„Retas atvejis, kad sėkmingą karjerą užsienyje padaręs ir pripažinimą pelnęs medikas ryžtasi grįžti į Lietuvą, – vien tai yra mūsų sveikatos sistemos laimėjimas“, – pristatydamas Klaipėdos universiteto ligoninės (KUL) generalinį direktorių 58-erių dr. Audrių Šimaitį sakė sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys.
A. Šimaitis bus pirmasis nuolatinis šios nuo sausio pradėjusios veikti įstaigos, sukurtos sujungus Klaipėdos jūrininkų, Klaipėdos universitetinę ir Palangos reabilitacijos ligonines, vadovas.
Nuo 2005 m. Jungtinės Karalystės (JK) Karališkojoje Kornvalio ligoninėje dirbęs kardiologas, iš jų trylika vadovavęs įvairiems jos padaliniams, turintis beveik dešimtmečio pedagoginio darbo patirtį, daugiau kaip 20-ies mokslinių tyrimų bendraautoris, viešajame konkurse įveikė net devynis konkurentus į šį postą.
Įžvelgia pranašumą
– Po aštuoniolikos metų grįžtate ten, kur ir pradėjote savo, diplomuoto gydytojo, karjerą. Dešimtmetį sėkmingai dirbote, kilote karjeros laiptais Klaipėdos jūrininkų ligoninėje, kuri dabar tapo KUL dalimi. Dabar grįžtate vadovauti jos ir dar dviejų ligoninių dariniui. Kodėl tada išvykote ir kodėl grįžtate?
– Man atrodė, kad Lietuvoje sveikatos apsaugos sistema labai inertiška, neleidžianti pasireikšti įvairioms iniciatyvoms, joje gana nemažas korupcijos lygis. Maniau, kad tai trukdo ir asmeniniam, ir profesiniam tobulėjimui, todėl nutariau išvykti.
Antra vertus, nuo pat išvykimo, ypač pirmus penkerius–septynerius metus, vis sukdavosi mintis, ką, remiantis mano praktika užsienyje, kitų sveikatos apsaugos sistemų – iš pradžių Australijos, paskui Anglijos – matymu iš vidaus, būtų galima pritaikyti Lietuvoje. Mano vidinė nuostata buvo, kad norėčiau grįžti į Lietuvą, bet tik tuo atveju, jei galėčiau įgyvendinti esminius pokyčius.
Kildavo idėjų, kurias reikšdavau per įvairias iniciatyvas, straipsnius žiniasklaidoje. Kartu su Jaunųjų gydytojų asociacija 2007 m. gimė iniciatyva, kuria pavyko pakeisti jaunųjų gydytojų rengimą. 2009-aisiais sukūriau visą koncepciją „Vertybėmis pagrįsta reforma“, tačiau tuo metu nebuvo galimybių ją įgyvendinti. Dabar man atrodo, kad galimybė aktyviai dalyvauti įgyvendinant pokyčius atsirado, todėl ir pateikiau prašymą dalyvauti konkurse eiti KUL generalinio direktoriaus pareigas.
Bendrystė: A. Šimaitis džiaugiasi, kad Karališkojoje Kornvalio ligoninėje daug išmoko, o kolektyvas buvo draugiškas. Nuotraukoje – su konsultantais ir operacinės slaugytojomis. A. Šimaičio asmeninio arch. nuotr.
– Ar tas naujas, tik nuo šių metų sausio pradėjęs egzistuoti darinys – KUL – yra kažkas panašaus į tai, ką prieš keliolika metų ir siūlėte koncepcijoje „Vertybėmis pagrįsta reforma“?
– Tai buvo metmenų, idėjų, principų rinkinys, bet numatytas pirmas praktinis žingsnis kaip tik ir buvo įkurti Klaipėdos universiteto ligoninę. Tuo metu tai atrodė neįmanoma idėja, bet pastaruoju metu atsirado politinė valia ir iniciatyva, o pagrindinis politinės valios vedlys buvo Seimo narys Audrius Petrošius. Jo ir kitų politikų dėka pavyko įgyvendinti tą idėją.
– Konkurso metu buvo ironizuojančių, kad esate neįgyvendinamų idėjų meistras, bet dabar gaunate galimybę savo idėjas įgyvendinti praktiškai. Paminėkite kelis svarbiausius konkrečius žingsnius, kaip KUL taps šiuolaikiška pacientų lūkesčius atitinkančia sveikatos įstaiga.
– Dar turiu susipažinti su realia situacija ligoninėje, o šiuo metu galiu kalbėti apie bendrus pricipus. Universiteto ligoninė, mano manymu, susideda iš trijų pagrindinių krypčių. Pirma, tai įstaiga, kuri teikia aukščiausio universitetinio lygio paslaugas. KUL jau dabar teikiamos labai gero lygio paslaugos, ir tai stiprinsime. Antra, tai labai svarbus jaunųjų gydytojų ir išmaniųjų slaugytojų rengimo komponentas. Mūsų artimiausias tikslas – bendradarbiaujant su valstybės institucijomis, Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), Seimo Sveikatos reikalų komitetu, Vilniaus ir Kauno universitetų ligoninėmis Klaipėdos universitete įsteigti podiplominio rengimo katedrą, kuri galėtų nepriklausomai rengti jaunuosius gydytojus ir išmaniuosius slaugytojus. Trečias dėmuo – mokslo tyrimai, ir šią kryptį reikia toliau stiprinti.
Pats pirmas žingsnis – susipažinti su kolektyvu. Noriu išklausyti jų lūkesčius ir rūpesčius, perteikti savo viziją, išklausyti jų pasiūlymus, patarimus ir su kolektyvu kartu sukurti bendrą įstaigos viziją, kad būtų galima toliau žengti į priekį.
– Kaip paaiškintumėte pacientams, kuo geriau viena didelė ligoninė nei trys mažesnės?
– Organizacine prasme tai duoda galimybę labai aiškiai apibrėžti paciento kelionę, į kurią ligoninę, kilus kokiai problemai, reikia kreiptis. Antra, universiteto ligoninės statusas įgalina teikti aukščiausio lygio paslaugas, dauguma atvejų pacientams nereikia ieškoti pagalbos Vilniaus ar Kauno klinikose. Taip, išliks tokių paslaugų, kurių negalėsime teikti ir siųsime pacientus į Vilnių ar Kauną, bet dabar yra galimybių toliau plėstis ir patenkinti kokius 98 proc. pacientų iš Klaipėdos, Klaipėdos krašto ir visos Vakarų Lietuvos lūkesčių.
Perduos britų patirtį
– Turite daug vadovavimo sveikatos įstaigų įvairiems padaliniams patirties. Vis dėlto kokiam didžiausiam kolektyvui lig šiol teko vadovauti ir kokiam teks KUL?
– Vadovavau apie 200 žmonių, o dabar – apie 3 tūkst. Skaičiaus prasme – nemažas šuolis, bet patys vadovavimo principai, sprendimų priėmimas, bendravimas su kolektyvu išlieka tie patys, tik mastas kitas ir daugiau atsakomybės.
– Sveikatos apsaugos ministras iš jūsų tikisi, kad gerąją vakarietišką patirtį perkelsite į Lietuvą. Ką siūlytumėte perimti iš britų sveikatos apsaugos sistemos?
– Yra daug niuansų, kurie galėtų būti perimti. Tiesa, Lietuvos sveikatos įstaigose nedirbu jau aštuoniolika metų, tad mano informacija apie jas yra iš žiniasklaidos, bendravimo su buvusiais kolegomis, bet susidaro įspūdis, kad per pastaruosius dešimt–penkiolika metų įvyko teigiamų pokyčių, matyti daug pastangų eiti teigiama kryptimi ir įgyvendinti pokyčius. Tačiau, mano nuomone, tos pastangos fragmentuotos.
Turiu užbaigti visus akademinius ir klinikinius įsipareigojimus, tad teisine prasme niekaip negaliu atvykti anksčiau.
Tikiuosi, kad mano darbo užsienyje patirtis padės sujungti tas pastangas į visumą ir pagerinti paslaugų kokybę. Reikėtų gilinti klinikinį valdymą, kuris apima ir įrodymais pagrįstos praktikos diegimą, ir nuolatinį rizikos valdymą, pacientų ir visuomenės įtraukimą į paslaugų teikimo procesus, taip pat klinikinį auditą, darbuotojų poreikių stebėseną, kolektyvo žinių atnaujinimą, informacinių sistemų valdymą. Kai pačioje ligoninėje sistemingai valdoma rizika, tai užtikrina nuoseklų paslaugų kokybės gerinimą ir aukštus standartus. Reikėtų gerinti ir klinikinį auditą, ypač smulkiai nagrinėti sunkius ir mirties atvejus. Visa tai bandysiu sujungti į visumą.
– Britanijoje dirbote su jaunaisiais gydytojais, studentais. Ko čia verta pasimokyti iš britų? Beje, ar daug skiriasi problemos, su kuriomis jaunieji gydytojai susiduria Lietuvoje ir JK?
– Kalbant apie atlyginimus, vargu ar atsiras sveikatos sistema pasaulyje, kur kas pasakytų esantys patenkinti atlyginimais. JK streikuoja slaugytojai, jaunieji gydytojai, liepos pabaigoje vyks gydytojų konsultantų streikas.
Tačiau yra ir skirtumų. Palyginti su Lietuva, Anglijoje jaunieji gydytojai turi gerokai daugiau praktikos. Kai jaunasis gydytojas baigia visą parengimą, jis būna visiškai pasiruošęs dirbti pagal savo specialybę, gali savarankiškai dirbti kaip gydytojas konsultantas. Kiek kalbuosi su kolegomis Lietuvoje, čia rengimas pagerėjo, bet negalima sakyti, kad pasiektas toks lygis, jog jaunas gydytojas išeina iš universiteto visiškai parengtas dirbti pagal savo specialybę. Sveikinu iniciatyvą pailginti rezidentūros trukmę, apie tai kalbėjau dar 2007 m.
JK būsimų gydytojų studijų trukmė universitete – penkeri metai, o toliau, priklausomai nuo specialybės, gali būti nuo šešerių septynerių iki dešimties vienuolikos, vadinasi, ilgiau nei Lietuvoje. Tačiau Anglijoje kiekvienais metais pamažu didėja ir jaunųjų gydytojų savarankiškumo laipsnis, gerėja jų finansinės sąlygos. Pastaruosius dvejus metus specialybės rezidentas yra jau beveik savarankiškai funkcionuojantis specialistas ir uždirba apie 80 proc. gydytojo konsultanto atlyginimo.
Pomėgis: A. Šimaitis kalnų dviračiu per metus nuvažiuoja 5–7 tūkst. km. Jis sako dievinantis Alpes, bet jau dairosi naujų maršrutų ir Lietuvoje. A. Šimaičio asmeninio arch. nuotr.
Gydytojai – devyndarbiai
– Lietuvos jaunieji medikai inicijuoja nacionalinį susitarimą dėl sveikatos sistemos. Kaip ir susitarime dėl švietimo sistemos, pagrindinis leitmotyvas – atlyginimai, specialistų trūkumas. Ar reikia tokio susitarimo? Jei taip, dėl ko vertėtų susitarti? Be kita ko, kaip sakėte, pinigų visur per mažai, bet gal iš dalies tai galima kompensuoti geresne vadyba, racionalesniu išteklių valdymu?
– Nacionalinis susitarimas – sveikintina iniciatyva, kad atskiros sudedamosios sveikatos apsaugos sistemos dalys bandytų susitarti. Tai būtų didelis žingsnis į priekį, bet tai labai sudėtingas procesas, nes kiekviena šalis turi savo interesų.
Ir finansai, ir vadyba – visi šie aspektai labai svarbūs. Pavyzdžiui, jei rezidentų rengimo trukmė ilgėja, atitinkamai kiekvienais metais turi gerėti ir jų finansinės sąlygos, nes mokymosi trukmė ilga, jie kuria šeimas, jas reikia išlaikyti.
Antra vertus, labai svarbu, kad būtų sukurta vizija, kur visos sudėtinės dalys – vadyba, sveikatos paslaugų prieinamumas ir kokybė, pacientų lūkesčiai ir reikmės – būtų harmonijoje, negalima vystyti kažkokio vieno komponento ignoruojant kitų. Atskiruose įgyvendinimo etapuose kažkam gali būti skiriama daugiau dėmesio, bet turi būti bendra vizija.
– Minėjote ne tik jaunųjų gydytojų, bet ir išplėstinės slaugos specialistų, vadinamųjų išmaniųjų slaugytojų ugdymą. Ar KUL sieksite, kad gydytojų ir slaugytojų skaičiaus proporcijos atitiktų Vakarų šalių tendencijas, kur slaugytojų dalis didesnė nei pas mus, o gydytojų – mažesnė?
– Turime judėti ta linkme. Dabar, skaičiuojant pagal gyventojus, gydytojų skaičius Lietuvoje vienas didžiausių ES, o pagal Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaitas išvengiamų mirčių skaičius – vienas aukščiausių, paslaugų prieinamumas – žemas. Kažkoks paradoksas. Vienas paaiškinimų, kad Lietuvoje gydytojas – kaip barbė devyndarbė: iš dalies jis atlieka ir sveikatos apsaugos vadybininko, ir išmaniojo slaugytojo, ir jaunojo gydytojo, ir administratoriaus darbą. Taip gydytojui ne tik pats darbas nepakankamai teikia pasitenkinimo, bet jis negali įgauti ir geros finansinės išraiškos, nes gydytojas gauna vidurkį atlygio už visų šių darbų atlikimą.
Konkurso į KUL vadovus metu pristačiau viziją, kad turime eiti gydytojo darbo restruktūrizacijos kryptimi, kad būtų visiškai išnaudota gydytojo kompetencija, jis atliktų darbą, kuriam ir buvo rengiamas, o kitas dabar jo atliekamas funkcijas palaipsniui galėtų perimti kiti specialistai, taip pat ir išmanieji slaugytojai, kurių vaidmuo ligoninėje esminis, o ypač bendruomenėje teikiant aukšto lygio sveikatos paslaugas.
Iš namų į namus
– Darbą pradėsite tik spalio 9-ąją. Kai kas kritikavo, kad ir po pakartotinio konkurso ligoninė dar keturis mėnesius neturės vadovo. Kaip rengsitės būsimam darbui, gal lankysitės KUL? Ar jau įsivaizduojate, kaip atrodys pirma jūsų darbo diena naujame poste?
– Lietuvoje reikia įprasti, kad sutartys pasaulyje yra įvairios, pavyzdžiui, mano sutartis su ligonine numato, kad, išeinant iš darbo, būtų trijų mėnesių įspėjimo laikotarpis. Turiu užbaigti visus akademinius ir klinikinius įsipareigojimus, tad teisine prasme niekaip negaliu atvykti anksčiau.
Be to, tik dabar, kai pradėjome rengtis grįžti į Lietuvą, supratome, kiek giliai per aštuoniolika metų įleidome šaknis Anglijoje, yra daugybė įvairiausių išvykimo rūpesčių. Tad širdis, jausmai ir beveik visos mintys – Klaipėdoje ir Lietuvoje, o kūnas – dar Anglijoje. Reikia užbaigti šį laikotarpį, atlikti visus įsipareigojimus ir tada pradėti dirbti naujame darbe.
Pirmą darbo dieną naujame poste norėsiu susipažinti su kolektyvu, pasikalbėti, pasikeisti nuomonėmis, kad vienas kitą pažintume, noriu suprasti juos ir kad jie mane suprastų. Be šito įgyvendinti tolesnių pokyčių neįmanoma.
– Du konkursai į KUL vadovus susilaukė nemažo rezonanso. Pirmas nutrauktas po kritikos dėl perteklinių reikalavimų, net buvo pasigirdę įtarimų, kad jie taikyti vienam iš pretendentų, antrajame kandidatų buvo net dešimt, nors paprastai į universitetinių ligoninių vadovus atsirasdavo po vieną du. Kokie jūsų įspūdžiai iš konkurso?
– Labai džiaugiuosi, kad tai vienas pirmųjų, o gal ir pirmasis toks skaidrus ir atviras konkursas, ir tai buvo priežastis, kodėl nutariau jame dalyvauti. Manau, sveikintina ir pagirtina SAM iniciatyva, kuri sudaro prielaidas galimybėms keisti sveikatos apsaugos sistemą, inicijuoti gerus pokyčius. Susidaro įspūdis, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje, ypač ministerijoje, atsirado noras daryti kitaip, keistis. Tikiuosi, šis procesas bus negrįžtamas.
– Jūsų pergalė konkurse daug ką nustebino. Vadovų pasikeitimo į KUL sujungtos dvi Klaipėdos ligoninės nematė kelis dešimtmečius. Ar nesibaiminate susilaukti didelio pasipriešinimo reformoms?
– Konkurso rezultatai nustebino ir mane patį. Kelias savaites svarsčiau, ar dalyvauti konkurse. Kai siūliau koncepciją „Vertybėmis pagrįsta reforma“, net negalvojau, kad aš pats galiu būti joje pasiūlytos ligoninės generaliniu direktoriumi, save įsivaizdavau tik kaip praktikuojantį gydytoją.
Tačiau nutariau paduoti prašymą ir atiduoti sprendimą į likimo rankas. Jei likimas nuspręs man būti generaliniu direktoriumi, išsipildo mano svajonė, kad yra KUL ir aš galiu įgyvendinti tuos pokyčius, kuriuos pats siūliau, o jei nepabandysiu, būsiu neištikimas savo vidiniams principams. Tačiau, jei nelaimiu, turiu labai gerą karjerą, nuostabų kolektyvą Anglijoje, man likę keleri metai iki angliškos pensijos ir su šeima būtume pratęsę gyvenimą Anglijoje. Taigi, kaip angliškai sakoma, situacija win-win ir jei lieku Anglijoje, ir jei grįžtu į Lietuvą.
Pasipriešinimas pokyčiams – normalus procesas. Galime prisiminti visą pasaulio, valstybių ar skirtingų organizacijų istoriją – nebūna tokių pokyčių, kurių visi 100 proc. lauktų ir išskėstomis rankomis priimtų. Tad į tai žiūriu filosofiškai.
– Sakote, įsitvirtinote Anglijoje. Ar dažnai lankydavotės Lietuvoje? Ar neprireiks GPS?
– Lietuvoje lankėmės vidutiniškai tris keturis kartus per metus, pernai čia buvome net kokius keturis ar penkis mėnesius. Grįšime į tą patį būstą Klaipėdoje, iš kurio prieš aštuoniolika metų ir išvykome, net tie patys baldai ten – tarsi lauktų, kol grįšime.
Mes niekada savęs nelaikėme emigrantais, mūsų namai buvo Anglijoje, o namai plačiąja prasme – Lietuvoje, mes gyvename tarp dviejų šalių. Mūsų vyresnysis sūnus, anūkai gyvena Vilniuje. Tad mes grįžtame iš namų į namus.
Pomėgis: A. Šimaitis kalnų dviračiu per metus nuvažiuoja 5–7 tūkst. km. Jis sako dievinantis Alpes, bet jau dairosi naujų maršrutų ir Lietuvoje. A. Šimaičio asmeninio arch. nuotr.
– Ar jau esate numatęs maršrutus savo didžiausiam pomėgiui – plento dviračiams?
– Į Nidą, Šventąją, Palangą važinėju plento dviračiu. Tačiau noriu įsigyti ir vadinamąjį žvyro dviratį važinėti po miškus, nes tiek nuostabių vietų yra ir aplink Klaipėdą, ir kitur. Žiemą laukia treniruokliai namuose. Jei nesportuoju, jaučiu, kad sutriko mano gyvenimo ritmas, tad stengiuosi išlaikyti gerą pusiausvyrą.
