulį laiko trys banginiai – Rusijos, Prancūzijos ir JAV nacionalinės mokyklos. Rusiškoji padarė didžiausią įtaką lietuvių arfininkams. Ar pasauliniame, Europos kontekste lietuviai arfininkai turi kokių savitų bruožų?

– Pirmiausia galime didžiuotis, kad lietuviai apskritai yra be galo gabūs ir darbštūs žmonės. Tai yra vienas išskirtinių Lietuvos arfininkų bruožų pasauliniame kontekste. Gražus garsas, muzikalumas, muzikos formų pajutimas – savybės, kurias puoselėjame nuolat. Šiuo metu sunku teigti, kuri nacionalinė mokykla daro didžiausią įtaką šių dienų arfininkams. Jaučiu labai stiprų šios srities globalizacijos poveikį, bet jo pagrindas vis dėlto yra prancūzų arfos mokykla.

– Baigusi M.K.Čiurlionio menų mokyklą, studijavote Šveicarijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, stažavotės Prancūzijoje. Ką šios studijos davė jums? Kiek jos darė įtakos jūsų atlikimo manierai?

– Esu dėkinga likimui už tokią spalvingą puokštę mokyklų, kurias stengiausi suprasti, adaptuoti, tada filtravimo principu sukurti savąjį grojimo, atlikimo stilių, formuoti muzikinės interpretacijos meną. Tai ilgas kūrybinis procesas, kuris ne visada rožių žiedlapiais klotas – pasitaiko ir spyglių. Tačiau tie besibadantys sunkumai tik sustiprino mano atkaklumą keliaujant arfos muzikos atlikimo tradicijų įsisavinimo link. Beveik septyneri metai, praleisti studijuojant pagal skirtingas mokyklas, pirmiausia formavo mane kaip menininkę, ieškančią įvairių techninių išraiškos priemonių nuostabiems arfos opusams atskleisti.

Šveicarijoje su savo kelrode žvaigžde prof. Florence Sitruk, būdama dar visai jaunutė, pradėjau kelionę po plačiuosius arfininkų pasaulio vandenis, supratau, kad ten, užsienyje, jie kur kas platesni negu Lietuvoje. Amsterdamo konservatorijoje pasijutau it kūrybiniame inkubatoriuje, nes, be vertingų specialybės pamokų, kur formavosi prof. Erikos Waardenburg atlikimo maniera grįsta mano skambinimo arfa precizija ir plataus garso ypatybės, turėjau galimybę pažinti muzikos ir atlikimo meną plačiąja ir šiuolaikiška prasme. Vienas iš puikių pavyzdžių mano, mano sesers fleitininkės Vitos Marijos Daunytės ir režisierės Marijos Simonos Šimulynaitės muzikinis teatras "Arfos glissando" iš muzikinio projekto "Tarp natų", kurį organizuoja Lietuvos muzikų sąjunga.

Studijos Norvegijoje pas žymią prancūzų profesorę Isabelle Perrin atvėrė duris į brandų grojimo principą – individualią muzikinių ir techninių problemų analizę, prancūziškosios arfos meno tradicijos įsisavinimą. Galiu drąsiai teigti, kad visos mokyklos subrandino ir toliau brandina mane ne tik kaip atlikėją, bet ir įtvirtina pedagogikos principus.

– Kūrinių solo arfai yra sukūrę daug žinomų kompozitorių. Kurio muzika jums artimiausia? Ar turite svajonių kūrinį, kurį norėtumėte atlikti (o gal toks jau yra jūsų repertuare)? Gal svajonė susijusi su koncerto aplinka?

– Negražių kūrinių nėra, yra tik neryškios arba nepakankamai įtikinančios interpretacijos. Todėl negaliu išskirti atskiro kompozitoriaus, kadangi visoje muzikinėje kūryboje galiu rasti žavesio. Kartais tikrai sunku būna susidūrus su šiuolaikinėmis kompozicijomis, bet vos tik pradedi dirbti, prisijaukini tą kūrinį ir jis tampa artimas, nes daug laiko praleidi įsikūnydamas kaip koks aktorius į vaidmenį.

Visada svajojau kalbėtis su simfoniniu orkestru. Turiu prisipažinti, kad 2013 m. vasarį susikalbėjome su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir prancūzų dirigentu Olivieriu Grandjeanu atlikdami romantinio polėkio kupiną Carlo Reinecke's Koncertą arfai ir simfoniniam orkestrui. Nieko nėra maloniau už solisto ir dirigento bendrą muzikos grožio pajutimą ir temperamentą.

– Vieša paslaptis, kad kompozitorius Vytautas Barkauskas savąjį "Intermezzo Italiano", op.131 solo arfai yra dedikavęs pirmajai jo atlikėjai – jums. Vis dėlto lietuviai kompozitoriai skriaudžia arfininkus. Kodėl? Ar tai susiję su arfos nepopuliarumu Lietuvoje, ar arfa yra pretenzingas instrumentas, keliantis kokių ypatingų reikalavimų ir kompozitoriams?

– Arfa – lietuvių kompozitorių nepažintas instrumentas. Tarp Lietuvos muzikinės visuomenės vyrauja nuomonė, kad tai – orkestrinės muzikos spalvinis elementas, todėl reikia laiko, kol tokie arfos muzikos ambasadoriai kaip aš įrodys, jog tai puikus solinės, kamerinės muzikos instrumentas. Žinoma, negaliu neigti fakto: reikia daug laiko šio instrumento ypatumams perprasti. Kartais norint išmokti groti arfa visiškai paprastą melodiją chromatizmai gali sukelti didelį diskomfortą. Manau, arfininkas-kompozitorius yra geriausias derinys. Toks buvo ir žymus prancūzų arfos muzikos kūrėjas arfininkas Marcelias Tournier – įspūdingai, virtuoziškai skambantys kūriniai – tikras malonumas atlikėjui. Kompozitorių ir atlikėjų bendradarbiavimas duotų puikių rezultatų. Nuostabusis "Intermezzo Italiano" yra bendrystės vaisius.

– Populiarindami klasikinę muziką atlikėjai savo klasikiniais instrumentais ryžtasi atlikti ir sunkųjį roką, ir popmuziką. Ar ryžtumėtės tokiam nuotykiui? Gal galite išskirti kokį jums patikusį kolegų muzikinį eksperimentą su arfa?

– Prieš keletą mėnesių sulaukiau skambučio iš dirigento Ričardo Šumilos su kvietimu prisijungti prie koncertinės programos "Saksofono serenados" su saksofonininku Petru Vyšniausku pakartotinio atlikimo Kaune VDU ir Valdovų rūmuose Vilniuje gruodžio pabaigoje. Nuskambėjo širdį pamaloninanti frazė: "Labai reikėtų, kad galėtum prie mūsų prisijungti, nes esi vienintelė arfininkė Lietuvoje, grojanti džiazą." Man patinka pasinerti į novatoriškas programas, nors kartais tai nėra paprasta, kaip antai džiazas – tikras iššūkis arfininkui dėl septynių pedalų. Bet džiaugsmas, aplankęs pasiekus rezultatą, yra tiesiog stipresnis už baimes ir nepasitikėjimus. Ir su ansambliu "Regnum Musicale" nevengiame improvizacijų ir novatoriškų projektų, kurie skatina kūrybinį procesą.

– Lietuvos arfininkų draugija kaip vieną argumentų, kodėl verta groti arfa, pateikia ir tokį – grojant arfa galima padaryti puikią karjerą. Kokia arfininkų rinka Lietuvoje? Juk ją, be kita ko, lemia ir geros arfos kaina, kurią ne kiekvienas kolektyvas gali sau leisti.

– Prekybiniai terminai gal ne visai tiktų. Muzikų kaita yra pastovi. Jei esi stiprus profesionalas, kaip ir bet kurioje srityje, esi daug kur laukiamas, jei negali groti, nes visos vietos užimtos, ieškai galimybių dirbti pedagoginį darbą ir t.t. Kūrybingas atlikėjas visada gali rasti terpę ir galimybių reikštis, ir ne vien tik grodamas arfa. Tiesa, įsigyti arfą – tolygu nusipirkti labai gerą automobilį. Kolektyvams yra lengviau, beje, šiuo metu visi Lietuvos simfoniniai orkestrai yra apsirūpinę geriausiomis pasaulyje amerikietiškomis arfomis "Lyon and Healy".

– Kuo ypatinga arfininkų rinka užsienyje – ji tikriausiai ne tokia perpildyta kaip pianistų ar smuikininkų?

– Užsienis yra labai plati sąvoka ir kiekvienas regionas turi savų niuansų. Yra šalių, vadinamų kultūros lopšiais, tokių kaip Nyderlandai, Prancūzija, kur visų meno sričių mokyklos labai stiprios – taip pat ir arfos mokykla, ir meninkai turi stengtis dėl galimybių realizuoti save. Kaip pavyzdį galiu pateikti savo kolegės indonezietės patirtį, kuri baigusi studijas Amsterdamo konservatorijoje grįžo į Indoneziją ir labai sėkmingai save realizuoja kaip arfininkė, kas, beje, nebūtų taip lengva Nyderlanduose.

– Kadaise mokėjimas groti arfa buvo neatsiejamas nuo kitų mėlynojo kraujo atstovams būtinų gebėjimų. Ar tikite, kad šis instrumentas gali sulaukti atgimimo?

– Sutinku, kad mėlynojo kraujo atstovai daug dėmesio skyrė meniniam išsilavinimui: grodavo ne vienu muzikos instrumentu, mokydavosi atmintinai eiles, lavindavo oratorystės gebėjimus ir pan. Taigi, kokia pačių mėlynojo kraujo atstovų tendencija šiandien? Tad klausimas ne toks, ar atgims arfa, o ar atgims mėlynasis kraujas? Pimaujančiose šalyse arfos menas sėkmingai klesti, o Lietuvoje jis pasiekęs aukščiausią kada nors turėtą lygi dėl galimybių semtis patirties iš pagrindinių arfos mokyklų Europoje. Tad manau, kad einame teisingu keliu.

– Sakoma, kad Marija Antuanetė galutinai įtvirtino arfos kaip moteriško instrumento įvaizdį, tačiau šiandien užsienyje arfomis groja ištisos vyrų muzikantų kartos. Ar labai skiriasi vyrų ir moterų arfininkų stilistika, muzikos pojūtis?

– Grojimo stilistika ir muzikos pojūtis daugiau priklauso ne nuo lyties, o nuo asmenybės dvasinio jautrumo. Pasitaiko ir vyrų arfininkų, skambinančių jautriau už kai kurias moteris. Labai vertinu tokį atlikimą, kuris visiškai užvaldo ir įtraukia klausytoją. Tokių momentų man, kaip klausytojai, pasitaiko retai, ir dažniausiai tai būna, kai atlikėjas yra vyras. Bet galbūt tik dėl to, kad aš moteris.

– Išmokti groti pianinu yra lengviau nei, tarkime, smuiku: skirtingai nei pianistams, smuikininkams prireikia ne vienų metų, kad išgautų švarų gražų garsą. Todėl kai kas sako, kad smuikais groja optimistai, fortepijonais – pesimistai. Kokie žmonės groja arfa?

– Avantiūristai.

– Būtų nedovanotina, jei neprisimintume namų, kuriuose užaugote. Jūs – viena iš keturių tragiškai žuvusio poeto Vaidoto Daunio dukrų, turite dar ir brolį. Šiandien jūs gyvenate Lietuvoje. Ar vis dar turite galimybių muzikuoti drauge su savo šeimos ansambliu "Regnum Musicale"?

– Muzikavimas kartu ansamblyje mums labai patinka, kelia daug įvairiausių emocijų, skatina nesuvaržytai improvizuoti ir tai savotiškai išlaisvina mūsų kūrybines galias, todėl galimybių atsiranda, nes stengiamės šią šventę susikurti kuo dažniau.

– Kokia bus kovo 15-osios koncerto Kaune programa?

– Kauno valstybinėje filharmonijoje skambės pirmą kartą Lietuvoje atliekami kūriniai arfai ir styginių kvartetui: Antonio Vivaldi Koncertas d-moll, Marcel Tournier "Féerie", André Caplet "Conte Fantastique" pagal Edgaro Alleno Poe apsakymą "Raudonosios mirties kaukė". Kad dviejų polių bendradarbiavimas būtų kiek įmantresnis ir spalvingesnis, Kauno styginių kvartetas: Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Vilija Žilinskienė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas), Saulius Bartulis (violončelė) – salės erdvėje publikai kuriam laikui iškleis "tylut tylutėliai tūnančią užmarštį" per Onutės Narbutaitės Kvartetą Nr. 2 "Atverk užmaršties vartus", o arfa tą užmarštį įprasmins Henriette Renié "Susimąstymu" ir prikels šokiui tos pačios prancūzų kompozitorės "Elfų šokiu". Poetišką pavasarišką nuotaiką perteiksianti programa skleis trapų muzikos grožį, švelniu prisilietimu liesdama jautrias atminties stygas ir užburdama melancholiška ramybe.

Kas? Kamerinės muzikos vakaras. Dalyvauja Kauno styginių kvartetas. Solistė J. Daunytė (arfa).
Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.
Kada? kovo 15 d. 17 val.