Detroito, Tokijo ir Štugarto inžinieriai praktiškai išsiaiškino, kaip sukurti autonomišką automobilį. „Google“ taip pat išsprendė šią mįslę. Tačiau dar liko neaiškus svarbus niuansas – ar reikia suteikti automobiliams galią nuspręsti, kas gyvens, o kas mirs avarijos atveju.
Gamintojai jau žada harmoningą ir šviesią autonomiškų automobilių ateitį, tačiau dar liko neatsakyti keblūs filosofiniai klausimai, iki šiol priklausę išimtinai mokslinės fantastikos sričiai.
Pavyzdžiui, ar autonomiškas automobilis turėtų paaukoti savo vairuotoją nulėkdamas nuo skardžio, jei tai padėtų išgelbėti pilną vaikų autobusą? Automobilių gamintojai, patekę į svetimą sritį, pradėjo bendradarbiauti su etikos žinovais bei filosofais, kurie turi padėti atsakyti į panašius klausimus.
„Ford Motor“, „General Motors“, „Audi AG“, „Renault SA“ ir „Toyota Motor“ dirba su Stanfordo universiteto Automobilių tyrimų centru (Stanford University’s Center for Automotive Research), kuris programuoja automobilius priimti etinius sprendimus ir stebi, kas tada nutinka.
Šio centro direktorius Chrisas Gerdesas, teigia, jog automobilių gamintojai puikiai supranta šį iššūkį, nes jų programuotojai jau stengiasi su tuo susidoroti.
Autonomiškų automobilių kūrimą investuojamos milijardinės sumos. „Ford Motor“ atstovai pranešė, kad autonomiškų automobilių kūrimą ir tobulinimą perkelia iš tyrimų laboratorijos į aukšto lygio inžinerijos skyrių.
„Google“ jau testuoja savo autonomišką prototipą Mountain View keliuose, Kalifornijoje. Automobiliai jau gali save vairuoti bei stabdyti be žmogaus įsikišimo. „Boston Consulting Group“ prognozuoja, jog per dešimtmetį visiškai autonomiški automobiliai paplis ir taps kasdienišku reiškiniu.
Šie automobiliai – pirmosios žmogaus sukurtos mašinos, kurių mąstymo ir reakcijos galimybės tikrinamos realiu laiku.
Filosofas Patrickas Linas, Etikos ir besivystančių mokslų grupės Kalifornijos politechnikos universitete (Ethics and Emerging Sciences Group at California Polytechnic University) atstovas, teigia, jog šie tyrimai padės nustatyti testavimo būdą visiems būsimiems socialiniams robotams, o autonomiški automobiliai – pirmieji iš jų.
Žadama, kad autonomiški automobiliai numatys susidūrimus ir jų išvengs, taip smarkiai sumažindami žuvusiųjų keliuose skaičių.
2014 m. kelių avarijose ES žuvo 25,7 tūkst. žmonių, o JAV šis skaičius siekia apie 33 tūkst. Tačiau neverta tikėtis, kad pavyks visiškai užkirsti kelią avarijoms. Tokiais atvejais autonomiški automobiliai turės priimti sprendimus – mestis ant žmonių pilno šaligatvio siekiant išvengti susidūrimo su sunkvežimiu ar pasilikti kelyje sukeliant mirtiną pavojų keleiviams.
„Ford Motor“ atstovas Jeffas Greenbergas pabrėžia, kad į tokio pobūdžio klausimus turi būti atsakyta prieš autonomiškam vairavimui tampant realybe. Šiuo metu etikai turi daugiau klausimų nei atsakymų.
Ar autonomiškų automobilių mąstymo algoritmai turi pabrėžti didesnio gėrio – didesnio išgelbėtų gyvybių skaičiaus – siekimą visiškai neatsižvelgiant į atskirus individus? Ar jie turėtų remtis mokslinės fantastikos rašytojo Isaaco Asimovo taisykle, teigiančia, kad autonomiški įrengimai negali sužeisti žmogaus savo veikla ar neveikimu?
P. Linas pripažįsta, kad nenorėtų žūti vien dėlto, kad autonomiškas automobilis nusprendė išgelbėti kitas dvi gyvybes. Tačiau kartu jis teigia, jog autonomiškas automobilis neturėtų besąlygiškai stengtis išsaugoti savo keleivių gyvybių, jei tai lemtų neproporcingai didelį pavojų pašaliniams.
Etikas Wendellis Wallachas pabrėžia, jog būtent todėl ir negalima palikti šių sprendimų robotams. W. Wallachas pasisako prieš gyvenimo ir mirties sprendimų suteikimą robotams – esminius sprendimus būtina palikti žmonėms. Etikas užsimena, jog visuomenė gali tapti pavojinga, jei žmonės nesuvoks atsakomybės už savo ar savo įrenginių veiksmus. Kol etikai grumiasi su filosofinėmis vingrybėmis, C.Gerdesas eksperimentuoja realiame pasaulyje.
Šią vasarą lenktynių trasoje šiaurės Kalifornijoje jis tikrins, kaip autonomiški automobiliai priima žaibiškus sprendimus, tokius kaip kada galima pažeisti eismo taisykles ir kirsti dvigubą liniją paliekant vietos motociklininkams ar apvažiuojant netvarkingai pastatytus automobilius.
C.Gerdesas taip pat dirba su „Toyota Motor“ siekiant rasti būdą autonomiškiems automobiliams skubiai perduoti kontrolę vairuotojams. Tačiau šis perdavimas pats savaime yra gana rizikingas sprendimas – ypač įvertinant, jog autonomiškų automobilių vairuotojų įgūdžiai laikui bėgant degraduos.
Vieną pagrindinių problemų suteikiant autonomiškiems automobiliams galią priimti esminius sprendimus atskleidžia mokslinės fantastikos sfera – autonomiški įrenginiai neturi empatijos bei nėra pajėgūs gerai suvokti konkrečios situacijos niuansų. Kaip pabrėžia C.Gerdesas, dar nėra sukurta tokių gerų jutiklių, kaip žmogaus akys bei smegenys.
