Su gėlėmis miesto rotušėje pasirodžiusi D.Žukienė su Vytautu Grubliausku aptarė klimato kaitą ir Klaipėdos vaidmenį šiame procese.

"Visuomeninės organizacijos atstovė pristatė savo siūlymus, vienas jų – kiek įmanoma daugiau investuoti į švietimą, populiarinimą", – teigė pašnekovas.

Anot mero, dar viena dėmesio verta idėja – sudaryti darbo grupę, kuri koordinuotų veiksmus, vykstančius vietos savivaldos lygmeniu.

Tai galėtų apimti švietimą, miesto ūkį ir kitas sritis.

"Artimiausiu metu išanalizuosime tokios darbo grupės steigimą, apsispręsime, ką į ją kviesti, ir kelsime užduotį paruošti programą. Žinoma, turbūt mes nepadarysime daugiau nei pasaulio galingieji, tačiau savo lauke vis tiek galime nuveikti kažką naudingo", – kalbėjo meras.

Visame pasaulyje jau daugybę metų netyla kalbos apie visuotinį atšilimą ir šios problemos rimtumą.

Dėl jo tirpsta ledynai, kyla vandens lygis, mažėja augalijos, silpnėja upių srovė. Gali kisti ir kritulių kiekis, prasidėti didelės sausros arba potvyniai.

Dėl globalinio atšilimo gali kilti net stiprūs vėjai, viesulai.

Pagrindinės priežastys, dėl kurių globalinis atšilimas vis stiprėja, yra ugnikalnių išsiveržimai, žmonių ūkinė veikla, automobilių išmetamosios dujos, gamyklų išmetamos dujos, šiukšlių perteklius.

Dėl to susidaro šiltnamio efektas, kuris skatina tirpti ledynus.

Klaipėdos savivaldybėje organizuojama unikali popietė. Į senąją darbovietę poryt trumpam planuoja grįžti būrys įstaigoje dirbusių ir į pensiją išėjusių klaipėdiečių, praeityje atsidavusiai dirbusių gimtajam miestui.

Sumanymo autorė ir iniciatorė Dalia Žukienė, pati daug metų dirbusi savivaldybės Gamtosaugos skyriaus vadove, pasakojo, kad idėja į vieną krūvą suburti buvusius darbuotojus kilo pastebėjus gražius pavyzdžius.

"Pažįstu senjorą, kuris prieš šventes yra kviečiamas atvykti į buvusią darbo vietą. Žmogus turi progą pasipuošti, išeiti iš namų ir pabendrauti su kolegomis. Tradicijos senjorams sugrįžti į senąsias darbo vietas puoselėjamos ir Skandinavijoje", – teigė moteris.

Anot jos, kita priežastis – savivaldybėje dar niekada nebuvo bandyta  prisiminti joje dirbusių žmonių.

"Po nepriklausomybės atgavimo Klaipėdos miesto savivaldybėje virė permainų vėjai, buvo įgyvendinami nauji strateginiai projektai, žmonių įstaigoje nebuvo tiek, kiek dabar, ir jie dirbo vedami gražių idėjų. Manau, kad šie žmonės yra užsitarnavę bent lašelį dėmesio", – teigė pašnekovė.

D.Žukienė turėjo įdėti nemažai pastangų, kol surado bent dalį buvusių savivaldybės darbuotojų.

"Nedidelę žinutę, kviečiančią į susitikimą, išplatinau spaudoje. Į ją atsiliepė dalis darbuotojų. Dar keliems, kuriuos pažinojau, pasiūliau atvykti pati. Jie informacija pasidalijo su kitais kolegomis. Nuo 2000 iki 2013 m. dirbusių ir šiuo metu pensijoje esančių asmenų yra apie 40. Susibūrime jau pažadėjo dalyvauti daugiau nei 20 žmonių", – sakė D.Žukienė.

Pasak jos, tikimasi, kad iniciatyva taps gražia tradicija. Jei bendravimas klostysis puikiai, ateityje būtų galima pagalvoti ir apie Klaipėdos savivaldybės senjorų klubo sukūrimą.

"O gal taptume ir naudingi? Dabar labai populiari savanorystė. Tikiu, kad, nors ir būdami pensininkai, savo patirtimi galėtume padėti dabartiniams savivaldybės darbuotojams", – teigė D.Žukienė.

Klaipėdoje didžiosioms šventėms jau trečius metus bus puošiama dirbtinė pagrindinė miesto eglė, o ne atvežta iš miško. Teigiama, kad dirbtinė miesto eglė atrodo puošniau, ją lengviau pastatyti. Esą gyvos žaliaskarės, kurios buvo puošiamos anksčiau, neretai sulaukdavo miestiečių kritikos, jog atrodo vargingai. Tačiau kritikos sulaukia ir dirbtinė eglutė, nes ji esą neturi miško kvapo. Nepaisant to, mada miestų viešosiose erdvėse puošti dirbtines eglutes vis labiau įsigali. Ar pagrindinė miesto eglė turi būti dirbtinė?

Už
Dalia Žukienė, asociacijos „Žalioji banga“ vadovė“:

– Aišku, kad pagrindinė Klaipėdos eglė turi būti dirbtinė. Taip sakau ne todėl, kad mano širdyje yra gamtosauga, bet yra ir kitų argumentų. Kirsti gyvą eglę, kuri augo pusę šimto metų, tam, kad ji mėnesį stovėtų papuošta, o paskui būtų sunaikinta, tikrai nėra reikalo.

Suprantama, anksčiau, kai nebuvo įvairių technologijų, be gyvos žaliaskarės negalėjome išsiversti. Tačiau dabar yra tiek įvairiausių priemonių dirbtinėms eglėms sukurti, kad jų net neįmanoma atskirti nuo tikros. Todėl ir būtų nelogiška naikinti medžius, kuriems skirta augti miške.

Manau, kad dirbtinė eglutė yra net gražesnė nei ta, kuri atvežta iš miško. Natūraliai auganti žaliaskarė juk nesupranta, jog turi atitinkamai užauginti šakeles, kad ant jų būtų galima pakabinti žaisliukus. Todėl kai ji atvežama iš miško, atrodo gana nykiai. Visai kitas reikalas – dirbtinė eglė, kuri bent jau Klaipėdoje pastaraisiais metais atrodė tikrai puošniai.

Prieš
Libertas Klimka, etnologas:

– Man išties nepatinka ta nauja mada miestų pagrindinėse aikštėse puošti dirbtines, o ne gyvas egles. Negerai atsisakyti gyvų žaliaskarių, nes tada nebėra kvapo, ryšio su gamta, o jis kiekvienam žmogui yra labai svarbus.

Suprantu, kad gaila kasmet kirsti po gražų medį, tačiau juk galimi ir kiti sprendimai. Pavyzdžiui, eglės karkasas gali būti metalinis, bet apkaišytas gyvomis eglių šakomis. Jų miške tikrai galima rasti. Girininkai juk valo miškus, daro proskynas, „kelius“ aukštos įtampos laidams, todėl eglių šakų miške visada yra. Jas ir galima panaudoti kuriant pagrindines miestų šventines egles. Kalėdos turi būti su kvapu, o jis privalo būti miško, gyvos eglutės. Lietuviai yra gamtos vaikai, todėl ryšys su ja – labai svarbus. Jei Kalėdos nekvepia mišku, kokios jos Kalėdos. Tos plastikinės eglės bent jau man yra grynų gryniausias kičas, nekuriantis jokio šventės pojūčio.