„Man atrodo, kad šiuo keliu eidamas jis neplečia tos susiskaldymo ugnies, bet, matant, kaip jis elgėsi iki šiol visose srityse, čia tikrai yra ganytojiškas žvilgsnis, kaip geriau spręsti problemą“, – žurnalistams popiežiaus trečiadienį paskelbtą svarbų dokumentą.

Apaštališkajame posinodiniame paraginime „Querida Amazonia“ („Mylima Amazonija“) popiežius akcentuoja svarbą stiprinti katalikų bažnyčios misionierišką veiklą Amazonijoje, taip pat  ekologines ir socialines regiono problemas, bet nemini kunigų kunigų santuokos.

Šį prieštaringai vertinamą pasiūlymą Amazonijos vyskupai pateikė pernai spalį, per vykusį sinodą dėl šio regiono, tuomet pasiūlymui pritarta. Idėja buvo pristatoma kaip būdas padidinti kunigų, galinčių atokiose vietovėse aukoti mišias, skaičių.

„Manau, kad ir prieš sinodą jis nesiruošė drastiškai keisti kažkokių dogminių mokymų, nors bažnyčioje ir yra vedusių kunigų rytų apeigose. Tai nebūtų didelis pakeitimas ta prasme, bet jis ima plačiau“, – teigė G. Grušas.

Šiuo klausimu jis, matau, apsisprendė, kad tai yra geriausias kelias bažnyčios sielovadai.

„Klausimuose, dėl kurių jis yra įsitikinęs – dėl socialinio teisingumo, dėl gamtos, visų kitų dalykų jis yra apsisprendęs, eina pirmyn. Šiuo klausimu jis, matau, apsisprendė, kad tai yra geriausias kelias bažnyčios sielovadai“, – pabrėžė Vilniaus arkivyskupas.

G. Grušo teigimu, „celibatas yra sena tradicija“, o rytų apeigų katalikai esą patys patvirtina, kad leidimas tuoktis iš esmės nesprendžia sielovados problemų.

„Pavyzdžiui, rytų apeigų ukrainiečiai Ukrainoje turi labai daug pašaukimų, bet ta pati bažnyčia Kanadoje turi labai mažai (vedusių vyrų – BNS) pašaukimų. Tai ar vyrai su šeimomis, ar celibate, tai tikrai nesprendžia esminių pašaukimų problemų ir kaip aptarnauti pačią sielovadą“, – akcentavo Lietuvos katalikų bažnyčios vadovas.

G. Grušas atkreipė dėmesį, jog popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie antrą prieštaringų vertinimų sulaukusį sinodo pasiūlymą leisti moterims tapti nuolatinėmis diakonėmis, akcentavo moterų svarbą bažnyčios gyvenime, kad jos „pasiekia net toliau, nei retai ateinantis kunigas, gali mokyti tas tikėjimo tiesas“.

„Bet kur jis užsiminė dėl moterų kunigystės, jis sako, kad viskas, ką mes padarytumėme, jei tą įvestumėme, tai padidintumėme klierikalizmą, kad tik kunigai bažnyčioje gali ką nors nuveikti. Jis sako, ne, kaip tik, kad pasauliečiai ir diakonai savo ruožtų darytų, ką jie gali. Ypač Afrikoje katechetų tarnystė yra svarbi, jie pasiekė daug ten ir gali daug ką padaryti, kur kunigai neturi laiko padaryti“, – pabrėžė G. Grušas.

Šis sekmadienį paskelbtas ankstesnio popiežiaus kreipimasis apstulbino Vatikano ekspertus.

„Popiežiaus [Pranciškaus] pozicija dėl celibato gerai žinoma“, – pirmadienį žurnalistams sakė Vatikano spaudos centro vadovas Matteo Bruni (Matėjas Brunis), kuris priminė Pranciškaus pareiškimus grįžus po kelionės Panamoje 2019 metų sausį.

„Pamenu, kad popiežius Paulius VI pasakė: „Verčiau atiduosiu savo gyvybę, nei pakeisiu įstatymą dėl celibato“, – Pranciškų citavo M. Bruni.

Pontifikas taip pat sakė: „Asmeniškai aš manau, kad celibatas yra dovana Bažnyčiai. Antra, aš nemanau, kad turėtų būti leidžiama laisvai pasirinkti celibatą. Ne.“

Tačiau tuo metu popiežius vis dėlto pripažino, kad esama „tam tikrų galimybių atokiose vietovėse“, tokiose kaip Ramiojo vandenyno salos ar Amazonija, kur trūksta kunigų ir egzistuoja „ganytojiška būtinybė“.

2013 metais popiežiavimo atsisakęs Benediktas XVI savo argumentus dvasininkų celibato naudai išdėstė knygoje, parašytoje drauge su itin konservatyviu kardinolu Robertu Sarahu. Knygos ištraukas paskelbė prancūzų laikraštis „Le Figaro“.

„Negaliu tylėti!“ – sako Benediktas XVI knygoje, parašytoje po neeilinio Amazonijos vyskupų susitikimo Vatikane praėjusiais metais, per kurį rekomenduota tam tikromis aplinkybėmis šventinti į kunigus vedusius vyrus.

92 metų popiežius emeritas ir Gvinėjos kardinolas R. Sarahas įsitraukė į diskusiją prieštaringai vertinamu klausimu, ar leisti tapti kunigais „viri probati“ – vedusiems „įrodytos doros vyrams“.

Pranciškus šiuo metu svarsto, ar leisti tokį dalyką atokiuose regionuose, pavyzdžiui, Amazonijoje, kur bendruomenės dėl kunigų trūkumo retai gali dalyvauti mišiose. Tikimasi, kad pontifikas savo sprendimą paskelbs artimiausiomis savaitėmis.

Benediktas XVI, kuris yra pirmas per beveik 600 metų atsistatydinęs popiežius, iš pradžių pasitraukė tylių apmąstymų gyvenimui Vatikano teritorijoje, bet ėmė vis dažniau kalbėti svarbiais katalikybės klausimais.

„Celibatas. Celibatą man uždėjo žmona. Jau metai, kai net pažiūrėti neleidžia. Dabar tarp mūsų – platoniška meilė. Esu priverstas dabar užsiimti Kundalini joga“, – 19 val. 30 min. šį pirmadienio vakarą LNK laidoje KK2 pasakos V. Antonovas.

Susikaupusią aistrą Vidas realizuoja per jogą: „Visą tą lytinę energiją aš turiu paversti į dvasinę energiją“.

Vidas yra „Kefeli Du“ jogos meistras. Jis sako, kad, paniręs į meditaciją, beveik nustoja kvėpuoti. Tuo metu lytinė energiją transformuojasi į intelektą, todėl Vidas yra be galo protingas ir sveikas. Meditacijos metu jis tvirtina kvėpuojantis kaulais.

Kad pasiektų savo tikslą ir galėtų nekvėpuoti, Vidui reikia ramybės: „Aš galiu nekvėpuoti. Nebėra vibracijų raumenyse, jie sunaudoja daug deguonies“.

Sivananda, kaip rodo jo pasas, gimė 1896 metų rugpjūčio 8 dieną. Jei tai tiesa, tai šis vienuolis asketas gyveno tris amžius, tačiau vis tiek yra pakankamai stiprus, kad po kelias valandas užsiiminėtų joga.

Dabar svamis kreipėsi į Guinnesso (Gineso) rekordų knygą, kad būtų patvirtintas jo amžius. Šiuo metu seniausiu kada nors gyvenusiu vyru yra laikomas japonas Jiroemonas Kimura (Džiroemonas Kimura), kuris mirė 2013 metų birželį, būdamas 116 metų ir 54 dienų amžiaus.

Indijos pasų administracija patvirtino Sivanandos amžių pagal šventyklos registrą. Šventyklų registrų įrašai daugeliui indų, net dešimtmečiais jaunesnių, yra vieninteliai duomenys apie jų gimimo datą.

Tačiau būtų nepaprastai sunku nepriklausomai patvirtinti Sivanandos amžių.

Apie Sivanandą anksčiau šią vasarą pasakojo vietos žiniasklaida. Laikraštis „The Times of India“ rašė, kad jis atrodo 50-čia metų jaunesnis, bet jo pareiškimus apie amžių vertino rimtai.

Sivananda, kuris yra iš šventojo Varanasio miesto, augo didžiuliame skurde ir nusprendė tapti vienuoliu. Savo ilgaamžiškumą jis aiškina „joga, disciplina ir celibatu“.

„Gyvenu paprastą ir disciplinuotą gyvenimą. Valgau labai paprastai: tik virtą maistą be aliejaus ir prieskonių, ryžius ir virtą dalą (lęšių troškinį) su pora žalių aitriųjų paprikų“, – pasakojo jis AFP po dvi valandas trukusio jogos užsiėmimo Kolkatos mieste Indijos rytuose.

1,58 m ūgio Sivananda miega ant demblio ant grindų, o vietoje pagalvės naudoja medinę plokštę.

„Vengiu pieno ir vaisių, nes galvoju, kad tai – nekasdienis maistas. Vaikystėje daug dienų užmigdavau tuščiu pilvu“, – sakė jis.

Svamis sakė, jog anksčiau apie savo amžių neskelbė todėl, kad nesiekė viešumo, tačiau galiausiai jį įtikino jo sekėjai.

Abiejų savo tėvų jis neteko dar nesulaukęs nė šešerių ir giminaičiai jį atidavė vienam dvasiniam mokytojui, su kuriuo jis keliavo po visą Indiją, kol galiausiai apsistojo Varanasyje.

Stiprus ir jokiomis rimtomis ligomis nesergantis senolis gyvena savarankiškai ir net vienas keliauja traukiniais.

Sivananda, kuris gimė kolonijinių laikų Indijoje be elektros, automobilių ir telefonų, sako, kad naujomis technologijomis nesižavi ir teikia pirmenybę buvimui su savimi.

„Anksčiau žmonės buvo laimingi turėdami mažiau. Šiais laikais žmonės nelaimingi, nesveiki, pasidarė nedori, o tai mane labai skaudina“, – sakė jis ir pridūrė: „Aš tik noriu, kad žmonės būtų laimingi, sveiki ir kupini ramybės.“

Jėzus nereikalavo celibato, bet rodė pavyzdį

Romos katalikų bažnyčioje nuostatos įšventinti kunigais tuos, kurie įsipareigoja priimti celibato įžadą, laikomasi jau apie tūkstantį metų, teigia vyskupas A. Poniškaitis.

„Ši nuostata atsirado žvelgiant į aukščiausią Bažnyčios galvą ir jos pradžią – Jėzų Kristų, kuris neturėjo šeimos. Jėzus pabrėžė ypatingą santuokos vaidmenį – vyro ir žmonos meilė santuokoje yra Dievo meilės žmogui, Bažnyčiai atspindys“, – pasakoja vyskupas.

Pirmieji Jėzaus mokiniai – apaštalai, kiek žinoma, turėjo šeimas, bet bėgant laikui Jėzaus kvietimas „kas nori sekti paskui mane, teišsižada pats savęs, viską tepalieka ir teseka manimi“ pritaikytas dvasininkams, formavosi celibatinė vienuolio ir kunigo gyvenimo tradicija. Pagrindinė celibato prasmė – sekti Jėzumi. Kitas vertus, savaip sekti Jėzų kviečiamas ir kiekvienas jo mokinys krikščionis, ir pasaulietis.

Stačiatikių vyskupų skaistumas – praktiniais sumetimais

„Rytų katalikų bažnyčioje, kaip ir Romos bažnyčioje, egzistuoja trijų pakopų kunigystė: diakonatas, kunigystė ir vyskupystė, tačiau ten iki įšventimo į diakonus žmogus gali pasirinkti, turėti šeimą ar ne“, – hierarchijos reglamentą dėsto filosofas ir religijotyrininkas G. Songaila.

Paskui šventikas nebegali sudaryti santuokos, net jei tampa našliu. O vyskupai Rytų katalikų bažnyčioje nuo VI a. renkami tik iš vienuolių, davusių skaistumo įžadus. Taip nutiko, nes, IV a. vykstant tikėjimo ginčams, Rytų katalikų bažnyčioje iškilo vienuolių autoritetas – jie pasirodė esą stipriausi tikėjimo doktrinos gynėjai, aiškina religijotyrininkas.

„Taip pat būta piktnaudžiavimų, kai vyskupas, turėjęs šeimą, įšventindavo į kunigus savo vaikus. Vėliau tie kunigai tapdavo vyskupais, įšventindavo savo vaikus. Bažnyčios turtas tapdavo šeimyniniu turtu“, – nešvarią stačiatikių vyskupų schemą įvardija G. Songaila.

Todėl, pastebi jis, nuspręsta į vyskupus įšventinti vienuolius, neturėjusius šeiminių įsipareigojimų. Iki šiol vienuoliai ortodoksų Bažnyčioje turi didžiausią autoritetą iš visų dvasininkų luomo atstovų.

Kunigo širdis turi būti nepadalinta

„Antanas Maceina, sekdamas apaštalu Pauliumi, sako, kad žmogus, gyvenantis vienas, turi nepadalytą širdį – gali visą gyvenimą atiduoti bažnyčiai“, – garsaus lietuvių filosofo mintis prisimena G. Songaila.

Nereikia galvoti apie vaikus, žmoną, galima dešimt metų studijuoti, dvidešimt – gyventi vienuolyne, o grįžus su žmonėmis dalintis sukauptais dvasiniais lobiais. Celibato besilaikantis katalikų kunigas ir lietuvių sąmonėje, literatūroje, anot G. Songailos, – šviesuolis, atvažiuojantis į kaimą ir galbūt nelabai suprantantis žmonių, kurie turi vaikų, problemas. Turintis šeimą kunigas, iš kitos pusės, gyvena tomis pačiomis bėdomis, kaip pasaulietis.

„Praktiniu aspektu šeimos neturintis kunigas mobilesnis – gali lengviau pakeisti parapiją, išvykti į misijas. Kita vertus, negali sakyti, kad šeimoje gyvenantis žmogus mažai ką nuveikia visuomenės naudai“, – praktinės celibato pusės nesureikšmina A. Poniškaitis.

Kunigystė panaši į santuoką

„Stodamas į seminariją supratau ir tai, kad neatskiriama šio kelio dalis – gyvenimas laikantis celibato. Klausiau savęs, ar galėsiu“, – praeitį prisimena vyskupas.

Jam padėjo malda, sunkumų aptarimas seminarijoje ir bendravimas su įvairiais žmonėmis iš išorės. Bendraudamas su jais, dvasininkas stebėjo ir save, bandė suprasti, ar ištesės pažadą jiems tarnauti laikantis celibato.

„Tačiau nereiškia, kad vėliau neiškyla naujų sunkumų. Lygiai taip pat ir kuriant šeimą negalima visko numatyti, reikia pastangų įsipareigoti mylėti vienintelį žmogų, bet tos pastangos mylint žmogų nėra tik kančia“, – santuoką su kunigyste lygina A. Poniškaitis.

Meilė bėgant metams bręsta, tvirtėja, įgauna kitą pavidalą. Kunigystė, pasak dvasininko, – kažkas panašaus į santuoką.

Meilei lytiškumas nereikalingas

Žmogus, teigia A. Poniškaitis, – būtybė, kurianti santykius su kitais žmonėmis. Vienišas žmogus negalėtų egzistuoti.

„Ir pasakojimuose apie žmogaus sukūrimą Šventajame Rašte pabrėžiama santykio reikšmė – Dievas sako, kad negera žmogui būti vienam. Šiame kontekste sukuriami vyras ir moteris – vienas kitą papildantys žmonės“, – žmogiško santykio ištakas aiškina vyskupas.

Daugelis, pastebi A. Poniškaitis, realizuoja žmogaus pašaukimą šeimoje. Visgi net ir ne dėl tikėjimo dalykų dalis žmonių šeimos lieka nesukūrę, tačiau negalime sakyti, kad tų žmonių orumas ir branda menkesnė. Jie taip pat bendrauja su kitais, tik iš šio santykio eliminuojamas fizinis lytiškumas. Besiruošiant kunigystei, priduria vyskupas, reikia galvoti apie pašaukimą mylėti, apie tai, kas yra kitas asmuo, su kuriuo bendraudamas išsiskleidi kaip žmogus, netampi suirzusiu bambekliu. Kunigui šis asmuo pirmiausia – Dievas, o ne teorija, gražūs pasakojimai, abstrakti energija.

„Be maldos, santykio su Dievu neįsivaizduoju gyvenimo laikantis celibato. Taip pat yra santykis su parapijiečiais. Reikia mokytis juos mylėti ta meile, kuri neapibrėžta lytiškumu, priimti kaip savo šeimos narius“, – apie dvasinio santykio paieškas pasakoja A. Poniškaitis.

Krikščionis pasaulietis – kunigas savo šeimai

„Liuteronų kunigai Lietuvoje gali turėti šeimas, bet ne visi jas turi. Tie, kurie šeimų nesukūrę, neradę tinkamo žmogaus, taip pat laikosi skaistybės įžadų“, – aiškina evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Ričardas Dokšas.

Be to, primena jis, nė vienas krikščionis iki santuokos negali turėti kūniškų malonumų. Tai galioja visai visuomenei, vadinančiai save krikščioniška.

„Šeimos tėvas, nepriklausomai nuo to, yra kunigas ar krikščionis pasaulietis, irgi privalo mokyti šeimą pažinti Dievą, melstis, gerbti tėvą ir motiną“, – pamatines visų krikščionių prievoles vardija R. Dokšas. Jis evangelikų liuteronų kunigu tapo 40 gyvenimo metais. Iki tol gyveno krikščionišką gyvenimą nekunigaudamas bažnyčioje, bet būdamas kunigu savo šeimoje. O vėliau, išėjęs mokslus, išmokęs senąsias kalbas, kad galėtų pažinti Šventąjį Raštą ir skelbti jį visuomenei, buvo pašauktas į Bažnyčią.

Vyresniems dvasininkams kūniškas susilaikymas – menkniekis

Akademiniame pasaulyje ilgai būta mados žmogaus gyvenimą aiškinti per seksualinę prizmę. Šios tradicijos pasekmė – celibatas pirmiausia siejamas su susilaikymu nuo seksualinių santykių. „Dabar daugelis jaunuolių gyvena aktyvų lytinį gyvenimą – jiems sunku suprasti celibato prasmę. Bet galiu paliudyti, jauni žmonės, besilankantys bažnyčioje, laukia santuokos, susilaiko nuo lytinių santykių, ir dėl to jiems nieko nenutinka – gyvena normaliai“, – tikina G. Songaila.

O vyresnius dvasininkus celibatas jaudina menkiau. XIX a. rusų šventasis Ignotas Briančaninovas, sako religijotyrininkas, rašė, kad biologiškai su amžiumi ateina etapas, kai aistros nutyla, tačiau žmogus trokšta gyventi šeimoje.

„Net vienuoliui jo bendruomenė – stiprinanti dvasinė šeima. Bendraujant su pagyvenusiais vienuoliais, kunigais, man pasirodė, kad bendrystės paieška jiems buvo sunkiausias išbandymas, o kūniškas aspektas – palyginti niekinis, keliantis problemų tik jaunam žmogui tol, kol netampa įpročiu“, – patirtimi dalijasi G. Songaila.

Tačiau LRT RADIJO klausytojas mano, kad jaunam žmogui gyvenimas be lytinių santykių neįmanomas ir celibatą vertina neigiamai. „Panaikinus celibatą galbūt padaugėtų besirenkančiųjų kunigystę. Kunigai – tokie pat žmonės, kaip aš ar bet kuris kitas vyras“, – teigia jis.

Celibatas – dovana, kurios atsisakyti neverta

Ne visi Katalikų bažnyčios dvasininkai įpareigoti gyventi celibate. Rytų apeigų katalikų dvasininkai, sukūrę šeimas prieš tapdami kunigais, sako A. Poniškaitis, toliau gyvena šeimose. Diakonai, neaukojantys mišių, bet galintys teikti kai kuriuos sakramentus, taip pat gali sukurti šeimą iki įšventimo.

„Popiežius, minėdamas, kad celibatas – ne dogma, be abejo, teisus. Tačiau jis pabrėžė ir kad celibatas – dovana Bažnyčiai, kurios nėra prasmės atsisakyti“, – primena vyskupas.

Katalikų bažnyčioje į kunigystę, anot A. Poniškaičio, žiūrima ne kaip į prievolę, įgyvendinamą vien užsispyrimu, kurios sulaužymas lemia asmens pražūtį. Žmogus, pajutęs tikrai negalėsiąs gyventi celibate, yra laisvas rinktis – gali išeiti iš seminarijos ir sukurti šeimą. Tai bus jo krikščioniškas kelias.

„Visuomenėje formuojama nuostata, kad turėti lytinių santykių fiziškai būtina, be to neįmanoma gyventi. Tačiau lytinis gyvenimas, vienam sutuoktiniui išvykus ar patyrus traumą, susirgus, gali tapti apribotas ar visai neįmanomas“, – įmanomą situaciją modeliuoja dvasininkas.

Ar savo antrąją pusę tokiu atveju reikia apleisti? Jo nuomone, tai nežmoniška. Neteisinga žmogų įsivaizduoti ir kaip dvasinę būtybę, neturinčią kūno, bet žmogus nuo gyvūno skiriasi tuo, kad nėra valdomas instinkto – gali valingai rinktis kelią.

„Į kitą žmogų reikia žiūrėti ne kaip į daiktą, kurį galima suvartoti tam, kad išgyventum, bet kaip į asmenį, kurį turi gerbti“, – apibendrina A. Poniškaitis.

Iš Kybartų kilęs Zenonas Mačiulaitis turėjo tapti kunigu, planavo tą labai rimtai. Bet vietoj Dievo pasirinko moters meilę ir likimas susiklostė visai kitaip nei jo svajonėse. Šiandien žvitriu vyruku žmonių vadinamą Zenoną laida „Emigrantai“ sutinka nedideliame Brynės miestelyje Pietvakarių Norvegijoje. Bet nei bažnyčioje, nei moters glėbyje. Jis svetimame krašte su keliais vos pažįstamais estais gyvena pusrūsyje, mažame kambarėlyje.

„Yra trys miegamieji, gyvename du estai ir aš. Sutariame gerai, dar nebuvome susipykę. [...] Tai vienas kažką patvarko, tai kitas. Tvarkos ypatingos čia nėra, bet vienas kitam jokių priekaištų neturime“, – pasakoja Zenonas.

Nedaug kas čia žino, kaip Lietuvoje gyveno dabar žemės kasimo įmonės darbininku tapęs Zenonas ir kodėl jis atvyko dirbti.

„Trejus metus studijavau kunigų seminarijoje, o paskui pamačiau, kad savo gyvenimo negaliu su celibatu suderinti, ir išėjau. [...] Mano šeima yra religinga, be to, norėjau kažką visuomenei duoti – tokie buvo pagrindiniai [kunigystės pasirinkimo] motyvai. Bet atsitiktinai sutikau moterį ir viskas... Pamačiau, kad negalėsiu laikytis celibato, ir išėjau“, – sako vyriškis.

Jeigu ne moteris, tuomet susukusi galvą kunigų seminarijos studentui, Zenoną sutiktume kuriuose nors Vilkaviškio vyskupijos maldos namuose. Dabar jis sako net nesąs labai pamaldus. „Esu tradicinis katalikas“, – neslepia vyriškis ir priduria, kad kiekvieną sekmadienį į bažnyčią tikrai nevaikšto.

Ir Norvegijoje kartais nemoka atlyginimų

Save patriotu vadinantis Zenonas į Norvegiją išsiruošė dėl į krūvą susidėjusių bėdų: nesusiklostė šeimyninis gyvenimas, jo buvusi žmona ir keturių vaikų mama panoro skyrybų. Beveik tuo pačiu metu ant galvos užkrito problemos darbe.

Neseniai 42-ą gimtadienį atšventusiam Zenonui skaudžiausia, kad tuo gyvenimo laiku nebuvo nieko, į kieno petį galėtų atsiremti: „Jau buvau išsiskyręs. Vaikai gyveno pas motiną. Tai tiesiog išvažiavau“.

Ieškoti laimės Vikingų žeme vadinamoje Norvegijoje suvalkietis pradėjo nuo didžiausio šios šalies uostamiesčio Bergeno. Darbščias rankas turintis vyras rado darbą statybose ir tikėjo, kad čia jo laukia sėkmė.

„Gerai sekėsi, klojau akmens plokštes, dariau dekoratyvinį mūrą iš akmenų“, – pasakoja Zenonas. Tačiau vieną dieną ir čia ėmė nemokėti atlyginimų: „Mažose įmonėse yra tokie įstatymai, kad jeigu nėra šešių darbuotojų ar panašiai, tada nebūtina, kad būtų profsąjunga.“

Darbštus statybininkas be pajamų šaltinio neliko. Vienas kolega pasiūlė jam laimės ieškoti už 500 kilometrų nuo Bergeno – pramoniniame Stavangeryje. Ten šiuo metu ir dirba Zenonas, o gyvena, kad pigiau už nuomą būtų mokėti, mažytėje ir ramioje Brynėje.

„Yra tokia didelė įmonė, kuri užsiima žemės kasimu, turi daugiau kaip 500 darbuotojų. Ji plečiasi, gauna labai daug užsakymų“, – apie įmonę, kurioje įsidarbino, kalba Zenonas.

Vyriškiui daugiausiai tenka senų pastatų griovimo bei planiravimo darbai: „Planiravimas reiškia, kad padarai lygią aikštelę, ant kurios tiesiami pamatai, klojiniai. Dirbti nesunku, kadangi technika atlieka didelį darbą“, – sako emigrantas.

Per penkerius darbo metus jam nė karto nebuvo kilę minčių ieškoti ko nors geresnio, nes kitose įmonėse darbininkai negauna tokių puikių sąlygų. Pavyzdžiui – tarnybinio automobilio su pilnu baku kuro. „Gali juo naudotis tik [kelionei] iki darbo ir atgal. [...] Kai ateini, iš karto negauni. Pirmiausia būna pusės metų bandomasis laikotarpis, tai tuo laiku negauni, o paskui tiesiog prašai ir per kurį laiką, per mėnesį, duoda“, – „Emigrantams“ pasakoja Zenonas.

Poilsiauti skraidina visus darbuotojus

Kad statybų aikštelėje darbininkai nejaustų monotonijos – kompanijos valdžia įvedė kelionių sistemą: „Šitoje įmonėje kas ketveri metai būna kelionės į užsienį. Užsako ir veža savo darbuotojus. Prieš ketverius metus buvau Maljorkoje, šiemet – Ispanijoje, Malagoje. Būna toks ilgasis savaitgalis, išskrendam ketvirtadienį. Ir su antromis pusėmis. Bet ne visi nori skristi, tai nebūna taip, kad visa įmonė išskrenda. Bet trys lėktuvai „Boeing“ skrenda. Mes taip pat kaupiame pinigus šitai kelionei per tuos ketverius metus, o likusią dalį finansuoja įmonė.“

Vyras tvirtina, kad įmonėje jaučiasi vertinamas, jam net siūlė paaukštinimą – tapti brigados vadovu, bet jis atsisakė.

„Manęs nelabai tas dalykas domina. Galbūt todėl, kad [paaukštinimas] neatsispindi atlyginime, o atsakomybės daug. Aš geriau ateisiu į darbą ir tada pradėsiu apie jį galvoti, o namie negalvosiu. Jeigu aš imuosi atsakingų pareigų, tai man turi apsimokėti tiek dirbti ir atiduoti jėgas. Jei man neapsimoka, tai aš to nedarau ir gerai jaučiuosi, neapsikraunu“, – kodėl atsisakė aukštesnių pareigų, „Emigrantams“ paaiškina Zenonas.

Vyriškis niekada neperka stilingų garsių mados namų drabužių, neišlaidauja prabangiai technikai ir nešvaisto pramogoms. Bet, nors ir gyvena susispaudęs kukliame pusrūsyje, atlyginimas, kurį gauna, net 4 tūkst. litų didesnis už norvegišką minimumą.

„Jeigu litais, tai apie 10 tūkst. gaunu, – neslepia emigrantas. – [...] Man patinka kelionės ir aš joms išleidžiu, o ypatingas maistas ar prabangus gyvenimas – ne mano prioritetas.“

Prakutęs emigrantas apgailestauja, kad net dabar, kai tvirčiau stovi ant kojų, kai atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, susigrąžinti prarastą šeimą jau per vėlu.

„Buvusi žmona ištekėjo, tai jokių ryšių nebegali būti. Kalbant apie vaikus, su jais bendraujame, nėra jokių bėdų. Kai tik grįžtu į Lietuvą, vaikai visada su manim būna. Kiekvienais metais keliaujame kažkur į užsienį – jie buvę ir Norvegijoje, ir Rodo saloje, Koso saloje, Kretoje“, – pasakoja Zenonas.

Vyriausiam vyro sūnui – 15 metų, dvynėms dukroms – 13, o jauniausiai dukrai – 10 metukų. Gyvenant toli nuo jų vyrui dažnai suspaudžia širdį: „Labai dažnai žiūriu įrašus, nes nemažai jų padarau, kai keliaujam. Nuotraukas dažnai žiūriu. Bet jeigu labai giliai į tai pradėsi grimzti, tai trukdys čia gyventi, nes pradėsi galvoti, depresuoti, tai tiesiog pasižiūriu, pasidžiaugiu, galvoju, kaip susitiksime. Bendraujame per „Skype“.

Kadaise kunigystę į moteris iškeitęs Zenonas į savo kambariuką pusrūsyje moterų neparsiveda. Niekaip neranda tos, kurią norėtų amžinai šalia savęs matyti. O vienadieniai santykiai nedomina.

Visos, kurios per tuos emigracijoje praleistus metus pasitaikydavo Zenono kelyje, būdavo išbrokuojamos: „Jeigu kalbėtume apie norveges, tai kuri norvegė norės važiuoti į Lietuvą. Nemanau, kad norės, tai aš net nepradedu tokių santykių. O emigrantės daugiausia su šeimomis čia gyvena. Yra daug jaunų panelių, ne mano amžiaus“.

Paklaustas, ar nenori dar kartą pabandyti kunigystės, Zenonas atsako, kad ne: „Nenoriu, daug laiko praėjo, daug kas pasikeitė. Man niekada nebuvo atėjusi tokia mintis.“

Važiuotų ginti tėvynės

Daug labiau už moteris emigrantas myli tėvynę Lietuvą. Ir pinigus mieliau leidžia iš patriotiškų jausmų, o ne užvaldytas vyriškos aistros.

„Tėvynė man yra labai brangi, aš stengiuosi jai kažkokią grąžą atiduoti už išsilavinimą, už gyvenimą ten“, – tikina Zenonas.

Didžiausias Zenono pasididžiavimas ir turtas – tautiniai mūsų šalies rūbai: „Pastebėjau, kad kai juos apsivelku ir pasižiūriu į veidrodį, man emocine prasme pasidaro labai gera, nes būnant ne Lietuvoje, tėvynės ilgesys yra nuolatos. Taip pat yra labai didelis identiteto alkis.“

Anksčiau apie tautinę aprangą Zenonas net nesusimąstydavo. Bet atsidūręs toli nuo gimtų namų ėmė ją vertinti.

„Būdamas čia, Norvegijoje, pastebėjau, kad dauguma norvegų turi tautinius rūbus ir per savo nacionalinę šventę gegužės 17-ąją išeina į gatves, į paradus būtent su tautiniais drabužiais. Aš pastebėjau, kad tai –labai galinga jėga. Matant juos man tiesiog virė kraujas, kaip gerai jie atrodo. Aš pagalvojau, kodėl man nepanaudoti šito dalyko – visada reikia pradėti nuo savęs.

Per norvegų nacionalinę šventę dalyvavau jų parade su lietuviškais tautiniais drabužiais. Buvau ten su viena kolege iš mūsų bendruomenės, mes dviese buvome tame parade su lietuviškais rūbais. Paskui buvo Joninės čia, Norvegijoje,  – irgi buvau su tautiniais drabužiais. Kai Liepos 6-ąją giedojome himną, tai buvau juos paskolinęs kitam vaikinui, nes pats buvau išvykęs. Prieš kelias savaites buvau Lietuvoj apsivilkęs per mano senelio savanorio [pagerbimo šventę] – prie paminklo, prie kryžiaus pritvirtinome lentą“, – pasakoja Zenonas.

Savo šalį Norvegijoje lietuvis garsina dar ir dainomis. Jeigu kas paprašo, iškart užtraukia kurią nors senesnę, per sveikinimų koncertą girdėtą.

Ir estai, su kuriais dabar gyvena Zenonas, ir ankstesni kambariokai žino, ką reiškia mūsų šalies simbolika. Kiekvienam užsukusiam į jo kambarį lietuvis pristato iš gimtinės parsivežtą verbą.

Zenonas taip myli Lietuvą, kad išgirdęs apie Rusijos grėsmę visai Rytų Europai ne juokais išsigando. Sako pagalvojęs, kad reikia krautis lagaminą ir važiuoti ginti tėvynės: „Jau apsisprendęs, kad važiuočiau. Viską metu ir važiuoju, jeigu [Rusija užpultų]“.

Paklaustas, ar mokėtų valdyti ginklą, Zenonas sako: „Vis tiek būtų taip, kaip dabar Ukrainoje. Savanoriai stoja į kažkokius būrius, batalionus, tenai juos apmokina, būtų sistema sukurta, o ne taip, kad būtume kaip patrankų mėsa. Aš matau tą procesą taip, kad papulčiau į kažkokį būrį, kuriame apmokintų.“

Zenonas nesupranta tų emigrantų, kurie žada į Lietuvą niekada negrįžti. Nors Norvegijoje jam puikiai sekasi, savu čia vis tiek nesijaučia ir patyliukais galvoje rezga planą, kaip kada nors vėl gyvens tėvų žemėje:

„Galvoju apie kažkokią individualią veiklą Lietuvoje, kokiame didesniame mieste – gal Kaune, seniau ten gyvenau, ten daugiau galimybių yra“.

Australijos Katalikų Bažnyčia penktadienį pripažino, jog privalomas celibatas galėjo prisidėti prie to, kad kai kurie kunigai seksualiai išnaudojo vaikus, ir nurodė, jog dvasininkai turėtų gauti „psichoseksualinį“ parengimą.

Savo ataskaitoje Australijos Katalikų Bažnyčios institucija, sprendžianti vaikų seksualinio išnaudojimo pasekmių klausimus, priduria, kad kai kurios Bažnyčios institucijos ir jų lyderiai pro pirštus žiūrėjo į tai, kas vyko daug metų.

Tiesos, teisingumo ir pagijimo taryba taip pat nurodė, jog dažnai labiau rūpinamasi institucijos, o ne vaiko apsaugojimu, ir kritikavo kultūrą, „pritaikytą valdžiai kitų atžvilgiu“, o ne tarnybai.

„Privalomas celibatas taip pat galėjo prisidėti prie išnaudojimo tam tikromis aplinkybėmis“, – pažymima ataskaitoje.

Katalikų Bažnyčia yra spaudžiama persvarstyti dvasininkų celibato tradiciją, kuri, nors ir tęsiama šimtus metų, nėra nepakeičiama Bažnyčios taisyklių dalis.

Tarybos vadovas Francis Sullivanas (Fransis Salivanas) sakė, kad net dėl neliečiamiausių Bažnyčios tradicijų, tarp jų – celibato, turi būti diskutuojama, nors ir nerekomendavo keisti šio susilaikymo įsipareigojimo.

„Mūsų Tarybos ataskaitoje sakoma tai, jog mes pripažįstame, kad celibatas gali būti vienas prisidedančių faktorių, – sakė jis ABC radijui. – Mes nežinome to masto, mes nežinome laipsnio, kuriuo tai buvo vienas dominuojančių faktorių, bet nekišame galvos į smėlį ir neignoruojame šio klausimo“.

Pasak F.Sullivano, reikėtų spręsti tai, kaip kunigai yra parengiami.

„Kai turime kokį oficialų tyrimą dėl lytinių nusikaltimų Katalikų Bažnyčioje, reikia imtis to, kaip seksualumas yra suprantamas ir vaizduojamas dvasininkijos narių“, – sakė jis.

„Reikia labai aiškaus supratimo apie savo paties seksualumą, savo paties seksualinį vystymąsi, savo paties būdą kaip žmogui bendrauti su kitais. Tai vadinama psichoseksualiniu švietimu. Praeityje tikrai tokio nebuvo“, – sakė jis.

Kunigas Robertas Šalaševičius, kuris iki šios vasaros buvo Vilniaus arkikatedros klebonas, palieka kunigystę.

Tai trečiadienį išplatintame pranešime patvirtino Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.

Pasak žiniasklaidos, žinomas dvasininkas R.Šalaševičius kunigystę palieka dėl moters.

„Dėl susiklosčiusios situacijos jis yra suspenduojamas nuo kunigo pareigų vykdymo“, - sakoma G.Grušo pranešime.

Arkivyskupas R.Šalaševičiaus sprendimą palikti kunigišką tarnystę vadina visiems skaudžiu įvykiu, nes jo „tarnystė Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje ir Vilniaus arkivyskupijos kurijoje palietė daugelio žmonių gyvenimą“.

G.Grušas sako, kad kunigo pasitraukimas palieka gilią žaizdą tikinčiųjų bendruomenėje, kuriai jis tarnavo ir kuri pasitikėjo jo žodžiu ir gyvenimo liudijimu, ir ragina melstis už kunigus, nes „pašaukimo kelyje jie įvairiai išbandomi“.

Popiežius pasisako už kunigų celibatą, bet palieka atviras duris pokyčiams

Popiežius Pranciškus pirmadienį pareiškė esantis įsitikinęs, jog katalikų kunigai turėtų laikytis celibato, tačiau pažymėjo nelaikąs šios taisyklės nekintančia dogma, tad „durys visuomet atviros“ pokyčiams.

Panašių minčių Pranciškus yra išsakęs, kai buvo Buenos Airių arkivyskupas, tačiau naujausi jo komentarai šia tema, pareikšti žurnalistams lėktuve, kuriuo pontifikas grįžo iš kelionės po Artimuosius Rytus, buvo pirmieji nuo jo išrinkimo popiežiumi.

„Celibatas nėra dogma“, – jis pareiškė atsakydamas į klausimą, ar Katalikų Bažnyčia galėtų kada nors leisti savo kunigams tuoktis – kaip kai kuriose kitose krikščioniškose konfesijose.

„Tai gyvenimo taisyklė, kurią aš labai vertinu ir manau, kad ji yra dovana Bažnyčiai. Tačiau kadangi tai nėra dogma, durys visuomet yra atviros“, – sakė Pranciškus, pridūręs, kad „Bažnyčioje esama susituokusių kunigų“, tokių kaip į katalikybę atsivertę anglikonų dvasininkai, koptai ir kai kurių Rytų apeigų Bažnyčių dvasininkai.

Katalikų Bažnyčia ir ypač dabartinio jos vadovo pirmtakas Benediktas XVI anksčiau yra paskelbę, kad celibato klausimas nėra viena iš nekintamų Bažnyčios dogmų – pavyzdžiui, tokių kaip tikėjimas Jėzaus Kristaus prisikėlimu.

Pagal Bažnyčios mokymą, kunigai turėtų visiškai pasišvęsti savo pašaukimui, praktiškai susituokdami su savo Bažnyčia, kad padėtų vykdyti jos misiją.

Nors kunigų celibato tradicija gyvuoja jau apie tūkstantį metų, ji nėra laikoma dogma – nekintama Bažnyčios mokymo dalimi.

Bažnyčia pastaruoju metu patirdavo spaudimą dėl šių klausimų, ypač neseniai įsiplieskus skandalams dėl lytinio išnaudojimo. Neprivalomojo celibato šalininkai Bažnyčioje argumentuoja, kad patiriama seksualinė įtampa gali skatinti kai kuriuos kunigus išnaudoti vaikus.

Tačiau Bažnyčia yra atmetusi šį argumentą, sakydama, kad pedofilija – tiek dvasininkų, tiek pasauliečių – yra būdinga psichologinių problemų turintiems žmonėms.

Dvasininkams leidžiama tuoktis Anglikonų ir kitose protestantų Bažnyčiose, taip pat Ortodoksų Bažnyčioje.

Popiežius seksualinę prievartą prieš vaikus palygino su „Šėtono mišiomis“

Roma, gegužės 27 d. (AFP-BNS). Popiežius Pranciškus pirmadienį sakė, kad vaikų seksualinis išnaudojimas, už kurį atsakingi kunigai, yra nusikaltimas, lygintinas su „Šėtono mišiomis“.

Pontifikas taip pat pabrėžė, jog laikysis „nulinės tolerancijos“ visų Katalikų Bažnyčios atstovų, kurie lytiškai išnaudojo vaikus, atžvilgiu, įskaitant vyskupus.

Kalbėdamasis su žurnalistais lėktuve, kuriuo grįžo iš kelionės po Artimuosius Rytus, Pranciškus taip pat paskelbė, jog kito mėnesio pradžioje Vatikane pirmą kartą susitiks su grupe seksualinės prievartos aukų.

Paklaustas, ar imsis priemonių prieš vyskupus, kurie kaltinami seksualine prievarta, popiežius sakė, jog „nebus jokių tėvelio berniukų“ ir jokių privilegijų, pridūręs, jog šiuo metu atliekamas tyrimas dėl trijų vyskupų.

„Seksualinė prievarta yra toks bjaurus nusikaltimas... nes kunigas, kuris tai daro, išduoda Viešpaties kūną. Tai tari Šėtono mišios“, - sakė Pranciškus.

Tai buvo vienas griežčiausių jo pasisakymų apie seksualinės prievartos krizę, kuri daugiau nei dešimtmetį krečia Katalikų Bažnyčią.

„Turime judėti į priekį laikydamiesi nulinės tolerancijos“, - pridūrė popiežius.

Pranciškus sakė, jog birželio pradžioje Vatikane susitiks su maždaug aštuoniais asmenimis, kurie buvo seksualiai išnaudojami. Susitikime taip pat dalyvaus Bostono arkivyskupas Seanas Patrickas O’ Malley (Šonas Patrikas O’Malis), vadovaujantis komisijai, kuriai pavesta išnagrinėti būdus, kaip įveikti šią Bažnyčios krizę.

Pontifikas, ilgiau nei valandą bendravęs su žurnalistais, sakė, kad ta grupė lytinę prievartą patyrusių žmonių, tarp kurių bus keli europiečiai, dalyvaus jo aukojamose ryto mišiose, po kurių įvyks susitikimas.

Tai bus pirmasis 2013 metų kovą Katalikų Bažnyčios vadovu išrinkto Pranciškaus susitikimas su seksualinės prievartos aukomis.

Dvidešimt šešios moterys, kurios tvirtina pamilusios katalikų kunigus, raštu kreipėsi į popiežių Pranciškų, ragindamos jį paskelbti celibatą neprivalomu.

Šios moterys, kurios visos gyvena Italijoje, laiške rašo apie „alinančias kančias“, kurias kelia Bažnyčios draudimams kunigams turėti lytinių santykių ir tuoktis.

„Mes mylime tuos vyrus, ir jie myli mus“, – rašo jos laiške, skelbiamame interneto svetainėje „Vatican Insider“.

„Nuolankiai dedame jums po kojomis savo kančias, kad kas nors pasikeistų ne tik mūsų, bet visos Bažnyčios labui“, – sakoma kreipimesi, kurį pasirašiusios moterys nurodė savo vardus ir pavardžių pirmąsias raides, taip pat pridėjo kelis telefonų numerius.

Katalikų Bažnyčios kunigų celibatas yra daugiau nei tūkstantį metų siekianti tradicija, tačiau tai nėra nekeičiama dogma.

Pastaraisiais dešimtmečiais Vatikanas patyria spaudimą padaryti celibatą neprivalomu ir leisti kunigams kurti savo šeimas. Šios idėjos šalininkai tvirtina, kad tai padėtų sumažinti kunigų trūkumą.

Laiško autorės prašo popiežiaus „palaiminti mūsų meilę“ ir priduria, kad labai nedaugelis žmonių gali suprasti tas „alinančias kančias, kuras patiria stipriai kunigą mylinti moteris“.

Bažnyčia moko, jog kunigas turi visiškai atsiduoti savo pašaukimui ir savo sutuoktine pasirinkti Bažnyčią, kad galėtų tinkamai atlikti savo pareigas.

Tačiau moterys sako, kad jų mylimieji galėtų „su didesne aistra“ tarnauti Bažnyčiai, jei juos palaikytų moterys, mylinčios savo vyrus ir vaikus.

Taip būdų daug geriau kunigams ir pačiai Bažnyčiai, rašo jos laiške Vatikanui, nei „nuolatinis slapukavimas ir meilės, kuri yra nevisavertė, žlugdymas“.

Neprivalomo celibato šalininkai sieja vaikų lytinio išnaudojimo atvejus su reikalavimu kunigams laikytis celibato ir sako, kad šie nusikaltimai gali kilti dėl lytinio potraukio slopinimo.

Tačiau Bažnyčia šį argumentą atmeta ir tvirtina, jog pedofilija kunigų luome arba už jo ribų užsiima asmenys, turintys psichologinių problemų.
Tuoktis gali anglikonų, protestantų ir ortodoksų dvasininkai.