Anot buvusio Švedijos premjero ir užsienio reikalų ministro, Baltijos šalių pasipriešinimo istorija buvo per ilgai slepiama.

„Miško brolių istorija yra mūsiškės Europos dalies naujausių laikų istorijos dalis. Ji per ilgai buvo slepiama“, – socialiniame tinkle „Twitter“ daugiau kaip 600 tūkst. sekėjų parašė buvęs Švedijos premjeras ir užsienio reikalų ministras.

Partizaninis karas Baltijos šalyse prasidėjo, kai 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę.

Partizanų būriai Lietuvoje pradėjo kurtis 1944 metų vasaros pabaigoje. Partizanai vilkėjo Lietuvos karines uniformas, dauguma buvo jauni vyrai, ūkininkų, mažažemių ar bežemių vaikai, būriuose rengti kariniai mokymai.

1944-1946 metais susidarė dideli, iki šimto kovotojų, partizanų būriai. Apie 30 tūkst. vyrų aktyviai veikė beveik visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus miestus. Jie eidavo į mūšį su NKVD daliniais, trukdė okupacinės valdžios rinkimus, apšaudydavo balsavimo būstines, kovojo su prievartiniu kolūkių kūrimu.

Partizanų karo lauko teismai teisė ir baudė mirties bausme trėmimų vykdytojus, sovietinius pareigūnus ir šnipus. Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo informacijos pasaulio, apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai, per visą partizaninio karo laikotarpį leista 80 pavadinimų periodinių leidinių, rašoma 2013 metais URM užsakymu išleistoje glaustoje „Lietuvos istorijoje“.

Iš visų trijų Baltijos valstybių pasipriešinimas Lietuvoje buvo stipriausias, čia dar naiviai tikėta Vakarais, kad komunistų valdymas ilgai netruks, o JAV ir Didžioji Britanija įvykdys Atlanto Chartijos pažadus grąžinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims.

Antrame etape 1946-1948 metais kovose netekę apie 10 tūkst. vyrų partizanai sudarė mažesnius būrius, įsirengė bunkerius, perėjo prie įprasto partizaninio karo taktikos. Partizanams pavyko sukurti centralizuotas struktūras, tačiau jos buvo greitai sunaikintos. 1949 metų vasario 16-ąją partizanai paskelbė deklaraciją, kurioje numatytas Lietuvos valstybės atkūrimas ir jos demokratiniai valdymo principai.

Kovai su partizanais Lietuvoje dislokuota gausi NKVD kariuomenė, prie jų įkurti naikintojų batalionai, lietuvių vadinti stribais. Represinės struktūros į Sibirą trėmė partizanų šeimas, pusnuogius žuvusių partizanų  kūnus išmedavo centrinėse miestelių aikštėse.

Organizuota ginkluota kova baigėsi 1953-iųjų pavasarį.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, imtasi įamžinti partizaninių kovų dalyvių atminimą. Nuo 1995 metų pastatyti aštuoni paminklai partizanų apygardoms įamžinti, per 300 atminimo ženklų. Vilniuje įsikūrusi Karo akademija ir gimnazija Raseiniuose pavadintos partizanų vado generolo Jono Žemaičio vardu, partizanų Juozo Lukšos - Daumanto ir Adolfo Ramanausko - Vanago vardais pavadintos gimnazijos Garliavoje ir Alytuje.

Muzikos grupė „Skylė“ 2010 metais išleido teminį albumą „Broliai”, skirtą laisvės kovų dalyviams atminti. Miško brolių žygdarbiai vaidino svarbų vaidmenį kuriant Lietuvos kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgas.

NATO neseniai sukūrė trumpą filmą pristatyti Baltijos šalių partizaninį judėjimą.

Sovietinės valdžios propaganda rezistencijos dalyvius stengėsi diskredituoti, rodydama juos kaip nacių kolaborantus ir vadindama banditais. Šiuos argumentus, kritikuodama NATO filmą, pastarosiomis dienomis ėmė kartoti ir Rusijos užsienio reikalų ministerija.

Lietuvos pareigūnai kritiką atrėmė, pabrėždami, kad būtent sovietai Antrojo pasaulinio karo pradžioje bendradarbiavo su nacistine Vokietija, o partizaninis karas vyko jau sutriuškinus nacių režimą.

Garsus Švedijos politikas Carlas Bildtas (Karlas Biltas) sako, kad Baltijos šalys privalo dalytis pabėgėlių našta su Pietų Europa, jei pačios nori ateityje tikėtis solidarumo.

Interviu naujienų agentūrai BNS buvęs Švedijos premjeras ir užsienio reikalų ministras teigė šiuo metu nematantis Rusijos grėsmės Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pabrėžė, kad Vakarai turi tęsti spaudimą Maskvai ir ruoštis „neapibrėžtai ateičiai“.

C.Bildto teigimu, Baltijos kariniai ryšiai su Šiaurės šalimis turi stiprėti, tačiau jie neprilygs NATO saugumo garantijoms. Politikas sakė, kad nauja saugumo aplinka gali atvesti prie Švedijos narystės NATO, tačiau tai būtų ilgas procesas.

– Ar ES mūsų dienomis yra pajėgi atremti naujus iššūkius Rytuose ir Pietuose – konkrečiai, Rusiją ir džihadistus?

- Ji turi būti pajėgi, ir manau, kad visos ES vyriausybės pripažįsta, kad tik veikdami kartu galime turėti bent kokią galimybę atremti šiuos skirtingus iššūkius.

– Ar Vakarai daro pakankamai, kad padėtų išspręsti Ukrainos krizę? Kas pastatyta ant kortos?

- Svarbiausia, kad ES ir JAV tvirtai laikosi savo principų ir išlaiko kursą. Mūsų reikalavimai Rusijai buvo labai aiškūs, ir jų nereikėtų nuvertinti arba išsižadėti. Jeigu taip nutiktų, per tolesnius metus galime sulaukti sunkių pasekmių.

Taip pat manau, kad turime daryti daugiau, teikdami palaikymą ir pagalbą Ukrainai. Tik labai nedaugelis Europos Sąjungos vyriausybių buvo pasirengusios suteikti bent kiek reikšmingesnę finansinę pagalbą, dėl to labai gaila.

– Ar manote, kad Rytų partnerystės programa tebėra gyvybinga?

- Taip, ir visuomet buvo aišku, kad tai yra procesas be apibrėžto galutinio rezultato. Tai yra judėjimas į priekį pagal šešių skirtingų šalių sąlygas, ir jos, be abejo, yra skirtingos. Rytų partnerystė yra labai svarbi kaip aiškus ženklas, kad mes nesusilpninsime savo ryšių su tomis valstybėmis, nerimaudami dėl Rusijos.

– Ar įžvelgiate realią grėsmę, kad po Ukrainos Rusija gali mėginti destabilizuoti Baltijos šalis?

- Šiuo metu to neįžvelgiu. Ateitis visuomet neapibrėžta, bet manau, kad visoms trims šalims svarbus apsaugoti ir plėtoti savo socialinę ir politinę sanglaudą, tuo pačiu stiprinant ryšius su NATO ir kitais draugais.

– Ar Šiaurės ir Baltijos šalys galėtų padidinti bendradarbiavimą gynybos srityje? Kaip tai galėtų būti vykdoma?

- Taip, tai įmanoma ir reikėtų daryti, bet svarbiausia Baltijos šalių gynybos dalis, be abejo, yra NATO ir JAV įsipareigojimai. To niekada negalėtų atstoti jokios Šiaurės šalių pastangos.

– Ar ši nauja saugumo padėtis gali vesti į Švedijos tapimą NATO nare?

- Taip, gali – nors tokiam procesui reikėtų laiko. Šiuo metu tiesiog nėra vidaus politikos prielaidų tokiam žingsniui. Žinoma, tai galėtų įvykti tik glaudžiai koordinuojant veiksmus su Suomija.

– Kokių politinių padarinių gali sukelti naftos pigimas ir su tuo susijusios Rusijos ekonomikos problemos?

- Akivaizdu, kad tai milžiniškas iššūkis Rusijai, dar labiau spaudžiantis imtis ekonomikos reformų. Tokia būtinybė egzistavo ir anksčiau, o nesiėmus reformų šalis tikriausiai įžengs į naują ekonomikos stagnacijos laikotarpį.

– Kokius žingsnius reikia atlikti, kad būtų suvaldyta migrantų krizė? Ar manote, kad Baltijos šalys ir kitos Vidurio bei Rytų Europos valstybės daro pakankamai, dalydamosi našta su Pietų Europa?

- Ne, mes turime daryti daugiau. Ir manau, kad privalome būti pasirengę pasidalyti našta. Baltijos šalys turėtų suvokti, kad ateityje gali susiklostyti situacijų, kai joms teks prašyti Pietų Europos šalių solidarumo – tuomet gali būti prisiminta, kaip jos reagavo į padėtį mūsų dienomis.

– Ar dabar matote kelią iš Graikijos krizės? Ar tai gali sukelti platesnių padarinių visoje Europoje?

- Graikijos krizė visų pirma yra Graikijos krizė, ir tikiuosi, kad ji nesukels didesnio, europinio masto padarinių.

– Ar manote, kad minėti iššūkiai ir populistinių nacionalistinių nuotaikų stiprėjimas kelia pavojų Europos vienybei? Ar tai ves į glaudesnę ES integraciją, ar į dezintegraciją?

- Šiuo metu daugelis kalba apie fragmentacijos grėsmes. Tokia rizika egzistuoja, bet būčiau labiau linkęs manyti, kad tokios situacijos paskatins ES vyriausybes susitelkti bendroms pastangoms – dėl paprastos priežasties, kad tiesiog nėra jokios kitos realios alternatyvos sprendžiant įvairius iššūkius, su kuriais dabar susiduriame.

– Jūs tvirtai palaikote ES ir JAV laisvosios prekybos sutartį. Ar tikite, kad sutarties šalininkai sugebės įveikti platų priešiškumą? Ką tokia sutartis galėtų atnešti Europai politine ir ekonomine prasme?

- Jos nesėkmė būtų didžiausio masto nesėkmė, ir tai susilpnintų svarbius transatlantinius ryšius. Jos sėkmė atneštų ekonominių privalumų, ypač mažoms ir vidutinio dydžio bendrovėms. Na, o tai reikštų naujas darbo vietas visoje Europoje.

----------

C.Bildtas 1991-1994 metais vadovavo Švedijos vyriausybei, o 2006-2014 metais ėjo užsienio reikalų ministro pareigas. Jis buvo vienas iš Europos Sąjungos Rytų politikos architektų.

Švedijos buvęs užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas (Karlas Biltas) buvo paskirtas patarėju Rusijos kontroliuojamoje investicijų grupėje „LetterOne“.

Tai pati bendrovė paskelbė pirmadienį, praėjus vos kelioms dienoms po to, kai švedų politikas prisidėjo prie Ukrainos prezidento patarėjų komandos.

Dirbdamas Švedijos užsienio reikalų ministru C.Bildtas aktyviai kritikavo Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir jo šalį dėl vaidmens Ukrainos konflikte. Švedijos diplomatijos vadovo postą C.Bildtas užėmė aštuonerius metus iki praeitų metų rugsėjo.

Politikas, kuris 10-ame dešimtmetyje taip pat trejus metus dirbo Švedijos premjero poste, „patarinės grupės „LetterOne“ valdybai“, rašoma tos bendrovės atstovo pranešime, kurį gavo naujienų agentūra AFP.

Liuksemburge registruota „LetterOne“, kuriai vadovauja Rusijos oligarchas Michailas Fridmanas, buvo įkurta 2013 metais ir specializuojasi energetikos bei technologijų sektoriuose.

Trečiadienį C.Bildtas taip pat buvo paskirtas į Ukrainos tarptautinę reformų patariamąją tarybą.

Ta grupė, konsultuojanti provakarietiškų pažiūrų prezidentą Petro Porošenka, siekia pagerinti saugumą šalyje, kurią jau ilgiau negu metus krečia ginkluotas konfliktas.

C.Bildtas vadovavo Švedijos vyriausybei 1991–1994 metais, o užsienio reikalų ministro poste dirbo 2006–2014 metais.

Savo „Twitter“ paskyroje jis save įvardija kaip „verslininką, suinteresuotą ateitimi ir taika“.

Į P.Porošenkos patarėjų grupė taip pat buvo siekiama įtraukti įtakingą JAV respublikoną senatorių Johną McCainą (Džoną Makeiną), bet jis praeitą savaitę atmetė tą pasiūlymą, sakydamas, kad šalies konstitucija neleidžia jam užimti tokių pareigų.

Europos Sąjungos deklaracijų dėl ryšių su buvusiomis sovietinėmis valstybėmis, kurias ketinama paskelbti kitą ketvirtadienį, gegužės 21 dieną vyksiančiame Rygos viršūnių susitikime, formuluotės dėl plėtros bus mažiausiai žadančios, palyginti su visais ankstesniais pareiškimais, rašo nepriklausoma Briuselio naujienų svetainė EUobserver.

Tai gali nuskambėti kaip literatūros kritika, tačiau diplomatams tenka įnirtingai kautis dėl kiekvienos eilutės bendruose pareiškimuose, kurie kas dvejus metus skelbiami po ES viršūnių susitikimų su Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina.

Šių deklaracijų tekstai yra svarbios gairės, kokia kryptimi plėtojami santykiai.

Rytų partnerystės programa dėl glaudesnių ES ryšių su šešiomis rytinėmis kaimynėmis buvo oficialiai įsteigta 2009 metais Prahoje vykusiame viršūnių susitikime, o jos architektai yra lenkas Radoslawas Skorskis (Radoslavas Sikorskis) ir švedas Carlas Bildtas (Karlas Biltas) - tuometiniai savo šalių užsienio reikalų ministrai, kurie jau nebeužima šių postų.

Pirmojoje deklaracijoje buvo kalbama apie reformas, turinčias paskatinti tų šalių artėjimą prie Europos Sąjungos.

Antrame pareiškime, paskelbtame 2011 metais Varšuvoje, buvo žengta toliau, pažymint, kad ES lyderiai „pripažįsta kai kurių partnerių europines aspiracijas ir europinį pasirinkimą“.

2013-ųjų Vilniaus deklaracija buvo žengtas dar vienas žingsnis į priekį: pareiškime Bendrijos lyderiai dar kartą patvirtino „pripažįstantys kai kurių partnerių europines aspiracijas ir europinį pasirinkimą“ ir pažadėjo „remti tuos, kurie siekia vis glaudesnių santykių su ES“.

Tai buvo panašu į 2003-iųjų Salonikų deklaraciją, kurioje Bendrija pareiškė Vakarų Balkanų šalims, kad jų „europinė perspektyva“ turi „tvirtą paramą“, ir kad „Balkanų ateitis yra „Europos Sąjungoje“.

Tuomet kilo Euromaidanas ir prasidėjo karas Ukrainoje.

Rygos viršūnių susitikimo baigiamojo pareiškimo projektas, kurį matė EUobserver, plėtros perspektyvų prasme yra silpnesnis net už Prahos deklaraciją.

Jame tik konstatuojama, kad buvusios sovietinės valstybės turi teisę vykdyti nepriklausomą užsienio politiką arba, kitais žodžiais tariant, ES šalys „dar kartą patvirtina visų partnerių suverenią teisę laisvai pasirinkti savo siekio mastą ir tikslus santykiuose su Europos Sąjunga“.

Pagal įgyvendinamų reformų tempą pirmaujančios Gruzija, Moldova ir Ukraina nepatenkintos, kad Rygos deklaracijoje išsižadama Vilniaus pareiškime deklaruoto principo, kad „tie partneriai, kurie aktyviausiai vykdys reformas, turės daugiausiai naudos iš santykių su ES, vadovaujantis skatinimo principu (daugiau padarai - daugiau gauni)“.

Tai buvo būdas gauti daugiau ES pinigų. Tačiau Rygos deklaracijos projekte kalbama jau tik apie „tikslą vystysi tvirtesnius, diferencijuotus santykius“.

Žingsnis po žingsnio yra daroma pažanga kitose srityse: dėl laisvosios prekybos, bevizio režimo ir saugumo bendradarbiavimo. Tačiau Kišiniovui, Kijevui, Tbilisiui ir, visų pirma, Ukrainos žmonėms, kurie rizikuodami gyvybėmis stovėjo Maidane, mojuodami ES vėliavomis, svarbiausia yra plėtra.

Būtent dėl šios priežasties Kijevas į savo pageidaujamų Rygos deklaracijos projekto pakeitimų sąrašą, kurį taip pat matė EUobserver, įtraukė raginimą ES lyderiams „pripažinti, kad europinė perspektyva... to siekiantiems partneriams Rytų Europoje yra sėkmingų būsimų demokratinių ir ekonominių reformų varomoji jėga“.

Kijevui veikiausiai nepavyks pasiekti, kad tai būtų įtraukta į deklaraciją.

Vienas Bendrijos diplomatas EUobserver sakė, kad „ši pastraipa... yra uždrausta zona daugumai valstybių narių“.

Kitas ES šaltinis sakė, kad labiausiai tam priešinasi Vokietija.

„Visi raktai yra Berlyne. Dėl šios priežasties (Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras) Rinkevičius ateinančią savaitę vyks ten tartis (dėl bendro pareiškimo). Tačiau kol kas Vokietija laikosi tvirtos pozicijos, kad nebus jokių žingsnių, ypač dėl Rytų partnerystės šalių (ES) aspiracijų“, - sakė jis.

Laisvoji prekyba

Vokietija taip pat siekia sumažinti iki minimumo žingsnius laisvosios prekybos srityje.

Vilniaus deklaracijos tekste rašoma, kad „susitarimų dėl tvirtos ir visapusiškos laisvosios prekybos erdvės su Gruzija, Moldova ir Ukraina įgyvendinimas reikš fundamentalų poslinkį link“ ES.

Tuo tarpu Rygos deklaracijos projekte rašoma, kad tų susitarimų „įgyvendinimas... bus svarbiausias ES prioritetas“.

Tačiau jame taip pat pažymima, jog svarbu tęsti „trišales konsultacijas dėl ES ir Ukrainos DCFTA (laisvosios prekybos sutarties) įgyvendinimo... naudojant esamą veiksmų laisvę, kurią turi sutarties šalys“.

Trišalės konsultacijos šiuo atveju reiškia derybas tarp ES, Ukrainos ir Rusijos. Visiems Briuselyje, Vašingtone bei Kijeve akivaizdu, kad svarbiausias Maskvos tikslas yra pasiekti, kad būtų apribotas ar atidėtas laisvosios prekybos sutarties su Ukraina įsigaliojimas.

Berlynas privertė Kijevą sutikti su tokiu konsultacijų formatu „taikos labui“.

Nerimą keliantis precedentas ir fakto, kad Rusijai suteikiama teisė spręsti dėl dvišalių ES santykių, simboliškumas išgąsdino ir Gruziją, Moldovą ir netgi Azerbaidžaną, kuris laikomas mažiausiai proeuropiniu rytiniu „partneriu“ po Baltarusijos. Visos trys šios šalys praėjusią savaitę paragino ES nares išbraukti iš deklaracijos skirsnį apie „trišales“ konsultacijas.

Valstybių partnerių lūkesčiai kitose srityse taip pat smarkiai pranoksta Rygos deklaracijos projekto tekstą.

Ukraina nori, kad pareiškime būtų „patvirtintas... pasirengimas įvesti bevizį režimą Ukrainos ir Gruzijos piliečiams 2016 metais“ (Moldovai jis taikomas nuo 2014 metų pavasario).

Tuo tarpu deklaracijos projekte sakoma, kad ES „laukia, kai Ukraina ir Gruzija baigs įgyvendinti jų vizų režimo liberalizavimo veiksmų plano antrąjį etapą“.

Neigiami signalai

Be santūrių Rygos deklaracijos formuluočių esama ir kitų neigiamų ženklų.

Kai Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris) pernai pradėjo eiti pareigas, jis įspėjo Vakarų Balkanų šalis, kad „per ateinančius penkerius metus tolimesnės plėtros nebus“.

Jis taip pat sumažino plėtros direktoratą, o plėtros komisaro pareigas pervardijo į komisaro, atsakingo už „plėtros derybas“.

Pastarojoje Komisijos ataskaitoje apie Balkanus, kuri buvo parengta 2014 metų spalį, nebuvo rekomenduota imtis jokių naujų oficialių žingsnių.

Ataskaitoje buvo rekomenduota atidaryti du naujus derybinius skyrius su Turkija. Tačiau nedaug kas Briuselyje, taip pat Londone bei Vašingtone, kurie yra pagrindiniai Turkijos ES aspiracijų rėmėjai, mano, kad ši daugiau nei 75 mln. gyventojų turinti musulmoniška valstybė iš tikrųjų kada nors taps ES nare.

Dėl šios priežasties ES antradienį nusprendė išplėsti Muitų sąjungą su Turkiją į naujus sektorius, įskaitant paslaugas, viešuosius pirkimus ir žemės ūkį, kuriant percepciją, jog santykiai toliau vystosi.

„Žigulių“ partnerystė

Vienas ukrainiečių šaltinis sakė, kad ES apetitas plėtrai sumažėjo iš dalies dėl vidaus apatijos, iš dalies „dėl Rusijos prieštaravimų“.

Pasak jo, nekalbant apie esminius dalykus, ES taip pat atmetė „90 proc.“ Ukrainos pasiūlymų dėl „konkrečių, aiškių“ projektų, skirtų skatinti proeuropines nuotaikas, įskaitant lėšų skyrimą Ukrainos vidaus vandenų transportui iš ES Transeuropinio transporto tinklo (TEN) biudžeto.

„ES nenori ambicingos Rytų partnerystes politikos, nes jai stinga vizijos dėl šio regiono ateities, – sakė Ukrainos šaltinis. – Jie sako norintys, kad priartėtume prie ES.“

„Mes norime tai padaryti (važiuodami) BMW keturiais varomaisiais ratais. Bet jie mums sako, kad turėtume tai daryti Rusijos gamybos automobilius, senais „Žiguliais“, kad nesuerzintume Kremliaus“, - sakė jis.

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka paskyrė buvusį Lietuvos premjerą Andrių Kubilių patariamosios reformų tarybos nariu. Trečiadienio įsakas paskelbtas prezidento oficialioje interneto svetainėje.

Į tarybą taip pat paskirti buvęs Švedijos premjeras ir ilgametis užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas (Karlas Biltas), JAV senatorius Johnas McCainas (Džonas Makeinas), buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, Europos Parlamento Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Elmaras Brokas, švedų ekonomistas Andersas Aslundas, buvęs Slovakijos premjeras Mykulašas Dzurinda,  švedų ekonomistas Andersas Aslundas, europarlamentaras Jacekas Saryuszas Wojsky (Jacekas Sarjušas Vojskis).

Provakarietiškoje Ukrainos valdžioje jau dirba nemažai lietuvių - ekonomikos ministro pareigas eina Aivaras Abromavičius, buvęs eurokomisaras Algirdas Šemeta yra verslo ombudsmenas. Patarėjais Ukrainoje taip pat dirba buvęs ūkio viceministras Adomas Audickas ir buvęs prezidentės patarėjas Nerijus Udrėnas.

Kitais metais turėtų įsigalioti Europos Sąjungos ir Ukrainos laisvosios prekybos sutartis, prieš kurią yra griežtai nusistačiusi Rusija. Vakarai ragina Ukrainą imtis ryžtingų reformų kovojant su korupcija.

Vokietija perspėjo penktadienį, kad krizė Ukrainoje slysta „iš kontrolės“, kai Europos Sąjungos šalių užsienio reikalų ministrai grumiasi ieškodami, kaip atsakyti į tai, ką kai kurie vadina Rusijos invazija.

„Padėtis Ukrainoje pereina į kitą matmenį“, – sako Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas-Walteris Steinmeieris (Frankas Valteris Šteinmejeris) žurnalistams Milane, kur vyksta derybos su jo kolegomis iš kitų ES valstybių.

„ Visos mūsų viltys dėl deeskalavimo žlunga, esama ženklų, kad padėtis nebekontroliuojama“, - pridūrė jis.

ES užsienio reikalų ministrai tariasi ES lyderių susitikimo išvakarėse – šeštadienį bus svarstoma, ar skelbti naujas sankcijas Maskvai ir kaip paremti Ukrainą, tikintis išvengti tiesioginės konfrontacijos tarp Rusijos ir Ukrainos pajėgų.

Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas (Karla Biltas) sakė, kad Rusijai reikia pasiųsti aiškų signalą, jog įsiveržimai į kaimynės teritoriją nepriimtini.

„Ši invazija į Ukrainą jau antroji šiemet, – sakė jis, – mes visi turime vadinti daiktus savaisiais vardais ir liaukimės išsisukinėję“.

O kolega iš Danijos Martinas Lidegaardas (Martinas Lidegordas) pasakė, kad Europos Sąjungai reikia permąstyti savo santykius su Rusija.

„Manau, reikia reaguoti į tai, kad Rusija dabar turi karinių pajėgų Ukrainos žemėje“, – sakė jis.

„Artimiausiam laikotarpiui turime nagrinėti naujas sankcijas, o ilgesniam laikotarpiui – priemones energetinei mūsų priklausomybei nuo Rusijos sumažinti“, – pridūrė jis.
Stipriausiai reaguota iš tų ES valstybių, kurios buvo Sovietų Sąjungoje arba jos satelitės.

Lietuvos ministras Linas Linkevičius ragina ES lyderius suteikti „visą kokią tik įmanoma pagalbą“ Ukrainos vyriausybei, taip pat ir kariniu tiekimu.

„Mes nekalbame apie karių siuntimą, beje, Ukraina ir neprašo to“, – pabrėžė jis.

Jo kolega iš Estijos Urmas Paetas (Urmas Pejetas) pridūrė: „realaus sankcijų poveikio nebuvo. Niekam tai nepatinka, bet turime žengti į priekį su naujomis priemonėmis“.

Radoslawas Sikorskis (Radoslavas Sikorskis) pasakė, kad Lenkija ragins partneres Europos Sąjungoje „liaukimės nuolaidžiavę Putinui ir gelbėkime dabartinę Ukrainą“, o savo paskyroje tinkle „Twitter“ padėtį pavadino „karu“.

Lenkijos ministras išdalijo žurnalistams krepšį lenkiškų obuolių, kuriuos įvežti uždraudė Rusija, paskelbusi savas sankcijas Vakarams.

„Prezidentas Putinas sako, kad jie nuodingi, – paaiškino R.Sikorskis. – Aš užtikrinu jis, jie nepaprastai skanūs. Jei norite parodyti, ką manote apie jo (Putino) politiką, suvalgykite lenkišką obuolį“.

Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis (Radoslavas Sikorskis) penktadienį kovas kaimyninėje Ukrainoje pavadino „karu“, kai Vakarai apkaltino Maskvą tiesioginiu dalyvavimu konflikto eskalavime.

„Atrodo kaip karas, skamba kaip karas, žudo kaip karas, – tai ir yra karas“, – parašė R.Sikorski savo paskyroje tinkle „Twitter“ apie jau keturis mėnesius nesiliaujantį konfliktą tarp vyriausybės pajėgų ir promaskvietiškų maišininkų.

Taip jis atsakė į anksčiau jo kolegos Švedijos ministro Carlo Bildto (Karlo Bilto) parašytą frazę: „vadinkime daiktus tikraisiais vardais (pavartotas angliškas posakis „call a spade a spade“): juk tai jau antrasis Rusijos įsiveržimas į Ukrainą per vienus metus“.

Rusija neigia Vakarų kaltinimus, kad Maskva siunčia karius į rytų Ukrainą.

Anksčiau penktadienį NATO generalinis sekretorius Andersas Foghas Rasmussenas (Andersas Fouhas Rasmusenas) pareiškė, kad Rusijos pajėgos, tiesiogiai dalyvaujančios karinėse operacijose Ukrainos teritorijoje, įžūliai pažeidžia tos šalies suverenumą ir teritorinį vientisumą.

„Mes raginame Rusiją nutraukti neteisėtus savo karinius veiksmus, liautis rėmus ginkluotus separatistus ir žengti skubius bei įrodomus žingsnius šiai grėsmingai krizei deeskaluoti“, – sakė A.F.Rasmussenas.

Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrai pirmadienį vykstančiose derybose bando išspręsti nesutarimus dėl krizės Ukrainoje, buvusioms sovietinio bloko šalims reikalaujant imtis sankcijų prieš Rusiją, galimai įvedant ginklų embargą šiai šaliai, o kitoms pasisakant už švelnesnį diplomatinį problemos sprendimo būdą.

Aptarinėjamame pareiškimo projekte, su kurio kopija susipažino naujienų agentūra AFP, reikalaujama, kad Rusija „nedelsiant atitrauktų savo ginkluotąsias pajėgas“ atgal į savo bazes Kryme, kaip to reikalauja tarptautinės sutartys.

Pareiškime raginama krizę spręsti taikiomis priemonėmis, tačiau perspėjama, kad neradus „sutartinio sprendimo“, Bendrijos 28 šalys svarstys „tikslines priemones, tarp jų ir ginklų embargą“.

Pastarieji žodžiai buvo parašyti skliausteliuose, tai reiškia, kad ministrai už uždarų durų vykstančiame pasitarime gali nuspręsti juos pakeisti arba visai juos išbraukti iš pareiškimo.

Karingai nusiteikę buvusio sovietinio bloko šalių ministrai, tarp jų Lietuvos, Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos diplomatijos vadovai, derybas pradėjo reikalaudami imtis sankcijų prieš Rusiją, tokių kaip draudimas išduoti vizas arba lėšų įšaldymas.

„Kai kam Rusijoje vis dar daro įspūdį jos karinė galia, – sakė taip pat griežtos pozicijos besilaikantis Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas (Karlas Biltas). – Ne taip reikia ieškoti draugų Europoje, pasaulyje“.

Kiti buvo linkę laikytis švelnesnio požiūrio, kaip sunkiasvorės Vokietija ir Prancūzija. „Turime pakeisti konfrontaciją į dialogą“, – pasakė Ispanijos užsienio reikalų ministras Jose Manuelis Garcia (Chosė Manuelis Garsija).

Su juo sutiko kolega olandas Fransas Timmermansas (Fransas Timermansas): „šaltąjį karą mes jau palikome užpakalyje, nėra reikalo jį vėl įkurti“.

Vis dėlto, ir jis, ir Didžiosios Britanijos Europos reikalų ministras Davidas Lidingtonas (Deividas Lidingtonas) pažymėjo, kad sankcijų nereikėtų atmesti ilgainiui, jeigu Rusija nepakeis kurso.

Dabartinis ES ministrų pasitarimas yra jau antras skubus renginys per mažiau kaip dvi savaites; dar kalbama apie neeilinį ES vadovų susitikimą šią savaitę, gal būt ketvirtadienį.

Pasak vieno ES diplomatų, viršūnių susitikimas būsiąs tik tuomet, jei ministrai sutars dėl bendro ir esminio požiūrio į padėtį.

Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas (Karlas Biltas), paklaustas apie galimą Europos Sąjungos (ES) atsaką į kruviną smurtą Ukrainoje, trečiadienį atsakė, kad tai „nebus įprastas reikalas“.

Kalbėdamas su žurnalistais Šveicarijoje vykstančios tarptautinės konferencijos dėl Sirijos užkulisiuose C.Bildtas sakė, kad nemato jokių ženklų, kad Kijevo „režimas“ būtų pasiruošęs susitarti su opozicija.

Europos Sąjunga, per policijos ir protestuotojų susirėmimus Kijeve žuvus trims žmonėms, pagrasino imtis veiksmų prieš Ukrainą dėl antivyriausybinių protestų malšinimo.

„Padėtis ypatingai rimta. Nekyla abejonių, kad atsakomybė tenka režimui. Režimo pareiga yra susitarti su opozicija, tačiau, deja, aš nematau jokio ženklo, kad jie tai darytų“, – kalbėjo C.Bildtas.

Paklaustas apie galimus tolesnius ES veiksmus, jis atsakė : „Dar reikės pažiūrėti, bet tikrai nebus taip kaip įprasta“.

Europos Sąjungos (ES) užsienio reikalų ministrai pirmadienį pakartojo, kad Bendrija nori sudaryti istorinę partnerystės sutartį su Ukraina, tačiau pažymėjo, kad šis sprendimas dabar aiškiai priklauso nuo Kijevo.

„Mes, žinoma, norime, kad Ukraina pasirašytų asociacijos sutartį – tam vis dar yra vilties“, – sakė Vokietijos diplomatijos vadovas Guido Westerwelle (Gvidas Vestervelė), atvykęs į Briuselį derybų su kolegomis iš kitų 27 ES šalių.

„Jeigu būtų aiški žinia iš Kijevo – esame pasiruošęs pasirašyti (kad ir) rytoj“, – sakė Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas (Karlas Biltas), kuris buvo itin svarbus veikėjas ne vienerius metus dėtose pastangose sudaryti politinės asociacijos ir laisvosios prekybos sutartį su Ukraina, turinčią priartinti tą postkomunistinę šalį prie Vakarų valstybių.

Ministrai vienas po kito ragino Ukrainą priešintis Rusijos daromam spaudimui atsigręžti į Rytus, o ne Vakarus, nors ES plėtros komisaras Stefanas Fuele (Štefanas Fiulė) sekmadienį paskelbė, kad Briuselis stabdo derybas dėl asociacijos sutarties, nesulaukęs aiškaus atsakymo dėl Kijevo pozicijos.

„ES durys lieka atviros, bet aišku, kad jie nepajėgūs per jas įžengti“, – sakė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius Williamas Hague'as (Viljamas Heigas).

„Svarbu, kad jie taptų pajėgūs (tai padaryti) be spaudimo“, – pridūrė jis, sakydamas, kad glaudesni ryšiai tarp Ukrainos ir 28 šalių bloko atitiktų visos Rytų Europos, įskaitant Rusiją, interesus.

Ministrai vėliau pirmadienį planuoja dalyvauti pietuose su Rusijos diplomatijos vadovu Sergejumi Lavrovu.