Fotografijos šiai parodai atrinktos iš kelių tūkstančių negatyvų, saugomų Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Kraštotyros ir skaitmeninimo skyriaus archyvuose.

Tai kadrai, užfiksuoti maždaug 1968–2006 m. pro fotomenininko buto langus Vytauto gatvėje Klaipėdoje.

Kaip pastebėjo parodos kuratorė, menotyrininkė Danguolė Ruškienė, „B. Aleknavičiaus fotografijose vyraujantis optimizmas, vidinė šviesa, tikėjimas žmogumi visuomet išskyrė jo darbus iš kitų klaipėdiečių kūrybos. Baltuoju metraštininku vadinamam fotografui buvo svarbus ne tik dokumentinis fotografijos pagrindas, bet ir estetinis jos apvalkalas, subtiliai atveriantis kintantį laiko, asmenybės ir tradicijų santykį. Kad ir kokių temų autorius ėmėsi, niekuomet nevaizdavo negatyvių realybės pusių, įtemptų ar konfliktiškų situacijų. Net ir fiksuodamas gyvenimą pro savo buto langus, jis ieškojo šviesių akimirkų. Tiesa, būdamas sąžiningas kronikininkas, negalėjo apeiti ir niūresnių ar net skaudžių daugiabučio gyventojų gyvenimo momentų. Vis dėlto šiame jo rinkinyje daugiau optimistinių nei niūrių ar slegiančių vaizdų. Akivaizdu, kad jį domino ne tik ryškiausi gyvenimo įvykiai, besimainantis urbanistinis peizažas, kai senąją architektūrą išstūmė nauji pastatai. Tas pačias vietas jis fiksavo besikeičiant paros ar metų laikams, ir beveik visada jo dėmesio centre buvo žmogus. Kažkur nueinantis ir vėl sugrįžtantis, kaip ir gatvė, miestas, gyvenimas – nuolatinėje kaitoje.

I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Miestas nuo to laiko labai pasikeitė. Daug kas pamiršta, todėl daug kas autoriaus fotografijose kelia nuostabą. Kita vertus, tai ne tik Vytauto gatvės, kurioje B. Aleknavičius gyveno, kronika. Tai ir buvusio gyvenimo lyrika, dabar jau su ryškiu nostalgijos prieskoniu. Stebina tik tai, kad jau tada, prieš kelis dešimtmečius fotografuodamas kasdienį niekuo neišsiskiriančių žmonių gyvenimą, B. Aleknavičius sugebėjo taip įtempti būties stygą, kad ji nepaprastai jaudinamai virpa ir šiandien.“

B. Aleknavičius (gim. 1930 m. Lekėčiuose) 1949–1951 m. mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje. Baigęs mokslus, mokytojavo Kačerginės vidurinėje mokykloje, kurioje, paragintas archeologo Petro Tarasenkos, įkūrė Kačerginės kraštotyros muziejų. 1960 m. pradėjo žurnalistinę veiklą. Trejus metus dirbo Kauno rajono laikraštyje, buvo agentūrų TASS ir ELTA fotokorespondentu Klaipėdoje ir Žemaitijoje. Čia kartu su Venantu Butkumi įkūrė „Lietuvos žvejo“ savaitraštį, o su Kelmės rajono laikraščio fotokorespondentu Algimantu Bitvinsku – Žemaitijos žurnalistų fotomėgėjų klubą. Buvo Lietuvos fotomenininkų draugijos (dabar – Lietuvos fotomenininkų sąjunga) organizacinio komiteto narys. Surengė apie 20 personalinių parodų, kurios buvo eksponuojamos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Gyvendamas Klaipėdoje, B. Aleknavičius aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime.

I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

B. Aleknavičius – Vydūno (1988), Tautodailininkų (1972), Tėviškės pažinimo draugijų bei Lietuvos fotomenininkų sąjungos (2000) garbės narys, Šakių garbės pilietis (1999), žurnalistinės dr. V. Kudirkos premijos laureatas (1992), literatūrinės I. Simonaitytės premijos laureatas (1997), Tėviškės pažinimo draugijos, „Gimtinės“ laikraščio laureatas (2003), jam suteiktas LR meno kūrėjo statusas (2005), įteikta Zanavykų kultūros premija (2006), pelnytas pilietiškiausio klaipėdiečio vardas (2008), Šakių rajono laikraščio „Valsčius“ skaitytojų išrinktas Metų žmogumi (2009), suteiktas Klaipėdos garbės piliečio vardas (2011), Klaipėdos kultūros magistras (2020), apdovanotas nacionalinės spaudos pradininko, Mažosios Lietuvos laikraštininko Johano Ferdinando Kelkio medaliu (2020). Mirė 2020 m. lapkričio 29 d. Klaipėdoje. Palaidotas Lekėčiuose (Šakių r.).

I. Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Paroda veiks iki 2024 m. kovo 2 d. Nišinės galerijos darbo laikas: pirmadieniais–penktadieniais 10–19 val., šeštadieniais 10–17 val., sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis nedirba.

Pas Tėvą Stanislovą

Nespalvotoje nuotraukoje šalia nedažytų lentų sienos, nukabinėtos metalinėmis saulutėmis, stovi du kunigai. Nuotrauka labai sena, ant nugarėlės užrašyta „1973 metai“.

Nuotraukos autorius – šviesios atminties klaipėdietis, ilgametis fotožurnalistas B. Aleknavičius (1930–2020).

Savo vyro archyvą tvarkanti jo žmona Antanina ilgiau žvelgia į šią 50 metų senumo fotografiją, kurioje įamžinti du šviesuoliai: dešinėje – kunigas Bronius Strazdas (1923–1996), kuriam šiemet balandžio 13 dieną būtų sukakę 100 metų, ir šalia jo – Mykolas Algirdas Dobrovolskis, Tėvas Stanislovas (1918–2005) – kunigas, pamokslininkas, vienuolis kapucinas, sovietinei sistemai labai neįtikęs žmogus.

Faksimilė: B. Aleknavičius atrado ir dokumentą, kuris liudija, jog A. Merkio ir J. Urbšio ištrėmimo iš Lietuvos reikalais pasirūpino M. Gedvilas ir J. Paleckis. B. Aleknavičiaus nuotr.

„Ir toliau tvarkau Bernardo archyvą, o ką daryti, juk neišmesiu? Be to, man pačiai labai įdomu. Kiekviena nuotrauka sužadina prisiminimus. Štai šita nuotrauka fotografuota per pačią pirmąją viešnagę pas Tėvą Stanislovą Paberžėje. Tuomet važiavome kartu su Bernardu, mus atlydėjo Tėvo Stanislovo bičiulis kunigas B. Strazdas. Tai buvo tarsi koks garantas, kad mes – patikimi“, – prisiminė A. Aleknavičienė.

Pasitikėjimas tuokart buvo itin svarbus, nes po tremties grįžusį kunigą įdėmiai stebėjo sovietų saugumiečiai, nuolat aplinkui sukiojosi įvairūs provokatoriai ir neaiškūs tipai, buvo 1973-ieji – gilus sovietmetis.

Kiekviena nuotrauka sužadina prisiminimus.

„Tuomet Paberžėje, prie klebonijos, buvo įkurtas sovietinio saugumo postas, kurio paskirtis – užrašinėti visų čia atvykstančių automobilių numerius. Mes to nežinojome“, – prieš 15 metų prisimindamas šį susitikimą spaudoje rašė ir pats B. Aleknavičius.

Bernardo žmonai Antaninai susitikimo įspūdis su Tėvu Stanislovu neišblėso iki šiol, net praėjus pusšimčiui metų.

Įamžino: šioje B.Aleknavičiaus nuotraukoje – dar labai jaunas ir sunkiai atpažįstamas Tėvas Stanislovas – M. A. Dobrovolskis, kurį metraštininkas aplankė Paberžėje 1973 m. vasarą. B. Aleknavičiaus nuotr.

„Įspūdis buvo tiesiog stebuklingas. Jis vedė ekskursijas klebonijoje, bažnyčioje. Pamenu, einame pro upelį, šalia – kapinės, sustojame prie vartų, o prie jo – stulpas, ant kurio pritvirtintas didelis ratas. Ant to rato prikabinta daugybė raktų, vėjas papučia, tie raktai skardena. Mes sustojome nustebę, ir Tėvas Stanislovas mums paaiškino, kad kai atlydi mirusįjį į kapines, artimieji ant šio rato pakabina velionio turėtus raktus, nes šiam jie šioje žemėje jau nebereikalingi. Man tokį įspūdį paliko šį gausybė brazdančių raktų ir jiems rasta tokia simbolinė vieta“, – pasakojo A. Aleknavičienė.

Moteris prisiminė, kad Tėvas Stanislovas visus jį aplankiusiuosius išlydėdamas kuo nors apdovanodavo, dažniausiai paties nukaltomis metalinėmis saulutėmis.

„Ruošiamės išvažiuoti, Tėvas Stanislovas pažiūrėjo į Bernardą ir nieko nesakęs kažkur nuėjo. Na, galvoju, kas čia dabar bus. Mes stovime, laukiame. Neilgai trukus jis sugrįžta su pluoštu senų, tarpukario laikų laikraščių. Štai, sako, radau, kam atiduoti“, – Tėvo Stanislovo dovaną prisiminė A. Aleknavičienė, žvelgdama į pusės amžiaus senumo jos vyro darytą dvasininko nuotrauką.

Tėvas Stanislovas, kuris, anot B. Aleknavičiaus, kentė gulaguose, o grįžęs į laisvę su dar didesniu pasišventimu darbavosi padėdamas suluošintiems ir gyvenimo džiaugsmą praradusiems žmonėms, ilgainiui bus deramai įvertintas.

Dienraščio žiniomis, pradėti rinkti dokumentai beatifikacijos bylai, kuria bus siekiama Tėvą Stanislovą paskelbti palaimintuoju.

Klaipėdos bažnyčios byla

B. Aleknavičiaus archyvuose dar vienas šūsnis senų jo fotografijų, kuriose užfiksuota dar viena bažnyčia ir dar vienas dvasininkas šviesuolis – Bronislovas Burneikis (1923–1991).

Misija: B. Aleknavičiaus nuotraukoje – šviesaus atminimo kunigas B. Burneikis (1923–1991) jau Atgimimo metu stebi, kaip baigiamas atkurti Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokštas. B. Aleknavičiaus nuotr.

Šįkart įamžinti įvykiai svarbūs Klaipėdai ir klaipėdiečiams – Marijos Taikos Karalienės bažnyčios bokšto atstatymo darbai, prasidėjus Atgimimui.

Daugiau kaip prieš 60 metų Rumpiškės pelkynuose buvo pašventintas kertinis bažnyčios akmuo.

Šventykla už žmonių aukas buvo pastatyta vos per trejus metus ir per naktį prieš pat jos atidarymą atimta iš tikinčiųjų, o jos statytojams, šviesaus atminimo kunigams B. Burneikiui bei Liudvikui Poviloniui (1910–1990) sukurpta baudžiamoji byla, ir pati bažnyčia paversta „liaudies filharmonija“.

Šiemet sukaks lygiai 35 metai, kai Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia grąžinta tikintiesiems.

Dar beveik lygiai tiek metų žmonės kovojo už teisę joje melstis. Galiausiai triumfavo teisingumas.

B. Aleknavičius ne tik fotografavo atgautos bažnyčios atkūrimo momentus, bet tarsi nujausdamas, kad kada nors to gali prireikti, jis ir surinko ir Klaipėdos bažnyčios bylos medžiagą, atsispindėjusią to meto spaudoje.

Iš viso – 11 iškarpų – 1962 metų laikraščio „Tiesa“ straipsnių apie kunigų teismą.

Publikacijų pavadinimai stulbina: „Teisiamųjų suole – sutanoti sukčiai ir spekuliantai“ („Tiesa“, 1962 01 16), „Melo kojos trumpos“ („Tiesa“, 1962 01 20), „Jie grobstė tikinčiųjų aukas, spekuliavo jomis“ („Tiesa“, 1962 01 21), „Jų dievas – doleris“ („Tiesa“, 1962 01 24).

Straipsniai apie bažnyčios statytojus Komunistų partijos organe – laikraštyje „Tiesa“ – buvo rašomi kone kasdien, įprasta tam metui propagandine retorika neabejotinai siekta pasiteisinti, kodėl iš tikinčiųjų už jų suaukotas lėšas reikėjo atimti bažnyčią.

Šios B. Aleknavičiaus surinktos sovietmečio laikų iškarpos ir istorinės paties fiksuotos fotografijos – reikšmingi eksponatai Marijos Taikos Karalienės bažnyčios archyvui – perduoti dabartiniam šventyklos klebonui kunigui Mindaugui Šlaustui.

Bičiulystė su J. Urbšiu

Per netrumpą savo žurnalistinio darbo praktiką B. Aleknavičiui teko bendrauti ne tik su sovietmečio garsenybėmis (Ieva Simonaityte, Juozu Baltušiu ir kitais).

Atkūrus nepriklausomybę, klaipėdietis susipažino su dramatiško likimo viena reikšmingiausių tarpukario Lietuvai asmenybių – buvusiu paskutiniuoju prieškario Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu – dar vienu sovietų sistemai „pavojingu asmeniu“.

J. Urbšys buvo vedęs žinomo pedagogo, Klaipėdoje dirbusio vaikų rašytojo Prano Mašioto dukrą Mariją.

Veikėjai: A. Merkio ir J. Urbšio suėmimą bei ištrėmimą iš Lietuvos 1940 m. liepos 16 d. sankcionavo pats J. Paleckis (kairėje), o rezoliucijos tekstą jam parašė raudonasis vidaus reikalų ministras M. Gedvilas. Juos kartu gerokai vėliau po šių įvykių užfiksavo B. Aleknavičius. B. Aleknavičiaus nuotr.

B. Aleknavičiaus archyvuose išliko paties fotografuota dviejų sovietinės Lietuvos nomenklatūrinių didžiūnų – Justo Paleckio ir Mečislovo Gedvilo – nuotrauka ir dokumento, nulėmusio J. Urbšio ir jo šeimos likimą, faksimilė.

„Ponui Respublikos Prezidentui. Valstybės saugumo sumetimais laikau, kad buvusį Lietuvos Respublikos ministerį pirmininką A. Merkį ir užsienių reikalų ministerį Urbšį, kartu su jų šeimomis, reikia išsiųsti iš Lietuvos teritorijos kaipo pavojingus Lietuvos valstybei, ir Sovietų Sąjungoj apgyvendinti. Prašau tamstos, Pone Prezidente, sutikimo. M. Gedvilas, vidaus reikalų ministeris. Kaunas, 1940 m. liepos 16 d. Tvirtinu ir sutinku. Respublikos prezidentas. Kaunas. 1940 m. liepos 16 d. (kalba netaisyta – A. D.)“, – būtent šio dokumento kopija kažkokiais būdais buvo patekusi tarp tų senų laikraščių, kuriuos B. Aleknavičiui per jau minėtą viešnagę Paberžėje 1973 metų vasarą perdavė Tėvas Stanislovas.

A. Aleknavičius šio dokumento kopiją išsaugojo ir, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasiuntė ją tuomet Kaune gyvenusiam J. Urbšiui.

Netrukus iš jo sulaukė laiško apsilankyti. Kaip paaiškėjo, šita M. Gedvilo iniciatyva buvusiam nepriklausomos Lietuvos valstybininkui buvo naujiena.

Portretas: B. Aleknavičius įamžino susimąsčiusią poeto Vytauto Mačernio mamą Elžbietą, išgyvenusią dviejų savo sūnų žūtį, dukters katorgą ir savo pačios tremtį. B. Aleknavičiaus nuotr.

Apie šį susitikimą su paskutiniuoju prieškario Lietuvos užsienio reikalų ministru (užsimezgė kelerius metus trukusi bičiulystė, bet J. Urbšys 1991 m. mirė) B. Aleknavičius įspūdžiais pasidalijo dienraštyje „Klaipėda“ (1991 03 13).

Didžioji dalis B. Aleknavičiaus ir J. Urbšio tarpusavio susirašinėjimo perduota I. Simonaitytės bibliotekos Rankraščių skyriui.

Iš laiškų matyti, kad klaipėdietis buvusiam ministrui nuolat siuntė Sąjūdžio laikraščius „Mažoji Lietuva“, už ką J. Urbšys pastarajam buvo labai dėkingas.

Tačiau yra dar kai kas, ką betvarkydama Bernardo dokumentus, aptiko jo žmona Antanina. Tai 2015 metais užrašyti Irenos Teresės Juchnevičiūtės-Kvedienės prisiminimai apie Urbšių šeimą. Moters tėviškė buvo visai šalia ir šią giminę ji gerai pažinojo.

„Parašiau, ką pati žinojau apie tą garbingą šeimą, ką pasakojo mano tėveliai ir kiti žmonės“, – laiške A. ir B. Aleknavičiams rašė I. T. Kvedienė, atsiuntusi ir išsamų pasakojimą apie Urbšynę (taip žmonės vadino buvusio ministro tėviškę – Užnevėžio vienkiemį) ir jos gyventojus.

Šie prisiminimai, kad kur nors nepradingtų, taip pat turėtų atsidurti bibliotekos archyvuose.

Raštas – M. Gorbačiovui

Dar viename dėmesio vertame dokumentų segtuve, kurį savo vyro archyve aptiko A. Aleknavičienė, yra žvejybinio laivo „Onuškis“ kapitono Žydrūno Naujoko kreipimasis, adresuotas ne tik Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui, bet ir Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Gorbačiovui bei SSRS gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui.

1991 m., po sausio įvykių išsiųstame dokumente, kurį tuomet dar rusiškai pasirašė 39 laivo įgulos nariai (ir ne tik lietuviai), išreikštas pasipiktinimas dėl sausio 13-osios žudynių Vilniuje.

„Mes pasipiktinę kraujo praliejimu Respublikos teritorijoje. Mes kategoriškai pasisakome prieš niekuo nepateisinamas žudynes, kurios tapo tragiškų įvykių Kalnų Karabache, Sumgaityje, Baku, Tbilisyje ir kitose Tarybų Sąjungos vietose tęsiniu. Esame tvirtai įsitikinę, kad karinės jėgos taikymas mūsų laikais neįtakoja teigiamo konfliktinių situacijų sprendimo atskiruose TSRS regionuose, o priešingai juos tik pagilina (kalba netaisyta – A. D.)“, – klaipėdiečiai žvejai rašė M. Gorbačiovui ir kvietė visų Sovietų Sąjungos žvejybinių bazių laivų įgulas palaikyti šį kreipimąsi.

Žvilgsnis: dar vienas B.Aleknavičiaus įamžintas portretas – jaunas ir talentingas, vėliau tragiškai žuvęs poetas Vaidotas Daunys (1958–1995). B. Aleknavičiaus nuotr.

Tarp dokumentų yra ir 1991 m. gruodžio 3 d. dienraštis „Klaipėda“, kuriame – B. Aleknavičiaus žinutė apie iš Klaipėdos uosto į 8 mėnesių reisą išplaukiantį to paties kapitono Ž. Naujoko vadovaujamą laivą „Onuškis“ su Lietuvos laivyno emblema.

„Plaukiam su Trispalve, o dokumentai lietuvišku Vyčiu pažymėti. Trispalvė dar ir dabar daug ką degina. Gerąja prasme ji degina ir mane. Kai 1952 m. mokiausi Griežpelkių aštuonmetėje mokykloje (dabar Tauragės raj.), vienas mūsų penktokas Vasario 16-osios išvakarėse iškėlė Lietuvos valstybinę vėliavą. Ir šį mokinuką tardymo metu saugumiečiai užmušė. Tėvams atidavė išniekintą sūnaus lavonėlį. Mes buvome taip įbauginti, kad ir į laidotuves nenuėjome. O štai dabar su Lietuvos valstybine vėliava, dėl kurios žuvo mūsų mokyklos trylikametis, mes plaukiame į žūklę. Tikras stebuklas!“ – kapitono Ž. Naujoko emocijas pirmąkart į reisą išplaukiant su lietuviška trispalve užrašė B. Aleknavičius.

Šiandien krašto metraštininko B. Aleknavičiaus per dešimtmečius kruopščiai kaupti dokumentai tapo istorija, paties metraštininko nebėra, neliko ir kai kurių jo gyvenime sutiktų herojų, bet liko jo nuotraukos ir straipsniai, įamžinę permainingą laiko tėkmę.

Grąžino be pagražinimų

"Kelias baigėsi. O ir sukauptą lobį tenka grąžinti tiems, iš kurių jį paveldėjau. Ir tai darau. Grąžinu jį be pagražinimo, nenuglaistytą, tokį, kokį buvau gavęs iš sutiktų pakeleivių", – prieš ketverius metus, tarsi nujausdamas, kad nebe itin daug laiko liko šioje žemėje, savo autobiografijoje užrašė B. Aleknavičius.

Jo archyvuose – tūkstančiai nuotraukų negatyvų, kuriuose – ne tik gražiausių šalies kampelių peizažai, žymių ir niekam nežinomų žmonių portretai ir atsiminimai iš tų susitikimų su įstabiomis asmenybėmis, palikusiomis ženklą krašto istorijoje.

Visa, ką nufotografavo, užrašė ir sukaupė  žinomas klaipėdietis, perduota I.Simonaitytės bibliotekai, kitaip tariant, Klaipėdai ir jos žmonėms, kad šie žiūrėtų, skaitytų, pažintų, mokytųsi.

O juk galėjo dar neišeiti, galėjo dar pabūti.

B. Aleknavičius tarsi ruošėsi savo išėjimui, kas lyg ir natūralu, neišvengiama, vis dėlto jo artimiesiems ir bičiuliams Bernardo netektis labai skaudi.

"Tai nebuvo netikėta, bet jis atsisakė važiuoti į ligoninę, norėjo likti namie, kur ir užgeso. Labai skaudu, labai sunku. Bernardo valia, jis bus kremuotas. O iš Kėdainių tik artimieji, nes dabar toks įtemptas metas, važiuosime tiesiai į Lekėčius, į jo tėviškę, kur ir palaidosime urną su pelenais. Gal po metų, kai situacija aprims, susirinksime visi kartu Klaipėdoje Bernardo pagerbti", – vakar kalbėjo našlė Antanina Aleknavičienė.

Krašto šviesulio netektis

Pranešus apie Bernardo mirtį, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas neslėpė, kad tai neišmatuojama netektis miestui, kraštui ir visai Lietuvai.

"B. Aleknavičius – Klaipėdos miesto garbės pilietis, Klaipėdos kultūros magistras, iškilus Klaipėdos krašto sūnus, išskirtinį dėmesį, visą savo gyvenimą paskyręs mūsų krašto istorijai, jos šviesuliams, vienu kurių jis neabejotinai buvo", – savo feisbuko paskyroje jautrius žodžius šiai asmenybei skyrė V. Grubliauskas.

Buvęs kolega iš "Eltos", su kuriuo B. Aleknavičius artimai bendravo, Antanas Kazimieras Dilys buvo labai sukrėstas žinios apie savo bičiulio netektį.

"Tiek metų bendravome, nuo pat 1963-iųjų. Baisi žinia, labai sunku kalbėti tokiais momentais. O juk galėjo dar neišeiti, galėjo dar pabūti", – skausmo neslėpė A. K. Dilys.

Įamžino nebylią kovą

Anot Klaipėdos mero, B.Aleknavičiaus kuklumas ir darbštumas visada buvo išskirtinė jo savybė, kaip ir kova už savo vertybes visą gyvenimą.

Dėl savo nestandartinio požiūrio į sovietinę sistemą jis ne kartą buvo auklėtas partinių nomenklatūrininkų.

Antanas Dilys / Redakcijos archyvo nuotr.

Bernardas, kaip ir dauguma to meto žmonių, buvo priverstas ne tik bendrauti Ezopo kalba, bet ir kurti metaforomis.

Aplink tvyrant sistemos palaikomam melui, B. Aleknavičius sugebėdavo įamžinti nebylią tautos kovą už laisvę net giliausiu sovietmečiu, tas fotografijas išsaugojo ir jos liko istorijai.

Prieš ketverius metus žurnalistų kalbintas klaipėdietis pasakojo, kad ženklų, bylojusių, jog žmonės nepamiršo laisvės, buvo galima aptikti bet kur.

"Tai buvo 1985-ųjų vasarą. Su žmona Antanina vaikštinėjome jūros pakrante Giruliuose. Staiga žvilgtelėjau po kojomis ir apstulbau – kažkas iš šlapio smėlio sukūrė Vytį. Žinoma, užfiksavau šį širdžiai mielą vaizdą, jau tada suvokdamas, kad žmonės, nors apie tai ir nekalba, bet gyvena ateitimi. Dešimtmečius tauta laukė savojo riterio", – 2016 metais Juodojo kaspino dienos išvakarėse žurnalistams kalbėjo B.Aleknavičius.

Jis pasakojo, kaip 1974 m. Klaipėdos dramos teatro režisierius Povilas Gaidys statė spektaklį pagal B. Sruogos istorinę kroniką "Milžino paunksmė".

Dekoracijas kūrė dailininkas Valentinas Antanavičius.

Remiantis pradiniu sumanymu, scenoje turėjo kaboti du apnuoginti kalavijai ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Lenkijos karalystės herbai.

B. Aleknavičius įamžino generalinę repeticiją.

Nuotraukoje buvo matyti aktorius Povilas Stankus, atliekantis Švitrigailos vaidmenį, už jo – scenoje Vytis.

Šią fotografiją autorius nusiuntė savaitraščiui "Gimtasis kraštas", tačiau premjeroje žiūrovai Vyčio nebeišvydo.

"Prieš spektaklio premjerą dar buvo CK ir Kultūros ministerijos komisijos peržiūra. Ši viską galinti komisija išsigando dominuojančio lietuviško Vyčio ir įsakė jį pašalinti, paliekant tik lenkišką Erelį. Istorinė tiesa ir scenos pusiausvyra buvo sugriauta", – savo fotoapybraižų knygoje "Kelionė. Einu per Lietuvą" rašė B. Aleknavičius.

Beje, tuokart fotoreporteris B. Aleknavičius nenukentėjo, nors jo nuotrauka ir pasiekė "Gimtojo krašto" skaitytojus.

Kuklumas: šiemet B. Aleknavičiui buvo suteiktas Klaipėdos kultūros magistro vardas, tačiau klaipėdietis prašė kuklesnės vardo suteikimo ceremonijos ir atsisakė brangios regalijos – auksinio žiedo su deimantu. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Kadangi leidinys buvo skirtas užsienio lietuviams, cenzoriai tada šį "akibrokštą" praleido pro akis.

Duoklė šalies šviesuoliams

B. Aleknavičiui per savo gyvenimą teko bendrauti su daugybe žymių ano meto žmonių. Šių susitikimų rezultatas – dešimtys gausiai iliustruotų dokumentinių, literatūrinių apybraižų iš sovietmečio epochos.

Anot B. Aleknavičiaus, jau tada sovietmečio liudininkai, kūrėjai, net tie, kurie vertinami dviprasmiškai, dirbo nujausdami, kad sistemos diktuojamas melas nesitęs amžinai.

"Didelė dalis tautos juk ir tada dirbo šalies ateičiai. Ekonomika, ūkis buvo pajungti Maskvai, bet kultūrinis gyvenimas juk vyko Lietuvoje. Ir žmonės kūrė Lietuvai net sovietiniais metais. Pavyzdžiui, Just.Marcinkevičiaus ar J.Grušo istorinės pjesės... Žinoma, Just.Marcinkevičius buvo komunistų partijos narys, bet jis, jei būtų nepriklausęs partijai, nebūtų galėjęs išleisti "Mindaugo" ar "Martyno Mažvydo", " – buvo įsitikinęs B. Aleknavičius.

Kūrėjai, taip pat ir paprasti piliečiai, buvo priversti dangstytis kaukėmis, nes antraip išgyventi sovietinėje sistemoje nebuvo įmanoma.

B.Aleknavičiaus teigimu, daugelio pasąmonėje tvyrojo viltis, kad melo burbulas kada nors sprogs.

Dar sovietmečiu kartu su I.Simonaitytės viešosios bibliotekos darbuotojais B. Aleknavičius organizavo Mažosios Lietuvos iškiliųjų asmenybių pagerbimo vakarus.

Minint K. Donelaičio gimimo 275-ąsias metines, B. Aleknavičiaus pasiūlymu poeto gimtuosiuose Lazdynėliuose buvo pasodintas 275 ąžuoliukų parkas.

Jis yra Klaipėdos tradicinės šventės "Naują metą pradėkime kartu su K. Donelaičiu" (sausio 1-ąją) sumanytojas bei įgyvendintojas.

Savigarba – aukščiau visko

Šiemet už nuopelnus krašto istorijai B. Aleknavičius paskelbtas Klaipėdos kultūros magistru.

Tačiau jis kategoriškai atsisakė priimti pagrindinę šio vardo regaliją – auksinį žiedą, pagamintą pagal uostamiesčio piliavietėje rasto renesansinio papuošalo pavyzdį, o ir pačios ceremonijos jis pageidavo kur kas kuklesnės, nei būdavo iki tol.

B. Aleknavičius buvo pirmasis iš 38 Klaipėdos kultūros magistrų, kuris viešai atsisakė pagrindinės regalijos.

Brangaus žiedo ir didingų iškilmių atsisakymas vis dėlto buvo ne tik šio kuklaus žmogaus noras nešvaistyti miesto lėšų ekonomiškai sudėtingu laikotarpiu.

B.Aleknavičius turėjo savo požiūrį į Kryžiuočių ordino veiklą ir jų santykį su lietuviais, nepaisydamas to, kad viskas buvo labai seniai, bet tai buvo susiję su šio garbaus klaipėdiečio protėviais, kurie prieš savo valią turėjo palikti gimtąsias vietas.

"Mano nuomonė tvirta ir nepakeičiama, todėl Klaipėdos kultūros magistro žiedo, nukaldinto pagal A.Brandenburgiečio pamestojo kopiją, atsisakau. Manyčiau, kad šias lėšas būtų galima panaudoti uostamiesčio jauniesiems talentams, kuriantiems Mažosios Lietuvos tematika", – kalbėjo šių metų Klaipėdos kultūros magistras.

Tautinės savigarbos klausimu B. Aleknavičius buvo kategoriškas.

Gerbiant jo nuostatas, kultūros magistro vardas Bernardui suteiktas kuklioje ceremonijoje šių metų vasarą, per miesto gimtadienį.

Netrukus po to, rugpjūtį, B. Aleknavičius atšventė ir savo 90 metų sukaktį.

Praėjus vos daugiau nei trims mėnesiams, jo artimuosius, bičiulius ir draugus sukrėtė skaudi žinia apie Bernardo netektį.

Klaipėdoje gyvenęs kraštotyrininkas mirė sekmadienį, lapkričio 29 dieną.

Biografijos faktai

Gimė 1930 m. rugpjūčio 21 d. Lekėčių kaime (Šakių rajonas).

1956 m. baigė Kauno pedagoginę mokyklą.

1960 m. pradėjo žurnalistinę veiklą, dirbo Kauno rajono laikraštyje, buvo TASS-ELTA fotokorespondentas Klaipėdoje ir Žemaitijoje (1963–1992 m.).

Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ steigimo iniciatorius (1989). Tautodailininkų ir Vydūno draugijų garbės narys.

Šakių raj. savivaldybės Zanavykų kultūros premijų laureatas.

Yra apdovanotas Vinco Kudirkos premija (1992), Ievos Simonaitytės premija (1997), Ferdinando Kelkio medaliu (2020).

Surengė keliolika fotografijos parodų, kurios eksponuotos ir užsienyje.

2005 m. suteiktas Meno kūrėjo vardas.

Klaipėdos ir Šakių miestų garbės pilietis.

Išleido kelias dešimtis knygų.

Milžinišką savo fotodarbų archyvą perdavė I.Simonaitytės bibliotekai.

Po to, kai birželio pradžioje Klaipėdos kultūros magistro vardo suteikimo komisija B. Aleknavičių nominavo į Klaipėdos kultūros magistrus, kilo nemenka sumaištis.

Vienintelis šių metų nominantas pareiškė nepageidaująs magistro žiedo, o pačios ceremonijos paprašė ne miesto širdimi vadinamoje piliavietėje, kaip buvo iki šiol, o kur kas kuklesnės – Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje.

B. Aleknavičius – pirmasis iš 38 Klaipėdos kultūros magistrų, viešai atsisakęs pagrindinės regalijos, kurio pagaminimui iš miesto biudžeto skiriama 2 450 eurų.

"Šis vardas – didelis įvertinimas, žinoma, džiugu, bet, manyčiau, jei jau mane išrinko, turiu teisę atsisakyti brangiai kainuojančio žiedo ir pompastiškų Kultūros magistro vardo suteikimo iškilmių", – portalui dar birželį kalbėjo klaipėdietis.

Savo požiūrį, vos pradėjus kopijuoti ir teikti vadinamuosius magistro žiedus nusipelniusiems Klaipėdos kultūros žmonėms, B. Aleknavičius viešai išreiškė laikraštyje "Voruta" publikuotoje esė "Donelaiti, atrišk mums akis".

Pats B. Aleknavičius tvirtina, kad šioje esė išdėstyta Kryžiuočių ordino magistro žiedo esmė.

"Mano nuomonė tvirta ir nepakeičiama, todėl Klaipėdos kultūros magistro žiedo, nukaldinto pagal A. Brandenburgiečio pamestojo kopiją, atsisakau. Manyčiau, kad šias lėšas būtų galima panaudoti uostamiesčio jauniesiems talentams, kuriantiems Mažosios Lietuvos tematika", – įsitikinęs šių metų Klaipėdos kultūros magistras.

Klaipėdos savivaldybės atstovai į B. Aleknavičiaus norus atsižvelgė. Šeštadienį kuklioje, bet labai jautrioje ceremonijoje I.Simonaitytės bibliotekos kiemelyje jam oficialiai suteiktas Klaipėdos kultūros magirstro vardas.

Nuo 2003 m., kai gimė ši tradicija, Klaipėdos kultūros magistro vardas yra suteiktas jau 38 iškiliems kūrėjams.

Pernai Klaipėdos kultūros magistrais tapo Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė ir Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus.

Ceremonija bus kitokia

"Visi kandidatai verti šio magistro žiedo", – po devynių pretendentų pristatymo prieš slaptą balsavimą pratarė Klaipėdos kultūros magistro vardo suteikimo komisijos pirmininkas Vytautas Grubliauskas.

Tačiau tąkart niekas iš komisijos narių, taip pat ir pats meras, nė nenutuokė, kad būtent magistro žiedo visai nepageidauja vienintelis šių metų Klaipėdos kultūros magistras B.Aleknavičius, kurio kandidatūrai pritarė dauguma.

Maža to, nominantas prašo, kad ceremonija vyktų ne miesto širdimi vadinamoje piliavietėje, kaip buvo iki šiol, o kur kas kukliau – Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje, be to, ne rugpjūčio 1-ąją, per miesto gimtadienį, o trimis savaitėmis vėliau, kai pačiam nominantui sukaks 90 metų.

Nuostata: B.Aleknavičius bus pirmasis iš 38 Klaipėdos kultūros magistrų, kuris viešai atsisako pagrindinės šio vardo regalijos – auksinio žiedo, pagaminto pagal renesansinio žiedo, saugomo Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, pavyzdį. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

B.Aleknavičius bus pirmasis iš 38 Klaipėdos kultūros magistrų, kuris viešai atsisako pagrindinės regalijos.

"Šis vardas – didelis įvertinimas, žinoma, džiugu, bet, manyčiau, jei jau mane išrinko, turiu teisę atsisakyti brangiai kainuojančio žiedo ir pompastiškų Kultūros magistro vardo suteikimo iškilmių", – kalbėjo klaipėdietis.

Šaknys – kur kas gilesnės

Brangaus žiedo ir didingų iškilmių atsisakymas vis dėlto ne tik šio kuklaus žmogaus garbingas noras nešvaistyti miesto lėšų ekonomiškai sudėtingu laikotarpiu.

Klaipėdos kultūros magistro vardo suteikimo ceremonija siejama su tariamu ar tikru Kryžiuočių ordino magistro žiedu, rastu Klaipėdos piliavietėje, ir su Mėmelio pilimi – kadaise nuožmiausia citadele ordino kovoje prieš Lietuvą.

Nuomonė tvirta ir nepakeičiama, todėl Klaipėdos kultūros magistro žiedo, nukaldinto pagal A.Brandenburgiečio pamestojo kopiją, atsisakau.

B.Aleknavičius turi savo požiūrį į Kryžiuočių ordino veiklą ir jų santykį su lietuviais, nepaisant to, kad viskas buvo labai seniai, bet tai susiję su šio garbaus klaipėdiečio protėviais, kurie prieš savo valią turėjo palikti gimtąsias vietas.

"Nors pagal mamą mano šaknys yra Mažojoje Lietuvoje, bet kilme laikau save zanavyku. Kai 1525 m. Kryžiuočių ordinas tapo pasaulietine Prūsijos kunigaikštyste, o valstybine religija paskelbta liuteronybė, dalis mažlietuvių, atsisakiusių jiems primesto naujo tikėjimo, pradėti persekioti. Patys atkakliausi tuomet paliko savo gimtąsias vietas ir per Šešupę kėlėsi gyventi į būsimuosius Zanavykus, aišku, su savimi atsinešdami pagoniškas dainas, papročius, tradicijas ir ūkininkavimo būdą. Tarp šių kietasprandžių kolonistų buvo ir mano protėviai Naujokai", – pasakojo B.Aleknavičius.

Būtent paskutinysis ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis ir privertė sprukti visus nepaklusniuosius senbuvius iš Mažosios Lietuvos, tarp jų ir B.Aleknavičiaus protėvius.

Manoma, kad šis magistras Klaipėdos pilyje, kai buvo ją apsiautęs, siekdamas nubausti nepaklusnųjį pilies kunigaikštį, galėjo pamesti savo brangų žiedą.

Galima spėti, kad žiedo savininkas ilgai jo ieškojo, tačiau jį pavyko rasti tik archeologams bemaž po 500 metų.

Ir tada, anot B.Aleknavičiaus, prasidėjo nauja tikro ar tariamo Kryžiuočių ordino magistro žiedo epopėja.

Pozicija: Klaipėdos kultūros magistro vardą šiemet nuspręsta suteikti fotožurnalistui ir kraštotyrininkui B.Aleknavičiui, tačiau nominantas atsisako priimti kultūros magistro žiedą ir prašo kuklesnės vardo suteikimo ceremonijos. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Pagal jį dabar gaminamos kopijos nusipelniusiems nūdienos Klaipėdos kultūros žmonėms.

Šis žiedas per miesto gimtadienį turėjo būti įteiktas ir B.Aleknavičiui, nes jis šiemet tapo Klaipėdos kultūros magistru.

Tautinės savigarbos klausimas

B.Aleknavičius šiuo klausimu yra kategoriškas.

Savo požiūrį, vos pradėjus kopijuoti ir teikti vadinamuosius magistro žiedus nusipelniusiems Klaipėdos kultūros žmonėms, jis viešai išreiškė laikraštyje "Voruta" publikuotoje esė "Donelaiti, atrišk mums akis".

Šita įžvalga vėliau buvo perspausdinta ir B.Aleknavičiaus knygoje "Nebeužtvenksi upės bėgimo".

Beveik prieš penkerius metus Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, perskaitęs šią knygą, B.Aleknavičiui laiške parašė: "Atidžiai verčiau puslapį po puslapio. Žvelgiau į istorijon įamžintas tautos atgimimo nuotraukas ir skaičiau širdį virpinančius žodžius, tiek džiuginančius, tiek skaudinančius. Bet tai yra istorinis, nesumeluotas palikimas ateinančioms kartoms."

Pats B.Aleknavičius tvirtina, kad šioje esė išdėstyta Kryžiuočių ordino magistro žiedo esmė.

"Mano nuomonė tvirta ir nepakeičiama, todėl Klaipėdos kultūros magistro žiedo, nukaldinto pagal A.Brandenburgiečio pamestojo kopiją, atsisakau. Manyčiau, kad šias lėšas būtų galima panaudoti uostamiesčio jauniesiems talentams, kuriantiems Mažosios Lietuvos tematika", – įsitikinęs šių metų Klaipėdos kultūros magistras.

Esė, be kita ko, cituojamas Vydūnas, kurio mintys tik patvirtina nepakeičiamą B.Aleknavičiaus nuostatą šiuo klausimu: "Paskutinė ir esminė Tautos atspirtis yra jos savigarba. Kai ji sunaikinama, nesulaikomai artėja pražūtis."

Paisys nominanto valios

Klaipėdos savivaldybės atstovai jau informuoti apie šių metų kultūros magistro prašymą.

Miesto merą šiuo metu pavaduojantis vicemeras Alvydas Cesiulis teigė, jog į B.Aleknavičiaus norus turėtų būti atsižvelgta.

Akivaizdu, kad šių metų Klaipėdos kultūros magistro renginys bus kitoks – ne per miesto gimtadienį, ne piliavietėje ir be svarbiausio atributo – brangaus auksinio žiedo.

Vis dėlto Klaipėdos kultūros magistro žiedas yra gaminamas.

Esą tokia yra tvarka, ir nėra jokių kitų galimybių, numatytų nuostatose, kaip tuos pinigus už žiedą perduoti nominantui, kuriuos jis ketintų paaukoti jauniesiems kūrėjams.

Laikantis ilgametės tradicijos, ceremonija turėjo vykti rugpjūčio 1 d., per miesto gimtadienį, Pilies muziejuje.

Aidint fanfaroms, Kultūros magistrui turėjo būti įteiktas auksinis žiedas, pagamintas pagal renesansinį žiedą, saugomą šiame muziejuje.

Vienam žiedui pagaminti iš miesto biudžeto skiriama 2 450 eurų.

Vietoj dviejų – vienas

Šiais metais į Klaipėdos kultūros magistro vardą pretendavo devyni klaipėdiečiai: literatūros kritikas Marijus Šidlauskas, fotožurnalistas, kultūros istorikas ir kraštotyrininkas B.Aleknavičius, aktorius ir režisierius Benas Šarka, dailininkas-juvelyras Vidas Bizauskas, chorvedys ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, solistas ir režisierius bei pedagogas Šarūnas Juškevičius, choreografė ir šiuolaikinio šokio teatro įkūrėja Agnija Šeiko (Sarulienė), grafikas Augustinas Virgilijus Burba ir Klaipėdos muzikinio teatro solistė Rita Petrauskaitė.

Praeitą savaitę komisija ketino patvirtinti du pretendentus į šį garbingą Kultūros magistro titulą.

Bet šiemet jis bus suteiktas tik vienam – "kukliam, tačiau didžios dvasios žmogui" B.Aleknavičiui.

Po trijų balsavimo turų antrasis pretendentas nesurinko privalomų dviejų trečdalių komisijos balsų.

Todėl nuspręsta, kad Klaipėdos kultūros magistras šiemet bus tik vienas.

Nuo 2003 m., kai gimė ši tradicija, Klaipėdos kultūros magistro vardas yra suteiktas 37 iškiliems kūrėjams.

Pernai Klaipėdos kultūros magistrais tapo Klaipėdos dramos teatro aktorė Regina Šaltenytė ir Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus.

Pretendentus Klaipėdos kultūros magistro vardui suteikti gali siūlyti Klaipėdos miesto kultūros institucijos, kūrybinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos, privatūs asmenys, uostamiesčio Kultūros skyrius.

Būdavo metų, kai Klaipėdos kultūros magistro vardas būdavo suteikiamas trims, dviem ar tik vienam kūrėjui.

Klaipėdos kultūros magistro vardas suteikiamas uostamiesčio menininkams ar kitiems kultūros darbuotojams už išskirtinius nuopelnus miesto kultūrai.

Kultūros magistro titulas – išskirtinai klaipėdietiškas pagarbos ir pripažinimo ženklas. Tai – labai svarbus miestiečių įvertinimas uostamiesčio kūrėjams.

B.Aleknavičiaus biografijos faktai

Gimė 1930 m. rugpjūčio 21 d. Lekėčių kaime (Šakių rajonas).

1949–1951 m. mokėsi Kauno mokytojų seminarijoje.

1960 m. pradėjo žurnalistinę veiklą, dirbo Kauno rajono laikraštyje, buvo TASS-ELTA fotokorespondentas Klaipėdoje ir Žemaitijoje.

Surengė keliolika fotografijos parodų, kurios eksponuotos ir užsienyje.

V.Kudirkos, I.Simonaitytės ir Šakių raj. savivaldybės Zanavykų kultūros premijų laureatas.

2005 m. suteiktas Meno kūrėjo vardas.

Klaipėdos garbės pilietis.

Išleido kelias dešimtis knygų.

Milžinišką savo fotodarbų archyvą perdavė I.Simonaitytės bibliotekai.

Klaipėdos kultūros magistro vardas suteikiamas uostamiesčio menininkams ar kitiems kultūros darbuotojams už išskirtinius nuopelnus miesto kultūrai.

Kultūros magistro titulas – išskirtinai klaipėdietiškas pagarbos ir pripažinimo ženklas. Tai – labai svarbus miestiečių įvertinimas uostamiesčio kūrėjams.

Šiais metais sulaukta itin daug miesto bendruomenės pasiūlymų.

Į Klaipėdos kultūros magistro vardą pretendavo literatūros kritikas Marijus Šidlauskas, fotožurnalistas, kultūros istorikas ir kraštotyrininkas B.Aleknavičius, aktorius ir režisierius Benas Šarka, dailininkas-juvelyras Vidas Bizauskas, chorvedys ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, solistas ir režisierius bei pedagogas Šarūnas Juškevičius, choreografė ir šiuolaikinio šokio teatro įkūrėja Agnija Šeiko (Sarulienės), grafikas Augustinas Virgilijus Burba ir Klaipėdos muzikinio teatro solistė Rita Petrauskaitė.

„Visi kandidatai verti šio magistro žiedo“, – po kandidatų pristatymo, prieš slaptą balsavimą teigė Klaipėdos kultūros magistro vardo suteikimo komisijos pirmininkas, meras Vytautas Grubliauskas.

Vakar komisija ketino patvirtinti du pretendentus į šį garbingą Kultūros magistro titulą. Bet šiemet jis bus suteiktas tik vienam – „kukliam, tačiau didžios dvasios žmogui“ B.Aleknavičiui.

Po trijų balsavimo turų, antrasis pretendentas nesurinko privalomų dviejų trečdalių komisijos balsų. Todėl nuspręsta, kad Klaipėdos kultūros magistras šiemet bus tik vienas.

Laikantis ilgametės tradicijos, rugpjūčio 1 dieną, per miesto gimtadienį, Pilies muziejuje naujiesiems Kultūros magistrams paprastai įteikiami auksiniai žiedai, pagaminti renesansinio žiedo, saugomo šiame muziejuje, pavyzdžiu.

Vienam žiedui pagaminti iš miesto biudžeto skiriama 2 450 eurų.

Nuo 2003 metų, kai užgimė ši tradicija, Klaipėdos kultūros magistro vardas yra suteiktas 37 iškiliems kūrėjams.

Po pučo – negailestingas teroras

Šiandien istorikai jau atvirai kalba, kad V.Leninas 1917 m. bolševikų perversmą surengė už vokiečių pinigus ir vėliau savo iniciatyva įstūmė Rusiją į chaosą, baisias žudynes ir badą.

Netrukus po to savo bolševikines idėjas bandė "importuoti" ir į buvusius "imperijos pakraščius", taip pat – ir į Lietuvą, tačiau mums kurį laiką raudonojo teroro pavyko išvengti.

"Sovietmečiu buvo pabrėžiama Didžiosios Spalio revoliucijos svarba, bet išties revoliucija Rusijoje įvyko 1917-ųjų vasarį, o tai, kas nutiko lapkričio mėnesį, buvo bolševikinis pučas arba valstybinis perversmas. Ir tuoj pat suklestėjo V.Lenino kultas, jis tapo kone šventuoju. Tačiau viena bene blogiausių jo savybių buvo ta, kad jis į žmones žiūrėjo kaip į daiktus. Ir kaip tik po 1917 m. lapkričio 7-osios žmonės toje šalyje tapo daiktais prievartinėje valstybėje", – pastebėjo B.Aleknavičius.

"Būkite negailestingi." Ši frazė taps raktažodžiais kone kiekvienoje V.Lenino telegramoje, skirtoje jo bendrams, kovojantiems su "kontrrevoliucija".

Rusų rašytojas Venediktas Jerofejevas ("Maskva–Petuškai" autorius) iš oficialių vado raštų surinko nedviprasmiškas V.Lenino citatas, pavadino jas "Mano mažoji leniniada" ir publikavo 1989 m.: "Draug. Stalinui į Caryciną. Būkite negailestingas kairiesiems eserams. Pranešinėkite dažniau. Visur negailestingai naikinkite tuos niekingus ir isteriškus avantiūristus." (1918 m. liepos 7 d.)

"Draug. Sokolnikovui. Bijau, kad jūs klystate nesiimdami griežtų priemonių. Jeigu jūs visiškai tikras, kad neturite jėgų žiauriam ir negailestingam susidorojimui, telegrafuokite." (1918 m. rugsėjo 24 d.)

"Penzos gubernijos vykdomajam komitetui. Būtina atlikti negailestingą masinį terorą prieš buožes, popus ir baltagvardiečius. Įtartinus uždaryti į koncentracijos stovyklas už miesto. Telegrafuokite apie vykdymą." (1918 m. rugpjūčio 9 d.)

"Telegrama į Saratovą draug. Paikesui. Šaudyti, nieko neklausinėjant ir nekeliant idiotiškos sumaišties." (1918 m. rugpjūčio 22 d.)

Tai tik maža dalis V.Lenino įsakų, liudijančių jo kraugerišką prigimtį. Tačiau visa tai sovietmečiu buvo meistriškai užtušuota.

Kelionė į "šventąją" žemę

B.Aleknavičius prisiminė, kaip 1960-aisiais kartu su Kačerginės mokyklos mokiniais, laimėjusiais respublikinį turizmo konkursą ir kaip prizą gavusiais kelionę į Uljanovską (dabr. Simbirskas), iškeliavo į V.Lenino gimtinę.

Visur buvo pilna jo paminklų ir biustų. Argi tai ne kultas? Tada apie jį niekas jokio blogo žodžio ištarti nedrįso. Jis buvo tarsi koks šventasis.

"Mane redakcija išleido su sąlyga, kad aprašysiu visą tą kelionę. Paskui parašiau apie 30 straipsnių, pavadinęs "Nuo Nemuno iki Volgos". Pamenu, tada susipažinome su lenkų tautybės buvusiu bolševikinės Geležinės divizijos štabo viršininku, gimusiu Kaune, Aleksote. Jo divizija kaip tik per pilietinį karą atplėšė iš baltųjų Uljanovską. Tas kariškis buvo pakviestas kaip eksponatas ir su tuo eksponatu mes bendravome", – pasakojo klaipėdietis.

B.Aleknavičius dalijosi įspūdžiais, kaip jie plaukė Volga, kaip Kuibyševe mūsų moksleivius šiurpino higiena valgyklose ir parduotuvėse, kur pardavėja delnu kabino tirpstantį sviestą ir krovė jį ant svarstyklių.

Jau tada buvo matyti, koks absurdiškas ir atsilikęs gyvenimas yra Sovietų Sąjungos glūdumoje.

"Visur buvo pilna jo paminklų ir biustų. Argi tai ne kultas? Tada apie jį niekas jokio blogo žodžio ištarti nedrįso. Jis buvo tarsi koks šventasis. Tada niekam neužkliuvo, kad jis nėra palaidotas kaip visi žmonės", – pastebėjo B.Aleknavičius.

"Pėdsakų" paieškos Karaliaučiuje

Klaipėdietis pasakojo absurdišką istoriją, susijusią su revoliucijos vado pėdsakų paieškomis Rytprūsiuose.

B.Aleknavičius neslėpė, jog sovietmečiu jis buvo partijos narys, o tada buvo privaloma politinė savišvieta.

"Sugalvojau imtis tokios savotiškos avantiūros. Buvau kažkur girdėjęs, kad V.Leninas lankėsi tuomečiame Karaliaučiaus krašte, prie Tilžės, pas Dovą Zaunių, norėdamas pasikonsultuoti dėl slapto bolševikinių laikraščių gabenimo iš Vokietijos į Rusiją. Kitaip tariant, jis domėjosi knygnešystės peripetijomis ir norėjo panaudoti tą patirtį, gabenant "Iskrą". Be to, Marta Zauniūtė buvo kairiųjų pažiūrų, ir esą V.Leninas pas juos lankėsi. Ir mano partinės savišvietos tema tapo V.Lenino viešnagė Mažojoje Lietuvoje, man tą temą patvirtino ir aš ją pradėjau nagrinėti", – prisiminė B.Aleknavičius.

Žurnalistiniai-partiniai "tyrimai" baigėsi pokalbiu KGB.

Kai su Zaunių giminaičiais B.Aleknavičius atvažiavo į Rokaičius, ten kur stovėjo D.Zauniaus sodyba, pradėjo ieškoti V.Lenino "pėdsakų", bendravo su vietiniais, kur jam papasakojo istoriją, kaip pokariu sovietų aktyvistai čia mirtinai nukankino vienintelį kaimo senbuvį.

"Tokio dalyko, remiantis sovietų ideologija, negalėjo būti. Mane šita istorija labai sudomino, labiau nei V.Leninas. Manau, kad toje mūsų kompanijoje tada buvo ir koks KGB agentas, nes po 3 dienų mane iškvietė į saugumą. Pradėjo klausinėti, ką mes veikėme Rokaičiuose. Pasakiau, kad ieškojome medžiagos apie V.Leniną. Dar paklausiau, ar jie nežino, kad revoliucijos vadas buvo Rokaičiuose? Jie kiek sutriko ir paprašė viską aprašyti, ką ten veikiau, pridėti nuotraukas ir atsiųsti jiems", – teigė B.Aleknavičius.

Žurnalistas trimis egzemplioriais surašė, aišku, nieko nepaminėjęs apie sovietų aktyvistų nusikaltimą, ir nusiuntė KGB į Vilnių, jų padaliniui Klaipėdoje, kur ir buvo kviestas, bei redakcijos partinei organizacijai.

Tai suveikė, vietiniai saugumiečiai daugiau nebesikabinėjo. Tuo ir baigėsi Bernardo ieškojimai Karaliaučiuje.

Akėjo Kretingos laukus?

Sovietmečiu buvo įprasta kurti mitus. Todėl radosi tokių veikėjų, kurie esą matė gyvą V.Leniną kas Kretingoje, kas Ignalinoje.

Jau nekalbant apie tai, kad jis 1895 m. rugsėjo 19 d., vykdamas iš Varšuvos traukiniu į Peterburgą, buvo išlipęs Vilniuje. Apie tai tarybiniais laikais skelbė ant Vilniaus traukinių stoties sienos kabėjusi lenta.

"Žinau, kad Kretingoje gyveno toks žmogus, kuris neva dalyvavo vadinamojoje Spalio revoliucijoje. Pas jį važiuodavo žurnalistai vis bandydami iškvosti, ar matė gyvą V.Leniną. Visiems jis teigė, kad nematė, o štai pas jį atvyko "Tiesos" korespondentas E.Uldukis ir šiam patvirtino, kad matė vadą. Kas jam nutiko, nesuprantu", – teigė B.Aleknavičius.

Apie tai, kad 1899 m. V.Leninas lankėsi Kretingoje, buvo rašoma ir 1937-aisiais Klaipėdoje leistame dienraštyje "Vakarai".

Ten paminėtas kretingiškis, senas knygnešys Paškevičius, pas kurį amžių sandūroje iš Rygos atvyko kažkoks pažįstamas, kuris atsivežęs ir "jauną darbininką".

Tas, kaip paaiškėjo, ir esąs V.Leninas. Jam reikėjo patekti į Rytprūsius, o aplinkui visur sukinėjosi caro žandarai.

Esą V.Leninas, apsimesdamas valstiečiu ir laukdamas tinkamos progos pereiti sieną, net akėjo Kretingos laukus.

"Leninas leidosi per sieną ir po dviejų minučių jis jau buvo Klaipėdos krašte. Vis dėlto rusų sargybiniai susigriebė per vėlai", – rašė "Vakarai".

Liudininkai matė vaiduoklį?

B.Aleknavičius papasakojo kitą istoriją apie tai, kaip dailininko Jono Šileikos brolis Antanas jį tikino, esą su V.Leninu buvo susitikęs Jungtinėse Valstijose.

"Man tai pasirodė labai įdomu. Jis papasakojo, kad buvo kažkoks kairiųjų susitikimas, ten atėjo V.Leninas, kuris su jais bendravo, jam pasiūlė išgerti taurelę, jis išgėrė, bet tik vieną. Aprašiau tą epizodą, kad V.Leninas gerdavo tik po vieną taurelę. Tada dirbau Kauno rajono laikraštyje, bet mano redaktorius išvartė visokius raštus ir niekur nerado, kad V.Leninas kada buvęs JAV. Todėl A.Šileikos man pasakotą epizodą, kurį aprašiau, atmetė", – prisiminė B.Aleknavičius.

Žurnalistas prisiminė, kad praktikos metu Maskvoje TASS agentūroje jam davė ne vieną pavyzdį apie tokius keistus liudijimus.

"Paminėjo žinutę laikraštyje, kur buvo išspausdinta apie V.Lenino dalyvavimą konferencijoje Londone. Staiga atsiliepė apie 60 žmonių, kurie ten matė V.Leniną. Tai buvo gal 1970-ieji. Paskui laikraštis išspausdino kitą pranešimą, kad buvo tokia konferencija, bet vadas ten nedalyvavo. Kaip galėjo nutikti, kad jis ten nedalyvavo, bet tiek žmonių jį matė? Tai yra didelis mitas, tokie kuriami ir šiandien", – pastebėjo B.Aleknavičius.

Mistinis brolis dvynys

Dar daugiau mistinių istorijų apie V.Leniną pastaraisiais metais pasirodė internete.

Ten "atkapstytas" jo brolis dvynys Sergejus. Esą jie abu buvo panašūs kaip du vandens lašai.

Bet po Lenino mirties 1924 m. sausį, J.Stalinas pasistengė, kad tariamo konkurento neliktų Rusijoje.

"Būkite negailestingi." Ši frazė taps raktažodžiais kone kiekvienoje V.Lenino telegramoje.

Viename rusiškame portale yra gausu nuotraukų, kur Vladimiras ir Sergejus yra kartu, tačiau tik specialistai gali pasakyti, ar jos nesuklastotos.

Pasakojama, kad Sergejus buvo visiška priešingybė Vladimirui. Jis esą labai mylėjo gyvūnus ir vėliau tapo absoliučiu vegetaru, o Vladimiras buvo žiaurus, nešdavo skandinti kačiukus, anksti "apsirgo" revoliucijų karštlige.

Sergejus jau 16-os metų paliko tėvų namus, apsigyveno Ufos gubernijoje. Ten vedė baškirę Zuchrą. Tėvai ir brolis į vestuves neatvažiavo.

Baškirai yra musulmonai. Sergejus susidomėjo šia religija, vėliau, gyvendamas emigracijoje, dvejus metus esą ją studijavo Mekoje, net kūrė teoriją, kaip "islamizuoti" komunizmą, tačiau tam niekas nepritarė.

Sergejus prekiavo vašku, gerai uždirbdavo, buvo pasiturintis. Vėliau Sergejus pritarė Lenino teorijoms, sveikino 1917 m. spalio perversmą, pats agitavo už socializmą.

Po Lenino mirties į valdžią atėjus J.Stalinui, prasidėjo V.Lenino bendraminčių medžioklė. Pirmuoju taikiniu neva tapo S.Uljanovas, kuris esą pretendavo prie valstybės vairo pakeisti brolį Vladimirą.

Rašoma, kad nuo gresiančių represijų Sergejus pabėgo į užsienį. Iš pradžių emigravo į Lietuvą, vėliau į Rumuniją ir Šveicariją. 1938 m. išvyko į Meksiką.

Ši šalis esą tapo jo antraisiais namais. Ten jis gyveno, dirbo, išleido populiariausią savo knygą "Istorijos posūkis atgal", kuri sulaukė 40-ies leidimų.

Po 1961 m. revoliucijos Kuboje jos lyderis F.Castro S.Uljanovą pakvietė į Kubą, kurioje jis liko ir ten mirė 1965 m., eidamas 95-uosius.

Sifilis ir nesantuokinis sūnus

Dar viena nepatogi tema – V.Lenino mylimosios. Esą nuo vienos jų – Inesos Armand jis susilaukė sūnaus Andrejaus.

Ir vėl netikėtumas – nesantuokinis vado sūnus neva yra palaidotas Lietuvoje, Marijampolės sovietinių karių kapinėse.

Ant betoninio antkapio užrašyta, jog "1944 metais spalio 7 d. didvyrio mirtimi kovoje su vokiečiais fašistais okupantais žuvo Raudonosios armijos gvardijos kapitonas Andrejus Armandas".

Manoma, kad jis ir buvo I.Armand ir V.Lenino nesantuokinis sūnus.

Maža to, paskutiniaisiais gyvenimo metais V.Leninas smarkiai sirgo. Gydytojai įtarė, kad ligų priežastis gali slypėti audringame gyvenime jaunystėje, kai revoliucionierius užsikrėtė sifiliu.

Tačiau, kad jis sirgo šia gėdinga liga, iki galo neįrodyta. Juolab apie tai viešai prabilta tik žlugus Sovietų Sąjungai.

Sovietmečiu ši tema būtų buvusi mirtinai pavojinga.

200 litų banknotas

Humanistą, rašytoją, filosofą ir publicistą Vilhelmą Storostą Vydūną (1868–1953) dauguma šalies gyventojų, ypač jaunesni, pažįsta tik iš 200 litų banknotų, kurie jau irgi praeitis.

Net ir ne numizmatui akivaizdu, kad valstybinio pinigo veidu ši asmenybė pasirinkta neatsitiktinai.

Vadinasi, Vydūno statusas ir reikšmė valstybei vertinta labai aukštai.

Juolab, kaip juokavo kolekcininkas bei žurnalistas Vilius Kavaliauskas, ir filosofo išvaizda atitiko numizmatikos standartus.

"Paprastai banknotams stengiamasi parinkti ne tik nusipelniusius, bet ir ne plikus žmones. Išimtis pas mus buvo gal tik 100 litų banknotą ženklinęs Simonas Daukantas. Dažniausiai parenkami barzdoti, plaukuoti veikėjai, kad portrete būtų kuo daugiau detalių, kad būtų sunkiau juos klastoti. Pažiūrėkite, kokia Vydūno šukuosena, jis idealiai tam tinka. Juk iš Mažosios Lietuvos atstovų galėjo parinkti ir spaustuvininką Martyną Jankų, tačiau jo ševeliūra veikiausiai buvo per kukli", – šmaikštavo V.Kavaliauskas.

Vis dėlto Vydūnas mūsų istorijoje liko ne vien 200 litų banknoto veidu, kadaise jis Lietuvoje buvo tarsi koks nušvitęs Rytų išminčius, Mokytojas, prie kurio visiems jį pažinusiems norėjosi prisiliesti, iš jo mokytis, gyventi jo idėjomis.

Legenda tapo dar gyvas

Vydūnas legenda tapo dar būdamas gyvas. Sveikas gyvenimo būdas, mintys apie laisvų žmonių tautą ir polinkis į teosofiją prie jo traukė žmones.

Pasakojama, kad jam atvykus skaityti paskaitų į Klaipėdą susirinkdavo minios žmonių, kurie netilpdavo į patalpą. Tada Vydūnas išeidavo į lauką prieš auditoriją, sunerdavo ant krūtinės rankas ir tarsi visus užhipnotizuodavo.

Atgavus nepriklausomybę daugelio šalies inteligentų namų bibliotekas puošdavo ir Vydūno portretas, kai kurie jo mažus atvaizdus tarsi kokio šventojo ar palaimintojo nešiojosi piniginėje.

Mažai kas galėjo paaiškinti, kodėl jį taip šlovina, manoma, žmones veikė jo kone misticizmu alsuojanti išmintis.

Vydūnas, aktyviai veikęs ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų, nenuginčijamai padarė didelę įtaką lietuvių kultūrai. Aukščiausia vertybe laikęs žmoniškumą, filosofas savo veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, kuri būtų iš esmės, o ne "paviršiaus dalykuose laisva".

Biustas spinduliuoja energiją?

Klaipėdiečio žurnalisto ir garsaus kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus namuose stovi skulptoriaus Liongino Garlos (1948–1983) Vydūno biusto natūralaus dydžio kopija.

Originalas iš balto marmuro eksponuojamas P.Domšaičio galerijoje.

Pats kraštotyrininkas parašė ne vieną knygą apie Vydūną, leidybai paruoštas dar vienas rankraštis apie šią įstabią asmenybę. Knygą B.Aleknavičius ruošė daugiau nei 30 metų.

"Šitas biustas stebuklingas." Tokią frazę teko girdėti iš kai kurių žmonių.

Pasakojama, kad prieš keliasdešimt metų B.Aleknavičiaus namuose po susitikimo su klaipėdiečiais apsilankė politikas Nikolajus Medvedevas.

Tada jis, įžengęs į kambarį, kur stovi Vydūno biustas, Bernardo žmonos Antaninos paprašęs, kad ši pamerktų po susitikimo jam dovanotas gėles į vazą ir pastatytų šalia Vydūno.

"Jis spinduliuoja tokią energiją, kad negalėčiau šiame kambaryje miegoti", – per tą viešnagę pasakė politikas, šia savo pastaba apstulbinęs šeimininkus.

Legendos apie iš Vydūno nuotraukų ar net jo arfos, kuria jis grojo ir kuri dabar saugoma Kintų muziejuje, sklindančią energiją teko girdėti net iš tokių žmonių, kurie toli nuo misticizmo.

I.Gandhi suglumino L.Brežnevą

Pasirodo, net sovietmečiu Vydūnas Lietuvoje buvo didžiai gerbiamas. Komunistams neužkliuvo net jo keliamas lietuviškumas. Tarybiniais laikais paminėtos 100-osios jo gimimo metinės.

O viskas prasidėjo pikantiška istorija, kai Sovietų Sąjungoje apsilankė Indijos vadovė Indira Gandhi (1917–1984).

Pasirodo, I.Gandhi senelis pažinojo Vydūną, juos siejo kažkokie dvasiniai ryšiai.

"Pasirodo, I.Gandhi senelis pažinojo Vydūną, juos siejo kažkokie dvasiniai ryšiai. Tai štai viešnagei baigiantis partijos sekretorius Leonidas Brežnevas padovanojo didelį spalvotą savo portretą. Tą ceremoniją net per televizorių rodė. Tada I.Gandhi L.Brežnevo ir paklausė apie Vydūną. Tas, žinoma, nieko nežinojo. Bet jai išvykus, pasidomėjo, kas jis toks. Tada kaip tik artėjo Vydūno 100-osios gimimo metinės ir buvo leista jas paminėti", – prisiminė B.Aleknavičius.

Taip Vydūno atminimas Lietuvoje neišblėso. Ėmė rastis bareljefų, atminimo lentų, dailininkai tapė jo portretus, jis įamžintas ekslibrisuose, pašto ženkluose.

Tačiau paminklo Vydūnui kol kas Lietuvoje nebuvo.

Keli žingsniai iki paminklo

Paminklo Vydūnui idėja tarp klaipėdiečių sklandė jau seniai. Prieš penkerius metus grupė tokių entuziastų kreipėsi į verslininką, dosnumu garsėjantį mecenatą Rimantą Cibauską, kad ši kilni idėja virstų kūnu. Jo ilgai įtikinėti nereikėjo.

Į tai buvo įtraukta Klaipėdos miesto savivaldybė, viešoji įstaiga ,,Mažosios Lietuvos kultūra", Vydūno draugija.

Per tuos metus atlikti pagrindiniai dokumentų įforminimo darbai, parinkta vieta paminklui.

Taigi Klaipėdoje, skvere tarp Bokštų ir Puodžių gatvių, bus pastatytas pirmasis monumentalus paminklas Lietuvoje, skirtas žymiajam Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui Vydūnui.

Tai istorinė miesto viešoji erdvė, pastaruosius 50 metų naudojama kaip rekreacinė vieta be memorialinių akcentų.

Mieste atsiras dar viena jauki erdvė.

"Džiaugiuosi, kad Klaipėdos savivaldybė mums labai padeda, savo pažadus vykdo, skverą sutvarkė. Skverą norėtume pavadinti Vydūno sodeliu, nes aikštė simbolizuoja išorinę didybę, Vydūnui tas netinka. Mieste atsiras dar viena jauki erdvė, manome, kad paminklas ten puikiai derės", – mano R.Cibauskas.

Tad iki šiol buvęs bevardis skveras bus pavadintas Vydūno garbei, o jame bus pastatyta "Versmės" kompozicija su bronzine basakojo Vydūno skulptūra ant 5 metrų skersmens pjedestalo ir aplink trykštančiu fontanu.

Skulptūros aukštis kartu su pjedestalu sieks daugiau nei tris metrus.

Praėjusių metų rudenį atvirą architektūrinį projekto konkursą laimėjo Olesis Sidarukas, Petras Džervus ir Borisas Krylovas.

Valdžios pažadai išgaravo?

Pradžioje klaipėdiečių idėja įamžinti uostamiestyje Vydūną buvo gana palankiai priimta Vyriausybėje ir netgi įtraukta į finansuojamų Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio projektų programą.

Tačiau praeitą savaitę, balandžio 19 d., patvirtinus šios programos pataisymus, nė žodžio apie Vydūną neliko.

"Bet juk praėjusios savaitės pradžioje kalbėjausi su Kultūros ministerijos atstovais, jie mane patikino, kad viskas bus gerai, kad Vyriausybė parems paminklo statybą. Juolab 2018-uosius Seimas paskelbė Vydūno metais. Nesuprantu, kas čia įvyko", – vakar stebėjosi R.Cibauskas.

"Keista ir man: toje programoje nebeliko nei signatarų įamžinimo, nei Lukiškių aikštės sutvarkymo Vilniuje, jau nekalbant apie Vydūno paminklo Klaipėdoje finansavimą. Visų projektų, kuriems reikalingi pinigai, tiesiog neliko. Situacija daugiau nei keista", – patvirtino V.Kavaliauskas.

Šiandien – pristatymo renginys

Nepaisant ne itin malonių žinių iš Vilniaus, klaipėdiečių siekiai jau labai arti.

Paminklo Vydūnui maketas jau išlietas. Jis visuomenei bus pristatytas šiandien 18.30 val. Klaipėdos dramos teatre vyksiančiame labdaros renginyje. Įėjimas į renginį nemokamas.

Renginį sudarys dvi dalys. Pirmojoje Apeirono teatras žiūrovams pristatys teatralizuotus skaitymus pagal Vydūno raštus ir biografiją. Skaitymai parengti bendradarbiaujant su Klaipėdos Vydūno gimnazijos mokiniais ir vaikų choru (vadovas – Arvydas Girdzijauskas).

Taip pat žiūrovai turės galimybę matyti šokėjos Lauros Geraščenko pasirodymą ir girdėti Dailės Docienės arfa atliekamus kūrinius. Antrojoje renginio dalyje – kamerinio orkestro "Niko" koncertas.

Renginiu siekiama suteikti galimybę kiekvienam palaikančiam Vydūno įamžinimo idėją ir prisidėti prie paminklo pastatymo.

Manoma, kad paminklas kainuos 70–80 tūkst. eurų.

Pasak renginio sumanytojų, Vydūnas ilgą laiką nepelnytai buvo paliktas beveik visiškoje užmarštyje, tačiau tiek jo atminimas, tiek jo kūryba, tiek jo vertybės buvo aktualios tada, yra aktualios dabar ir bus, tikėtina, aktualios dar ilgai.

"Per tuos metus per daug nesiviešindami tyliai dirbome, kad paminklas Vydūnui Klaipėdoje pagaliau atsirastų. Balandžio 25-ąją visuomenei parodysime, ką esame padarę. Labai tikimės, kad atsiras norinčiųjų prisidėti prie šio paminklo pastatymo. Esu tikras, kad Vydūnas nusipelno mūsų pagarbos", – įsitikinęs R.Cibauskas.

Raitelis ant smėlio

Lygiai prieš 77 metus – 1939-ųjų rugpjūčio 23-iąją B.Aleknavičiui vos buvo sukakę devyneri.

Būtent šią dieną, be gailesčio pasidalinę Rytų Europą, didieji pasaulio agresoriai pusei amžiaus nulėmė mūsų šalies likimą, kurio metraštininku ilgainiui ir tapo Bernardas.

Ilgametis ELTOS fotokorespondentas ir kraštotyrininkas savo fotoreportažais bemaž pusšimtį metų fiksavo okupuotos Lietuvos gyvenimą.

Archyvuose – tūkstančiai nuotraukų negatyvų, kuriuose – ne tik gražiausių šalies kampelių peizažai, žymių ir niekam nežinomų žmonių portretai.

B.Aleknavičius sugebėjo įamžinti ir nebylią tautos kovą už laisvę net giliausiu sovietmečiu.

Pasak klaipėdiečio, ženklų, bylojančių, kad žmonės nepamiršo laisvės, buvo galima aptikti bet kur.

"Tai buvo 1985-ųjų vasarą. Su žmona Antanina vaikštinėjome jūros pakrante Giruliuose. Staiga žvilgtelėjau po kojomis ir apstulbau – kažkas iš šlapio smėlio sukūrė Vytį. Žinoma, užfiksavau šį širdžiai mielą vaizdą, jau tada suvokdamas, kad žmonės, nors apie tai ir nekalba, bet gyvena ateitimi. Dešimtmečius tauta laukė savojo riterio", – šios Juodojo kaspino dienos išvakarėse prisiminė B.Aleknavičius.

"Akibrokštas" dramos teatre

Sovietmečiu žmonės buvo priversti bendrauti Ezopo kalba, tai yra metaforomis, nes aplink tvyrojo sistemos palaikomas melas.

Bet kokia kitokia nuomonė buvo baustina, už ją grėsė jei ne kalėjimas, tai – psichiatrijos ligoninė.

Tarybiniai piliečiai užsisklendė savo virtuvėse ir ten politikuodavo, nes namie buvo saugiausia.

Laisvą žodį viešai dažniausiai buvo galima išgirsti teatre, kur neretai savo spektakliuose kūrėjai išdrįsdavo prabilti apie laisvę, kurios netekome.

Apie tai primindavo ir kitokiais simboliais.

Štai 1974 m. Klaipėdos dramos teatro režisierius Povilas Gaidys statė spektaklį pagal Balio Sruogos istorinę kroniką "Milžino paunksmė".

Dekoracijas kūrė dailininkas Valentinas Antanavičius.

Remiantis pradiniu sumanymu scenoje turėjo kaboti du apnuoginti kalavijai ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės bei Lenkijos karalystės herbai.

B.Aleknavičius įamžino generalinę repeticiją.

Nuotraukoje matyti aktorius Povilas Stankus, atliekantis Švitrigailos vaidmenį, už jo – scenoje Vytis.

Šią fotografiją autorius nusiuntė savaitraščiui "Gimtasis kraštas". Tačiau premjeroje žiūrovai Vyčio nebeišvydo.

"Prieš spektaklio premjerą dar buvo CK ir Kultūros ministerijos komisijos peržiūra. Ši viską galinti komisija išsigando dominuojančio lietuviško Vyčio ir įsakė jį pašalinti, paliekant tik lenkišką Erelį. Istorinė tiesa ir scenos pusiausvyra buvo sugriauta", – savo fotoapybraižų knygoje "Kelionė. Einu per Lietuvą" rašė B.Aleknavičius.

Beje, tuokart fotoreporteris nenukentėjo, nors jo nuotrauka ir pasiekė "Gimtojo krašto" skaitytojus.

Kadangi leidinys buvo skirtas užsienio lietuviams, cenzoriai šį "akibrokštą" praleido pro akis.

Bausmė už A.Solženyciną

B.Aleknavičius neslėpė, kad tie, kurie tiesiogiai nesusidūrė su sovietinės valdžios represijomis, nežinojo, jog kažkur visai greta vyksta paralelinis gyvenimas.

"Kaip yra iš tikrųjų, nežinojau, bet nuojauta neapleisdavo, kad kažkas yra ne taip. Juk sovietmečiu net partiniai vadovai vienaip kalbėdavo posėdžių salėje ir kitaip – iš jos išėję. Pamenu Felikso Lengvenio atvejį. Jis buvo Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas. Viename posėdyje reikėjo pasmerkti Aleksandrą Solženyciną. Salėje sėdėjo 11 politinio biuro narių, 10 jų pakėlė rankas, pasmerkdami A.Solženyciną, o vienas nepakėlė. Tai buvo F.Lengvenis", – pasakojo B.Aleknavičius.

Pagrindinis F.Lengvenio motyvas esą buvo tas, kad jis neskaitė, ką parašė A.Solženycinas, todėl teigė negalįs jo smerkti.

"Atrodo smulkmena, bet, atėjęs kitą dieną į darbą, vykdomojo komiteto pirmininko kėdėje jis rado Alfonsą Žalį. Žmogus neteko posto, nes buvo principingas. Tie, kurie tada pasmerkė A.Solženyciną, buvo paaukštinti pareigose, o štai F.Lengvenis neteko darbo", – teigė šios istorijos liudininkas B.Aleknavičius.

B.Aleknavičius prisiminė, kad ir rašytojas Juozas Baltušis jam buvo užsiminęs apie F.Lengvenį, kad "jūs ten Klaipėdoje turite gerą vykdomojo komiteto pirmininką".

"Jis man papasakojo apie vieną pobūvį, kuriam besibaigiant buvo sugiedota "Lietuva brangi". J.Baltušis sakė, kad prieš jį stovėjo F.Lengvenis ir braukė ašarą. Jis man tada pasakė: "Saugokite šitą žmogų". Tokie buvo J.Baltušio žodžiai", – prisiminė B.Aleknavičius.

"Išjunk tą besarmatę"

B.Aleknavičiui teko bendrauti su daugeliu tarybinių laikų garsenybių, tarp jų ir rašytoju J.Baltušiu, kuris, anot klaipėdiečio, nepriklausomybės pradžioje už kai kuriuos savo pasisakymus buvo nepelnytai sutryptas ir paniekintas.

"Man į rankas pateko J.Baltušio rašyti laiškai jo seseriai, kuri buvo vienuolė. Kai paskaičiau tuos laiškus, supratau, kad J.Baltušis nebuvo toks, kokį jį žmonės smerkė 1990-aisiais. Ir tie laiškai labai svarbūs, įrodant, kad rašytojas nebuvo aklas tarybinės sistemos tarnas", – įsitikinęs B.Aleknavičius.

Klaipėdietis neslėpė, jog rašytojai tada privalėjo atiduoti duoklę sovietinei sistemai, bet esą tai nereiškė, kad jie aklai ja tikėjo ir ją šlovino.

B.Aleknavičius prisiminė atvejį, kai su J.Baltušiu teko važiuoti į Žemaitiją ir netoli Kretingos jis paprašė vairuotojo išjungti radiją.

"Pamenu, tada per radiją pranešė, kad šiandien Kapsuko rajono "Šešupės" kolūkio melžėja pasiekė naują rekordą. J.Baltušis sako: "Išjunk tą besarmatę. Juk šiandien ne apie melžėjas reikia kalbėti, šiandien pirmąkart istorijoje žmogus į mėnulį išlipo". Jau tai, kad reikia kalbėti ne apie primilžį, o apie Neilą Armstrongą, parodo J.Baltušio priešiškumą sistemai, nepaisant, kad jis buvo jos žmogus. Man su juo teko daug bendrauti ir aš jį labai gerbiu, kad jis visada sakė tiesą", – tikino B.Aleknavičius.

Įsimintinas atvejis buvo ir su garsia Klaipėdos krašto rašytoja Ieva Simonaityte.

"Aš nesu tokia raudona, kokia mane čia nupiešei". Tada tarsi kalambūras nuskambėjo jos pastaba dailininkui Eduardui Jonušui, kuris rašytoją nutapė nušviestą besileidžiančios saulės.

"Tai buvo akivaizdi potekstė, kad ji nėra komunistinių pažiūrų. Atvirai ji to pasakyti negalėjo, bet šiuo atveju jos mintis nuskambėjo būtent taip", – mano B.Aleknavičius.

Duoklė Lietuvos šimtmečiui

Šios Juodojo kaspino dienos išvakarėse, B.Aleknavičius rodo spaudai parengtą, gausiai iliustruotą dokumentinę trilogiją, literatūrinę apybraižą iš sovietmečio epochos.

Tai – jo duoklė Lietuvos valstybės šimtmečiui.

Trilogijoje – sovietmečio liudininkai, kūrėjai, kuriuos kai kurie vertina dviprasmiškai, tačiau, pasak B.Aleknavičiaus, šie žmonės dirbo nujausdami, kad sistemos diktuojamas melas nesitęs amžinai.

"Didelė dalis tautos juk ir tada dirbo šalies ateičiai. Ekonomika, ūkis buvo pajungti Maskvai, bet kultūrinis gyvenimas juk vyko Lietuvoje, ir žmonės kūrė Lietuvai net sovietiniais metais, pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus ar Juozo Grušo istorinės pjesės. Žinoma, J.Marcinkevičius buvo komunistų partijos narys, bet jis, jei būtų nepriklausęs partijai, nebūtų galėjęs išleisti "Mindaugo" ar "Martyno Mažvydo", " – įsitikinęs B.Aleknavičius.

Ne visų jų kūryba esą buvo tik okupacinė propaganda ir smegenų plovimas.

Anot B.Aleknavičiaus, dauguma anais laikais sukurtų istorinių lietuviškų pjesių skatino lietuviškumą.

Dalis kūrėjų, taip pat ir paprasti piliečiai, buvo priversti dangstytis kaukėmis, nes antraip išgyventi sovietinėje sistemoje nebuvo įmanoma.

Tačiau daugelio pasąmonėje tvyrojo viltis, kad melo burbulas kada nors sprogs.

Žurnalistui ir fotografui Bernardui Aleknavičiui, Klaipėdoje gyvenančiam daugiau nei pusė amžiaus, teko laimė pažinti ir bendrauti su įstabiais šalies poetais ir rašytojais, kurie tam tikru laiku gyveno bei kūrė uostamiestyje. Pasak B.Aleknavičiaus, kai kurie jų šiandien nepelnytai smenga užmarštin.

Santūrusis P.Drevinis

84-erių B.Aleknavičius ilgus metus bičiuliavosi su Pauliumi Dreviniu, juolab poetas – tolimas Bernardo žmonos Antaninos giminaitis.

Tikroji šio liūdno likimo kūrėjo pavardė – Drevinskas. Šiais metais jam būtų sukakę 95-eri. Jis gimė Gulbinuose, Pabiržės valsčiuje.

P.Drevinis buvo užkliuvęs sovietams, tad 8 metus praleido tremtyje Krasnojarsko krašte. 1956 m. grįžo į Lietuvą. Nuo septintojo dešimtmečio pradžios mokytojavo Klaipėdos mokyklose.

B.Aleknavičius prisiminė, kad Paulius rinko ne tik tautosaką, bet ir anekdotus, tačiau – tik ne politinius. Šių iš nepažįstamų žmonių jis net klausytis vengė.

"Nenorėjo, kad už juos pakliūtų dar kartą ten, kur jau turėjo progos pabūti", – atsiminimuose apie poetą rašė B.Aleknavičius.

Buvo labai principingas, nenorėjo likti kam nors skolingas. Bernardas teigė, kad dažnai Paulius ateidavo pas juos į namus savaitgaliais pietų.

"Ir kas keisčiausia, jis už tas vaišes sumokėdavo. Kaskart kildavo didžiausias skandalas. Jis susipykdavo su mano žmona, kai išsiimdavo tris rublius ir padėdavo už pietus. Toks jis buvo", – pasakojo žurnalistas.

Jautėsi suklydęs

B.Aleknavičius teigė, kad P.Drevinis jaunystėje žavėjosi Bernardo Brazdžionio kūryba. Abu kilę iš Biržų krašto. Nežinia, kas nutiko, bet 1982 m. rinkinyje "Vėl kartojasi gyvenimas" pasirodė P.Drevinio eilėraštis "Poetui emigrantui", kuriame tarsi jaučiamas priekaištas iš tėvynės išvykusiam kūrėjui: "Ar tu matai, kaip vyšnios žydi, / Kaip ieško bitės dobilų?/ Ak, tavo dainos pasiklydo/ Tarp kontinentų ir salų".

"Ir štai į Klaipėdą atvyko poetas B.Brazdžionis. Kai paklausiau Pauliaus, ar jis eis į susitikimą su poetu, kurį kadaise dievino, jis atsakė negalįs. Manau, jautėsi kaltas savo korifėjų išdavęs, kai parašė tą eilėraštį", – įsitikinęs B.Aleknavičius.

Pagerbs atminimo lenta

P.Drevinis gyveno buvusioje Žaliojoje, dabartinėje J.Karoso gatvėje. Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis savivaldybei yra pateikęs prašymą įamžinti jo atminimą, iškabinant atminimo lentą.

Esą gautas sutikimas pakabinti tą lentą, nors šiemet turėjo tai padaryti, bet teks atidėti kitiems metams. Planuojama ją atidengti per Poezijos pavasario renginius.
Bibliotekos vadovas teigė pažinojęs poetą asmeniškai, bet didelis draugas su juo nebuvo – "P.Drevinis sunkiai pasiduodavo draugystei".

"Kai P.Drevinis mirė, jo kraštiečiai iš Biržų palaidojo jį gimtinėje ir šiandien labiau garbina nei mes, klaipėdiečiai. Mano supratimu, Klaipėda turėtų jį labiau vertinti, nes miesto literatūrinis žemėlapis nėra labai tirštas", – teigė J.Šikšnelis.

Tokių atminimo lentų, ženklinančių garsių rašytojų ir poetų pėdsakus Klaipėdoje, turėtų atsirasti daugiau. Pasak J.Šikšnelio, iškilių asmenybių pagerbimas yra svarbus mums patiems.

Dar vienas poetas Paulius

Pasak J.Šikšnelio, kitas garsus Lietuvos poetas Paulius Širvys irgi turi ryšį su Klaipėda, tačiau jis esą labai trumpalaikis. Poetas kurį laiką dirbo žvejybiniame laive ir tarp reisų į jūrą viešėdavo Klaipėdoje.

"Mūsų bibliotekoje buvo rengiami poezijos vakarai. Juo čia rūpinosi bibliotekos moterys, išskalbdavo jam ir rūbus. Tačiau negaliu pasakyti, pas ką jis apsistodavo", – prisiminė J.Šikšnelis.

B.Aleknavičius P.Širvį irgi pažinojo bei su juo bendravo. O susipažino abu Vilniuje ne itin maloniomis aplinkybėmis. B.Aleknavičius teigė, kad vėliau poetas šio susitikimo neprisiminė, nes tąsyk buvo pernelyg įkaušęs. Klaipėdietis prisiminė paties poeto jam pasakotą anekdotinę situaciją: "P.Širvys važiavo traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą, Telšiuose į jo vagoną įlipo mergaičiukė, atsisėdo priešais Paulių, išsiėmė iš krepšio P.Širvio poezijos knygą "Ir nusinešė saulę miškai". Ilgai skaitė eilėraščius ir kai užvertė knygą, poetas paklausė, ar patiko.
Ši sako, labai. P.Širvys pasiteiravo, ar ji nenorėtų susipažinti su jų autoriumi. Ta net nušvito. Ir, kai poetas prisipažino, kad jis ir esąs eilių autorius, mergaitė įsižeidusi rėžė: "Eik tu, kvaily". Ir persėdo į kitą vietą".

Poeto gyvenimas labai dramatiškas, jis dalyvavo Antrojo pasaulinio karo kovose. Buvo gavęs daugybę ordinų ir medalių, tarp jų ir Šlovės ordiną. Vėliau beūžaudamas jis visus tuos apdovanojimus esą pametė, išskyrus Šlovės ordiną, kurį išskirtinėmis progomis įsisegdavo į švarko atlapą.

Charizmatiškasis Saliamonas

Dar viena Klaipėdos literatūrinė puošmena – avangardistas Salys Šemerys (Saliamonas Šmerauskas, 1898–1981) , "Keturių vėjų" sąjūdžio dalyvis.
Jį pažinojusieji teigė, kad poetas buvo ekstravagantiška asmenybė.

Vien S.Šemerio slapyvardžiai daug ką liudija apie jo asmenį. Duoga Liutauris, Escecha, Esperantininkas, Es-ša, Express, Gedvila Rimvydas, Janulaitis Salys, Jasulaitis S., Jasulaitis Salys, O Si mas, Ošimas M., Rauskas M., Salmanasaras, Salmanasaras el., Skamas, Skomantas, Sl. Šm., Šerys, Šerp, Šlamas L., Šmergarbas Algirdas, Šmergarbas Selmas, Vaiduoklis – tokiais slapyvardžiais pasirašinėjo poetas. O pseudonimas Salys Šemerys išliko visam gyvenimui.

1927 m. S.Šemerys atvyko į Klaipėdą. Vytauto Didžiojo gimnazijoje dėstė lietuvių literatūrą, papildė tuo metu mieste gyvenusių lietuvių inteligentų būrį. Vokiečiams užėmus Klaipėdos kraštą, persikėlė į Vilkaviškį, vėliau į Kybartus.

Čia jis išgyveno 1940 m. sovietų okupaciją, kuri padarė didžiausią perversmą jo pasaulėžiūroje: "Iki tol aš buvau grynojo meno šalininkas, o dabar mano sieloje atsirado spraga. Pradėjau abejoti savo estetinių pažiūrų teisingumu".

1945 m. rudenį Šmerauskų šeima visam laikui sugrįžo į Klaipėdą. S.Šemerys vėl įniko į pedagoginį darbą. Teigiama, kad iškili S.Šemerio figūra buvo tarsi įaugusi į miesto panoramą. Poetas palaidotas Karklės kapinaitėse.

"Su S.Šemeriu bendravau gana ilgai, bet man tas bendravimas didelio įspūdžio nepaliko, nes iš kitų žmonių jis skyrėsi tuo, kad save vertino labai aukštai. Jis sakydavo, kad yra 15 literatūrinių žanrų, o S.Šemerys sukūrė dar vieną ir rašo visais 16 žanrų. Jis jautėsi pralenkęs visus rašytojus. Manau, kad tai yra išpuikimas", – teigė B.Aleknavičius.

"Žinau, kas aš esu"

Žurnalistas B.Aleknavičius buvo ir aikštingosios Klaipėdos krašto rašytojos Ievos Simonaitytės (Ewa Simoneit 1897–1978 m.) "ginklanešys".

Galima teigti, kad rašytojai Bernardas buvo tarsi sūnus, su kuriuo ji tardavosi net ūkiniais klausimais, dažnai atsiklausdavo jo nuomonės, nevengdama skambinti net naktimis.

"Ji sakydavo, jei tu mane kiekvieną dieną aplankysi, tai aš atvažiuosiu į Klaipėdą, jei neaplankysi – nevažiuosiu. Ir aš ateidavau kasdien, kai ji čia atvykdavo. Mes vis ką nors pakalbėdavome", – pasakojo B.Aleknavičius.

Kai Bernardas paklausdavo, ar ji jau surado tarp jaunųjų kolegų sau įpėdinį, I.Simonaitytė atsidusdavo ir papurtydavo galvą.

"Pamenu, labai kritikuodavo kitus kūrėjus, vis sakydavo, kad ta, išsidažiusi, niekada nebus gera rašytoja. Pavardės neminėsiu. Pati save ji vertino aukštai, sakydavo: "Aš žinau, kas aš esu". Ji suvokė save, kaip didelį nusipelniusį žmogų. Ji žinojo savo vertę", – prisiminė Bernardas.

"Banditas" nepataikavo

B.Aleknavičius pasakojo, kad rašytoja jį gerbė už tai, kad jai nepataikavo. O buvo tokių, kurie jai batus apaudavo ir raištelius užrišdavo. Tokius paslaugius žmones I.Simonaitytė niekino ir iš jų šaipėsi.

"Aš niekados jai batų neaviau, nei raištelių rišau. Tiesa, už parankės pavesdavau, tik tiek. Buvo ne kartą, kai ji ant manęs šaukdavo ir grasindavo, kad mane užmuš. Taip ji visada rėkdavo, kai supykdavo. Kartą pasakiau: muškite. Tada ji nusišypsojo ir atlyžo. Į mane kreipdavosi pavarde, kartais vadindavo banditu. Kai paklausiau, kodėl ji taip sako, rašytoja atrėžė, kad ji taip vadina visus mielus
žmones", – pasakojo B.Aleknavičius.

B.Aleknavičiaus pasiteiravus, kuris iš jų – P.Drevinis ar Simonaitytė buvo jam artimesnis savo siela, žurnalistas susimąstė.

"Manau, kad Paulius savo siela man buvo artimesnis, su juo mes galėdavome pasikalbėti, pasiginčyti, o I.Simonaitytė vis norėdavo mane užmušti. Jei tik supykdavo, tuoj ir šaukdavo, kad užmuš", – šypsojosi B.Aleknavičius.