Sekmadienį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vykusioje šventėje padėka už viso gyvenimo darbus buvo įteikta režisieriui Gyčiui Bernardui Padegimui „už gyvą teatro istorijos ir dabarties jungtį kūrybinėje ir pedagoginėje veikloje“. „Auksinis scenos kryžius“ kaip geriausiam aktoriui skirtas Mantui Zemleckui už vaidmenį Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Dorianas“.

Metų aktore paskelbta Digna Kulionytė už vaidmenis „Žuvėdroje“ ir „Lost Lost Lost“.

Geriausiu 2022 m. dramaturgu paskelbtas Mindaugas Nastaravičius, apdovanotas už pjeses „Miškelis“ ir „Jauno žmogaus memuarai“. Pagal pastarąją pjesę Valstybiniame jaunimo teatre spektaklį pastačiusi Eglė Švedkauskaitė tapo geriausia 2022 m. režisiere.

Geriausiu aktorių ansambliu pripažinti spektaklio „Laukys“ kūrėjai iš Juozo Miltinio dramos teatro. Geriausiu jaunuoju menininku pripažintas aktorius Mantas Bendžius už Berniuko vaidmenį spektaklyje „Pirk dramblį“.

Metų soliste tapo Gunta Gelgotė už Julijos vaidmenį operoje „Lokys“.

Geriausiu šokėju paskelbtas Jeronimas Krivickas, sukūręs vaidmenis spektakliuose „Dievo avinėlis“, „Infra“ ir „Orfėjas, Euridikė“. Metų choreografe tapo Agnija Šeiko (spektaklis „Indigo. Das Schliemann Project“).

Geriausiu teatro kompozitoriumi pripažintas Mantvydas Leonas Pranulis (muzika spektakliui „Sala, kurios nėra“). Už geriausią scenografiją ir kostiumų dizainą apdovanotos Sigita Šimkūnaitė ir Sandra Straukaitė („Edžio pabaiga“ ir „Indigo. Das Schliemann Project“), už videografiją ir šviesų dizainą – Andrius Stasiulis („Indigo. Das Schliemann Project“ ir „Dona Kichotė“).

Didžiausią socialinį rezonansą sukėlusiu spektakliu pripažintas spektaklis „Nemiga“.

Boriso Dauguviečio auskaras už naujų sceninės išraiškos formų paieškas įteiktas „Operomanijos“ prodiuserei Anai Ablamonovai.

Geriausias spektaklis vaikams ir jaunimui – „Tunelis“ (Klaipėdos lėlių teatras, Liublianos lėlių teatras), objektų ir lėlių spektaklis – Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Apie pasaulį“.

Ta proga Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Vilniuje vyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimo ceremonija.

„Labai labai norėčiau, kad visos Lietuvos teatro scenos taptų ne skaidančia, bet jungiančia platforma ir kad toje platformoje dirbtų skirtingos kartos, skirtingi ieškojimai, skirtingi atradimai. Galų gale mus vienija ir bendra vizija, vizija apie pasaulį, kuris yra laisvas, kuris apgynė amžinąsias vertybes, žmogaus teises. To pasaulio dalis yra ir teatras“, – teigė Simonas Kairys.

Pirmąjį apdovanojimą – padėką už viso gyvenimo darbus – jis įteikė režisieriui Gyčiui Bernardui Padegimui „už gyvą teatro istorijos ir dabarties jungtį kūrybinėje ir pedagoginėje veikloje“.

S. Kairys „Auksinį scenos kryžių“ įteikė ir geriausiam 2022 metų dramaturgui Mindaugui Nastaravičiui, jis apdovanotas už pjeses „Miškelis“ bei „Jauno žmogaus memuarai“.

LATGA savo garbės ženklą ir premiją įteikė populiariausiam praėjusių metų dramaturgui Mariui Ivaškevičiui, sekmadienį švenčiančiam 50-metį.

Geriausia praėjusių metų režisiere paskelbta Eglė Švedkauskaitė už spektaklį „Jauno žmogaus memuarai“.

„Auksinis scenos kryžius“ kaip geriausiam aktoriui skirtas Mantui Zemleckui už vaidmenį spektaklyje „Dorianas“. Metų aktore paskelbta Digna Kulionytė už Mašos vaidmenį „Žuvėdroje“.

Geriausiu aktorių ansambliu pripažinti spektaklio „Laukys“ kūrėjai iš Juozo Miltinio dramos teatro.

Metų soliste tapo Gunta Gelgotė už Julijos vaidmenį operoje „Lokys“.

Geriausiu šokėju paskelbtas Jeronimas Krivickas, sukūręs vaidmenis operoje-balete „Dievo avinėlis“, balete „Infra“ ir tarpdisciplininio šiuolaikinio baleto spektaklyje „Orfėjas, Euridikė“.

Geriausiu praėjusių metų teatro kompozitoriumi pripažintas Mantvydas Leonas Pranulis, sukūręs muziką spektakliui „Sala, kurios nėra“, metų choreografe tapo Agnija Šeiko, už darbą šokio spektaklyje „Indigo. Das Schliemann Project“.

„Auksinis scenos kryžius“ už geriausią scenografiją ir kostiumų dizainą teko Sigitai Šimkūnaitei bei Sandrai Straukaitei, dirbusioms spektakliuose „Edžio pabaiga“ ir „Indigo. Das Schliemann Project“.

Didžiausią socialinį rezonansą sukėlusiu spektakliu pripažintas spektaklis „Nemiga“. Jo kūrėjai „Auksinį scenos kryžių“ sakė dovanojantys kariaujančiai Ukrainai.

Geriausiu 2022-ųjų jaunuoju menininku pripažintas aktorius Mantas Bendžius už Berniuko vaidmenį spektaklyje „Pirk dramblį“.

Boriso Dauguviečio auskaras už naujų sceninės išraiškos formų paieškas įteiktas „Operomanijos“ prodiuserei Anai Ablamonovai.

Geriausiu spektakliu vaikams ir jaunimui paskelbtas šviesos ir materijų spektaklis „Tunelis“, objektų ir lėlių spektakliu – darbas „Apie pasaulį“.

„Auksinis scenos kryžius“ už videografiją bei šviesų dizainą skirtas Andriui Stasiuliui, kūrusiam šviesų dizainą spektakliams „Indigo. Das Schliemann Project“ ir „Dona Kichotė“.

Komisija iš viso vertino 102 pasiūlymus skirti „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus.

Premijomis siekiama įvertinti profesionaliojo scenos meno srities kūrėjų, tyrėjų ir kitų meno srities darbuotojų reikšmingiausius praėjusių metų darbus ir išskirtinius profesinius laimėjimus.

Laureatai bus paskelbti ir apdovanoti kovo 26 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) vyksiančioje šventėje. Ten pat bus įteiktas įvertinimas, skiriamas už naujų sceninės išraiškos formų paieškas – atminimo ženklas „Boriso Dauguviečio auskaras“.

Komisijos nariai 2022-uosius vadino jaunųjų kūrėjų metais, kuriais atsiskleidė naujos Lietuvos teatro kartos veidas. „Nepriklausomybės laikotarpiu užaugę menininkai aiškiai plečia savo kasdienio pasaulio ribas už gimtosios šalies sienų, pasaulines aktualijas ne tik įtraukdami kaip nuorodas ar komentarus, bet priimdami jas kaip savo gyvenimo dalį", – mano komisija. Joje – Margarita Alper, Raimonda Bitinaitė-Širvinskienė, Eglė Gudžinskaitė, Sigita Ivaškaitė, Monika Jašinskaitė, Lina Klusaitė, Martynas Petrikas, Evgeniya Shermeneva ir Janina Stankevičienė.

Anot ekspertų, spektakliuose matyti daug komandinės kūrybos ir dėmesio socialiai jautrioms, visuomenėje rezonansą keliančioms temoms. Bendras nominacijų skaičius nepasikeitė, pakito tik kelios nominacijų kategorijos, kurios tiesiogiai susijusios su sukurtais ir pateiktais spektakliais ir išryškėjusiomis tendencijomis.

Šiemet vėl rasta pretendentų į nominaciją „Dramaturgija“, o ryškus aktorių ansambliškumas grąžino nominaciją „Aktorių ansamblis“. Be to, suformuotos nominacijos, jungiančios dvi sritis – „Scenografija ir kostiumų dizainas“, „Videografija ir šviesų dizainas“ – tai esą atspindi vaizdinės idėjos darną ir nedalomumą.

Siekiant ne tik išrinkti geriausius menininkus, bet ir kuo plačiau atskleisti šalies teatro įvairovę, buvo padidintas nominantų skaičius. Be to, nuspręsta ne tik paskelbti „Boriso Dauguviečio auskaro“ laimėtoją, bet ir viešinti pretendentus į šią nominaciją.

PRETENDENTAI Į „AUKSINIUS SCENOS KRYŽIUS“

REŽISŪRA

Naubertas Jasinskas – už spektaklius „Edžio pabaiga“ (Valstybinis jaunimo teatras, VJT) ir „Pelikanas“ (Oskaro Koršunovo teatras, OKT / Vilniaus miesto teatras, VMT, LNDT, rankų šešėlių̨ teatras „Budrugana Lietuva“);

Eglė Kižaitė – už spektaklį „Pirk dramblį“ („Bad Rabbits“, OKT / VMT);

Olga Lapina – už spektaklį „Laukys“ (Juozo Miltinio dramos teatras, JMDT);

Antanas Obcarskas – už spektaklį „Boksas“ (LNDT);

Eglė Švedkauskaitė – už spektaklį „Jauno žmogaus memuarai“ (VJT).

AKTORĖ

Jolanta Dapkūnaitė – už Martos vaidmenį spektaklyje „Sieros magnolijos“ (LNDT);

Digna Kulionytė – už Mašos vaidmenį spektaklyje „Žuvėdra“ (OKT / VMT), tyrinėtojos Dignos ir Yoko Ono vaidmenis spektaklyje „Lost Lost Lost“ (Klaipėdos dramos teatras, KDT);

Alvydė Pikturnaitė – už vaidmenį spektaklyje „Pelikanas“;

Aistė Šeštokaitė – už Katarinos Blum vaidmenį spektaklyje „Prarasta Katarinos Blum garbė“ (Valstybinis Šiaulių dramos teatras, VŠDT).

AKTORIUS

Albinas Kėleris – už Maestro vaidmenį spektaklyje „Sala, kurios nėra“ (JMDT, Panevėžio muzikinis teatras, PMT);

Aurelijus Pocius – už vaidmenį spektaklyje „Pelikanas“;

Gediminas Rimeika – už Tsigano vaidmenį spektaklyje „Boksas“;

Mantas Zemleckas – už Doriano vaidmenį spektaklyje „Dorianas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras, NKDT, Diuseldorfo teatras „D‘Haus“, agentūra EDM).

AKTORIŲ ANSAMBLIS

spektaklyje „Guašas“ (VJT);

spektaklyje „Jauno žmogaus memuarai“;

spektaklyje „Kūnai“ (JMT);

spektaklyje „Laukys“;

muzikiniame performanse „Sporto grupė“ („Operomanija“).

SCENOGRAFIJA IR KOSTIUMŲ DIZAINAS

Sigita Šimkūnaitė – už scenografiją spektakliui „Dona Kichotė“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, KVMT);

Sigita Šimkūnaitė ir Sandra Straukaitė – už scenografiją ir kostiumų dizainą spektakliams „Edžio pabaiga“ ir „Indigo. Das Schliemann Project“ (Šeiko šokio teatras);

Birutė Ukrinaitė – už scenografiją spektakliui „Undinė“ (KVMT);

Renata Valčik – už scenografiją ir kostiumų dizainą spektakliui „Laukys“.

VIDEOGRAFIJA IR ŠVIESŲ DIZAINAS

Arvydas Buinauskas – už šviesų dizainą spektakliui „Orfėjas, Euridikė“ („Tarp tylos“);

Vytautas Jašauskas, Ričardas Žigis, Mykolas Budraitis, Axel Martinez – už videografiją spektakliui „Boksas“ (LNDT);

„Kūrybinė grupė“ – už filmą spektakliui „Scilė nori būti žmogumi“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, VVMT);

Andrius Stasiulis – už šviesų dizainą spektakliams „Indigo. Das Schliemann Project“ ir „Dona Kichotė“;

Vilius Vilutis – už šviesų dizainą spektakliui „Pasirinkimas“ (Vilniaus teatras „Lėlė“).

MUZIKA

Rita Mačiliūnaitė – už muziką spektakliui „Pasirinkimas“;

Agnė Matulevičiūtė – už muziką spektakliui „Jauno žmogaus memuarai“;

Mantvydas Leonas Pranulis – už muziką spektakliui „Sala, kurios nėra“;

Jūra Elena Čedytė ir Albertas Navickas – už muziką spektakliui „Orfėjas, Euridikė“.

SOLISTAS / SOLISTĖ

Marija Arutiunova – už Elisabeth vaidmenį miuzikle „Elisabeth“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras, KVMT);

Kamilė Bontė – už Gabijos vaidmenį operoje-balete „Dievo avinėlis“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, LNOBT, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, LVSO);

Gunta Gelgotė – už Julijos vaidmenį operoje „Lokys“ (KVMT);

Monika PLeškytė – už Džildos vaidmenį operoje „Rigoletas“ (LNOBT, Maskato karališkosios operos teatras ROHM);

Steponas Zonys – už Tito vaidmenį operoje-balete „Dievo avinėlis“.

CHOREOGRAFIJA

Agnietė Lisičkinaitė – už choreografiją spektakliui „Laukys“;

Birutė Letukaitė – už šokio spektaklio „(M)eilės (m)eilėse“ choreografiją (Kauno šokio teatras „Aura“, Kauno rajono muziejus, naujų idėjų kamerinis orkestras NICO);

Martynas Rimeikis – už tarpdisciplininio šiuolaikinio baleto spektaklio „Orfėjas, Euridikė“ choreografiją;

Agnija Šeiko – už šokio spektaklio „Indigo. Das Schliemann Project“ choreografiją;

Gaj Žmavc – už šokio spektaklio „Dona Kichotė“ choreografiją.

ŠOKĖJA / ŠOKĖJAS

Diego Vega Alcala – už vaidmenį šokio spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“;

Anna Chekmarova – už vaidmenį šokio spektaklyje „Dona Kichotė“;

Oksana Griaznova – už vaidmenį šokio spektaklyje „La Calash La Latin-LT“ („Granhøj Dans“, Šeiko šokio teatras);

Marine Fernandez – už vaidmenį šokio spektaklyje „(M)eilės (m)eilėse“;

Jeronimas Krivickas – už Kvedaro vaidmenį operoje-balete „Dievo avinėlis“, vaidmenį balete „Infra“, LNOBT) ir Orfėjo vaidmenį spektaklyje „Orfėjas, Euridikė“.

JAUNOJI MENININKĖ / JAUNASIS MENININKAS

Aktorius Mantas Bendžius – už Berniuko vaidmenį spektaklyje „Pirk dramblį“;

Šokėjas Marius Eidrigevičius – už spektaklio „Vyrsmas“ idėją ir atlikimą (Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“, Kauno miesto kamerinis teatras);

Scenografai Jurgis Paškevičius ir Monika Janulevičiūtė – už scenografiją spektakliui „Jauno žmogaus memuarai“;

Režisierės ir aktorės Armanda Rudelytė, Mingaudė Kotryna Zujutė, Vaiva Ona Makūnaitė, Rugilė Jankauskytė – už dokumentinio spektaklio garsinio pasivaikščiojimo „Iš|m(i)estas“ idėją ir įgyvendinimą („Menų spaustuvė“);

Aktorius Domantas Starkauskas – už Treplevo vaidmenį spektaklyje „Žuvėdra“ (OKT / Vilniaus miesto teatras).

SPEKTAKLIS VAIKAMS IR JAUNIMUI

Spektaklis-žygis „Brūzgynų eilės“ („Teatro istorijos“);

Įtraukusis šokio spektaklis neregiams ir silpnaregiams „Neregėtas pasaulis“ (šokio teatras „Dansema“);

Šviesos ir materijų spektaklis „Tunelis“ (Klaipėdos lėlių teatras, Liublianos lėlių teatras);

Baletas „Užburtos akys“ (LNOBT).

OBJEKTŲ IR LĖLIŲ SPEKTAKLIS

„Apie pasaulį“ (Vilniaus teatras „Lėlė“);

„Dievų archeologija“ (Stalo teatras, Lvivo lėlių teatras „Ir žmonės, ir lėlės“);

„Nykstantys žmogeliukai“ (Kauno valstybinis lėlių teatras);

„Pasirinkimas“ (Vilniaus teatras „Lėlė“).

DRAMATURGIJA

Žygimantas Kudirka – už dramaturgiją korporatyvinei distopijai / probiotinei ekotopijai balsams „Puikus naujas kūnas“ („Operomanija“);

Mindaugas Nastaravičius – už dramaturgiją spektakliams „Miškelis“ (Klaipėdos jaunimo teatras) ir „Jauno žmogaus memuarai“;

Paulina Pukytė – už dramaturgiją spektakliui „Scilė nori būti žmogumi“ (VVMT);

Dovilė Zavedskaitė – už dramaturgiją spektakliui „Pirk dramblį“ („Bad Rabbits“, OKT / Vilniaus miesto teatras).

SOCIALINIO REZONANSO SPEKTAKLIS

„Kauno asamblėja“ (NKDT, „Porte Parole“);

„Nemiga“ („Ž̌uvies akis“);

„Sirenų tyla“ (LNDT);

„Spektaklis, kuris neįvyko“ (Vilniaus senasis teatras).

B. DAUGUVIEČIO AUSKARAS

„Operomanijos“ prodiuserė Ana Ablamonova;

Audioserialo „Šiaurės miestelis“ kūrybinė grupė;

Meno ir mokslo laboratorijos ir Urbanistinio draustinio renginių ciklo MMLAB erdvėje autoriai;

Dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė.

„Kartais atrodo, kad patirtys, kurias išgyvenau scenoje, mane taip pat efektyviai moko gyventi, kaip ir realaus gyvenimo akimirkos. Iš kiekvieno vaidmens vis ką nors pasiimu – idėją, vertybę ar tiesiog įkvėpimą.

Lapkričio 24 d. kartu su 21-uoju pulku iš Gaetano Donizetti komiškos operos atvyksiu į Kauną, kur Nacionaliniame Kauno dramos teatre vėl tapsiu Mari iš „Pulko duktė“. Tad labai tikiuosi, kad publika kuo gausiau ateis į susitikimą su pašėlusia Mari!“ – pasakoja solistė.

– Jūsų sukurti vaidmenys pelnė jums Metų solistės vardą. Ir Sofi operoje „Rožės kavalierius“, ir Mari „Pulko dukteryje“ kovoja už savo meilę ir tikslus. Matyt, sėkmė tikrai aplanko tuos, kurie atkakliai siekia pergalių?

– Negalėčiau pasakyti, kad gyvenime vaikausi pergalių, o dažnai kūrybinis procesas man atneša daugiau laimės nei pats rezultatas. Šiuo atveju sėkmė aplankė ne tik mane, bet ir abiejų pastatymų kūrybines komandas, visus, kurie, kad ir mažiausiu palytėjimu, prisidėjo kuriant šiuos spektaklius. Gal todėl ir jaučiu, kad Auksinis scenos kryžius ne visai priklauso man. Už jį esu skolinga visam būriui menininkų.

Judesyje: spektaklio kūrėjai didelę reikšmę suteikė ir choreografijai. / M. Aleksos nuotr.

– Jūs kilusi iš muzikų šeimos, tačiau susieti savo gyvenimą su muzika nebuvo jūsų pirmasis pasirinkimas?

– Tiesa! Ilgai svajojau apie psichologės kelią, iki šiol mane labai domina ši sritis. Ypač žavėjo kriminalinė psichologija, tačiau taip atsitiko, kad su psichologijos studijoms reikalinga matematika man buvo tikrai prastai (juokiasi).

– Solistės profesiją viename iš interviu pavadinote balansavimu ant lyno. Kodėl?

– Visų pirma todėl, kad dainavimas – kaip sportas: viena bemiegė naktis, fizinis ar emocinis nuovargis, net ne laiku suvalgyti riešutai ar šokoladas gali labai sunkinti darbą. Visada balansuoji ieškodamas geriausios fizinės, psichologinės, galiausiai, balso formos. Labai svarbi disciplina, psichologinė higiena. Pavyzdžiui, jei vakare žiūrint filmą išspausiu ašarą, kitą dieną tai tikrai atsilieps dainavimui. Tačiau kiekvienas dainininkas unikalus ir kiekvieno ištvermė, galimybės, poreikiai taip pat skiriasi. Svarbu gerai pažinti savo kūną ir kaip jis veikia.

– Gal sunkumus palengvina tai, kad turite muzikalią šeimą, kuri visada gali padėti, patarti? Gal kreipiatės patarimų į buvusius dėstytojus, profesijos autoritetus?

Labai svarbi disciplina, psichologinė higiena. Jei vakare žiūrint filmą išspausiu ašarą, kitą dieną tai tikrai atsilieps dainavimui.

– Mano artimiausi žmonės – sužadėtinis, tėveliai ir sesuo – pati geriausia palaikymo komanda. Jie man yra ir atgaiva, ir motyvacija. Turiu keletą nuostabių dėstytojų, korepetitorių, kurių nuomone ir patarimais pasitikiu ir vadovaujuosi.

– Baigdama studijas Londono Karališkojoje muzikos akademijoje sulaukėte kvietimo dalyvauti perklausoje į Ciuricho operos studiją ir buvote į ją priimta. Ciuricho teatre dainavote keliose operose ir parengėte pagrindinių vaidmenų. Gal galima apie juos papasakoti plačiau? Teko dainuoti ir su Edgaru Montvidu?

– Ciuricho operos teatre praleidau dvejus metus. Smagu, kad rudenį ten vėl sugrįšiu, tik šįkart jau viešnios teisėmis: atliksiu Alisos vaidmenį Pierangelo Valtinoni operoje vaikams „Alisa stebuklų šalyje“. Labai džiaugiuosi, kad galėjau dainuoti tokiuose spektakliuose kaip Wolfgango Amadeaus Mozarto opera „Užburtoji fleita“, Georgo Friedricho Händelio oratorija „Belšazaras”, Gaetano Donizetti komiška opera „Viva la mamma” ar Boriso Musorgskio opera „Borisas Godunovas”. Beje, pastarajame ir susibičiuliavome su E.Montvidu. Nors bendrų scenų su juo neturėjome, po jo didžiulės dueto scenos susitikdavome teatro kavinėje paplepėti ir išgerti taurės vyno.

– Jums teko dirbti ir Lietuvos, ir užsienio scenose, pažinti užkulisių gyvenimą. Ar jie labai skiriasi, ko išmokote ar patyrėte?

– Negaliu teigti, kad labai skiriasi. Tiesa, užsienyje darbas daug griežčiau organizuotas vien dėl didesnio teatro darbuotojų ir atvykstančių menininkų skaičiaus. Tai turi ir savų pranašumų, ir trūkumų. Labiausiai nustebino ir nuginklavo operos pasaulio žvaigždžių paprastumas ir žmogiškumas. Jokio susireikšminimo, vien pagarba ir palaikymas kiekvienam kolegai.

– Tarp gausybės savo veiklų ir vaidmenų radote laiko atvykti į savo vaikystės miestą Klaipėdą ir sukurti energingą, geraširdę Mari iš „Pulko duktė“? Ar ši partija kelia daug vokalinių iššūkių solistei?

– Užtenka vien perversti klavyrą, kad suprastum, jog Mari scenoje būna beveik visą operos trukmę ir pailsėti neturi nė penkių minučių. Mari iš dainininkės reikalauja visko: puikaus vokalinio, aktorinio ir fizinio pasirengimo. Visos jos arijos labai skirtingos, o Mari per operą išgyvena visą emocijų skalę – nuo nevilties ir beprasmybės iki meilės euforijos. Man buvo be galo gera sugrįžti į savo gimtąjį miestą ir susipažinti su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru ir jo šiltu kolektyvu, o mėnuo repeticijų man tam tikra prasme buvo kaip atostogos. Laisvu nuo repeticijų laiku godžiai traukiau į plaučius pušimis ir jūra dvelkiantį orą, klaidžiojau jaukiomis Klaipėdos senamiesčio gatvelėmis.

– Kaskart operoje tenka persikūnyti į vieną ar kitą vaidmenį ir įdėti į jį dalelę savo širdies. Ką jūs pasiimate iš tų vaidmenų?

– Kartais atrodo, kad patirtys, kurias išgyvenau scenoje, mane taip pat efektyviai moko gyventi, kaip ir realaus gyvenimo akimirkos. Iš kiekvieno vaidmens vis ką nors pasiimu – idėją, vertybę ar tiesiog įkvėpimą.

Įtampa: Mari scenoje būna beveik visą spektaklį – keičiasi tik jos scenos partneriai. / M. Aleksos nuotr.

– Sakoma, kad kiekvienas solistas turi savo svajonių partiją. Kokia jūsų svajonė?

– Mano svajonių partija galbūt nuskambės labai keistai, nes jos niekada negalėsiu atlikti, mat ji parašyta bosui. Labai norėčiau sudainuoti Mefistofelį Charles‘io Gounod „Fauste”! Iš savo balso tipui skirtų vaidmenų labai laukiu Siuzanos W.A.Mozarto „Figaro vedybose“ ir kada nors Lulu Albano Bergo operoje „Lulu”.

– Kokiose scenose gerbėjai jus galės išgirsti artimiausiu metu?

– Dainuoju Lietuvoje, Šveicarijoje, Austrijoje. Lapkričio 24 d. kartu su 21-uoju pulku iš G.Donizetti komiškos operos atvyksiu į Kauną, kur Nacionaliniame Kauno dramos teatre vėl tapsiu Mari iš „Pulko duktė“. Tad labai tikiuosi, kad publika kuo gausiau ateis į susitikimą su pašėlusia Mari!

Šiuo metu K. Łuszczyk dirba su Eva Bauchman, režisuojančia Franzo Josepho Haydno operą, jos premjera vyks Lodzėje (Lenkija) ir Trondheime (Norvegija). Artimiausiu metu šviesų dailininkė turi nemažai veiklų, tarp jų ir grįžimas į Lietuvą, kur rudenį vyks dar vieno Klaipėdoje gimusio A. Dudos-Gracz spektaklio premjera.

– Mums kalbantis jau esate grįžusi į Lenkiją, ar jau apsipratote su mintimi, kad parsivežate aukščiausią scenos meno įvertinimą Lietuvoje. Kaip jaučiatės apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“?

– Tai vis dar šiek tiek nerealu. Esu labai sujaudinta ir pagerbta, kad komisija nutarė šį apdovanojimą skirti man. Tai buvo ypatinga akimirka. Darbas ties šiuo spektakliu – svarbiausias momentas mano kūrybinėje karjeroje, tad apdovanojimas yra nuostabus šio darbo patvirtinimas.

– Spektaklį kūrėte Klaipėdoje, ar tai buvo pirmas jūsų darbas šiame mieste? Kaip jums sekėsi dirbti kitoje šalyje, supamai kita kalba kalbančių nepažįstamųjų, kokį įspūdį paliko pats teatras, jo techninės galimybės ir komanda?

– Pati prieš tai nesu lankiusis Klaipėdoje, bet mano kurtos šviesos čia jau buvo – „TheATRIUM“ festivalyje.

Taip pat daug keliavau su Krzysztofo Warlikowskio teatru kaip jo asistentė, tad dirbti svetur man ne problema. Bet Klaipėda buvo iš tiesų, sakykime taip, teatro disneilendas. Tikrai linkiu kiekvienam teatro kūrėjui nors kartą gyvenime patirti tokias darbo sąlygas ir tokį ypatingą bendravimą. Absoliučiai unikalu. Techninės specifikacijos ir komanda Klaipėdos dramos teatre buvo tobuli. Visa komanda neįtikėtini profesionalai.

Atsiimdama apdovanojimą minėjau, kad turėjau patį geriausią šviesų pulto operatorių Stasį Jamantą, kūrybingą, atidų šviesos pokyčiams, labai susifokusavusį į savo darbą ir supratingai žiūrintį į begalę mano frustracijų kūrybiniame procese.

Jau nemažai kalbėjau apie jį, bet tikiu, kad turime padėkoti žmonėms, su kuriais dirbame. Spektaklio kūrime dalyvauja daugybė žmonių ir kiekvieno indėlis turi ypatingą reikšmę.

Ir esu nepaprastai laiminga, kad kartu su A. Duda-Gracz greitai vėl grįšime į Klaipėdą.

Katarzyna Łuszczyk. D. Matvejevo nuotr.

– Spektakliui sukūrėte tirštos tamsos pasaulį, jį skrodžianti šviesa – beveik dieviška. Kaip priėmėte jums tekusią užduotį?

– Pripažinsiu, kad tai buvo sunkiausias turėtas darbas. Pasiruošti jam prireikė daugiau nei metų. Kiekvieną dieną tuos metus disciplinuotai studijavau paveikslus. Diena po dienos. Ir tada buvo labai sudėtinga akimirka, kai pradėjau dirbti ir supratau, kad imuosi neįmanomos misijos.

Jis turėjo ugnį ir tamsą. Aš turėjau LED šviesas ir juodas sienas teatre. Bandymus scenoje atkurti Caravaggio genialumą lydėjo frustracija. Su Stasiu skyrėme daug laiko studijuodami šviesą ir angelus.

Tai buvo tikrai sunkus darbas, bet ne tik techninis – sunkus darbas su savo ambicijomis ir ego. Caravaggio šviesa yra tokia meistriška, kad pasiekus nors dalelę tos meistrystės apima pasitenkinimo jausmas.

– Scenoje atkuriami ikoniški baroko paveikslai, kas jums pačiai buvo didžiausias iššūkis. Gal galite išskirti kurį nors labiausiai prikausčiusį kūrinį?

– Visi jie buvo vienodai daug reikalaujantys iš manęs. Galiu prisiminti tik patį pirmąjį, kurį pavyko „sugauti“ – tai „Šv. Mato pašaukimas“. Pamenu oda nubėgusį šiurpą, kai pamačiau tą sceną su aktoriais, ir kas tuomet sukosi galvoje – gerai, turiu pirmas 15 sekundžių iš dviejų valandų trukmės spektaklio.

Bet vis tiek jutau didelę laimę.

– Rašydamas apie šį spektaklį teatro kritikas Tomasz Domagała minėjo, kad šviesa jame toks pat veikėjas kaip ir aktoriai. Ar sutinkate su tokiu pastebėjimu?

– Taip, sutinku. Prieš pradedant darbus ties spektakliu Agata man parašė: „Šviesa niekada nebuvo tokia svarbi kaip šiame spektaklyje, bet tikiu, kad tu gali su tuo susidoroti.“

Šviesa yra viskas ir turi galią pakeisti viską.

– Kokia jūsų asmeninė filosofija apie šviesą teatre?

– Šviesa yra viskas ir turi galią pakeisti viską. Su geru apšvietimu spektaklis iškart gerėja. Su labai geru apšvietimu net ir nekokia scenografija atrodys gerai. Lygiai taip pat su prastu apšvietimu viską galima sunaikinti. Esu labai prasta teatro žiūrovė – nuolat pastebiu visas klaideles. Nebent žiūrėčiau Dmitris Papaioannou kūrinį. Tuomet žiūriu be žado ir tiesiog noriu daugiau. (savaitgalį Vilniuje buvo rodomas D. Papaioannou „Transverse Orientation“ – aut. p.).

– „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ yra labai emocionali teatrinė patirtis, daug atsiliepusiųjų mini ritualo, misterijos pojūtį. Kokias būsenas jums pačiai iššaukė šis kūrinys?

– Buvau taip giliai įsitraukusi į savo darbą, susifokusavusi į tikslą, kad ilgą laiką niekam kitam neturėjau erdvės. Esu visiškai įsimylėjusi šio spektaklio aktorius, tai – nuostabūs žmonės, jie labai sunkiai dirbo ir visada užima tikslias pozicijas. Jei sakoma, kad šviesos puikios – jos tokios yra ir dėl to, kad aktoriai tobulai atlieka savo darbą.

– Minėjote, kad su A. Duda-Gracz dirbate jau 13 metų. Kaip apibūdintumėte jūsų kūrybinę partnerystę?

– Taip, 13 metų ir daugiau nei 25 spektakliai. Tai buvo ilga kelionė – Agata yra visko, ką kuriame, priežastis ir centras. Ji – svarbiausias elementas. Be jos, nieko nebūtų. Aš esu vienintelė, su kuria ji dirbo ties vizualine šio spektaklio raiška. Ji kūrė scenografiją ir kostiumus, aš kūriau šviesas. Mes kartu augame ir mokomės viena iš kitos. Iš jos labai daug išmokau ne tik apie teatrą, bet ir apie gyvenimą. Esame artimos draugės. Aišku, pasitaiko sunkių akimirkų – tiek ilgai dirbant kartu, tai normalu.

Dirbame kartu, kalbame apie naujus projektus, keliones. Visada jaučiu, kad turiu daug kūrybinės autonomijos, jaučiuosi gerbiama ir jaučiu režisierės švelnumą man.

Ir ji man padovanojo nuostabią dovaną, labiausiai netikėtą dovaną gyvenime – šį susitikimą su Caravaggio.

– Jūsų kalba atsiimant apdovanojimą buvo jaudinanti, kalbėjote apie karą Ukrainoje. Jūsų šalis skiria daug jėgų Ukrainos palaikymui, taip pat ir mūsiškė. Kaip pati sau karo akivaizdoje apsibrėžėte meno prasmę?

– Ruošdamasi kalbą norėjau pagerbti visus, dirbusius ties spektaklio kūrimu, bet taip pat neįsivaizdavau, kad galėčiau nepaminėti karo Ukrainoje. Tai fundamentalu. Pirmiausia, esame žmonės ir tik po to menininkai. Turime žinoti, kas svarbiausia gyvenime ir, turėdami progą pasisakyti, turime kalbėti būtent apie tai, kas svarbiausia.

Kitą dieną po ceremonijos viešbutyje valgiau pusryčius ir pamačiau, kaip atėjo Marina Abramovič. Priėjau ir turėjome labai gražų pokalbį – šį susitikimą įvardinčiau kaip antrą savo apdovanojimo dalį.

Norėčiau čia pacituoti jos žodžius iš „Wmagazine“: „Man tikrai skauda. Taip stipriai skauda, nes karas skaudina iš esmės. Ukraina gali būti Sirija, bet kuria vieta. Kai kuri kūrinį, žinutę jame, turi kurti tai, kas iš tiesų yra transcendentiška, kas gali būti naudojama daugybe būdų taip, kaip tuo metu to reikia visuomenei.“

Man įstrigo ir tai, ką ji pasakė Kaune: „Nesvarbu ką darytume, labai aiškiai suvokiu, kad pabundu čia ryte ir mes ribojamės su Baltarusija, ir Baltarusija turi sieną su Ukraina bei karu.“

Kaip praneša Kultūros ministerija, premijomis siekiama įvertinti profesionaliojo scenos meno srities kūrėjų, tyrėjų ir kitų meno srities darbuotojų reikšmingiausius 2021 metų darbus ir išskirtinius profesinius laimėjimus. Konkurso laureatams įteikiami atminimo ženklai „Auksiniai scenos kryžiai“, o už naujų sceninės išraiškos formų paieškas – atminimo ženklas „Boriso Dauguviečio auskaras“.

Kaip pažymėjo komisijos nariai, šiemet vertinimui buvo pateiktas iki šiol didžiausias scenos darbų skaičius – 120, iš viso į „Auksinių scenos kryžių“  nominacijas išrinkta trisdešimt procentų pateiktų darbų. „Auksinių scenos kryžių“ komisijai pristatyti spektakliai vertinti remiantis atnaujintais Profesionaliojo scenos meno premijų skyrimo nuostatais.

„Pagal juos nuo šiol sudaromi ne geriausiųjų trejetukai, o kiekvienoje kategorijoje išskiriama iki penkių pozicijų. Komisija kūrėjo įtraukimą į nominaciją traktuoja jau kaip įvertinimą, tad dabar šis nominacijų skaičiaus praplėtimas leidžia į geriausių metų darbų sąrašą įtraukti daugiau kūrėjų ir atkreipti dėmesį į jų kūrybą“, – akcentavo komisijos nariai.

Jie pažymi, kad bendras nominacijų skaičius (septyniolika) nepasikeitė, pakito tik kelios nominacijų kategorijos, kurios tiesiogiai susijusios su sukurtais ir pateiktais spektakliais bei išryškėjusiomis tendencijomis. Pavyzdžiui, komisijos sprendimu vietoje pernai sukurtos „Aktorių ansamblio“ nominacijos šiemet atsirado „Nepagrindinis vaidmuo“, o „Vaizdo projekcijų menininko“ nominaciją pakeitė kostiumų dailininkai. Į „Šokėjos / Šokėjo“ nominaciją pateko tik moterys kūrėjos, o „Jaunosios menininkės / Jaunojo menininko“ – tik vyrai. Tą, pasak komisijos narių, vėlgi padiktavo sukurti darbai.

Konkursui pateiktus darbus vertino: Margarita Alper (komisijos pirmininkė), Silvija Čižaitė-Rudokienė, Monika Jašinskaitė, Lina Klusaitė, Rasa Murauskaitė, Martynas Petrikas, Jevgenija Šermeniova, Janina Stankevičienė, Birutė Ukrinaitė-Garbačiauskienė.

Kultūros ministerija skelbia nominantų sąrašą. „Auksiniai scenos kryžiai“ iš šio nominantų sąrašo išrinktiems laureatams bus įteikti kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Renginyje tai pat bus paskelbti Padėkos premijos ir atminimo ženklo „Boriso Dauguviečio auskaras“ laureatai.

Režisūra

Agata Duda-Gracz už spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (Klaipėdos dramos teatras);

Tomi Janežič už spektaklį „Dėdė Vania“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras);

Grzegorz Jarzyna už spektaklį „Soliaris 4“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras);

Elmārs Senkovs už spektaklį „Varovai“ (Klaipėdos dramos teatras);

Gintaras Varnas už spektaklį „Puikus naujas pasaulis“ (Valstybinis jaunimo teatras, teatras „Utopia“).

Moters vaidmuo

Ilona Kvietkutė už Sonios vaidmenį spektaklyje „Dėdė Vania“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras);

Indrė Patkauskaitė už Jelenos Andrejevnos vaidmenį spektaklyje „Dėdė Vania“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras);

Nelė Savičenko už Lolos vaidmenį spektaklyje „Miegantys“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras);

Aistė Zabotkaitė už Majos vaidmenį spektaklyje „Miegantys“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

Vyro vaidmuo

Andrius Bialobžeskis už Vyto vaidmenį spektaklyje „Detoksikacija“ (Oskaro Koršunovo teatras);

Darius Meškauskas už Luko vaidmenį spektaklyje „Varovai“ (Klaipėdos dramos teatras);

Martynas Nedzinskas už Astrovo vaidmenį spektaklyje „Dėdė Vania“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras);

Dainius Svobonas už Pero Giunto vaidmenį spektaklyje „Peras Giuntas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras);  

Sigitas Šidlauskas už Donaldo vaidmenį spektaklyje „Vasaros vapsvos gelia mus net rudenį“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras).

Nepagrindinis vaidmuo

Arvydas Dapšys už Serebriakovo vaidmenį spektaklyje „Dėdė Vania“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras);

Eglė Mikulionytė už Osės ir Sagų liejiko vaidmenis spektaklyje „Peras Giuntas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras);  

Toma Vaškevičiūtė už Ditos ir Ditos-Marijos vaidmenis spektaklyje „Miegantys“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

Scenografija

Agata Duda-Gracz už scenografiją spektakliui „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (Klaipėdos dramos teatras);

Branko Hojnik už scenografiją spektakliui „Dėdė Vania“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras);

Lili Izsak už scenografiją spektakliui „Peras Giuntas“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras);      

Fabien Lede už scenografiją spektakliui „Soliaris 4“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras);

Vytautas Narbutas už scenografiją spektakliui „Puikus naujas pasaulis“ (Valstybinis jaunimo teatras, teatras „Utopia“)

Kostiumai

Anna Axer-Fijalkowska už kostiumus spektakliui „Soliaris 4“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras);

Dainius Bendikas už kostiumus spektakliui „Miegantys“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras);

Agata Duda-Gracz už kostiumus spektakliui „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (Klaipėdos dramos teatras);

Marina Sremac už kostiumus spektakliui „Dėdė Vania“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras);

Juozas Statkevičius  už kostiumus spektakliui „Puikus naujas pasaulis“ (Valstybinis jaunimo teatras, teatras „Utopia“).

Šviesos 

Arvydas Buinauskas už šviesas spektakliui „Endurance“ (Menų spaustuvė);

Katarzyna Łuszczyk už šviesas spektakliui „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“ (Klaipėdos dramos teatras);

Aleksandr Prowalinski už šviesas spektakliui „Soliaris 4“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras).

Muzika

Zita Bružaitė už operą „Guliverio kelionės“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras);

Dominykas Digimas už muziką spektakliui „Puikus naujas pasaulis“ (Valstybinis jaunimo teatras, teatras „Utopia“);

Žibuoklė Martinaitytė už muziką muzikos ir judesio instaliacijai „Salos“ (Šeiko šokio teatras);

Agnė Matulevičiūtė už muziką spektakliui „me two / Savoj Krūvoj“ (Urbanistinio šokio teatras „Low Air“);

Maximilianas Oprishka už muziką spektakliui „Endurance“ (Menų spaustuvė).

Solistė

Gabrielė Bukinė už Violetos Valeri vaidmenį operoje „Traviata“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras);

Lina Dambrauskaitė už Sofi vaidmenį operoje „Rožės kavalierius“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) ir Mari vaidmenį operoje „Pulko duktė“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras);

Jelena Kordic už Oktaviano vaidmenį operoje „Rožės kavalierius“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras).

Solistas

Egidijus Bavikinas už Alfredo Žermono vaidmenį operoje „Traviata“ (Kauno valstybinis muzikinis teatras);

Edgaras Montvidas už Alfredo Žermono vaidmenį operoje „Traviata“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras);

Albert Pesendorfer už barono Ochso vaidmenį operoje „Rožės kavalierius“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras);        

Mindaugas Zimkus už Dr. S. vaidmenį neurologinėje operoje „Vyras, kuris palaikė savo žmoną skrybėle“ (Kosmos Theatre).

Šokis

Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė už šokio ekskursiją „Einu pirkti pieno“ („Be kompanijos“);

Vytis Jankauskas už spektaklį „Nematomas šokis“ (Vyčio Jankausko šokio teatras);

Karine Ponties už spektaklį „Prarasti / Namai toli nuo namų“ (Kauno šokio teatras „Aura“);     

Mantas Stabačinskas už choreografiją ir judesį spektakliams „Puikus naujas pasaulis“ (Valstybinis jaunimo teatras, teatras „Utopia“), „Soliaris 4“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras), „Šventė“ (Oskaro Koršunovo teatras).

Šokėja/ šokėjas

Agnietė Lisičkinaitė už šokio vyksmą „Hands up“ („Be kompanijos“);

Natsuho Matsumoto už vaidmenį spektaklyje „Prarasti / Namai toli nuo namų“ (Kauno šokio teatras „Aura“);

Vilma Pitrinaitė už spektaklį „Tai ne tavo sapnas“ („Šokančio ruonio kompanija“);

Julija Stankevičiūtė už Pirmosios moters vaidmenį balete „Šventasis pavasaris“ (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras);

Giedrė Subotinaitė  už vaidmenis spektakliuose „Maži stebuklai pagal vaikus“, „Metų laikai“, „Miškas“ (šokio teatras „Dansema“). 

Jaunoji menininkė / Jaunasis menininkas 

Operos solistas Kšištof Bondarenko už Dr. P. vaidmenį neurologinėje operoje „Vyras, kuris palaikė savo žmoną skrybėle“ (Kosmos Theatre);    

Režisierius  Naubertas Jasinskas už spektaklį „bowel“ (Kauno miesto kamerinis teatras);      

Kompozitorius  Mantvydas Pranulis už patyriminės šiuolaikinės operos „S’Anatomia“ sukūrimą (Kosmos Theatre ir Kauno miesto kamerinis teatras);

Aktorius  Matas Sigliukas už Džono vaidmenį spektaklyje „Puikus naujas pasaulis“ (Valstybinis jaunimo teatras, teatras „Utopia“).

Spektaklis vaikams ir jaunimui

„Emilių Emilis“  (spektaklis 8–12 metų vaikams, Nacionalinis Kauno dramos teatras);

„Me two / Savoj krūvoj“  (šokio spektaklis vyresniems nei 12 metų vaikams, urbanistinio šokio teatras „Low Air“);

„Miškas“  (interaktyvus šokio spektaklis 6–18 mėnesių kūdikiams, šokio teatras „Dansema“);

Objektų ir lėlių teatro spektaklis 

„Burbuliuko meilė“  (Stalo teatras);

„Debesys“  (Vilniaus teatras „Lėlė“);

„Dievų miškas“  (Kauno valstybinis lėlių teatras);

„Kavos malūnėlis“  (Vilniaus teatras „Lėlė“);

„Lizdas“  (Vilniaus teatras „Lėlė“).

Reikia norėti ir nebijoti auditorijai atsiverti. Net ir per savo klaidas, sako ji. Nuo rudens scenos meno paslaptis perduosianti Europos humanitarinio universiteto (EHU) Teatro meno raiškos ir vaidybos programos studentams A.Gintautaitė žodžių nesaldina ir savo studentams ketina sakyti tiesą: aktoriaus profesija yra sunki, bet įdomi.

– Nuo rudens dėstysite EHU studentams. Ką norėsite jiems pasakyti per pirmąją paskaitą?

– Norėčiau garsiai pasakyti: "Sveiki, homos creativus!" Pakartočiau savo dėstytojo, mano įkvėpėjo Jurijaus Alšico pasisveikinimą. Mokiausi pas jį Berlyne, World Theatre Training institute Akt-Zent. Iš jo daug išmokau, kaip dirbti su studentais. Pirmiausia, kaip ir jis, pasakysiu: čia tikrai nepajusite, kad žinau daugiau nei jūs. Turite pamiršti, kad žinių kiekis galvoje yra prioritetas. Kūrybiškumą nusako gebėjimas tas žinias panaudoti. Ir mano, ir jūsų. Aš kursiu aplinkybes, kuriose jūsų ir mano žinios bus naudojamos išvien. Ir tik darbo proceso metu mes pažinsime vieni kitus. Pabandome?

– Per karantiną iš aktorių ir apie aktorius buvo mažai girdėti. Kaip šiandien apibrėžtumėte aktoriaus vietą visuomeninėje erdvėje ir kultūros lauke?

– Apibrėžti vietą, kai daugiau nei metus esi prastovoje, sudėtinga. Absoliutinti nenoriu, bet manau, kad dabar galime tik reflektuoti, kas gi čia buvo per tą pauzę? Ar aktoriaus vietos išsaugojimo instinktai įsijungė, o gal kaip tik supratome, kad aktoriams buvome suteikę per daug prasmės ir įvaizdinės formos. Nežinau. Per tuos metus būta akimirkų, kai aiškiai supratau savo profesijos nebūtinybę pasaulyje. Dabar, kaip jau sakiau, galime tik jautriau įsiklausyti, ko iš tiesų kultūros laukui trūksta, o ne pulti užsiimti saviraiška.

– Kultūra, o ir aktorius, be jokios abejonės, galėtų būti svarbūs, kai sprendžiamos socialinės visuomenės problemos? Ar pastebite, kad Lietuvoje tai vyksta?

– Vyksta. Stebiu pasaulinius įvykius, matau tendenciją – jei aktorius yra žinomesnis, jo pasakytų kalbų klausoma. Ar visada išgirstama – jau kitas klausimas. Esu labiau linkusi tikėti, kad aktorius galėtų būti svarbus, kai sprendžiamos socialinės problemos, bet laikantis sąlygos, kad jis tai daro pagal savo kompetenciją. Na, būtent per kūrybiškai atrastus komunikavimo su visuomene ir valdžia būdus. Kai aktorius – ne politikas, ne statybininkas, ne gamtosaugininkas, o kūrėjas. Jis sugeba sukurti tokį kultūrinį įvykį (ir nebūtinai tai tik performansas), kad žiūrintieji jo mintis išgirsta, jas reflektuoja ir imasi veiksmų. O juk tarp žiūrovų tikrai esama kiekvienos srities specialistų. Man būtų visiškai nepriimtina, jei statyti nemokantis aktorius imtųsi statyti ligoninę. Arba nestudijavęs teisės aktų pradėtų teisti arba advokatauti. Kalbu ir apie laisves, ir apie teises. Kol neišmanau, neturiu teisės imtis veiksmų, turiu tik laisvę tyrinėti, telkti ir jungti pajėgas, kurios padėtų siekti tikslo.

Išsirengti dabar daug kas gali. Pašokti, padainuoti – irgi. Bet pakerėti?

– Kuo jus pačią sužavėjo aktorystė? Kas įkvėpė rinktis šią profesiją? Ir ką atsakytumėte tam, kuris klausia – būti ar nebūti aktoriumi?

– Apie aktorystę nedaug žinojau, rinktis šią profesiją įkvėpė prigimtinis noras klausti, klausti ir klausti, kodėl viskas taip yra gyvenime? Nuo mažens turėjau daugybę klausimų apie žmonių elgesį, apie tai, kas vyksta pasaulyje. Anuomet esu prirašiusi daugybę dienoraščių, eilėraščių, daug skaitydavau, bet net ir tada jaučiausi lyg persisunkusi šiais klausimais. Kai žiūrėdavau filmus ar televizijos spektaklius, man atrodydavo, kad aktoriai į kai kuriuos man rūpimus klausimus atsako ne tiesiogiai, o per pojūčius. Pažiūrėdavau filmą ar spektaklį ir man tarsi palengvėdavo. Galvodavau: įdomu, matyt, jiems ten, aktorystėje. Tačiau, atrodo, iki galo ir nesuvokiau, kad tai iš tiesų – profesija. Taigi tiems, kurie dar galvoja, pasakyčiau – ir dar pagalvok. O tie, kurie yra pašaukti, patys ateis. Bet juk sakoma: "Daug pašauktųjų, bet mažai išrinktųjų..." Tiesą jiems sakyčiau.

– Kokių prisiminimų likę iš studijų metų? Ar liko atmintyje pirmasis vaidmuo tikroje teatro scenoje?

– Prisiminimai labai migloti, senokai tai buvo. Tik pamenu, kad labai anksti, antrame kurse, patekau į profesionaliąją sceną. Buvo toks spektaklis "Labas Sonia, Nauji metai". Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas pakvietė visą mūsų kursą, o man skyrė Sonios vaidmenį. Ir tai buvo toks dvigubas mokymasis profesijos – su profesionaliais aktoriais, taip pat ir su vadovėliais, kirčiuotėmis, solfedžiu. Buvo daug įtampos – mūsų kursui buvo dėstomas sustiprintas muzikinis parengimas, turėdavome atsiskaityti, o čia jau – spektakliai, gastrolės. Taip traukė mokytis iš profesionalų tikroje scenoje. Nepamirštamas šitas vaidmuo ir šitas spektaklis. Ir viskas, kas nutiko pirmąjį kartą, – nepamirštama.

Jei žiūrėsime filosofiškai, prisiminimai neturi jokios prasmės, tačiau jie reikalingi aktoriaus profesijai, o emocinė atmintis yra vienas iš aktorystės variklių. Visas teatrinis veiksmas yra žaidimas prisiminimais...

– Kadaise mokėtės aktorystės, dabar pati mokote būsimus aktorius. Ar galima nubrėžti pokyčių liniją – ar keičiasi aktorystės suvokimas, studentų lūkesčiai ir norai?

– Prieš keletą metų išleidau aktorių ir režisierių kursus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tai ir man buvo tokia mini prastova. Tačiau, kiek prisimenu iš to laiko, – į stojamuosius egzaminus ateina daug keistai ir klaidingai suvokiančių šią profesiją. Užtat tie, kurie lieka studijuoti, absoliučiai suvokia, kad nori tik vieno – jog žmonės jais patikėtų. Nes nėra stipresnio vertinimo kriterijaus. To mes ir mokomės aktorystėje – kuo geriau apgaudinėti, kad patikėtų (šypsosi). Kalbant rimčiau, norai ir lūkesčiai per studijų metus keičiasi, nes labiausiai šioje profesijoje studijuoji pats save... Jaunojoje kartoje, kalbu ne vien apie studentus aktorius, vis dažniau matau didžiulį norą save rodyti, o ne studijuoti save, savo psichofizinius duomenis, emocinius lūžius. Taip, jaunieji dažniau vaikšto pas psichoterapeutus, bet savęs pažinimas aktorystėje yra kaip duona kasdienė. Ir procesas – viešas, o ne vykstantis patogiai užsidarius kabinete. Reikia norėti ir nebijoti auditorijai atsiverti. Net ir per savo klaidas.

– Ar galite pasakyti, kas yra geras aktorius? Kokios savybės jam yra būtinos?

– Geras aktorius man yra Neapibrėžiamas. Žiūriu į jį, klausausi ir atsiduodu jo kerams.

Aktorystėje būtina drąsa. Drąsa eiti nepažintais tyrinėjimo takeliais ir apnuoginti vidaus pasaulį. Būtent – vidinį. Išsirengti dabar daug kas gali (šypsosi). Pašokti, padainuoti – irgi. Bet pakerėti? Lygiai taip pat aktoriui svarbu empatija ir dėmesio valdymas.

– Jums pavyksta vytis laiką ir išlikti modernia aktore. Kas padeda? Kodėl aktoriui svarbu nesustoti vietoje?

– Modernia? Na, savęs aš nelaikau modernia. O dėl nesustojimo vietoje – sutinku. Labai bijau sustoti. Šita pasaulinė suirutė privertė iš esmės tai pajusti. Bet paėmiau savo baimę už ragų, sėdau ant dviračio ir radau naują būdą, kaip dirbti! Kiek visokių pratimų, sumanymų, repeticijų pravedžiau savo galvoje važiuodama dviračiu! Buvo vaikščiojimo periodas, nueidavau po 10 km. Įrodžiau sau, kad niekas nesustojo, o aš vis dar domiuosi žmogumi pasaulyje ir teatre. Labai daug įvairių sričių nagrinėju: neuromokslus ir politiką, kriminalistiką ir socialines medijas, komunikaciją. Čia gal ir pakastas tas modernumas bei laiko vijimasis. Tiesiog neprarandi susidomėjimo, nesakai, kad, štai, jau žinau! Vieną dieną žinai, o kitą dieną ir vėl prisisemi naujos drąsos judėti nežinomo dalyko, to, ką manei sužinojęs, link.

– Ar mėginate sudėlioti savo vaidmenis į lentynėles, o savo karjerą – į etapus? Ar tiesiog leidžiate nešti kūrybos srovei?

– Na, čia aišku ir taip... Be dėlionės į lentynėles, pasakysiu, kad darbo teatre anksčiau turėjau daugiau. Yra buvę etapų, kai dirbau net keturiuose teatruose ir dar radijuje laidas vedžiau, garsinau. Dabar leidžiu kūrybos srovei nešti mane, bet ji truputį... sūkuriuoja vietoje. Gal dėl to, kad esu laisvai samdoma aktorė, o teatrai dažniau kviečia etatinius. Bet, tikiu, viskas pajudės, stos į savo vietas.

– Turite ne vieną Auksinį kryžių. Ką aktoriui reiškia apdovanojimai? Juk kurdama vaidmenį apie tai tikriausiai negalvojate?

– Turiu jau tris Auksinius kryžius. Pastarąjį gavome visas mūsų aktorių ansamblis už spektaklį "Respublika". Dirbdama nė karto negalvojau apie kryžius, bet gavusi kaskart klykdavau vis garsiau iš džiaugsmo. Net įrašų yra išlikę (juokiasi). Džiaugiuosi nuoširdžiai, nes apdovanojimas – visada netikėta, tai įvertinimas, leidžiantis bent trumpam pamiršti visus kompleksus. O toliau – vėl darbas su savimi. Du mano kryžiai saugiai guli pas tėvus, aš jų netgi gerai neapžiūrėjau. Man svarbiausia, kad būtų įdomaus darbo, kad manęs tokios, kokia esu, reikėtų.

Kurdamas vaidmenis žmogus kartais pameta save, prisijaukina, pavyzdžiui, viršesnio vaidmenį, prisimeluoja ir patiki, kad yra savo apdovanojimų ar vaidmenų nešiotojas.

– Esate gražiai pasakiusi, kad kolega Arūnas Sakalauskas išmokė: aktoriuje neturi dingti žmogus. Ką duoda aktorius žmogui ir žmogus – aktoriui?

– Taip sakydama norėjau pabrėžti vieną vertybę, kuri yra svarbi bet kurioje profesijoje. Ypač aktorystėje. Kurdamas vaidmenis žmogus kartais pameta save, prisijaukina, pavyzdžiui, viršesnio vaidmenį, prisimeluoja ir patiki, kad yra savo apdovanojimų ar vaidmenų nešiotojas. Mano supratimu, nešti žmogus turi tik krepšį arba vaiką ant rankų, o ne Auksinį kryžių ar žiūrovų aplodismentų įrašus. Kalbėjau apie vertybę, kai žmogus atviras savo netobulumu. Labai jaučiu tuos, kurie neapsikrovę titulais ar vaidmenimis, o tie, kurie mane keri scenoje, yra daugiau nei aktoriai...

Kovo mėnesį aktorius pelnė aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą – Auksinį scenos kryžių už nuopelnus teatro menui ir dar tikrai neketina sumažinti tempo. Atnaujintoje muzikinėje programoje suskambės ir visiškai nauji V. Bagdono kūriniai, ir legendiniai „Vaikystės šviesa“, „Mano senai mokyklai“, „Sapnas apie motiną“. Scenoje meistras pasirodys su profesionaliais muzikantais – gitaristu – virtuozu Gintaru Šulinsku bei kontrabosininku Eugenijumi Kanevičiumi.

Nors intensyvus meninis aktoriaus gyvenimas vis dar padalintas tarp dviejų šalių – Lietuvos ir Rusijos (aktorius vaidina Maskvos ir Sankt-Peterburgo teatruose, dažnai kviečiamas filmuotis kine), jame visada atsiranda vietos muzikai. Nuo 2013 metų aktyviai pradėjęs koncertuoti ir rengti autorinius vakarus Vladas Bagdonas kaskart nustebindavo publiką naujomis dainomis. Produktyvus laikotarpis davė savo vaisių – pribrendo medžiaga dainų rinkiniui. Tuo labiau ir žiūrovai buvo nekantrūs, vis klausinėdami apie diską. Lyginant su 2009 m. išleista plokštele „Žingsniai dainoje“, kurioje skamba kitų autorių sukurti kūriniai, naujas albumas įdomus vien tuo, kad jame skamba išskirtinai tik Vlado Bagdono parašytos dainos, pasodrintos smuiko, kontraboso, gitaros ir fortepijono garsais. Dainose atsirado naujos temos, pakito stilistika, bet kūrėjo braižas išliko tas pats – atpažįstamas, gilus, hipnotizuojantis balsas, neįkyriai, jautriai skambanti gitara, ironiškos ir rimtos, daugiabriaunės dainos – pasakojimai. Toks bus ir koncertas – pokalbis su žiūrovu: įtaigus, išmintingas, subtilus, melodingas ir viltingas.

Vladas Bagdonas – aktorius, palikęs ryškius pėdsakus teatro ir kino istorijoje, Lietuvos kultūroje. Profesijos fanatikas, kurio gyvenimas neįsivaizduojamas be scenos, o susitikimai su žiūrovais yra kaip gryno oro gurkšnis, jau ilgus dešimtmečius ištikimai tarnauja scenai ir jos mūzoms. Jo sukurti vaidmenys sukrečia ir apvalo, neša šviesą, apnuogina stipriausias ir silpniausias žmogaus savybes, ir, kas svarbiausia kūrėjui, niekada nepalieka žiūrovo abejingu. Artisto dainos yra klausomos ir mylimos, o susitikimai su meistru – laukiami ir praturtinantys.

Į koncertą kviečia geros muzikos ekspertai „Bardai LT“.

Bilietų kaina: 8 Eur, 10 Eur, 12 Eur, 15 Eur, 20 Eur

Bilietus platina „Tiketa“ bei likus 1 val. iki koncerto pradžios vietoje.

Jis yra dirbęs su grupėmis „Pet Shop Boys“, „Rammstein“ ir „Faure Quartet“, reperiu Snoop Dogg, skirtingais simfoniniais ir kameriniais orkestrais, kūręs muziką nebyliems kino filmams. Šiais metais S.Helbigas buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią metų kompozitoriaus darbą Agnijos Šeiko šokio ir muzikos spektakliui „Mano Piteris Penas“.

– Gimėte ir augote Eizenhiutenštate, tuometinėje VDR. Kalbėdamas dažnai minite įtampą tarp socialistinio stygiaus ir kapitalistinio pertekliaus, suteikusią stiprų kūrybinį impulsą. Ar ji turėjo lemiamos įtakos jūsų meninei pasaulėžiūrai?

– Devintajame dešimtmetyje VDR gauti daugiau informacijos apie muziką galėjai tik artimame draugų rate. Kartais pavykdavo įsigyti garso įrašą, kartais pasiekdavo specializuotas žurnalas arba straipsnio iškarpa. Valandų valandas prakalbėdavome telefonu, skaitydami jas vieni kitiems arba tardamiesi dėl kopijos. Griuvus sienai, susidūrėme su didžiuliu kiekiu informacijos, pažadinusiu nepasotinamą žinių alkį. Tokios skirtingos patirtys leido sujungti išradingumą, turtingą muzikos istoriją ir plačias technines galimybes.

– Ką įvardytumėte kaip savo pirmąsias muzikines patirtis?

– Sulaukęs vienuolikos pradėjau konstruoti nedidelius radijo aparatus. Jie tilpdavo muilo dėžutėje, todėl galėdavau per naktį slapta klausytis muzikos. Tai buvo labai intymus procesas. Dvylikos išmokau groti gitara ir klarnetu. Nuo tada muzika tapo mano gyvenimu.

– Muzikos klausymas liko svarbia jo dalimi. Kas skambėjo tuomet ir atsirado dabartiniame jūsų garso takelyje?

– Sunku pasakyti, nes klausausi labai įvairios muzikos. Senelio namuose skambėdavo pučiamųjų muzika ir senieji šlageriai. Namuose klausydavomės visko, ką transliuodavo VDR. Laukinis skirtingų stilių mišinys. Muzikinis skonis susiformavo vėliau. Septyniolikos didelę įtaką padarė Stevie’as Wonderis ir Jamesas Brownas. Vėliau susižavėjau opera. Šiandien labai mėgstu elektroninę muziką. Mano fonotekoje visada vyravo skirtingų stilių eklektika.

– Studijavote mušamųjų instrumentų atlikimo meną Dresdene, po Vokietijos susivienijimo studijas tęsėte Niujorke, kur įgijote stiprių techninių ir teorinių žinių. Kokią įtaką ši patirtis turėjo vėlesniems jūsų darbams?

– Kurdamas muziką niekada nemąstau teoriškai. Rašau tai, apie ką galvoju, jungdamas akademines žinias, savo išrastas technikas ir ankstesnes patirtis. Stengiuosi nenutolti nuo klasikinės harmonijos ir laikmečio ženklų. Studijos Niujorke buvo svarbus mano gyvenimo etapas, nes ten praleidau daug laiko gyvos muzikos klubuose. Juose pajutau džiaugsmą groti publikai. Muziką kuriu ne sau, o žmonėms.

– Kritiškai vertinate muzikinę terminiją ir siūlote vengti apibrėžimų – skirtingus muzikos stilius matote kaip naujas prasmes kuriančias jungtis. Šiuo principu siūlote vadovautis ir muzikos kritikams. Kokį vaidmenį, jūsų nuomone, jie turėtų atlikti?

– Muzikos kritika funkcionuoja ankštose žanrų ribose. Džiazo žurnalistas niekada nebus kviečiamas rašyti apie popmuzikos koncertą, o klasikinės muzikos ekspertas apie hiphopo pasirodymą. Jungdamas skirtingus muzikos stilius, dažnai susiduriu su šia problema – leidinių redaktoriai paskiria netinkamus autorius rašyti apie mano kūrinius. Neteko skaityti kritinio teksto, kuris pateiktų bendresnius vertinimus. Daugelis jų reliatyvūs, susieti su kontekstu ir statiški. Įdomu skaityti, ką galvoja ir jaučia skirtingi asmenys, tačiau tai jų asmeninė nuomonė. Ji tokia pat individuali, kaip ir muzika.

– Kasdieniame gyvenime jungiate kompozitoriaus, atlikėjo ir prodiuserio vaidmenis. Kokį kūrybinį dialogą jie palaiko tarpusavyje?

– Skirtingų veiklų sintezė suteikia didelę laisvę. Mano gyvenime kiekvieną sekundę vyksta intensyvus vidinis dialogas. Apima palaiminga ramybė, kai kurdamas neturi priimti aplinkos primestų kompromisų.

– Ką jums reiškia kurti muziką teatrui? Kaip kompozitoriaus akimis vertinate dramaturgijos vaidmenį? Kuriant šokio spektaklį „Mano Piteris Penas“, apmąstantį šiuolaikinio jauno žmogaus negebėjimą įžengti į suaugusiųjų pasaulį, taip pat buvo atsiremta į Jameso Matthew Barrie kūrinį.

– Teatre muzika neprivalo sukurti visų prasminių laukų. Joje turi atsispindėti scenoje vaizduojami santykiai, konfliktai, įtampos ir atomazgos. Muzika ne visada privalo būti daugiasluoksnė. Konkrečios scenos padiktuoja garsinius sprendimus, arba atvirkščiai. Kartais kompozitoriaus darbas tik sustiprina dramaturginę liniją. Kurdamas teatrui laikausi to paties principo kaip visada – stengiuosi aprėpti visumą. Tas pats vyksta ir scenoje. Draminio veiksmo skeletas universalus ir visada toks pats. Jis atgyja tik tada, kai spektaklyje susijungia pamatinės žinios ir įsitikinimai.

– Kokį vaidmenį jūsų gyvenime atlieka vieta? Eizenhiutenštatą įvardijate kaip uždarą erdvę, kuri išlaisvino jūsų vaizduotę, ir šiandien grįžtate į gimtąjį miestą su skirtingais muzikiniais projektais. Niujorkas atvėrė langus į platųjį muzikos pasaulį. Berlynas, kuriame gyvenate šiuo metu, suteikia įvairiabriaunių kūrybinių galimybių. Nuolat bendradarbiaujate su turtinga Hamburgo muzikine scena, daug keliaujate po kitas šalis, tarp kurių ne pirmą kartą atsidūrė ir Lietuva.

– Kiekviena vieta turi savo nuotaiką ir vyraujantį mentalitetą. Šie veiksniai nesąmoningai įsilieja į muziką. Negaliu ir nenoriu to valdyti. Tai savarankiškai vykstantis magiškas procesas. Lietuvoje patyriau nepaprastą jausmą. Čia vyrauja smalsumas, kurį pažįstu iš vaikystės Eizenhiutenštate. Lietuvoje nesijaučiu turintis įveikti kultūrinį persisotinimą. Tai visapusiškai išlaisvina kūrybinį procesą.

– Jūsų darbų pavadinimuose dažnai nuskamba gamtos motyvai. Atsiimdamas Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą už geriausią metų kompozitoriaus darbą atkreipėte dėmesį į gamtos apsaugos reikšmę. Ar šioms temoms tenka svarbus vaidmuo jūsų gyvenime?

– Manau, kad mano pažiūros yra savaime suprantamos. Kūrybinė veikla gali tik papuošti gyvenimą. Žemėje vyksta dramatiškas gamtos išteklių švaistymas. Atsižvelgdamas į tai, turėjau atsisakyti skristi į apdovanojimus Lietuvoje. Sutikau iš pagarbos žmonėms, nominavusiems mane svarbiam apdovanojimui, tačiau ateityje geriau apgalvosiu panašius pasiūlymus. Norėdami toliau kalbėti apie meną ir kultūrą, privalome liautis švaistyti gamtos išteklius. Taip pat turėtume prasmingiau paskirstyti laiką ir intelektines jėgas. Negaliu pasakyti dešimties sakinių apie muziką ir pusės apie naikinamą gamtą. Tai nebeatspindi realybės. Kaip menininkas, privalau rasti būdą laikytis tokių nuostatų kasdienybėje. Antraip jausiuosi prastai viešumoje ir scenoje.

– Prieš Jūsų premjerą atgijo Vilniaus mažojo teatro vitrininis langas: pasirodė dūmai, miško fragmentai, „Black Water“ muzikiniai klipai ir net techno muzikos koncertas vėlų penktadienio vakarą. Tikriausiai  visa tai kviečia, provokuoja, šokiruoja, pristabdo, atkreipia dėmesį – juk jau netrukus dar viena jūsų premjera, tiesa?

– Viskas ne melas, tik gal neturiu tikslo ir uždavinio šokiruoti.  Visomis šiomis priemonėmis  norisi atkreipti dėmesį tų žmonių, kurie šiaip jau nesustoja prie Mažojo teatro vitrinos. Nes tie, kurie sustoja, jie ir taip sustos. Norisi papildomų priemonių, papildomų žingsnių link tų, kurie galbūt patys nežengia link mūsų.

– Girdėjau, kad jūs su aktoriais iš teatro nebeišeinate net naktimis?

– Ta naktis, kai likome teatre, buvo repeticijų pradžia. Naktį teatre likome ne tik su aktoriais ir muzikantais, liko ir dailininkės, ir grimuotojos, ir daugiau žmonių. Likome  tam, kad mes patirtume spektaklį, jo dvasią, kad suvoktume jį ne smegenimis, ne per racionalų protą, ne per aiškinimą, kas yra elektroninė muzika ar kaip galima ją konvertuoti į teatrinę kalbą. Likome,  kad viską išgyventume savo lytėjimu, girdėjimu, uosle, skonio receptoriais.  Norėjosi kartu patirti tą naktį, tą muziką, tą pulsą. Patirti buvimą drauge.

– „12 gramų į šiaurę“. Kas slypi po šiuo pavadinimu?

– Man taip gražu girdėti, kaip žmonės interpretuoja šį pavadinimą...

O aš pats labai myliu šiaurės šalis. Labai myliu šiaurės gentis. Man labai įdomūs šiaurės šalių mitai, šamanų padavimai, iki pat šių dienų išlikęs tikras žmonių santykis su gamta.... Gamta juos ir išgelbsti, ir palaidoja savo siunčiamais išbandymais. Šiaurė man asocijuojasi su begalinėmis stepėmis. Mano giminės gyvena ten, kur prasideda stepės ir, norėdamas juos aplankyti,  aš dvi paras pas juos važiuoju traukiniu. Man tai galimybė ištrūkti, man tai galimybė sustabdyti labai didelį tempą, liautis kažkam kažką įrodinėti. Kartais jaučiuosi gyvendamas tam tikroj dėžutėj, o joje – tvanku. O stepėse gali įkvėpti ir patirti šaltį, gaivą, ramybę, sniego baltumą. Gyvenimo grynumą.       

Kompase šiaurės rodyklė visada rodo į viršų. Ji kviečia judėti, rodo kryptį pasiklydusiems miške. Tai kodėl negali rodyti krypties pasiklydusiems gyvenime? Galima ilgai blaškytis, ieškoti išeičių, krypčių, bet galima pasirinkti vieną kryptį ir ja eiti. Nesvarbu, kad pasirinkus Šiaurę, miškas baigsis tik po 200 kilometrų. Galbūt pasirinkus pietvakarius, jis baigtųsi vos už dvidešimties. Svarbiausia – pasirinkti aiškią kryptį ir žinoti, kad miškas kažkada baigsis. Aš pasirinkau šiaurę.

– Ar spektaklyje yra psichodelinių narkotikų linija? Ar personažai yra veikiami tam tikrų medžiagų?

– Tai nėra labai svarbu. Svarbiau yra tai, kad personažai dėl skirtingų priežasčių atsiduria situacijose, kuriose jiems galima liautis laikytis įprastų taisyklių. Taisyklių, kurios leidžia ilgiau, ramiau, tvarkingiau išgyventi šioje visuomenėje mūsų laikais, mūsų geografinėje padėtyje. Ką aš turiu omenyje? Pirmadieniais daugumai mūsų 8 val. ryto reikia atvykti į darbą. Bet kartais ištinka  tam tikros ribinės patirtys (mirtis, gimimas, liga), kurios leidžia mums elgtis ne pagal taisykles... Psichodelinės medžiagos taip pat išveda už taisyklių ribų...

– Apie kokią meilę kalbėsite spektaklyje? 

– Man labai patinka senieji įvairių tautų mitai. Tuose, kuriuose aprašoma mūsų pradžių pradžia, pasaulis nėra dualistinis, jo herojai nevertina dalykų kaip blogų ar gerų, kuriančių ar naikinančių. Viskas yra tiesiog natūralu. Mūsų mituose skamba ta pati tema: kol Adomas ir Ieva neparagavo gėrio ir blogio pažinimo medžio vaisiaus, jie tiesiog gyveno be vertinimo, o kartu ir be gėdos, kaltės jausmų. Laukiniai gyvūnai neturi atskirai kuriančios ir naikinančios meilės. Ta pati meškos meilė,  kuri kurs saugumą jos jaunikliams, sudraskys į šipulius prie jų priartėjusį pavojų keliantį kitą gyvūną. Apie tokią meilę noriu kalbėti ir aš. Vienam žmogui ji gali reikštis palaimingai, o kitam visiškai pražūtingai. Bet tai bus ta pati meilė.

– Esate sakęs, jog kiekvieno žmogaus likimas yra nulemtas tūkstančio priežasčių. Ar apie tai kalbėsite ir savo spektaklyje?

– Taip, tai bus viena iš savo gyvenimus analizuojančių herojų potemių. Manau, kad tai svarbi tema, nes suvokus šią mintį, tampa kiek lengviau priimti save, kitus žmones, turimas aplinkybes tokias, kokios jos yra. Tai atpalaiduoja nuo amžino streso, nepasitenkinimo savo gyvenimu, savęs ir aplinkinių teisimo, o kartais išgelbsti ir nuo kvailo pasipūtimo, nes juk ir kiekvienas mūsų pasiekimas yra ne tik mūsų pastangų, bet ir dar tūkstančio priežasčių ir aplinkybių pasekmė.

– Po Auksinių scenos kryžių už spektaklį „Bagadelnią“ dėkojote „savo nuostabiems aktoriams“, sakydamas, kad dėkojate per mažai ir per retai, bet tik todėl, kad jie jums atrodo tarsi dalis jūsų paties. Ar iš tiesų sugebate susikurti tokį artimą santykį?

– Spektaklio kūrimo metu būna įvairių etapų. Spėju, kad ne visada ir ne visiems aktoriams su manimi dirbti yra lengva. Man ir pačiam ne visada su savimi yra lengva. Tai dar labiau paaštrėja, kai leidžiuosi į eksperimentus, neturėdamas garantuoto išėjimo iš pasirinkto labirinto. Todėl labai saugausi, kad nepatekčiau kurti spektaklį su aktoriais, kuriems teatro vadovybė tiesiog liepia dirbti, nes jie turi etatą toje įstaigoje. Jau geriau kursiu su mažiau įgūdžių turinčiais, bet labiau degančiais žmonėmis. Teatre nesu diktatorius, todėl geriausiai atrandu ryšį su laisvais, savarankiškais ir kuriančiais aktoriais, kurie tampa mano lygiaverčiais partneriais. Kol kas su aktoriais man sekasi – pastaruoju metu turėjau puikius kolektyvus tiek valstybiniame Šiaulių dramos teatre, tiek Lietuvos rusų dramos teatre. Tikiu, kad taip pat tik pačiais geriausiais žodžiais galėsiu prisiminti ir Vilniaus mažojo teatro aktorius. Šiuo metu mėgaujuosi darbu su jais ir mano pakviestu nuostabiu aktoriumi Pauliumi Markevičiumi, kurį kolektyvas priėmė itin šiltai.

– Jūsų komandoje – be paminėto kviestinio aktoriaus Pauliaus Markevičiaus  –  visas Vilniaus mažojo teatro aktorių žvaigždynas. O kas dar?

– Šiame spektaklyje gavau galimybę kurti tiek su mano mylimais kūrėjais, su kuriais statau jau ne pirmą spektaklį, tiek ir su žmonėmis, su kuriais jau ilgą laiką svajojau pabandyti sukurti bendrą darbą. Su spektaklio scenografijos dailininke Barbora Šulniūte kaip tik dirbu pirmą sykį – tai jaunos kartos dailininkė, kuri jau spėjo padirbėti su visais ryškiausiais jaunais Lietuvos teatro režisieriais. Barbora –  labai gili, visiškai laisva ir nepriklausoma dailininkė iš labai įdomias šaknis turinčios menininkų šeimos. Pirmą kartą dirbu ir su šviesų dailininku Viliumi Vilučiu. Artimiesiems išūžiau galvas jį girdamas. Mano kūrybinėje komandoje ir Rūta Lendraitytė Utalla –  itin talentinga kostiumų dailininkė, puikiai žinoma mados pasaulyje drabužių dizainerė. Ji su manimi dirbo visuose mano iki šiol pastatytuose spektakliuose. Rūta visada veikia su manimi nuo pat spektaklio idėjos kūrimo pradžios, tad smarkiai prisideda prie visų spektaklio komponentų apmąstymų, padeda man nepasiklysti. Lygiai kaip ir choreografė Greta Grinevičiūtė, su kuria drauge dirbame nuo mano karjeros pradžios.

– Teatre debiutuosiantys elektroninės muzikos grupės nariai iš „Black Water“ tapo pilnaverčiais aktorių partneriais – ne foninės, ne nuotaiką ir atmosferą palaikančios muzikos atlikėjais, bet viso spektaklio ritmo, jo judėjimo esmine ašimi. Tiesa?

– „Black Water“ arba Mantas ir Vaidotas yra žmonės, su kuriais susipažinau tik prieš pat    spektaklio kūrimą. Ilgai ieškojau tinkamos grupės, kol vienas draugas parodė iki šiol negirdėtą jų kūrinį. Aš tuoj pat jį įsimylėjau. Jau tą patį vakarą parašiau jiems laišką ir netrukus gavau pakvietimą susitikti. Kaip matote, pažintis buvo pozityvi. Scenoje žiūrovas išvys grupę, kuri itin patinka jauniems žmonėms, kurie kaip tik rečiau vaikšto į teatrą. Tad muzikantai bus tiltu tarp jauno, teatro nelankančio žmogaus,  ir mūsų.  Spektaklyje elektroninės muzikos bus labai daug. Noriu, kad ji galėtų ne tik papildyti, bet tam tikrose scenose – pakeistų verbalinę kalbą.

– Žinau, kad po šio spektaklio bent pusę metų norėtum nieko nekurti – pasitraukti į savo asmeninę šiaurę, leisti sau nurimti.

– Taip, iš pradžių norėčiau nedaryti nieko, vėliau –  pasisemti, o po pusės metų pagalvoti apie naujo projekto užgimimą. Turiu svajonę sukurti spektaklį visai ne teatre, o gamtoje ir  tai būtų visiškai kitoks susitikimas su žiūrovais...