Kaip praneša organizatoriai, festivalio rytas Varniuose, prie Lūksto, prasidėjo „Bluesdance.lt“ kolektyvo bliuzo šokio pamokomis, po kurių „Baltic Pallets One Man Stage“ scenos pasirodymus pradėjo jaunoji atlikėja Mantvilė, pristačiusi savo kūrybos šviežiai išleistas dainas. Po jos prie šimtamečio ąžuolo koncertus tęsė ir neabejotinai savo gerbėjų būrį papildė ir Sailor George, kuris į šią sceną žengė pasipuošęs tėčio kepure, pastaroji prieš daugybę metų kaip festivalio atributas buvo pirkta legendomis apipintuose bliuzuose.

Kaip ir kelerius metus iš eilės, taip ir šeštadienį, būtent šioje scenoje susibūrė ir festivalio organizatorius Algirdas Barniškis – Blėka su festivalio senbuviais: Aleksandr Belkin, Olegu Sochinu bei kitais muzikantais bendram muzikiniam džemui. Suskambo ne tik improvizuotas festivalio himnas, kurį traukė susirinkusi minia, bet ir pokalbiai apie ateinantį kitų metų 30-ąjį bliuzų jubiliejų.

Po „Džemo ant bliuzo suoliuko“ pirmą kartą festivalyje suskambo ir Vikos Ray labai šiltai sutikta kūryba, su kuria scenoje pasikeisdamas žengė nemažas pastiprinimo būrys. Po Vikos Ray pasirodymo scenoje buvo galima išvysti ir repo improvizacijos meistrus: Roką Jamą Grajauską, Sanią Banginį Kovganko bei Dj Mamania – „Freestarz“ kolektyvo narius, kurie ne pirmą kartą publiką priverčia pasijausti tikrose „Repo naktyse“! Čia suskambo improvizuotos repo eilės apie šių dienų aktualijas bei susirinkusią publiką.

Šeštadienio didžiąją festivalio sceną pirmą kartą kaip solo atlikėjas atidarė Gamka. „Bliuzo naktyse jaučiu energiją, visi tokie vieningi, net nesvarbu, ar į festivalį atvyko po viena, du ar su visa kompanija – visi čia tarsi didelė šeima! Valgo visi bliuziasriubę ir klauso visus vienijančios muzikos, kuri, manau, įkūnija laisvę! Man šis festivalis asocijuojasi su Lūksto ežeru, o visiems norėčiau palinkėti E minoro, A minoro, A mažoro ir B minoro, o taipogi nemiegoti, nes tikri bliuzai pabunda naktį!“, – savo mintimis dalijosi Germanas Daškevičius- Gamka.

29-erius metus gyvuojantis festivalis neapsėjo ir be savo muzikinių tradicijų, tad didžiojoje festivalio scenoje pasirodymus surengė Aleksandr Belkin & The Road Band, Lietuvos bliuzo karaliene tituluojama Arina & Veto Bank ir jau ne kartą čia pasirodę „Latvian Blues Band“ bei „Keksi“. Pastarieji šiemet akomponavo ir iš Filadelfijos kilusiai muzikantei Juwana Jenkins, kuri dalinosi, kad festivalyje itin jaučiama Vudstoko dvasia.

Didelė festivalio minia šėlo ir per grupės „Kamanių Šilelis“ pasirodymą, o grupė nuo scenos emocionaliai dalinosi pagyrimais festivalio publikai bei meile. „Laisvė – tai pirmas žodis, šaunantis į galvą galvojant apie šį festivalį!“ – komentavo Kamilės ir Mantos duetas.

Atlikėjo talentą įvertino ir „The Rolling Stones“, su kuriais jis įrašė tris kūrinius, tarp jų ir daugeliui žinomą „Miss You“. Po to sekė įrašai ir koncertiniai turai su legendomis Louisianu Redu, Williu Dixonu, Prince'u, Stanu Getzu, Bobu Dylanu ir kitais.

Sugar Blue į Lietuvą atvyksta su penkiais ne ką mažiau eklektiškais muzikantais – tai jo naujausias projektas „Colors“ atskleidžiantis bliuzo kelionę nuo Misisipės, Niujorko ir Čikagos iki pat jo šaknų Afrikoje. Scenoje išvysime talentingą multiinstrumentalistą iš Burkina Faso Ousmane's Koulibaly's, meistriškai jungiantį bliuzo estetiką ir džiazo kalbą su Afrikos garsais ir tradicijomis.

„Colors“ projektas:

Sugar Blue, tikrasis vardas Jamesas Whitingas, gimė (1949 m.) ir užaugo Niujorko Harlemo rajone. Šis bliuzo atlikėjas duodamas interviu atskleidė Niujorko geto gyvenimo ypatumus, savo sėkmės istorijos detales ir pažintis su to meto ir visų laikų muzikos žvaigždėmis.

– Kokia patirtis užaugti Harleme 60-aisiais? Sakoma, kad tais laikais rajone buvo daug smurto?

– Vaikystė gete – tai kasdienis susidūrimas su gatvės grupuočių smurtu. Jaunos merginos, įviliotos į narkotikų liūną ir priverstos užsiimti prostitucija, policija, galinti tave nušauti už mažai arba už nieką, kelias į mokyklą, nusėtas heroino perdozavusių nelaimėlių kūnais. Nieko neįprasto spalvotiems žmonėms, gyvenantiems raudonai apjuostuose, mums skirtuose rajonuose.

Man pasisekė tai išgyventi, daugeliui mano šeimos ir draugų taip nepasisekė.

– Kada ir kaip pradėjote groti muziką viešai?

Jei atmintis neapgauna, mano pirmieji muzikiniai proveržiai įvyko išėjus groti į gatvę prieš gaunant šaukimą į kariuomenę septintojo dešimtmečio pradžioje. Tuomet Centriniame parke improvizuodavome folkloro melodijas. Tai vyko hipių laikais, blėstančių Vietnamo karo protestų metu.

Sugar Blue, Ericas Claptonas ir Buddy'is Guy'us. / Organizatorių nuotr. 

– Grojote gatvėje folkloro judėjimo klestėjimo laikais. Kiek tai truko ir ko išmokote kaip žmogus ir kaip muzikantas? Bobas Dylanas ir Lesteris Youngas buvo jūsų įkvėpėjai...

– Folko aukso amžius jau buvo praėjęs, virtęs vaiduokliu pačiu sau, kai aš pradėjau groti gatvėje septyniasdešimtaisiais. Dar buvo keletas senų vietų, pavyzdžiui, „Gerdes Folk City“, „The Kettle of Fish“, „Fat Black Pussycat“ ir keletas kitų. Daugiausiai mokiausi iš kūrėjų, tokių kaip Sonny's Terry's ir Brownie's McGhee's, Muddy's Waters, Willie's Dixonas, Bigas Walteris Hortonas, Taj Mahal ir B. B. Kingas, kurie lankė klubus ir svarbias miesto muzikos sales.

Mano pagrindinis žinių šaltinis buvo muzikos skyrius bibliotekoje ir West Village įrašų parduotuvė. Ir dar: negaliu pamiršti „Bobby's“ įrašų parduotuvės Lenox aveniu ir 125-ojoje gatvėje!

Mane su Lesteriu Youngu supažindino mama, kuri buvo didelė Billie Holliday gerbėja ir draugė. L. Youngas buvo mėgstamiausias Billie saksofonininkas ir su ja įrašė daug gražių dainų ir davė jai meilų Lady Day vardą. L. Youngo „PC Blues“ buvo pirmas kartas, kai iš tikrųjų supratau, kas yra bliuzas, ačiū mamai!

Mano meilę muzikai man padovanojo mama dar ankstyvoje vaikystėje, sutikau daug jos jaunystės kolegų ir jie man padarė didžiulę įtaką.

O su B. Dylano muzika mane supažindino miela mergina, kurią pažinojau. Tokios dainos kaip „Blowing in the wind“, „Lonesome death of Hattie Carrol“, „Masters of war“ ir „The Times they are-changin“ man turėjo didžiulę reikšmę ir padarė stiprią įtaką. Buvo be galo malonu dirbti su juo!

Willie Dixon Blues Band ir Sugar Blue. Koncertas Romoje 1993 m.

– Ar buvote pasiutęs, vartojote narkotikus?

– Niekada nebuvau pasiutęs, nors dalyvavau narkotikų kultūroje, kuri persmelkė viską tais laikais.

– Kas yra ir ką reiškia būti bliuzo žmogumi?

Bliuzas yra muzikinė jėga, gimusi iš afroamerikiečių patirties. Tai yra ir buvo jausmai, nuotaikos, persmelktos juodaodžių patirties nuo pradžios iki šių dienų. Tai išsivystė į džiazą, roką, fanką, ritmą ir bliuzą, hiphopą, kantri ir vesterną, Motown, panką ir daugybę kitų formų, gimusių iš Afrikos muzikos tradicijos. Gyvenimas yra džiaugsmo, skausmo, meilės ir netekčių serija. Bliuzas šias emocijas išreiškia neprilygstama galia, todėl jis yra daugelio muzikos šakų šaltinis. Didysis poetas, laureatas Willie's Dixonas sakė: „Bliuzas yra šaknys, o visa kita – vaisiai“.

Sugar Blue ir Mickas Jaggeris. Paryžius, 1978/ Organizatorių nuotr. 

– Ar galite papasakoti ką nors įsimintino, nutikusio grojant gatvėse?

– Sutikau, grojau ir mėgavausi grojimu su daugybe nuostabių muzikantų, tokių kaip Washboardas Billas, Sweet Papa Stovepipe, Victoria Spivey, Madcat Ruth ir tiek daug kitų puikių žmonių, kurių draugystę ir prisiminimus nešioju iki šiol.

– Kaip susipažinote su „The Rolling Stones“? Kiek laiko praleidote kartu? Kokias akimirkas su jais prisimenate iki šiol?

– Studijoje ir kelyje buvo audringų, triukšmingų ir įsimintinų momentų, tuos laikus prisimenu labai maloniai. Įrašų su jais patirtis studijoje Pathe Marconi Paryžiuje man yra brangiausias laikas kartu.

„The Rolling Stones“ ir Sugar Blue. „Miss You“:

Anot organizatorių, festivalio pagrindinė koncepcija yra skirta ne tik regiono klausytojams išgirsti profesionaliai atliekamos bliuzo ir džiazo muzikos, bet ir atkreipti dėmesį į Elektrėnų miesto istoriją. 1961-aisiais metais buvo užtvenkta Strėvos upė. Jos vanduo užliejo Anykštos, Jagudžio ir Puikino ežerus, kurie susiliejo į didžiulį tvenkinį – Elektrėnų marias. Šis įvykis įkvėpė festivalio komandą įgyvendinti projektą „Vandens muzika“, pasitelkiant specifinius vandens simbolius reklaminėms idėjoms realizuoti.

Elektrėnų bliuzo ir džiazo festivalis truks dvi dienas. Penktadienį mieste skambės bliuzas, o šeštadienį – džiazo muzika. Rugpjūčio 27 dieną, 18 valandą festivalį atidarys grupė „Let Alone“. Iškart po jų scenoje pasirodys Virgilijus Jutas, o 20 valandą - „Bliuzoholikai“. Vėliau bliuzo vakarą tęs klaipėdiečių grupė „Breaze“ ir 22 valandą Elektrėnų vaikų pasaulio sceną sudrebins gerai žinomas kolektyvas „The Road Band“ kartu su Aleksandru Belkinu priešakyje. Pirmąją festivalio dieną užbaigs svečiai iš Lenkijos – „Gęsia Skórka Blues Band“.

Antroji Elektrėnų bliuzo ir džiazo festivalio diena startuos su jaunaisiais džiazo atlikėjais. Nuo 16 valandos scenoje bus galima išvysti konkurso „Elektrėnų žiburiukai” nugalėtojus. Išsiilgusiems gyvos džiazo muzikos gūsių, festivalis kviečia į grupės „21st Century Quintet“ koncertą, kurio pradžia 18 valandą. Iškart po jų, su džiazo programa scenoje pasirodys Rūta Ščiogolevaitė, kuriai akompanuos Paulius Zdanavičius bei Vytautas Skudas. 20 valandą svečiai iš Lenkijos „Arszyn/Burnos“, o po valandos – džiazo orkestras „EVJO“. Priešpaskutiniai pasirodys „Liepaja Music Orchestra“ su specialia, būtent Elektrėnų bliuzo ir džiazo festivaliui skirta programa „Dedikacija vandeniui“. 23 valandą didžiojoje scenoje puikūs improvizatoriai ir išskirtinio balso vokalistė su projektu „Gina Shee Jazz Quartet“. Festivalio rengėjai primena, kad visi koncertai vyks nemokamai.

Organizatorių nuotr.

Elektrėnų bliuzo ir džiazo festivalio organizatoriai šiemet suteikia galimybę susipažinti ir su šiuolaikinio meno instaliacijomis. Menininkės Evelina Dapkutė ir Elinga Garuolytė pagal festivalio temą „Vandens muzika“ sukūrė interaktyvias kompozicijas. Vaikų žaidimo aikštelėje skulptorė Elinga Garuolytė sukūrė labirintą pavadinimu „Kaip žuvis vandeny“. Anot Garuolytės, „Kasdienybėje mus supa tinklai – tai gali būti interneto, socialiniai ar kiti mūsų pačių susikurti ir mus supančiojantys tinklai. Kūrinyje, patiriant medžiagiškumą bei ryškaus geltonio žavesį, kviečiu žiūrovą atsirasti materialiame tinkle. Fiziškai atsidurti viduje ir pasimėgauti akimirka.“

Na, o Evelina Dapkutė, medžių paunksmėje savo rankomis pastatė šviečiančią skulptūrą „Melsvos bangos“. Pasak menininkės, „Tą momentą, kai panirus į gilų, tamsų vandenį, reikia išnirti atgal į sausumą – visad laikiau maloniausiu. Tos kelios kerinčios sekundės, kai pro vis siaurėjantį vandens sluoksnį gali pamatyti žydrą dangų, raibuliuojančius debesis, saulę ir medžių šakų fragmentus, leidžia pasijusti lyg sapne. Mėlynos tiulio bangos ir pavienės mėlynos šviesos lemputės tarsi nukelia į tą surrealų momentą ir kviečia nors trumpam pasijausti esant vandenyje, pasimėgauti gaiva, kurią kuria ne tik dirbtinė melsva šviesa, bet ir pati gamta – lengvas vasariškas vėjas, ošiantys medžiai bei šalimais banguojančios Elektrėnų marios.“ Elingos labirintu galima mėgautis jau nuo šiandien, o Evelinos meninė instaliacija bus atidengta trečiadienio vakarą.

Netikėta dainų tematika pritrenkiantis švedas B. G. Janssonas pateikia klausytojams švediškų kriminalų suvestinę kurdamas muzikos hibridą iš stiprias šaknis turinčio bliuzo, amerikietiško folko bei roko, grunge ir rokenrolo.

Meistriškas dainininkas, pasakotojas ir muzikantas kuria lengvai įtraukiančią atmosferą ir tuo pat metu šiaurietiškai niūrią bei komišką nuotaiką. Įdomu stebėti jo vaidybiškus pasirodymus, kūrybingus klipus, žavingą, trikdančią ir tuo pat metu fantastišką manierą.

Hipnotizuojančiai makabriškas atlikėjas gali būti tamsus, įtaigus, šiurkštus, neapdorotas bei kartu stilingas, poetiškas, glostyti švelniu aksominiu prisilietimu. Jo ryškūs, įtikinantys pasirodymai yra tarsi cirkas, o muzika – visa visata, į kurią verta patekti.

Atlikėjas savo balsu ir skambesiu lyginamas su legendiniu Johnu Lee Hookeriu, yra pavadintas net piktuoju Johnny'o Casho dvyniu. Tamsaus bliuzo interpretuotojų viršūnėje esantis kūrėjas įkvepia daugybės siaubo filmų scenarijus. Jo muzika yra įtraukta į kelių televizijos serialų bei dokumentinio kino garso takelius.

Naujausias B. G. Janssono albumas „They Found My Body In A Bag“ (2019 m.) yra vadinamas tikriausia kriminaline muzika. Didelė dalis jo dainų remiasi žinomais nusikaltimais, daugiausiai įvykusiais Švedijoje. Kriminalinės temos atlikėjui yra būdas susigyventi su šiuo pasauliu ir bandymas suprasti, kodėl kai kurie žmonės tampa blogi ir iš kur visa tai kyla. Tarp temų ryški vyrų smurto prieš moteris aktualija, kurią B. G. Janssonas kviečia visus drauge spręsti.

Rašydamas dainas, B. G. Janssonas naudoja tam tikrus personažus kaip metodą jų tonui ir istorijai nusakyti. Tarp svarbiausių jo dainų personažų – ir apsišaukėlis pranašas bei šaltakraujiškas žmogžudys Edvardas Youngas, ir išprotėjusi fanatiška krikščionė Marry Lee Dean bei jos sūnus žmogžudys, žmogėdra Williamas Josephas „Billy“ Deanas, nerimastingos praeities turintis boksininkas Butch. Atlikėjas dainose panaudoja žinutes iš realių kriminalinių tyrimų ar jas perfrazuoja, įsijausdamas į auką, jos mintis, originaliai perteikia vaizdą nusikaltėlio žvilgsniu.

B. G. Janssonas yra ketvirtos kartos muzikantas, žinomo bosisto, grojusio su džiazo legendomis Chet Baker, Toots Thielemans ir Dexter Gordon, sūnus. Atlikėjas didžiąją savo jaunystės dalį praleido džiazo klube „Nefertiti“, kuriame tapo toks savas, kad ne tik pažinojo ten grojančius muzikantus, darbuotojus, bet ir dalis jų manė, kad jaunasis kūrėjas čia dirba.

Po studijų B. G. Janssonas pradėjo savo, kaip nepriklausomo muzikanto, kelią. 2012 m. išleido solinį albumą, o už dvejų metų – riboto limito 8 colių rankų darbo EP, kuris buvo išparduotos vos per vieną dieną. Vėliau pasirašė kontraktą su prancūzų leiblu „Normandeep Blues“, išleidusiu antrąjį ir daug sėkmingesnį „Moan Snake Moan“. Albumas buvo išrinktas savaitės įrašu televizijos kanalo „Canal +“ programoje „Album de la semaine“, organizacija „Academie Charles Cros“ jam suteikė „Coup de Coeur 2014/15“ vardą, o prancūzų kultūros žurnalas „Les Inrockuptibles“ atlikėją įvardijo „Metų apreiškimu“ (2014 m.).

2017 m. B. G. Janssonas išleido EP ir pilną albumą pavadinimu „And The Great Unknown“ (1 ir 2 dalis), kurie maloniai nustebino sėkmingais pardavimais bei kritikų atsiliepimais. Antroji dalis kurį laiką buvo tarp geriausiai perkamų džiazo / bliuzo albumų Prancūzijoje – vos per tris savaites parduota daugiau nei 5 tūkst. kopijų, jam buvo įteiktas Švedijos indie muzikos apdovanojimas „Manifest“. Šiuo metu kūrėjas yra išleidęs vienuolika albumų bei singlų.

Koncertas vyks gruodžio 12 d. 19 val. Kauno kultūros centre (Tautos namai).

Praėjusio amžiaus 5–6 dešimtmečiais JAV susiformavo keli išskirtiniai muzikos žanrai – soulas ir ritmenbliuzas, alsuojantys džiazo, bliuzo, gospelo tradicijomis bei žavingu rokerišku skambesiu. Tačiau grynų ir autentiškų ritmenbliuzo ir soulo atstovų nėra daug. Vienas šių retų žmonių yra amerikietis L.Bealas – gimęs gospelo muzikos aplinkoje, augęs drauge su bliuzo ir soulo tradicijomis, šiandien klasiškai, stilingai ir naujai perteikiantis pirmykščio soulo ir ritmenbliuzo galią.

L.Bealas privačiuose renginiuose yra koncertavęs ne bet kam, o patiems JAV prezidentams Billui Clintonui ir Barackui Obamai. Atlikėjas populiarus Bostono muzikos scenoje, vadovauja savo grupei ir pasirodo kaip ypatingas svečias festivaliuose, klubuose bei teatro šou, skleisdamas galingą meilės, brolystės ir taikos žinią, kviesdamas spręsti problemas, su kuriomis šiandien susiduria JAV ir pasaulis.

„Muzika yra dovana, kuri mums buvo suteikta, mums buvo pavesta ja dalytis. Tai turėtume daryti su nuolankumu, pasididžiavimu ir entuziazmu, – mano L.Bealas. – Mano muzikinė kelionė buvo įvairi ir visą laiką maloni. Aš noriu tęsti savo kelionę koncertuodamas, prodiusuodamas, įrašinėdamas ir dalydamasis meile bei muzika su visais, su kuriais turiu garbę susidurti ir drauge dirbti.“

Ne kartą Lietuvoje lankęsis S.Gordonas iš Detroito yra vienas ryškiausių, nuobodžiauti neleidžiančių saksofonininkų. Amerikietiško ritmenbliuzo saksofono tradicijas plėtojantis atlikėjas dėl savo agresyvaus ir emocionalaus grojimo stiliaus yra tapęs pagrindiniu šio žanro atstovu pasaulyje. Nepaprastai drąsus, ekstremaliai ekspresyvus bei rokeriškas S.Gordono saksofonas dažnai balansuoja ties nuostabaus chaoso riba ir tai puikiai pasitvirtina – jis yra tarp geidžiamiausių atlikėjų įrašų studijose, klubuose bei koncertų salėse, jį galima išgirsti daugiau nei 100 kompaktinių plokštelių.

O „Luca Giordano Band“ gerai žinoma dėl savo gilaus skambesio bei pasirodymų drauge su žymiausiais šiandienos bliuzo atlikėjais visoje Europoje ir Pietų Amerikoje. Ši grupė itin mėgstama Čikagos bliuzo pasaulio atstovų ir į Lietuvą atkeliauja jau kelinti metai, palaikydama kompaniją Nellie „The Tiger“ Travis, J.W.Williamsui, Stevie Zee, Katherine Davis, Mighty Mo Rodgersui ir kitiems atlikėjams.

Dokumentai buvo surasti praėjus kiek daugiau nei devyniems mėnesiams po atlikėjos mirties. 

Naujausias testamentas buvo surašytas 2014 metų kovą. Juo visas garsiosios dainininkės turtas paliekamas šeimos nariams. Kai kurias ranka rašyto keturių puslapio dokumento teksto vietas itin sunku įskaityti, jame esama užtušuotų žodžių ir pastabų paraštėse.

76 metų A. Franklin mirė pernai rugpjūtį nuo kasos vėžio. Po atlikėjos mirties teisininkai ir artimieji sakė, kad ji nepaliko testamento. Tačiau anksčiau šį mėnesį buvo surastos trys ranka rašytos testamento versijos. Dvi iš  jų, rašytos 2010-aisiais, buvo aptiktos, kai suradus raktą buvo patekta į vieną kabinetą, kuris anksčiau buvo užrakintas.

2014 metais surašytas testamentas buvo surastas užrašų sąsiuvinyje, gulėjusiame po pagalvėlėmis svetainėje, sakė advokatas Davidas Bennettas (Deividas Benetas). 

Daugiau nei keturis dešimtmečius A. Franklin advokatu buvęs D. Bennettas pirmadienį kreipėsi į teismą dėl šių testamentų. Teisėjui jis sakė nežinąs, ar jie teisėti pagal Mičigano valstijos įstatymus. Teismo posėdis numatytas birželio 12 dieną.  

Anot D. Bennetto, apie testamentus buvo informuoti keturi A. Franklin sūnūs arba jų advokatai, tačiau kol kas nesutarta, ar kuris nors iš tų dokumentų laikytinas turinčiu galią. šeimos išplatintame pranešime buvo nurodyta, kad du sūnūs prieštarauja šiems testamentams. 

Mičigano universiteto administratorė Sabrina Owens (Sabrina Ovens) toliau eis A. Franklin turtą valdančio fondo asmeninės atstovės pareigas.  

„Ji išlieka neutrali ir linki visoms suinteresuotoms šalims priimti išmintingus sprendimus motinos, jos puikaus palikimo, šeimos ir Aretho Franklin fondo labui“, – rašoma pareiškime.

Atskirame kreipimesi į teismą dainininkės sūnus Kecalfas Franklinas (Kekalfas Franlinas) nurodė, kad A. Franklin 2014 metų testamente išreiškė valią, kad jis būtų A. Franklin turtą valdančio fondo atstovu. Jis prieštarauja planams už 325 tūkst. JAV dolerių parduoti dalį šalia jo motinos namo Ouklando apygardoje esančio sklypo.   

Teisėja Jennifer Callaghan (Dženifer Kalagan) balandį pritarė, kad būtų pasamdyti ekspertai A. Franklin turtui ir asmeniniams daiktams įvertinti. JAV Iždo departamento mokesčių tarnyba atlieka A. Franklin daugelio metų mokesčių deklaracijų patikrinimą.

A. Franklin šlovė jai mirus neišblėso. Balandį atlikėja po mirties buvo apdovanota Pulitzerio (Pulicerio) premija už išskirtinus karjeros pasiekimus, o išleistas dokumentinis filmas „Amazing Grace“ su medžiaga iš jos 1972 metų koncerto sulaukė itin palankų kritikų vertinimų.

Big Daddy Wilsonas savo kūryboje jungia bliuzą, gospelą, roots, soulą, fanką ir regį, išgaudamas nepriekaištingos formos muziką, kurios norisi vis daugiau klausytis. Įtraukdamas į pasirodymus savo mėgstamus perkusinius instrumentus – kongus, cajonus ir kitus, šis atlikėjas kuria darnų žanrų mišinį, kurį galima vadinti world muzikos vardu.

Dėl unikalaus vokalo stiliaus Big Daddy Wilsono dainos skamba kitaip nei bet kurio kito atlikėjo. Jo tvirtas, kartu glotnus balsas yra klasikinis, gaivinantis, autentiškas ir magiškas. Sakoma, kad tai šilkinis balsas, turintis galią gydyti.

Big Daddy Wilsonas praėjusiais metais šventė savo karjeros 25 metų sukaktį, surengdamas muzikinį turą ir išleisdamas įrašą „Songs from the road“ (2018). Jo diskografiją puošia 13 studijinių bei „gyvų“ pasirodymų albumų. Albumas „Neckbone Stew“ yra pelnęs laurus Vokietijos įrašų pramonės apdovanojimuose „Deutscher Schallplattenpreis“ 2017 m., „Big Blues Award“ 2014 m. Big Daddy Wilsoną paskelbė geriausiu šios šalies akustinio bliuzo atlikėju, o su grupe 2010 m. jis nugalėjo „German Blues Challenge“.

Big Daddy Wilsonas savo nuoširdžia kūryba skleidžia vilties ir vienybės žinią. Artimas ryšys su klausytojais, natūrali charizma ir nepaprasta balso galia publikai padeda pajusti atlikėją, drauge su jo muzika patirti tai, kas gera, ir tai, kas niūru, tačiau visuomet šviesia širdimi.