Sausio 26-31 dienomis vyksiančiame čempionate sportininkas kovos dėl teisės atstovauti Lietuvai 2024 metų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, rašo Lietuvos buriuotojų sąjunga (LBS).

Ypatingai didele konkurencija pasižyminčioje vyrų ILCA 7 jachtų klasėje šio čempionato metu prie starto linijos planuoja stoti net 153 dalyviai iš 53 valstybių. Daugiau nei pusė iš jų – 30 – dar neturi iškovojusios kelialapių į Paryžiaus olimpines žaidynes, tarp jų – ir Lietuva. Būtent šių valstybių atstovai ir bus pagrindiniai Lietuvos konkurentai kovoje dėl olimpinio kelialapio.

Šiame čempionate olimpiniai kelialapiai bus skirti 7 geriausiai pasirodžiusioms ir kelialapių dar neturinčioms valstybėms. Tai reiškia, kad norint matyti Lietuvos atstovą ILCA 7 jachtų klasėje Paryžiaus olimpinėse žaidynėse, šiame čempionate reikia aplenkti bent 23 valstybes iš minėtų 30-ies.

Valstybės, kurios jau turi iškovojusios kelialapius ir startuos šiame čempionate yra šios: Australija, Belgija, Čilė, Kroatija, Kipras, Ispanija, Suomija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija, Gvatemala, Honkongas, Vengrija, Airija, Italija, Olandija, Norvegija, Naujoji Zelandija, Portugalija, Puerto Rikas, Samoa, Singapūras, Tailandas.

Iš viso ILCA 7 jachtų klasėje skirtingoms valstybėms bus skirti 40 kelialapių, 28 jų jau priklauso juos iškovojusioms valstybėms. 7 bus suteikti šiame čempionate, dar du – Europos čempionate, kuris vyks vasarį Graikijoje, likę trys – Olimpinės Prancūzijos buriavimo savaitės regatoje, dar vadinamoje „Paskutinio šanso regata“, kuri vyks kovo mėnesį Prancūzijoje, Hierese.

Olimpinės ILCA 7 jachtų klasės pasaulio čempionatas vyks sausio 26-31 dienomis, Adelaidėje, Australijoje.

Palaikydamas Lietuvos ir kitų valstybių siekį šį sprendimą pakeisti, sportininkas sako, kad, esant reikalui, jo negąsdintų ir olimpiados boikotas, rašo Lietuvos buriuotojų sąjunga (LBS).

Pasidalino jautria Ukrainos buriuotojo istorija

Kitą savaitę Pasaulio buriavimo taurės etape „Trofeo Princesa Sofia Mallorca“ regatos metu startuosiantis J. Bernotas teigia, kad šiemet prie starto linijos čia, deja, nebesutiks anksčiau drauge besitreniruodavusio ir varžybose dalyvaudavusio gero draugo, Ukrainos buriavimo olimpiečio.

„2021 metų vasarį, kai prasidėjo karas, jis kaip tik treniravosi Ispanijoje. Mes drauge perėjome nuo ankstesnės olimpinės klasės „RS:X“ prie IQFOIL ir ruošėmės artėjančiai atrankai į Paryžiaus olimpines žaidynes. Deja, šiuo metu galimybių treniruotis tokio lygio sportiniu režimu, kuris būtinas aukšto meistriškumo sportininkams, jis nebeturi – trūksta kokybiško inventoriaus, trūksta finansų treniruočių stovykloms ir galimybei startuoti aukščiausio rango varžybose“, – pasakoja J. Bernotas.

Pasak sportininko, jo draugas šiuo metu turi užsiimti pašaliniais darbais, kad galėtų išlaikyti šeimą – pėsčiomis žiemą iš Ukrainos į Lenkiją atkeliavusią mamą su jaunesniu broliuku – ir negali sau leisti įsigyti reikalingo inventoriaus bei važinėti po visame pasaulyje vykstančias varžybas.

„Inventoriaus mūsų sporte reikia daug ir kokybiško, jei nori sportuoti aukščiausiame lygmenyje. Praėjusiais metais, matydamas tą problemą rašiau laišką IQFOIL klasės tarptautinei asociacijai, prašiau, kad jie atsižvelgtų į situaciją ir padovanotų jam burę. Jis pats net neleistų sau prašyti kitų pagalbos. Asociacija burę padovanojo, tačiau tam, kad būtų galima visą sezoną lenktyniauti aukščiausiu lygmeniu, to neužtenka“, – su liūdesiu dalinasi J. Bernotas.

Pasak jo, tokia susidariusi situacija Ukrainos sportininkams reiškia sudužusias svajones ir sugriautus gyvenimus, kai lig tol visas laikas, jėgos ir asmeniniai ištekliai buvo skirti būtent Ukrainos atstovavimui aukščiausiame sportiniame lygmenyje.

Yra politika, yra sportas, tačiau svarbiausias dalykas vis tiek yra žmogiškumas, o su juo čia absoliučiai prasilenkiama.

Tai – ne politinis, o žmogiškumo klausimas

Lietuvos sporto asociacijoms, tarp jų ir Lietuvos buriuotojų sąjungai, išreiškus vieningą poziciją, kad 2024 metų Paryžiaus olimpiadoje nebūtų leista dalyvauti šalių agresorių – Rusijos ir Baltarusijos – sportininkams, olimpietis patikino šią poziciją absoliučiai palaikantis ir, esant reikalui, pritartų ir olimpiados boikotui.

„Man sunku suprasti, kaip kažkam net gali kilti mintis, jog reikėtų leisti jiems startuoti. Yra politika, yra sportas, tačiau svarbiausias dalykas vis tiek yra žmogiškumas, o su juo čia absoliučiai prasilenkiama. Kaip galima leisti olimpiniame lygmenyje varžytis tiems, kurių valstybė nesilaiko pamatinių žmogiškumo principų – man nesuvokiama“, – teigia J. Bernotas.

Pasak olimpiečio, jo negąsdintų ir boikoto galimybė, jei tik ši padėtų pasiekti tikslą.

„Kai kurie sako, kad nuskriaustume tik save, jei nedalyvautume, nes rusai vis tiek startuotų. Tačiau juk visų sankcijų esmė yra tokia – taip, mes nuskriaudžiam ir save, tai yra kaina, kurią sumokame, tačiau tai yra būtina kaina, kad būtų atkreiptas dėmesys, kad būtų išsakyta aiški žmogiškumo pozicija. Juk mes, visų pirma, esame žmonės, tik po to – sportininkai“, – teigia J. Bernotas.

Olimpiečio teigimu, leidimas Rusijos ir Baltarusijos sportininkams startuoti tik po neutralia vėliava niekaip esmingai situacijos nekeičia, o tik bando užmaskuoti problemą, nes šių sportininkų pasiruošimą remia būtent valstybės agresorės.

„Jie keliauja, treniruojasi, sportuoja. Rusija jiems suteikia visas sąlygas, teikia visokeriopą palaikymą valstybiniu lygiu. Tuo tarpu Ukrainos sportininkai – kažkas kariauja ir kovoja už išgyvenimą, kažkas treniruojasi sugriautose bazėse, kiti iš viso treniruotis negali, kažkas turėjo iš šalies išvykti, kažkas negali grįžti“, – teigia J. Bernotas.

Pasak jo, anksčiau jam yra tekę treniruotis bendrose grupėse su Ukrainos ir Rusijos sportininkais, tačiau po karo viskas pasikeitė.

„Daug Rusijos sportininkų arba palaiko karą, arba teigia, kad „nieko negalima padaryti“. Netikiu, kad 150 milijonų žmonių tauta nieko negali padaryti. Jie gali, bet nenori, yra tik vienetai, kurie nori. Dėl to, manau, būtų absoliučiai neteisinga į vieną sporto aikštelę ar lenktynių distanciją išleisti ir Ukrainos, ir Ukrainą niokojančios šalies sportininkus“, – tvirtina J. Bernotas.

Olimpietis tikisi, kad pasaulinė sporto bendruomenė laikysis vieningai ir Tarptautinis olimpinis komitetas pakeis savo poziciją.

„Kaip bebūtų gaila, įvyko tik 7 iš 12 planuotų čempionato lenktynių, nes visomis dienomis buvo labai mažai vėjo. Tai buvo labai keista regata, nes net 4 iš tų 7 įvykusių lenktynių buvo, rodos, „išspausti per jėgą“ – daug kas praleidžiama pro akis, kad tik lenktynės būtų užskaitytos.

Tikiuosi, pavyks pasimokyti iš klaidų, pasisemti patirties ir keliauti toliau į suaugusiųjų pasaulį.

Čempionatą baigiau būdamas 54 pozicijoje iš 160 dalyvių. Turint minty, kad tai paskutinės mano varžybos jaunimo kategorijoje, tai tikrai ne toks rezultatas, kurio tikėjausi, tačiau yra kaip yra. Tikiuosi, pavyks pasimokyti iš klaidų, pasisemti patirties ir keliauti toliau į suaugusiųjų pasaulį“, – teigė olimpine jachtų klase buriuojantis sportininkas.

Po pirmąją dieną, rugpjūčio 23-ąją, įvykusių dvejų lenktynių, kitas dvi dienas lenktynių dėl per silpno ir nepastovaus vėjo įvykdyti nepavyko. Ketvirtąją dieną sportininkai ant vandens buvo iki vėlumos, tądien buvo įvykdytos trejos lenktynės, leidusios visus 160 dalyvių pagal rezultatus išdalinti į auksinį ir sidabrinį laivynus. V. Strelčiūnas pateko į auksinį laivyną ir toliau čempionatą tęsė su stipriausiais jame startuojančiais konkurentais.

Deja, per dvi finalinių lenktynių dienas lenktynės dėl štiliaus buvo įvykdytos tik vieną dieną. Paskutiniąją čempionato dieną lenktynės nebeįvyko.

Galutinėje įskaitoje tarp 160 konkurentų iš skirtingų pasaulio šalių V. Strelčiūnas užėmė 54-ąją poziciją. Sėkmingiausios Lietuvos sportininkui buvo trečios ir penktos lenktynės, kurių metu jis finišo liniją kirto tarp dvidešimties geriausių.

2021 metų Pasaulio jaunimo čempionate V. Strelčiūnas buvo užėmęs 21 poziciją.

Kadangi jaunimo kategorijoje ILCA 7 olimpinėje klasėje varžosi sportininkai iki 21 metų, o V. Strelčiūnui kaip tik tiek sukaks jau ateinančią gegužę, visuose svarbiausiuose kito sezono čempionatuose bei regatose V. Strelčiūnas jau startuos suaugusiųjų kategorijoje, kur sportininko lauks dar didesnė konkurencija, bet kartu – ir galimybė iškovoti Lietuvai kelialapį į olimpines žaidynes.

Dar spalio mėnesį Lietuvos buriuotojai Odesos vandenyse varžėsi čia vykusiame Europos „Platu 25“ čempionate, o dabar su nerimu seka naujienas apie Odesos bombardavimą ir, bendradarbiaudami su vietos buriuotojais, organizuoja ir siunčia pagalbą už savo ir mūsų laisvę ten kovojantiems ukrainiečiams – pajūrio apsaugai reikalingus termovizorius, jūrines radijo stoteles. Jautrus pokalbis apie tai, kaip karas palietė Odesoje gyvenančius žmones.

– Gal galite trumpai papasakoti, kaip viskas pasikeitė Odesoje po vasario 24-osios? Žiniasklaidoje daug nuolat atnaujinamos informacijos apie padėtį Kyjive, Mariupolyje, apie Odesą žinių mažiau. Ar veikia įvairios įstaigos, būtiniausia infrastruktūra, ar dažni Rusijos išpuoliai, kaip nuo jų saugomasi ir kaip jiems ruošiamasi? Ar likę nors šiek tiek normalaus, ikikarinio gyvenimo?

– Ne taip seniai visiems karantinas buvo problema, tačiau per jį įpratome gyventi kitaip – daug ką atlikti nuotoliniu būdu. Tai dabar mokyklose pamokos vyksta virtualiai, nuotoliu. Mano žmona – mokytoja. Sakė, šiandien buvo prisijungę 25 mokiniai, bet pusė jų ne Ukrainoje – pasijungė iš kitur.

Didžioji dalis maisto parduotuvių dirba, pramoninės parduotuvės beveik nedirba, bet pagrindinių buitinių prekių galima įsigyti. Žinoma, asortimentas labai susitraukęs, bet tikrai negalim sakyti, kad blogai. Pamenu, pirmą dieną žmonės bėgo į parduotuves, pirko viską maišais, dabar nurimo. Ūkininkai atveža produktų – jau yra ir jaunų bulvyčių, ridikėlių, pomidoriukų, agurkėlių. Tik kainos maždaug trisdešimt procentų didesnės nei iki karo.

Bet čia, žinoma, kalbu apie Odesą. Nikolajeve nėra net vandens – ten rusai sunaikino vandens tiekimą. Kai mums apie tai pranešė, Odesoje žmonės vandenį pylė ir į specialias mašinas, ir į paprastą tarą, kad nuvežtume. Ten kur pastoviai vyksta aktyvūs kariniai veiksmai, viskas daug sudėtingiau. Bet iš bado miršta tik ten, kur jau nelikę jokių tiekimo galimybių, kaip Mariupolyje.

Dabar gyvename tik rytojumi. Prabudome gyvi – vadinasi laimingi, vadinasi kažką galime planuoti.

Labai jaučiasi, kad yra jūros blokada, nes daug prekių pas mus atkeliaudavo per jūrą, o dabar neįmanoma nieko atvežti. Ir, aišku, eksporto nėra – negalim išvežti grūdų. Dalį jų sukauptų atsargų rusai jau subombardavo, dalį išvogė.

– O kokiu ritmu gyvenate jūs? Kaip atrodo jūsų asmeninis gyvenimas karo sąlygomis?

Galiu papasakoti savo dieną. Šiandien ryte nebuvo oro pavojaus sirenų, tad prabudau pats. Išvedžiau pavedžioti savo šunis. Kasdien 9 val. šalyje būna „Atminties minutė“. Tikintieji per ją meldžiasi, netikintieji irgi meldžiasi, kas nemoka melstis tiesiog tyli ir kažkam dėkoja, kažką prisimena. Mano žmona po to veda pamokas – jos trunka po 30 minučių ir kartais, kaip vakar, būna nutraukiamos oro pavojaus sirenų. Tuo tarpu aš užsiimu įvairiais organizaciniais dalykais – vis kažkas paskambina, kažkam reikia padėti, ką nors atvežti. Šiandien, pavyzdžiui, surinkau ir vežiau du maišus į fronto pusę – kojinių, apatinių drabužių. Taip visą dieną ir pralaksčiau su reikalais. Bet tai yra gerai, nes kai esi kažkuo užsiėmęs, mažiau laiko lieka nerimui.

Vladislavo nuotr.

– Ką darote, kai būna oro pavojus?

– Mes gyvename miesto centre, miegamajam rajone, čia jokių slėptuvių nėra. Kai statė šituos namus, mūsų to meto didžiausias priešas – Amerika – jau buvo nepavojingas. Mes neturime slėptuvės, todėl naudojamės „dviejų sienų taisykle“, pagal kurią turi pasislėpti taip, kad tarp tavęs ir lauko būtų bent dvi sienos. Ši taisyklė neapsaugo nuo tiesioginių smūgių, bet apsaugo nuo skeveldrų. Todėl, jei ima kaukti sirenos, mes slepiamės nedideliam prieškambaryje prie lauko durų: gulamės, apsiklojame kilimais ir pagalvėm ir dažnai taip išgulim visą naktį.

Turime du šunis. Vienas jau gerokai pagyvenęs ir beveik nieko negirdi, tad jam visai gerai gyvenasi, nieko nesupranta. Kita kalytė – vos kelių mėnesių ir ją neseniai paėmėm iš kitos šeimos. Manau, ji tiesiog galvoja, kad toj anoj šeimoj buvo vienoks gyvenimas, o čia kitoks, ir tas slėpynes priima, kaip normalų gyvenimą. Žmonės nei iš šio, nei iš to naktį šoka iš lovos, lenda po kilimais ir pagalvėm prieškabaryje ir pasiima ją kartu. Jai linksma.

– Jei pamėgintume mintimis šiek tiek grįžti laiku atgal. Žinios apie Rusijos kariuomenę prie Ukrainos sienos buvo skelbiamos jau kurį laiką iki lemtingos 24-osios. Tačiau ar buvo bent kažkoks nujautimas, kad Rusija iš tiesų pasiryš pradėti karą? Ar ruošiatės blogiausiam scenarijui ir kaip reagavot, kai sužinojot apie karo pradžią?

Mes neturime slėptuvės, todėl naudojamės „dviejų sienų taisykle“, pagal kurią turi pasislėpti taip, kad tarp tavęs ir lauko būtų bent dvi sienos.

– Atvirai pasakius – gero iš tokių kaimynų negali laukti. Logiškai supratom, kad kai tiek visko sutelkta, vien tuo sutelkimu baigtis negali. Juk jei jau kažkas išsitraukė peilį, tai turi kažką pjauti. Jei tokią armiją atitempei, turi ją panaudoti. Protu mes viską supratom. Bet sieloj... Net kai šventėm Naujuosius metus, buvo tokia mintis, kad gali taip atsitikti, bet vijom ją nuo savęs. Visą laiką nuo savęs bandėm ją nustumti, nenorėjom galvoti, kad viskas įvyks taip greitai.

– Gal pamenate, kaip atrodė ta pirma karo diena? Kaip žmonės reagavo čia, Odesoje? Nes net pas mus, Lietuvoje, kilo panika – žmonės puolė prie bankomatų, į parduotuves... Sunku įsivaizduoti, kas dėjosi Ukrainoje.

– Mes nebėgom, bet daug žmonių bėgo į parduotuves. Parduotuvės nežinojo kaip reaguoti, dalis tiesiog užsidarė, kitos, kurios pateko į aktyvių karo veiksmų zoną, iškart buvo rusų apiplėštos. Tačiau jau gal trečią dieną pas mus ėmė vežti prekes iš sandėlių, kad nebūtų panikos.

Žinoma, pradžioje buvo šokas. Viską lyg ir supratom, bet negalvojom, kad raketos pradės lėkti iš visų pusių. Manėm, kad jie atakuos tik Donetską ir Luhanską, bet kad puls Kijevą iš Baltarusijos pusės – tikrai nesitikėjom, o jie tą pradžioje darė labai greitai.

– Stebint herojišką ukrainiečių kovą už savo ir visos Europos laisvę, dažnai kyla klausimas, iš kur ir kaip jūs turite tiek daug stiprybės ir tikėjimo? Kaip sugebate nepalūžti ir išlaikyti tokią nepaprastai orią laikyseną tragedijos akivaizdoje?

– Aš įsitikinęs, kad tie 30 mūsų nepriklausomybės metų labai pakeitė žmones. Per tuos metus ukrainiečiai jau galėjo keliauti, pamatyti kitas šalis. Ir mūsų pačių šalyje gyvenimo lygis gerokai pakilo. Mes turim už ką kovoti.

Vladislavo nuotr.

Šalia to, žinoma, prisimenam ir žinom, kas vyko 2014 metais karo metu – visos istorijos apie rusų vežiojamus krematoriumus arba deputatą, kuris 2014 iškėlė Ukrainos vėliavą ir kuriam buvo perpjautas bei grikių prikištas pilvas... Tos baisybės irgi veikia kaip savotiška motyvacija. Mes suprantam, kad jei dabar neatsilaikysim, jei neapginsim savo laisvės ir valstybės, mūsų tiesiog nebebus. Dauguma žmonių tai supranta, todėl ima automatą į rankas ir eina kovoti. Šeštadienį buvau nuėjęs į specialius karinius kursus ir pamačiau kiek ten atėjusių moterų. Jos sako: „Mes atėjom čia, nes nenorim, kad mums nutiktų tai, kas nutiko Bučoje ar kitose vietose.“

Jau praėjusią vasarą buvo organizuojama „Teritorinė gynyba“, kur buvo priimami ir apmokomi civiliai gyventojai. Tada tai buvo savanoriška organizacija, tačiau po vasario 24 dienos valstybė jų junginius ėmė integruoti į kariuomenę, deleguoti specialius uždavinius. Šiandien jie jau prilyginti kariuomenei, nors pradžioje buvo tik mėgėjai, savanoriai. Tai svarbu, nes jei nebūtų „Teritorinės gynybos“, mobilizacijos procesai būtų vykę žymiai ilgiau nei vyko. „Teritorinė gynyba“ vos prasidėjus karui labai greitai pastatė blokpostus, ėmė gaminti prieštankinius ežius, žmonės, priklausomai nuo profesijos, ėmė galvoti, kuo kiekvienas gali prisidėti.

Kaip pasakojo žmonės iš Mariupolio, tokias minas rusai ten mėto į vandenį, kai vėjas pučia link kranto – per jas keletas žvejų susprogo.

Dar yra ir savanoriai, žmonės, kurie verda maistą, neša drabužius. Pavyzdžiui, vienas mano draugas labai mėgo gaminti, vasarą buvo atidaręs kavinę, ant mano jachtos dar darė patiekalų ir gėrimų degustacijos vakarą. Talentingas kulinaras. Dabar jis savo virtuvėj neatlygintinai gamina maistą mūsų jūrinėms pajėgoms, kurios saugo pakrantę. Kiekvienas daro, ką gali.

– Kai prieš kelis mėnesius, spalį, Odesoje vykusiame Europos „Platu 25“ čempionate lankėsi Lietuvos buriuotojai, uostelis buvo pilnas jachtų ir buriuotojiško šurmulio, o horizontas, nepaisant didelių bangų ir stipraus vėjo, – burių. Buriuotojai labai šiltai prisimena šį apsilankymą. Kaip Odesos jachtklubas ir jūros pakrantė atrodo šiandien?

– Kaip ir visi, žiemai jachtas iškeliame, o į vandenį vėl nuleidžiame pavasarį. Tačiau dabar jos kaip buvo iškeltos, taip ir liko. Anksčiau pavasarį jachtklube dažniausiai kažkas tvarkydavo jachtas, kažkas iškylaudavo su šeimomis, aplink skambėdavo vaikų juokas. Šiemet balandžio pradžioj buvo geras oras, tačiau jachtklube ir pakrantėj buvo absoliučiai tuščia. Kovo mėnesį organizavome „smėlio programą“ – kasėm smėlį į didelius maišus, kurie vėliau buvo panaudoti statyti barikadoms bei apsaugoti įvairiems paminklams. Tada čia, pakrantėj, buvo sujudimas, kiek kitoks, bet sujudimas. Tačiau šiandien – visiškai ramu.

Vladislavo nuotr.

Tiesa, užvakar mūsų jachtklubo budintysis pastebėjo jūroje, netoli jachtklubo teritorijos, plaukiančią miną. Kaip pasakojo žmonės iš Mariupolio, tokias minas rusai ten mėto į vandenį, kai vėjas pučia link kranto – per jas keletas žvejų susprogo. Tad tą miną greičiausiai srovė atnešė nuo Mariupolio. Kareiviai plaukė jos neutralizuoti, o kad tą padarytų jiems reikėjo laivo žemu bortu, tad mes atidavėm jiems savo guminį katerį.

Tačiau šiaip jachtklubas tuščias, o jachtos krante. Mano jachta medinė, tad nors išplaukti niekur negalima, vis tiek turėsiu ją nuleisti į vandenį, kitaip ji perdžius – žinantys, kas yra medinis laivas, supras. Tačiau gyvenimas čia nepastovus – vos sugalvosi užsiimti laivo paruošimu, būtinai kas nors paskambins, kažkam prireiks pagalbos. Kasdienybė nenuspėjama.

– Jeigu ne karas, dabar tikriausiai jau planuotumėte vasaros sezoną?

– Taip. Bet dabar gyvename tik rytojumi. Prabudome gyvi – vadinasi laimingi, vadinasi kažką galime planuoti. Šiandienai.

Jame mintimis apie S. Šemerio gyvenimo kelią ir kūrybos palikimą dalijasi Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Nijolė Kepenienė, filologas, poetas Danielius Milašauskas, istorikas Dainius Elertas, poeto eilėraščius skaito aktorė Eglė Jackaitė.

S. Šemerys (Saliamonas Šmerauskas) žinomas kaip poetas avangardistas, „Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyvis, mokytojas, be to, aistringas buriuotojas – vienas šios sporto šakos pradininkų Lietuvoje. Stiprus ryšys poetą siejo su Klaipėda. Čia dirbo mokytoju, suaugusiųjų gimnazijos direktoriumi. Pedagoginiam darbui jis paskyrė 28 metus, iš jų 23 – Klaipėdoje. Kantriai, su meile ugdė jaunuosius buriuotojus.

Ypatingą vietą poeto gyvenime užėmė platieji vandenys. 1935 m. S. Šemerys pirmą kartą išplaukė su savo jachta į Baltijos jūrą. Vėliau daug plaukiojo po Kuršių marias, aplankė didesnius Baltijos uostus, dalyvavo tarptautinėse regatose. 1946 m. veikė atkuriant Lietuvos jachtklubą, buvo miesto kvalifikacinės komisijos narys, Lietuvos buriavimo sporto federacijos garbės narys, teisėjavo vietinėse ir respublikinėse buriavimo varžybose.

S. Šemerys / Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

Per 83 gyvenimo metus buvo visko. Kaip pats poetas rašė, jam teko išgyventi 21 valdžią, penkis karus, iš jų du – pasaulinius. Gyvenimas negailėjo ir naujų kultūros vėjų, ir maišto, ir dramatiškų istorijos lūžių. Sulaukė sėkmės, bet ir negailestingos kritikos, nesupratimo. Ne veltui renginys pavadintas „Gyvenimo vėtrose“ – jų S. Šemerio gyvenime iš tiesų būta nemažai.

„Tarptautinio bendradarbiavimo pagrindu Policijos ir sienų apsaugos valdyba išsiuntė užklausas Peru, Jamaikai, Panamai ir Kolumbijai, bet, deja, negavome jokio teigiamo atsako“, – sakė šios tarnybos jūrų stebėjimo centro vadovas Ivaras Treffneris (Ivaras Trefneris).

Pasak jo, Talinas negali koordinuoti vietos paieškų, vykdomų šių šalių tarnybų.

Policijos ir sienų apsaugos valdyba buvo informuota apie 40-mečio A. Sipsako birželio 11-ąją, kai iš jo jachtos Karibų jūroje buvo paleisti du avariniai radijo plūdurai.

Buriavimo asociacijos „Seven Seas Cruising“ duomenimis, birželio 11-ąją A. Sipsakas iš savo jachtos „Salacia“ išmetė du radijo plūdurus, transliuojančius nelaimės signalą, plaukdamas iš Jamaikos į Kolumbiją. Nurodoma, kad jachtoje yra keturvietė gelbėjimosi valtis, o buriuotojas turėjo pakankamai atsargų kelionei aplink pasaulį. Be to, jo sveikata nebuvo sutrikusi.

Yra žinoma, kad vėliausias A. Sipsako aplankytas uostas – Negrilio miestas Jamaikoje.

„Gavus nelaimės pranešimą susisiekėme su šio vyro artimaisiais ir Kolumbijos tarnybomis, atsakingoms už sritį, iš kurios buvo gautas nelaimės signalas, - aiškino I. Treffneris. – Susisiekėme su jūrų stebėjimo centru Majamyje, Jungtinėse Valstijose. Tuomet tą teritoriją patikrino JAV Pakrančių sargybos kateris ir lėktuvas, bet jokių nelaimės pėdsakų jie nerado.“

Liūdna žinia iš Liubeko

"Mirė Jonny’is, šiemet birželio 14-ąją jam būtų sukakę 103 metai. Tai – žmogus legenda, mums, jį pažinojusiems Klaipėdos buriuotojams, tai labai liūdna žinia. Gavome jo artimųjų pranešimą, kad laidotuvės vyks šeimos aplinkoje, ir prašymą susilaikyti nuo užuojautų", – kalbėjo klubo "Budys" vadovas Kostas Frankas, kuris su W.Köhleriu bičiuliavosi pastaruosius 30 metų.

Su šia įstabia asmenybe K.Frankas susipažino 1987 m., kai W.Köhleris su grupe tautiečių pirmąkart po Antrojo pasaulinio karo atvyko pasidairyti po savo istorinę tėvynę.

"Į Klaipėdą nuo tada jis atvykdavo kiekvieną vasarą. Klaipėdoje jį daug buriuotojų pažinojo ir labai gerbė, bičiuliavosi", – teigė K.Frankas.

Klaipėda Jonny'iui buvo labai svarbi. Jis visur ieškojo savo gimtinės ženklų ir sąsajų.

"Jis pats pasakojo, kai šventė savo 100-metį, jo pasveikinti atėjo Liubeko meras pavarde Lindenau. Jonny'is iškart paklausė, ar jo giminės ne iš Mėmelio. Tas jam atsakė teigiamai. Pasirodo, jachtų statyklos savininkas P.Lindenau – artimas mero giminaitis", – pasakojo K.Frankas.

Aštuoni žingsniai į vakarus

Köhlerio pavardė lietuviškai reiškia "anglininkas". Jo protėviai buvo zalcburgiečiai, į Klaipėdos kraštą atklydę XVIII a. pradžioje, maro metais, ir čia pasilikę.

Tad Köhlerių Klaipėdos krašte – nemažai. Pačioje Klaipėdoje senosiose miesto kapinėse (dabar Skulptūrų parkas) amžinojo poilsio atgulė Jonny’io seneliai.

"Kai jis po daugiau nei 50 metų vėl atvyko į Klaipėdą, suprantama, senelių kapų čia jau nebuvo nė ženklo. Bet jis tiksliai žinojo, kur jie palaidoti – aštuoni žingsniai į vakarus nuo paminklo 1923-iųjų sukilėliams. Tikslesnio orientyro nė nereikia. Čia jų palaikai ilsisi ir šiandien", – tvirtino K.Frankas.

Pats Wilhelmas gimė 1916 m. Mėmelyje. Kai jam sukako šešeri, su tėvais persikėlė gyventi į Šilutę.

Paskui jo šeima grįžo į Klaipėdą, kur tėvas įsigijo plytinę dabartinėje Trilapio gatvėje.

Klaipėdoje Wilhelmas baigė mokyklą, sportavo ir buvo laimingas.

Nuo baidarių iki ledo jachtų

Pasak K.Franko, W.Köhleris sportavo nuo aštuonerių, jo dėdė Johnas buvo irklavimo treneris.

Šis užsisodindavo ant dviračio savo mažąjį sūnėną ir abu važiuodavo į treniruotę.

Tada piliavietėje veikė irkluotojų klubas "Neptūnas".

"Jis Wilhelmą į treniruotes veždavosi, nes irkluotojams reikėdavo vairininko, kur tiko mažas žmogus. O aštuonmetis skardžiabalsis berniukas skaičiuoti garsiai mokėjo. Kai jie atvažiuodavo į klubą, sportininkai sakydavo: "Atvažiuoja Johnis su savo Jonny’iu." Taip vaikui iki amžiaus galo prilipo ši pravardė, kuria jis labai didžiavosi. Kai rašydavau jam laišką, visada pirmiausia kreipdavausi "Jonny", o tik po to – "Wilhelmai", – pasakojo K.Frankas.

Kiek ūgtelėjęs, Jonny’is ėmė užsiiminėti baidarių sportu. Ilgainiui jis tapo baidarių klubo vadovu bei jo siela.

Dar vėliau mokėsi statyti jachtas ir tapo jachtų statymo meistru.

Vaikystėje W.Köhleris Luizės priemiestyje veikusioje Engelkės plytinėje pastebėjo gaminamas ledroges, kurios irgi tapo Wilhelmo gyvenimo aistra.

Tad nuo 1928 m. Jonny’is Kuršių burinių ledrogių klube Smeltėje buvo atsakingas už takelažą, jauniesiems nariams rengė teorinius užsiėmimus.

Pasistatęs savo pirmąsias ledroges "Salemke", buvo priimtas tikruoju nariu.

Po karo Vokietijoje jis su bendraminčiais toliau populiarino šią įspūdingą sporto šaką.

Beje, iki mirties Wilhelmas buvo Šiaurės Vokietijos ledo jachtų sąjungos garbės komodoras.

W.Köhleris jaunystėje garsėjo ir kaip irkluotojas. 1940 m. jis triskart tapo Rytprūsių čempionu įvairiose kanojų klasėse.

Nepatikimas būti jūrininku

Jonny’io gyvenimas – vienas tipiškiausių Klaipėdos krašto gyventojų likimo pavyzdžių, kai gimęs Prūsijos karalystėje po Didžiojo karo jis tapo jau Lietuvos Respublikos piliečiu ir netgi spėjo patarnauti jos kariuomenėje, o 1939-aisiais staiga virto Trečiojo reicho kareiviu.

Paskui, jau po visų kataklizmų, 50 metų laukė galimybės sugrįžti į savo jaunystės miestą – Klaipėdą.

K.Franko teigimu, Wilhelmo tarnavimas ir įgyti įgūdžiai Lietuvos kariuomenėje vėliau, jau Antrojo pasaulinio karo metais, jam labai pagelbėjo.

"Pamenu, jis pasakojo, kaip 1937 m. visus šauktinius klaipėdiečius, tarp jų ir Jonny’į, traukiniu nuvežė į Panevėžį. Išrikiavo ir seržantas šaukia: "Köhler!" Jonny’is neatsiliepė, nes lietuviškai jo pavardę reikia tarti "Keler". Paskui Jonny’is jam sako, kad nemoka lietuviškai, o tas jam atrėžia: "Išmoksi, bratka, išmoksi." Ir iš tikrųjų jis išmoko", – šypsojosi K.Frankas.

Netrukus Klaipėdos kraštas buvo aneksuotas hitlerininkų. Tie, kurie jautė pavojų, turėjo teisę iš čia išvažiuoti per kelias dienas.

Jonny’is Klaipėdą laikė savo gimtine ir niekur vykti neketino. Taigi netrukus jis, visai neseniai buvęs Lietuvos Karaliaus Mindaugo ketvirtojo pėstininkų pulko kareiviu, tapo vermachto kariu.

"Jonny'is ir savo atsiminimų knygoje rašė, kad labai norėjo būti karo jūrininku. Tačiau jam buvo atsakyta, jog jis nepatikimas, nes tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Taip jis tapo pėstininku. Beje, Lietuvos kariuomenėje jis buvo išmokytas žingsniuoti ilgais žingsniais, nes taip mažiau pavargstama. Ir tie žygiavimo įgūdžiai, kuriuos jis įgijo Panevėžyje, jam labai pravertė vėliau", – teigė K.Frankas.

Patekęs į frontą, W.Köhleris netrukus buvo sužeistas. Po karo liko Vokietijoje, 1961 m. pas jį persikėlė jo tėvai.

Laivą dovanojo klubui

2000-aisiais savo 84-ąjį gimtadienį Jonny’is sutiko Klaipėdoje su bičiuliais buriuotojais.

Būtent tada ant jachtos "Salome" nuotraukos jis užrašė dovanojimo aktą ir savo švertbotą – turistinę-pramoginę jachtą dovanojo klubui "Budys".

"Paskui mes dar surašėme tą patį vokiškai, patvirtinome pas notarą. Jo valia laivas plaukioja su Vokietijos vėliava. Ir po to jis nuolat grįždavo į Klaipėdą, mes ta jachta išplaukdavome į jūrą. Beje, jis buriuodavo ir vienas, net tada, kai beveik nieko nebematė. Į jachtą pasiimdavo tik savo ištikimą jungą – šunelį, kuris buvo prastai matančio škiperio vedlys", – pasakojo K.Frankas.

K.Frankas neslėpė, kad išsaugoti jachtą "Salome" yra nelengva užduotis, nes laivas statytas 1936 m. ir yra ąžuolinis. Beveik visas medines detales reikia keisti.

"Šiaurės jūroje, kuri yra gana sūri, tokiais laivais galima plaukioti ne vieną šimtą metų ir jie išlieka nepažeisti, o mūsų Baltija, palyginus su Šiaurės jūra, yra "saldi", tad jachta "pavargo". Tačiau labiausiai gaila, kad Jonny’is daugiau nebeatvažiuos į Klaipėdą ir nebeburiuos savo jachtos "Salome". Netekome žavaus žmogaus, spalvingos asmenybės ir gero bičiulio", – apgailestavo K.Frankas.

„Aš, lietuvis Bronius Rožinskas, gerbdamas ir mylėdamas savo tautą ir tėvynę Lietuvą pasiryžau jachta perplaukti Atlanto vandenyną. Iš Lietuvos per Lenkiją vykdžiau savo kelionę. Su nuosava burine jachta perplaukiau Atlanto vandenyną, pasiekiau Floridą, iš ten per Panamos kanalą, Ramųjį vandenyną į Los Angeles, Calif. Šią kelionę padariau lietuvių tautos garbei“, – taip rašė  Atlanto užkariautojas po garsios savo kelionės.

B.Rožinskas gimė 1912 metais, Šeduvoje. Jis pirmasis lietuvių buriuotojas, jachtos "Hermes-2" kapitonas, su trijų narių įgula perplaukęs Atlanto vandenyną. Vykdant paskutinę valią, jo pelenai išbarstyti Ramiajame vandenyne, kad pradėtų kelionę atgal į Lietuvą.

„Šis žmogus yra nepelnytai pamirštas, jis gūdžiais 1962–1963 metais susiorganizavo ir jachta išplaukė į žygį, jis pirmasis lietuvis perklaukęs Atlanto vandenyną ir šį žygį skyrė lietuvių tautai“, – pabrėžė B.Rožinsko atminimo įamžinimo iniciatorius, buriuotojas Arūnas Burkšas.

Bronius nuo mažens domėjosi buriavimu. 1934 metais persikėlė į Klaipėdą. Buriavo Kuršių mariose. 1938 metais įstojo į buriavimo mokyklą Smiltynėje. 1939 metais, vokiečiams okupavus Klaipėdą, jis išsikėlė į Kauną, o 1941-aisiais – į Vilnių. Pokaryje dirbo Trakų jachtklubo skyriaus vedėju instruktoriumi, turėjo nuosavą jachtą „Hermes“. Savo kelionėms su ja turėjo apsiriboti Sovietų Sąjungos vidaus vandenimis, net į Baltijos jūrą B.Rožinskui nebuvo leidžiama išplaukti.

1959 m. emigravo į Lenkiją ir apsigyveno Ščecino mieste, kur pradėjo ruoštis ilgesnei kelionei per vandenyną.

Kelionės pabaigoje jachtos „Hermes-2“ savininkas ir kapitonas B.Rožinskas raštiškai pareiškė, kad šį žygį atliko lietuvių tautos garbei.

„Atstumas per Atlantą yra apie 4 tūkst. jūrmylių. Šiandien mes savo sportiniais laivais šį atstumą galime įveikti per 10 parų, B.Rožinsko kelionė buvo sudėtinga ir sunki, Atlantą jis įveikė per gerus porą mėnesių. Šitas įvykis yra likęs Lietuvos buriuotojų istorijos paraštėje, todėl norime atstatyti teisingumą. Ir naujas knectas Dangės krantinėje skirtas jam“, – pabrėžė A.Burkšas.

„Gyvenime esu išbandęs daug ką: tenisą, plaukimą, karate ir visa kita. Bet labiausiai patiko buriavimas, kuris mano gyvenime atsirado netikėtai. Kai man buvo šešeri, tėtis vesdavosi žaisti tenisą, bet korte man būdavo nuobodu, todėl kartais su pusbroliu eidavome pažiūrėti į netoliese plaukiojančius laivelius.

Buvome maži, nelabai supratome, ką darome: prisirinkdavome akmenų ir mėtydavome į buriuojančius vaikus. Jie pasiskundė treneriui, o šis atplaukęs į krantą apibarė mus. Vėliau sužinojome, kad tai mano tėčio buvęs treneris.

Tad jis ir pasiūlė leisti mane į buriavimo treniruotes, kad nenuobodžiaučiau aplink teniso kortus. Ir jau nuo pačių pirmų pabandymų ši sporto šaka man labai patiko“, – TV laidoje „Lietuvos mokyklų žaidynės“ prisimena buriuotojas.

Po apklausos – tarp geriausiųjų

Tai nėra vienintelis laimingas atsitiktinumas R. Milevičiaus karjeroje. Labai netikėtai jis pateko ir į olandų komandą „Brunel“, su kuria dalyvavo „Volvo Ocean Race“ regatoje.

„Atvykęs į Klaipėdą treniruoti vaikų, pamačiau skelbimą apie atranką į „Brunel“ komandą. Nusprendžiau dalyvauti, tačiau labiau iš sportinio intereso, nes daug vilčių neturėjau. Tiesa, kai užpildžiau pradinį gyvenimo aprašymą, pastebėjau, kad jame viskas atrodo labai neblogai – vien maksimalūs pasiekimai“, – laidoje pasakoja pašnekovas.

Po gyvenimo aprašymo buriuotojui teko pildyti galybę testų, dalyvauti interviu ir tik tuomet imta atlikinėti fizinio pasirengimo testus, vesti pas gydytojus, atlikinėti širdies, kraujo ir kitus tyrimus. Kiekvieno testo ir patikrinimo rezultatai vertinti balais, kuriuos susumavus paaiškėjo geriausieji.

„Nuvykęs pamačiau, kad apklausa ir fizinis testas man sekėsi puikiai, tačiau neramino vienas dalykas – kam olandams imti mane, kuomet toje pačioje atrankoje buvo ir pasaulio čempionų, ir olimpinių žaidynių prizininkų, ir apskritai aukštesnio lygio buriuotojų. Bet atranką praėjau ir tą padėjo padaryti profesionalus komandos organizuotumas“, – džiaugiasi sportininkas.

Mokslas padeda sportuoti

R. Milevičius pasakoja, kad buriuotojui būtina turėti greitą mąstymą, išmanyti taktiką, būti savarankišku, taip pat – azartišku bei nusiteikusiu kovai. Tačiau svarbiausia – užsispyrimas dirbti ir tobulėti, nes vien talento profesionalų sporte neužtenka.

„Mokykloje buvau labiau sportininkas, nei mokinys, – prisipažįsta pašnekovas. – Dėl to dabar labai gailiuosi, nes išties praleidau daug ir naudingų dalykų, kurių dabar reikia.

Tačiau mokyklų sistema tikrai pažengusi – jei esi išvykęs, visą informaciją gali rasti virtualioje erdvėje. Ir ja naudotis yra būtina, nes mokslas labai padeda sportui. Mano atveju, labai pravertė matematinės žinios, nes pats buriavimas ir jo taktika yra labai susiję su matematika.“

Naujasis iššūkis

Daugiau apie buriuotojo kelią R. Milevičius pasakos laidoje „Lietuvos mokyklų žaidynės“, kurią šeštadienį 10.30 val. rodys televizijos kanalas TV6. Laidos pabaigoje jos vedėjas Mindaugas Ponomariovas-Ozis susirungs „Lietuvos mokyklų žaidynių“ partnerės „Maxima“ iššūkyje. Šįkart jis „berankio rankinio“ rungtyje kovos su Lietuvos rankinio rinktinės žaidėju Valdu Drabavičiumi.

„Lietuvos mokyklų žaidynės“ – masiškiausias sporto renginys Lietuvoje. Jame dalyvauja per 200 tūkst. mokinių iš daugiau nei 1100 Lietuvos mokyklų. Žaidynių programoje net 25 sporto šakos: nuo legendinių estafečių „Drąsūs. Stiprūs. Vikrūs“ iki olimpinių sporto šakų – lengvosios atletikos ar krepšinio. Projektą globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Žaidynes organizuoja Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, savivaldybės, mokyklos. Projekto tikslas – per sportą ugdyti sveiką, atsakingą ir pilietišką jauną žmogų. Projektą remia socialiai atsakingas prekybos tinklas „Maxima“.