„Kultūra taip pat turi prisitaikyti prie karo, kelti svarbius bendražmogiškus klausimus, tvirtinti vertybinį pagrindą, o dar geriau – virsti elektros generatoriais, tvarsčiais, šiltu maistu apkasuose ar kulkomis kovai už laisvę“, – teigia nuotraukos autorius, fotografas Artūras Morozovas.

Nuotrauka nuo praėjusių metų eksponuojama kavinėje-bare „Vingiu Dubingiu“.

Vienas verslininkas pirmąją fotografiją įsigijo už penkis tūkstančius eurų. Gautos lėšos buvo pervestos fondui „LDK Palikuonys“, nuo 2014 metų prisidedančiam prie Ukrainos kovos už laisvę.

„Parodoje – mano nuotraukos nuo 1958 metų. Kai atvažiavau į universitetą studijuoti, tai ir pradėjau fotografuoti. Dariau nuotraukas universiteto studentų laikraščiui, pasidarydavau nuotraukų ir sau. Vienoje iš fotografijų „Maratonas Universiteto gatvėje“ yra įamžinta mano studijų laikų meilė. Nuotrauka daryta iš Stuokos bendrabučio 3 aukšto, prisirišęs diržais ir laikomas už kojų buvau persisvėręs per balkono turėklus. Jai padaryti turėjau tik 10 sekundžių“, – legendinio kadro įamžinimą prisiminė A. Sutkus.

VU dėstytojų portretai ir dar niekur neeksponuotos A. Sutkaus nuotraukos išskirtinėje parodoje leis artimiau pažinti neeilines asmenybes, tokias kaip ilgiausiai pareigas ėjęs ir jauniausias rektorius Jonas Kubilius; daugiau sužinoti apie tradicijomis tapusius renginius, tarp kurių – „Poezijos pavasario“ festivalis, iki šiol vykstantis buvusio profesoriaus M. K. Sarbievijaus vardu pavadintame kieme. Parodoje bus galima daugiau sužinoti ir apie legendomis apipintas VU bendruomenės tradicijas, atskleidžiančias, kodėl pastaruosius 50 metų Filologijos fakultete Fizikų dienos proga pasirodo dinozauras. Pasak legendos, kadaise Dinas Zauras prarijo filologę, todėl fizikai kasmet keliauja jų atsiprašyti.

Bendro projekto idėją įkvėpė daugeliui puikiai žinoma legendinė A. Sutkaus fotografija iš Universiteto gatvės („Maratonas Universiteto gatvėje“), kurią yra įsigijęs pats seras Eltonas Johnas. Neblėstantis prisiminimas apie šią ir kitas A. Sutkaus darytas nuotraukas paskatino universitetą pakviesti prie meninio projekto prisijungti tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje pripažintą fotomenininką ir jo mokinį A. Morozovą. Dėstytojų portretai leido atskleisti nuoširdų ir įsiklausantį mokytojo santykį su savo mokiniais, kuris svarbus tiek universitete, tiek fotografų veikloje.

„Fotografijos yra svarbus šaltinis VU atminčiai ir tapatybei puoselėti. Žymaus Lietuvos fotomenininko ir alumno A. Sutkaus fotografijose atsiskleidžia universiteto gyvenimas. Tai galimybė prisiliesti prie dar nesenos universiteto istorijos, pamatyti pažįstamus veidus, pastatus, pajusti akademinę atmosferą. Parodą papildo ir pratęsia A. Sutkaus mokinio A. Morozovo dėstytojų portretai ir šitaip mezgasi dabarties ir praeities dialogas“, – sako VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.

Atvira ir nemokama A. Sutkaus ir A. Morozovo fotografijų paroda „Universiteto žmonės“ nuo rugsėjo 9 d. iki spalio 28 d. veiks VU Didžiajame kieme, Universiteto g. 3.

Parodos atidaryme rugsėjo 9 d. 18 val. dalyvaujantys svečiai turės pateikti galimybių pasą arba jį atitinkantį dokumentą.

Teko nepagailėti laiko

Seriją Vilniaus universiteto dėstytojų portretų, atskleidžiančių mokytojų, pasirengusių užmegzti šiltą, nuoširdų ir įsiklausantį santykį su savo mokiniais, asmenybes, sukūrė legendinis fotomenininkas, Lietuvos kultūros ir meno nacionalinės premijos laureatas Antanas Sutkus ir jaunosios kartos fotografas Artūras Morozovas. Mokytojas ir mokinys.

A.Morozovas pasakoja, kad į jį, kaip į dokumentinio žanro fotografą, kreipėsi Vilniaus universiteto atstovai. Pristatė savo idėją – norėjo, kad dėstytojai būtų nufotografuoti jų darbo aplinkoje, pokalbio metu – ne kažkokioj studijoje, nepozuodami.

"Tie portretai turėjo būti tikri: tikra akimirka, tikra emocija, nesuvaidintas veiksmas – būtent tas žanras, kuris mane ir domina, todėl ir sutikau, – sako fotografas. – Studijinė fotografija manęs nejaudina, aš ja netikiu. Žiūriu į A.Sutkaus fotografijas, kitų klasikų kūrinius ir suprantu, kiek daug jie skyrė laiko tiems žmonėms fotografuoti. Ne tik gatvėse sutiktiems ar regionuose gyvenantiems, bet ir tiems, kurie iš tikrųjų buvo labai svarbūs mūsų valstybei. Tie portretai net ir po daugelio metų turi didelį svorį. Kaip fotografas, suvokiau projekto prasmę ir svarbą – turėti galimybę puikiomis sąlygomis, jų aplinkoje nufotografuoti penkiolika dėstytojų. Taip viskas ir prasidėjo."

Portretų projektas, anot pašnekovo, planuojamas tęstinis, o iš pradžių buvo atrinkta penkiolika labai skirtingų asmenybių – tiek vyrų, tiek moterų, tiek humanitarų, tiek tiksliųjų mokslų atstovų. Buvo atsižvelgta ir į fotografo pageidavimus, ką iš dėstytojų jis norėtų fotografuoti.

Tikroji fotografija užsimezga per santykį, buvimą su žmogumi, supratimą, ką tu fotografuoji, pokalbį.

"Aš pats šiuo metu studijuoju filosofiją, tad man buvo labai įdomu per objektyvą su Filosofijos fakulteto dėstytoju docentu Jonu Dagiu susitikti, kurio mintys man labai įdomios. Dar profesorius Rimvydas Laužikas – daug girdžiu apie jo ir jo žmonos kulinarinius ieškojimus. Žinoma, rektorius prof. dr. Rimvydas Petrauskas, politologas doc. dr. Mažvydas Jastramskis. Tai tie žmonės, kuriuos norėjau artimiau pažinti, tad ir pasinaudojau tokia galimybe", – sako A.Morozovas.

Fotografas pripažįsta negalvojęs, kad fotografuoti dėstytojus bus toks didelis iššūkis. Juk viena – kalbėtis su humanitarinės srities atstovu, kur pats šį tą išmanai ir randi bendrą kalbą, turi daug klausimų, ir visai kas kita – palaikyti įdomų pokalbį su, sakykim, fiziku, kai toje srityje pats nelabai ką išmanai. O formatas buvo suplanuotas būtent toks, tad kiekvienam susitikimui teko ruoštis. Juk negali dvi valandas kažkokiomis banaliomis temomis kalbėtis – žmogui bus neįdomu ir tai, natūralu, atsispindės nuotraukose. Žinoma, gelbėjo ir universalios temos, kurios visiems jautrios ir įdomios.

Kartos: A. Sutkus dalijasi su A. Morozovu ne tik žiniomis apie fotografiją, bet ir savo gyvenimiškąja patirtimi. / Asmeninio archyvo nuotr.

"Dirbu spaudoje, tad žinau, kad važiuodamas pas kokį nors žmogų pats visada geriau jautiesi, jei esi bent šiek tiek pasiruošęs. Ir kaip kartais gali išmušti iš vėžių pašnekovą, kuris tau skiria laiko, o tu jam sakai: "Na, tai papasakokite apie save", – sako Artūras. – O čia dar prisidėjo ir kiti iššūkiai: kokią nuotaiką tu sukeli, kokia pokalbio tema, tai gali matyti vėliau portrete. Jeigu žmogui neįdomu, jo veidas, gestai, kūno kalba pasikeičia, žvilgsnis nebeblizga. Bet kai įvilioji kalbėti tema, kuri jaudina arba yra jo interesų sritis, tada jis visai kitaip atsiskleidžia."

Tad pokalbių buvo labai daug ir įdomių. Fotografas juokauja, kad po fotografavimo pats jausdavosi kaip po geros paskaitos – tiek padirbėjęs, tiek daug naujo sužinojęs.

Pravertė mokytojo patarimai

Kadangi tema buvo mokinio ir mokytojo santykis, kažkokių patirčių – ne tik žinių – perdavimas, prisidėti prie projekto buvo pakviestas fotografas A.Sutkus, A.Morozovo mokytojas.

"Mes turėjome visišką laisvę kalbėtis, diskutuoti, nors aš ir šiaip su Antanu beveik kiekvieną dieną kalbuosi. Jis tikrai yra tapęs mano mokytoju šiuos kelerius metus, – pasakoja Artūras. – Kalbamės ne tik apie fotografiją. Gal net mažiausiai apie fotografiją. Apskritai – apie buvimą fotografu, kūrėju, menininku, apie tam tikrų vertybių išlaikymą, apie labai daug žmogiškų dalykų."

A.Sutkus, pasak pašnekovo, daug fotografavęs universitetą, tad ir šioje situacijoje kolegos turėjo apie ką pasikalbėti.

"Aš jo klausiau, kaip jis atranda tą neformalų, žmogišką dėstytojo veidą, nepasant visų titulų ir akademinių laipsnių. A.Sutkus ir patarė man daug laiko kartu praleisti, šnekant paliesti įvairiausias temas, kol kažkada pajusi, kad žmogus tarsi atsirakina", – pasakoja fotografas.

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius dr. Algirdas Utkus: "Teisingas, tikslus ir laiku užduotas klausimas gali dovanoti ne tik sveikatą, bet ir gyvybę."  / A. Sutkaus ir A. Morozovo nuotr.

A.Morozovas teigia, kad jam buvo labai įdomus atradimas, kaip pokalbio tema gali tapti tarsi savotiška erdve žmogui, kur jis gali jaustis laisvai ir būti savimi, labiau atsipalaidavęs. Ir kaip gali būti žmogui sunku stovėti prieš kamerą, kai jo prašoma tiesiog žiūrėti į fotoaparatą arba kalbama apie kažkokius dalykus, kurie jam neįdomūs. Ir A.Sutkus sakė: turi tas temas atrakinti žmoguje.

Ir iš tiesų – atrodytų, juk dėstytojai įpratę kalbėti prieš auditoriją. Bet stovėti priešais fotoaparatą – neįprasta patirtis daugeliui, tik kai kurie gali visiškai laisvai jaustis, nekreipti dėmesio, o dauguma galvoja, kur dėti rankas, kur žiūrėti, kaip čia jie atrodo, tampa susikaustę. Tol, kol neatrandi temos, kuri žmogui jautri, įdomi. Tada matai, kaip atsipalaiduoja veidas, suspindi akys, pradeda natūraliai gestikuliuoti. Arba nustoja kalbėti ir panyra į kažkokį susimąstymą – gal sekundei, minutei, bet tas momentas labai iškalbingas. Ir tada pavyksta tos įdomiausios nuotraukos.

"Pavyzdžiui, M.Jastramskį nufotografavau viename praėjime į Vilniaus universiteto kiemus, kur jis tiesiog stabtelėjo, susimąstė. Ir ta nuotrauka... Vis galvojau, kodėl ji man pačiam kažkokia įdomi, paliečianti? Tikriausiai todėl, kad medijose labai mažai matome susimąsčiusių žmonių. Dažniausiai jie žiūri į objektyvą, žino, kad juos fotografuoja. O kai žmogus užsimiršta ir panyra į mintis – tokie momentai fotografams yra tikrai auksiniai", – sako pašnekovas.

Ir A.Sutkaus patirtimi paremti patarimai Artūrui tikrai pravertė: "Pavyzdžiui, aš sakau – ką daryti, jei kai kurie žmonės, kai pokalbio metu fotografuoju, vos pakėlus fotoaparatą iškart sustingsta, nustoja kalbėti ir žiūri į fotoaparatą arba šypsosi? Antano atsakymas buvo: "Devynis kartus pakelsi, bet po dešimto karto jis tiesiog pripras ir nebekreips dėmesio." Taip ir nutikdavo. Tikrai. Aišku, kartais ne dešimt kartų reikėdavo pakelti. Būdavo, jau praleidai valandą su žmogumi, bet žinai, kad neturi to ypatingo kadro, neišvydai jo pro fotoaparato akutę. Bet praeina pusantros, ir tas lūžis įvyksta – gal žmogus pavargsta, gal pagaliau atsipalaiduoja."

Diskusijų tarp fotografų kilo ir dėl to, kokią aplinką rodyti, kaip išvengti formalumo. Pažiūrėjęs kai kuriuos portretus, kurie pačiam autoriui patiko, A.Sutkus pasakė: "Ne, čia labai formalu, pozuotas portretas." Artūrui patikinus, kad čia nepozuota, mokytojas atsakė: "O koks skirtumas? Jeigu man taip atrodo, tai ir kitiems gali atrodyti."

Atsakymų vis dar ieško

Pasak A.Morozovo, A.Sutkus iki šiol svarsto, kas svarbiausia fotografijoje. Kodėl viena ar kita nuotrauka mus jaudina? Į tą žmogaus portreto fotografavimo žanrą, matyt, galima gilintis iki begalybės.

"Kuo, pavyzdžiui, Antano fotografijos yra ypatingos? Manau, fotografo santykiu su žmogumi. Žvilgsnis – kaip žmonės žiūri Antano fotografijose. Kaip jie stovi... Kai žmogus paniręs savo mintyse, gal susikūprinęs, jo žvilgsnis nudelbtas. Tokį lygį pasiekti, man atrodo, yra didžiausia fotografo meistrystė, – sako Artūras. – Dabar mes visi pavargę nuo tų pasitempusių, modelio pozomis stovinčių žmonių. O juk yra ir kitokių – susimąsčiusių, nuliūdusių ar kvatojančių iš visos širdies. Tai tikra, tai veikia ir visada veiks."

Fotografas pasakoja kelias A.Sutkaus parodas vežęs į užsienį ir visada su nuostaba žiūrėdavęs, kaip kokie nors užsieniečiai stovi prie kažkokio dzūko žemdirbio portreto ir tas portretas juos jaudina – jie aptarinėja, nusifotografuoja, kiti net nusiperka ir savo namuose pasikabina. Atrodytų – kodėl, juk tai visiškai nepažįstamas žmogus iš Lietuvos kaimo. Bet, matyt, kažkas ten yra.

Vilniaus universiteto Verslo mokyklos lektorė Gražina Cislikauskienė: "Barjero tarp dėstytojo ir studento panaikinimas – tiesiausias kelias į atviras diskusijas, o užduodami klausimai leidžia išsiaiškinti studentų poreikius, interesus ir turimą patirtį." / A. Sutkaus ir A. Morozovo nuotr.

A.Morozovas sako, kad norėtų fotografijoje bent priartėti prie to, ką darė Lietuvos humanistų karta, klasikų karta, tokie, kaip A.Sutkus, – kur žmogaus domėjimasis žmogumi yra svarbiausia. Jie sugebėdavo užfiksuoti žmogų taip, kad jis nepozuotų, paliesti jautriausią momentą, atverti vidų.

Fotografijos nespalvotos, bet jos pilnos spalvų. Iš tų fotografijų galime sužinoti, kaip gyveno mūsų tėvai ar seneliai, kokia buvo jų buitis, kokia kasdienybė, kokios dramos.

"Man įdomu, kaip iš mano ar mano kolegų fotografijų šis laikmetis bus matomas po kokių penkiasdešimties metų. Ar taip pat iš jų galima bus daug sužinoti?" – svarsto pašnekovas.

Kartos išskirtinumas

A.Morozovas yra baigęs meno istorijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Bet nuo pat pirmo kurso dirbo fotografu žiniasklaidoje – fotografija paviliojo: istorijų pasakojimas vaizdais, nuotykiavimas su fotoaparatu, patirtys. Kelionės į užsienio šalis, karinių konfliktų zonas, pasaulinių aktualijų stebėjimas iš labai arti – jį tai žavėjo.

Bet per tuos trylika metų įdomiausi buvo paprasti žmonės, kurie netampa istorijos dalimi, – ką jie išgyvena per tuos pokyčius? Ką išgyvena kaimų gyventojai, kurie evakuojami per karinius konfliktus? Ką išgyvena kariai, kurie visiškai nepasiruošę kovoti?

Iš kur tas domėjimasis žmogumi? "Aš užaugau su A.Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Romualdo Rakausko, Romualdo Požerskio albumais. Fotografija turi būti tokia, kokią kūrė jie, – pasaulį matyti per žmogų, – sako A.Morozovas. – Aš, kaip ir dauguma jų, esu savamokslis. Apie A.Sutkų kalbu kaip apie mokytoją iš didžiosios raidės, kuris yra tas pavyzdys, į kurį lygiuojiesi, autoritetas. Kuris tau perduoda ne tik fotografijos žinias, bet ir gyvenimiškąją patirtį."

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytojas filosofas dr. Jonas Dagys: "Klausdamas žmogus pripažįsta savo ribotumą, tačiau tik taip įmanoma atsiverti pasauliui, socialinei ir fizinei aplinkai bei neužsidaryti savyje." / A.Sutkaus ir A.Morozovo nuotr.

O Artūro artima bičiulystė su A.Sutkumi užsimezgė labai netikėtai prieš kokius šešerius metus – fotomenininkas paskambino ir paklausė, ar jaunas fotografas nenorėtų pristatyti jo knygos.

"Jis kažkur pamatė mano fotografijų ir panoro susipažinti. Tikrai labai nustebau, nes A.Sutkus man buvo tarsi legenda, prie kurios neįmanoma prisiliesti, kurio albumus vartai ir žaviesi, aikčioji... Ir staiga sėdi jo namuose ir kalbi apie dalykus, kurie tave jaudina, – prisimena pašnekovas. – Čia vėlgi norisi kalbėti apie tos kartos išskirtinumą. Tai ne tik žmogų fotografuojanti karta, bet ir patys labai žmogiški, mylintys žmones, kuriuos fotografuoja. Tai labai toli nuo šiandienės dokumentinės, spaudos fotografijos, kai atbėgi, fotografuoji žmogų net nepasisveikinęs, papliauškini, grįžti, nusiunti į redakciją nuotraukas. O juk tikroji fotografija užsimezga per santykį, buvimą su žmogumi, supratimą, ką tu fotografuoji, pokalbį. Tai yra Lietuvos humanistinės fotografijos mokykla."

Parodos propaguojamos žmogiškosios vertybės atrodė ne tik universalios, bet ir amžinos ar net turinčios transcedentalų pradą: "jei žmogaus veidas yra Dievo šedevras, tuomet jis yra čia, tūkstantyje tikslių jo užfiksavimų", – rašė parodos katalogo įžangoje amerikiečių poetas Carlas Sandburgas. Ir parodos sumanytojai buvo iš dalies teisūs – tokias, atrodytų, universalias žmogiškas patirtis, kaip gimimas, meilė, šeima ar mirtis, parodoje atspindėjo fotografijos, autorių atsiųstos iš 68 skirtingų šalių. Jos pasirodė suprantamos ir artimos milijonams žiūrovų, aplankiusių vėliau po pasaulį keliavusią parodą. Neklydo parodos rengėjai ir dėl pasirinktų temų ilgaamžiškumo – net šiandien gimtojoje E. Steicheno šalyje, Liuksemburge, nuolat eksponuojama "Žmogaus šeima" vis dar sulaukia lankytojų dėmesio.

Žmogiškos prigimties idealizavimas, dėmesys paprastam žmogui ir jo kasdienybei fotografijoje suformavo vadinamąją humanistinę kryptį, kuri taip pat pasižymėjo tarptautiškumu ir ilgaamžiškumu. Jos įtaka neaplenkė ir Lietuvos: ir konkrečiai paroda "Žmogaus šeima", ir atskirų humanistinės fotografijos autorių darbai buvo svarbūs susiformuojant vadinamajai Lietuvos fotografijos mokyklai. Humanistinės pasaulėžiūros paveikta kūrybinė kryptis Lietuvos fotografijoje dominavo net du dešimtmečius – nuo XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigos iki devintojo pradžios.

Vienas svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos pradininkų, kūrybiniu požiūriu, ir vienas įtakingiausių humanistinės fotografijos Lietuvoje propaguotojų, institucine prasme, buvo Antanas Sutkus. Fotografijos istorikė Margarita Matulytė pastebi, kad XX a. šeštajame dešimtmetyje "A. Sutkus kaip autorius susiformavo be mokyklos", t. y. neveikiamas kitų fotografų kūrybos ir Lietuvoje dar neatgimus kūrybinei fotografijai, kurios raidą nutraukė Antrasis pasaulinis karas. Tačiau jau septintajame dešimtmetyje A. Sutkus kartu su bendraminčiais kolegomis (Romualdu Rakausku, Aleksandru Macijausku, Algimantu Kunčiumi ir kitais) suformavo savitą, lietuvišką humanistinės fotografijos atmainą, o 1969 m. įsteigė Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Jai su neilgomis pertraukomis A. Sutkus vadovavo iki pat 2009 m. ir tai humanistinei fotografijos krypčiai Lietuvoje suteikė stiprų institucinį palaikymą.

Maratonas Universiteto gatvėje. / A. Sutkaus nuotr.

Tarptautinei humanistinės fotografijos krypčiai A. Sutkaus kūryba artima vertybiniu požiūriu, taip pat su ja lietuvių autorių sieja ir reportažinis kūrybinis metodas, kasdienio gyvenimo akimirkų, paprastų, miestų gatvėse ir Lietuvos provincijoje sutiktų žmonių fotografavimas, gebėjimas natūraliai viename kadre sujungti intuityvų išraiškingo momento užfiksavimą ir apibendrintą, filosofinę įamžinto vaizdo prasmę. Tačiau istorinės aplinkybės ir, galbūt, Lietuvos fotografijos tradicijos taip pat lėmė savitus, lietuviškus, šio autoriaus kūrybos bruožus. Nuo pat XX a. pirmosios pusės Lietuvos fotografams rūpėjo įamžinti lietuvių liaudies kultūrą, meną ir tradicijas. Sovietmečiu tokie tikslai, žinoma, negalėjo būti atvirai deklaruojami, tačiau tikėjimas liaudies kultūra kaip lietuviškos tapatybės pamatu aktualumo neprarado. Gyvenimas Lietuvos provincijoje ir jos žmonės visuomet buvo artimi ir A. Sutkui. Ypatingą autoriaus ryšį su Lietuvos kaimu lėmė ir jo asmeninė patirtis. A. Sutkus teigia, kad jeigu nebūtų užaugęs kaime, nebūtų pajutęs "vėjo virpėjimo klevo lapuose, rugių vilnijimo, lietaus barbenimo į kluono stogą", vargu ar būtų fotografas.

Daugelis svarbiausių A. Sutkaus kūrybos bruožų atsispindi jo darbuose "Tėvo ranka" (1964) ir "Maratonas universiteto gatvėje" (1959), kurie šiandien laikomi Lietuvos fotografijos ikonomis. Fotografijoje "Tėvo ranka" atsiskleidžia fotografo gebėjimas kasdienio laiko tėkmėje išskirti iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingas, nedramatiškas, intriguojančių istorijų nepasakojančias, tačiau emociniu ir prasmės požiūriu be galo reikšmingas akimirkas ir fotografijoje jas paversti apibendrintomis vaizdinėmis metaforomis. Rizikuojant vaizdinę fotografijos kalbą išversti į žodinį paaiškinimą, galima būtų sakyti, kad ši fotografija įtaigi ne vien kaip praėjusio laiko dokumentas ar konkretaus asmens portretas, bet kaip glaudaus sūnaus ir tėvo ryšio metofora. Iš konkrečių gyvenimo aplinkybių kadravimu išskirtas tėvo rankos įsikibusio vaiko portretas tampa apibendrintu vaizdiniu, su kuriuo savo patirtį – besąlygišką pasitikėjimą tėvais nesaugumo, rūpesčio akimirkomis – gali tapatinti daugelis žiūrovų. Vertinant plačiau, tokia fotografija reiškia ir šeimos vertybių išaukštinimą.

Kita žinoma A. Sutkaus fotografija "Maratonas universiteto gatvėje" išryškina kiek kitokius šio autoraus braižo aspektus. Čia už apibendrinimą svarbesnis betarpiškas tikros gyvenimo akimirkos įamžinimas ir ją užpildžiusios spontaniškos emocijos išsaugojimas fotografijoje. Žinoma, ši A. Sutkaus fototgrafija, kaip ir, pavyzdžiui, pranzūzų humanistinės fotografijos kūrėjų darbai, kasdienybę poetizuoja, tačiau dėl to fotografija tampa tik dar įtaigesnė. Dinamiška, gyva šio A. Sutkaus darbo kompozicija ilgus dešimtmečius saugo jaunystės, veržlumo, atvirumo pasauliui ir gyvenimui, o kartu ir šviesaus ilgesio bei romantiško meilės pojūčio pilnatvę, kuri tikrame gyvenime gali trukti tik akimirką.

Motinos ranka. / A. Sutkaus nuotr.

Nenuostabu, kad tokia apie universalias žmogiškąsias patirtis kalbanti ir kasdienybę poetizuojanti fotografija ilgą laiką dominavo Lietuvoje ir buvo suprantama bei artima plačiam žiūrovų ratui. Net tuomet, kai Lietuvos fotografija negrįžtamai išsiskaidė į daugelį kūrybinių krypčių, gyvuojančių globalioje fotografijos scenoje, A. Sutkus, panašiai kaip prieš pusę amžiaus parodos "Žmogaus šeima" rengėjai, tik šį kartą kritiškiau, uždavė klausimą apie žmogaus padėtį šiuolaikiniame pasaulyje ir 2001 m. inicijavo tarptautinę parodą "Kaip gyveni, Žmogau?" Įvairias reinkarnacijas humanistinės fotografijos tradicija patyrė ir jaunosios kartos lietuvių fotografų kūryboje.

Tačiau kuo daugiau autorių apžvelgtume, tuo akivaizdžiau įsitikintume, kad fotografijos kūrybinės kryptys ir jos įamžinamas gyvenimas kinta kur kas greičiau nei pačios įvairių kartų fotografus vienijančios humanistinės vertybės.

Vienas iš šią tradiciją šiandien tęsiančių autorių – Artūras Morozovas. Jis pripažįsta humanistinės fotografijos įtaką, o Lietuvos fotografijos mokyklos atstovus laiko neakivaizdžiais savo mokytojais. Su humanistinės fotografijos tradicija A. Morozovą neabejotinai sieja dėmesys žmonių gyvenimams, noras juos suprasti ir fotografijoje parodyti dažnai nelengvą žmonių padėtį. Tačiau šio autoriaus žvilgsnis atrodo labiau analitiškas, tiriantis nei vyresniųjų kolegų. A. Sutkus ir kiti Lietuvos fotografijos mokyklos klasikai apie humanistines vertybes kalbėjo apibendrintomis vaizdinėmis metaforomis ir fiksavo subtilius žmogiškos patirties emocinius niuansus, o A. Morozovas žmogaus padėtį atskleidžia konkrečių istorinių įvykių ar tam tikrų socialinių aplinkybių fone. Fotografui pripažinimą Lietuvoje ir užsienyje pelnė dokumentinės fotografijos ciklai apie karinius konfliktus Sakartvele ir Ukrainoje, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis autorius stengėsi pastebėti ir žmogiškąją dramatiškos istorijos pusę, įamžinti karo fone besitęsianti kasdienį civilių gyvenimą ar pasakoti apie kariškių žmogiškąsias patirtis.

Dirbdamas reporterio darbą A. Morozovas nepasiduoda lemiamų momentų medžioklės karštinei ir savo požiūriu į fiksuojamus įvykius išlieka artimas humanistinei pasaulėžiūrai. Tad nenuostabu, kad jo dėmesį traukia ne tik karo veiksmai, bet ir žmonių gyvenimas po jų. Autorius fotografavo pokonfliktines situacijas Čečėnijoje, Palestinoje, fiksavo pabėgėlių iš Sirijos ir kitų arabų šalių migraciją į Europą, sukūrė fotografijų ciklą apie Krymą po Rusijos aneksijos, keliavo po Šiaurės Rusiją, kurdamas pasakojimus apie gyvenimą už didžiųjų Rusijos miestų ribų, vyko į Paryžių ir Briuselį fotografuoti musulmonų bendruomenes po teroro aktų ar Jungtines Amerikos Valstijas prieš ir po 2016 m. prezidento rinkimų. Kita vertus, autoriui dramatiški pasaulio įvykiai nėra būtina sąlyga gilintis į žmogaus padėtį – jis yra sukūręs dokumentinį muldimedijos pasakojimą apie Panevėžio moterų pataisos namus ir dokumentinį projektą apie politinių pabėgėlių iš Rusijos bendruomenę Lietuvoje, kuria pasakojimus apie socialinėje atskirtyje gyvenančius žmones Lietuvoje.

Kelias: A. Morozovo įamžintas ukrainiečių snaiperis fronto linijoje netoli Luhansko.

Reporterio žvilgsnio pastabumas ir humanistinis santykis su prieš fotokemarą atsidūrusiais žmonėmis įspūdingai dera A. Morozovo 2014 m. fotografijoje iš Odesos, kur vyko demonstracija, skirta prisiminti šio miesto išlaisvinimą nuo vokiečių kariuomenės Antrojo pasaulinio karo metu. Tobulai pagrindinę figūrą išskirianti kompozicija ir tikslus išraiškingo momento pasirinkimas leido fotografui parodyti tai, ką pats pavadino gražiu karo veidu. Viena vertus, A. Morozovo įamžinta demonstracija išprovokavo susirėmimus tarp Rusijos šalininkų ir prieš separatizmą Ukrainoje kovojančių žmonių, o netrukus Ukrainoje prasidėjo ir karo veiksmai. Taigi demonstracija tarsi tapo vienu iš karo pradžios riboženklių, o jos dalyviai atstovavo agresorių pusei. Kita vertus, net ir tokiomis aplinkybėmis fotografas įžvelgia žmogiškumo, jaunystės, grožio ar net moteriško švelnumo apraiškas. Fotografas,  kartu su juo ir žiūrovas pakliūva į paradoksalią situaciją – žvelgdamas į priešo pusę, vis dar gali jausti simpatiją konkrečiam žmogui. Tačiau kaip tik tokia ir yra humanistinės fotografijos esmė – nepalankiomis ar net dramatiškomis sąlygomis išsaugotas žmogiškumas ir ikoniška jo išraiška nuotraukose.

Apibendrintos vaizdinės metaforos ir konkrečių istorijos ženklų bei asmeninio žmonių gyvenimo pasakojimų sujungimas aiškus ir 2019 m. A. Morozovo fotografijoje iš Alaverdi vienuolyno Gruzijoje. Nuotraukoje matomos vienuolyno sienos mena Osmanų imperijos laikų paliktus pažeidimus, o mūsų dienomis čia žmonių kalbamos maldos ir išsakomi prašymai susiję su dramatiškomis jų asmeninio gyvenimo istorijomis. Šiuos skirtingų laikotarpių sluoksnius, istoriją ir individualių gyvenimų pasakojimus fotografijos kompozicijoje jungia pro langą krintantys šviesos spinduliai. Tai ne tik pavykęs estetinis sprendimas, bet ir prasminis akcentas – šviesa, kaip amžinybės ir dieviškumo simbolis, neribojamas istorinių aplinkybių ir vienodai nušviečiantis skirtingų žmonių asmeninius gyvenimus. Taigi čia ir vėl fotografijos užfiksuotoje akimirkoje išryškėja ilgalaikės, šiuo atveju netgi transcedentinės dvasinės vertybės.

A. Sutkaus ir A. Morozovo kūrybos palyginimą galima būtų papildyti ir kitų humanistinės fotografijos tradiciją Lietuvoje tęsiančių fotografų darbais, pavyzdžiui, subjektyvia ir šiek tiek sentimentalia Tado Kazakevičiaus fotografijų serija "Tai, ko nebebus" (2014–2018) ar etnografišku Arūno Baltėno ciklu "Namų tyloj" (2004–2016). Tačiau kuo daugiau autorių apžvelgtume, tuo akivaizdžiau įsitikintume, kad fotografijos kūrybinės kryptys ir jos įamžinamas gyvenimas kinta kur kas greičiau nei pačios įvairių kartų fotografus vienijančios humanistinės vertybės.

Visgi fotomenininkas, kurio darbų paroda Karmėlavoje bus atidaryta rugsėjo 22 dieną, teigia jau pastebėjęs, kad šie du stereotipai miestelio kasdienybėje ne itin dažnai sutinkami.

Būsimoji fotografijų paroda – kiek didesnio plano dalis. 2019 m. Karmėlavos seniūnija pradėjo įgyvendinti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ projektą „Šiuolaikinės seniūnijos“. Šio projekto tikslas – įtraukti vietos bendruomenes į kūrybinį procesą ir padėti joms augti bei atskleisti savo tapatumą, istorijas, vertybes bei tradicijas per bendras veiklas, įgyvendinamas kartu su profesionaliais menininkais.

A. Morozovas neslepia, kad iki šiol apie Karmėlavą daug nežinojo, ir teigia, kad važinėdamas po miestelį ir jo apylinkes kasdien atranda įdomų gyvenimą ir stiprią bendruomenę.

„Pirmąkart atvykęs maniau eiti į centrinę aikštę, ir tik tada supratau, kad jos Karmėlavoje nėra – yra kelio iš Kauno į Jonavą ašis ir Neries ašis, palei kurias ir sukasi visas veiksmas“, – sako vyras.

Karmėlava – sena žvejų gyvenvietė, tad nenuostabu, kad Neries trauka ir šiandien čia stipri, vietiniai paupyje ilsisi, leidžia laisvalaikį. „Anksčiau Karmėlavos žvejai savo laimikį veždavo parduoti į Zanavykų turgų Žaliakalnyje“, – iš vietos gyventojų išgirsta istorija dalijasi fotomenininkas. Tokių dalykų neperskaitysi knygose – kaip ir pasakojimų, kad kalnuotoje gyvenvietėje vaikai į mokyklą žiemą keliauja slidėmis.

Anksčiau Karmėlavos žvejai savo laimikį veždavo parduoti į Zanavykų turgų Žaliakalnyje.

Dar viena Karmėlavą tyrinėjantį kaunietį sudominusi vieta – Karmėlavos kapinės, kuriose dažnai lankosi ir savo artimuosius čia palaidoję kauniečiai: „Jos judrios, tankios, išpuoselėtos – mano dėmesį patraukė nuošaliau esantis kalnelis su sudūlėjusiais kryžiais pamirštiems žmonėms, būtinai grįšiu čia fotografuoti“.

Anot A. Morozovo, orientuotis ir rasti pašnekovų Karmėlavoje nesunku – bendruomenė draugiška, itin artima, tad apie atvykėlius visi iškart sužino. „Be to, po miestelį važinėju raudonu autobusiuku, taigi mane nesunku pamatyti“, – šypsosi „Kaunas 2022“ ambasadorius. Jis sako, kad projektui įsibėgėjus jau atrodo, jog lanko seniai matytus gimines – pietumis ir kava pačiam rūpintis nebereikia.

Nors Karmėlava – seniai apgyvendinta vieta, demografinė sudėtis čia nevienalytė. Sovietų okupacijos metais jai įtakos turėjo čia įkurtas karinis miestelis, buvo nemažai kitų tautybių naujakurių. Dabar gausu atvykstančių jaunų šeimų, kurios save jau identifikuoja kaip kauniečius. „Visgi mane domina vietos senbuviai, ypač atidžiai žiūriu į senus medinius jų namelius“, – atvirauja fotografas.

Parodos atidarymas rugsėjo 22 d. vyks Karmėlavos Šv. Onos bažnyčios šventoriuje, renginio pradžia – iškart po šv. Mišių. Vieta eksponavimui pasirinkta neatsitiktinai – A. Morozovas teigia pastebėjęs, kad bažnyčia vietos gyventojams atstoja ir kultūros centrą, ir susitikimų bei bendravimo vietą. Čia vyksta ne tik pamaldos, bet ir pasaulietiniai renginiai, pavyzdžiui, koncertai.

Socialinės žiniasklaidos projektą „Nanook“ kartu su kolegomis vystantis kaunietis būsimojoje parodoje neapsiribos tik fotografijomis. „Eksponuosiu Karmėlavos bendruomenės atstovų portretus, šalia jų – ir trumpas pačių herojų lūpomis papasakotas istorijas, kurios padės geriau suprasti vietos specifiką ir gyventojų požiūrį į savo aplinką“, – sako A. Morozovas. Planuojama, kad po stotelės Karmėlavoje mobilus parodos paviljonas keliaus po kitas Kauno rajono gyvenvietes.

Parodos atidarymas sekmadienį suplanuotas pusę antros popiet. Tuo pat metu iš Karmėlavos Šv. Onos bažnyčios šventoriaus startuos orientacinės dviračių varžybos Karmėlavos taurei laimėti. Planuojama, kad varžybų dalyviai turės atrasti apie dešimt punktų – tai gamtos objektai, istorinės vietos, taip pat tik vietinių gyventojų žinomos apylinkių įdomybės. Tokios varžybos rengiamos pirmąkart, atsižvelgus į gyventojų pageidavimus, išsakytus Ramučių kultūros centro atliktos apklausos metu.

Kėlė sentimentų

Traukiniai fotografui A.Morozovui tarsi savotiškas ritualas. Iš Visagino į Vilnių, iš Vilniaus į Kauną, iš Kijevo į Mariupolį – nuo taško A į tašką B žinomas kaunietis bėgine transporto priemone rieda bent kelis kartus per savaitę, o ilga eile besidriekiančiuose vagonuose sutinka pačių įvairiausių žmonių, kurių portretus kolekcionuoja savo galvoje, – senolį su eglaite rankoje, akis į knygą įsmeigusią buvusią pedagogę ar studentų porelę, draugiškai besidalijančią sviestu perteptus sumuštinius.

Sužinojęs šiųmetės bienalės temą ir pavadinimą "Po išvykimo I Prieš atvykstant", kurį beje, perskaitė važiuodamas traukiniu iš Visagino į Vilnių, fotomenininkas pirmiausia pagalvojo apie pervažininkus. Nykstanti profesija jam esą dar nuo vaikystės kėlė ypatingų sentimentų.

"Tą akimirką, kai sėdėdamas traukinyje pravažiuoji pro pervažoje stovintį namelį, pamatai kates, gėles ir žmogų, rankoje laikantį vėliavėlę, supranti, kokioje dinamikoje esi pats ir koks stabilumas yra kitapus lango – monumentalioje būdelėje", – 12-ajai Kauno bienalei pasiūlęs temą, A.Morozovas apsiėmė pasakoti pervažininkų istorijas.

Teko pralaužti sieną

Sulig pirmosiomis gegužės dienomis kaunietis pradėjo savo kelionę geležinkelių bėgiais. Tiesa, pradžia buvo nelengva. Kreipęsis į "Lietuvos geležinkelius" fotomenininkas suprato, kad apie šalies pervažų žemėlapį ir jame esančius aktyvius taškus mažai ką nutuokia net ir patys bendrovės atstovai.

"Pradžioje jie man atsiuntė sąrašą. Vėliau – vidinio naudojimo koordinates, kurių nesupratau", – iššifravęs užrašus popieriuje, menininkas galiausiai suskaičiavo šešiolika sergimų pervažų.

Kokie jie, pervažininkai? Lėtai kalbantys, darantys didesnes pertraukas tarp sakinių. Man atrodo, jų net oda lygesnė.

Per beveik mėnesį A.Morozovas aplankė bemaž trečdalį jų – senų, plytinių, statytų prieš kelias dešimtis metų, pūpsančių miško apsupty ar plyname lauke. Susidorojus su vienu iššūkiu – pervažų paieškomis, fotomenininkui reikėjo pelnyti pervažų angelų sargų pasitikėjimą, mat nemaža dalis kalbintų vyrų ir moterų niekaip negalėjo suprasti, kam gali būti įdomus jų darbas.

"Kai kurie jų net įžvelgė konspiraciją. Klausė, ar atvykau čia dėl nulaužto užkardo, ar dėl to, kad ruošiamasi uždaryti pervažą", – keliolikos ar keliasdešimties minučių, anot A.Morozovo, pakakdavo įtikinti pašnekovus, kad jis čia dėl meno.

Tuomet visi jie plačiai atverdavo ne tik pervažų namelių duris, bet ir savo širdis. Vaišindavo saldėsiais ir kava, dalijosi knygos vertomis istorijomis.

Vienas pervažininkas pasakojimais piešė ryto saulės apšviesto miško peizažą ir stirnas, kurios kartkartėmis čia prabėga, kitas prisiminė neatsargų pėsčiąjį, ant bėgių baigusį gyvenimą, trečia pervažininkė skaičiavo pro šalį einančius moksleivius, vienas kurių nuolat vaikščioja su ausinukais.

Kitokie žmonės

"Pervažose dirbančių moterų turbūt tiek pat, kiek ir vyrų. Greičiausiai dėl to, kad darbas nesunkus, nereikalauja fizinės jėgos", – vis dėlto po budėjimo nakties su viena pervažininke A.Morozovas įsitikino, kad pačiam vargu ar pavyktų dvylika valandų žiūrėti į horizontą ir laukti, kol jame pasirodys traukinio siluetas. – Turbūt pražilčiau. Eismas aktyvus ir viskas kur kas sunkiau, nei atrodo."

Pervažininko amatas, anot fotografo, paveldimas. Jei prie bėgių dirbo tėtis, tikėtina, kad vėliau jo vietą užims sūnus, o galiausiai prie pulto įsitaisys senelis. Žmonių, pervažose atsiradusių atsitiktinai, – vienetai.

"Visi jie dirba labai ilgai", – A.Morozovas skaičiavo, kad trumpiausiai šiuo amatu besiverčiantis vyras pervažoje skaičiuoja aštuntus metus. Likusieji – vidutiniškai apie 20 metų.

"Kokie jie, pervažininkai? Lėtai kalbantys, darantys didesnes pertraukas tarp sakinių. Man atrodo, jų net oda lygesnė", – fotomenininkas bandė įsivaizduoti, kaip vienišiams sektųsi dirbti kolektyve, o kabinetu dalytis su dar keliolika kolegų.

"Du mano sutikti pervažininkai nekalbėjo lietuviškai", – A.Morozovą jie bandė įtikinti, kad vienatvei kalba nesvarbi. Esą, jei dirbtų kitur, būtų priversti bendrauti lietuviškai, o čia jie nuolat vieni. Su lėkštele saldainių, nebaigtu puodeliu kavos, nertomis staltiesėmis, nevystančiomis gėlėmis, pultu, senu telefonu, radijo stotele ir dviejų spalvų vėliavėlėmis.

Fotografuoja skaidre

Kiekvienam sutiktam pervažininkui A.Morozovas uždavė vieną besikartojantį klausimą, ar, esant galimybei, rinktųsi kitą darbą. Vienas pašnekovas tikino, kad negali užmigti be geležinkelio bėgių garso, kitas – esą nėra geresnio aromato už tepalą, kurio anksčiau palikdavo traukiniai. Tik viena moteris prasitarė apie svajonę būti konditere.

"Per ateinančius kelerius metus pervažininkų greičiausiai neliks, nes sergimas pervažas planuojama naikinti. Visa tai liks tik dokumentiniuose kadruose, – A.Morozovas džiaugėsi galimybe sustabdyti ir įamžinti istoriją. Su ja, nuo birželio 7-osios iki rugsėjo 29 d. visi norintys galės susipažinti Kauno geležinkelio stotyje, atgabentame vagone.

"Nykstanti profesija, todėl ją pasirinkau fotografuoti nykstančia technika – fotoskaidre. Pamenate jas iš vaikystės?" – retoriškai klausė jis.

Besisukant senam, tačiau itin kokybiškam "Kodak" skaidrių skaitytuvui, vagono viduje bus girdimi įrašyti A.Morozovo ir pervažininkų pokalbiai, truksiantys apie 20 min.

"Man buvo įdomu įminti mįslę, kas yra tuose nameliuose, tikiu, kad tai bus įdomu ir kitiems", – užsukti į geležinkelio stotį kvietė fotomenininkas.

Paroda, kalbanti apie kauniečius, mūsų kasdienybę ir aplinką, žengia į netradicines erdves, o pirma jų – Vilijampolės turgus (Varnių g. 48C). Turguje parodos atidarymas įvyks balandžio 6 d. 14 val.

Didžiojo LDK etmono Janušo Radvilos įkurta Vilijampolė savo istoriją skaičiuoja nuo XVII a. vidurio. Istoriškai ši vietovė siejama su žydų tautine mažuma: čia buvo pastatyta pirmoji Kaune mūrinė sinagoga, o 1882 m. įkurta visame pasaulyje garsi Ješiva – rabinų seminarija. Deja, 1941 m. įkurtas Kauno getas žymėjo tragišką žydų gyvenimo Vilijampolėje pabaigą. 

Miestelis (Kauno dalimi jis tapo tik 1919 m.) XVIII – XIX a. buvo sielių plukdymo ir komercinis centras, čia buvusiuose sandėliuose kauptos eksporto prekės. Mikrorajono veidas stipriai keitėsi amžiaus bėgyje, formavosi išskirtinis ir savitas jos veidas. Parodos rengėjai kviečia kalbėtis apie Vilijampolę dabar ir ateityje, apie aplinką, kurioje norime gyventi.

„Kauniečiai išsiilgę bendravimo. Neretai klausimas, kur rasti tam tikrą gatvę, nuvesdavo į keliolika minučių trunkančius pokalbius, kaip tai nutiko su Vilijampolės gyventoja Adele. Iš jos sužinojau labai įdomių dalykų apie holokaustą", – pasakojo A. Mozrovas.

Parodos pristatymui pasirinktas komercinis mikrorajono centras – turgus – puiki vieta pasikalbėti. Toks netradicinis parodos pristatymo visuomenei būdas skatina mikrorajonų pažinimą, pabrėžia kiekvieno jų unikalumą ir savitą žavesį.

„Praėjusiais metais dėmesys buvo skiriamas vidiniams pokyčiams, ruošėme komandą atsinaujinimui. Ši paroda žymi antrą etapą – modernaus muziejaus atsivėrimą visuomenei ir miestiečiams. Esame pasiruošę parodas rengti ne tik muziejaus skyriuose, bet jas pristatyti ir viešose miesto erdvėse”, – apie muziejaus santykį su visuomene kalbėjo Kauno miesto muziejaus direktorius Gabrielius Sužiedėlis.

Kuratoriai: Kauno miesto muziejus ir Kaunas 2022 Fluxus.

Partneris: Vilijampolės turgus, "Kauno Diena".

Parodą pamatyti galite turgaus darbo valandomis: pirmadieniais nuo 9 val. iki 15 val.; antradieniais - penktadieniais nuo 7 val. iki 18 val.; šeštadieniais - sekmadieniais nuo 7 val. iki 16 val.

Paroda veiks iki balandžio 27 d.

Iš pradžių pamėginau vietoje nenustygstantį Artūrą pagauti jo gimtajame Kaune (jis yra ir vienas iš „Kaunas 2022“ ambasadorių), galiausiai susibėgome puodelio kavos sostinėje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur jis ieškojo medžiagos vienam iš projektų. Kad Vilnius – tik trumpa stotelė jo kelionių atlase, išdavė už stalą aukštesnė kelioninė kuprinė. Paaiškėjo, kad pašnekovas po kelių dienų turi skristi į Los Andželą, kur įgyvendina vieną iš daugybės savo socialinės fotografijos projektų. Apie jį nė nesumojau paklausti, tačiau netrukus iš Artūro feisbuko įrašų tapo aišku, kad amerikietiškame projekte jis ketina nuotraukomis pasakoti apie Vakarų pakrantėje įsikūrusių lietuvių, lenkų ir rusų bendruomenių gyvenimą.

Pastarieji keleri metai jam buvo turtingi ryškių patirčių – karas Ukrainoje, migracijos banga iš Sirijos ir kitų arabų šalių, žurnalistinės kelionės po Rusiją, Gruziją, Moldovą, Palestiną, aneksuotą Krymą ir t.t., siekiant kadruose ir tekstuose užfiksuoti jokiais išankstiniais mitais neapipintą ir nė į vieną ar į kitą pusę neiškraipytą realybę.

Įsijausti į istorijas

Ką daryti, jeigu toji tiesmuka realybė ima ir apsuka išankstines nuostatas, įsitikinimus, stereotipus visais 180 laipsnių? Ar šiame žanre apskritai galima tokių turėti?

„Žurnalistui reikia nuolat abejoti viskuo, neužsidaryti tarp savo įsitikinimų, būti nepaprastai atviram. Viena yra skaityti, domėtis ir turėti nuomonę, kita – pamatyti viską savo akimis. Dėl to socialinė fotožurnalistika yra viena iš prestižinių profesijų – nesugalvoju jokios kitos, kuri leistų atsidurti vietose, į kurias nukreipti viso pasaulio žvilgsniai, įsijausti į istorijas, užuosti kvapus, matyti naujienų įvykio smulkiausias sudedamąsias dalis – žmonių išgyvenimus. Taip pat ypatingai svarbu yra darbo etika ir objektyvumas“, – sako A.Morozovas.

Pasak jo, ši profesija išskirtinė ir tuo, kad leidžia per santykinai trumpą laiką patirti visą puokštę emocijų – nuo neapykantos iki atjautos, gailesčio. Taip Artūrui nutiko fotografuojant vadinamąją pabėgėlių krizę: „Prieš išvykdamas nušviesti įvykių, susijusių su suaktyvėjusia imigrantų banga į Pietų Europą, vertinau pabėgėlius kaip vientisą masę, kurią sudaro tūkstančiai valčių, kilometrinės žmonių vilkstinės, nesustabdomos jokių valstybių sienų. Tačiau fotografuodamas turi unikalią galimybę išskaidyti šią milijoninę žmonių masę iki smulkiausio krislo – vieno žmogaus likimo. Tai padeda atsikratyti stereotipų. Nušviečiant tokias istorijas labai svarbu kalbėti apie viską ne apibendrintai, o detaliai. Pavyzdžiui, minėtos krizės atveju buvo labai svarbu kalbėti ne tik apie nuo karo bėgančių žmonių problemas, bet ir apie tuos, kurie pelnosi iš šios migracijos, ar tuos, kurie naudojasi proga patekti į Europą vedami piktų kėslų.“

„Kodėl nefotografuoji ir neviešini Lietuvos aktualijų – negi mes tokie neįdomūs pasauliui?“ – klausiu fotografo, kai pagaliau susėdame su puodeliais kavos rankose.

„Geras klausimas. Pritariu, kad kokybiškų pasakojimų pasauliui iš Lietuvos tikrai trūksta. Mūsų šalies vardas vis dažniau girdimas tarptautiniame kontekste, tačiau keliaudamas jaučiu, kad Lietuva pasauliui yra mažai pažįstama kultūriniu, socialiniu aspektu. Pats tik dabar pradedu pažinti Lietuvą, esančią už mano socialinio burbulo ribų. Norą tai daryti pajaučiau prieš prezidento rinkimus bendraudamas su amerikiečiais, gyvenančiais toliau nuo didžiųjų megapolių, klausydamas jų istorijų ir patirčių, politinių lūkesčių ir vilčių dėl Donaldo Trumpo, kuris europietiškoje erdvėje ir JAV didmiesčių kultūroje buvo ir yra vertinamas kritiškai. Supratau, kaip susikurta aplinka mus atskiria nuo bendro konteksto. Tada ir kilo mintis imtis socialinės atskirties temos“, – dėsto pašnekovas.

Nori griauti stereotipus

Šio eksperimentinio socialinio projekto rezultatus pamatysime jau šių metų pabaigoje, kai šis jo vizualus pasakojimas pasirodys knygos pavidalu. „Prie šio projekto dirbu vos du mėnesius, tačiau galiu drąsiai sakyti, kad tai yra pati įdomiausia tema, kurią kada tik nagrinėjau“, – užtikrina jis.

Artūras skuba griauti miestietiškoje visuomenės dalyje įsigalėjusių stereotipų apie prasigėrusį ir ištuštėjusį kaimą. „Labai kviesčiau pavažinėti po Lietuvos kaimus ir pakalbėti su ten gyvenančiais žmonėmis. Tikrai nėra taip, kad visi prasigėrę, nieko nedirba. Taip, yra rajonų, kur žemė nederlinga ar pramonė po sovietmečio žlugo. Bet ir iš tokių jokiu būdu ne visi išvažiavo ar prasigėrė, kaip įprasta manyti. Žmonės, net neturėdami darbo ar ūkių, sugeba išgyventi iš pensijų ar pašalpų ir dar mieste gyvenantiems giminaičiams padėti, nes patys užsiaugina daržovių ir gyvulių. O kaip tie kaimo žmonės jautriai žiūri į lietuvybę, papročius, tradicijas, kokį ypatingą ryšį išsaugojo su protėviais! Ypač mane žavi Dzūkija, kur daugelis gyventojų kalba tarmiškai ir iki šiol gyvena iš to, ką randa miške. Taip pat vadinamųjų tuteišų kraštas – jūs neįsivaizduojate, kokių ten įdomių dalykų galima išgirsti ir pamatyti, kalbant apie papročius ir tradicijas“, – sako Artūras.

Už socialinės atskirties linijos esantys žmonės tragiškai stokoja vilties. Taip, kaip modernūs didmiesčių gyventojai stokoja empatijos.

Jis pasidžiaugia nauja tendencija, kad į provinciją persikelia vis daugiau jaunų žmonių – vieni atvažiuoja iš miestų ieškoti pigesnio būsto ir ramybės, kiti grįžta iš užsienio, visokių įdomių verslų įkuria. Beje, Artūras ir pats jau dvejus metus su savo širdies drauge, taip pat gerai žinoma fotografe Neringa Rekašiūte (malonus sutapimas – ją kaip tik kalbinome sausio numeryje) gyvena Dievo užmirštame Lietuvos užkampyje – Visagine. „Tokių, į kaimą grįžusiųjų, daug vien tik tarp mūsų su Neringa pažįstamų: kas į Švenčionėlius, kas į Širvintas, kas Anykščius, kas į Nidą, kas į tą patį Visaginą išvažiavo gyventi. O ir važinėdamas fotografuoti susitikau nemažai jaunų, išsilavinusių žmonių, kurie nepabūgę stereotipų išsikraustė į mažesnius miestus ir kaimus. Jie puikiai sutaria su vietiniais, jaunimui organizuoja filmų peržiūras, įdomias diskusijas. O kad tokių drąsuolių daugiau atsirastų – tada nebereikėtų kalbėti apie atskirtį, gyvenimas provincijoje nesiskirtų nuo gyvenimo didmiestyje“, – kalba Artūras.

A.Morozovas akcentuoja, kad jam nerimą kelia ne ekonominė ar geografinė, o pirmiausia mentalinė atskirtis, kai socialiniuose tinkluose ar net žiniasklaidoje žmonės yra surūšiuojami, jiems klijuojami žeidžiantys epitetai. „Už socialinės atskirties linijos esantys žmonės tragiškai stokoja vilties. Taip, kaip modernūs didmiesčių gyventojai stokoja empatijos. Įgyvendindamas šį projektą supratau, kiek išties mažai žinome apie save ir kaip visi tarpusavyje esame susiję“, – teigia jis.

Prisideda prie šalies pokyčių

Socialinės temos gvildenamos ir šiuolaikinių medijų platformoje „Nanook“, kurią Artūras įkūrė su bičiule Berta Tilmantaite. A.Morozovo teigimu, kai kurios „Nanook“ iškeltos problemos netgi privertė politikus pakoreguoti įstatymus. Pasak fotožurnalisto, būtent tai, kad ir pats gali prisidėti prie pokyčių, jį sulaiko nuo minčių apie išvykimą iš Lietuvos, pelningesnį darbą.

„Man pasisekė, kad tik pradėjus dirbti fotožurnalistu, dėka savo kolegos Liutauro Strimaičio, turėjau galimybę susipažinti su geriausiomis tarptautinės žurnalistikos tradicijomis, bendradarbiauti su žymiausias leidiniais. Tuomet regėjau didžiulį skirtumą tarp besiformuojančios Lietuvos žiniasklaidos ir to, kaip dirbama užsienyje. Panašiai jautėsi ir Berta, kuri buvo baigusi studijas geriausiose vaizdo žurnalistikos mokyklose. Kartą susitikome Vilniuje, vienoje žurnalistų kompanijoje. Ten užsimezgė pažintis ir nusprendėme kartu ką nors nuveikti. Pirminis tikslas buvo gana savanaudiškas – sukurti bendruomenę žurnalistų, su kuriais galima būtų bendrauti, diskutuoti ir dirbti kartu. Taip atsirado „Nanook“ ir edukacijos programa, kuri šiandien vienija apie 20 jaunų profesionalų“, – kalba A.Morozovas.

Naujausias „Nanook“ projektas vadinasi „Kol dega raudona“, jame atskleidžiamos Lietuvoje politinio prieglobsčio pasiprašiusių Rusijos piliečių, vienaip ar kitaip neįtikusių Kremliui, istorijos. „Atvykęs į Lietuvą pirmiausiai pastebėjau, kad lietuviai laukia, kol dega raudona, o rusai eina“, – tokiu pastebėjimu pasidalijo vienas iš projekto pašnekovų.

„Šis dokumentinis projektas man nepaprastai įdomus. Jis supažindina mus su Rusija per jos gyventojų pasakojimus. Kaip paprastas rusas iš eilinio miesto, dirbantis paprastą darbą, gali tapti režimo auka. Tai labai daug išduoda apie Putino Rusiją. Tai labai daug pasako ir apie mus. Šalį, kurioje egzistuoja valia padėti žmonėms, nepaisant to, kad jie yra iš priešiškos šalies. Tai įrodo, kad tapome Europos valstybe“, – sako jis.

Apginti nuo Rusijos

Kuo panašios ir kuo skiriasi papasakotos istorijos? Pasak pašnekovo, tarp projekto dalyvių yra ir žmogaus teisių aktyvistų, ir LGBT bendruomenės narių, ir politinių opozicionierių, ir žurnalistų, ir tokių, kurie tiesiog atsisakė veikti pagal Kremliaus diegiamą ideologiją.

Nedrįstu spėlioti, kas bus po dar 100 metų, bet esu įsitikinęs, kad Lietuva yra tiesiog pasmerkta sėkmei, nes tas progresas, kurį padarėme per beveik tris laisvės dešimtmečius, yra labai didelis.

„Projekto pradžioje nerimavau, kad šie vienuolika pasakojimų bus labai panašūs. Tačiau nustebau, koks įvairus likimų spektras yra šioje bendruomenėje. Klausydamas istorijų mąsčiau, kodėl Kremlius taip stengiasi juos diskredituoti. Tam manau yra dvi pagrindinės priežastys. Pirma, šie savo šalį mylintys rusai atskleidžia mums Putino Rusijos kontrolės įrankius – persekiojimą, bauginimą, šantažą – tai, deja, nepakito nuo KGB laikų. Antra, ši politinių pabėgėlių bendruomenė Lietuvoje demontuoja pagrindinį Kremliaus propagandos prieš Baltijos šalis naratyvą – čia neva egzistuojančią rusofobiją“, – aiškina A.Morozovas.

Pasak jo, Lietuva turi kelis šimtmečius siekiančias tradicijas suteikti saugų prieglobstį disidentams būtent iš Rusijos. Pirmieji buvo sentikių bendruomenės nariai, kurių pėdsakų galima lengvai rasti palei geležinkelio bėgius Vilnius–Turmantas. Nedaug kam Lietuvoje žinoma ir mūsų poeto, diplomato Jurgio Baltrušaičio veikla. Po Spalio revoliucijos jo dėka iš Rusijos į Vakarų Europą galėjo išvykti Rusijos inteligentijos atstovai, menininkai. Vienas jų – žymus tapytojas Marcas Chagalas.

Sovietmečiu egzistavo glaudūs ryšiai tarp Lietuvos ir Rusijos disidentų. Jie smarkiai prisidėjo ir prie mūsų nepriklausomybes atkūrimo bei Sovietų Sąjungos griūties.

Kalbant apie šiandienę politinių pabėgėlių bendruomenę, jų pasirinkimą atvykti pas mus, Artūro manymu, lėmė kelios priežastys. Pirmiausia – mūsų diplomatų politinė valia, Rusijos represijų išmanymas. Taip pat – geografinė padėtis, ekonominė situacija, patogi kalbinė terpė ir tai, kad čia jau yra rusų bendruomenė.

Pasak fotožurnalisto, kalbinti rusai Lietuvoje jaučiasi gerai. „Juos stebina puiki ekologinė situacija, ypač patogus, ramus ir kokybiškas gyvenimas sostinėje. Jie giria netgi tokias institucijas kaip VMI ir „Sodra“, kurios daugumai lietuvių kelia baimę“, – šypteli pašnekovas.

Pasak jo, mes esame linkę save lyginti su populiariausiomis emigracijos kryptimis – šalimis, kurios yra kultūros ir ekonomikos lopšiai, nepatyrę kelių dešimtmečių okupacijos. „Dažnai pamirštame, iš kokio konteksto mes keliaujame link ateities. „Kol dega raudona“ tai puikiai primena. Klausydamas šių žmonių pasakojimų, netikiu, kad tai yra XXI a. Europa. Nedrįstu spėlioti, kas bus po dar 100 metų, bet esu įsitikinęs, kad Lietuva yra tiesiog pasmerkta sėkmei, nes tas progresas, kurį padarėme per beveik tris laisvės dešimtmečius, yra labai didelis“, – sako žinomas fotožurnalistas A.Morozovas.

Vaizdas su žodžiais

Penkiolika eksponuojamų nuotraukų surinktos iš ciklo, pernai kurto specialiam "Kauno dienos" leidiniui "Aštuoni Kauno veidai". Jis, anot kūrėjo, įprasmina miesto mikrorajonų skirtumus, atskleidžia jų tikruosius charakterius, pasakoja čia gyvenančių žmonių istorijas.

Rinkdamas medžiagą leidiniui kūrėjas sunaudojo dešimtis juostelių, sudegino tiek pat kilometrų ir valandų. Vedamas nuojautos ir miestiečių rekomendacijų ieškojo vietų, kurios nepuošia miestą reprezentuojančių atvirukų, ir žmonių nepudruotais veidais.

Kiekvieną rajoną leidinyje "Aštuoni Kauno veidai" iliustravo ne tik A.Morozovo nuotraukos, bet ir žinomų kauniečių ar glaudžiai su šiuo miestu susijusių šviesuolių pasakojimai. Meilę Žaliakalniui popieriuje išliejo literatūros kritikas, poetas Kęstutis Navakas, Petrašiūnų paveikslą prisiminimais piešė menininkė Jūratė Rekevičiūtė, Vilijampolės istorijos puslapį vertė muziejininkas Osvaldas Daugelis. Apie Šančius, Aleksotą, Šilainius, Senamiestį ir Centrą kalbėjo Gražvyda Andrijauskaitė, Edmundas Kolevaitis, Evelina Šimkutė, Romualdas Požerskis ir Gintaras Patackas.

Skambiausios herojų citatos ne tik leidinyje – išraitytas plastikinėse lentelėse jas rasite prie visų parodoje eksponuojamų nuotraukų.

Lydėjo netikėti atradimai

Soboro kolonų pavėsyje išsitiesęs praeivis, dvi moterys su nešuliais Petrašiūnų kapinėse, senolis ir balandžiai Kalniečių parke prie tvenkinio, devyniasdešimtmetė Adelė ties medinuku Vilijampolėje – tai tik maža saujelė žmonių, kurie tilpo į A.Morozovo juostinio fotoaparato objektyvą, vėliau į leidinį, o galiausiai – į Kauno miesto muziejaus ekspozicijų salę.

"Kauniečiai išsiilgę bendravimo. Neretai klausimas, kur rasti tam tikrą gatvę, nuvesdavo į keliolika minučių trunkančius pokalbius, kaip tai nutiko su Vilijampolės gyventoja Adele. Iš jos sužinojau labai įdomių dalykų apie holokaustą", – dirstelėjęs į senolės veidą salės dešinėje fotožurnalistas žengė kelis žingsnius į priekį ir stabtelėjo prie kitos nuotraukos. Joje – Aleksoto turgaus prekeivis su mažu šunyčiu rankose. A.Morozovas prisiminė, kad tądien dangus buvo apniukęs, o turgavietėje sutikti žmonės ėjo rūškanais veidais, tačiau pamatę viltingas keturkojo akis iškart imdavo šypsotis.

Beje, Aleksotas, tiksliau, kalva, esanti šiame rajone, buvo atspirties taškas, nuo kurio A.Morozovas pradėjo savo kelionę po Kauną.

"Labai nustebau čia aptikęs daug nedidelių gatvelių, vedančių link šlaitų, nuo kurių atsiveria netikėtos Senamiesčio perspektyvos. Vis dėlto didžiausias atradimas man buvo Šv.Kazimiero bažnytėlė ir ja besirūpinantys žmonės", – A.Morozovas neslėpė, kad netikėtumai jo tykojo kiekviename rajone. Šančiai ir Vilijampolė žavėjo savo teatrališkumu, Petrašiūnai ir Šančiai – gyventojų ramybe, kurią diktuoja Nemunas, Žaliakalnis – rafinuotumu.

Skelbia naują pradžią

"Fotografuodamas "Kauno dienos" leidiniui tikrai negalvojau apie parodą. Muziejaus atstovų skambutis buvo netikėtas, tačiau labai malonus", – kalbėdamas apie parodos atsiradimą autorius kuklinosi.

Kauno miesto muziejaus vadovybė prasitarė, kad projekto "Kaunas 2022" ambasadoriaus A.Morozovo nuotraukos pasirinktos neatsitiktinai. Joms patikėta itin svarbi misija.

"Praėjusiais metais koncentravomės į vidinius pokyčius, ruošėme komandą atsinaujinimui. Ši paroda tarsi atidaro antrą etapą – modernaus muziejaus ėjimą į visuomenę. Taip, esame pasiruošę parodas rengti ne tik savo skyriuose, bet ir eiti į viešas erdves", – intrigavo Kauno miesto muziejaus vadovas Gabrielius Sužiedėlis.

Toks pats likimas, anot jo, laukia ir A.Morozovo parodos. Po dviejų mėnesių rotušės rūsiuose "Kauno veidai" keliaus į rajonus. Žmones kvies kalbėti apie nūdieną ir prisiminti istoriją.

"Mane ši paroda žavi tuo, kad atspindi labai daug miesto veidų. Kuriam jų jaučiu daugiausia sentimentų? Ten, kur gyvenu, – tarp Centro ir Žaliakalnio", – užsukti į rotušę ir atrasti širdžiai artimus vaizdus A.Morozovo nuotraukose miestiečius kvietė G.Sužiedėlis.

Miestą atrado iš naujo

„Dešimtys fotojuostelių ir ne viena savaitė vaikščiojimo norint pažinti, atrodo, jau pažįstamą ir nujaučiamą Kauną. Keliauti pradėjau nuo ant kalvos esančio Aleksoto. Jo epicentre, žinoma, yra senoji turgavietė ir vienas seniausių Europoje oro uostų. Tačiau labai nustebau Aleksote aptikęs tiek daug nedidelių gatvelių, vedančių link šlaitų, kur atsiveria netikėtos Senamiesčio perspektyvos. Aleksoto prabanga – erdvė. Platūs kiemai, vienas nuo kito oriai atskirti namai. Tačiau didžiausias atradimas man buvo nedidelė medinė jau neveikianti tarpukariu perstatyta Šv. Kazimiero bažnytėlė ir jautrus vietinių rūpinimasis jos likimu“, – įspūdžius pasakoja menininkas.

Vaikštinėjant šių rajonų tankiu gatvelių tinklu tarp daugybės medinukų jautiesi tarsi profesionalios scenografijos dalimi.

Fotografijų autorius prisimena, kad kiekviena aplankyta buvo unikali. „Petrašiūnų ir Šančių nuotaiką, be abejo, diktuoja Nemunas. Visi ten kalbinti žmonės pabrėžia ramią mūsų upių tėvo kaimynystę. Šančiai ir Vilijampolė yra nepaprastai teatrališki rajonai, kurie galėtų tapti įkvėpimu menininkams“.

„Vaikštinėjant šių rajonų tankiu gatvelių tinklu tarp daugybės medinukų jautiesi tarsi profesionalios scenografijos dalimi. Radus fotogenišką gatvės perspektyvą Žaliakalnyje, kartais tekdavo stoviniuoti ir pusvalandį norint sulaukti bent vieno praeivio. Kalbinti žaliakalniečiai išsiskiria stotu ir kaunietišku rafinuotumu. Miegamieji rajonai – daugelio kauniečių namai. Įdomu stebėti, kaip gyventojai prisijaukino daugiabučių kvartalus. Nepaisant asfaltuotų šaligatvių, jie sukūrė savo pramintų gatvelių tinklą“, – apie savo patirtis vaikščiojant po Kauną pasakoja A. Morozovas.

A. Morozovas/Vilmanto Raupelio nuotr.

A. Morozovas jau bene dešimtmetį dirba fotožurnalistinį darbą, nušviesdamas Lietuvos ir Europos įvykius, karinius konfliktus Kaukaze, Palestinoje ir Ukrainoje.

Fotografas įvertintas įvairiais apdovanojimais, jo darbai spausdinti didžiausiuose pasaulio leidiniuose: „The Guardian”, „Al Jezeera“, „Der Spiegel“ ir kt. A. Morozovas yra vienos iš pirmųjų Lietuvoje dokumentinių platformų Nanook.lt įkūrėjų, Kaunas 2022 ambasadorius. Nuo 2015 m. A. Morozovas yra ir vienas iš Kauno Kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto fotografijos katedros lektorių.

Parodos atidarymo renginio pradžia: 17 val. 30 min.

Paroda Kauno rotušėje veiks iki kovo 24 d. Vėliau planuojama ją eksponuoti įvairiose Kauno mikrorajonų bendruomenių susibūrimo vietose.

Parodos organizatoriai: Artūras Morozovas, Kauno miesto muziejus, „Kauno Diena”.