Kosmosas tapo mažiau tamsus ir grėsmingas. Milijoną kilometrų nuo Žemės nutolusią orbitą, 2022 metų sausio pabaigoje pasiekė bene įspūdingiausias į kosmosą pakilęs mokslinis instrumentas – Jameso Webbo teleskopas. Jį septyniolika metų kartu kūrė NASA, Europos bei Kanados kosminės agentūros, šis projektas atsiėjo net 10 mlrd. JAV dolerių. Teleskopas orbitoje išskleidė teniso aikštelės dydžio apsauginį ekraną, tai leido atlikti spalvotas nuotraukas ir praplėsti žmonijos suvokimą apie visatą. 2022 metais pirmą kartą istorijoje pakeista ir kosminio kūno skrydžio trajektorija – 500 kg sveriantis kosminis laivas 22 530 km/h greičiu rėžėsi į 160 metrų skersmens asteroidą „Dimorphos“. Tad nuo šių metų galime gyventi ramiau – jei koks asteroidas grasins Žemei, NASA jau pasirengusi „nuspirti“ jį tolyn.

Gyvenimas bus ilgesnis ir kokybiškesnis. Apie žmogaus genomo sekvenavimą (sekos nuskaitymą) kalbama tiek metų, tačiau tik 2022 metais pavyko nuskenuoti likusius 8 proc. genomo DNR sekos. Jau dabar genetiniai tyrimai leidžia nuspėti galimas paveldimas ligas ar parodo gresiantį vėžį, o gautas visas genomo žemėlapis leis tiksliai nustatyti, kokios genų kombinacijos nulemia retas ir paplitusias ligas. Šie metai buvo itin reikšmingi ir organų spausdinimui 3D technologija – birželį dvidešimtmetė pacientė iš Meksikos pirmoji pasaulyje gavo ausies implantą, kuris buvo sukurtas 3D spausdintuvu, panaudojant gyvas jos ląsteles. Medicinos pasaulį sudrebino ir tai, kad šiemet trys paralyžiuoti žmonės vėl atsistojo ant kojų. Visiškai kūno nevaldantiems pacientams į stuburą buvo implantuoti elektrodai, kurie siunčia elektros impulsus tam tikriems stuburo smegenų regionams, taip aktyvuodami liemens bei kojų raumenis.

„Tele2“ nuotr.

Skaitmeninis pasaulis dar labiau įtraukia. Dirbtinis intelektas (DI) kurti meną pradėjo jau seniai, tačiau 2022-ieji buvo itin derlingi tokio meno apraiškomis. „OpenAI“ sukurtas dirbtinio intelekto valdomas „dailininkas“ „DALL-E“ gali nutapyti bet kokį paveikslą, aprašius žodžiais tai, ką nori paveiksle matyti ir kokiu stiliumi turi būti atliktas darbas. Jei domina ne dailė, o rašymas – ta pati „OpenAI“ siūlo „ChatGPT“ – jis gali atsakinėti į klausimus, kurti straipsnius bei apybraižas. DI ne tik moka kurti rišlų ir „žmogišką“ tekstą, bet gali save cenzūruoti, supranta, kai užduodami neįmanomi klausimai. 2022 metai buvo įspūdingi ir „metavisatai“, kuriame kiekvienas galės lankytis, bendrauti, susikurti namus ar rengti koncertus. „Meta“, besirengdama žengti į „metavisatą“, pristatė „Quest Pro“ – virtualios realybės šalmą ir papildytos realybės akinius bei kompiuterį viename. Šis įrenginys seka jūsų veido išraiškas, tad bendraujant virtualioje realybėje, jas matys ir pašnekovas.

Gyvensime ir mirsime žalesni. Rugsėjį elektra varomas lėktuvas „Alice“ atliko pirmąjį savo skrydį – nors truko tik aštuonias minutes, tačiau tapo pirmuoju žingsniu link netaršios aviacijos. O Ispanijoje pradėta statyti didžiausia ekologiška vandenilio gamykla „HyDeal Espana“. Taip jau yra, kad žmogus prie taršos prisideda dar ir miręs – kartu su kūnu po žeme užkasama daugybė nuodingų chemikalų ir metalų, o kremuojant – teršiamas oras ir didinamas šiltnamio efektas. Olandų kompanija „Loop Biotech“ šiais metais pasiūlė pirmąjį pasaulyje „gyvą“ karstą „The Cocoon“ – per septynias dienas užaugintas iš grybienos, kuri išdžiovinama. Užpiltas drėgnu gruntu jis greitai suyra, o per 45 dienas jis virsta gyvais grybais, kurie pagreitina kūno irimą, įsisavina ir perdirba žmogaus organizme buvusias taršias medžiagas ir taip maitina supančius augalus. 

Technologijos tampa nuolatiniais gyvenimo palydovais. 2022 metais „iPhone 14“ ir „iPhone 14 Pro“ modeliai gavo visiškai naują funkciją – atsitikus nelaimei, vietoje, kur nėra jokio ryšio, pasiųsti žinutę pagalbos tarnyboms per orbitoje skriejančius palydovus. Nors „Emergency SOS“ paslauga kol kas veikia tik JAV ir Kanadoje, tai galimybė padaryti kažką, kas iki tol buvo išvis neįmanoma. Dar vieną ilgai lauktą inovaciją pristatė švedų kompanija „Exeger“ – ji sukūrė lankstų ir atsparų saulės elementą „Powerfoyle“, kurį galima lankstyti, keisti jo išvaizdą ir spalvą. Jau dabar galima įsigyti saulės įkraunamas ausines, save įsikraunančią šuns GPS apykaklę ar net dviračio šalmą. Šiemet beveik nepastebimai išmanieji laikrodžiai virto diagnostikos ir pagalbos įrenginiu ne tik sveikuoliams, bet ir sergantiems. Dabar populiariausi „Apple“ ir „Samsung“ laikrodžiai ne tik skaičiuoja pulsą ir žingsnius, bet gali sekti kraujo prisotinimą deguonimi, miego kokybę, kūno temperatūrą, pranešti apie širdies ritmo sutrikimą, daryti elektrokardiogramą, kai kurie net matuoja kraujo spaudimą. Ir nors kol kas tai nėra idealiai tikslu, tai nepakeičia mediko, tačiau surinkta informacija tikrai padės gydytojui geriau suprasti ligonio būklę. 

Savaitgalį vykęs ketvirtasis Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas (PLJS) „Harmony park“, Prienų rajone kaip įprastai turėjo ir ketvirtą sudedamąją dalį – gausybę diskusijų bei pranešimų.

„Gera jau ketvirtą kartą matyti tūkstančius žmonių, kuriems rūpi kokioje Lietuvoje gyvename, kurie diskutuoja ir bendrauja. Ir svarbiausia – jiems rūpi kokioje Lietuvoje gyvensime kitame šimtmetyje. Tai buvo pagrindinis šių metų festivalio tikslas – pažvelgti į ateitį. Gal kartais tik pasvajoti, bet nuo svajonių juk viskas ir prasideda.“, – sakė renginio organizatorė Ieva Davydenko. Ilgąjį savaitgalį vykęs festivalis suvienijo daugybę tokių žmonių. Renginyje susirinko daugiau nei trys tūkstančiai lietuvių iš daugiau nei 40 pasaulio valstybių kalbėti apie Lietuvą ir idėjas jai, o geras oras ir netradicinė festivaliui aplinka buvo tarsi visiškai natūralus dalykas.

Pranešimuose bei diskusijose ir koncertuose dalyvavo visi: nuo kandidatų į prezidento postą iki Seimo pirmininkų, nuo socialinių tinklų žvaigždžių iki profesorių, nuo prodiuserių ir atlikėjų iki didžiausių šalies įmonių savininkų bei vadovų. Visus juos vienijo idėja betarpiškai diskutuoti ir kalbėti apie Lietuvą. Muzikantas Arnoldas Lukošius festivalio diskusijos metu sakė, blogai kalbėti apie savo šalį yra sakyti ant savęs. Mes esam priversti būti patriotais, o tai festivalyje pasakojo menininkų instaliacijos. Ray Bartkus kvietė pažvelgti į Lietuvos šimtmetį apšviesdamas 100 medžių šaknis ir viršūnes. Menininkė Jolita Vaitkutė liepos 6-ąją duoklę atidavė Karaliui Mindaugui sukurdama vaisinį jo biustą.

Kas dar įsiminė? Profesoriaus Vytauto Landsbergio priminimas, kas esame. Ukrainiečių rašytojo Andrejaus Kurkovo mintys apie tai, kuo mes esame panašūs. Ruandiečio Jono Steverio laisvumas. Ralpho Simono ir Davido Traubo meilės Lietuvai pripažinimas.

Vienas festivalio diskusijų dalyvių klausė, ar sutiktume laukti 50 metų, kol bus geriau. Ne tik festivalio dalyviai ar organizatoriai, tačiau turbūt daugelis nenori laukti. Kaip renginyje grojęs Marijonas Mikutavičius dainavo, mes tikrai mylim Lietuvą. Klausti, ar aplinkiniai ją myli, festivalyje nereikėjo. Tai buvo tarsi savaime aišku, o „Tautiškos giesmės“ giedojimas vienu balsu tik tai patvirtino.

„Didžiausias įkvėpimo šaltinis – tai suvokimas, kodėl mes esame čia“, – ant scenos vienas pagrindinių renginio pranešėjų D. Traubas, kuris prasitarė jau turįs scenarijų kino filmui apie Lietuvą. Festivalis įkvėpė būti bei giliau svarstyti, kodėl ir kas esame bei kokia Lietuva kiekvienas mūsų būsime ateinantį šimtmetį. Su tomis idėjomis Lietuvos ateičiai ir apie ją ir palikome parką, ištikimai festivalį priimantį nuo pat jo organizavimo pradžios. Kaip sakė vienas renginio dalyvių, pats laikas nustoti bijoti, jog idėjos bus pavogtos. Laikas pradėti jas įgyvendinti.

Į pagalbą – specialistai

Nors konkurso „Lietuvos metų automobilis 2018“ komisijoje taip pat yra kenčiančių nuo priklausomybės „Facebook“ bei „Instagram“, taip pat chroniškų melomanų, visgi didžioji 10-uko aistra yra jėgos agregatai, transmisijos, važiuoklės ir panašūs automobilių ingredientai.

Todėl susigaudyti, kas yra kas skaitmeniniame pasaulyje ir kokie multimedijos sprendimai „veža“, padėjo charizmatiškasis informacinių technologijų ekspertas Arnoldas Lukošius. Visą dieną šokinėjęs po skirtingų „svorio“ kategorijų ir įrangos lygio automobilius, „Tele2“ „Inovacijų biuro“ atstovas gerą pusvalandį dalijosi savo įžvalgomis su komisijos nariais.

„Auga karta, kurie automobilius rinkis pagal tai, kokia informacinė ir pramogų sistema jame įdiegta, bet ne pagal važiavimo charakteristikas lemiančius sprendimus, nes, jų manymu, „visi traukia vienodai“, – pastebėjo A. Lukošius.

Savo tyrimą ir palyginimų maratoną Arnoldas pradėjo nusprendęs ieškoti ne „švariausio“ skambesio, bet bandydamas perprasti skirtingų automobilių gamintojų informacinių sistemų valdymą – kaip greitai pavyksta pradėti naudotis svarbiausiomis funkcijomis, kiek intuityviai sudėlioti jų algoritmai ir t.t.

„Žinoma, rezultatai skyrėsi gana stipriai, nes vieni modeliai buvo artimi tam, su kuo pats važinėju kasdien, o kitus mačiau pirmą kartą. Su pastaraisiais, be abejonės, užtrukau ilgiau, tačiau faktas, kad kartą „prisijaukinus“ automobilį ir susipažinus su jo valdymo principais, vėliau net ir labiausiai stebinę sprendimai taptų įprastais. Todėl svarbiausias dalykas – kelis „žingsnius“ reikia padaryti norint ką nors įjungti ar sureguliuoti po to, kai tai tampa kasdienybės dalimi, t. y., kiek vairuotojo dėmesio multimedijos sistema „vagia“ iš vairuotojo“, – pasakojo A. Lukošius.

Trys sistemų grupės

Eksperimentui artėjant link finišo visas bandytas sistemas pagal valdymo principus Arnoldas suskirstė į tris grupes: „liečiamąsias“, „sukamąsias“ ir „maigomąsias“. Pirmosiose „veiksmas“ vyksta kaip ir planšetiniuose kompiuteriuose, todėl atriša rankas dizaineriams kurti minimalistinius, valdymo svirtelėmis neperkrautus prietaisų skydelius. Tačiau didžiausia jų problema – net ir primityviausios užduoties neįmanoma atlikti nepasižiūrėjus į ekraną. Todėl jei automobilyje nėra tokių vairuotojo pagalbininkų, kaip eismo juostos sekimo ar automatinio stabdymo sistemų, incidentų kelyje rizika smarkiai auga.

Beje, į šiuos dalykus dėmesį atkreipė ir įžvalgomis apie automobilių dizaino tendencijas su komisijos nariais pasidalinusi buvusi „Lamborghini“ dizainerė Lina Ginkutė. Jos teigimu, lietimui jautrūs ekranai yra šiek tiek aplenkę laiką, ir realiai turėtų pradėti dominuoti tik prasidėjus savavaldžių transporto priemonių erai.

Kitų dviejų multimedija sistemų porūšių – „sukamųjų“ ir „maigomųjų“ – privalumai slypi valdymo paprastume, tačiau, Arnoldo manymu, čia siūlomų funkcijų yra gerokai daugiau nei reikia.

„Nuoširdžiai manau, kad visas dabartinės kartos automobilių „entertainment‘as“ yra reikalingas ne vartotojams, o patiems mašinų gamintojams, kaip rinkodaros priemonė pasigirti savo išskirtinumu. Dar vienas multimedija sistemų evoliucijos variklis – išmaniųjų telefonų gamintojai: tiek „Android Auto“, tiek „Apple Car Play“ informacinės ir pramogų sistemos leidžia apie vartotojus žinoti praktiškai visus duomenis. Vairuotojui juk reikia tik galimybės klausytis mėgstamos muzikos ir saugiai kalbėti telefonu“, – savo nuomonę dėstė A. Lukošius.

„Privalumas yra toks, kad tai yra vienas iš pirmų kartų, kada pasirodymas režisūrinę prasme yra labai gerai suplanuotas, yra aišku, kas kada vyksta. Taip ir klaidų tikimybė smarkiai krenta ir galima manyti, kad per televiziją bus parodyta viskas maksimaliai gerai“, - sako A. Lukošius.

Jis pastebi, kad lietuvius kankina kompleksas: „Kompleksas kankina, nes laimėjo estai, latviai, o mes nelaimėjom, bet pažiūrėkime į lenkus ir nusiraminti galime“.

Tačiau A. Lukošius mano, kad D. Montvydo daina jam nėra pati geriausia: „Man asmeniškai trūkumas yra tas, kad nenoriu šitos dainos įsirašyti ir klausytis nuolatos mašinoje“.

„Lietuviai labai noriai klausosi „Žentų“, kodėl jų nepasiunčia į „Euroviziją“. Kodėl mes bandome siųsti kažką, kas gal patiks Vakaruose, bet ne iš tikrųjų, kas patinka mums“, - klaus A. Lukošius. Muzikantas prisiminė ir kolektyvo „LT United“ dalyvavimą Eurovizijoje 2006 metais. Anot jo, tai buvo smagus ir nerizikingas projektas.

„LT United turėjo specifinį pasirinkimą ir labai saugų. Mes iš vis niekuo nerizikavome, tai buvo tokia koncepcija, kuriai nebuvo jokios rizikos. Jeigu būtume užėmę ir paskutinę vietą, tai būtų buvę taip pat linksma“, - laidoje „KK2 penktadienis“ pasakos A. Lukošius.

„Eurovizijos“ atrankos konkurso vykdančioji prodiuserė Rūta Lukoševičiūtė sakė, kad šių metų dalyvis D. Montvydas šia pasirodymui ruošėsi visus metus. „Jis tiksliai žino, ko nori. Visus metus pasirodymui ruošėsi ir atmintinai viską žino, kur turi stovėti kamera. Jis puikiai žino, ko nori, ir todėl lengva su juo dirbti komandai“, - sakė R. Lukoševičiūtė.

„Sare Roma“ kolektyvo lyderis Ištvanas Kvik laidoje sakys, kad dalyvavimas „Eurovizijos“ atrankoje nėra pigus reikalas. „Pasiruošti kainuoja daug. Vien Elados skrydžiai iš Vokietijos kainavo, ir kostiumai, ir akrobatai. Visus pinigus imame iš savo kišenės. Pinigus uždirbame ir tada išleidžiame „Eurovizijos“ konkursui“, - pasakojo I. Kvik.

„KK2 penktadienis“ – šįvakart 19 val. 30 min. per LNK.

Legendinė grupė „Fojė“ vėl įpūs laužo šviesą. 1997 m. išsiskirsčiusi grupė pradėjo turą po didžiuosius Lietuvos miestus. Viso to „kaltininkas“ – grupės lyderis Andrius Mamontovas, nusprendęs paminėti savo veiklos 30-metį. Koncertuose svečių teisėmis gros ir didžioji dalis buvusių „Fojė“ muzikantų.

1983-iųjų rudenį A.Mamontovas (vokalas, mušamieji), Arnoldas Lukošius (klavišiniai) ir Darius Tarasevičius (boso gitara) Vilniaus 18-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Antakalnio vidurinė mokykla) įkūrė grupę „Sunki muzika“. Tai ir buvo vienos populiariausių Lietuvoje roko grupių „Fojė“ gyvavimo pradžia. Taip pat A.Mamontovo – muzikanto, prodiuserio, aktoriaus – kūrybinės veiklos ištakos.

Šiandien „Fojė“ gimimą prisimena ne Andrius, o tam tikrais periodais grupėje groję A. Lukošius.

„Tą 1983-iųjų rudenį mokėmės 10-oje klasėje. Tada baigėsi tas privalomas kolūkis (talkos kolūkyje – red. past.), grįžome į Vilnių. Po kelių savaičių mokykloje vyko ataskaitinis pranešimas apie darbą kolūkyje ir mes surengėme humoristinę programą. Iškart po to sumetėme – darom ką nors rimčiau. Viename mokyklos susirinkimų pagrojome dvi savo dainas – jos buvo netipinės, visai nepanašios į būsimus „Fojė“ kūrinius“, – prisiminė A. Lukošius.

Iš pradžių jie buvo trise: A. Mamontovas, D. Tarasevičius ir Arnoldas. Klasės draugas Algis Kriščiūnas prie jų tai prisijungdavo, tai ne, nes esą tėvai jam neleido per daug užsiimti muzika.

„Naujametį koncertą grojome trise. Koridoriuje. Pilna mokykla žmonių prisirinko, – prisiminė A. Lukošius. – Jau buvo tokios dainos kaip „Liūdesys“. Turbūt tai viena seniausių grupės dainų. Buvo „Paveikslas“, „Vaikystės stogas“. A. Kriščiūnas klausėsi to koncerto ir džiaugėsi. Po Naujųjų metų jis grįžo į grupę ir sėdo prie būgnų. Kol baigėm mokyklą, grojom keturiese.“

Vaikinai koncertavo kitoje Antakalnio mokykloje (dabar – M. Daukšos vidurinė mokykla). Ten per koncertą juos apvogė. O direktoriaus pavaduotoja prisikabino prie jų plakato: „Ką reiškia sienoje ta skylė?“ A. Kriščiūnas buvo nupiešęs siurrealistinį plakatą Salvadoro Dalí stiliumi: raudonų plytų siena, o joje – pramušta skylė. Pro tą skylę matyti pieva, medis ir keturios einančios figūros, nuo kurių krinta ilgi šešėliai.

A.Lukošius neslėpė, kad tada labai daug pamokų praleido dėl grojimo – vis užsibūdavo kambarėlyje.

Kambarėliu jis vadina nedidelę patalpą, kokios paprastai yra prie aktų salės. Ten artistai, muzikantai persirengia prieš eidami į sceną. Vaikinai jame susigrūdę per pertraukas repetuodavo, todėl niekada negirdėdavo skambučio. Kambarėlyje būdavo sudėti jų instrumentai. Arnoldas ten lituodavo – jam tekdavo ir laidus prižiūrėti. Mokytojai, nors ir keista, dėl grojimo jų netarkuodavo. O vienu metu buvo net mokyklos raktą patikėję, kad šie savaitgaliais galėtų ateiti repetuoti į aktų salę.

„Mūsų mokykla tada buvo kažkokia progresyvi“, – stebėjosi Arnoldas.

A.Lukošius neslepia, kad 1989 m. buvo išmestas iš grupės. „Tuo periodu buvo kiti muzikantai – ne tie, kurie įkūrė „Fojė“. Realiai mudu su Andriumi buvome prasčiausi muzikantai. Tos sudėties grupėje. Kiti muzikantai buvo rimtesni, bent jau jie taip manė. Ta grupė prieš mane labai nusiteikė. Aš techniškai grojau prasčiau už kitus. Man perdavė, kad reikia išeiti. Ir išėjau – pradėjau groti grupėje „Šiaurės kryptis“, – pasakojo A. Lukošius.

1990 m. jis išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas, ten gyveno devynis mėnesius. Čikagoje nuėjo į „Fojė“ koncertą. Grojo dviese – A. Mamontovas ir D. Burokas. „Brangiausią bilietą nusipirkau, 21 dolerį sumokėjau. Tada ir sutarėme, kad būtų galima vėl susimesti ir groti drauge“, – prisiminė A. Lukošius ir 1991 m. grįžo į „Fojė“.

Kai tų metų sausio pradžioje sovietų kariuomenė jėga užgrobė ir apšaudė Spaudos rūmus, „Fojė“ grojo šalia jų surengtame garsiajame protesto koncerte. Ar jam neatrodo, kad grupė prie politinių akcijų galėjo prisidėti svariau?

„Nuo pat pradžios mes buvome ne visuomeninė grupė. Mūsų tikslas buvo kalbėti žmogui apie jo pasaulį, eiti į jo vidų. Nuo žmogaus, nuo jo vidinio pasaulio juk viskas ir prasideda. Politiniai šūkiai būtų žlugdę galimybę taip kalbėti“, – mano A. Lukošius.

Po to koncerto „Fojė“ dar grojo ilgai ir sėkmingai. Kodėl ji išsiskyrė?

„Mano nuomone, grupė tada išsiskirstė ne laiku todėl, kad buvo pasiekusi patį aukščiausią savo pakilimo tašką. Santykiai įtempti buvo dėl daugelio priežasčių. Kita vertus, atsukus istoriją atgal, „Fojė“ išsiskyrė labai sėkmingai. Išsiskyrimas, kai esi aukštumoje, palieka legendą. O išsiskyrimas, kai išgyveni nuosmukį, yra beprasmis – tu tiesiog numirei, o ne išsiskyrei“, – nedaugžodžiavo A. Lukošius.

Pašnekovo nuomone, jie pradėjo prarasti ryšį. Per tą laiką visi sukūrė šeimas, du tapo vegetarais ir abstinentais (A. Mamontovas ir A .Kriščiūnas). „A.Kriščiūnas turbūt alkoholio gyvenime neragavo iš viso, – kolegai įgėlė Arnoldas. – Jis visą klasę laikė griežtai – toks buvo jo požiūris. Jei klasė į kokį žygį išeina ir kas nors užsimano išgerti, A. Kriščiūnas, būdavo, moralus skaito.“ Grupės iširimas, A. Lukošiaus nuomone, – įvairių tarpusavio santykių klausimas.

Ar solinę karjerą pradėjęs A. Mamontovas, išsivaikščiojus „Fojė“, pabėgo nuo savęs?

„Iš esmės – tai ta pati „Fojė“. Negaliu sakyti, kad yra didelis skirtumas. Skirtumas tiktai tas, kad su amžiumi keičiasi jo požiūris, dainos, tematika. Tai – tiesiog žmogaus kitimas. O ar „Fojė“ būtų dariusi kitaip, labai abejoju, – dėstė A. Lukošius. – Andriaus grupė dabar profesionalesnė už „Fojė“, groja techniškai geriau. Galų gale laikai pasikeitė – technologijos, galimybės pasikeitė. Manau, ir „Fojė“ būtų augusi. Esmė: dabar yra Andrius ir grupė, kuri nesikiša į jo idėjinius reguliavimus. O tada buvo grupė.“

Kaip per tuos metus kito paties A. Lukošiaus gyvenimas? Arnoldas sakė neturįs profesijos: „Aš esu profesionalus malėjas liežuviu.“ Vilniaus universitete baigė vieną fizikos specialybės kursą, tačiau kokių tik darbų jis nedirbo!

„Ir statybose dirbau, ir antenas stačiau ant stogų, ir senį žiūrėjau Amerikoje. Net lašelinę jam mokėjau padaryti. Buvau populiaraus mėnesinio žurnalo „Panelė“ priedo „Maxi panelė“ redaktorius. Iš viso žurnale dirbau 10 metų. Pusantrų metų esu portalo lrytas.lt reporteris“, – darbovietes vardijo A. Lukošius.

Šiandien, spalio 12-ąją prieš 16 metų išsiskirsčiusi grupė „Fojė“ grįžta į Kauną. Grupės koncertas įvyks „Žalgirio“ arenoje.