Būtent tiek boružėlių namuose turi šilutiškė Estera Žiliuvienė. Tiesa, visos taškuotosios jos namuose – patys įvairiausi daiktai. Tačiau aplanko ir tikrosios, kai kurios jos namų balkoną, dideliam moters džiaugsmui, net pasirenka žiemos miegui.

Iš kur ta meilė ir išskirtinis dėmesys boružėlėms, pašnekovė negali pasakyti. Tiesiog prieš kokį dešimtmetį vieną dieną namuose atsirado pirmoji boružėlė, o paskui ją – ir visos kitos. Dabar moters namuose šimtai įvairių raudonų ir juodai taškuotų daiktų – žaislų, žaidimų, laikrodžių, taupyklių, knygų skirtukų, atvirukų, statulėlių, dėžučių, mokyklinių priemonių, servetėlių, rankšluosčių, žvakučių, žiebtuvėlių, indų, magnetukų, žvakidžių, gėlių vazonų, pagalvėlių, kilimėlių ir dar daug visko.

Aplinka: boružės Esteros namuose draugiškai įsikūrusios specialiose lentynose. / E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Tik gerokai vėliau kolekcininkė išsiaiškino, kad boružė – jos talismanas, nes pagal horoskopą ji – Liūtas. „Keista buvo, kai sužinojau. Atrodytų, liūtas – toks grėsmingas gyvūnas, o jo talismanas – mažutė boružėlė“, – stebisi Estera.

Nusiperka ji ir boružėmis puoštų drabužių, juos mielai dėvi, įvairių aksesuarų – rankinių, segių, auskarų, vėrinių, juos puošiasi. Net dekoruotus boružėmis batus turi.

„Saldainiukų būna visokių boružiukų – tai aš nusiperku ir vis sakau, kad valgysiu, bet pati nevalgau, nebent pasidaliju su kitais“, – sako pašnekovė.

Boružėlių E. Žiliuvienei dovanoja šeimos nariai, draugai, pažįstami – visi žino jos pomėgį, tad, kas kur pamato, nuperka. Turi boružėlių iš įvairių pasaulio šalių – Latvijos, Lenkijos, Švedijos, Norvegijos, Danijos, Šveicarijos, Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Turkijos, Italijos.

E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Pati irgi perka – iš kolekcininkų grupių, internetinėse parduotuvėse. Sako, užeina ko nors ieškodama į kokį internetinį puslapį, ta pačia proga patikrina, ar yra boružėlių. Randa – perka ir siunčia namo. Tik dabar jau renkasi kuo mažesnes, nes nebetelpa namuose – šiuo metu savo kolekcijai Estera skyrusi vieną kambarį.

Mano darbas susijęs su vaikais – gal dėl to ir mano boružėlės vaikiškos. Labai mieli man šie maži padarėliai.

„Feisbuko kolekcininkų grupėje susipažinau su viena moterimi, kuri man pasiūlė boružėlę, – nusipirkau. Ji gyvena užsienyje, po blusturgius vaikšto, tai dabar vis ką radusi klausia, ar man reikia. Nuperka ir atsiunčia. Oi, kaip džiugu tuos siuntinius gauti“, – sako kolekcininkė.

Pati kur nors nuvykusi boružėlių parsiveža – jai net nereikia ieškoti, bet kur užėjus iškart į akis krinta, o kiti net nepastebi. Kitą kartą tiesiog jaučia, kur užeiti reikia.

„Pastaruoju metu stengiuosi šiek tiek save riboti, nes boružėlių jau tikrai daug ir kartais pagalvoju: kur jas dėsiu, kam paliksiu? – sako pašnekovė. – Sūnūs mano dideli, jiems tokie dalykai neįdomūs. Anksčiau galvojau, gal turėsiu anūkėlę, tai kai pamatydavau kokių mergaitiškų drabužėlių, vis pirkdavau. Tačiau turiu anūkėlį. Jam esu dovanojusi ne vieną boružėlę. Kartais kokias kojines su boružėlėmis užsimauname ir vaikštome abu vienodomis kojinėmis.“

E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

Didžiausia boružė moters kolekcijoje – pripučiamas pufas. Boružės, už kurias teko sumokėti daugiausia, – segės, auskariukai, bet ir tie nebuvo labai brangūs. Sako, jei ką labai gražaus pamatytų, nepagailėtų ir 100 eurų. Tačiau ne daiktų vertė svarbiausia, o tai, kad jie yra širdžiai mieli.

„Kartais, kai būna liūdna, einu į miestą ieškoti boružėlių. Visada randu – tad nuotaika pasitaiso. Matyt, yra kažkoks vidinis poreikis“, – svarsto Estera.

Laisvalaikiu ji sako paskaitanti ir apie tikrąsias boružes, kurių pasaulyje yra labai daug rūšių. Juokauja, kad, benaršydama internete, ir kalbų pasimoko, – tenka išsiaiškinti, kaip boružė vadinasi kitomis kalbomis, pavyzdžiui: švediškai – nyckelpiga, prancūziškai – coccinelle, lotyniškai – adalia, lenkiškai – biedronka, ispaniškai – mariquita.

E. Žiliuvienės asmeninio archyvo nuotr.

„Mano darbas susijęs su vaikais – gal dėl to ir mano boružėlės vaikiškos, – juokauja kolekcininkė. – Labai mieli man šie maži padarėliai ir šiaip mėgstu mažus daiktus. Kažkas renka didelius, grubius daiktus, o man reikia smulkių, gražių – tokių, kad net suskaičiuoti, kiek jų yra mano kolekcijoje, būtų sunku.“

Prieš šešerius metus Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje Estera rengė savo kolekcijos parodą – boružių jau tada turėjo apie 500. Nuo to laiko taškuotųjų tiesiog nebeskaičiuoja, bet visada mielai savo kolekcijoje randa vietos vis naujoms.

Neskubėkite deginti lapų

„Manoma, kad ir Dievo karvytės vardą šie vabaliukai gavo todėl, kad anksti pavasarį jų atsirasdavo bažnyčiose, kur, saulutei pašildžius, jos pabusdavo iš žiemos miego, ropinėdavo ant palangių ir skraidydavo. O žmonės galvodavo, kad Dievas jas atsiuntęs gelbėti pasėlių nuo kenkėjų“, – apie lietuvių gerbiamas, mūsų daržus ir sodus saugančias, ryškiomis spalvomis akį traukiančias boružes pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sodo Dendrologijos ir fitopatologijos mokslo sektoriaus mokslininkas dr. Vytautas Tamutis.

Dar aplink boluojant apsnigtiems laukams, saulės atokaitoje, tarp sausų žolių ir lapų, galima pamatyti šmėžuojančius raudonus boružės sparnelius.

„Jei norite, kad šie gražūs ir naudingi padarėliai būtų pagalbininkai prižiūrint sodus, daržus ir javų laukus, būtina juos globoti. Ypač svarbu nesunaikinti jų pavasarį, kai užplūsta noras apsišvarinti. Neskubėkite deginti sugrėbtų sode lapų: jei nėra galimybės jų kompostuoti, palaikykite krūvose, kol įsibėgės pavasaris ir boružės išsiskraidys. Saugokime pievas ir miškus nuo pavasarinių gaisrų – ten juk minios boružėlių, prašančių užgesinti degtuką“, – kviečia Botanikos sodo entomologas ir Kauno Tado Ivanausko muziejaus muziejininkas dr. V.Tamutis.

Kiek boružėlei metelių?

Tai kiek boružėlei metelių? Ar galėtume rasti teisingą atsakymą populiarios dainos žodžiuose? Dažnas susimąsto, kad gal iš tiesų boružių taškeliai – tarsi medžių rievės, rodančios jų metus?

V.Tamutis tokių kalbų klausosi šypsodamasis ir primena, kad kiekvienas tą mažą puošnų vabalėlį pažįsta ne tik kaip boružėlę septyntaškę: dar vaikystėje daineles apie ją dainuodami ir Maryte, ir Katryte, ir Dievo karvyte vadindavome.

Pasak mokslininko, pasaulyje jau yra aptikta daugiau nei 5 tūkst. boružių rūšių. Vien Lietuvoje jų – net 56. Visoms boružėms būdingas išgaubtas kūno viršus ir plokščia apačia, trumpos kojytės, link viršūnės tolygiai storėjantys ūselių nareliai ir kirvio formos paskutinieji čiuopiklių nareliai.

Jei norite, kad šie gražūs ir naudingi padarėliai būtų pagalbininkai prižiūrint sodus, daržus ir javų laukus, būtina juos globoti. Ypač svarbu nesunaikinti jų pavasarį, kai užplūsta noras apsišvarinti.

Kūno viršus paprastai būna ryškiai raudonos, oranžinės ar įvairaus intensyvumo geltonos spalvos, išmargintas juodais ar balsvais taškeliais. Tačiau yra ir kitokiomis spalvomis besipuikuojančių boružių: juodame fone tarsi spanguolės žybsi raudonos dėmelės ar driekiasi šviesios juostelės. Kartais jos būna vientisai juodos arba raudonos.

Į rankas verčiau neimti

Taip ir norisi boružes pavadinti vabalų pasaulio puošeivomis, tačiau gamtoje puošnumas, ryškios spalvos turi ir kitą reikšmę, dėl kurios boružėlės taip stengiasi.

„Ryški spalva – tarsi nebyli kalba, sakanti: pamatyk mane ir neliesk, aš galiu būti pavojinga. Kad ir koks būtų gražus boružių apdaras, neskubėkite jų imti į rankas ar glausti prie veido. Šie vabalėliai turi slaptą cheminį ginklą: vos tik pajutusios pavojų, pro specialias kūno angeles išskiria aitraus kvapo šviesiai rudą ar geltoną skystį, kuriame yra nuodingos medžiagos kantaridino. Net keli miligramai šios medžiagos, patekusios į žmogaus organizmą, gali sukelti rimtų negalavimų. Žymus švedų biologas, gyvosios gamtos sistematikos kūrėjas Carlas Linnaeus šiuos vabalėlius pavadino graikų kalbos žodžiu Coccinella, reiškiančiu „raudonai apsirengusios“ („coccum“ – skaisčiai raudonas drabužis). Beje, ir lietuviškasis žodis „boružė“ prancūzų kalba reiškia „gražus raudonas“ (beau – gražus; rouge – raudonas). Įdomu, kam šovė į galvą taip jas pavadinti?“ – svarsto V.Tamutis.

Taškeliai ir meteliai

Deja, visos mūsiškės boružės geriausiu atveju teišgyvena vos keletą mėnesių. Užtai taškelių gali turėti įvairų skaičių. Tai gali būti tarsi boružių pasas, nusakantis, kuriai rūšiai priklauso. Štai ant septyntaškės boružės (Coccinella septempunctata) sparnelių – septyni juodi taškeliai, penkiataškės (Coccinella quinquiepunctata) – penki, o trylikataškės (Hyppodamia tredecimpunctata) – trylika ir t. t.

Kai kurios boružės taškelių neturi, o ir tos pačios rūšies sparneliuose esantys taškeliai ar dėmelės gali susilieti ar pranykti, sudarydami kitokį raštą. Dvitaškės boružės (Adalia bipunctata) antsparniai gali būti raudoni su dviem juodais taškeliais arba juodi su raudonomis dėmelėmis, o juodasiūlių (Propylea quotuordecimpunctata) keturiolika taškelių gali susijungti ir sudaryti zigzagines skersines juosteles; dvidešimtketurtaškės (Subcoccinella vigintiquotuorpunctata) ar azijinės (Harmonia axyridis) boružių yra žinoma net iki 200 margumo formų.

Labai savitos išvaizdos ir gyvenimo būdo yra juodbruvių (Chilocorini) tribai priklausančios boružės. Jų kūnas labiau išgaubtas, o juodi sparneliai su raudonomis ar oranžinėmis dėmelėmis. Lyg miniatiūriniai vėžliukai jos ropinėja medžių kamienais, krūmų ar krūmokšnių šakelėmis ir vaduoja juos nuo įkyrių skydamarių.

Dailios plėšrūnės

Nors ir kaip žaviai atrodytų boružių apdaras, dauguma jų yra grobuonys. Vos tik pabudusios pavasarį, jos skuba ieškoti augalus užpuolusių įvairių parazitų: amarų, skydamarių, blakučių, erkučių. Ten patelės atšoka savo vestuves ir pradeda dėti kiaušinius, iš kurių po 4–6 dienų išsirita besočiai palikuonys.

Tai gana judrūs šešiakojai padarėliai, turintys verpstišką, pilką ar geltoną, šviesiomis ar tamsiomis karpelėmis nusagstytą kūną. Nė kiek nedvejodami jie prisijungia prie tėvų grobuoniško žygio ir ima doroti kenkėjus. Turėdamos maisto, jos greitai auga ir maždaug po 25 dienų susiradusios saugią vietelę virsta lėliukėmis, iš kurių dar po savaitės išlenda jauna suaugusi boružė.

Augdamas vienas septyntaškės boružės jauniklis (lerva) gali suėsti net iki 1 tūkst. amarų. Viena boružės patelė gali padėti iki 1 tūkst. kiaušinių.

Vegetarės ir grybų mėgėjos

Tarp boružių yra ir vegetarių. Lietuvoje tokia yra dvidešimtketurtaškė boružė, kuri gali smaguriauti įvairiais augalais.

„Kai kurie mokslininkai šios rūšies boružes priskiria net prie kenkėjų, esą jos gali nugraužti liucernų, bulvių ar net runkelių lapus. Man tokių jos daromų blogybių pastebėti neteko, bet kad jos labai mėgsta naktižiedžių (Silene), gubojų (Gysophila), putoklių (Saponaria) lapus, ne kartą teko pačiam įsitikinti“, – pasakoja V.Tamutis.

Kai kurios boružių rūšys – nei grobuonys, nei augalėdės, bet minta grybais (Erysiphales, Ascomycetes, Sphaeroteca, Phylactinia) ir platina jų sporas. Iš tokių dažniausiai aptinkama citrinos geltonumo dvidešimtdvitaškė (Thea vigintiduopunctata) ir šviesiai geltona šešiolikataškė (Tytthaspis sedecimpunctata) boružės.

Neprijaukinamos daržų sargės

Jau nuo seno pastebėta, kad boružės ne daržovių į daržus skuba graužti, o atvirkščiai – jas nuo besočių amarų ginti. Galbūt todėl taip gražiai šiuos padarėlius žmonės vadina ar apie juos dainas dainuoja.

„Daug nuveikta stengiantis boružes prijaukinti, kitaip tariant, priversti jas amarus medžioti būtent ant tų augalų, kuriuos žmonės augina. Rezultatai kol kas nedžiugina. Boružės yra geros skrajūnės ir uolios keliautojos, todėl vienoje vietoje ilgai neužsibūna. Nors, kai yra amarų antplūdis, jų susirenka gausūs pulkai ir akiplėšas kenkėjus greitai sutramdo. Gaila, kad neretai tai atsitinka jau pavėluotai, kai dalis augalų lapelių ar ūglių būna sunykę. Kiek geresni jų pritaikymo rezultatai pasiekti skydamariams naikinti. Tuo tikslu į kai kuriuos pietinius Europos ir JAV regionus buvo atvežtos australiškos boružės (Rodalia cardinalis), mintančios citrusinius augalus parazituojančiais skydamariais“, – pasakoja mokslininkas.

Čia verta prisiminti ir azijinės boružės istoriją – tos pačios, kuri rudenį įkyriai lenda į mūsų namus: ji panašiu tikslu atvežta į Šiaurės Ameriką iš Rytų Azijos, paplito ne tik visame žemyne, bet atkeliavo ir į Europą, kur ėmė sparčiai daugintis ir plisti. Tai sukėlė nemažai nerimo ekologams, baiminantis, kad azijinės neimtų išstumti vietinių boružių rūšių. Šiuo metu šios boružės jau plačiai paplitusios Lietuvoje: kol kas jų daugiausia susitelkia gyvenvietėse ant ten augančių želdinių, ypač liepų, kurias vasarą užpuola amarai.

Lietuvoje – žiemos metas, bet ne žiema. Kaip buvo pažadėta, iki šios dienos tikrosios žiemos gamtai sulipdyti taip ir nepavyko. Tai, ką regime kas rytą, panašiau į smagų pavasarį, bet ne į žiemą. Argi gali būti tokia žiema, kai virš želmenų laukų ridinėjasi saulė, kai plonas mikroskopinis ledelis žvilga visomis dangaus spalvomis, o gyventi taip gera?

Prieš Kalėdas laikas pats savaime panašus į šventę. Orai šį įspūdį daro dar stipresnį. Trumpiausių dienų metą, kuris išauš tuoj pat, žvėrys ir paukščiai taip ir nesulauks šaltuko.

O jūs žiemos ženklų nebuvimą matysite įnešdami į namus eglutę. Tik pažiūrėkite, kokie ryškiai ir švelniai žali jos spygliai, o pumpurai šakelių galuose ne lūžinėjantys ir byrantys, bet minkšti ir gyvi. Taigi eglutei, atkeliavusiai iš girios, mūsų namuose nebus šoko dėl temperatūrų skirtumo – ji iškeliavo ne įšalusi, o atkeliavo į tokią pačią teigiamos temperatūros aplinką.

Kad eglutė gyva, suprasite iš arčiau apžiūrėję jos šakeles. Ant jų, tarp spyglių, ant žievės, juda voreliai, greitai sukrus maži vabaliukai. Nenustebkite, jei per Kalėdas kambaryje ims skraidyti boružė – dievo karvytė. Ji taps tikrai mielu ir smagiu šventinio meto akcentu.

Gamta nelaukia Kalėdų – ji pati jas sukūrė, suvedė dieną ir naktį taip, kad tokiu metu būtų nedovanotina nešvęsti. Žinia, visa tai buvo kitokioje aplinkoje, braškant šalčiui.

Dabar mes manome, kad atradome visai kitokią žiemą ir šviesos bei tamsos santykį. Mes norėtume gamtai įpiršti dar kažką nuo savęs – žmogiško, sumaišančio visą gyvybės ritmą. Galiu užtikrinti – to padaryti niekam nepavyks. Gamta, nors ir jautri, yra tvirta, sakyčiau, išdidi ir garbinga. Jos žaidimo taisyklėse nei išlygų, nei pataisų nebūna.

Tik žmonės gali suklysti ir, kaip sako, ne laiku kailinius parduoti. Gamtoje niekas nei kailių nekeičia šiaip sau, nei žiemos atsisako. O tiems, kas taip pasielgtų, pakaktų vienos tikros žiemos. Atranka gamtoje labai svarbi – jos jėgos formuoja protingą, stiprią biologinę įvairovę.

Ir dar. Nors ne žiema, bet kai kas ją primena. Taip, tai jūs, skambinantys ir skubinantys gelbėti gulbes, antis. Būkite geri – supraskite paukščius ir gelbėtojus. To dar nereikia, palaukime žiemos – gal sulauksime. O tada visi būkime budrūs.

Miestas toliau puošiamas gėlėmis. Našlaitės trečiadienį pasodintos kompozicijoje „Laivelis“. Šiomis gėlėmis papuoštos ir „boružėlės“.

Puošti miestą gėlėmis pradėta prieš Velykas. Našlaitės buvo sodinamos vazose ir klombose, kurių yra 70. Jos išdėstytos centrinėse miesto gatvėse. Norėta, kad šventės metu mieste būtų daugiau spalvų.

Iš viso klombose ir vazose pasodinta 5,5 tūkst. vienetų margaspalvių našlaičių. Jos savivaldybei kainavo 2,3 tūkst. eurų. Į šią sumą nėra įskaičiuotas sodinimas.

Darželius taip pat puošia našlaičių žiedai. Tačiau jos čia pasodintos praėjusių metų rudenį.

Įmonės „Klaipėdos želdiniai“ direktorius Gediminas Valašinas tvirtino, kad kai kurios našlaitės puikiai atlaikė žiemą ir jų vietose sodinti naujų nereikia.

Našlaites dar ruošiamasi sodinti Karlskronos skvere esančiose klombose. G.Valašinas tvirtino, kad jose reikės pakeisti tik dalį gėlių. Kai kurios jų taip pat puikiai atlaikė žiemą ir gali puošti miestą.

„Našlaitės labai tinkamos gėlės šiam metui. Jos atsparesnės šalnoms, nėra lepios“, – pabrėžė vadovas.