Tolesnės veiklos programoje jis akcentuoja siekį tęsti pradėtą Jaunimo teatro atnaujinimo darbą fokusuojantis į tokius prioritetus kaip repertuaro inovatyvumas ir meninė kokybė, jaunųjų režisierių kūrybinė platforma, teatro tarptautiškumas ir edukacija, strateginis ir etapinis veiklos planavimas.

„Šiuos prioritetus vienijanti kryptis ­– „Teatras, kuriantis vertę“. Ji atspindi jau sukauptą teatro kūrybinį potencialą bei susieja idėjinį ir praktinį jo tolesnės raidos aspektus. Teatro vertės kūrimas yra nukreiptas tiek į publikos ugdymą, pristatant jai aukšto meninio lygio klasikinės ir šiuolaikinės literatūros interpretacijas, tiek ir į paties teatro darbuotojų kompetencijų kėlimą“, – sako A. Liuga savo veiklos programoje.

Valstybiniam jaunimo teatrui A. Liuga vadovauja nuo 2016 metų. 2011–2015 metais jis buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovas. A. Liuga yra baigęs teatrologijos studijas Sankt Peterburgo Teatro, muzikos ir kino institute.

Teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Gyva legenda tapęs Romos imperatorius ir paskutinis žymus stoicizmo filosofijos atstovas Markas Aurelijus po mirties paliko filosofinių užrašų rinkinį „Sau pačiam“. Jį rašė II a. viduryje dalyvaudamas karo žygiuose Romos imperiją apėmusios raupų pandemjos metu. Markui Aurelijui teko neišpasakytai sunki užduotis – visuotinį siaubą keliančios mirtinos ligos akivaizdoje išsaugoti valstybę, kariuomenę, visuomenės moralę ir gerovę. XVII a. britų istorikas Edwardas Gibbonas savo garsiojoje knygoje apie Romos imperijos žlugimą „Decline and Fall of the Roman Empire“ Marko Aurelijaus valdymo metus įvardino kaip „pasaulio istorijos laikotarpį, kai žmonija buvo laimingiausia ir turtingiausia“. Bet dar gerokai anksčiau, III a. Romos senatorius ir istorikas Cassius Dio imperiją valdant Aurelijui pavadino „auksine karalyste“, kuri pagirtinai atlaikė „išskirtinius sunkumus“.

„Sau pačiam“ – tai intymus pokalbis su savimi akistatoje su fatališka gyvenimo tikrove, sakoma Jaunimo teatro pranešime. Tai – apmąstymai apie žmogaus gyvenimo prasmę, ieškant jos per pareigą kitam žmogui, ir susitaikymą su neišvengiamu išėjimu. Nedidelėje knygelėje dienoraščio forma Markui Aurelijui pavyko įvardinti virš kasdienybės rūpesčių pakylantį žmogaus santykį su pasauliu, jo gyvenimo veiklos kryptingumo ir kantrybės susidūrus su sunkumais svarbą. Stebėtina, kad vadovaudamas tuometinei milžiniškai Romos imperijai, Aurelijus vengė šlovinimo, save patį mokė santūrumo ir kuklumo, nuolat primindamas sau apie visa ko laikinumą.

Aktorė V. Kuodytė niekada negalvojo kurti monospektaklio, bet Marko Aurelijaus knyga ją tam įkvėpė.

„Vieną naktį turėjau labai keistą susitikimą su šiuo autoriumi. Šalia manęs gulėjo mano keturiolikos metų dukra, aš skaičiau tą knygutę ir ji paprašė paskaityti garsiai. Dukra klausė ir jai labai patiko, buvo aišku ir net „faina“. Dar paklausė ir paskui užmigo. Norėčiau, kad spektaklio žiūrovas iš jo išsineštų tai, ką ir mano dukra. Marko Aurelijaus mintis galima pajusti pojūčiais, jis atpažįstamas per juos. Jo mintys lengvos, bet esminės. Būtent tą lengvumo jausmą galėtų išsinešti, o vėliau galėtų užmigti. Žmogus užmiega, nes nusiramina, o nusiraminti galima kažkuo patikėjus. Tada žmogus gali negalvoti, kaip bus rytoj, bent jau šiandieną užbaigti jis gali ramiai“, – sako aktorė.

V. Kuodytei spektaklį padedantis kurti Jaunimo teatro vadovas Audronis Liuga sako, kad pasiūlymas šiai aktorei scenoje perskaityti Marko Aurelijaus tekstus nebuvo atsitiktinis.

„Galvojau, kaip atidaryti teatro sceną po karantino. Be kitų autorių kūrinių, perskaičiau Marko Aurelijaus „Sau pačiam“, kurį buvau skaitęs studijų laikais. Supratau, kad tai būtų tinkamiausias tekstas, ir geriausiai jį pristatytų Viktorija. Parengiau jai inscenizacijos pasiūlymą ir per trumpą laiką surepetavome skaitymą. Po jo kartu nutarėm, kad skaitymas galėtų tapti mažu spektakliu. To, ką rengiame net nevadinčiau spektakliu. Tai labiau performansas režisuoto skaitymo formoje. Būtent tokia forma geriausiai tinka asketiškam ir skaidriam Marko Aurelijaus tekstui. Manau, šiandien jis gali būti aktualus ne tik atskiram asmeniui, bet ir valstybei, apie kurią Markas Aurelijus daug mąstė. Šis darbas turi aiškią motyvaciją, ją jaučia aktorė ir, tikiuosi, supras žiūrovas“, – sako teatro vadovas.

Audronis Liuga pakeitė asociacijai pirmininkavusį Lietuvos nacionalinio dramos teatro generalinį direktorių Martyną Budraitį. „Asociacija sieks dialogo ir partnerystės su vykdomosios valdžios institucijomis ir nevalstybinėmis scenos menų organizacijomis. Partnerystės tikslas – konstruktyviai dalyvauti scenos menų tinklo politikos formavimo ir įgyvendinimo procesuose“, - apie būsimus tikslus sakė Audronis Liuga.

Valstybės teatrų asociacija vienija nacionalinius ir valstybinius teatrus bei koncertines organizacijas, finansuojamas iš valstybės biudžeto. Pagrindiniai asociacijos tikslai – telkti nacionalinius ir valstybės teatrus bei koncertines organizacijas bendrai veiklai ir savitarpio paramai; siekti efektyvaus Lietuvos respublikos įstatymų, reglamentuojančių kultūros, teatrų bei koncertinių įstaigų veiklą įgyvendinimo; koordinuoti jai priklausančių narių veiklą, realizuojant, ginant ir atstovaujant jų interesams valstybės ir savivaldybių institucijose bei įstaigose.

52-ojo teatro sezono metu net šešis premjerinius spektaklius žiūrovams pristatys režisieriai A. Latėnas, Gintaras Varnas, taip pat jaunieji kūrėjai: Povilas Makauskas, Olga Lapina, ne vieną spektaklį Jaunimo teatre sukūręs Vidas Bareikis bei teatro scenoje debiutuojantis režisierius Ričardas Matačius. Premjeriniai spektakliai skirti plačiai auditorijai – tiek mažiesiems žiūrovams, tiek paaugliams, tiek suaugusiesiems.

Nauji iššūkiai                   

Naujasis teatro vadovas A. Liuga savo pristatytoje perspektyvinėje kūrybinės veiklos programoje teigė sieksiąs įgyvendinti modernią Valstybinio jaunimo teatro viziją, siejančią šio teatro tradicijas su šiuolaikinio scenos meno naujovėmis.

Kaip vieną iš prioritetų, A. Liuga nurodė repertuaro sudarymą, atnaujinimą, įtraukiant tiek jaunuosius režisierius, dramaturgus, tiek jau pripažinimą pelniusius Lietuvos ir užsienio kūrėjus. Pristatydamas naująjį – 52-ąjį – Jaunimo teatro sezoną, A. Liuga teigė: „Jaunimo teatras išgyvena pereinamąjį laikotarpį. Didžiausi dabartiniai jo iššūkiai nėra vien kūrybiniai. Atnaujinti teatro repertuarą, jo įvaizdį tenka įpusėjus pastato renovacijai. Naujajame teatro sezone žiūrovus pakviesime į šiuolaikinės užsienio, lietuvių dramaturgijos, iškilių klasikos kūrinių pastatymus, kurie, tikiuosi, leis pamatyti atsinaujinančio Jaunimo teatro veido bruožus.“

Islandų dramaturgijos klasika

Rugsėjo 16–17 d., 18 val., Jaunimo teatro Didžiojoje scenoje žiūrovai išvys premjerinį spektaklį „Lukas“ (rež. Algirdas Latėnas). Jis kuriamas pagal to paties pavadinimo islandų dramaturgo Gudmunduro Steinssono (1925–1996) pjesę, kuri kritikų įvardijama kaip užmirštas islandų dramaturgijos šedevras. 1975 m. parašytas kūrinys aktualus ir šiandien, nes savo tema skatina diskutuoti apie visuomenės neatsparumą įvairioms manipuliacijoms. Nors pasirinkimo laisvė yra viena esminių nepriklausomybės idėjų, tačiau G. Steinssonas klausia, ar nėra taip, kad mums tik atrodo, jog turime laisvę ir galimybę rinktis, ar mums nėra primetama stipresniųjų valia? O gal mes patys sudarome sąlygas priespaudai atsirasti? Pjesėje šie klausimai nagrinėjami per šeimyninių santykių modelį, o po aktualia socialine koalizija galima įžvelgti aliuziją į amžiną biblijinę Adomo ir Ievos gundymo istoriją.

Spektaklyje ypatinga reikšmė bus skiriama muzikai, kuri taps svarbia režisūrinių sprendimų dalimi. A. Latėnas, kurdamas muzikinę spektaklio dramaturgiją, pasitelkė kompozitoriaus Fausto Latėno muziką. Ritmiką bei garso efektus kuria kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė. Scenoje perkusija gyvai gros ir pagrindinį vaidmenį atliks po nedidelės pertraukos į Jaunimo teatrą sugrįžęs aktorius Tomas Kizelis.

Edukacinė Šekspyro savaitė

Rugsėjo 26–30 d. Valstybinis jaunimo teatras, bendradarbiaudamas su Britų taryba Lietuvoje, rengia edukacinę Šekspyro savaitę, kurios renginiai vyks įvairiose teatro erdvėse. Ši iniciatyva skirta 400-osioms Kūrėjo mirties metinėms paminėti, prisideda prie „Šekspyras gyvas“ (angl. Shakespeare Lives) kampanijos tęstinumo ir skatina naujai pažvelgti į V. Šekspyro kūrybą. Edukacinės savaitės programa skirta plačiai vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų auditorijai. Paskaitas, rašymo dirbtuves, kūrybinius seminarus ves aktorės Aušra Pukelytė, Saulė Degutytė, svečiai iš užsienio: anglų literatūros lektorė Genevieve White (Didžioji Britanija), Gdansko „Šekspyro“ teatro edukacinių programų vadovė Marta Nowicka (Lenkija), dramaturgas Lauris Gundars (Latvija). Daugiau informacijos rasite tinklalapyje www.jaunimoteatras.lt.

Būti ar nebūti nugalėtoju?

Spalio 20–21 d. po rekonstrukcijos atidarytoje „Salėje 99“ įvyks spektaklio „Bėgikas“ (rež. Olga Lapina) premjera pagal to paties pavadinimo švedų dramaturgo Mathiaso Anderssono (g. 1969) pjesę. Pjesės autoriui svarbūs ne pasiekimai bėgimo takelyje, bet jaunam žmogui aktualūs klausimai. Ar nuo mokyklos suolo nesijaučiame esą verčiami būti nugalėtojais? Ar sėkmės visuomenės nuostatos neįspraudžia jauno žmogaus į lyderio arba lūzerio rėmus? Ką reiškia būti sėkmingu žmogumi? Pjesės centre – besiformuojančios asmenybės mėginimas pritapti atšiauriame ir ciniškame pasaulyje. „Bėgike“ iškeliama  patyčių, smurto tarp paauglių tema, pasakojimas konstruojamas pasitelkus jaunimo žargoną. Visgi spektaklio kūrėjai neina tiesmuku keliu, o ieško sąlygiškų priemonių pasakojimui apie jauno žmogaus pasaulėjautą. Aktoriai ieškos asmeninių būdų jai perteikti, nesitapatindami su paaugliais. Ypatingą reikšmę spektaklyje įgaus kompozitoriaus Antano Jesenkos muzika. O choreografė Sigutė Mikalauskaitė mėgins per šokį, judesį perteikti tai, kas slypi tarp eilučių...

Trimatė „Coliukė“

Lapkričio mėnesį „Salėje 99“ mažuosius žiūrovus kviesime į spektaklį „Coliukė“ pagal visiems žinomą vaikų literatūros klasiko H. K. Anderseno pasaką. Šio spektaklio idėjos autorius ir režisierius – Ričardas Matačius. Sukūręs per dešimtį įvairaus žanro trumpametražių filmų, R. Matačius pastaruoju metu vis dažniau jėgas išbando teatro scenoje. 2015 m. jo bendras darbas su Valstybinio jaunimo teatro aktore ir režisiere Aušra Pukelyte – spektaklis paaugliams „Teritorija“, sukurtas panaudojant multimedijų galimybes, derinant aktorių darbą su filmuotais vaizdais, – buvo įvertintas „Auksinio scenos kryžiaus“ nominacija. Spektaklis „Coliukė“ – R. Matačiaus režisūrinis debiutas teatre. Savojoje interpretacijoje režisierius sieks perteikti pasakos pasaulį, jungdamas originalius multimedijos vaizdus su aktorių vaidyba. Per trimatį vaizdą bus siekiama pažvelgti į „Coliukės“ pasaulį šių dienų vaiko akimis.

Dokumentinio teatro bandymas

Lapkritį Didžiojoje scenoje pristatysime pirmąjį spektaklį iš numatomo kurti dokumentinio teatro ciklo „Lietuviškos istorijos“. Jame tikrų dokumentinių istorijų pagrindu ketiname pasakoti apie realius žmones, jų santykius su pasauliu, pasirinkimus, gyvenimiškose situacijose patirtus visuomeninius ir asmeninius lūžius. Dramaturgas Mindaugas Nastaravičius kartu su režisieriumi Vidu Bareikiu pasiūlė šio ciklo įžangą – „Lietuviškos istorijos: pasirinkimas“. Pagrindinė jų spektaklio tema – kas yra Lietuva jaunam žmogui – įkvepia mąstyti ir apie savo profesiją: esame jaunų aktorių būrys – mūsų visų teatrui nereikia, tačiau kokiu būdu nusprendžiama, kad vienas – reikalingas, o kitas lieka už scenos? Kuriant spektaklį, aktyviai dalyvaus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II kurso studentai, režisierių Algirdo Latėno ir Vido Bareikio auklėtiniai. Jaunieji aktoriai dalinsis savo pačių atsineštomis istorijomis, kurios persipins su dramaturgo pasiūlytais siužetais.

Jauni „Broliai Karamazovai“

2017 m. sausį pakviesime žiūrovus į žymiojo rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio romano „Broliai Karamazovai“ sceninę interpretaciją. Ją kurs jaunas menininkas, režisieriaus Gintaro Varno studentas Povilas Makauskas. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pirmuosius spektaklius („Yolo“, 2014; „Laimingasis princas“, 2015) pristatęs režisierius, į Jaunimo teatro Didžiąją sceną žengs su savo „Brolių Karamazovų“ inscenizacija. Dauguma aktorių šiame pastatyme bus paties režisieriaus bendraamžiai.

Trejus metus rašytas romanas „Broliai Karamazovai“ buvo paskutinis F. Dostojevskio kūrinys. Lietuvoje šis F. Dostovevskio kūrinys – itin retas svečias. Visgi vyresnės kartos žiūrovai tikriausiai dar pamena šviesaus atminimo režisierės Dalios Tamulevičiūtės spektaklį „Brolis Alioša“, sukurtą Jaunimo teatre 1984 m.

Rūstus Ibseno dramaturgijos šedevras

Nuo 2017 m. kovo mėnesio rekonstrukcijai uždaroma teatro Didžioji scena. Paskutine 52-ojo sezono premjera, sukurta dar ant senosios scenos grindų, kur gimė daugelis legendinių Jaunimo teatro spektaklių, taps režisieriaus Gintaro Varno spektaklis pagal Henriko Ibseno pjesę „Junas Gabrielis Borkmanas“. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kurs šlovingą teatro istorijos tarpsnį menantys aktoriai: Kostas Smoriginas, Vidas Petkevičius, Dalia Overaitė bei Eglė Gabrėnaitė. Henriko Ibseno (1828–1906) vėlyvosios dramaturgijos šedevras „Junas Gabrielis Borkmanas“ Lietuvoje statytas du kartus: 1974 m. Šiaulių dramos teatre ir 1981 m. Valstybiniame akademiniame dramos teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras). Tai viena atšiauriausių Ibseno pjesių, kurioje tėvų iliuzijas sudaužo vaikai ir priverčia juos iš naujo permąstyti savo likimus ir tarpusavio santykius. Šis spektaklis – tai simbolinis atsisveikinimas su teatro praeitimi žvelgiant į ateitį...

Jis iš konkurse dalyvavusių trijų pretendentų surinko daugiausia komisijos balų, trečiadienį pranešė ministerija.

Konkurse taip pat dalyvavo Vidas Bareikis ir Ervinas Koršunovas.

A. Liuga yra Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro steigėjas bei vadovas, Tarptautinio teatro festivalio „Naujosios dramos akcija“ įkūrėjas ir rengėjas, dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. 2011–2015 metais jis dirbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre meno vadovu.

Anot Kultūros ministerijos, A. Liuga Jaunimo teatre žada įgyvendinti modernią teatro viziją, siejančią šio teatro tradicijas su šiuolaikinio scenos meno inovacijomis, kad Jaunimo teatras per savo kūrybinę ir edukacinę veiklą būtų gyvas, meniškai įvairus ir patrauklus skirtingiems visuomenės sluoksniams, prioritetiškai ugdytų jauno žmogaus kultūrinius poreikius ir pilietiškumą.

Su konkursą laimėjusiais asmenimis darbo sutartys sudaromos penkeriems metams.

Valstybiniam jaunimo teatrui Vilniuje nuo 1997 metų vadovauja aktorius ir režisierius Algirdas Latėnas.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) prasidėjo intriguojančios premjeros „Didis blogis", iki šiol pristatytos darbiniu pavadinimu „Wartists", repeticijos. Šia premjera rugsėjo 23 dieną LNDT pradės savo 76-ąjį sezoną. Tekstą spektakliui kūrė Marius Ivaškevičius kartu su spektaklio režisieriumi vengru Įrpįdu Schillingu.

„Prieš metus su Įrpįdu pradėjom kalbėtis apie darbą Lietuvoje. Karo Ukrainoje fone gimė mintis kurti spektaklį apie tai, kaip jo nuojautos keičia mus pačius. Kaip suprantame savo tapatybę, pozicijas, pasirinkimus? Ir kaip karą galime suvokti jo neišgyvenę? Šia idėja užsikrėtė dramaturgas Marius Ivaškevičius ir kartu su Įrpįdu sukūrė stiprų tekstą, kuris atrodo visiškai naujai lietuvių dramaturgijos kontekste. Įpusėjęs spektaklio kūrimo procesas žada originalų rezultatą, kurį pristatysime sezono pradžioje. Ši premjera yra naujas teatro kūrybinis iššūkis ir žingsnis gilinantis į esminius šiandieninio žmogaus ir visuomenės klausimus", – sako LNDT meno vadovas Audronis Liuga.

Spektaklyje, originaliai prabilsiančiame apie karą, vaidina skirtingų kartų ir skirtingų mokyklų aktoriai: Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Valentinas Masalskis, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentin Novopolskij, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova. Spektaklio scenografas - Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė - Sandra Straukaitė.

Aktorius spektakliui A. Schillingas atsirinko 2014 metais. Atrankoje dalyvavo daugiau nei 60 aktorių iš visos Lietuvos. Su atrinktaisiais režisierius artimiau susipažino šią vasarą kūrybinėje stovykloje Dzūkijos nacionaliniame parke. Joje aktoriai skirtingose grupėse vykdė paskirtas užduotis karo tema, patys režisavo, kūrė rekvizitą ir vaidino savo pačių pasirinktose vietose. Nors dauguma užduočių reikalavo išskirtinių aktorių pastangų, režisierius prisipažino labai patenkintas jų darbu: „Turiu pasakyti, kad man niekad neteko dirbti su tokiais atsidavusiais ir kūrybingais menininkais. Lietuvos aktoriai yra labai drąsūs ir sąmoningi. Jie nebijo iššūkių. Didelis malonumas kurti kartu su jais."

Didžiąją dalį pjesės dramaturgas Marius Ivaškevičius parašė jau po vasaros stovyklos, dalis teksto yra sukurta konkretiems aktoriams. Po susitikimo Dzūkijoje Ivaškevičius į pjesę įtraukė ne tik aktorių gyvenimo faktus, bet ir kalbėjimo manierą, vartojamus žodžius. „Karas yra visai šalia. Negalima to nepastebėti ir neigti, manau, kad teatras turi kalbėti apie aktualiausias problemas, o ne kurti iliuzinius pastatymus. Esu įsitikinęs, kad tai bus atviriausia sezono premjera. „Didis blogis" kalba ne tik apie ginklus ir armiją. Nacizmas, homofobija, nepakantumas, gobšumas – ar tai nėra agresijos formos? Ne viskas bus taip niūru. Spektaklyje ieškosime vilties. Kokia ji - reali ar naivi - galės spręsti žiūrovas", – sako „Didžio blogio" dramaturgas Marius Ivaškevičius.

Sudėtingą temą pasirinkęs režisierius Įrpįdas Schillingas taip pat mano, kad teatras turi ne bėgti nuo sukrečiančių aktualijų, bet atvirai ir drąsiai apie jas kalbėti: „Man yra įdomi menininkų vieta tokioje radikalioje situacijoje kaip karas. Ar menininko užduotis yra apsaugoti grožį, gerumą, taiką, o gal priešingai - mes turėtume dalyvauti konfliktuose, netgi su ginklais rankose? Manau, kad teatras yra vieta socialiniam diskursui, socialiniam kivirčui, ir jo tikslas - priversti mus suvokti, kad taika yra labai trapi. Kaip menininkas jaučiu, kad turiu reaguoti, pasidalinti savo emocijomis ir mintimis. Tai tikrai nebus spektaklis vien apie politiką, norime kalbėti apie karą bendrąja prasme, apie agresiją apskritai, be to, jame greta siaubo egzistuos sarkazmas ir juokas."

Spektaklio „Didis blogis" premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje – rugsėjo 23, 24 dienomis. Spalio 20 d. „Didis blogis" gastroliuos Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o lapkričio 13 d. grįš į Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiąją sceną.

„Mūsų klasė“, „Atžalynas“, „Kosmosas“, „Nuošaly“, „Barikados“, „Broken Heart Story“ („Sudaužytos širdies istorija“) – tai spektakliai, kuriuos žiūrovai šį sezoną išvys Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Rugsėjo 5-ąją teatras pristatė naująjį – 2013 m. rugsėjo-2014 m. gegužės – sezoną.  Teatro meno vadovas Audronis Liuga trumpai apžvelgė būsimas premjeras.
„Šio teatro veidas susideda iš spektaklių, konkrečiau, iš tam tikrų temų – asmens ir visuomenės - vystymo.  Tai – „Visuomenės priešas“, „Akmuo“, „Mūsų klasė“, „Atžalynas“, - sakė A.Liuga.

Iš šešių sezono premjerų tris spektaklius stato Lietuvos režisieriai, tris – užsieniečiai.

„Kodėl pas mus dirba užsienio režisieriai? – retoriškai klausė A.Liuga. - Manau, lietuvių teatrui reikia naujų idėjų, impulsų. Tie menininkai, kurie čia dirbs, manau, tai turi“.

Anot meno vadovo, tiek „Kosmosas“, tiek „Barikados“, tiek „Atžalynas“, kurį statys  Jonas Vaitkus su kelių kartų savo mokiniais, kalba ne tik apie dabartį, bet ir apie ateitį. Apie tai kalba ir žydų temą bei lenkų ir žydų santykius  nagrinėjanti  lenkų dramaturgo Tadeuzso  Slobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“. Nacionaliniame teatre ją stato režisierė Yana Ross. Spektaklio premjera įvyks rugsėjo 20, 21  d. Tai – pirmoji naujojo sezono premjera.

A.Liuga pabrėžė, kad spektaklis „Mūsų klasė“  – nevienadienis sumanymas, o įdomi, savotiška kelionė.

„Pradėjome nuo kelionės į Varšuvą, kur žiūrėjome spektaklį. Tai buvo įžanga į mūsų darbą. Bet – ne ta stilistika. Po to „Mūsų klasę“  žiūrėjome Budapešte. Ir vėl – ne ta stilistika. Kaip, kokiomis priemonėmis šiandien kalbėti apie tas problemas? Prie pjesės norima liestis drąsiai, o kartu ir atsargiai“, - pasakojo  A.Liuga.

Pjesė „Mūsų klasė“ pastatyta daugelyje pasaulio miestų. Kodėl ji tokia aktuali?

Anot spektaklio režisierės Y.Ross, tai – šiuolaikinė drama, gyva istorija, ne klasika, ją parašė šių laikų žmogus. Čia ir yra jos aktualumas.

„Aš ieškojau istorijos liudininkų. Mes dar galime apklausti savo senelius, kaimynus, kaip šie gyveno savo gyvenimą, - pasakojo Y.Ross. – Taip ir čia - klasė, draugai  pragyvena  visą savo gyvenimą kartu nuo vaikystės iki senatvės - beveik visą XX a. Keičiasi jų atmintis, jų požiūris į tam tikrus dalykus. Iš praeities, prisiminimų atsiranda istorija. Tai nėra pjesė apie Lenkiją, kaip „Hamletas“ nėra apie Daniją“.

Režisierė pabrėžė, kad jos spektaklis – ne apie holokaustą. Jame  – žmogaus gyvenimas. O tame gyvenime atsiranda karas, holokaustas, žudynės.  Spektaklio personažai kalba apie nugyventą gyvenimą – reflektuoja.

Kompozitorius Antanas Jasenka neslėpė – pjesė jį sukrėtė. Prieš pradėdamas kurti muziką, jis aplankė Osvencimo koncentracijos stovyklą, Žemuosius  Panerius, kur buvo žudomi ne tik žydai. „Muzika norėjosi parodyti dramą. Todėl atsirado variniai pučiamieji instrumentai, kurie suteikia iškilmingumo.  Atsirado ir mirtis, ir Dievas“, - sakė A.Jasenka.