Neeilinis žiaurumas

Ši dėl įstatymų priimant į darbą teisme netobulumų susidariusi situacija paaiškėjo šešis kartus teistam 47-erių E.Smailiui tapus įtariamuoju, įvykdžius pernai vasarą Šilainiuose "Daktarų" siautėjimo laikus primenantį nusikaltimą.

Tuomet rugpjūčio 12-ąją savo mamai priklausančiame bute viename Baltijos gatvės daugiabutyje buvo rastas peiliu subadytas pastaruoju metu vienas gyvenęs 50-metis. Jo kūne, aptiktame šio buto koridoriuje, teismo medicinos ekspertai konstatavo 70 įvairių traumų. Vien dūrių peiliu į nugarą, kaklą, krūtinę ir pilvą nustatyta virš 50.

Velionis buvo badytas ne vienu peiliu. Vieno iš jų lūžusi geležtė buvo likusi aukos kūne.

Nužudytojo kūną aptiko buvusi jo sugyventinė, kurios velionio artimieji paprašė pasidomėti, kodėl šis jau kelias dienas neatsiliepia telefonu.

Teisėsaugininkams pavyko išsiaiškinti, kad prieš tai šiame bute buvo girtauta. Praėjus savaitei po šiurpaus radinio, sulaikytas ir įtariamasis – pas nužudytąjį lankydavęsis taip pat Šilainiuose – tik J.Grušo gatvėje gyvenantis E.Smailys. Nors šio jaunystės teistumai jau buvo išnykę, policijos archyvuose jis liko kaip savos "Daktarų" nusikalstamos grupuotės, kurios veteranams priklausė ir jo tėvas, atšakos įkūrėjas ir lyderis.

Paaiškėjo, kad buvo teistas ir nužudytasis, kuris, kaip ir E.Smailys, pastaruoju metu niekur oficialiai nedirbo.

Nors nužudytojo bute pavyko rasti įkalčių, patvirtinančių įtarimus, kad su buvusiu sugėrovu susidorojo E.Smailys, šis sulaikymo metu tai neigė. O vėliau iš viso atsisakė duoti parodymus.

Šokiruojantys radiniai

Ikiteisminį tyrimą dėl žmogžudystės pradėjusiems teisėsaugininkams teko spręsti ir neįprastą problemą – į kurį teismą kreiptis dėl E.Smailio suėmimo?

Jos darbo funkcijos nebuvo susijusios su slapta informacija, todėl netikrinta ir jos artimųjų reputacija.

Šis klausimas iškilo, kai paaiškėjo, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose, kurie turėtų nagrinėti tokį prašymą, dirba E.Smailio sutuoktinė. Ji įsidarbino šių teismo rūmų raštinėje specialiste dar 2018-ųjų vasarą. Ir išėjo iš šio darbo tik Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmams, į kuriuos galiausiai kreiptasi dėl E.Smailio suėmimo, pernai spalio viduryje pratęsus šią kardomąją priemonę jos sutuoktiniui dar trims mėnesiams.

Likus savaitei iki E.Smailio suėmimo pratęsimo, Kauno teisėsaugininkai apsilankė ir jo uošvės bute Pašilės gatvėje, kur aptiko ginklų arsenalą. Po suparalyžiuoto jos sugyventinio lova tada buvo rastos šešios kovinės granatos su išimtais sprogdikliais šalia, pistoletas "Makarov" ir 64 šoviniai.

Įtarimai dėl šio neteisėto ginklų arsenalo laikymo taip pat buvo pareikšti E.Smailiui, kuris tada atsisakė duoti parodymus ir dėl teisėsaugininkų radinio. Tačiau ne per seniausiai galiausiai juos davė. Greičiausiai tik todėl, kad ant maišelių ir dėžučių, kuriuose tai buvo laikoma, aptikta jo DNR.

E.Smailio versija dėl šios pavojingos ginkluotės įgijimo – gana tradicinė tokiais atvejais: esą rado visa tai, tvarkydamas mirusio giminaičio namus ir ketino viską atiduoti pareigūnams, bet nespėjo. O kodėl laikė šį ginklų arsenalą ne savo, o uošvės namuose, E.Smailys jo versija suabejojusiems teisėsaugininkams neaiškino.

Nerastų ir ieškodami?

Artimiausiu metu Kauno apylinkės teismui bus perduota tik su minėta pavojinga ginkluote susijusi E.Smailio bylos dalis. Dėl šios jam pareikšti trys kaltinimai – dėl neteisėto šaunamojo ginklo, didelės sprogstamosios galios sprogmenų ir nešaunamojo ginklo – kasteto laikymo. Už šiuos nusikaltimus Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimą iki aštuonerių metų.

Ikiteisminis tyrimas dėl žmogžudystės Baltijos gatvėje yra išskirtas į atskirą ir tęsiamas. E.Smailys yra suimtas iki šiol – jau beveik devynis mėnesius. Dėl ko netrukus klausimą, ar jį pratęsti, jau spręs Kauno apygardos teismas. Nors E.Smailio sutuoktinei išėjus iš darbo Kauno apylinkės teisme, vėliau jo suėmimą pratęsė šis teismas.

Anot teisėsaugininkų, turėjusių spręsti į kurį teismą kreiptis dėl E.Smailio suėmimo, tam buvo pasirinkti Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmai, tik siekiant apsidrausti, nes įtariamojo žmogžudyste sutuoktinė tebuvo eilinė Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų specialistė, nedalyvaujanti teismų procesuose.

"Kauno dienos" žiniomis, E.Smailio sutuoktinė tvarkė Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų raštinėje civilines ir baudžiamąsias bylas. Anot šio teismo pirmininko padėjėjos Vaivos Milkeraitienės, ji nebuvo valstybės tarnautoja, o dirbo pagal darbo sutartį. Todėl, priimant ją į darbą, vadovaujantis įstatymais, jai nebuvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo reikalavimas būti nepriekaištingos reputacijos. Be to, jos darbo funkcijos nebuvo susijusios su slapta informacija, todėl netikrinta ir jos artimųjų reputacija.

Kita vertus, E.Smailio teistumai už savavaldžiavimą ir turto prievartavimą sutrikdant sveikatą, apysunkį kūno sužalojimą, plėšimą bei nusikaltimo slėpimą jau išnykę. Paskutinis iš jų – už nusikaltimo slėpimą buvo 2006-ųjų gruodį.

Šiurpus radinys

Kaip jau rašyta, rugpjūčio 12-ąją savo mamai priklausančiame bute viename Baltijos gatvės daugiabutyje buvo rastas peiliu subadytas pastaruoju metu vienas gyvenęs 50-metis.

Tai buvo šiurpus jo buvusios sugyventinės radinys, kurios velionio artimieji paprašė pasidomėti, kodėl šis jau kelias dienas neatsiliepia telefonu.

Nužudytojo, aptikto buto koridoriuje, kūne teismo medicinos ekspertai konstatavo 70 trauminių poveikių. Vien dūrių peiliu į nugarą, kaklą, krūtinę bei pilvą nustatyta virš 50.

Teisėsaugininkams pavyko išsiaiškinti, kad taip baigėsi velionio bute vykusios išgertuvės. Nusikaltėlis badė savo auką ne vienu peiliu. O po to, užrakinęs nužudytojo, palikto kraujo klane, butą, pasišalino iš nusikaltimo vietos.

Nors daugėja įrodymų, kad šį nusikaltimą įvykdė jau šešis kartus teistas taip pat Šilainiuose – tik J.Grušo gatvėje gyvenęs 47-erių E.S., šis sulaikymo metu tai neigęs, vėliau iš viso nustojo duoti parodymus. Nors žinoma, kad jis su velioniu, kuris taip pat teistas, buvo pažįstami. Ir abu pastaruoju metu oficialiai niekur nedirbo.

Ginklų arsenalas daugiabutyje

Atsisakė E.S. duoti parodymus ir dėl praėjusią savaitę jo uošvienės bute Pašilės gatvėje rasto ginklų arsenalo. Šešios kovinės granatos su išimtais šių sprogdikliais greta, pistoletas „Makarov“ ir 64 šoviniai buvo aptikti po paralyžiuoto E.S. uošvienės sugyventinio lova.

Kaip E.S. uošvienė aiškinosi, teisėsaugininkai atskleisti nenori. Tačiau įtarimai dėl neteisėto disponavimo sprogmenimis, šaunamuoju ginklu bei sprogmenimis buvo pareikštas ne jai, o E.S. O šis ne tik toliau atsisako duoti parodymus, bet ir atsisakė jam valstybės skirtos advokatės.

Tai paaiškėjo, kreipųsis į teismą po naujo įtarimo E.S. pareiškimo dėl jo suėmimo pratęsimo dar trims mėnesiams.

Kaip jau rašyta, tiek dėl E.S. suėmimo, tiek dėl jo pratęsimo buvo kreiptasi į Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmus, nes šio teismo Kauno rūmuose dirba E.S. giminaitė. Nors ši tėra eilinė specialistė, ne tik nedalyvaujanti teismų procesuose, bet ir teoriškai neturinti priėjimo prie bylų, vis tiek nuspręsta apsidrausti.

Teistas ir tėvas, ir dėdė

Gerai teisėsaugininkams žinomas ne tik E.S. tėvas, bet ir šio brolis.

Pastarasis buvo teisiamas kartu su E.S. jau minėto asmens, aptikto prieš keliolika metų Girstupio upelyje – vienomis trumpikėmis ir surišto lipnia juosta, nužudymo byloje. Nors įtarimas nušovus jį per išgertuves savo bute J.Grušo gatvėje tada taip pat buvo pareikštas E.S., prieš teismą jis stojo tik dėl nusikaltimo slėpimo.

Kiti E.S. teistumai – dėl turto prievartavimo ar šio atmainos – savavaldžiavimo.

E.S. agresijos, pavartojus alkoholio, teigia bijantys ir jo artimieji. Jo žmona tai yra pareiškusi viešai – nagrinėjant teisme vieną iš E.S bylų. O, kad ši baimė pagrįsta, įrodo ir jam pareikštas įtarimas dėl naujausio nusikaltimo, pašiurpinusio net visko mačiusius teisėsaugininkus.

Anot knygos autoriaus Dailiaus Dargio, šeštojoje „Tikrojoje Daktarų istorijoje“ pirmą kartą atskleidžiami išskirtiniai faktai piešia visiškai kitokį šios nusikalstamos grupuotės veidą – jos įtakos ribos peržengdavo sovietų saugumo tarnybą Kaune, veikla buvo koordinuojama ne tik politinio, bet ir milicijos elito, leidusio jai suklestėti nepriklausomybės priešaušryje.

„Išskirtiniai, niekur iki šiol nepublikuoti, ilgai saugoti faktai apie Kauno „Daktarų“ ryšius su sovietine KGB, ne tik akylai stebėjusia šią gaują nuo 1980-ųjų vidurio, bet ir kone specialų leidimą suteikusia jos klestėjimui, įkvėpė pažiūrėti kitomis akimis. Noriu tikėti, kad man tai pavyko, o pirmą kartą savo patirtimi ir atsiminimais sutikę pasidalinti pareigūnai gerokai pakeitė mano nuomonę apie gaują. Ji buvo gerokai galingesnė, žiauresnė ir įtakingesnė, nei manyta iki šiol“, – sako autorius.

Ji buvo gerokai galingesnė, žiauresnė ir įtakingesnė, nei manyta iki šiol.

Anot D.Dargio, naujausioje knygoje apie legendinę Kauno „Daktarų“ grupuotę skaitytojams pasakojama apie labai artimus jos ryšius su visą pasaulį gąsdinusia sovietine žvalgybos sistema, kuri leido garsiausiai Kauno kriminalinei gaujai ilgus metus neliečiamai siautėti Lietuvoje, grobti, plėšti ir žudyti, sėti paniką ne tik tarp eilinių Lietuvos žmonių, bet ir tarp pareigūnų, ilgus metus sekusių karščiausiais gaujos narių pėdsakais.

„Net ir praėjus daugiau nei trims dešimtims metų po gaujos susikūrimo, 2009-ųjų rudenį patį Henriką Daktarą sekę ir vėliau iš Bulgarijos su legendiniu „Spartan“ lėktuvu į Lietuvą pargabenę pareigūnai buvo šokiruoti antikontržvalgybinių priemonių, kurias naudojo H. Daktaro artimiausios aplinkos žmonės: vaikai, žmona ir kiti. Savisaugos būdai, gelbėję vieną garsiausių Lietuvos nusikaltėlių, įmanomi tik pasitelkus specialiųjų tarnybų apmokymus. Tuo įsitikinę gaują sekę ir su ja kovoję mūsų šalies pareigūnai“, – sako knygos autorius.

Naujajame knygos leidime pasiremta ilgus metus tylėjusių KGB aukštų karininkų, milicijos pareigūnų bei iki šiol nerastų „Daktarų“ klano vyrų artimųjų atvirais pokalbiais, iki šiol niekur neskelbta dokumentine ir archyvine medžiaga, specialiųjų tyrimų metu surinktais kriminaliniais duomenimis.

„Šie pasakojimai atskleidžia kur kas baisesnį veidą nusikaltėlio, vykdžiusio ne tik žiauriausius nusikaltimus, bet galbūt ir galingiausių asmenų pavestus užsakymus, apie kuriuos pavyko sužinoti po daugiau nei metų tyrimų, nagrinėjant visą „Daktarų“ istoriją“, – sako D. Dargis.

Šeštasis knygos apie „Daktarų“ mafiją leidimas – simbolinis. Autorius pradėjo jį rengti prieš metus, sužinojęs naujų aplinkybių apie KGB bendradarbiavimą su garsiąja Kauno gauja. Knyga išleidžiama praėjus dešimčiai metų po H. Daktaro sulaikymo Bulgarijoje bei pargabenimo į Lietuvą.

Kriminalinė pasaka

69-erių A.N. tą penktadienio vakarą buvo atvežtas nežinomo automobilio į Kauno klinikas peršauta koja.

"Šautinė blauzdikaulio žaizda ir skeveldrinis šeivikaulio lūžis", – konstatavo medikai, išleisdami sužeistąjį gydytis ambulatoriškai.

Jo pasakojimas apie tai, kas esą atsitiko, nukėlė į ginkluotų gaujų siautėjimo Kaune laikus.

Į Klinikas atskubėjusiems medikų iškviestiems pareigūnams A.N. teigė esą tą vakarą, apie 21 val. ėjęs po pasivaikščiojimo prie Nemuno į savo namus Mažąja gatve. Ir, staiga pajutęs skausmą kairėje kojoje, pamanęs, kad ant kažko nesėkmingai užlipo. Tačiau, skausmo plotas vis plėtėsi – nuo kulno perėjo į blauzdą. Galiausiai pajuto ir kažką bate. Šis buvo pilnas kraujo.

A.N. teigimu, jis nesutriko ir užveržė koją batų raišteliu. Ir nors iki namų buvo ranka paduot, puolė stabdyti pro šalį važiavusį automobilį. Šio vairuotojas taip pat kaip tyčia buvo be galo geros širdies ir nuvežė kraujuojantį nepažįstamąjį tiesiai į Klinikas.

Pažįstamas braižas

A.N. teigė minėto geradario, nebijojusio, kad sužeistasis iškruvins jo automobilį, anketinių duomenų nepaklausęs. Neįsidėmėjęs net jo automobilio modelio.

Toliau – dar gražiau: A.N. pareigūnams pareiškė niekam pretenzijų dėl to, kas įvyko, neturintis. Kaip ir jokių priešų. O, kad buvo peršautas, supratęs ne iš karto, nes negirdėjo jokio šūvio.

Nepaisant to, Kauno policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl jo sveikatos sutrikdymo.

Tarp galimų versijų – ir kad A.N. netyčia galėjo susižaloti pats. Pavyzdžiui, neteisėtai laikomu ginklu, dėl ko ir prireikė šios istorijos.

Ar A.N. tą vakarą buvo blaivus, neaišku.

Nepranešama policijos suvestinėse ir apie jo nupasakotoje įvykio vietoje rastą arba medikų iš kojos išimtą su sužalojimu susijusį svetimkūnį.

Iškalbingas šleifas

Prisidėjo prie kriminalinio Kauno įvaizdžio kūrimo H.Daktaro jaunystės laikų draugas A.N. ir prieš keliolika metų, kai bendromis Vokietijos, Belgijos bei Kauno teisėsaugininkų pastangomis buvo demaskuota dalyje Europos šeimininkavusi automobilių vagių gauja.

Tarp jos vadeivų buvo ir A.N.

Šios gaujos demaskavimui minėtoms jungtinėms kelių valstybių teisėsaugininkų pajėgoms prireikė net šešerių metų.

Jos vadeivos buvo teisiami dėl 1 825 prabangių automobilių su gamyklinėmis signalizacijomis, kurių bendra vertė – 40 mln. eurų, vagysčių Vokietijoje (daugiausiai – Berlyne) ir ardomi netoli Vokietijos ir Belgijos pasienio esančio šios miesto Lježo apylinkėse esančiuose angaruose, o paskui jų dalys krovininiais automobiliais gabentos į Lietuvą ir pardavinėtos čia naudotų automobilių dalių laužynuose.

Lietuvos "ambasadoriai"

Viena iš minėtos teisėsaugininkų sėkmės priežasčių buvo vieno gaujos nario sutikimas bendradarbiauti su Belgijos teisėsauga, už ką jam buvo skirta tik lygtinė įkalinimo bausmė.

Bylos duomenimis, šiam buvusiam sėbrui susidorojimu grasinusiam A.N. 2008-ųjų vasarį Belgijos Lježo teismas skyrė aštuonerių metų laisvės atėmimą ir 300 tūkst. eurų baudą.

Iki 1990-ųjų šis H.Daktaro jaunystės bendražygis jau buvo teistas penkis kartus.

Apie jo bei kitų dviejų minėtos automobilių vagių gaujos vadeivų, taip pat priskiriamų Daktarų veteranams, seniau vadintiems "marksiukais" (dėl pagrindinės senosios Vilijampolės gatvės – Raudondvario plento, sovietiniais laikais turėjusio Karlo Markso prospekto pavadinimą), teismą tada rašė ir nacionalinis Belgijos dienraštis.

O vietinė televizija net sukūrė dokumentinį filmą apie tuometį Kauną. Jį reprezentavo automobilių turgus, naudotomis detalėmis prekiaujantys laužynai, Henrikas Daktaras, savo pilaitės Užliedžiuose kieme lesinantis balandžius, prie netuščio stalo susėdusi jo šeimyna.

Kaip antradienį pranešė Kauno apygardos teismas, nuspręsta atmesti R. Zavecko skundą ir palikti galioti sausio 11 dienos nutartį. Ja atsisakyta patvirtinti lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimą taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą.

R. Zavecko įkalinimo laikas baigsis 2021 metais, bet lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija nutarė taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą neatlikus daugiau kaip 2 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmės.

Tačiau Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmai šį komisijos nutarimą patvirtinti atsisakė.

Teismo nuomone, kadangi nuteistasis laisvės atėmimo bausmę atlieka už dalyvavimą nusikalstamame susivienijime, dviejų žmonių nužudymą ir kitų nusikalstamų veikų padarymą, jis turi atlikti tokią bausmę ar jos dalį, kuri būtų adekvati jo padarytos veikos sunkumui.

Teismas taip pat konstatavo, kad teigiami nuteistojo taisymosi procesai dar turi būti tęsiami pataisos namuose.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija nenustatė reikšmingų aplinkybių, dėl kurių apylinkės teismo sprendimas atsisakyti tvirtinti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos negalėtų būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas.

R. Zaveckas Klaipėdos apygardos teismo 2013 metais nuteistas 14 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme už dalyvavimą nusikalstame susivienijime, verslininko Sigito Čiapo ir jo vairuotojo Vinco Varno nužudymą ir kitų nusikaltimų padarymą.

Teismo duomenimis, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija į Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus su nutarimais patvirtinti lygtinį paleidimą su Kauno „daktarų“ grupuote siejamam R. Zaveckui kreipėsi jau ketvirtą kartą, tačiau visi nutarimai dėl lygtinio paleidimo taikymo buvo atmesti.

„Nuteistajam likusi dar pakankamai didelė neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalis – 2 metai 9 mėnesiai 19 dienų. Per trumpas paskirtos bausmės atlikimas asmeniui gali suformuoti klaidingą nuostatą dėl pernelyg švelnaus baudžiamumo už pavojingą visuomenei veiką ir gali būti viena iš prielaidų nusikalsti ateityje“, – rašoma teismo nutartyje.

Kaip pranešė teismas, R. Zaveckas Klaipėdos apygardos teismo 2013 metais nuteistas 14 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme už dalyvavimą nusikalstame susivienijime, verslininko Sigito Čiapo ir jo vairuotojo Vinco Varno nužudymą ir kitų nusikaltimų padarymą.

Kaišiadorių teismas, išnagrinėjęs pateiktą nutarimą dėl lygtinio paleidimo bei asmens bylos medžiagą, konstatavo, kad nutarimas yra nepakankamai pagrįstas, nėra tinkamai įvertinta nuteistojo asmenybės charakteristika, jo padaryto nusikaltimo pobūdis, paskirtos bausmės dydis ir elgesys bausmės atlikimo metu.

Teismas padarė išvadą, jog nors R. Zaveckas ir daro pažangą mažinant nusikalstamo elgesio riziką, tačiau ši pažanga dar nėra pakankama lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymui.

Teismo duomenimis, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisija į Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus su nutarimais patvirtinti lygtinį paleidimą su Kauno „daktarų“ grupuote siejamam  R. Zaveckui kreipėsi jau ketvirtą kartą, tačiau visi nutarimai dėl lygtinio paleidimo taikymo buvo atmesti.

Dviprasmiškai vertinamas buvęs Verslininkų sąjungos prezidentas Arvydas Stašaitis praėjusio šimtmečio paskutinio dešimtmečio pradžioje buvo laikomas vienu turtingiausių Lietuvos žmonių.

Nors daugelis šnekintų anų dienų verslininkų negalėjo prisiminti pirmojo šalies milijonieriaus vardo ir pavardės, nepriklausomos Lietuvos kapitalizmo pionieriumi jie drąsiai pripažino A.Stašaitį.

Po skandalų – į Birštoną

"Tai čia ir gyvena vienas pirmųjų Lietuvos milijonierių? – įeidamas į jaukioje vietoje esančio namo vidų paklausiau A.Stašaičio. "Taip, jei didžiausiu turtu laikysime vaizdą, kurį kasdien matau pro savo namų langus", – atsakė jis.

Už lango vaizdas – išties kerintis. Namas didelis, bet apstatytas kukliai. Nematyti neskoningos, akį rėžiančios praėjusio šimtmečio pabaigos prabangos detalių. Kieme nebuvo ir šimtus tūkstančių eurų kainuojančių limuzinų, stovėjo keli ne pirmos jaunystės automobiliai. Visa tai nė iš tolo nepriminė, kad čia būtų įsikūręs kadaise pirmuosius milijonus uždirbęs ir ne vienoje skandalingoje istorijoje pagarsėjęs šalies verslininkas.

Netoliese yra vienas jaukiausių šalies kurortų – Birštonas, į kurį savaitgaliais būriais traukia ramybės bei reabilitacijos trokštantys įvairiausio verslo atstovai.

Praeities skandalais išgarsėjęs Lietuvos verslininkas jau neabejoja, kad už Kauną ramesnis ir mažesnis Birštonas yra viena mėgstamiausių jo audringo gyvenimo užuovėjų. A.Stašaitis yra baigęs Kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas), kur studijavo irklavimo specialybę. Studijų metais jis buvo geras sportininkas ir neblogas studentas. Yra tarptautinis sporto meistras, buvęs Lietuvos irklavimo čempionas.

"Pirmąkart į Birštoną atvažiavau 1971-aisiais, kai jame buvo surengta jaunųjų irkluotojų stovykla. Būtent čia Nemune pamatęs valtis užsikrėčiau irklavimo aistra ir pradėjau studijas kūno kultūros institute. Čia prabėgo mano gražiausios jaunystės dienos, todėl ir nusprendžiau įsikurti visam likusiam gyvenimui", – teigė jis.

Riebūs kyšiai

"Kai įkūrėme pirmąsias įmones, atsidūrėme tikrose džiunglėse, – prisimena A.Stašaitis. – Įdomiausia, kad Sovietų Sąjungos komunistų partija po tam tikrų sprendimų leido tai daryti, o Lietuva draudė kooperatyvų veiklą. Bet mes nusprendėme tai apeiti, pradėjome privačią veiklą – ėmėme organizuoti šokius komjaunuoliams. Už įėjimą prašydavome dviejų ar trijų rublių. Tokios politinės organizacijos ūkinę veiklą vykdė klubai. Taigi nutarėme įsteigti jaunimo klubą "Diskas", kuris vėliau prekiavo ir pirmaisiais šalyje kompiuteriais."

Tada kai kuriuos sudėtingus klausimus nutariau spręsti mokėdamas kyšius.

Jau tais laikais iš kai kurių Kauno prokurorų A.Stašaitis sulaukdavęs replikų, kad verčiasi kone draudžiama veikla. "Tada kai kuriuos sudėtingus klausimus nutariau spręsti mokėdamas kyšius, – dabar atvirai pripažino pašnekovas. – Prasidėjus laikotarpiui, kai ėmėme žengti į naują gyvenimą, vis spręsdavau, duoti kyšį ar ne. Svarstydavau, kad jei neduosiu, gali ir pasodinti. Tad geriau pagal seną tvarką duosiu ir turėsiu ramybę."

Jis teigė, kad tais laikais tarp kooperatininkų buvo dalijami išties dideli kyšiai, suma svyruodavo nuo 12 iki 20 tūkst. rublių.

A.Stašaitis sako, kad žvelgiant į šių dienų verslo ir politikos situaciją akivaizdu, kad sovietinių laikų veiklos modeliai nėra išnykę. "Tad negalima sakyti, kad pasikeitė laikai, – pastebėjo jis. – Tačiau tuo metu buvo pats įdomumas, keitėsi daugelio mintys, požiūris. Vieni keitėsi, galvojo, o kiti išvis nesikeitė. Vieni turėjo galią, kiti – ne. Kai kurie pasikeitė greitai, bet jokios galios neturėjo. Tie, kurie buvo stambių institutų ar gamyklų direktoriai ir kartu kadriniai saugumo karininkai, jie turėjo išskirtinę jėgą, jų paprastai nepavykdavo pastumdyti."

Kontrabandiniai kompiuteriai

Šiandien vienas pirmųjų šalies turtuolių drąsiai pripažįsta, kad pirmieji jo uždirbti milijonai atsirado iš prekybos kompiuteriais.

"Sovietų Sąjungos laikais pinigai labai aiškiai būdavo sudėti į lentynėles, – dėstė A.Stašaitis. – Buvo įsteigtas naujų technologijų diegimo skyrius. Finansavimą gaudavo įmonės, kurios dirbo su kosmosu susijusioje srityje, o kosmosas – tai pažangiausios technologijos. Kaune tada veikė Tekstilės institutas, kuris kosmonautams kurdavo specialią aprangą. Daugeliui mąstančių ir į priekį žvelgiančių žmonių buvo aišku, kad kompiuteriai – žmonijos ateitis. Įvairioms su mokslu susijusioms įmonėms ėmiau pardavinėti kompiuterius. Pirmąjį kompiuterį pardaviau už 70 tūkst. JAV dolerių. Tada buvo geležinės užtvaros tarp šalių, pasienio, muitinių tarnybų, nebuvo tokios bankų sistemos, taigi teko sugalvoti, kaip nutiesti kompiuterių atgabenimo kelią."

1988 m. A.Stašaitis jais prekiavo visoje Sovietų Sąjungoje, nuo Vladivostoko iki Lietuvos.

Tačiau Lietuvoje veikusiems pirmiesiems kooperatyvams buvo uždrausta prekiauti kompiuteriais, nors visoje Sovietų Sąjungoje prekyba jais buvo leidžiama.

Jis prisimena šiandien tragikomiškai skambančią situaciją, kai 1989 m. buvęs aukštas to meto sovietinės Lietuvos KGB veikėjas, vėliau tapęs ir vidaus reikalų ministru, A.Stašaičiui už kompiuterių gabenimą buvo iškėlęs baudžiamąją bylą – dėl valstybinio turto grobstymo stambiu mastu. Tada už tokį prasižengimą grėsė išskirtinė bausmė – sušaudymas.

"Byla atsirado dėl brangiai parduodamo kompiuterio, – prisimindamas pirmą rimtą akistatą su teisėsaugininkais pasakojo A.Stašaitis. – Gal kokius pusantrų metų dėl tos bylos tampiausi. Šioje byloje liudytojai buvo ir Algirdas Brazauskas, ir Kazimiera Prunskienė. Tačiau ši byla teismo taip ir nepasiekė."

Kadangi kompiuterių poreikis augo kiekvieną dieną, didėjo ir užsakymų skaičius. Norinčiųjų įsigyti kompiuterį gretos taip pagausėjo, kad A.Stašaitis juos pradėjo gabenti lėktuvais.

Pašnekovas neslepia, kad būtent prekyba kompiuteriais tokiomis džiunglių taisyklėmis jam ir padėjo susikrauti pirmąjį milijoną.

Subtilių reikalų tvarkytojai

Vien tik kompiuterių gabenimo ir iš to uždirbtų pasakiškų pinigų A.Stašaičiui neužteko. Jis norėjo iš esmės keisti ekonomikos sistemą bundančioje Lietuvoje. Vyras su keliais draugais 1990 m. nutarė įkurti pirmąją šalyje kooperatyvų pirmininkų ir buhalterių mokyklą.

Kaune, Kęstučio gatvėje, veiklą pradėjusioje mokykloje vienai grupei paskaitos vykdavo dvi savaites. Kadangi niekas neturėjo supratimo apie mokesčių sistemą, jos pagrindus, skaityti paskaitų buvo kviečiami su mokesčiais, finansais susijusių to meto institucijų viršininkai, muitininkai, partiniai veikėjai.

Netrukus kalbos apie šią mokyklą ėmė plačiai sklisti visoje Lietuvoje. Į paskaitas atvykdavo ir pirmųjų rimtų įmonių direktoriai, savininkai iš kitų šalies miestų, miestelių. Po intensyvios darbo dienos vakarais į jas noriai rinkosi ir pirmieji šalies milijonieriai. Tarp šios mokyklos auklėtinių buvo ir vėliau plačiai bei skandalingai pagarsėję kauniečiai Gintaras Petrikas, Gintaras Skobas. Susipažinę su aukštais Kauno rajono partijos komiteto veikėjais apsukrūs kauniečiai sumanė ir kitokių verslų.

Natūralu, kad tokie veiklūs, nemažus pinigus iš tolo užuodę to meto verslininkai sudomino ir Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjus.

"Jau buvome gerai įsivažiavę, kai jie pamatė, kad mes neblogai sukamės, – pasakojo A.Stašaitis. – Mūsų biure pradėjo lankytis tokie veikėjai kaip Jonas Bielskis, Satas (vėlesniais metais ne vieną politiniame detektyve minėtas Saturnas Dubininkas; mano pašnekovo žodžiais, vieno tuomečio socialistinio darbo didvyrio, vieno Marijampolės kolūkio pirmininko, partinio boso Antano Sniečkaus artimo draugo nesantuokinis sūnus). Bet jie ateidavo ne atvirai reikalauti pinigų, o tarpininkauti, kai, tarkime, tarsi atsitiktinai būdavo apvagiamas mūsų kompiuterių sandėlis. Jie sakydavo: "Arvydai, girdėjome, kad tave apvogė, ar nori, kad surastume daiktus?" Esu naudojęsis jų paslaugomis, bet kartais pasiųsdavau ant trijų raidžių. Kam jiems reikėjo mus plėšti ar reketuoti, kai jie iš tarpininkavimo uždirbdavo gana neblogas sumas? Derėdavausi su jais ir dėl tarpininkavimo mokesčio. Mūsų pranašumas buvo tas, kad jie ėjo iš paskos. Bet manau, kad jiems klestėti tuometės specialiosios tarnybos sudarė kuo puikiausias sąlygas."

Pašnekesiai su V.Landsbergiu

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje vadinamieji naujieji Lietuvos turtuoliai maudėsi prabangoje, demonstravo turtus, kad įrodytų sau ir kitiems priklausą elitui. Pasak draugų ir priešų, A.Stašaitis tada nesivaikė ypač didelės prabangos.

Kai tapo Lietuvos verslininkų sąjungos prezidentu, jam atsivėrė valdžios ir daugelio kitų rimčiausių to meto organizacijų kabinetų durys. Tais metais A.Stašaičiui keletą sykių teko bendrauti su profesoriumi Vytautu Landsbergiu.

Kartą jie susitiko legendinėje profesoriaus tėvo vasaros rezidencijoje šalia Kauno, Kačerginės gyvenvietėje, J.Biliūno gatvėje.

"Pamenu, vizito Kačerginėje metu dar gyvas buvo ir V.Landsbergio tėvas, – prisimena įsimintinus susitikimus A.Stašaitis. – Nepaisant visuomenės nuomonių, V.Landsbergio smegenys visada gerai dirbo. Įdomiausia, kad į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę jis pateko per mano pusbrolį Egidijų Mažvydą. Pasakojama, kad kai jie kūrė grupę, Vilniaus mokslininkų namuose V.Landsbergis sėdėjo kukliai sulinkęs, bet Egidijus kitus narius įkalbėjo sakydamas: "Landsbergį reikia įtraukti. Juk jam nepatogu ten eiti, niekas į jį nereaguoja. Todėl kartą atsistojau, sušukau jo pavardę, ir nuo tada visi jį pamatė."

Būtent tada prasidėjo ir vėliau plačiai nuskambėjusios istorijos su pinigų skolinimu.

A.Stašaitis drauge su Adomu Balsiu, pasidalinę po 50 proc. akcijų, įkūrė Žemės banką. "Laimė, šis bankas nebankrutavo. Mes niekam nelikome skolingi, bet jį likvidavo, kai ne savo noru buvau pasitraukęs nuo visų svarbiausių reikalų", – prisimindamas banko istoriją kalbėjo A.Stašaitis.

Kiek kitomis spalvomis to meto įvykius knygoje prisimena tuometis žurnalistinių tyrimų televizijos laidos "Krantas" autorius, dabartinis Seimo narys Vytautas Matulevičius: "Kai susikūrė Liberalų sąjunga, filmuodavau intelektualus, kurie aktyviai rėmė liberalias idėjas. Jiems artimas buvęs A.Stašaitis, dalyvavęs verslininkų suvažiavime, garsus šalies filosofas Arvydas Šliogeris. Bet buvo ir tokių, kurie, atidavę savo pinigus A.Stašaičiui, tragiškai baigė. Geriausias to pavyzdys – vienas stambesnių to meto Marijampolės verslininkų Raimondas Kazla, kuris irgi atidavė pinigus A.Stašaičiui. Jam tada priklausė vienas pirmųjų viešbučių, prekybos centrų "Mokolai". Tačiau vieną dieną R.Kazla, supratęs, kad atsidūrė prie bankroto slenksčio, aplankė tėvo kapą ir nusišovė."

A.Stašaitis, kalbėdamas apie R.Kazlą, teigė, kad šis asmuo buvęs jo neblogas bičiulis. "Jis buvo mūsų Kapitalistų klubo narys. Puikiai su juo sutarėme. Labai skaudžiai išgyvenau žinią apie jo pasitraukimą iš gyvenimo. Galima tik įsivaizduoti, kas tokie ir kokius turi pateikti argumentus tokiems stipriems vyrams, kad nuspręstų nusišauti", – sakė A.Stašaitis.

Nors sklando nemažai istorijų, kad A.Stašaitis galėjo išvilioti milijonines sumas iš patiklių žmonių, vyras teigia, kad paskutinio dešimtmečio pradžioje jis pats buvęs apšvarintas vidury dienos, kai iš jo asmeninės įmonės sąskaitų trijuose bankuose dingo net 7 mln. JAV dolerių.

"Tada bankai, kuriuose buvo mano pinigai, buvo valstybiniai. Ir tie veikėjai grynai kagėbistiniais metodais iššlavė mūsų įmonei priklausiusius milijonus dolerių. Tada buvo atliktas pavedimas Gintarui Pluščiauskui (vienas pirmųjų nepriklausomoje Lietuvoje stambų verslą vykdžiusių asmenų, kuris 1994 m. paslaptingomis aplinkybėmis rastas nušautas savo namuose Vokietijos mieste Hamburge). Jie buvo suinteresuoti, kad niekas iki jų neprisikapstytų. Bet kai pakėliau triukšmą, buvo pradėti regzti planai, kaip greičiau mane izoliuoti nuo visuomenės", – kalbėjo A.Stašaitis.

Akistatos su Daktarais

Laukiniais 1990-aisiais Lietuvoje siautėjusios nusikalstamos grupuotės šliedavosi prie garsių verslininkų, tiksliau be skrupulų reikalavo, kad šie jiems mokėtų duokles. Vieša paslaptis, kad mokėjo daugelis šalies verslininkų. Tačiau šia tema šnekintas A.Stašaitis ne kartą kategoriškai atmetė visas versijas, kad yra mokėjęs banditams. Jis sakė, kad nė trupučio nesitaikstydavęs, o į strielkas (nusikaltėlių suorganizuotas sueigas atokesnėse miesto vietose) dažniausiai atvažiuodavęs visiškai vienas.

Pamenu, vyrukai iš bandos mane pasikvietė į pirtelę Lampėdžiuose.

"Pamenu, vyrukai iš bandos mane pasikvietė į pirtelę Lampėdžiuose, – prisimindamas seno rusiško gangsterinio kino filmo siužetui prilygstančią situaciją kalbėjo A.Stašaitis. – Vos tik įėjęs buvau kruopščiai patikrintas, buvo išverstos visos kišenės. Manau, jie tikėjosi surasti ginklą arba įrašymo įrenginius. Susitikime dalyvavo Daktarų gaujos lyderiai – Henrikas Daktaras, Egidijus Abarius ir Sigitas Čiapas (vienas iš didžiausių to meto verslininkų, kuris 1996-ųjų balandį Daktarų gaujos vyrų užsakymu sušaudytas prie namų Sargėnuose). Kažkuris iš jų pradėjo varyti ant G.Skobo. H.Daktaro tiesiai paklausiau: "Henrikai, kokia problema? Ir ką pas tave veikia Čiapas? Jis bandos narys ar verslininkas?" Tada jie rimtai šoko į akis. Tik vėliau supratau, kad jie patys įrašinėjo pašnekesį su manimi ir ketino išgirsti jiems naudingos informacijos. Tačiau savo įžūliu elgesiu sumaišiau jų iš anksto paruoštas kortas. Kam jiems reikėjo tokios provokacijos? Manau, jiems už nugaros gudriai veikė asmenys iš specialiųjų tarnybų."

Šis pokalbis ilgai neužtruko, A.Stašaitis sako drąsiai pakilęs nuo stalo ir išvažiavęs savo "Mersedesu" iš tuomečių ryškiausių banditų pamėgtos Kauno užeigos.

Praėjus kuriam laikui, po 1993-iųjų spalį visą Lietuvą sukrėtusių garsiųjų žudynių "Vilijos" restorane, kai nuo samdomų žudikų kulkų krito net penki H.Daktaro aplinkai priskirti vyrai, A.Stašaitis sulaukė vadinamosios Vileikos bosų su H.Daktaru priešakyje vizito.

Anot A.Stašaičio, žurnalistai savo straipsniuose skelbė versijas, kad esą verslininkai nutarė, jog užteks bijoti ir klauptis prieš mafiją, tad nusprendė atkeršyti Daktarams.

"Kadangi buvau Verslininkų sąjungos prezidentas, jie kreipėsi tiesiai į mane, – pasakojo A.Stašaitis. – Jų paklausiau: "Vyrai, ar sugebate mąstyti logiškai? Ar kada nors susikirto mano ir jūsų keliai? Ar vykstant privatizavimui kurį nors iš jūsų esu išdavęs ar kitaip pridavęs? Negi manote, kad esu išprotėjęs, neturiu ką veikti, tad organizuoju šaudymus ir sprogdinimus?" Tai išgirdę jie rimtai pamąstė, o galiausiai atsiprašė. Bet aš juos puikiai suprantu, nes po tokio straipsnio pasirodymo, manau, ir pats būčiau lėkęs aiškintis aplinkybių. Gerai, kad tada jie nepradėjo šaudyti, o atvyko pasišnekučiuoti."

Lukiškių rekordininkas

Tačiau sėkmingai susitvarkęs su tuo metu šalyje klestėjusiais nusikaltėliais A.Stašaitis nepajėgė laimėti kovos prieš aukščiausius šalies vadovus bei teisėsaugininkus.

"Kaip jau minėjau, iš įmonės sąskaitų trijuose skirtinguose bankuose buvo nurašyta per 7 mln. dolerių. 1992-ųjų sausį viešai per žiniasklaidą pareiškiau, kad atsisakau mokėti mokesčius vagims, ir reikalavau, kad sugrąžintų pinigus. Visuomenei buvo skelbiama, kad neva raginu visus verslininkus nemokėti mokesčių valstybei. Bet verslo susibūrimuose ne kartą svarstėme šį mano sprendimą. Daugelis mane palaikė, nes jiems aiškinau, kad kovoju dėl nuosavos įmonės veiklos nutraukimo ir pradingusių milijoninių sumų. Neabejoju, kad būtent dėl to sulaukiau valdininkų nemalonės. Buvo iškelta byla, kad esą sukčiauju ir nemoku mokesčių, o galiausiai man skyrė pusšeštų metų kalėjimo", – savo nesantaiką su tuomete šalies valdžia prisimena pašnekovas.

1994 m. lapkritį A.Stašaitis buvo parskraidintas iš Maskvos ir iškart uždarytas Lukiškių kalėjime.

2000-ųjų vasario 8 dieną Vilniaus apygardos teismas atsisakė pratęsti kauniečio suėmimo terminą ir praėjus devynioms dienoms, vasario 17-ąją, jį paleido, o baudžiamoji byla buvo perduota papildomam tyrimui.

2001 m. dėl neteisėto suėmimo trukmės jis tapo pirmuoju lietuviu, kuris kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre ir iš Lietuvos prisiteisė 108 tūkst. litų moralinės žalos.

"Man visiškai nebuvo svarbi ta kompensacija. Prie šių pinigų net neprisiliečiau. Teisingumo ministerijai nurodžiau, kad šią sumą pervestų Lietuvos invalidų draugijai, – sakė A.Stašaitis. – Per visą neteisėto kalinimo laikotarpį jie padarė kur kas didesnę žalą – sunaikino mano verslus, o šie nuostoliai siekia milijardus."

Sveikata svarbiau už milijonus

Per A.Stašaičio ir jo bičiulių rankas kadaise perėjo milijoninės, o kai kada ir milijardinės sumos, tad pasiteiravau, ką išvis pinigai reiškia tokiam žmogui kaip jis, patyrusiam ir didelių pakilimų, ir nemažų nuosmukių.

A.Stašaitis konkrečiai apie pinigus neatsakė, bet pateikė išties unikalų pavyzdį, kurį prieš pat mūsų susitikimą parsivežė iš kelionės į Daniją.

"Kopenhagos centre gyvenau daugiaaukščiame viešbutyje. Vieną rytą pažvelgęs pro langą pamačiau apačioje esantį didžiulį prospektą, kuriame knibždėjo įvairiausios transporto priemonės, – pasakojo jis. – Didžiuliame sraute dviračiais važiavo ir seneliai, ir studentai, ir vaikai. Greta vilkosi didelė lėtai slenkančių aukščiausio lygio limuzinų kolona. Įprastas rytinis pikas. Automobilis šiais laikais tokia priemonė, kad kiekvienas ją gali turėti. Bet toje šalyje žmonės gerai suvokia, kad tuo dviračiu jie ne tik nuvažiuos, kur reikia, bet ir savo sveikatą pasitvarkys. Juk žmogaus tokia prigimtis, kad reikia nuolat judėti. Civilizacija labai greitai keičiasi, o fiziologija – gana lėtai. Tokių šalių kaip Danijos ir Olandijos gyventojai tai puikiai suvokia. Štai ir atsakymas, kas tokiais atvejais yra laimingesnis, – kas sieloje turtingesnis."

Prieš keletą metų A.Stašaitis teismuose buvo kaltinamas Lietuvos invalidų sporto draugijai priklausančių 3,9 mln. eurų iššvaistymu. Tačiau 2016 m. lapkritį Apeliacinis teismas paskelbė, kad kiek anksčiau priimtas Kauno apygardos teismo nuosprendis panaikinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prieš tai A.Stašaičiui netgi buvo skirta reali 2 metų nelaisvės bausmė. Galiausiai jis ir dar vienas asmuo buvo išteisinti.

Tarp populiariausių

Lietuvos skaitomiausių knygų sąrašuose esančiame rašytojo Dailiaus Dargio knygos "13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių" papildyme – dar daugiau "juodųjų" šalies verslo paslapčių iš pačių garsiausių šalies verslininkų ir visuomenės veikėjų lūpų. Nuo politinės korupcijos ištakų iki milijoninių sandorių Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, itin palankių verslo elitui, bet ne pačiai valstybei.

Čia skelbiama ne tik apie paslaptingas, Lietuvą sudrebinusias žymiausių verslininkų bylas, neribotą apetitą pinigams, bet ir daug naujų, intriguojančių faktų, kuriuos pateikė Violeta Gureckienė, Antano Gureckio, garsaus bendrovės "Mitnija" įkūrėjo, privesto prie savižudybės, našlė, ir buvęs Vilniaus prokuratūros vadovas, kadaise tyręs D.Mockaus verslo partnerio Arvydo Grigo nunuodijimo bylą. Artėjant Lietuvos prezidento, Europos parlamento ir savivaldybių rinkimams, šis rašytojo D.Dargio tyrimas ragina sutelkti dėmesį į lietuviškojo "kortų namelio" užkulisius.

Nors skandalinga knyga sparčiai nyksta iš "Pegaso" bei "Vagos" knygynų lentynų, ją vis dar galima surasti ir internetinėje prekyboje: www.dailiausknygos.lt.

Apie žalą – po 5 metų

Kai 2013 m. Klaipėdos apygardos teismas paskelbė nuosprendį Henrikui Daktarui ir jo suburtos grupuotės nariams, kai kurių nukentėjusiųjų turtinės žalos klausimas nebuvo išspręstas.

Nuosprendyje pasisakyta, kad dėl šių ieškinių turėtų būti bylinėjamasi civilinio proceso tvarka.

Byla dar ilgą laiką keliavo per aukštesnės instancijos teismus ir tik maždaug prieš pusmetį, kai buvo paskelbtas neskundžiamas sprendimas, civilinių ieškinių klausimo reikalo sprendimo ėmėsi Klaipėdos apygardos teismas.

Vakar aiškintasi, kaip pasielgti su artimųjų ieškiniais, pareikštais dėl žalos, atsiradusios nužudžius S.Čiapą ir jo vairuotoją V.Varną.

2011–2012 m. vykusio proceso metu, kai buvo teisiami gaujos nariai, garbaus amžiaus S.Čiapo motina į Klaipėdą neatvažiavo.

Praėjusių metų pabaigoje ji mirė.

Teismas susisiekė su notaru, tvarkiusiu paveldėjimą, sužinota, kad turtą ir prievoles paveldėjo moters anūkas, tačiau jis į teismo raštus neatsakė. Tad Marijos Čiapienės civilinis ieškinys nebuvo nagrinėjamas.

Nužudyto verslininko našlė teisme ieškinio atsisakė.

S.Čiapo vairuotojo našlės Almos Varnienės naudai buvo priteista beveik 45 tūkst. eurų neturtinės žalos. Moteris spaudai yra prasitarusi, kad antstoliams nepavyksta įvykdyti teismo sprendimo.

Kas sumokėjo už antkapį?

A.Varnienė norėtų, kad jai būtų atlyginta ir turtinė žala. Todėl moteris atvyko į Klaipėdą ir dalyvavo teismo posėdyje. Ji norėtų, kad iš kaltais pripažintų asmenų jai būtų priteista nemenka suma eurų.

Atsakovais byloje įvardijami Rolandas Zaveckas, Rimvydas Žilinskas, Vidmantas Gudzinskas, Egidijus Abarius, mat jie pripažinti kaltais dėl S.Čiapo ir V.Varno nužudymo.

H.Daktaras Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu dėl šio epizodo išteisintas.

Abu nužudytieji palaidoti bendrame, prabangiai sutvarkytame kape šalia Kauno esančiose Karmėlavos kapinėse.

Prieš penkerius metus liudydama teisme verslininko sutuoktinė Jolanta Čiapienė minėjo, kad kapavietė sutvarkyta ir paminklas pastatytas jos pinigais.

Tačiau A.Varnienė savo ieškinyje taip pat nurodė vyro laidojimo ir kapo tvarkymo išlaidas.

Prieš penkerius metus neturtinę žalą įvertinusi 4 mln. litų teisme moteris svarstė: "Nežinau, kaip pinigais įvertinti žmogaus gyvybę."

Tada A.Varnienė buvo paskaičiavusi, kiek pajamų šeima neteko dėl vyro žūties, kiek kainavo laidotuvės ir paminklas.

Turtinė šeimai padaryta žala 2013 m. įvertinta 450 tūkst. litų.

Įrodymai neišliko

A.Varnienė turėjo pateikti įrodymus, patyrusi išlaidų, kurių atlyginimo reikalauja, tačiau nagrinėjant baudžiamąją bylą pakankamai nuostolius įrodančių dokumentų nebuvo gauta. Būtent todėl turtinės žalos klausimo sprendimas buvo paliktas nenagrinėtas.

Dabar, praėjus penkeriems metams po Klaipėdos apygardos paskelbto nuosprendžio, nagrinėjant civilinio ieškinio klausimą, A.Varnienė pateikė du dokumentus.

Vienas jų byloja apie paminklo abiem nužudytiems vyrams vertę. Ekspertizė buvo atlikta neseniai, iš anų laikų jokių kvitų bei sąskaitų neišliko.

Kitas dokumentas – Kauno miesto archyvo išrašas iš "Agoros" dokumentų. Jis įrodo, kad V.Varnas tikrai oficialiai dirbo ir gaudavo algą.

Moteris tikino, kad jai nereikia milijonų, ji tik norėtų, kad vyro žudikai, net ir išėję į laisvę, turėtų didelę finansinę prievolę, kuri neleistų pamiršti piktadarybės.

Neturtinės žalos atlyginimas moters sąskaitą pamažu pasiekia, tačiau per mėnesį ji pasakojo gaunanti vos porą dešimčių eurų.

Našlė užsiminė, kad atsisakytų kitų pretenzijų, bet norėtų, kad jai būtų atlyginta už negautas pajamas bei vaikų mokslinimą. Moteris sunkiai dirbo užsienyje, kad išleistų vaikus į mokslą.

Po nusikaltimo neturėjome vilties, kad kaltieji bus teisiami.

"Apie laidojimo išlaidas viską žinojo Marija Čiapienė, nes būtent jos pinigais viskas buvo apmokėta. Tik vėliau ji savo įmonės akcijas perdavė nužudyto sūnaus našlei. Kai Darbo inspekcija kreipėsi į J.Čiapienę dokumentų, kurie patvirtintų, kad mano vyras žuvo darbe, jie buvo išvaryti. Dabar surasti bet kokius dokumentus labai sunku. Po nusikaltimo neturėjome vilties, kad kaltieji bus teisiami, o kai tai įvyko, buvo jau per vėlu", – vakar teisme kalbėjo A.Varnienė.

Kai žuvo vyras, ji turėjo nepilnametį sūnų ir studentę dukrą. Sutuoktinis uždirbdavo iki 2 tūkst. litų per mėnesį, o jo netekus šeimos gyvenimas visiškai pasikeitė.

Teisme liejosi ašaros

Dar 2011 m., nagrinėjant Daktarų gaujos kaltės klausimą, apie vyro netektį pasakojusi verslininko vairuotojo V.Varno našlė Klaipėdos apygardos teisme neslėpė, kad jos kasdienybė apsivertė aukštyn kojomis.

Nuo vyro žūties buvo praėję 15 metų, bet A.Varnienė jaudinosi ir nesutramdė ašarų.

"Viskas iš naujo atgyja: tie vaizdai ir skausmas. Mano vyras tiesiog dirbo savo darbą ir žuvo dirbdamas. Kai mano darbdaviai sužinodavo, kad vyras nušautas, aš turėdavau išnykti. Po to viena auginau vaikus. Iš valstybės neprašiau jokių pašalpų ar kompensacijų. Mes vis dar vargstame, o jie ir dabar nevargsta", – liejo nuoskaudą A.Varnienė.

Moteris prisiminė, kad prieš lemtinguosius įvykius sutuoktinis buvo susirūpinęs ir minėjo, kad darbdavys S.Čiapas ragino išeiti iš darbo, nes gali blogai baigtis.

Tačiau V.Varnas nenorėjo palikti verslininko sunkiu metu.

Daugiau detalių apie S.Čiapą slėgusią įtampą moteris iš sutuoktinio neišgirdo.

Tyrėjai nustatė, kad į S.Čiapą buvo paleisti 55 šūviai, pataikė 44 kulkos. Jis žuvo iškart. Tą pačią dieną vairuotojas V.Varnas mirė operuojamas Kauno klinikose.

Ant užpakalinės mašinos sėdynės buvusi S.Čiapo sutuoktinė J.Čiapienė buvo lengvai sužalota, jai kulka tik nubrozdino veidą.

Ketino žudyti Maskvoje

Nors tiksliai taip ir nebuvo įvardyta, už ką S.Čiapas sulaukė gaujos narių mirties nuosprendžio, esama nuomonės, esą verslininkas buvo nužudytas už tai, kad nutraukė verslo ryšius su H.Daktaru.

Prieš vadeivą liudiję buvę gaujos nariai pareigūnams vėliau papasakojo, kad pradžioje planuota verslininką nušauti Maskvoje.

Įvyko kažkoks nesusikalbėjimas su samdomais žudikais, ir planas pasikeitė, suplanuota žmogžudystė prie verslininko namų Kaune, Sargėnuose.

Gauti duomenys, kad užduotį vykdė Baltarusijos nusikalstamo pasaulio atstovas Aleksandras Solomka ir dar du asmenys. Teigta, kad jie tai padarė už 50 tūkst. JAV dolerių.

A.Solomka dar iki teismo mirė.

Nors su S.Čiapo ir V.Varno nužudymu bei verslininko žmonos sužalojimu yra susiję ne vienas Daktarų gaujos narys, teisiami buvo ne visi – daliai jų bylos buvo nutrauktos dėl mirties bei suėjus senačiai.

Įtarimai dėl mirties panaikinti Alvydui Viktorui Laurinavičiui, Vidmantui Siaurusevičiui, Iliodorui Popovui, Žymantui Janiseliui.

Sukurpė detalų planą

Pareigūnai išsiaiškino, kad, veikdami pagal iš anksto numatytą planą, gaujos nariai Marijampolės automobilių turguje nupirko "Volkswagen Golf", pasirūpino svetimais valstybiniais numeriais, mobiliojo ryšio telefono kortelėmis ir išsinuomojo patalpas priešais S.Čiapo namus.

Keli nusikaltėliai sekė verslininką, taip sužinota, kada jis išvažiuoja iš namų, kada grįžta. Smogikai turėjo du kalašnikovus ir dvi rankines granatas.

A.Solomka atvažiavo su dviem bendrininkais, kurių pavardžių nepavyko nustatyti.

1996-ųjų balandžio 5-osios ryte, 8.10 val., kai S.Čiapas, jo žmona ir V.Varnas automobiliu BMW 535 išvažiavo iš verslininko namo kiemo ir trumpam sustojo, kad V.Varnas uždarytų vartus, į juos buvo paleista kulkų kruša.

Po nusikaltimo visi įkalčiai ir pėdsakai buvo naikinami taip pat pagal iš anksto parengtą planą. Tik ginklai numesti viešoje vietoje, mat Kaunas buvo pilnas policijos, tad ginklus nešęs I.Popovas išsigando ir juos išmetė.

Auka teismo nesulaukė

„Savo kaltę pripažįstu tik iš dalies – dalyvavau tame nusikaltime, kadangi nebuvau įsigilinęs į visas aplinkybes“, – taip prasidėjo kelias minutes trukusi jau du kartus teisto L.Brusoko išpažintis apie 2005-ųjų pavasarį Kauną sukrėtusį sprogimą, kurią jis skaitė iš pasirašyto popieriaus lapo.

„Kauno diena“ rašė, kad tą 2005-ųjų balandžio 27-osios naktį, apie 2.40 val., į vieną Islandijos plento dviaukštį, kuriame vos prieš metus buvo įsikūrusi verslininko Piotro Krylovo šeima, auginusi dvi mažametes dukras, buvo įmestos dvi kovinės granatos F1. Jos sprogo tame kambaryje, į kurį ne per seniausiai buvo perėjęs miegoti šeimos galva.

Nė viena granata į P.Krylovą nepataikė, tačiau išgirdęs dūžtant stiklą, jis puolė bėgti ir jau tarpduryje buvo sužalotas skeveldrų, jos pasklido po visą kūną. Kauno klinikų medikai, tąnakt skubiai operavę nelaimėlį, prisipažino negalintys išrinkti iš jo kūno visų svetimkūnių.

„Vyras gydėsi visą likusį gyvenimą. O jo mirtis susijusi su vidaus organais“, –pasakojo P.Krylovo našlė. Jos sutuoktinis mirė prieš dvejus metus, būdamas 52-ejų. Anot žmonos, taip ir neišsiaiškinęs, dėl ko buvo surengtas šis išpuolis.

Paslaptį į kapus nusinešė mama?

Teisėsaugininkams, tyrusiems šį įvykį, pavyko išeiti iš aklavietės tik pernai vasarą, kai ekspertai konstatavo, kad biologiniai pėdsakai, rasti ant granatos žiedo, aptikto išpuolio vietoje, sutampa su vienos Daktarų grupuotės „torpedos“ – 37-erių metų prieniškio L.Brusoko – DNR.

Jis buvo sulaikytas pernai liepos mėnesį, kai atvyko į Kelių policiją susimokėti baudos. Ir tai – taip pat laimingas atsitiktinumas, nes L.Brusoko planuose jau buvo Danija, į kurią jis artimiausiu metu rengėsi išvykti dirbti.    

Penktadienį atvertus Kauno apygardos teisme L.Brusoko bylą, paaiškėjo, kad velionis P.Krylovas realiausia įtariamąja, galėjusia užsakyti išpuolį prieš jį, laikė savo pirmosios žmonos motiną. Esą ši, kaip ir jos duktė, nuolat turėjo jam turtinių pretenzijų.

Tačiau po beveik dvylikos metų prieš teismą dėl šio išpuolio stojęs L.Brusokas nusikaltimo užsakovu įvardijo savo motinos, su kuria tuo metu gyveno, pažįstamą verslininką.

„Jo vardas buvo Almantas, pavardė – Kaupas. Tuo metu jam buvo virš 40 ir gyveno tai Kaune, tai Panevėžyje, tai Žiežmariuose. O pas mano motiną atvažiuodavo konsultuotis dėl savo įmonės buhalterinių reikalų, nes ji buvo puiki šios srities specialistė“, – pradėjo savo pasakojimą teisiamasis.

Vertė kaltę nežinomajam

Anot L.Brusoko, esą A.Kaupas, pas kurį jis norėjo įsidarbinti, kartą pasiteiravo, ar jis negalėtų šiam padėti.

„Supratau, kad reikės „pachuliganavoti“ – pagąsdinti. Tada buvau 26-erių kaimo vaikis“, – teigė teismo nuosprendžio už grotų laukiantis teisiamasis.

Esą jam sutikus „padėti“, buvo nurodyta nuvykti vėlai vakare prie tuometinio prekybos centro „Vitebskas“. Ten laukė asmuo, kurį jis matė pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. „Jis buvo šiek tiek vyresnis ir neturėjo jokių išskirtinių bruožų. Atsimenu tik tiek, kad buvo su kepure ir barzda“, – tęsė savo istoriją L.Brusokas.

Pasak teisiamojo, jiedu nuvykę jo automobiliu prie „Vitebsko“ apylinkėse esančio dviaukščio. Kas šiame gyvena, bendrakeleivis jam neaiškino, o jis neklausė.

„Supratau, kad čia kažkoks buitinis konfliktas – reikės tik išdaužyti langus. Bendrakeleivis teigė, kad jau apsižiūrėjo – nieko viduje nėra. Ir aš juo patikėjau. Iš pradžių jis padavė laužtuvą, kuriuo išdaužiau lango stiklą. Tuomet turbūt ir susižalojau ranką, jeigu mano DNR buvo aptiktas įvykio vietoje. Tačiau jokios granatos į namą neįmečiau, nors kartu buvęs nepažįstamasis buvo man ją įdavęs. Grąžinau skubiai šią jam, pasakęs, kad nemoku naudotis. Tada jis švystelėjo granatą per išdaužytą langą pats. Išgirdęs sprogimą, puoliau bėgti, kaip ir kartu buvęs vyrukas, tačiau į skirtingą pusę. Daugiau jo nemačiau,“ – baigė savo pasakojimą L.Brusokas.

Ieškinys – penkiaženklis

Anot P.Krylovo našlės, jos vyras dažnai eidavo miegoti į tąnakt susprogdiną kambarį dėl kaimynystėje esančios ryškios automobilių serviso reklamos.

Kada jis ten nuėjo tąnakt, ji nežino, nes jau miegojo. Pabudo nuo garso, panašaus į dujotiekio sprogimą. Puolus jo pusėn – į koridorių, pamatė kaimyninio kambario tarpduryje savo vyrą, kuris netrukus apsipylė kraujais.

Nukentėjusiosios statusą šioje byloje turinti P.Krylovo našlė pareiškė L.Brusokui beveik 39 tūkst. eurų ieškinį. Beveik 19 tūkst. – už išpuolio metu suniokotą turtą. Likusi suma – prašomas moralinis atlygis.

Anot nukentėjusiosios, jie ką tik buvo įsikūrę šiame name ir susivežę specialiai jam užsakytus baldus. Kartu su jais buvo suniokoti ir antikvariate vyro pirkti brangūs paveikslai bei medžio skulptūros. Nukentėjo ir senovinis sieninis laikrodis bei auksinis šveicariškas vyro rankinis laikrodis, kuriuos, jis, laimė, buvo deklaravęs Mokesčių inspekcijoje, nes dabar P.Krylovo našlė nežino, kaip įrodyti, kad visas šis turtas buvo jų namuose. Kaip paaiškėjo, bendrovės, kuriuose buvo užsakyti suniokoti ąžuoliniai baldai, laiko klientų duomenis tik dešimt metų, o jų įsigijimo dokumentai nukentėjo per išpuolį.

P.Krylovas buvo labai turtingas žmogus. Anot žmonos, išpuolio metu jam priklausė apie 17 proc. vienos didelės mineralinio vandens įmonės Ukrainoje akcijų, kurių vertė – per 1 mln. eurų. Be to, jis tuo metu Vilniaus rajone statė hidroelektrinę, kurios akcijų vertė taip viršijo 1 mln. eurų ir šios visos priklausė jam.   

Atsakymai - po savaitės?

Iki kito šios bylos posėdžio, numatyto dar šį mėnesį, prokuroras įpareigotas pabandyti surasti mįslingąjį A. Kaupą, kurį L.Brusokas įvardijo kaip šio nusikaltimo užsakovą.

P.Krylovo našlė teigia tokio nepažinojusi. O internetinėje erdvėje yra minimi du, pirminiais duomenimis, tokį vardą bei pavardę turintys asmenys. Panašus į teisiamojo nurodytą ir jų amžius. Tačiau vienas iš jų – prieš trejus metus miręs. O kitas dar prieš L.Brusoko bylon sugulusius įvykius buvo teistas Panevėžio apygardos teismo už stambaus masto spirito kontrabandą, neoficialiai sietą ir su didelį atgarsį turėjusiomis 1996-ųjų Kūčių vakaro žudynėmis Panevėžio „Svainijos“ parduotuvėje.

Tačiau prokuroras įsipareigojo detaliau pasidomėti ir L.Brusoko motinos, kuri, anot teisiamojo, jau mirusi, darbine veikla bei klientais, tikėdamasis rasti jos sūnaus versiją patvirtinančios ar paneigiančios informacijos ir tokiu būdu. Sprendžiant iš teisiamojo veido išraiškos, toks prokuroro ėjimas jam nelabai patiko. Kaip ir vieno iš teisėjų kolegijos nario klausimas, kodėl jis nedavė tokių parodymų ikiteisminio tyrimo metu. Tada L.Brusokas, kurį gina anksčiau prokuroru dirbęs advokatas Artūras Bauža, savo kaltės nepripažino. Atsakyti į šį klausimą teisiamasis nesugebėjo, tradiciškai bandydamas juodinti ikiteisminio tyrimo pareigūnus.

Be to, jis negalėjo paaiškinti, kodėl jo biologiniai pėdsakai aptikti ant įvykio vietoje rasto granatos žiedo, jeigu jis jo neištraukė. Ir kodėl nerasta jo bendrininko pėdsakų, jeigu ir šis, kaip ir jis, tada nemūvėjo pirštinių?

Teisme nepasirodė

Lig šiol tvarkingai į šios bylos nagrinėjimą Kauno apygardos teisme vaikščiojęs tyčiniu V.Silvestravičiaus nužudymu kaltintas A. Taškevičius trečiadienį posėdyje nepasirodė.

A.Taškevičius pagaliau turėjo duoti parodymus. Tebuvo likę apklausti vieną jo paties prašytą papildomą liudytoją. Tačiau pasirodė tik šis ir teigė, kad nežino, kas galėjo nutikti teisiamajam, nes neatsiliepė A.Taškevičius telefonu ir jam. Todėl, norint pasitikslinti teismo posėdžio laiką ir vietą, teko skambinti A.Taškevičiaus žmonai. Ši viską pasakė teisingai.

Šie minėto liudytojo žodžiai po dešimties minučių pertraukos, kuri paskelbta bandant prisiskambinti pačiam A.Taškevičiui, jau skambėjo tragikomiškai. Nes per tą laiką teisiamasis perskambino iki tol jam neprisiskambinusiai savo advokatei ir ėmė teisintis supainiojęs posėdžio datą – manęs, kad jis ne trečiadienį. Ir atvykti į jį jau negalintis, nes yra Prienuose.

Paskambino pats

Iki paskelbiant šią pertrauką teismo proceso dalyviai jau buvo spėję šį tą nuveikti. Prokuroras jau buvo pasiūlęs skirti A.Taškevičiui už neatvykimą beveik 200 eurų baudą, teigdamas, kad šį sykį dar nesiryžta prašyti jį suimti.

Prokurorui pritarė ir V.Silvestravičiaus artimiesiems, pripažintiems šioje byloje nukentėjusiais, atstovaujantis advokatas.

Tik paties teisiamojo advokatė dar prašė su nuobaudomis neskubėti – esą slidu, gal išsikrovė jos ginamojo telefonas ir pan.

Teisėjui davus papildomas 10 minučių surasti A.Taškevičių, šis esą paskambino pats.  

Sulaikytas neblaivus

Kaip jau rašyta, buvęs Daktarų nusikalstamo susivienijimo narys V.Silvestravičius, tarp sėbrų turėjęs Virgelio pravardę, kurio tyčiniu nužudymu kaltinamas A.Taškevičius, buvo rastas negyvas užpernai, lapkričio 19-osios popietę, viename remontuojamame Kauno senamiesčio name. Kniūbsčia gulinčio velionio pakaušyje, smilkinyje ir kakle žiojėjo šautinės žaizdos.

Nušautojo nuo jaunystės laikų pažįstamas A.Taškevičius buvo sulaikytas už poros valandų – savo namuose Aleksote ir neblaivus. Iki tol į policijos akiratį nepatekusiam 55-erių A.Taškevičiui buvo nustatytas beveik vidutinis girtumas – 1,46 promilės. Tačiau jis tikino, kad vartojo alkoholį jau po tragedijos.

Sulaikant įtariamąjį, buvo paimtas ne tik legaliai jo laikytas pistoletas „Makarov“, kuriuo buvo nušautas 46-erių V.Silvestravičius, bet „CZ 92“, kurį A.Taškevičius taip pat buvo įsigijęs savigynos tikslais.

Grėsė ilgi metai nelaisvės

A.Taškevičiaus versiją, kad tai buvo būtinoji gintis, sujaukė ekspertų išvados dėl nusikaltimo aplinkybių. Jų esmė – į V.Silvestravičių buvo šauta du kartus. Ir abu – į galvą.

Po šių ekspertų išvadų A.Taškevičius atsisakė ikiteisminio tyrimo pareigūnams duoti parodymus. Esą dar kartą papasakos, kaip viskas buvo, teisme.      

Nukentėjusiaisiais pripažinti V.Silvestravičiaus vaikai, tėvai bei sesuo pareiškė A.Taškevičiui solidžius ieškinius. Sūnus bei dukra prašo priteisti po 80 tūkst. eurų, tėvai – po 60 tūkst., sesuo – 40 tūkst. Už tyčinį nužudymą jam grėsė laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų.

V.Silvestravičius taip pat buvo teistas už ne vieną nužudymą. Šie buvo atskleisti tik pradėjus triuškinti Daktarų gaują – tada, kai kai kurie jos nariai pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga.

PAGALBOS TELEFONAI:

*Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. Skambučius apmoka LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

 

PAGALBA INTERNETU:

Papildoma informacija - www.klausau.lt