Augo teatralų šeimoje

Katerina Strutynska augo Kyjivo operetės teatro režisieriaus, direktoriaus Bogdano ir teatro kritikės Natalios šeimoje, todėl jau nuo vaikystės viena koja buvo scenoje, o kita – užkulisiuose, kur pažino tikrąjį artistų gyvenimą. Pamažu mergina ir pati įsitraukė į veiklą teatre. Ji sutikdavo į Kyjivą atvažiuojančius svečius, supažindindavo juos su miestu, vertėjaudavo, drauge vykdavo į įvairias konferencijas visame pasaulyje. Teatras, kaip pasakojo Kateryna, jai ir jos šeimai leido pažinti begalę įdomių žmonių, o su kai kuriais jų užsimezgė ilgametė draugystė. Vartydama galeriją savo telefone, jauna moteris stabtelėjo ties nuotrauka, kurioje greta jos stovi žinomas kaunietis, Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys. Katerina jį pažįsta nuo penkerių metų.

Palikau kariaujančią šalį ir čia atvykau ne meilės ieškoti. Kokie dar santykiai?

„Ši nuotrauka man primena labai linksmą istoriją. Likus gal dviem mėnesiams iki karo, Benas viešėjo Ukrainoje. Į susirinkusius jis nenorėjo kreiptis rusiškai, todėl paprašė padėti. Sako man: aš kalbėsiu lietuviškai, o tu išversk į ukrainiečių kalbą“, – tąkart, anot K. Strutynskos, jai teko improvizuoti ir pačiai ekspromtu kurti padėkos kalbą.

Nepaisant begalinės meilės teatrui, po vidurinės baigimo mergina pasirinko komercinės teisės studijas. Gyvenime viską trokštanti pasiekti darbu, Kateryna manė, kad toks sprendimas – geriausias.

„Galvojau ir apie žurnalistiką, užsienio kalbas, teatro studijas, bet supratau, kad, tarkim, į pastarąsias patekčiau vien dėl savo pavardės. Nenorėjau to. Esu užsibrėžusi tikslą gyvenime visko pasiekti savo jėgomis“, – K. Strutynska neslėpė, kad kitiems žmonėms maksimalistai kelia susižavėjimą, tačiau jiems patiems taip gyventi labai sunku.

Keldami kartelę aplinkiniams, maksimalistai sau ją kelia dar aukščiau ir kaskart kremtasi, jei kas nors dėliojasi ne pagal planą. Jauna moteris planų iki karo turėjo ne vieną. Vis dėlto daugiausia vilčių ji dėjo į muziką. Dainavusi savo malonumui ir į internetą kėlusi vaizdo įrašus, vieną dieną Kateryna sulaukė skambučio iš Odesos. Išgirdęs, kaip dainuoja studentė, ir sužinojęs, kad tai ji daro be jokių vokalo pamokų, vienas operos solistas pasisiūlė su ja dirbti.

„Pagalvojau, o kodėl nepabandžius? Blogiau juk tikrai nebus“, – tuomet ji esą nenutuokė, kad blogiau gali būti.

Akimirkos: kai improvizuodama į ukrainiečių kalbą Kateryna vertė B. Želvio kreipimąsi į svečius, lietuviškai dar nemokėjo, o šiandien kalba beveik laisvai. K. Strutynskos nuotr.

Turėjo karo nuojautą

Mėnesį iki karo pradžios Kateryną persekiojo keista nuojauta, o likus savaitei kankino baisi nemiga. Bandydama rasti priežastį, kodėl padėjus galvą ant pagalvės neužsimerkia akys, jauna moteris net kreipėsi į psichologą. Tą naktį, kai rusai pradėjo puolimą, ukrainietė užmigo.

„Sapnavau karą, sprogimus. Tada pajutau, kad mane žadina mama. Ji ištarė: Katia, prasidėjo karas“, – 23-ejų Kyjivo gyventoja prisiminė valandą vaikščiojusi iš kampo į kampą nesuvokdama, ką daryti.

Šviesuliai: už tai, kokia užaugo, Kateryna dėkinga tėvams – Nataliai ir Bogdanui. Katerynos Strutynskos nuotr.

Šeima priėmė sprendimą palikti Kyjivą ir važiuoti pas Ukrainos vakaruose gyvenančius giminaičius. Per skubėjimą ir begalinį jaudulį jie pamiršo asmens dokumentus. Lagamine buvo tik vieno šeimos nario ukrainietiškas pasas, laimei, tuo metu jo pakako. Tolesnę šeimos kelionę saugojo angelas sargas. Kai Bučoje prasidėjo šaudymai, o vėliau – ir kruvinos skerdynės, Katerynos automobilis buvo visai netoli.

„Rusų tankas važiavo tiesiai į mus. Nežinau, kaip jis nepaleido ugnies. Matyt, turėjome gyventi, nes tuo metu rusai jau šaudė į kitus automobilius. Tą minutę sulaikiau kvapą ir tiesiog susitaikiau, kad mirsiu“, – pasakojo moteris, kuriai ir toliau likimas buvo palankus.

Keliaujant į vakarus griuvo tiltas. Laimei, ne priešais akis, o už nugarų, todėl šeima galėjo tęsti kelionę. 700 km atstumas, kurį įprastai būtų įveikę per pusdienį, prailgo iki keturių dienų. Galiausiai pasiekė  artimuosius ir galėjo kiek lengviau atsipūsti. Nors ir ten buvo nuolat girdimos pavojaus sirenos, virš galvų skraidė lėktuvai, vyko apšaudymai, situacija nebuvo tokia kaip karštuosiuose taškuose. Pas artimuosius Kateryna su šeima praleido daugiau nei savaitę. Visą tą laiką jaunos moters tėtis nesiliovė kalbėjęs žmonai, kad ši kartu su dukra turėtų palikti šalį. Bijojo, kad nelaimės atveju visą likusį gyvenimą nešios akmenį ant širdies. Vienturtė priešinosi šiai minčiai, tačiau galiausiai sutiko.

„Turime draugų visame pasaulyje. Galvojome ir apie Vokietiją, ir apie Lenkiją, bet patys artimiausi draugai yra Lietuvoje, Kaune. Jie pirmieji mums pasiūlė pagalbą“, – K. Strutynska prisiminė, kad kaip kovo 7-osios vakarą ranka pamojusi Lvivui, kovo 9-osios rytą ji sveikino Lietuvą, kurioje planavo būti tik iki vasaros.

Prisijaukino Kauną

Pirmasis mėnuo Kaune buvo ypač sunkus. Po savu dangumi nenustygusi vietoje, čia jauna moteris sėdėjo su telefonu rankoje ir nesiliovė skaityti naujienas iš Ukrainos. Katerynos širdį draskė beprotiškas namų ilgesys, o sąžinę graužė kaltės jausmas.

„Pamenu, pirmą kartą nuėjusi į kavinę negalėjau nuryti kavos gurkšnio. Jaučiausi išdavike, kad sėdžiu čia, o kiti miršta kovodami už laisvę. Tas pats jausmas lydėjo ir tada, kai atėjau į teatrą. Nemačiau ir negirdėjau nieko, kas vyko“, – supratusi, kad taip nebegali tęstis, K. Strutynska ėmėsi pokyčių.

Išsiuntusi užklausą į savo universitetą dėl tolesnių studijų ir nesulaukusi atsakymo, jauna moteris nusprendė išmėginti akademinę laimę Kaune. Vidurinę mokyklą aukso medaliu baigusiai ukrainietei pavyko – ji gavo valstybės finansuojamą vietą Vytauto Didžiojo universiteto Diplomatijos ir tarptautinių santykių magistro programoje. Tuo pat metu atėjo atsakymas ir iš universiteto Ukrainoje, kad studijos bus tęsiamos nuotoliniu būdu.

„Nebuvo lengva, nes teko derinti dvejas studijas. Ryte būdavo  egzaminai viename, popiet – kitame universitete, – anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis laisvai šnekanti moteris pasakojo vakarais dar papildomai mokydavusi kitus. – Tuo pat metu pradėjau dirbti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, sutikdavau svečius. Sukausi kaip įmanydama, bet tikrai nesiskundžiau. Kuo daugiau veiklos, tuo man geriau. Kur kas blogiau, kai nėra ką daryti.“

Praėjusiais metais ji įgijo magistro laipsnį Ukrainoje, o šiemet jos rankose atsidurs dar vienas diplomas. Jauna moteris neabejojo, kad ji toliau tobulins savo profesinius įgūdžius jei ne naujose studijose, tai stažuotėse užsienyje.

„Man patinka mokytis. Lietuvoje tai daryti lengviau nei pas mus, nes čia nereikia kalti, o atsakymus į klausimus gali paremti savo nuomone. Santykiai tarp studentų ir dėstytojų Lietuvoje taip pat kitokie. Ukrainoje dėstytojas yra kur kas aukščiau už studentą, o čia dėstytojas į studentą kreipiasi „kolega“, – apie Kauno dėstytojus ukrainietė prabilo lietuviškai ir tik darsyk paliudijo, kad mokytis jai ne tik patinka, bet ir puikiai sekasi.

K. Strutynskos nuotr.

Nuolat lanko namus

Antrus metus Lietuvoje skaičiuojanti Kateryna gimtąją Ukrainą aplanko gana dažnai – maždaug kas keturis mėnesius. Gyvenimas ten esą nesustojo, tiesiog teka karo ritmu.

„Žinoma, nekalbu apie tas teritorijas, kurias užėmė rusai. Ten nieko nebeliko, tik plika žemė“, – pasakojimą tęsė Kyjivo gyventoja.

Tuo metu kituose regionuose žmonės eina į darbus, mokyklas, kavines, teatrus. Jei, prasidėjus spektakliui, pasigirsta pavojaus sirena, žmonės evakuojami į metro stotį, kuri yra 150 m gylyje. Tuo atveju, kai sirenos kaukia ilgiau nei valandą, spektaklis perkeliamas į kitą dieną. Jei iki valandos – žmonės grįžta atgal į salę. Paklausta, ar nebijo vykti į Ukrainą, Kateryna neslėpė, kad pradžioje jaudulio buvo. Dabar, nors situacija sudėtingesnė nei karo pradžioje, namo ji važiuoja ramia širdimi, bet kurią akimirką pasiruošusi priimti skirtą likimą.

„Praėjusių metų gruodžio 29 d. vyko masiškiausias per visą karo istoriją Kyjivo apšaudymas. Nežinau, kodėl tąsyk nusprendėme nesislėpti ir likome savo namuose. Raketos krito visai šalia mūsų, net sienos virpėjo. Sėdėjau su mama ir meldžiausi, kad jei žūsiu, tai iškart, be jokių kančių“, – anot K. Strutynskos, likimas jai ir vėl buvo maloningas, priešingai nei kitiems.

Nuo okupantų rankos žuvo ir jos bendramokslių, ir teatralų. Likę gyvi tebetęsia kovą. Nepalūžti jiems esą padeda tikėjimas ir kasdien augantis pyktis priešui.

„Karas yra baisus dalykas, nes jame dalyvauja ir žūsta geriausi žmonės, – kalbėdama Kateryna prisiminė filme „20 dienų Mariupolyje“ nuskambėjusius žodžius, esą karas kaip rentgenas parodo, kokie žmonės yra. – Tie, iš kurių mažiausiai tikėjaisi, stojo ginti Ukrainos, o kuriais žavėjaisi – pasirodė esantys kitokie. Korupcija mūsų šalyje labai didelė, kad ir kaip būtų gaila, todėl atsirado tokių, kurie mokėjo nemažas pinigų sumas, kad galėtų sprukti.“

Patiko ne išsyk

Trumpai papasakosiu, kaip susipažinau su Kateryna. Vasario 24-ąją, minint antrąsias karo Ukrainoje metines, Kauno kariljone suskambo ukrainiečių tautai brangios melodijos. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje sau už nugaros pamačiau jaunuolį ir merginą su Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis. Netrukus sužinojau, kad simpatiška šatenė – Kateryna iš Ukrainos, o šalia jos stovintis įspūdingo ūgio šviesiaplaukis su „Žalgirio“ atributika – Kasparas, jos vaikinas.

Ryšys: ne savo šypsena ar akimis Kasparas sužavėjo Kateryną, o empatiškumu ir branda ne pagal amžių. E.  Cickevičiaus nuotr.

„Drauge mes jau beveik dvejus metus, – Karo muziejaus sodelyje pradėtą pasakoti meilės istoriją K. Strutynska pratęsė „Kauno dienos“ redakcijoje. – Mūsų tėvai pažįstami jau labai seniai. Aš žinojau, kad Benas turi daug vaikų, tačiau mačiau tik vieną sūnų ir dukrą. 2019 m. Kaune, tarptautiniame festivalyje „Operetė Kauno pilyje“, netikėtai susipažinau su Kasparu. Jis buvo gal kokių šešiolikos metų, nedrąsus. Beje, turiu pastebėti, kad lietuvių vaikinai kur kas kuklesni ir ne taip greitai rodo iniciatyvą kaip Ukrainoje“, – jauna moteris pasakojo, kad daugiau nei dvejus metus juodu visai nebendravo.

Tik Kasparas uoliai spaudė patiktukus ant jos nuotraukų feisbuke. 2022-aisiais, atvykusi į Lietuvą, Kateryna darsyk išvydo Kasparą. Šis buvo gerokai pasikeitęs ir paliko įspūdį ukrainietei. Tiesa, minčių apie draugystes nebuvo.

„Palikau kariaujančią šalį ir čia atvykau ne meilės ieškoti. Kokie dar santykiai?“ – mintis apie artimus santykius ukrainietė vijo šalin.

Ten ir su juo

Vis dėlto, kai didžiausias krepšinio sirgalius pakvietė į rungtynes „Žalgirio“ arenoje, ji negalėjo atsisakyti. Tą vakarą bendraudama su dvejais metais jaunesniu vaikinu, Kateryna suprato, kad, nepaisant savo amžiaus, jis labai brandus ir empatiškas.

„Aš pasakojau apie savo skausmą ir mačiau, kaip nuoširdžiai Kasparas reaguoja į mano žodžius. Labai nemėgstu paviršutiniškų žmonių, o jis labai gilus. Tada pagalvojau, kad mudu galėtume būti labai gerais draugais“, – spindinčios jaunos moters akys leido suprasti, kad ne pagal planą susiklostę santykiai ją daro beprotiškai laimingą.

Dabar Kateryna – dažna „Žalgirio“ arenos lankytoja, jos mylimiausia komanda, be abejonės, yra „Žalgiris“, o lietuviai – patriotiškumo pavyzdys.

„Aš žaviuosi lietuviais. Būdami tokia nedidele tauta, jūs vertinate savo kalbą, kultūrą, priešingai nei Ukrainos žmonės. Tik dabar jie suprato, koks priešas šalia. Jis žudė ir žudo ne tik fiziškai, bet ir morališkai, kultūriškai. Mes kūrėme filmus, bet atlikti pagrindinių vaidmenų kvietėme rusų aktorius. Rengėme koncertus, bet kvietėme Kirkorovą“, – nors skamba negailestingai, karas, anot moters, daugumai žmonių padėjo atverti akis.

Prieš baigiant mudviejų pokalbį, negalėjau nepaklausti, ar Kateryna savo ateitį mato Lietuvoje, ar Ukrainoje. Atsakymas ir nustebino, ir ne.

„Į Ukrainą planuoju grįžti jau šią vasarą. Jei ne Kasparas, būčiau tai padariusi anksčiau. Meilė tėvynei stipresnė už meilę jam? Patikėkite, man širdis plyšta. Suprantu, kad dabar jis drauge nevyks. Kasparas jaunesnis, dar mokosi, o ir šiaip būtų kvaila vežtis žmogų į kariaujančią šalį. Tačiau daugiau būti čia negaliu. Susirgus artimajam juk nepaliekame jo. Tas pats su šalimi. Ukraina sugriauta, o jei visi išvažiuos, kas ją atstatys? – akimirką pritilusi, jauna moteris ištarė: – Ateityje save matau Ukrainoje... su juo. Kasparas tai žino.“

Muzikos dieną ELTA profesionalaus šalies teatro šimtmetį ką tik šventusio Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovo Benjamino Želvio paklausė, ką ši diena reiškia rūmuose, kur visada skamba daug muzikos.

„Iš vienos pusės žvelgdami visi gali susidaryti įspūdį, kad mes Kauno valstybiniame muzikiniame teatre labai linksmai gyvename. Bet toks įspūdis nebūtų teisingas. Iš tikrųjų, mus supa muzika, – grojame, dainuojame, vaidmenis kuriame, rengiame premjeras, repertuaro spektaklius rodome. Dovanojame pramogą žiūrovui. Tačiau patiems teatro žmonėms muzika – ne pramoga, greičiau – sunkus nuolatinis darbas. Iš tikrųjų dirbti visiems teatre tenka daug, kad gerą pramogą žiūrovams sukurtume. Bet neabejotinai tai atlikęs širdyje pajauti džiaugsmą, kai matai susižavėjusias, dėkingas žiūrovų akis. Tada gali sakyti, kad teatras, muzika – tau šventė“, – kalbėjo B. Želvys.

Naują kūrybinį sezoną Kauno valstybinis muzikinis teatras pradėjo rugsėjį ir žiūrovams jau parodė net porą premjerų. Viena jų buvo pristatyta ir Estijoje, teatre „Endla“ Pernu mieste. Čia Gioachino Rossinio operoje „Turkas Italijoje“ dainavo lietuvių komanda – solistai Joris Rubinovas, Gabrielė Bukinė, Žygimantas Galinis, Mindaugas Jankauskas, Ieva Goleckytė bei Andrius Apšega. Ir, pasak Kauno valstybinio muzikinio teatro atstovės Linos Stankevičiūtės, lietuvių pasirodymas operoje buvo palydėtas ypatingomis ovacijomis ir pelnė nemenką profesionalų pripažinimą.

Teatro nuotr.

Pristatant šią premjerą, pabrėžiama, jog G. Rossinio dviejų dalių komiška opera „Turkas Italijoje“ – Kauno valstybinio muzikinio teatro ir Estijos koncertinės įstaigos „PromFest“ projektas. Spektaklyje dainuojama originalo kalba su lietuviškais subtitrais. Pastatymo muzikinis vadovas ir dirigentas Erki Pehkas (Estija), režisierius Andrus Vaarikas (Estija), dirigentas Jonas Janulevičius, scenografas ir kostiumų dailininkas Madis Nurmsas (Estija), chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, choreografas ir režisieriaus padėjėjas Dainius Bervingis, šviesų dailininkė Kornelija Rimgailė Kondratavičiūtė, videodizainerė Katre Sulane (Estija). Vaidmenis šioje operoje kūrė ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių solistai, Kauno valstybinio muzikinio teatro choro bei simfoninio orkestro artistai.

Širdyje pajauti džiaugsmą, kai matai susižavėjusias, dėkingas žiūrovų akis. Tada gali sakyti, kad teatras, muzika – tau šventė.

Premjeriniai spektakliai Kaune vyko rugsėjo 8, 9 dienomis, Pernu – rugsėjo 12, 13, 14-ąją. „Operos ,,Turkas Italijoje“ pastatymas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre stebina žiūrovus netikėta istorijos interpretacija. Meilės penkiakampis perkeliamas į šiandieną, tiksliau – į TV realybės šou erdvę. Spektaklio metu įveiklintos šiuolaikinės medijos, kuriomis siekiama sukurti paviršutiniškumo, saldaus kičo įspūdį, kuomet operos personažai nebesugeba atskirti realybės nuo fikcijos. Ekranas tampa esminiu ir vieninteliu realybės įrodymu. Tai – aliuzija ir į karantininę realybę, kai patys buvome priversti savo gyvenimus stebėti per ekranus, ne savo noru užsidaryti tarp keturių sienų ir kurti savąjį realybės šou. Taip operos statytojai reaguoja į globalią problematiką“, – pažymi teatro atstovė L. Stankevičiūtė.

Antroji šio sezono premjera – dviejų dalių opera vaikams „Guliverio kelionės“ – Kauno muzikiniame teatre įvyko rugsėjo 19-ąją. Kompozitorė Zita Bružaitė šį spektaklį vadina „opera vaikams ir muzikine kelione suaugusiems“. Naujas muzikinis sceninis kūrinys „Guliverio kelionės“ sukurtas Jonathano Swifto satyrinio romano motyvais, pagal poetės ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės eiliuotą tekstą. Spektaklio kūrėjai: Virgilijus Visockis, muzikinis vadovas ir dirigentas, Agnė Dilytė, režisierė, Ramunė Skrebūnaitė, dailininkė, Linas Augutis, vaizdo projekcijų autorius, K.R. Kondratavičiūtė, šviesų dailininkė, D. Bervingis, choreografas.

Kaip ir anksčiau sukurtuose, Kauno muzikiniame teatre sėkmingai gyvavusiuose kompozitorės Z. Bružaitės sceniniuose kūriniuose vaikams „Grybų karas ir taika“ bei „Voro vestuvės“, taip ir „Guliverio kelionėse“, jaunųjų žiūrovų ir jų tėvelių širdis džiugina muzikinės kalbos natūralumas bei įsimintinos melodijos.

Sėdime vėsokame teatro direktoriaus kabinete ("Teatre šalta…" – draugiškai perspėja) ir šiltai šnekučiuojamės apie tėvystę, gyvenimą, ryšį su sava gimine. Apie tai, kaip buvęs pagrandukas B.Želvys puikiai supranta savo jaunėlį Matą. Net apie "TikTok" sakosi žinantis.

– Esate dviejų suaugusių sūnų – Virgilijaus ir Napaliaus – tėvas, jų vaikų senelis. Su tėviška meile rūpinatės dabartine šeima – sūnumis Kasparu ir Matu, dukra Viktorija. Maža to, esate didelio Kauno valstybinio muzikinio teatro kolektyvo tėvas ir turite apie tris šimtus skirtingų vaikų – aktorių, režisierių, šokėjų, apšvietėjų ir kt. Kūnas nueina pagaugais mąstant, kokią milžinišką ir daugiasluoksnę šeimą turite ir kiek tos tėviškos šilumos reikia visiems išdalyti.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Man 65-eri… Jei būtų kokie trisdešimt, gal ta atsakomybė ir keltų siaubą (juokiasi). Kažkada visi buvome jauni, bet gyvenimo mokykloje įgyjame tiek skaudžios, tiek malonios patirties, užsigrūdiname. Taip jau atsitiko, kad su pirmąja žmona keliai išsiskyrė, tačiau ligi šiol sugyvename draugiškai. Praleidęs keletą viengungiškų metų sutikau teatre kitą nuostabią moterį – Kristiną – ir įsimylėjau. Sukūriau antrą šeimą. Man keista, kai žmonės, kurį laiką keliavę kartu, bet dėl įvairių aplinkybių pasukę skirtingais keliais, vėliau ima juodinti vienas kitą. Aš jaučiuosi be galo dėkingas tam laikui, kuris man padovanojo du dabar jau suaugusius sūnus. Virgilijui – 42-eri, Napaliui – 37-eri. Abu jau sukūrę savo šeimas. Susibėgę į krūvą mes dažnai pasijuokiame, kad mano anūkas ir mano sūnus yra tokio paties amžiaus. Abu vaikinai šiemet baigia 12 klasę.

Nuostabus jausmas, kai vienas sūnus jau į penktą dešimtį įžengęs, o kitas dar tik penktokas – abu vienas kitą broliais vadina (juokiasi). Jokios trinties nėra. Galbūt tie santykiai tokie sveiki ir draugiški dėl to, kad mano antroji šeima nebuvo pretekstas pirmajai iširti… Nenoriu savo mylėtų, mylimų moterų įvardyti kaip pirmoji ar antroji žmona. Tiek Birutė, tiek Kristina – abi turi vietą mano širdyje. Su Birute man lengva kalbėtis ir apie vaikus, ir apie anūkus. Su Kristina aš pradėjau naują savo gyvenimo etapą.

– Papasakokite apie savo amžinatilsį tėvelius – kokie jie buvo?

– Tėvelis Napaleonas daug brolių, seserų turėjo. Nemažai tetų, dėdžių jau išėjo anapilin. Alantoje per atlaidus susirinkdavome visa plati giminė – tėvai, vaikai… Vykdavo gegužinės. Vyresnioji karta vis dar ten susitinkame, bendraujame, o jau mūsų vaikai, anūkai nebelabai laikosi šios gražios giminės tradicijos. Nenuleidžiu rankų ir stengiuosi bet kokia proga apie senelius, jų gyvenimą saviškiams pasakoti. Man svarbu tą giminės šaknį puoselėti, kad mano vaikai žinotų, kaip jų seneliai gyveno, kokie jie buvo, kur palaidoti.

Mamytė Birutė, už tėtį jaunesnė trylika metų, buvo matematikos Mokytoja iš didžiosios raidės. Matydavau, kaip kruopščiai ji ruošiasi pamokoms, prigalvoja visokių galvosūkių, kad tik vaikams įdomiau būtų. Šviesaus atminimo abu...

– Kokias gerąsias vyriškąsias–tėviškąsias–žmogiškąsias charakterio savybes iš tėvelio paveldėjote?

– Mano tėvelis buvo ilgaamžis. Tetrūko kelių mėnesių iki 102-ej, kai išėjo anapilin. Bet iki paskutinės dienos jis kuo puikiausiai bendravo, viskuo domėjosi. Tik sykį, prieš pat mirtį, man liūdnai išsitarė, kad labai pavargo gyventi be mamos. Kaip šiandien pamenu tą paskutinį mūsų susitikimą. Skambina, iki tol sveikata nesiskundęs, ir prašo atvažiuoti, į ligoninę vežti. Nuvažiuoju pas jį į Marijampolę, o tėtis toks liūdnas. Visą gyvenimą optimistas buvęs, sportu, muzika, politika domėjęsis. Tą naktį ir užgeso. Tarsi nujausdamas mane pasikvietė atsisveikinti.

Mano mamytė mėgdavo sakyti, kad mes dažnai užmirštame, jog vaikai vieną dieną užauga. Todėl privalome į juos žiūrėti pagarbiai – kaip į asmenybes. Tik taip juos tomis asmenybėmis užauginsime.

Pamenu, tėtis visuomet sakydavo, kad jeigu gali padėti žmogui, tai padėk. Niekada nedaryk blogo, nekenk, nes lazda visuomet turi du galus. Nuskriausi žmogų – skriauda bumerangu atskris į tave patį. Tėtis mėgdavo šnekėti patarlėmis… Nežinau, ar esu toks, kaip jis, bet stengiuosi. Kartais būna, kad ir visai nepažįstami žmonės kreipiasi – kuo galiu, stengiuosi padėti. Tėčio žodžiai ausyse skamba.

– O iš kurio – tėčio ar mamos – paveldėjote tą gražų baritono balsą ir dieviškosios kūrybos geną?

– Abu tėveliai buvo iškilūs ir itin jautriai meną jaučiantys žmonės. Tėtis turėjo gražų balsą – buvo tenoras, dainavo chore. Beje, kai aš gimiau, jis jau buvo beveik penkiasdešimties. Aš – šeimos pagrandukas – pasaulį išvydau 1956-aisiais. Abu labai mėgo teatrą – tikri to meto inteligentai (nors nelabai mėgstu šitą žodį) buvo. Dažnai mus, vaikus, į operos, muzikinį, dramos teatrus vežiodavo, nes tais laikais kitokių pramogų nelabai buvo – televizija pas mus atsirado tik kokiais 1963-iaisiais. Užtai visi kūrybininkais tapome. Vyriausias brolis Gintautas yra muzikas, baigė Sankt Peterburgo valstybinę N.Rimskio-Korsakovo konservatoriją, įgijo pianisto specialybę, ten apsigynė ir daktaro disertaciją, tapo profesoriumi. Vidurinysis, jau anapilin išėjęs, Aloyzas, taip pat puikiai grojo fortepijonu, nors pasirinko – kaip mama – matematiko specialybę, buvo ekonomikos mokslų daktaras. Aš irgi nuo muzikos toli nepabėgau (juokiasi).

Kartais pagalvoju, kad mane tėveliai labiausiai lepino. Gal kad pagrandukas buvau? Gintautas gimė karo metais, Aloyzas – pokario, kai tėveliai išgyveno badą, nepriteklių. Tarp manęs ir vyriausio brolio – dvylikos metų skirtumas. Mano broliai dėl to meto situacijos negalėjo gauti geresnio kąsnio, ir to, ko jiems neatidavė, tėveliai negailėjo man (susigraudina).

– Kai analizuojate savo nueitą tėvystės kelią, ar jaučiate skirtumą, koks tėvas buvote savo pirmiesiems vaikams, kurie dabar jau sukūrę šeimas, ir koks tėtis esate Kasparui, Matui?

– Vieną vaiką pamiršote (juokiasi). Dar turiu dukrą Viktoriją. Gal pasikartosiu, bet esu labai laimingas, kad mano antroji šeima nebuvo pretekstas pirmosios skyryboms. Jau dvejus metus mes su Birute ėjome skirtingais keliais. O Kristina, kuri dirbo teatre baleto šokėja, su savo dukrele Viktorija (tada jai buvo kokie ketveri metukai) pamažu užvaldė mano mintis ir širdį. Niekada neskirstėme vaikų į mano ir jos. Visi jie buvo mūsų vaikai. Patikėkite, Viktorija man – dukra. Tarp mūsų kuo tikriausi tėvo ir dukters santykiai, pagrįsti pagarba. Ji šaunuolė – baigė teisės studijas. Maža to, dar studijuodama teisę, ji įstojo į VDU Muzikos akademiją, nes suprato, kad vis dėlto labai nori dainuoti. Šią vasarą gaus bakalauro diplomą, ketina siekti šioje srityje ir magistro laipsnio.

Repertuaras: baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją, kur studijavo solinį dainavimą pas G.Grigorianą, B.Želvys buvo priimtas į Kauno valstybinį muzikinį teatrą ir čia sukūrė daugybę vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose. Kauno valstybinio muzikinio teatro archyvo nuotr.

– Viktorija – vienintelė mergaitė iš visų vaikų. Ar skiriasi jūsų tėviškas auklėjimas, galų gale priėjimas prie vyriškų asmenybių ir trapios mergaitiškos sielos?

– Viskas tas pats! Tas pats priėjimas tiek prie berniukų, tiek ir prie Viktorijos. Aš manau, kad kiekvienas vaikas – tai individualybė (nepriklausomai, kokios lyties). Lygiai taip pat kalbuosi su Kasparu, kaip ir su Viktorija. Jei ji man nori išsipasakoti – puiku, jei ne – visuomet palaukiu, kada pati norės atsiverti. Skaitau jos nuotaikas veide. Lygiai taip pat ir su berniukais. Niekada nenoriu jiems įkyrėti – tik nežinau, ar man pavyksta. Kartais atpažįstu savo klaidas, bandau jų nekartoti. Ir labai dažnai prisimenu tėvo žodžius, kad kiekvienas žmogus per gyvenimą turi padaryti savo klaidas. Aišku, visada geriau mokytis iš svetimų… Bet ar taip būna?

– Vadinasi ir jūs, nors labai garbias vadovo pareigas teatre užimate, bet savame kieme pranašu būti negalite?

– Turbūt taip turi būti. Mano mamytė mėgdavo sakyti, kad mes dažnai užmirštame, jog vaikai vieną dieną užauga. Todėl privalome į juos žiūrėti pagarbiai – kaip į asmenybes. Tik taip juos tomis asmenybėmis užauginsime. O jei žiūrėdami į vaiką matysime tik žioplą mokinį, kurį vis reikia kažkur stumti, tai tokį stumk–trauk ir suformuosime.

Man svarbu tą giminės šaknį puoselėti, kad mano vaikai žinotų, kaip jų seneliai gyveno, kokie jie buvo, kur palaidoti.

Aš žinau, kad jaunam žmogui turiu padėti. Kartais jis tos pagalbos atsisako. Tegul. Per jėgą mielas nebūsi. Bet mūsų, vyresnių, pareiga laiku pastebėti, kada jam sunku, kada reikia patarti, kada petį atkišti, kad atsiremtų… Rinktis – jų valia. Visi žmonės iš prigimties yra laisvi. Negalima nė vienam nurodinėti, kaip ir pagal kokias normas gyventi. Vienam jos vienokios, kitam – gal kitokios. Mano galva, pagrindinė žmogiškoji norma – būti sąžiningam ir nedaryti blogo kitam.

– Nors atšventėte 65-ąjį gimtadienį, bet vis dar esate jaunas tėtis. Jauniausias jūsų sūnus Matas yra penktokas. Ar tai įpareigoja jus domėtis šiuolaikinio jaunimo naujienomis: kompiuteriniais žaidimais, telefonais, muzika ir kt.? Beje, negi išties žinote, kas tas "TikTok"?

– Žinau, žinau… Kai Matas paima mano telefoną arba kompiuterį, tai tik jis pats po to gali jį ir sutaisyti (kvatojasi). Bet sūnus prieina ir viską sutvarko. Tad man visai negėda prisipažinti, kad – kaip ten sako? – nesu gudresnis už penktoką? Tai visai kita karta, visai kiti interesai. Šitoje srityje jis gudresnis už mane. Tai jo vandenys… Pilna krūtine deguonies jis ten nardo: ir filmukus kuria, ir muzikos klauso. Aišku, mes su žmona stengiamės vis priminti, kad knygų nepamirštų skaityti. Bent jau tas privalomas, mokytojos duotas. Kad per tas technologijas neužmirštų raidžių, rašto. Matas – smalsus vaikas. Lanko berniukų chorą "Varpelis". Žinoma, reikia ir pakontroliuoti, o kartais ir pastūmėti… Žmona jo būreliais rūpinasi. Ir sesė. Kaip kadaise aš buvau pagrandukas, taip dabar Matukas toks… Mažiausias mūsų. Naudojasi truputį tuo – kaip nesinaudos? Jei koks ginčas su broliu, sese, tuoj balsą parodo, kad yra nekalčiausias (juokiasi).

– Kai žiūrite į visus savo penkis vaikus – jau užaugusius ir dar pagrandukus – ar matote juose kažką bendro visiems Želviams?

– Žinote, mes visi esame be galo jautrūs. (B.Želvys, kalbėdamas apie savo šviesaus atminimo tėvelius, davusius jam daugybę gyvenimiškosios išminties pamokų, nesulaiko ašarų, – aut. past.) Ir mano tėtis, ir mama, ir broliai – mes visi esame siaubingai jautrūs. Kartais noriu pasveikinti kažką su švente ir susigraudinu. Negaliu nė žodžio pratarti. Nežinau, gal tas emocijas ir galima kažkaip išmokti kontroliuoti, bet man kol kas nepavyksta. Lygiai tą patį matau ir žvelgdamas į savo vaikus. Nors išoriškai gali ir neišsiduoti, neparodyti, bet vidinį jautrumą turi visi. Gal todėl visi mūsų vaikai yra jautrūs menui, mėgsta teatrą. Ir aš visai nesisieloju, kad jie netapo ar netaps kažkokiais iškiliais muzikais. Svarbiausia, kad surastų savo kelią, taptų savo srities specialistais.

– Esu girdėjusi ne vieną garsų tėtį ar mamą, nuoširdžiai įkalbinėjantį savo vaiką eiti kitu, nei jo pasirinktas, keliu. Gąsdinantį, kad bus labai sunku. Ar jūs irgi iš tų tėvų?

– Na… mūsų dukra Viktorija mokėsi muzikos mokykloje, ją baigė ir teoriškai kaip ir turėjo tęsti atlikėjos kelią. Bet... Susimėtė, suabejojo. Galbūt ir aš reikiamu momentu nepadariau postūmio. Supraskite teisingai: aš jos neatkalbinėjau nuo menininkės kelio, bet ir nepaskatinau – tiesiog nutylėjau, leidau rinktis pačiai. Paskui ji man prisipažino, kad vis dėlto norėtų pabandyti stoti į akademiją ir mokytis vokalo. Dar studijuodama teisę ji taip ir padarė. Lengva nebuvo. Mačiau, kaip dirba, repetuoja iki vėlaus vakaro. Kaip galima neleisti vaikui daryti to, ko jis trokšta? Nelaimingi vaikai, savo svajonių nepabandę siekti.

– Šiais metais jūs ir vėl pakliūvate į tą pačią situaciją – sūnus Kasparas baigia mokyklą ir galbūt klausia tėčio patarimo… Ką sako jūsų širdis?

– Tegaliu jam viena patarti: žiūrėk, kur daugiau tu pats linksti, ko pats nori. Aišku, vaikas išgyvena, kad jei nepateks į valstybės finansuojamą vietą, tai kaip čia bus… Raminu jį ir sakau, kad jei tik bus noro siekti žinių, visuomet padėsime. Juk tam ir reikalinga šeima, kad vieni kitiems pagelbėtų. Kažkada ir Kasparas taps tėvu, turės savo vaikų, kuriems irgi turės suteikti finansinę ar moralinę pagalbą. Galų gale turės užauginti juos dorais žmonėmis, kurie tą pačią estafetę turės perduoti jau savo vaikams… Todėl dažnai jiems pasakoju apie mūsų giminę – tėtį, mamą, senelius. Kasparas dar juos puikiai atsimena, Matas, deja, jau ne. Kai Kristina laukėsi, šventėme mano tėčio 101-ąjį gimtadienį! Nežinau, kiek teisybės yra tame posakyje, bet… (nutyla, susigraudina – aut. past.) kai Matas atėjo, tėtis išėjo. Daug metų nuo to jau prabėgo, bet vos pagalvoju apie tėtį, mamą – kaipmat susigraudinu. Žmonės tol gyvi (turiu omeny ne tik savo tėvelius, bet ir kolegas, giminaičius, draugus), kol mes juos prisimename. Belieka tikėtis, kad ir vaikai mus geru žodžiu minės.

Pagrandukai: jauniausias tarp brolių Benjaminas puikiai supranta ir savojo pagranduko – penktoko Mato – situaciją. „Juk taip gera pajusti visų globą ir rūpestį“, – juokiasi jis. Asmeninio archyvo nuotr.

– Daugelio šeimų tvirtumo pagrindas, tas gerasis cementas, sulipdantis šeimą į krūvą, yra nuoširdūs pokalbiai, kai prie vieno stalo susėda visi – dideli ir maži…

– Sutinku. Ir aš stengiuosi, kad vienas iš tokių kertinių mūsų šeimos pamato akmenų būtų kalbėjimasis. Ne vien apie tai, kas gera… Apie viską. Yra nemalonių temų, kurias palieti ir padedi tašką. Prie jų grįžti nesinori. Bet tai padaryti aš, kaip tėvas, tiesiog privalau. Noriu savo vaikams būti draugas, nes ir man tėvai buvo geriausi draugai.

– Nuostabios jūsų mintys, atrodo, kad ne vieną gyvenimą šioje Žemėje būtumėt nugyvenęs…

– Begyvendamas supratau viena – kad nėra kažkokių visuotinų normų. Tai, apie ką kalbėjau, yra mūsų šeimos gyvenimo normos. Mes taip gyvename. Ar gerai? Nežinau… Širdis sako, kad einu teisingu keliu. Kieno gi daugiau pasiklausi? Bet aš nesakau, kad ir kiti šitaip privalo gyventi. Kiekvienas turime pats atrasti, kas tinkamiausiai ir geriausia šeimai.

Nuostabus jausmas, kai vienas sūnus jau į penktą dešimtį įžengęs, o kitas dar tik penktokas – abu vienas kitą broliais vadina.

Dar mus labai suartina poilsis sodyboje. Džiaugiamės, kai turime svečių – visiems vietos užtenka. Ir Viktorijos, ir Kasparo draugams, jo visai klasei. Mes ir žaidžiame, ir kepame kepsnius ant grilio, bendraujame. Tėvai ir vaikai. Aš džiaugiuosi, kad galiu būti tarp žmonių, nors to bendravimo ir darbe man netrūksta. Galbūt ir čia aš tęsiu tėvų liniją… Jie visada mylėjo žmones. Turbūt nuo šeimos tradicijų pabėgti sunku? Bet nuo jų ir nereikia bėgti, jas reikia puoselėti ir tęsti.

– Trumpam nuo šeimos pabėkime į profesinius vandenis. Esate vienas iš "Baritonų trio" įkūrėjų. Savo metu jūs – trys frakuoti, solidūs džentelmenai – buvote be galo populiarūs. Ar grįžęs namo mokėdavote nusiimti puikybės karūną ir padėti ją į lentyną?

– O juk ši šauni idėja gimė tiesiog grimo kambaryje, kur mes, visi trys baritonai, grimuodavomės. Spontaniška buvo ta mintis. Apie 1996 m. pirmąsyk su teatru išvažiavome į JAV, turėjome bendrą projektą su Čikagos lietuvių opera. Vežėme ten K.V.Banaičio operą "Jūratė ir Kastytis". Pamenu, mes su "Baritonų trio" tik ką buvome kažką įrašę. Su mumis drauge keliavo puikus tenoras Virgilijus Noreika, kuriam davėme paklausyti savo įrašų, teiravomės jo nuomonės.

O karūnos? Neeee… Nė vienas mūsų karūnos ir noro dominuoti neturėjo. Gal todėl tiek metų esame kartu. Laikui bėgant prie mūsų vyriškos kompanijos prisijungė ir dama – solistė Laimutė Kuzmickaitė-Milašienė. Kartu organizuojame festivalį "Operetė Kauno pilyje", kuris šįmet vyks jau 20-ąjį kartą. Šis festivalis, kaip ir Pažaislio muzikos festivalis, "Kaunas Jazz", jau turi savo nišą ir yra be galo mėgstamas kauniečių bei miesto svečių. Tik dabar ten dainuoti labiau skatiname jaunimą: man pačiam nebelieka laiko balso trenažui, repeticijoms. Norime padėkoti ir miestui, rėmėjams, kurie liko ištikimi šiuo sunkiu visiems pandemijos metu. Be jų sunku būtų buvę tęsti festivalį.

– Ir pabaigoje vėl grįžkime prie tėvystės, tik šįkart visai kitokios. Esate didelio daugialypio kolektyvo vadovas ir, tikiu, daugeliui savo darbuotojų beveik kaip tėvas. Viena tokiam kolektyvui yra vadovauti taikos metu, bet visai kas kita tuomet, kai, anot kai kurių internautų, Žemėje vyksta trečiasis pasaulinis karas.

– Jokiame darbe, ypač vadovaujamame, negali turėti išankstinių atsakymų į visus klausimus, būti visada ir viskam pasiruošęs (juokiasi). Sprendimus priimu aš – tai tiesa, bet turiu nuostabią komandą, į kurią visada galiu atsiremti. Žinoma, paskutinis žodis, kaip ir visa atsakomybė, tenka man. O tai nelengva našta. Išmokau normaliai reaguoti į pastabas. Ir vėl tėvelio išmintį prisiminiau… Jis mėgdavo sakyti, kad niekada nesistengčiau būti protingesnis už kitus. "Išmok apmąstyti, priimti kito patarimą, įsiklausyk", – sakė jis. Aš stengiuosi. Teatre dirba daug menininkų – kiekvienas su savo ego, su savo sielos jautrumu, ambicijomis. Stengiuosi suprasti, padėti, rasti bendrą kalbą su kiekvienu. Siekiu, kad kolektyve būtų toks pat glaudus ryšys kaip ir šeimoje. Kad čia dirbantys žmonės galėtų laisvai ir drąsiai bendrauti. Daug kas pastebi, kad mūsų teatre sklando gera aura. Už ją noriu padėkoti visam mūsų teatro kolektyvui.

– Ko Tėvo dienos proga palinkėtumėte būsimiems ir esamiems tėveliams?

– Palinkėčiau įsiklausyti ir stengtis suprasti savo vaikus. Negaliu sakyti esamiems ar būsimiems tėvams – darykite taip, kaip aš. Aš juk ne ponas Dievas – tik normalus žmogus su savo silpnybėmis, klaidomis ir patirtimis. Todėl pasikartosiu: tiesiog įsiklausykite į savo vaikus.

Nuo 2005 metų Kauno Muzikiniam teatrui vadovaujantis B. Želvys kartu su kolektyvu gyvena laukimo nuotaikomis.

Nedidelė teatro erdvė šiuo metu neleidžia rodyti išsiilgtų operų, operečių ir kitų pasirodymų, be to, vis dar tęsiasi rekonstrukcija.

Remontuojamas ne tik Muzikinio teatro fasadas, bet ir jo prieigos. Tačiau B.Želvys viliasi, kad jau vasaros pabaigoje rekonstrukcijos darbai bus baigti, o situacija šalyje vėl leis į Muzikinį teatrą pakviesti meno išsiilgusius žiūrovus. Apie šių dienų problemas ir ateities planus, taip pat tradicinį B.Želvio su bendraminčiais organizuojamą festivalį „Operetė Kauno pilyje“ pokalbis „Kauno dienos“ studijoje.

Šiam teatrui B. Želvys vadovauja nuo 2005 metų.

Konkursą laimėjusio asmens tinkamumas eiti pareigas dar bus patikrintas teisėsaugos institucijų, pranešė Kultūros ministerija.

B. Želvys yra baigęs Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademiją), ten studijavo solinį dainavimą. Nuo 1986 metų jis dirba Kauno valstybiniame muzikiniame teatre: čia sukūrė vaidmenų operose, operetėse, miuzikluose.

Kauno m. savivaldybės nuotr.

Jis yra Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, išrinktas pagal visuomeninės organizacijos „Vieningas Kaunas“ sąrašą.

Teatro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Apie teatrą, kaip atvirą erdvę jauniems talentams, apie trupę, kurioje vienas kitą papildo skirtingų kartų atstovai, apie esamas ir būsimas premjeras, gastroles ir laukiančias permainas – kalbame su teatro vadovu Benjaminu Želviu.

– KVMT naujajį sezoną pradėjo miuziklo "Džekilas ir Haidas" premjera. Nors Europoje tai yra žinomas kūrinys, tačiau Lietuvoje šis miuziklas statomas pirmą kartą. Kaip ir kodėl buvo pasirinktas kūrinys? Kuo miuziklo tematika yra aktuali šių dienų kontekste?

– Miuziklas neatsitiktinai yra teatro repertuare. Dar stebint repeticijas, jis atsiskleidė kaip paveikus, žiūrovą įtraukiantis kūrinys. Nors pati Roberto Louiso Stevensono novelė "Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija" parašyta seniai, dar 1886-aisiais, tačiau jos tematika – gėrio ir blogio kova – aktuali visais laikais. Besiremiant novele sukurtas ne vienas kino filmas ir dramos spektakliai, o prieš dvi dešimtis metų kompozitoriaus FrankoWildhorno parašytas miuziklas statytas daugelyje Europos šalių. KVMT repertuare jau turime sėkmingus ir didelio žiūrovų susidomėjimo sulaukusius šio autoriaus miuziklus – "Karmen", "Grafas Montekristas".

Muzikiniu atžvilgiu miuziklas "Džekilas ir Haidas" labai įvairus, sudėtingas kūrinys, susidedantis iš koncertinio pobūdžio muzikos, lyrinių arijų, todėl iš solistų reikalaujantis gero vokalo, gebėjimo įvaldyti muzikinę techniką, būti įvairiapusiškiems.

"Džekilas ir Haidas" savo tema atliepia nūdieną – kiekvienas savyje turime ir gero, ir blogo, nesame pilka masė. Šiuolaikinėje visuomenėje taip pat atsiranda tokių kaip Džekilas, baltų varnų, kurie kupini herojiškumo bando kažką pakeisti, kovoti, siekdami savo tikslų, idealų. Tiesiog reikia į šį spektaklį ateiti ir pasižiūrėti.

– Kokių dar staigmenų naujajame KVMT sezone žadate savo žiūrovams?

– Staigmena žiūrovų laukia vasario mėnesį, tada pristatysime klasikinės Imre Kalmano operetės "Silva" premjerą. Teatre ši operetė statoma nebe pirmą kartą. Pirmasis pastatymas buvo rodomas 1946-aisiais. Tai linksmas, nuotaikingas, klasikinis kūrinys, prie kurio vis norisi sugrįžti. Skirtingais laikotarpiais, skirtingi režisieriai šią operetę traktuoja savaip, todėl kiekvienas pastatymas yra įdomus ir publikos laukiamas. Šis, jau penktasis, pastatymas bus ypatingas tuo, kad teatre kurianti trupė yra sustiprėjusi, joje dirba skirtingų kartų atstovai, kurie kūriniui suteiks naujų spalvų.

Spalio 20 d. įvyks primadonos Sabinos Martinaitytės jubiliejui skirtas koncertas "Mano gyvenimo dainos". Teatralizuotoje renginio programoje S.Martinaitytė pasirodys su esamais ir buvusiais savo mokiniais, tarptautinių konkursų laureatais, tarp kurių bus Liudas Mikalauskas, Egidijus Bavikinas ir kt. Primadona KVMT yra sukūrusi daugybę įsimintinų vaidmenų: Margaritą "Fauste", Džildą "Rigolete", Violetą "Traviatoje", Medą "Pajacuose". Labai svarbi yra ir jos pedagoginė veikla – daugelis S.Martinaitytės studentų dabar dainuoja KVMT.

Žinoma, žiūrovų laukia tradicinis Naujametis koncertas. Senuosius metus, gruodžio 30-ąją palydėsime Giuseppe Verdžio opera "Traviata", o Naujuosius pasitiksime su nauja programa, kurioje netrūks įvairovės: koncertinių, humoristinių pasirodymų, šokių, kad atėję žiūrovai ne tik pajustų pakilią, šventinę nuotaiką, gerai praleistų laiką, bet ir gražiai sutiktų Naujuosius metus.

Repertuarą papildys ir gastrolių metu teatro scenoje pasirodysiantys Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro artistai, kurie parodys 2 dalių šokio spektaklį "Žizel".

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras yra uždarytas dėl atnaujinimo darbų, todėl šiuo metu savo scenos neturi. KVMT sudaro sąlygas savo scenoje parodyti šią drąsią klasikinio baleto interpretaciją, kuri kauniečiams, manau, tikrai bus įdomi.

Apskritai, KVMT laukia ir svetingai priima iš kitų Lietuvos miestų atvažiuojančius artistus, palaiko savo solistus, išvykstančius kitur. Atlikėjams svarbu pamatyti, kaip dirba kiti teatrai, trupės, režisieriai. Tai dovanoja naujos patirties ir plečia akiratį.

– Ar KVMT taip pat planuoja savo gastroles?

– Šiais metais Plungėje vykusiame XIII tarptautiniame Mykolo Oginskio festivalyje buvo rodyta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui skirta, vieno ryškiausių tarpukario lietuvių kompozitorių Jurgio Karnavičiaus opera "Radvila Perkūnas". Šią operą taip pat parodėme Kėdainių miesto šventėje "Vidury Lietuvos", ji "svečiavosi" ir tarptautiniame festivalyje "Operetė Kauno pilyje", o spalio 24-ąją "Radvila Perkūnas" bus rodoma sostinėje, LDK Valdovų rūmų naujojoje Koncertų salėje.

2019-aisiais teatro laukia projektas su Estijoje vykstančiu tarptautiniu operos festivaliu "PromFest". Rengiame bendrą projektą – V.Bellini operą "Kapulečiai ir Montekiai", Pernu mieste statysime bendrą operą "Caro sužadėtinė", o sugrįžus į Kauną laukia gastrolės po Lietuvą.

– Kokie ankstesnių sezonų spektakliai išlieka repertuare?

– Teatre rodomų spektaklių spektras labai įvairus: tai ir operos "Liučija", "Caro sužadėtinė", "Sevilijos kirpėjas", italų scenos meistrų statytos "Vindzoro Šaikštuolės" taip pat opera Romeo ir Džiuljetos tema "Liučija di Lamermur", kurios meno vadovė Dalia Ibelhauptaitė. Žiūrovai pamatys ir klasikines, nesenstančias operetes: "Vienos kraujas", "Šikšnosparnis", žinoma, ir "Misteris X", "Grafaitė Marica". Šokio spektaklių mylėtojus džiugins klasikinio baleto tradiciją tęsiantis, tačiau šiuolaikiškas ir modernus, pagal Johanno Strausso muziką sukurtas spektaklis "Kita Pelenės istorija".

– KVMT turi susiformavusią teatro trupę, kurią vis papildo ir jauni, neseniai studijas VDU Muzikos akademijoje baigę solistai, pratęsiantys trupės tradicijas, sykiu įnešantys naujų spalvų. Kuo ypatinga ši trupė?

– Trupė ypatinga tuo, kad joje yra įvairių kartų atstovai. Labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su VDU Muzikos akademija, kurioje paruošti solistai, choro artistai, muzikantai ateina dirbti į teatrą. Kasmet priimame po 1–2 naujus, jaunus, ambicingus artistus. Džiaugiuosi, kad trupė tvirta: tiek kalbant apie solistus, chorą, tiek apie orkestrą.

Sudėtingesnė situacija yra dėl baleto artistų, kadangi juos ruošia tik Nacionalinė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla, visai Lietuvai jų nepakanka, jaučiamas baleto artistų trūkumas. Labai norėtųsi, kad Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje veikęs baleto skyrius, ruošęs artistus KVMT, gyvuotų iki šiol.

– Teatras – atvira erdvė jauniems talentams.

Muzikinis teatras – tai žanrų junginys, todėl trupei, dirbančiai teatre, tenka didelė atsakomybė.

– Niekada nereikia pamiršti, kad dirbantys šiame teatre rodo pavyzdį. Kai buvau jaunas, stebėjau žmones, kurie jame kuria ir turėjau svajonę būti tarp jų. Tie jauni žmonės, kurie studijuoja muzikos meną, taip pat save įsivaizduoja teatre, scenoje ir mano tikslas yra gabius, jaunus žmones, kurie atsakingai žiūri į savo specialybę, pakviesti į teatrą. Pradžioje – nedideliems vaidmenis, kad jie suprastų, kas yra teatras, kuo jis kvėpuoja, kad galėtų susipažinti su dirbančiu kolektyvu, iš vidaus pažinti savo profesiją. Todėl dalyvauju VDU Muzikos akademijoje vykstančiuose egzaminuose, į kuriuos pakviečia dainavimo katedros vedėjas, profesorius, o taip pat ir teatro solistas Tomas Ladiga. Taip pastebime naujus talentus ir pagal galimybes įtraukiame juos į teatro veiklą. Jauni žmonės yra ateitis. Dabar – jų laikas.

– KVMT puoselėja tradicijas, tačiau nesibaimina naujovių, atliepdamas šiuolaikinės kultūros pulsą. Jūsų nuomone, kuo teatras praturtina, praplečia, papildo Kauno kultūrinį lauką?

– Muzikinis teatras – tai žanrų junginys, todėl trupei, dirbančiai teatre, tenka didelė atsakomybė. Ji turi gebėti atlikti operos kūrinius, reikalaujančius specifinės dainavimo technikos išmanymo, stiprių solistų, taip pat profesionalaus choro, orkestro pasirengimo. Operetė – jau visai kitoks žanras, kuriame daug judesio, spalvų. Miuziklas taip pat turi savo žanro specifiškumą. Taip pat stengiamės išlaikyti šokio spektaklius: ir klasikinio baleto pastatymus, ir vaikams skirtus vaidinimus, nes jauni žmonės, ateinantys į teatrą, nori turėti savo repertuarą, ne tik šokti miuzikluose ar operetėse. To reikia, kad trupė augtų, stiprėtų jų atsakomybės jausmas ir dėl to KVMT labai stengiasi.

– Tačiau naująjį sezoną teatras pasitinka ne tik džiuginančiomis premjeromis, puikiu repertuaru, jo laukia ir permainos.

– Kovo 31-ąją planuojama teatrą laikinai uždaryti, nes tikimės, kad prasidės scenos ir orkestrinės ložės atnaujinimo darbai. Lietuvoje yra mažai scenų, kuriose galėtume rodyti savo spektaklius, kadangi jos visai neturi arba turi nepakankamo dydžio orkestrines ložes. Bandysime kalbėtis, tartis su Nacionaliniu Kauno dramos teatru, kuris galbūt kolegiškai sutiks mus įsileisti.

Alternatyva lieka koncertinės programos, tačiau keliauti su 120–130 žmonių komanda, tarp kurių solistai, choristai, baleto artistai, orkestras nėra paprasta, kadangi viskas atsiremia į finansinius išteklius. Teatro laukia ir džiugios, ir baimę keliančios permainos, tačiau dirbsime ir spręsime kilsiančius sunkumus.

„J. Naujalio jubiliejus be akcentų Raudondvaryje būtų nevisavertis“, - kalbėjo antradienį pasitarimą iniciavęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas. Į mero kvietimą kartu parengti renginių ciklą, skirtą J. Naujalio jubiliejui, atsiliepė Raudondvario menų inkubatoriaus partneriai: Kauno filharmonija, Kauno valstybinis muzikinis teatras, Nacionalinis Kauno dramos teatras, Martyno Levickio „accoAkademija“.

Kauno filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta tvirtino jau turįs konkrečių sumanymų, kuriuos ketina realizuoti su Kauno miesto simfoniniu orkestru ir Kauno valstybiniu choru. „Kai kuriems J. Naujalio kūriniams parengtume orkestruotes, kad jie suskambėtu visa jėga. Kartu būtų galima surengti mokslinę konferenciją, skirtą kompozitoriaus gyvenimui ir kūrybai“, - kalbėjo filharmonijos vadovas.

Kauno valstybinio muzikinio teatro direktorius Benjaminas Želvys siūlė misterijos žanrą. „Tai galėtų būti koncertas su tam tikrais dramos elementais ir, žinoma, vieninga režisūra“, - svarstė direktorius.

O štai „accoAkademija“ su Martyno Levickio orkestru pasiryžusi Lietuvos muzikos patriarcho kūrinius interpretuoti šiuolaikiškai.

Kauno r. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjos pavaduotoja kultūrai Alvyra Čičinskienė siūlė sudaryti J. Naujalio jubiliejinių metų renginių planą, kuriame būtų du trys dideli ir keletas mažesnių renginių.

„Stipriausi akcentai turėtų būti Vasario 16-tą ir balandžio 9 d., per J. Naujalio gimtadienį“, - kalbėjo V. Makūnas, siūlydamas renginiams panaudoti ne tik Raudondvario dvarą, bet ir Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bei Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčių erdves. Dar viena idėja – išleisti J. Naujalio kūrinių kompaktinę plokštelę.

Pasitarimo dalyviai sutarė parengti bendrą projektą ir pateikti jį Kultūros ministerijai.

J. Naujalis (1869-1934), lietuvių kompozitorius, vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, pirmosios Lietuvos dainų šventės rengėjas ir dirigentas. Gimė 1869 m. balandžio 9 d. Raudondvaryje. Kauno rajono muziejuje veikia jam skirta ekspozicija.

J.Naujalio vardu pavadinta Kauno muzikos gimnazija, rengiami chorų konkursai Raudondvaryje, jaunųjų choro dirigentų konkursai ir religinės muzikos konkursai chorams.

Kompozitoriaus kūrybinį palikimą sudaro apie 200 įvairaus žanro kūrinių. Tai 13 mišių, apie 20 motetų, daug giesmių, nemaža harmonizuotų ir originalių dainų chorams, simfoninė poema „Ruduo“, pjesė „Svajonė”, preliudai, fugos, kantatos ir kt. Daug kūrinių sukurta pagal Maironio žodžius: „Lietuva brangi“, ,,Pavasaris“, „Vasaros naktys“, „Jaunimo giesmė“. Pagal liaudies dainas: „Ant kalno karklais siūbavo“, „Oi žiba žiburėlis“, „Siuntė mane motinėlė“.

J. Naujalis ypač vertinamas kaip lietuvių tautinės savimonės ugdytojas.

Gausų šio renginio gerbėjų būrį į naujas koncertines programas kviesdami "Baritonų trio" dainininkai Gediminas Maciulevičius, Danielius Vėbra ir Benjaminas Želvys su kolege Laimute Kuzmickaite-Milašiene pripažįsta, kad be ištikimų žiūrovų festivalis nebūtų sulaukęs tokio pripažinimo.

"Nuo 2002 m. kasmet vykstantis renginys liudija apie šios muzikos šventės prasmingumą ir reikalingumą", – džiaugėsi vienas festivalio organizatorių D. Vėbra ir priminė, kad festivalio scenos tapo puikia erdve skleistis jaunųjų Lietuvos atlikėjų talentams.

"Visų operetės gerbėjų sutelktomis pastangomis festivalis užima garbingą vietą tarp gausybės Lietuvoje vykstančių vasaros kultūrinių renginių, teikia impulsų naujų programų idėjoms ir muzikinėms spalvoms, o kauniečiams ir miesto svečiams – galimybę regėti ir klausytis nemokamų aukščiausio meistriškumo atlikėjų koncertų", – sakė Laimutė Kuzmickaitė-Milašienė.

Visus penkiolika metų pagrindinius festivalio renginius vedė aktorius, skaitovas, renginių vedėjas Gintaras Mikalauskas, kuriam talkino aktorės Lina Budzeikaitė, Nijolė Narmontaitė ir Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Ieva Vaznelytė.

Šį vakarą festivalį vedė G.Mikalauskas ir I.Vaznelytė.

"Ir šių metų festivalio programose dalyvauja Lietuvos ir užsienio šalių įvairioms meninėms mokykloms ir kultūroms atstovaujantys atlikėjai, pateikiantys margą populiarios ir rečiau atliekamos sceninės muzikos mozaiką", – pastebėjo "Baritonų trio" dainininkas ir Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas Benjaminas Želvys.

Ypatingas šių metų festivalio "Operetė Kauno pilyje" svečias – Sankt Peterburgo varinių ragų orkestras. Jis pradėjo koncertą ir atliko tris kūrinius.

Vėliau grojo jungtinis Kauno ir Sankt Peterburgo jaunimo simfoninis orkestras.

Iš Estijos atvyko daug užsienyje koncertuojanti solistė Annaliissa Pillak, taip pat Venesueloje gimęs tenoras Carlossas Rafaelis Silva. Pastarasis yra laimėjęs ne vieną tarptautinį konkursą.

Dainavo labai įdomūs ir visapusiškai talentingi subretinių vaidmenų atlikėjai iš Vengrijos – tenoras Péteris Laki ir Noémi Szabó. P.Laki, įgijęs istorijos bakalauro laipsnį, pasuko muzikos ir teatro keliu, yra priimtas į Budapešto Brodvėjaus miuziklo studiją ir Operetės akademiją. Dainininkė N. Szabó  vaikystėje žaidė šachmatais, tapo Europos čempione. Ji lankė ir akrobatinės gimnastikos treniruotes, užsiėmė penkiakovės sportu, tapo Europos čempione, o pasaulio penkiakovės varžybose pelnė antrąją vietą.

Festivalio koncertams dirigavo ne tik lietuviai, bet ir Ukrainos nusipelniusi artistė, viena ryškiausių šiuolaikinių jaunosios kartos dirigenčių Ukrainoje Oksana Madaraš.

Naująjį kūrybinį sezoną Kauno valstybinis muzikinis teatras (KVMT) pradės lietuviškai muzikai skirtu renginiu. "Stengiamės į lietuvišką muziką pažvelgti truputėlį kitaip. Norime, kad būtų įdomu ir nekasdieniška, kad atėjęs žiūrovas išvystų kitokią programą, negu yra įpratęs matyti šiame teatre", – sako teatro vadovas Benjaminas Želvys ir pabrėžia: tai nebus kažkas šokiruojančio, tai nebus avangardas.

Permainos orkestre

Spalio 1-ąją vyksiančio koncerto programoje skambės žinomų ir rečiau skambančių sceninių vokalinių kūrinių interpretacijos. Teatro gerbėjai galės prisiminti lietuvių kompozitorių sceninių kūrinių fragmentus, dainas. Skambės netikėtos žinomų melodijų aranžuotės, nuspalvintos simfodžiazo ir folkdžiazo intonacijomis. Bus galima pamatyti ir keletą naujų choreografinių kompozicijų, sukurtų būtent šiai koncerto premjerai.

Teatralizuotoje, sceniniais ir šviesos efektais nuskaidrintoje programoje dalyvaus beveik visas teatro meno kolektyvas – solistai, choro dainininkai ir baleto šokėjai, orkestrui diriguos Julius Geniušas ir šiųmetis Auksinio scenos kryžiaus laureatas Jonas Janulevičius. Pastarasis, beje, nuo šio sezono taps naujuoju KVMT vyriausiuoju dirigentu ir šiame poste pakeis ilgametį kolegą maestro J.Geniušą, kurį dabar dažniau bus galima išvysti Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatre.

Kitokia "Grafaitė Marica"

Spalio 8 d. planuojama pristatyti ir atnaujintą net devynerius metus gyvuojančią klasikinę Imrės Kalmano operetę "Grafaitė Marica": daugelį vaidmenų patikėta atlikti per pastaruosius kelerius metus į teatrą atėjusiems jauniems solistams. Maricą dainuos ir vaidins Ieva Goleckytė, Lizą – Ingrida Kažemėkaitė, Tasilo herojų žiūrovams pristatys Andrius Apšega, o Župano – Egidijus Bavikinas.

Kunigaikštienės Kudenštain vaidmenį, kuriuo Auksinį scenos kryžių 2007 m. už nepagrindinį vaidmenį pelnė ilgametė teatro primadona Danutė Dirginčiūtė, nuo naujojo sezono atliks Laimutė Kuzmickaitė-Milašienė. Prie dirigento pulto stos kitas muzikinis vadovas – naująją solistų sudėtį ruošia maestro Virgilijus Visockis.

Miuziklų sąraše – "Karmen"

Lapkričio 27 d. žiūrovai kviečiami į visiškai naują ir itin intriguojantį šio sezono pastatymą – kompozitoriaus Franko Wildhorno miuziklą "Karmen".

Aistringos, savo norų nevaržančios, laisvos sielos čigonės Karmen istoriją pirmasis papasakojo prancūzų rašytojas Prosperas Mérimée (1845), įkvėptas rusų poeto Aleksandro Puškino dar 1824 m. sukurtos romantinės poemos "Čigonai". Operos scenoje ją išgarsino jo tėvynainis kompozitorius Georges Bizet.

Ši drama sulaukė daugelio meninių interpretacijų šokio, kino formomis. O štai mūsų dienų amerikiečių muzikinio teatro meistrai – dramaturgas Normanas Allenas, kompozitorius F.Wildhornas ir dainų tekstų autorius Jackas Murphy – nutarė, kad papasakoti apie Karmen dramą tinka ir miuziklo žanras.

Lietuvoje miuziklą stato režisierius Kęstutis Jakštas, dirigentas J.Janulevičius, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų ir grimo dailininkė Kotryna Daujotaitė, šviesų dailininkas Audrius Jankauskas, choreografai Dainius Bervingis ir Gintaras Visockis.

Pagrindinius vaidmenis miuzikle kuria Viktorija Streiča, Gabrielė Bielskytė, Egidijus Bavikinas, Raimondas Baranauskas, Karina Krysko, Marija Arutiunova, Akvilė Garbenčiūtė, Jeronimas Milius, Ramūnas Urbietis, Gediminas Maciulevičius, Giedrius Prunskus, Rita Preikšaitė, Nomeda Vilkanauskaitė, Jonas Lamauskas, Žanas Voronovas, Kęstutis Alčauskis, Ieva Vaznelytė, Sabina Martinaitytė ir dar didžiulis būrys atlikėjų.

Miuzikle veiksmas vyksta mūsų dienomis, tad Karmen istorija įgauna netikėtų posūkių. Veiksme atsiras ir personažų bei intrigų iš šių dienų gyvenimo. Miuziklo muzika glaudžiai siejama su flamenko muzikos ir šokio tradicijomis, todėl per repeticijas su artistais dirba šio unikalaus ispanų folkloro specialistai lietuviai: šokėja Beata Molytė, dainininkė Brigita Bublytė ir gitaristas Andrius Masilionis.

Ypatinga Sausio 13-oji

Baigiantis metams, kaip visada, bus ruošiama uždegančių emocijų pliūpsniais žėrinti originali Naujametė programa. Žiūrovai, palydintys senuosius metus Muzikiniame teatre, išsamiai dalijasi puikiais atsiliepimais apie jau rodytus išskirtinės šventės minėjimo koncertus. Jų lūkesčių neapvilti bus stengiamasi ir šiais metais.

Kitais kalendoriniais metais planuojama specialia muzikine popiete paminėti ir tragiškų Sausio 13-osios įvykių 25-ąsias metines. "Galvojame apie liepsnelių jūrą ir žmones, tiesiog kviečiamus užeiti į teatrą – pasiklausyti muzikos, susitikti, pabendrauti ir toliau migruoti. Norime prisidėti prie Laisvės alėjoje vykstančio kasmečio šios dienos paminėjimo. Galų gale žmonės, kurie prisimena tuos įvykius, galbūt kasdieniame gyvenime ir nesusitinka. Tai bus laisva programa, nebus bilietų", – sumanymą atskleidė B.Želvys.

Svečiuose – italai

Į antrąją sezono premjerą teatras žiūrovus kvies jau pavasarį, kovą. Teatro repertuarą papildys vokiečių kompozitoriaus Otto Nikolai komiška situacijų opera "Vindzoro šmaikštuolės".

Šis zingšpylis sukurtas pagal Williamo Shakespeare'o to paties pavadinimo komediją. Statyti operą pakviesta italų menininkų komanda: režisierius ir choreografas Gianni Santucci, scenografas Davidas Amadeusas, kostiumų dailininkė Carla Ricotti, diriguos J.Janulevičius. Italų menininkams šiame teatre tai bus pirmas pastatymas. Tai bus nauja patirtis ir pačiam teatrui.

Jubiliejų švęs scenoje

Gyvenimo ir kūrybos jubiliejus drauge su žiūrovais minės teatro solistės Aldona Mikšytė-Kunčienė (2016 m. sausio 10 d. opera "Marta") ir Nomeda Vilkanauskaitė-Kukulskienė (2016 m. sausio 24 d., operetė "Madam Pompadur"). "Aldona – tai solistė, kuri ilgus metus atidavė šiam teatrui. Tai bus labai gražus 80-mečio jubiliejus. Kai kuriuose spektakliuose solistė pasirodo ir dabar – į sceną jį išeis ir jubiliejui skirtoje operoje. O 50-metį švęsianti Nomeda teatre dainuoja pagrindines partijas daugelyje pastatymų. Sausio 24 d. operetėje "Madam Pompadur" ją taip pat bus galima išvysti", – sako teatro vadovas.

Pastaruoju spektakliu kūrybinės veiklos 25-metį pažymės ir "Madam Pompadur" režisierė bei choreografė Anželika Cholina. Šiai progai skirtas spalio 29-osios spektaklis.

Jaunųjų teatro žiūrovų naująjį sezoną laukia susitikimai su pavasarį pasirodžiusia premjera – puiki pasaka apie Muzikos šalį, kompozitoriaus Antano Jasenkos, dramaturgės Agnės Dilytės, režisieriaus Vaidoto Martinaičio ir dailininkės Giedrės Brazytės papasakota istorija "Dryžuota opera".

"Mes pamirštame mylėti save", – priežastį, kaip atsidūrė ant operacinio stalo, nurodo Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas baritonas Benjaminas Želvys.

Kentėjo 18 metų

Kauno valstybinio muzikinio teatro renovacijos rūpesčiais gyvenančiam jo vadovui B.Želviui nebeliko kur trauktis, kai daugiau nei 18 metų kamavusi varikozė parodė savo dantis.
"Paskutiniuosius septynerius ar šešerius metus išsiplėtusios venos ir susiformavę poodiniai guzeliai mane jau vargino nuolatiniais uždegimais, skausmu. Nors ir bandžiau naudoti įvairius vaistus, kiek įmanoma daugiau judėti, tačiau nelabai kas padėjo", – skundėsi žinomas kaunietis B.Želvys.

Respublikinės Kauno ligoninės Dienos chirurgijos skyriaus vedėjo mokslų daktaro Jono Andriuškevičiaus teigimu, nieko keista, kad šios paciento taikytos priemonės buvo neefektyvios. Jam buvo likęs vienintelis kelias – chirurginis kojų venų šalinimas.

Tiesiog fantastiška pažanga

Šiandien B.Želvys neslepia savo nuomonės: žmonės labai apsileidę.

"Prieš 18 metų man buvo šuntuotos širdies kraujagyslės ir kairės kojos venų gydytojai jau tada negalėjo naudoti operacijai, sakė, kad ateityje tikriausiai turėsiu problemų", – pasakojo B.Želvys.

Vis dėlto kol neprasidėjo nuolatiniai skausmai ir uždegimai, žinomas ir kaip Muzikinio teatro solistas bei "Baritonų trio" vokalistas B.Želvys į savo ligą buvo linkęs nekreipti dėmesio. Atlikėjas juokavo, kad kitus mes labai dažnai mokome ir vos neįsakmiai liepiame eiti pas gydytojus, bet save dažniausiai pamirštame.

"Teisingai kartais žmonės sako, kad reikia save labiau mylėti, nes kai nemyli – bėdų daugiau būna. Gydytojai padeda, diagnozuoja, išoperuoja, bet visų pirma pats žmogus turėtų nepamiršti savimi rūpintis. Žinoma, aš čia drąsiai šneku, tačiau pats to nedarau", – pripažino B.Želvys.

Laimei, jo sveikata nuoširdžiai rūpinasi žmona Kristina ir draugai – už ką jis labai jiems dėkingas.

"Mano draugas kolega Rimantas Lekavičius pastebėjo, kad žmonija daro pažangą, jeigu pas gydytoją nuvažiuojame patys, o ne su greitąja. Čia jau fantastiška pažanga", – pritarė atlikėjas.

Paprasčiausiai negali nedirbti

B.Želvys pripažino, kad pernelyg ilgai delsė ir į gydytojus dėl kojų venų nesikreipė, nes nesinorėjo savaitei iškristi iš aktyvaus gyvenimo.

Jis buvo klaidingai įsitikinęs, kaip tebegalvoja visi venų varikoze sergantys ligoniai, kad po operacijos ligoninėje teks praleisti savaites, o nedarbingumas truks net kelis mėnesius.
"Septynerius ar šešerius metus kentėjau naiviai tikėdamasis, kad mano liga praeis savaime. Darbas veja darbą, o dar ir prasidėjusi teatro renovacija reikalauja ypač daug dėmesio, todėl niekaip neradau laiko gydytis. Labiausiai bijojau, kad teks savaitę iškristi iš ritmo. Tačiau kai su gydytoju Jonu Andriuškevičiumi pasikalbėjau, jis man pasakė: "Ateini, išoperuoju, ir išeini", – lemiamus žodžius, padėjusius apsispręsti, citavo B.Želvys.

Atlikėjas neslėpė susižavėjimo šiandiene medicina ir dienos chirurgijos galimybėmis.

"Aš tikrai sužavėtas chirurgu Jonu ir visu Dienos chirurgijos skyriumi. Atsiguliau į ligoninę pavakarę, o kitą rytą jau grįžau į darbą", – stebino B.Želvys.

Jis patyrė, kad skubančiam ir intensyviai dirbančiam žmogui dienos chirurgija yra tikras išsigelbėjimas. Po daugumos operacijų, jei nekyla komplikacijų, pacientas namo išleidžiamas tą pačią dieną ar kitos dienos rytą ir net gali nesinaudoti nedarbingumo išmokomis.

Jei būtų moteris

"Medikai man paaiškino, kada ateiti perrišti tvarsčių, kaip elgtis namuose, kaip save prižiūrėti. Džiaugiuosi, kad nekilo jokių komplikacijų ir nieko nelaukęs galiu tęsti darbus. Man tai labai svarbu. Žinoma, aš suprantu, kad turiu prisižiūrėti ir save saugoti, nes kitaip man atliktas personalo darbas gali nueiti perniek", – svarstė Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas.

Paklausus, ką jis patartų nuo išsiplėtusių kojų venų kenčiantiems vyrams, atsakė: visas problemas reikia spręsti iš karto, o kai jos susijusios su sveikata, juolab laukti nėra ko.

"Jeigu vyrai, kaip moterys, dėvėtų sijonus ir todėl rūpintųsi savo kojų sveikata bei grožiu, būtų mažiau komplikacijų. Kas žino, jeigu aš būčiau moteris, gal jau seniai išsiplėtusias kojų venas būčiau išsioperavęs", – juokavo B.Želvys.

Komentaras

Jonas Andriuškevičius, Respublikinės Kauno ligoninės Dienos chirurgijos skyriaus vadovas

Benjamino Želvio kojos venų operacija truko apie valandą, jokių komplikacijų nekilo. Kitą dieną operuota koja perrišta, įvertintas pjūvių gijimas, kojos kraujotaka, jutimai. Nesant sutrikimų, neprieštarauta, kad pacientas galėtų grįžti į darbą.

Solistas širdies operacijai prieš 18 metų pasiryžo nieko nelaukdamas, o šalinti kojų venas vis atidėliojo. Žmonės dažnai nepagrįstai bijo ir laiku nesikreipdami į gydytojus tik sunkina situaciją.
Po kojų venų operacijos pacientui grįžti į darbą niekas negali uždrausti. Aišku, dirbant yra didesnė rizika, pirmas tris paras po operacijos reikia laikytis tausojamojo režimo. Benjamino sveikatos būklė yra stebima. Jeigu operacija būtų buvusi komplikuota, išoperuotos žaizdos būtų kraujavusios, pjūvio vietos patinusios, šio paciento sprendimo nebūčiau palaikęs. Šiuo atveju viskas praėjo sklandžiai.

Pirmos trys paros po operacijos yra svarbiausios todėl, kad būtent per tą laikotarpį, ypač pirmą parą, galima kraujavimo grėsmė. Per savaitę paaiškėja, ar žaizdos nesupūliuos dėl kokios nors infekcijos.

Po venų operacijos kojas privaloma subintuoti elastiniu bintu, negalima smarkiai lankstyti kojų, tūptis, būtina vengti didelės fizinės apkrovos, sunkaus darbo.

Šiandien, taikant modernias operavimo technikas, ne tik po venų, bet ir po nekomplikuotų išvaržų, tulžies pūslės šalinimo operacijų pacientai gali greitai sugrįžti į darbą.