Anot jo, idealus knygos garsintojas yra tarsi draugas, pasakojantis istoriją, – tai lengviausiai pasiekia aktoriai, bet knygas garsinti kviečiami ir jų autoriai.
Įgarsina patys autoriai
Literatūra iš popieriaus lapų keliasi į naujas erdves. Viena jų – audioknygos, dar vadinamos garsinėmis. Susidomėjimas tokiomis knygomis Lietuvoje yra didžiulis, sako A. Mikalauskas. Kaip teigia pašnekovas, audioknygų formatas lietuviams labai tinka: „Nesvarbu, kad lietuviai keliauja mažai – čia nėra didelių atstumų ar spūsčių. Programa leidžia greitai įsijungti audioknygą, leidžia tęsti ją ten, kur baigta klausytis, o tai labai padeda. Stengiamės išleisti po dvi knygas kiekvieną mėnesį. Šiuo metu iš viso jų turime 86, katalogas vis didėja.“
Anot A. Mikalausko, veiklos pradžioje turėta apie 50 knygų. „Jas gavome iš kitų leidėjų. Tai ir vaikiškos knygelės, ir pasakos, ir knygos jaunimui. Plečiame asortimentą ir leidžiame tiek saviugdos, tiek grožinės literatūros knygas“, – aiškina pašnekovas.
A. Mikalauskas sako, kad lietuviškas knygas įgarsinti kviečiami patys autoriai: „Tarp tokių pavyzdžių – Andrius Tapinas, įgarsinęs savo knygą „Vilko valanda“, Rimantas Kmita, įgarsinęs „Pietinia Kronikas“, už kurią šiais metais gavo devintąją Jurgos Ivanauskaitės premiją. Jau antrąją savo audioknygą įgarsino ir Ugnė Barauskaitė.“
Kaip tikina pašnekovas, yra nemažai autorių, kurie įgarsina knygas patys, tai skaitytojams – autentiška patirtis. „Kai kurie autoriai nepratę garsinti knygų, jiems tenka padirbėti. Tačiau yra susijusių su radiju, jame dirbusių, kaip U. Barauskaitė. Ji prisėda ir per kelias valandas gali įgarsinti visą audioknygą. Mus tai labai stebina“, – tvirtina A. Mikalauskas.
Idealus garsintojas – tarsi draugas
Paklaustas, kaip išrenkamas tinkamiausias įgarsintojas, A. Mikalauskas pasakoja, kad daroma tam tikra atranka: „Idealus garsintojas – tas, kuris tarsi draugas papasakoja istoriją, o tu iš karto supranti, kad pasakojimas bus įdomus. Mūsų knygos labai gyvos, nėra monotonijos, nes aktoriams daug ką padaryti labai lengva, diktoriams – ne visuomet.“
Kaip teigia pašnekovas, pradėjus klausyti audioknygą galima iš karto pajusti, ar ji patinka, ar ne. „Leidžiame pusvalandį ar valandą pasiklausyti audioknygą, kad galima būtų suprasti, ar patinka, kaip ji įgarsinta, ar tekstas įdomus“, – tvirtina A. Mikalauskas.
Pasak pašnekovo, dažnai sulaukiama žinučių iš žmonių, kurie norėtų įgarsinti knygą: „Jie pabando, įsitikina, ar gali tai daryti. Galiu pasakyti, kad tik dešimt procentų visų bandančių galiausiai nusprendžia, kad jų balsas tikrai tinkamas.“
A. Mikalauskas atvirauja, kad nespėjama išleisti tiek audioknygų, kiek norėtųsi. „Norėčiau paraginti kitus leidėjus apie tai pagalvoti. Į savo „Audioteką“ mielai priimtume kitus leidėjus, norinčius pateikti turinio. Ateityje planuojama didinti audioknygų pasirinkimą“, – teigia pašnekovas.
„Audiotekos“ vadovo tvirtinimu, žmonės norėtų, kad būtų daugiau grožinės literatūros audioknygų: „Neturime pakankamai kompetencijos atrinkti, kurios knygos tikrai vertos būti įgarsintos. Norime padidinti audioknygų pasirinkimą, visos pajamos kol kas investuojamos į naują leidybą. Norėčiau, kad prie to prisijungtų kiti leidėjai, juk Lietuvoje tai sparčiai ir vis labiau populiarėja.‘‘
