Tokia reklama, pirmiausia skirta Vokietijos ir Jungtinės Karalystės auditorijai, pradėta rodyti šią savaitę. Tačiau dėl jos jau dabar kilo audra namuose – gyventojai ir ryšių su visuomene ekspertai sako, kad ši kampanija yra įžeidžianti ir gali atsigręžti prieš juos pačius.

Aš esu linkęs užjausti. Vienas puikiausių Europos miestų juk tikrai nusipelno daugiau nei ši sudisnėjinta praeities ir dabarties parodija? Pernelyg gerai prisimenu 10-ojo dešimtmečio pradžios gyvenimo pažeminimus ir nusivylimus, todėl jaučiuosi nejaukiai dėl to, kad tai buvo pavaizduota. Ne kartą kritikavau filmus apie Boratą dėl nejuokingo požiūrio į Kazachstaną kaip į tariamą buvusio komunistinio fanatizmo ir neišmanymo įsikūnijimą. Naudoti tokiam globėjiškam humorui Afriką (prisiminkime „Tintiną Konge“) pelnytai išėjo iš mados prieš daugelį dešimtmečių. Atgaivinti, net ir žaismingai, „Rytų Europos“ idėją, kuri turėtų likti istorijos vadovėliuose, atrodo kaip žingsnis atgal.

Tačiau šiuo atveju scenarijų rašo patys lietuviai, o kvailio vietoje lieka tie, kas vis dar puoselėja klišes. Turizmo plėtros agentūra „Go Vilnius“ nusipelno gėlių, o ne plytgalių. Viena iš priežasčių – kontroversija pritraukia tai, ko reikia mažai šaliai: dėmesį. Ankstesnė kampanija, pradėta 2018 metais ir vis dar tebevykdoma, buvo pavadinta „Europos G taškas“. Ji viliojo lankytojus į Vilnių šūkiu „niekas nežino, kur jis, bet kai jį randa – tai nuostabu“. Ši akcija buvo paleista per Pasaulinę orgazmo dieną (rugpjūčio 8-ąją, jei nežinojote) ir prieš pat popiežiaus vizitą. Ši kampanija sulaukė daug kritikos namuose kaip nejautri, paleista ne laiku ir gėdinga. Tačiau ji pateko į JAV komedijos laidos „Last Week Tonight“ epizodą: tai – milijonų vertės reklama.

Dar viena priežastis, dėl kurios verta pagirti naujausią darbą, yra ta, kad jame pateikiamas svarbus istorinis kontekstas. Svečiai, kurie neprisimena sovietmečio (šiais laikais tokių yra dauguma), ne visada supranta, kiek kūrybiškumo ir ryžto reikėjo praeities šlovei atkurti ir šiuolaikiniams malonumams sukurti. Praeities dvelksmas daro dabartį saldesnę.

Visoms priešakinėms valstybėms nuo Baltijos iki Juodosios jūros kyla svarbesnis klausimas, kaip pavaizduoti savo saugumo padėtį. NATO užtikrina neprilygstamą saugumą, tačiau Rusijos grėsmė auga ir yra apčiuopiama. „Apsilankykite pas mus, kol dar galite“ gali pritraukti įspūdžių ieškotojus, bet šis šūkis skamba pernelyg pesimistiškai.

Devintajame dešimtmetyje dirbau ir studijavau Vakarų Berlyne. Tai buvo menkai saugomas Vakarų forpostas grėsmingoje kaimynystėje, kariniu požiūriu neapginamas. Karo atveju visi būtume buvę pasmerkti. Bet kol jo nėra, kodėl nepasilinksminus? Laisvės skonis buvo dar gardesnis dėl kontrasto su sovietų okupuota „Rytų“ Vokietija. Tai padėjo pritraukti turistus, tarp jų ir JAV prezidentus Johną F. Kennedy („Ich bin ein Berliner“) bei Ronaldą Reaganą („Pone Gorbačiovai, nugriaukite šią sieną“).

Tai būtų dalinis pavyzdys Lietuvai ir kitoms Rusijos šešėlyje esančioms šalims. Jos gali pasiūlyti lankytojams įprastus šiuolaikinius patogumus, taip pat istoriją, nuo niūrios iki šlovingos, papildytą nepraleistina geopolitinio dvelksmo doze. Suplanuokite savo kelionę dabar.

Tai – viena iš priežasčių, kodėl Boratas, stereotipinis rytų europietis, vaidinamas britų komiko Sachos Barono Coheno, nėra lenkas. Daug saugiau pavaizduoti jį kazachu. Kazachstanas negali niekam pakenkti. Gyventojų jame perpus mažiau nei Lenkijoje; jis yra toli nuo ES ir NATO. Kazachų bendruomenė Šiaurės Amerikoje – mažytė. Dėl Kazachstano boikoto niekas nesijaudina.

Borato humoras atrodo smagus, jeigu esat turtingi, galingi ir įtvirtinę savo tautinę, kalbinę ir kultūrinę tapatybę. Kur kas mažiau juokinga, jeigu esat kilę iš šalies, kurios dauguma užsieniečių nesugeba rasti žemėlapyje, arba iš regiono, tebesistengiančio ištrūkti iš dešimtmečius trukusios priverstinės izoliacijos.

Britanijoje gyvenanti serbė Vesna Goldsworthy pažymi, kad Borato Kazachstanas yra „patogi vėliava“, įkūnijanti „virtinę stereotipų apie Rytų Europą“. Pasak jos, šis regionas yra „paskutinis prieglobstis pranašumo pojūčiui, kuris negalėtų būti taikomas niekur kitu“. Šias mintis ji išdėstė savo 1998 metų knygoje „Išrasti Ruritaniją: vaizduotės imperializmas“. Buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrickas Ilvesas vakariečių rasizmą rytų europiečių atžvilgiu apibūdina dar tiesmukiau: „Jie su mumis dažnai elgdavosi kaip su juodžiais.“

Borato humoras atrodo smagus, jeigu esat turtingi, galingi ir įtvirtinę savo tautinę, kalbinę ir kultūrinę tapatybę

Kita vertus, skųstis yra sunku. Kai Kazachstano vyriausybė pasiskundė dėl šios šalies ir jos žmonių įžeidžiamo pavaizdavimo 2006 metais sukurtame pirmajame filme apie Boratą, tebuvo sulaukta daugiau patyčių. Ne mažiau įžeidžiamas filmo tęsinys neišprovokavo jokių institucijų protestų, bet sulaukė piktų kazachų aktyvistų užsienyje komentarų.

Vakarų neišmanymas apie Kazachstaną – pribloškiamas. Prieš 20 metų vakarieniavau Maskvoje su vienu viešėjusiu akademiku, vėliau užėmusiu labai aukšto rango pareigas Busho administracijoje. Jis kažkodėl laikėsi tvirto, bet klaidingo įsitikinimo, kad Kazachstanas nėra musulmoniška šalis, nes, kaip rodo jos pavadinimas, „ten gyvena kazokai“. Dabar supratimas šiek tiek tikslesnis, bet nelabai daug.

Įsižeisti lengva, bet tai teikia mažai paguodos. Koks nors įvaizdžio valdymo konsultantas patartų kazachams liautis skųstis ir verčiau pradėti kampaniją, siekiant išnaudoti nepageidaujamą žinomumą dėl „Borato“. Mormonų Bažnyčia taip pasielgė reaguodama į populiarų miuziklą „Mormono knyga“ – buvo išpirkta reklamų, kuriose teatro lankytojai buvo raginami susipažinti, koks šis tikėjimas yra iš tikrųjų. Tačiau dabar jausmai per daug užgauti, kad to būtų galima imtis.

Holivudas nuo 1997 metų nėra sukūręs nė vieno Kiniją kritikuojančio filmo

Kadaise užsienio satyra būdavo daug geresnė. Nudžiugau pamatęs neseniai perleistą Šaltojo karo klasiką – Marco Polonsky ir Russello Tayloro knygą „SSRS: nuo Karlo Marxo originalios idėjos“. Malcolmo Bradbury romanas „Keitimo kursas“ ir satyrinis kelionių po jo išgalvotą šalį vadovas „Kodėl verta aplankyti Slaką?” yra žaismingos ir tikslios gyvenimo už Geležinės uždangos parodijos. BBC serialas apie nelaimėlius Britanijos diplomatus išgalvotoje Vidurio Azijos šalyje „Tazbekistan“ išjuokia nenuovokius vakariečius, taip pat kyšiais paremtą ir brutalų vietos režimą.

Tokių pastangų lauktų dar nearti dirvonai. Baronas Cohenas galėtų nukreipti savo talentą, kad pašieptų Vladimiro Putino Kremliaus pompastiką ir vulgarumą arba Baltarusijoje byrančio Aliaksandro Lukašenkos režimo brutalias pagyras. Dar drąsesnį iššūkį jis galėtų mesti tyčiodamasis iš Kinijos komunistų partijos. Ir tai būtų į naudą, nes Holivudas nuo 1997 metų nėra sukūręs nė vieno Kiniją kritikuojančio filmo.

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

Naujajame seriale S. B. Cohen sau būdinga juodąja satyra atima žadą, priverčia juoktis ir net nusukti akis. Serialas net tituluojamas pavojingiausiu šou TV istorijoje.

Dėl savo pomėgio itin aštriai pašiepti politiką S. B. Coheno kūryba yra itin mėgstama žiūrovų:

„Šio aktoriaus traukimo per dantį stilius yra neįtikėtinas. Žiūrint naują serialą juokiesi, susimąstai, atsidūsti ir vėl juokiesi”; „Sukrečiantis ir fantastiškas“; „Šokiruojantis, įžūlus, tačiau pačiu laiku Amerikos istorijoje. Neįtikėtina kaip genialiai jis iškelia itin opias ir kontraversiškas temas bei suerzina tuos, kuriems jos rėžiamos tiesiai į akis“; „Coheno sugebėjimas likti neatpažintu yra neįtikėtinas. Pagarba grimo komandai“. Tai tik keletas internetą žaibiškai po serialo pasirodymo užplūdusių gerbėjų komentarų.

Vos liepos viduryje startavęs “Who is America?” iškart sulaukė milžiniškos sėkmės – vien premjeros dieną jo žiūrėti prie ekranų prilipo daugiau nei milijonas žiūrovų, taip sumušdami visus rekordus.

Bene labiausiai šio serialo laukti turėjo jame kalbinti politikai ir garsenybės. Keletą personažų įkūnijantis Sacha Baron Cohen visiškai rimtu veidu ir stipria juodo humoro doze šnekina žinomus žmones aktualiomis temomis, kuriomis gyvena JAV – nuo ginklų, emigracijos politikos iki pornografijos, homoseksualų, rasizmo tematikos ir pan.

Dažniausiai pokalbiai serialo pašnekovams – itin nepatogūs. Vienas Alabamos valstijos teisėjas ir kandidatas į JAV Senatą Roy Moore, kurį seksualiniu priekabiavimu viešai yra apkaltinę 9 moterys, net išėjo iš interviu jo nebaigęs. Politiko nervai neatlaikė, kai Sacha Baron Cohen personažas Erran Morad pristatė neva Izraelio armijos išradimą – pedofilų ir seksualinių priekabiautojų detektorių. Ties politiku vis sucypdavęs detektorius buvo paskutinis lašas jo kantrybės taurėje filmavimo metu ir jis tiesiog paliko studiją.

Kitus pašnekovus neatpažįstamai užsimaskavęs aktorius taip pat kažkaip sugebėjo įtikinti sušukti rasistines frazes ar rimtai pasisakyti, kad jie palaiko idėją apginkluoti 3-mečius darželinukus, nes geriausias ginklas prieš blogus dėdes yra geri berniukai. Mažųjų mokymui kaip naudoti ginklus buvo sukurta net speciali šmaikšti reklaminė kampanija. Ne vienas politikas bei garsenybė po serialo filmavimų savo socialinių tinklų paskyrose skundėsi pabuvoję itin nepatogiuose interviu, po kurių jautėsi labai sunerimę ir nepatenkinti serialo stiliumi.

Nepraustaburnis reperis Ali G, žurnalistas iš Kazachstano Boratas, skandalingasis Diktatorius ir viešai seksu užsiiminėjantis gėjus Bruno į didžiuosius ekranus grįžta kaip visiškas idiotas futbolo sirgalius Nobby. Kovo 11 dieną į kino teatrus atkeliauja naujausias Sachos Barono Coheno darbas – juodoji komedija “Šnipas per klaidą”.

Filmas pasaulyje jau sulaukė daugybės teigiamų vertinimų – kritikų teigimu, S. B. Cohenas tikrai nenuvylė naujausio jo darbo laukusio didžiulio gerbėjų būrio.  Garsūs aplodismentai aidi filmo pabaigoje: čia rodoma scena, kur paskelbiama, jog respublikonų pretendentas į Amerikos prezidentus Donaldas Trumpas serga AIDS.  Žinių reportaže vaidina į milijardierių labai panašus aktorius.

Tačiau filmą kūrusi “Sony Pictures” ypatingai nesidžiaugia – kompanijos atstovai nerimauja, kaip šią sceną priims amerikiečiai: juostos premjera JAV įvyks tuo pat metu, kaip ir Lietuvoje – kitą savaitę. “The Huffington Post” rašo, jog net trys studijos atstovai patvirtino, jog buvo reikalaujama, jog S. B. Cohenas šią sceną iš komedijos ištrintų, tačiau pastarasis atsisakė tai padaryti.

Juostoje “Šnipas per klaidą” S. B. Cohenas tampa 11 vaikų ir putlutę žmoną (ją vaidina puiki komedijų žvaigždė Rebel Wilson) turinčiu vyru, kuris yra vienas aršiausių šalyje futbolo chuliganų. Jo gyvenime trūksta tik vieno – Nobby svajoja susirasti vaikystėje nuo jo atskirtą brolį Sebastijaną, bet nežino, jog šis – nuožmiausias britų žvalgybos agentas.

Tačiau galiausiai veiksmas pasisuka netikėta linkme – pagalbos iš idioto brolio prireikia pačiam Sebastijanui.

Filmo “Šnipas per klaidą”, kuris didžiuosiuose Lietuvos ekranuose startuoja jau kovo 11-ąją, anonsas:

„Borato“ žvaigždė Sacha Baronas Cohenas trečiąkart tapo tėčiu
Londonas, balandžio 11 d. (WENN-BNS). Komikas Sacha Baronas Cohenas (Saša Baronas Koenas) ir jo žmona aktorė Isla Fisher (Isla Fišer) susilaukė trečiojo vaiko, praneša žiniasklaida.

Apie šio kūdikio gimimą buvo paskelbta tik nedaug detalių, bet 39 metų I.Fisher ketvirtadienį buvo pastebėta aiškiai sulieknėjusi, kai dalyvavo viename privačiame vakarėlyje Los Andželo kavinėje „Lucy's El Adobe“ su filmo „Boratas“ (Borat) 43 metų žvaigžde S.B.Cohenu, rašo portalas UsMagazine.com.

Apie I.Fisher nėštumą buvo paskelbta pernai spalį. 2010 metais susituokusi pora, griežtai sauganti savo privatumą, pranešimų apie trečiojo jų kūdikio gimimą kol kas nekomentavo.

Jiedu taip pat augina septynmetę dukrelę Olive (Oliv) ir keturmetę Elulą.

Niekam ne paslaptis, kad susiruošus skaityti akademinius straipsnius apie atliktus moksliniu tyrimus reikia apsišarvuoti nežmoniška valia ir kantrybe – retas straipsnis būna parašytas pagauliai ar bent informatyviai. Tačiau tarptautiniame rumunų mokslo žurnale "Metalurgia International" neseniai pasirodė beprecedentis šedevras, kurį atsiuntė rimto veido užsienio mokslininkai iš Serbijos. Rimčiausias momentas šioje istorijoje yra tai, kad žurnalo redakcija rimtais veidais palaimino šio straipsnio publikavimą. Taip akademinėje periodikoje atsirado straipsnis, kuriame cituojamas Maiklas Džeksonas, Boratas Sagdyjevas (geriau žinomas kaip tiesiog Boratas) ir pateikiami ką tik atlikti prieš kelis šimtus metų mirusių mokslininkų (tokių kaip D. Bernulis) tyrimų rezultatai.

Kaip pastebi "Popsci.com", labai (gal net pernelyg) dažnai akademiniai straipsniai būna parašyti taip bukaprotiškai įmantriai, kad susidaro įspūdis, jog juose aprašomi ne konkretūs tyrimai ir rezultatai, o prieiliuota mažai kuo susijusių protingų žodžių, kuriuos mėginta trūks plyš suklijuoti į prasmingus sakinius ir pastraipas. Kartais susidaro įspūdis, kad moksliniam straipsniui pakanka sumesti keletą tarptautinių žodžių, įterpti vieną, kitą žinomą pavardę, pacituoti kokį fiktyvų žurnalą ir tokį kūrinį pateikti redakcijai – o jei priims?

Ir priėmė!

Tokią sėkmės formulę nusprendė išmėginti trys Serbijos akademinių sluoksnių žmonės. Humoro jausmo nestokojantys Balkanų pusiasalio piliečiai ėmė ir sukurpė mokslinį straipsnį, pavadinimu "Evaluation of transformative hermeneutic heuristics for processing random data" ("Transformatyvios hermeneutinės euristikos įvertinimas apdorojant atsitiktinius duomenis"). Ir nusiuntė jį į recenzuojamą rumunų mokslo žurnalą "Metalurgia International".

Trumpas "posmelis" iš neeilinio akademinės prozos šedevro:

"Šiam darbui įkvėpimo semtasi ir remtasi įvairiais kvapą gniaužiančių tyrimų rezultatais, kuriuos atliko įvairių mokslinių disciplinų proto galiūnai iš socialinių mokslų srities. Be to, šis darbas parašytas vadovaujantis kompleksinių techninių disciplinų privalumais, kas šiam darbui suteikia papildomos tarpdisciplininės auros."

Bet dar geresnės yra citatos ir cituojamieji šaltiniai. O, citatos ir cituojamieji šaltiniai! Šioje įžūlioje mokslinėje odisėjoje cituojami tokių solidžių ir iškilių akademinės bendruomenės veikėjų kaip Maiklas Džeksonas (Michael Jackson) ar Boratas Sagdyjevas (tiesiog Boratas) teiginiai ir postulatai. Cituojamas ir mokslo šviesulys S.U. Binė (A.S. Hole), taip pat pasitelkiami ką tik gauti tikrų, bet visiškai ir neprikeliamai mirusių mokslininkų (pvz., Danielio Bernulio [Daniel Bernoulli], Pjero-Simono Laplaso [Pierre-Simon Laplace]) tyrimų rezultatai.

Turtingame ir našiame literatūros šaltinių lobyne galima rasti pornografijos žvaigždės Rono Džeremio (Ron Jeremy) vardą ir pavardę – aiškėja, kad vyrukas papildomai uždarbiaudavo mokslo žurnalo "Kinijos matematikų bendruomenės transakcijos" ("Transactions of the Chinese Mathematical Society") redakcijoje. "Google" naršyklės duomenimis, toks žurnalas, kaip nesunku nuspėti, neegzistuoja. Rumunų žurnalo redakcijos dėmesį galėjo atkreipti ir tikrą furorą akademinėje bendruomenėje 1996 m. sukėlęs garsus straipsnis-pokštas, kurį parašė tūlas Alanas Sokalas (Alan Sokal), o išspausdino žurnalas "Social Text" ("Socialinis tekstas") . Tačiau taip neatsitiko – ir straipsnis buvo priimtas publikuoti.

Visą Borato ir M. Džeksono įžvalgų kupiną straipsnį anglų kalba rasite spustelėję šią nuorodą.

Kaip informuoja naujienų portalas "In Serbia", straipsnis publikuotas be jokių korekcijų.

Beje, į žurnalo redakciją kartu su straipsniu buvo nusiųstos ir šios straipsnio autorių fotografijos...

popsci.com nuotr.

Įtarimų žurnalo "Metalurgia International" redakcijai nesukėlė net ir straipsnio autorių nuotraukoje matomas perukas ir netikri ūsiukai