Plati perspektyva

Kauno kolegijos Menų akademijoje dėstomos Fotografijos studijų programos koordinatorės, fotomenininkės Svetlanos Baturos kuruojamoje parodoje pristatomi žinomų Lietuvos analoginės fotografijos atstovų Mindaugo Meškausko, Žilvino Glušinsko, Jorano Bružinsko, Dariaus Vaičekausko, Ingos Dingos, Tomo Tereko, Mindaugo Janušaičio, Fotografijos studijų programos studentų ir absolventų Lino Žemgulio, Inetos Barkauskienės, Aurimo Barkausko, Emilės Barauskaitės, Miglės Rugėnaitės kūriniai.

Keturiose šviesiose galerijos salėse išeksponuoti vidurinės ir jaunosios kartos menininkų darbai suteikia galimybę žiūrovui iš plačios perspektyvos pamatyti šiuolaikinės analoginės eksperimentinės Lietuvos fotografijos lauką.

My diear friend. Mindaugo Meškausko nuotr.

Efektai ar defektai

Mus visus kasdien užplūstančiame vizualios informacijos sraute vyrauja fotografija, turinti atitikti gana griežtas taisykles, nes turi iliustruoti, papildyti greta einančią tekstinę informaciją, greitai sužadinti emocijas, atkreipti dėmesį. Analoginė fotografija taisyklių nepaiso. Jai būdingi efektai, kuriuos skaitmeninio pasaulio atstovai pavadintų klaidomis: išsiliejęs, nesufokusuotas vaizdas, ryškinimo procese atsiradusios dėmės ir pan. Tačiau svarbiausia, kad savo nuotraukų autoriai neredaguoja.

Būtent dėl atsitiktinių klaidų kiekvienas analoginės fotografijos kadras yra unikalus. Priklausomai nuo vertintojo, jis gali būti pavykęs arba ne, tačiau bet kokiu atveju bus vienintelis. Kaip atradimas. Tokių atradimų šioje parodoje yra daug.

Dekonstruoti asmeniniai peizažai. Dariaus Vaičekausko nuotr. 

Kolodijus

Fotomenininkas, režisierius, scenaristas M. Meškauskas parodoje eksponuoja tris šlapio kolodijaus metodu sukurtas kūrinių serijas. Metodas, kurį XIX a. viduryje išrado Frederickas Scottas Archeris, tapo esminiu lūžiu fotografijos istorijoje: nuotraukos pasidarė labai kokybiškos ir jas buvo galima tiražuoti.

Analoginė fotografija taisyklių nepaiso. Jai būdingi efektai, kuriuos skaitmeninio pasaulio atstovai pavadintų klaidomis.

 

Šlapio kolodijaus procesu vaizdą galima kurti ant stiklinės (ambrotipas), metalinės (ferotipas) ar akrilinės plokštelės, naudojant fotografinį kolodijų, sidabro nitrato tirpalą ir ilgesnę ekspoziciją. Tai, kad šis metodas puikiai tinka portretinei fotografijai, matyti M. Meškausko kūriniuose.

Raiškos estetikos galimybės, kurias atveria šlapio kolodijaus metodas, – tai tarsi be žodžių kuriamas vizualus pasakojimas. Nuotraukose autoriui pavyksta užfiksuoti fotografuojamųjų mintis, atsikvėpimus, nutylėjimus, nutolimą ir atskleisti vystomų temų, kuriose gilinamasi į žmonių santykius, jų ryšį, (ne)susikalbėjimą, meilę, sudėtingumą ir gylį.

Klasika ir alternatyva

Klasikines ir alternatyvias fotografijos spausdinimo technikas renkasi fotomenininkas J. Bružinskas. Ekspozicijoje pristatomoje nuotraukų serijoje – klasikine spauda ir alternatyvia „Lith Print“ technika iš senų negatyvų spausdinti kūriniai. Unikalūs darbai sukurti naudojant skirtingą fotopopierių ir ryškinimo tirpalus, dėl kurių atsiranda specifinių efektų, kiekvienai nuotraukai suteikiančių unikalumo.

J. Bružinsko fotografijos primena subtilius grafikos kūrinius, kuriuose įprasti miestovaizdžio elementai tampa naujo pasakojimo, perkeliančio į galbūt tik vaizduotėje egzistuojantį pasaulį, motyvais.

Parodoje eksponuojamose dviejose Menų akademijoje dėstomos Fotografijos studijų programos lektoriaus, fotomenininko Ž. Glušinsko nuotraukų serijose atsiskleidžia išskirtinis menininko požiūris ir santykis su fotografija. Jo kūriniams būdingas, kaip įvardija pats kūrėjas, efektas „taip blogai, kad net gražu”, kurį jis išgauna atskiras darbų serijas spausdindamas ant seno, blogomis sąlygomis laikyto ir pelėsio pažeisto fotopopieriaus, „Lith Print“ technika.

Eksperimentai su fotopopieriumi ir alternatyvia spausdinimo technika neužtikrina, kad nuotraukos ryškinimo procese, galinčiame trukti nuo keleto minučių iki kelių valandų, menininkas sulauks būtent tos akimirkos, kai regimas vaizdas bus toks, kokio jis ir nori. Spaudžiant nuotraukas šia technika visada yra vietos magijai. Ją jaučia ir žiūrovas, todėl į fotografijas norisi žiūrėti ilgai, vis iš naujo pastebint naujas detales.

Portretas. Inetos Barkauskienės nuotr. 

Mišri technika

Fotomenininkas T. Terekas kūriniuose fotografiją jungia su „ready made“ objektais, naudoja koliažo techniką, kuria fotogramas. Viena iš menininko parodoje pristatomų fotografijų serijų kurta karantino metu. Laikotarpiu, kai buvo ribojamas kontaktavimas su kitais, T. Terekas ant namų langų klijavo įvairius objektus ir žodžius, tapusius vizualiomis žinutėmis išoriniam pasauliui apie baimę, nerimą, vienatvę. Šias kompozicijas, kurių kūrimas tapo savotiška karantino laikotarpio rutina, fotomenininkas fiksavo sena vidutinio formato kamera.

Magiją jaučia ir žiūrovas, todėl jam į fotografijas norisi žiūrėti ilgai, vis iš naujo pastebint naujas detales.

 

Parodoje žiūrėdamas į nuotraukas, žiūrovas gali mintimis sugrįžti į izoliacijos nuo viso pasaulio laikotarpį ir jį apmąstyti, sekdamas paskui šiek tiek ironišką fotomenininko žvilgsnį.

Kituose ekspozicijoje pristatomuose T. Tereko mišrios technikos kūriniuose, papildomai naudojant įvairius objektus: savadarbį laikrodį, plastikinę kaukolę, stiklinį butelį, titulinį knygos lapą ir kt., išplečiamas fotografijos kalbos žodynas, kuriuo fotomenininkas kuria naujas istorijas.

Dekonstravimas ir spalvos

Su fotografija eksperimentuoja ir fotomenininkas D. Vaičekauskas. Dokumentų naikikliu naikindamas nuotraukas, menininkas kuria naujus vaizdus – dekonstruotus asmeninius peizažus, kuriuose fotografija tampa visiška abstrakcija tiek savo forma, tiek turiniu. Išlieka tik pats nuotraukos faktas, kurį žiūrovas yra laisvas pagrįsti arba ne.

Fotografiją per spalvas siūlo atrasti fotomenininkė I. Dinga. Ant šviesai jautrių „Instax“ fotoplokštelių menininkės kuriamos fotogramos primena tapybos abstrakcijas, kaip jas įvardija kūrėja, spalvotas iliuzijas, kuriomis nutolstama nuo faktinės realybės. Jas išdidinus žiūrovui atsiveria spalvoti laukai, kuriuose norisi žaisti išlaisvinant savo vaizduotę.

Iš ciklo „8“. Ingos Dingos nuotr.

Spalvos yra ir fotografo, fotokamerų inžinieriaus M. Janušaičio inspiracija. Parodoje jis įrengė improvizuotą fotoateljė, kurioje jos atidarymo metu apsilankę žiūrovai buvo fotografuojami didelio formato (24x30 cm) daugiau nei 100 metų senumo kamera. Autorius parodos žiūrovus kvietė pažvelgti į save per spalvoto RA4 reverso, naudojamo atspaudams, padarytiems senesnio tipo optiniais didintuvais ir apdorojamiems rankiniu būdu, procesą.

Jaunieji fotomenininkai

Išskirtiniai yra ir jaunųjų fotomenininkų darbai. L. Žemgulis kūriniuose vysto užmaršties temą, atkreipdamas žiūrovo dėmesį į gyvenime vykstančius labai lėtus, bet svarbius, pasikeitimus, kuriuos sunku pastebėti.

Momentas. Tomo Tereko nuotr.

Labai įdomus yra I. Barkauskienės ir A. Barkausko eksponuojamų portretų projektas. Portretus menininkai fotografuoja nespalvota  juosta, bet išryškina ne kaip negatyvą, o kaip skaidrę. Iš skaidrės, naudodami nuotraukų didintuvą, padaro negatyvą, o atspaudą spausdina cianotipijos technika. Galiausiai cianotipiją tonuoja. Procesas sudėtingas, tačiau rezultatas to vertas.

E. Barauskaitės momentinių nuotraukų koliažas paskatina žiūrovą susimąstyti apie socialinių ir pramoginių medijų įtaką vaikantis gražaus, sėkmingo, pozityvaus ir laimingo gyvenimo iliuzijos.

M. Rugėnaitės analoginės fotografijos koliažai iš pirmo žvilgsnio tarsi primena apie nykstančią laidotuvių fotografiją, bet jaunoji menininkė žvelgia plačiau. Per koliažų seriją ji atkreipia žiūrovo dėmesį į nesustabdomą kaitą, kurios epicentre atsiduria fundamentalios vertybės ir tradicijos.

Kas? Paroda „Šiuolaikinė analoginė eksperimentinė Lietuvos fotografija“.

Kur? Laikinojoje M. K. Čiurlionio dailės galerijoje (A. Mackevičiaus g. 27).

Kada? Veikia iki rugpjūčio 25 d. Ekspozicijos uždarymui rugpjūčio 25 d. organizatoriai rengia staigmeną ir kviečia sekti jų feisbuko profilį.

Planai liko popieriuje

Prieš kelerius metus pasirūpinęs minėtus konteinerius atvežti į pajūrį viešosios įstaigos "Plaukimas visiems" prezidentas Germanas Čepas ketino šioje vietoje vaikų mokymą plaukti derinti su kultūros renginiais.

Planuota, kad vakarais vyks jaunimui skirti kultūros renginiai, bus rodomi filmai.

Veiklos vykdyti čia nepavyko jau pirmaisiais metais, paaiškėjo, kad ne iki galo buvo pasirūpinta būtinais leidimais.

Kitais metais valdžios institucijos nebesuteikė teisės šioje vietoje organizuoti renginių.

Aš į D.Vaičekausko daiktus nelindau ir nieko nežinau.

Nepaisant to, konteineriai liko stovėti. Šiuos objektus pamėgo narkomanai, apie tai bylojo aplink besimėtantys panaudoti švirkštai.

O šiemet kažkas išdaužė įstiklintų konteinerių langus. Panašu, kad taip smaginosi chuliganai.

Ne kartą anksčiau kalbintas G.Čepas akcentavo biurokratinius trukdžius mokyti vaikus plaukti. Pernai liepą jis tikino nukelsiąs konteinerius, jeigu nepavyks gauti leidimų.

Vėliau kalbinamas vyras sakė, kad vis dar bylinėjasi, o išgabenti nepatraukliai atrodančius metalinius konteinerius kol kas nesiimantis todėl, kad tai – labai brangu.

Germanas Čepas / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Išvežti vieną konteinerį, pasak G.Čepo, kainuotų ne mažiau nei porą tūkstančių eurų.

Šiemet dar kartą pakalbintas G.Čepas prabilo apie tai, kad konteineriai yra ne jo, o asociacijos "Menų zona", su kuria jis turėjo planų veikti Melnragėje.

Neberado palapinės

Šią savaitę G.Čepas jau džiaugėsi, kad negražiai atrodančių konteinerių pajūryje pagaliau neliko.

Apie tai jis išgirdo iš D.Vaičekausko. Esą šis skambinęs ir klausęs G.Čepo apie kažkokius rėmus.

D.Vaičekauskas tvirtino, kad jis pasirūpinęs išgabenti konteinerius.

"Viskas kainavo. Ir išvežimas, ir apsauga įmonės teritorijoje. Be to, turtas nukentėjo. Bet kai turi reikalų su tokiais žmonėmis, deja, taip atsitinka. Sumokėjome iš mūsų organizacijos kišenės. G.Čepas yra asociacijos vadovas, pagal sutartį, jie buvo įsipareigoję juos išvežti, tai turėjo būti jo rūpestis, deja, jis to nedarė ir nepadarė. Atvirai šnekant, dar ir savo daiktų pasigedome, taip nuostoliai dar labiau padidėjo. Dar kai kas ir apsivogė. Negaliu sakyti, kad tai Germanas, nes raktus turėjo trys asmenys iš tos asociacijos. Kuris paėmė, sunku pasakyti, bet faktas lieka faktu", – atviravo "Menų zonos" vadovas.

Menininkai konteineryje laikė didžiulę renginių palapinę. D.Vaičekauskas prisiminė, kad ir plaukimo entuziastai ten laikė savo daiktus.

Išgabenti tris konteinerius, pasak pašnekovo, kainavo beveik tūkstantį eurų.

D.Vaičekauskas pasakojo, kad dalis konteinerių naudojama "Menų zonos" rezidencijoje, kiti galbūt dar bus naudojami. Iš pajūrio atsigabentus konteinerius teks remontuoti, nes dabar jie netinkami naudoti.

"Visa ta situacija su konteineriais metė šešėlį ir ant mūsų organizacijos. Mes su visomis institucijomis bendradarbiavome geranoriškai. Bet kitiems neišaiškinsi, kad ne mūsų kaltė. Dabar savo žodį ištesėjome. Bylinėtis beviltiška, būsiu nukentėjęs", – konstatavo D.Vaičekauskas.

Dingo buities daiktai?

G.Čepas šią savaitę ėmė kalbėti, kad konteineriai prie jūros tikrai negražiai atrodė, esą jis iš pradžių ketino prie molo statyti tik vieną konteinerį, bet D.Vaičekauskas esą atvežė jų kur kas daugiau.

Paklaustas apie dingusią palapinę, G.Čepas ėmė pasakoti apie kažkokio žmogaus daiktus, laikytus išgabentame konteineryje.

Esą G.Čepas globoja neseniai socialinį būstą gavusį žmogų, konteineryje kelerius metus buvo jo šaldytuvas, dujinė viryklė, sofa.

"Kai paklausiau, man pasakė, kad visa tai išvežė į šiukšlyną. Tas žmogus dar nežino, kad jo daiktų nebėra. Apvažiavau sąvartynus, bet niekur neradau. Aš į D.Vaičekausko daiktus nelindau ir nieko nežinau. 2018 m. tuose konteineriuose lankėsi bet kas", – tvirtino G.Čepas.

Pasak jo, santykiai su "Menų zonos" vadovu pašlijo prieš porą metų, kai jie drauge ketino organizuoti renginius pajūryje.

Esą, negavęs projektinių pinigų, D.Vaičekauskas dingo, o, neturėdamas, kur dėti konteinerių, atvežė keturis į pajūrį, nors tiek jų esą nė nereikėjo.

Vis dėlto galiausiai take prie molo vaizdo nebegadina svetimkūniai.

Skyrė 58,7 tūkst. eurų

Gavę skundą savivaldybės auditoriai aiškinosi, ar biudžeto lėšos, skirtos Meno kūrėjų sąjungos pastaruosius trejus metus vykdytiems kultūros projektams, panaudotos skaidriai.

Audito išvados buvo pristatytos Klaipėdos savivaldybės Kontrolės komitete.

Pasak Klaipėdos savivaldybės Centralizuoto vidaus audito skyriaus vyriausiosios vidaus auditorės Ritos Mikulskytės, patikrinimas atliktas gavus vieno Kultūros ir meno tarybos nario pareiškimą.

2015–2017 m. savivaldybė ir Meno kūrėjų sąjunga pasirašė aštuonias sutartis iš dalies finansuojamiems kultūros projektams įgyvendinti. Bendra jų suma siekia 58,7 tūkst. eurų.

Auditoriai nustatė, kad Meno kūrėjų sąjunga, įgyvendindama aštuonis kultūros projektus, nevykdė kai kurių sutarčių sąlygų.

Esą gautos lėšos nebuvo laikomos atskiroje sąskaitoje, kai kurios išlaidos nepagrįstos dokumentais, pusė finansinių ataskaitų pateiktos pavėluotai.

Maža to, nustatyti du įtariami dokumentų klastojimo atvejai, kai projektų vykdytojas tais pačiais apskaitos dokumentais pagrindė dviejų projektų "Kito kino klubas" ir "Menų zona" išlaidas.

"Buhalterinės apskaitos įstatymas reglamentuoja, kad apskaita turi būti tvarkoma aiškiai. Šiuo atveju yra akivaizdžių spragų", – pabrėžė R.Mikulskytė.

Nuomojosi pats iš savęs?

R.Mikulskytė teigė, kad Meno kūrėjų sąjunga, pernai įgyvendindama projektą "Kito kino klubas", realiai nepanaudojo 900 eurų, tačiau šias išlaidas įtraukė į ataskaitą.

Akcentuojama ir tai, kad asociacija pirko patalpų nuomos paslaugas iš fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus (vadovas D.Vaičekauskas) ir bendrovės "ONI grupė", kuriai priklauso baras "Leika".

Abu jie yra įsikūrę Tomo g. 7. Esą visų trijų subjektų finansinę apskaitą tvarko vienas ir tas pats asmuo.

Šie faktai auditoriams sukėlė papildomų klausimų. Jie patys apsilankė bare ir sakė neįsivaizduojantys, kaip jame įmanoma ką nors apgyvendinti, o ypač – festivalio dalyvius.

Asociacijos ataskaitoje nurodytos nuomos, komunalinių bei ryšio paslaugos. Auditoriai suabejojo, ar jos realiai buvo suteiktos.

"Nepateiktos nuomos sutartys, todėl nebuvo galimybės nustatyti, kokiems konkrečiai asmenims buvo nuomojamos patalpos, kokiu laikotarpiu, kokios patalpos, jų plotas, adresas, neaišku, kaip apskaičiuotas mokestis už komunalines ir ryšio paslaugas. Sumos – nuo 300 iki 700 eurų", – skaičiavo auditorė.

Pasak R.Mikulskytės, valdininkai Meno kūrėjų sąjungą ne kartą ragino grąžinti nepanaudotus 900 eurų.

Pinigų savivaldybė taip ir neatgavo, todėl dėl jų išieškojimo ketina kreiptis į teismą.

Be to, projektų vykdytojas dvejus metus negalės dalyvauti savivaldybės kultūros projektų finansavimo konkursuose.

Kreipsis į prokuratūrą

Meno kūrėjų sąjungos pirmininkas D.Vaičekauskas teigė, kad įsivėlė techninė klaida, kurią ištaisys.

Vis dėlto pasak R.Mikulskytės, nuo gegužės, kai buvo atliktas auditas, savivaldybei pirmininkas nepateikė jokių pagrindžiančių dokumentų.

Visas abejones dėl išlaidų skaidrumo ir dokumentų klastojimo turėtų išsklaidyti teisėsaugininkai. Audito ataskaitą išnagrinėję kontrolės komiteto nariai nusprendė nedelsiant kreiptis į prokuratūrą.

Kultūros ir meno taryba Meno kūrėjų sąjungai pernai skyrė 38 tūkst. eurų, asociacijos projektai taip pat buvo finansuojami 2015, 2016 m.

Pats D.Vaičekauskas pasitraukė iš Kultūros ir meno tarybos maždaug prieš pusmetį.

Jis tvirtino, kad susipažino su audito išvadomis ir auditoriams pateikė visus reikiamus duomenis.

Maža to, savivaldybės administracijai išsiuntė oficialų raštą kaip atsakymą į audito ataskaitą, tačiau tuo bendravimas ir baigėsi. Esą tai pati savivaldybė pažeidžia demokratijos ir skaidrumo principus.

Suprantate, čia ne Rusija, o Europos Sąjunga, kur galioja kažkokie demokratijos principai.

"Taip, manau, neturėtų būti. Gyvename demokratinėje valstybėje, auditorė man net užsiminė apie vykdomą politinį spaudimą. Suprantate, čia ne Rusija, o Europos Sąjunga, kur galioja kažkokie demokratijos principai. Vėliau su mumis niekas nieko nebederino, nei kvietė bendrauti, nei ką. Ir į tą raštą iki pat šiol neatsakė. Visiškai neseniai dar kartą išsiunčiau klausimus tiek Audito skyriaus vedėjai, tiek administracijos direktoriui. Kodėl nuo pat gegužės su manimi, kaip organizacijos vadovu, niekas nebendrauja?" – nesupratęs liko pašnekovas.

Pinigų negrąžins

D.Vaičekauskas kategoriškai nesutinka grąžinti 900 eurų, nes tai – techninė klaida.

"Mes iškart pripažinome, kad įsivėlė klaida, dėl to nesiginčijame. Tačiau pagal galiojančią tvarką savivaldybės administracija turėjo nustatyti terminą, per kurį tos klaidos būtų pašalintos. To neįvyko. Į mūsų poziciją atsižvelgta nebuvo, ir tai yra labai blogai", – dėstė D.Vaičekauskas.

Pašnekovas sakė nebijantis teismo ir, jei reikės, pateiks jame visus įrodymus.

Esą Meno kūrėjų sąjunga įdėjo daug darbo, kad miesto kultūrinis gyvenimas taptų gyvesnis, tačiau vietoj padėkos sulaukė kaltinimų.

"Vykdoma raganų medžioklė", – nukirto D.Vaičekauskas.

Pašnekovas apmaudavo, kad šiemet savivaldybė neskyrė finansavimo nė vienai jo vadovaujamai organizacijai.

"Patikėkite, mes vis dar gyvename gūdžiame sovietmetyje", – pridūrė pašnekovas.

Vietoj Meno kūrėjų sąjungos buvo įkurta nauja asociacija "Menų zona", kuri esą ir toliau dalyvaus savivaldybės konkursuose.

Didžiausia iki šiol

Bene labiausiai laukiama – didžiausia iki šiol Violetos Bubelytės retrospektyvinė fotografijų paroda.

Nuo 1981 iki 2003 metų autoaktus kūrusi fotografė Lietuvos meno istorijoje įsitvirtino kaip unikali ir daugelį tabu sulaužiusi menininkė, 2015 m., po 12 metų pertraukos, vėl pradėjusi fotografuoti save.

Tad parodoje „Savas kūnas“ bus galima pamatyti ir V.Bubelytės archyvą, ir naujausius, per pastaruosius trejus metus sukurtus darbus. Po pirmosios savo aktų parodos 1989-aisiais autorė gavo laiškų iš pasipiktinusių davatkų, kaltinusių ją paleistuvyste ir amoralumu. Įdomu, kokią reakciją autoaktų paroda sukels po beveik dviejų dešimtmečių... Bet kuriuo atveju uostamiestyje su vienu iš „garsiųjų“ laiškų šiai fotomenininkei bus galima susipažinti.

„Kad žmonės mąstytų“

Dar viena retrospektyva – vos prieš pusmetį V.Luckaus fotografijos centro pristatyta vieno iš Kaune veikusios „Plėšriųjų sekcijos“ narių – Gintauto Stulgaičio fotografijų paroda.

Ekspozicija sudaryta iš ciklų „Šeimyniniai portretai“, „Balius“, „Senamiesčio etiudai“, „Belvederis. 1986-ųjų vasara“, Kauno zoologijos sode kurtos „Rūkų“ serijos bei pavienių portretų.

Savitą ir vis dar itin aktualų autoriaus požiūrį atskleidžia jo dienoraščio fragmentas: „Norėčiau, kad mano darbuose atsispindėtų požiūris ne į tai, ką aš fotografuoju, net ne gyvenimas apskritai, o žvilgsnis į gyvenimo prieštaravimų ir santykių visumą. Vienu žodžiu, noriu, kad žmonės mąstytų.“

Pasižvalgymai po paraštes

Netradicinis, provokuojantis požiūris į fotografijos meną būdingas Kęstučio Šapokos ir Benignos Kasparavičiūtės parodai „Fotosalonas, Musninkų g.“ bei daugiau nei dešimtmetį tęsiamam Dariaus Vaičekausko projektui „Dekonstrukcijos“.

Nei B.Kasparavičiūtė, nei K.Šapoka nekuria fotografijos meno siaurąja tų žodžių prasme, tačiau nemaža dalis jų tarpdisciplininių projektų buvo įgyvendinti pasitelkus būtent fotografiją.

Ši dueto paroda – tai bandymas pasižvalgyti po fotografijos paraštes – „pasidaryk pats“, „muilinės“, buitinės fotografijos (anti)estetiką ir principus.

O D.Vaičekausko projektas – tai veikiau antiparoda, žvelgiant iš galerijų erdvių perspektyvos. Kūriniai išskaidyti Klaipėdos miesto erdvėse, o parodų rūmai – tik viena, tarpinė parodos vieta, kurioje eksponuojamas vienas kūrinys bei pateikiamas koordinačių sąrašas, pagal kurį galima ieškoti mieste išsklaidytų kitų.

Apie kūrybiškumą ir dalijimą(si)

Jaunosios kartos dėmesį turėtų patraukti mažoje Braitono virtuvėje kalbantis trims draugams gimusi iniciatyva „Save Zine“. Pagrindinė projekto idėja ‒ nereikalauti jokio formalaus naratyvo darbams, kuriuos Paul Butkus, Henrikas Riskus ir Valus Sonov publikuoja zinuose.

Beveik dvidešimt autorių iš skirtingų šalių subūrę kuratoriai teigė, kad niekada neduoda jokių instrukcijų, ko jie tikisi, tad rezultatas atspindi ir paties projekto esmę, ir šiuolaikinio gyvenimo praktiką: viskas apie kūrybiškumą ir dalijimą(si). Tai tęstinio fotografijos projekto „KITI 8” dalis.

Leidinio pristatymas ir fotosesija

Dar vienas laukiamas, su fotoknygomis susijęs šventės akcentas – Agnės Narušytės ir Gintaro Zinkevičiaus leidinio „Plakatai“ pristatymas, kurio metu bus projektuojami ir to paties pavadinimo G.Zinkevičiaus ciklo darbai. Juose – 1982–1996 m. autoriaus nuosekliai fotografuoti stendai, kuriuose būdavo klijuojami plakatai, iš pradžių – brežnevinės propagandos, paskui – perestroikos, dar vėliau – Atgimimo ir nepriklausomybės pradžios.

Parodų atidarymo maratono metu nuo 17 iki 19 val. klaipėdietis fotomenininkas Artūras Šeštokas fotografuos šventės lankytojus senąja šlapio kolodijaus technika.

Parodų atidarymas numatytas 17.30 val. Visos šešios fotografijų parodos KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki gruodžio 10 d.

Su festivalio perspektyva

Šventės kuratoriaus, LFS Klaipėdos skyriaus pirmininko D.Vaičekausko teigimu, tokios fotografijos šventės ilgai Klaipėdoje nebuvo, to labai trūko: „Džiaugiuosi, kad jau antrus metus, rudenį, į uostamiestį galime pakviesti fotografijos meno gerbėjus. Pristatysime tiek tradicinę, klasikinę fotografiją, tiek avangardinę, šiuolaikinę bei jaunųjų autorių kūrybą – kviečiu švęsti fotografiją kartu!” Žvelgdamas į ateitį, D.Vaičekauskas prisipažino, kad puoselėja viltis, jog fotografijos šventė Klaipėdoje taps tradicinė ir ilgainiui virs festivaliu.

Fotografijos šventę Klaipėdoje organizuoja LFS Klaipėdos skyrius, kuratorius – D.Vaičekauskas. Partneriai: KKKC, VšĮ „Kultūros meniu“, V.Luckaus fotografijos centras, Fotografijos muziejus, „Save Zine“. Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, LR Kultūros ministerija, Klaipėdos miesto savivaldybė, S.Jokužio leidykla-spaustuvė, UAB „ONI grupė“.

Vienas iš fotobienalės akcentų – viduriniosios kartos fotomenininko Arturo Valiaugos projektas „Japonijos dienos meniu“, kurį sukurti pakvietė nepriklausoma kuratorė Mikiko Kikuta ilgametės iniciatyvos „Japonija Europos akimis“ kontekste. Mėnesį trukęs tiriamasis fotografinis vizitas Niigatos prefektūroje  virto fotoserija, kurioje  – gamtos, veido ir patiekalų peizažai bei už jų slypinti kasdienybė, nurodanti į japonų buitį ir tapatybės išskirtinumą. Menininkas naudojo įvairias fotografinės raiškos strategijas, o taip pat ir kaleidoskopą. Į japonišką „Pringles“ traškučių tūtą įstatyti veidrodžiai užmauti ant japonų gamybos fotokameros Canon objektyvo tapo A.Valiaugos europietiškos akies tęsiniu ir magiška optine sistema, neprognozuojamai atspindinčia aplinką.

Jaunosios kartos fotografės ir kino operatorės Kristinos Sereikaitės personalinė paroda „Stichijos“ tai – modernaus ir universalaus Lietuvos menininko – klaipėdiečio Beno Šarkos fotografinė kelionė per jam gerai žinomas ir įsisavintas gamtos stichijas – vandenį, žemę, ugnį  ir orą. Šalyje, itin priklausomoje nuo gamtoje vykstančių procesų ir stichijų, gamta užima ypatingą vietą japonų dvasiniame pasaulyje, o Japoniškoje budizmo atšakoje išskiriami penki elementai, kurių penktasis ir svarbiausias – dvasinis, be abejonės, susijęs su kultūra ir menu.

Jungtinėje parodoje „Japoniškas stilius fotografijoje“ kuratorius Darius Vaičekauskas pristato lietuvių fotomenininkus Mindaugą Gabrėną, Vitalijų Janušonį, Gintą Kavoliūną bei Karolį Janulį. Kuratoriaus teigimu, šių autorių monochrominėse fotografijose išryškintas minimalistinės estetikos braižas, gyvosios bei humanizuotos gamtos grožis atskleidžiamas tiek skaitmeninės, tiek analoginės fotografijos priemonėmis bei pasitelkiant technologines inovacijas – žvilgsnis į mus supančią aplinką iš paukščio skrydžio perspektyvos gali būti netikėtas, nelauktas, estetizuotas, ir intriguojantis.

Dėl bienalės bendrakuratorės Eglės Deltuvaitės ir japonės kuratorės Mikiko Kikuta ilgamečio bendradarbiavimo Plungėje bus galima pamatyti parodos „Suasmenintas pasaulis: šiuolaikinė Japonijos fotografija“, pristatytą fotografijos festivalyje „In Focus 2011“ Vilniuje, priminimą bei susipažinti su gausia japonų fotografijos knygų kolekcija.

Kuratorė parodoje pristato keturis naujosios kartos autorius – Daisuke Nakashima, Shinryo Saeki, Karen Sato ir Yumiko Utsu. Tai karta, kuri užaugo po Japonijos ekonomikos sprogimo. Žmonės tapo turtingi, tačiau tuo pat metu prarado dalį tradicijų ir vertybių. Jaunimui buvo sunku rasti savo vietą, reikėjo naujų taisyklių ir požiūrio į gyvenimą, bet tai nebuvo lengva. Jie vengia egzistuojančių taisyklių, vyraujančios ideologijos, nesidomi čia ir dabar vykstančiais įvykiais, tačiau žino kaip vaizduoti save ir šiuolaikinę visuomenę. Svarbiausia jiems – ne išorinis, o vidinis pasaulis, tad parodoje bus galima stebėti šį suasmenintą pasaulį, kurį savita fotografijos kalba išreiškė fotografai. 

71 knyga ir 2 dėžės atvirukų sudaro įspūdingą ir gana retą Japonijos fotografų knygų kolekciją, kuri pirmą karta bus eksponuojama Lietuvoje. Iš Danijos atkeliavusi kolekcija po Plungės bienalės grįš į Tokiją, tad tai tikrai išskirtinė galimybė pamatyti daugeliui mūsų nematytą ir nežinomą Japonijos fotografijos pasaulį.

Bendrakuratorius ir fotomenininkus subūrusio pagrindinio bienalės kuratoriaus D.Vaičekausko nuomone, šių metų Plungės fotobienalė – tai „unikali ir fantastiška galimybė susipažinti su japonų šiuolaikine fotografija, bei lietuvių fotomenininkais, kuriems artima minimalistinė estetika fotografinėje raiškoje bei kūrinių idėjiniame lauke. Labai svarbu, jog šios parodos pristatomos ne Lietuvos didžiuosiuose miestuose, o Plungėje – taip užtikrinama fotografijos meno sklaida bei kultūrinė decentralizacija“.

„Plungės fotobienalė 2016“ rengiama bendradarbiaujant su Japonijos ambasada Lietuvoje, Japonijos ambasados Lietuvoje Informacijos ir kultūros centru, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriumi, VšĮ „Kultūros meniu“, Japonišku sodu, VšĮ „Japonų kultūros namai“, laikraščiu  „Žemaičių saulutė“.

„Plungės fotobienalės 2016“ organizatorius – Plungės rajono savivaldybės viešoji biblioteka, globėjas – Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, kuratorius – Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas D.Vaičekauskas.

„Plungės fotobienalė 2016“ M.Oginskio rūmų žirgyne Plungėje (Parko g. 1) vyks iki liepos 10 d.

Penktadienį 18 val. lankytojams duris atvers Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus projekto „Fotofobija“ finalinė paroda „Baimės geometrija“, kuri bus eksponuojama Fotografijos galerijoje, įsikūrusioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose.

Projekto autorius ir parodos kuratorius – Juozapas Kalnius. Parodoje taip pat dalyvauja menininkai Žaneta Jasaitytė, Darius Vaičekauskas, Redas Šilinas, Edvardas Šeputis ir Valdemaras Manomaitis.

Daugelį metų ryškinant žinomų fotomenininkų, mėgėjų, pradedančių fotografų bei savo, vidutinio formato fotografines juostas, šio projekto autoriui kilo sumanymas kaupti apsauginius popierius, kurie dalyvavo fotografijų sukūrimo procese ir matė tas fotografines akimirkas, tik pastarosios liko užfiksuotos tuose popieriuose kitame lygmenyje. Kadangi ta popierinė apsauga nuo šviesos yra labai trapi, gamintojas uždeda ant apsauginių popierių tarsi savotišką Brailio raštu užrašytą tekstą, kuris savaime atrodo kaip grafinis meno kūrinys. Žinoma, ši žymėjimo sistema yra standartizuota, bet turi ir savų skirtumų; kiekvienas gamintojas ženklina savo popierius šiek tiek kitaip.

Baimės geometrija apibrėžia teritoriją, kurią valdo savotiškos „kelių eismo taisyklės“. Norėdamas išvengti broko, fotografas turi mokėti tinkamai parinkti kadruotę, atsižvelgti į juostelės rūšį ir kadrų skaičių, bei sugebėti teisingai naudotis geometrine optika, tiriančia šviesos spindulių sklidimą. Šia optine įranga neverta pasitikėti, kai fotografavimo aplinka yra nevienalytė ir/arba pasireiškia šviesos bangų savybės – tuomet rezultatas gali būti šviesos sužalotos fotografijos.

Fotografinės technikos gamintojai bando įvairiais būdais padėti vartotojui įveikti šią fotografinės baimės formą. Pavyzdžiui, kompanija „Lomography“ ant savo vidutinio formato juostos rakorų užrašo padrąsinantį lomografijos judėjimo šūkį: „Don’t think, just shoot“ („Negalvok, tiesiog fotografuok“). Šiame cikle tokie fotografo gyvenimą neva palengvinantys lozungai yra kartais pašiepiami ir papildomi panašios formos žinutėmis, kurių keliamos asociacijos yra kur kas mažiau „nekaltos“, pavyzdžiui, „Shoot first, ask questions later“ („Pirma šauk, paskui uždavinėk klausimus“).

Iš daugybės subjektų, objektų ir situacijų sudėliota jau ne fotografinė, o tapybinė juosta, kuri formuoja parodos architektūrą. Tai yra tai, kas lieka po fotografinio atvaizdo, arba už fotografinio atvaizdo (kaip metaforiškai nurodo angliškas terminas backing papers).

LFS Klaipėdos skyriaus Fotografijos galerijoje (KKKC Parodų rūmuose, Didžioji Vandens g. 2, II a.) parodą „Baimės geometrija“ bus galima apžiūrėti iki sausio 17 d.

Krašto apsaugos ministerijoje sudaryti šaukimo į privalomąją karo tarnybą sąrašai. Jie sudaryti naudojant specialią programą su atsitiktinių skaičių generatoriumi, šauktiniai parenkami proporcingai pagal šalies regionus. Iš viso šaukimu šiemet gaus 37 tūkst. jaunuolių.

Apie prasidėjusį šaukimą į privalomą karo tarnybą – laidos „Dėmesio centre“ vedėjas Edmundas Jakilaitis kalbėjosi su krašto apsaugos ministru Juozu Oleku, krašto apsaugos savanorių pajėgų štabo viršininku pulkininku leitenantu Dariumi Vaicekausku, savanore Karina Ivona Tupko ir savanoriu Raimundu Ušacku.

– Ministre, kodėl šaukimus gaus 37 tūkst. jaunuolių? Kodėl tiek daug?

– Todėl, kad gali būti įvairių priežasčių: kai kurių mūsų šaukimai gali nepasiekti, kiti gali atkristi po sveikatos patikrinimo, neatvykti. Mes turime tam tikrą rezervą, kad būtume tikri, jog visos reikalingos vietos bus užpildytos.

– Bet 37 tūkst., kai reikia 3 tūkst.?

– Taip, mes rėmėmės galbūt jau senstelėjusia 7-erių metų patirtimi, kada šaukimas buvo 2008 m., ir pagal tai skaičiavome. Jeigu bus daugiau savanorių, galbūt iš viso mums nebereikės privalomo šaukimo. Šių metų patirtis parodys. Mes rėmėmės ir rezervo karių šaukimu, kai atvyko tik pusė kviestų, todėl norime būti tikri, kad visi padaliniai bus suformuoti ir galėsime parengti karius, apmokyti ir sudaryti sąlygas tarnybai.

– Karina, jūs pasirinkote savanorio kelią – tai labai sveikintina. Kodėl? Kokie buvo jūsų motyvai?

– Norėjau save patikrinti, ką aš galiu. Norėjau tarnauti Lietuvai. Kažkokių kitų minčių nebuvo, nes niekas manęs taip netraukė kaip kariuomenė.

– O fizinis pasirengimas tinkamas, kaip manote?

– Manau, kad geras. Vienuoliktoje klasėje bandžiau įstoti į Karo akademiją – visus fizinius normatyvus išlaikiau gerai. Esu fiziškai stipri.

– Kaip jūsų tėvai reagavo?

– Gerai, mama puikiai priėmė žinią, tėtis juokavo, kad man, su tokiu charakteriu, reikia tarnauti kariuomenėje.

– Pone D. Vaicekauskai, kokios lengvatos ir kokios garantijos apskritai yra suteikiamos šauktiniams?

Kiekvienas šauktinis karys gaus mėnesinę išmoką, kuri lygi 140 eurų. Priklausomai nuo jo tarnybos, ar tarnauja puikiai, ar patenkinamai, ar nelabai gerai, pasibaigus tarnybai gaus skirtingą pinigų sumą. Kiek pamenu, jeigu labai gerai tarnavo gaus apie 2 900 eurų, šiek tiek prasčiau – apie 2 600 eurų, ir apie 2 300 gaus tie, kurie ne taip gerai pasirodė.

– Kokios galimybės likti kariuomenėje profesionalioje tarnyboje?

– Po to bus identifikuojamas poreikis. Kiekvienas dalinys turi savo ribinius skaičius pagal kuriuos žiūrės, kiek jiems trūksta karių. Žinodami skaičių, kiek kiekvienam daliniu reikia karių, bus siūloma pasirašyti profesinės tarnybos sutartis. Tačiau pasilikti kariuomenėje bus didelės galimybės.

J. Olekas: iš esmės galimybė pasilikti kariuomenėje šio, pirmo šaukimo, jaunuoliams yra šimtaprocentinė. Mes kaip tik kalbame, kad šiuo metu Lietuvos kariuomenei trūksta apie 3 tūkst. profesionalių karių. Šiais metais mes tęsime profesionalizaciją ir dalis tų etatų jau bus užimti profesionaliais kariais, bet tikrai nemaža dalis iš pirmo šaukimo jaunuolių turės galimybę pasilikti. Šiaip turime tikslą, kad kasmet ateitų po tūkstantį karių į profesionalią kariuomenę. Taip per ketverius metus susidarytų ciklas, kad po tūkstantį profesionalų kasmet ateina ir po tūkstantį išeina.

– Pati tarnyba prasidės rudenį. Dar yra daug laiko savanoriams. Jau dabar savanorių yra kiek per tūkstantį. Kiek dar tikitės, ministre?

– Iš esmės registracija į savanorius trunka dar tik tris savaites – nuo kovo 25 d. Pirmą savaitę buvo apie 90 užsirašiusiųjų, paskutinę savaitę – virš 200. Jeigu tokia tendencija išliks, per ateinančias 6 ar 10 savaičių galime sulaukti ir visų 3 000. Nenorėčiau dabar spėlioti ir prognozuoti. Manau, kad skaičius galėtų ūgtelėti po mokyklos baigimų liepą, kai apie 30 tūkst. vaikinų ir merginių baigs gimnazijas, vidurines mokyklas. Dalis, manau, tikrai ateis ir papildys mūsų gretas, kiti galbūt pasirinks tarnybą nepasisekus studijuoti ten, kur planavo. Taip pat gali būti, kad ir aukštojo mokslo studijas baigęs studentai nuspręs „patarnauti“, kol dar nerado tinkamo darbo. Mes tikrai tikimės, kad tie 1 136, kiek ryte buvo, dar tikrai ne pabaiga.

– Karina, jūs minėjote, kad bandėte stoti į Karo akademiją. Suprantu, kad tarnyba kariuomenėje yra sena svajonė?

– Taip. Net nežinau, kuo ji mane traukia. Gal patinka tai, kad kariuomenėje yra ir normatyvai, ir disciplina, griežtumas. Nors lankiau lietuvių mokyklą, nesu lietuvė, tačiau jaučiuosi šios šalies patriote.

– Privaloma karinė tarnyba galbūt ne geriausias, bet turbūt vienas geriausių dalykų, kuris suvienija skirtingų tautų žmones Lietuvoje. Kaip manote, ministre?

– Galbūt nesakyčiau, kad būtent privalomoji – dar labiau suvienija savanorystė. Žinau daug pavyzdžių Lietuvos karininkijoj, kai lenkų, rusų ir kitų tautybių žmonės savo noru pasirinko Lietuvos kariuomenę ir puikiausiai tarnauja. Pastaruoju metu vis tenka aplankyti ir Vilniaus krašto mokyklas, kitakalbes mokyklas. Į susitikimus pasikviečiame būtent tos tautybės karininkus, kurie Lietuvos kariuomenėje yra padarę puikias karjeras, dalyvavę misijose, operacijose, gavę laipsnius. Tikrai manau, kad tai yra puikus pavyzdys integracijos ir bendro gražaus sugyvenimo.

– Pone R. Ušackai, kokie buvo jūsų motyvai tapti savanoriu ir eiti į privalomą karo tarnybą?

Iš tikrųjų tai yra trys pagrindinės priežastys. Pirmiausiai tai įvykiai Ukrainoje parodė, kaip greitai ir netikėtai šalis gali prarasti savo nepriklausomybę, gali būti atimta teritorija. Antra, aš myliu savo Tėvynę. Gyvendamas užsienyje aš pajutau tą didžiulį patriotizmo jausmą Lietuvai, todėl noriu būti pasiruošęs ją ginti. Ir trečia priežastis – 9 mėn. yra toks trumpas laiko tarpas, o per jį gali gauti tokią įdomią ir neįkainojamą patirtį. Tai privalu išbandyti ir aš to labai laukiu.

– Jūs baigėte mokslus užsienyje, dabar studijuojate Maskvoje. Kur mokėtės prieš tai?

– Prieš tai aš mokiausi Anglijos universitete ekonomiką ir politiką.

– Nemanote, kad tarnyba gali sutrukdyti jūsų karjerai?

– Tikrai nemanau, nes po to planuoju studijuoti magistrantūrą. Kelis kartus Maskvoje prasitariau, kad planuoju tarnauti kariuomenėje, tai sulaukiau tik sveikinimų ir padrąsinimų.

– Kaip jūsų šeima reagavo? Jūsų tėtis, žinomas diplomatas Vygaudas Ušackas?

– Tiesą pasakius, pirma reakcija buvo – rytas protingesnis už vakarą. Bet aš įrodžiau, kad noriu. Iš tikrųjų truputį turėjau įrodinėti jiems, bet kai jau oficialiai viską susitvarkiau, tai tėvai džiaugėsi. Ir tėtis, ir mama, ir seneliai, sesė – visi labai džiaugiasi ir didžiuojasi.

– Ar jau pasirinkote dalinį, kuriame norėtumėte tarnauti?

– Taip, Klaipėdos Dragūnų batalione.

– Pone D. Vaicekauskai, kokių papildomų teisių, ar lengvatų, turi savanoriai lyginant su šauktiniais?

– Jie turi pirmumo teisę pasirinkti tarnybos vietą. Pavyzdžiui, Dragūno batalionas rugpjūčio pabaigoje turi galimybę priimti 495 karius. Jeigu ta kvota bus viršyta, tuomet pirmumo teisė bus suteikiama pageidavusiems savanoriams ir anksčiausiai prašymus teikusiems.

– Karina, ar jūs galvojate, ką veiksite pasibaigus privalomajai tarnybai?

– Pirmiausiai, manau, pailsėsiu. Bet jeigu kariuomenėje man viskas seksis ir patiks, stengsiuosi likti tarnauti toliau.

– Ministre, pagal anksčiau galiojusią sistemą, bazinius karinius mokymus praėję jaunuoliai gaudavo lengvatų stodami į aukštąsias mokyklas. Kaip bus dabar?

– Pinigus mes dabar išdalinome visiems, nesvarbu, ar įstojo į mokamą, ar į nemokamą studijų vietą, ar pradėjo savo verslą – tarnybos pabaigoje visi gaus išmoką. Taip pat mes kalbame su universitetais, kurių beveik visi yra linkę bendradarbiauti, kad būtų taikomos kažkokios lengvatos po tarnybos stojantiems mokytis. Kokios tos lengvatos bus – dar tariamasi. Čia kalbama apie kitų metų stojimą.

Lietuvos fotomenininkų sąjungai priklausančiame pastate Tomo gatvėje meno galeriją esą nustelbė baras. Aplinkinių namų gyventojai, neapsikentę lankytojų keliamo triukšmo, skundais mėgina išsikovoti ramybę. Tačiau Fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas nesutinka su kaimynų pretenzijomis.

Skundų lavina

Klaipėdos senamiestyje jau bent trejetą metų nerimsta konfliktas tarp Tomo gatvėje 7 veikiančio baro bei šalia gyvenančių žmonių. Gyventojus trikdo naktinis baro gyvenimas, kurio triukšmas esą neleidžia pailsėti ir net kenkia sveikatai.

Per trejus metus besitęsiančias naktines kančias baro kaimynai skundais užvertė policiją, savivaldybės Viešosios tvarkos skyrių, kitas tarnybas.

Pastatas priklauso Lietuvos fotomenininkų sąjungai (LFS). Jo antrajame aukšte yra galerijos patalpos, o pirmajame veikia baras. Šios patalpos patikėtos Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriui.

"LFS Klaipėdos pirmininku tapus D.Vaičekauskui, gyvename košmare. Atsiradus D.Vaičekauskui, prasidėjo audringi, visą naktį besitęsiantys parodų atidarymai, o pirmame aukšte atsidarė naktinis baras", – rašoma pareiškime, kuris adresuotas savivaldybės Viešosios tvarkos skyriui ir LFS pirmininkui Jonui Staseliui.

Toliau pareiškime rašoma: "Kai naktį šėlstama bare, muzika taip dudena, jog negalima net padėti galvos ant pagalvės. Girdime jau nebe muziką, o kažkokį žemų garsų kalimą, dundesį, spengimą. Vasarą baras dirba ištisą parą, žiemos sezonu – tik vakare ir naktimis iki paryčių (5–7 val. ryto)."

"Antro buto gyventoja senyvo amžiaus moteris, ji turi rimtus širdies negalavimus. Kai aš kviečiu policiją dėl triukšmo, ši moteris kviečia greitąją pagalbą. Nes nuo viso šito triukšmo ir nervų, sutrinka širdies darbas, pakyla kraujospūdis iki didelės rizikos aukščio", – akcentuojama pareiškime (kalba netaisyta – A.D.).

Dialogas neįmanomas?

Dėl senamiestyje veikiančio baro keliamų nepatogumų gyventojai bendros kalbos su jo savininkais taip ir nesurado.

Esą mėgino kalbėtis, bet nepavyko. Be to, žmonės teigia, kad bijo, nes "patiria gąsdinimus". Tik nežinia, kas tie grasintojai.

Klaipėdietė Ilona, viena baro kaimynių, teigė, jog su Fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininku bendravo du kartus. Esą pirmąkart tik jam pradėjus vadovauti skyriui, naktį ėjo raminti.

"Nustebusi pasiteiravau, ar turi teisę taip elgtis? Tada man buvo paaiškinta, jog šios patalpos – jo nuosavybė ir jis elgiasi kaip tinkamas. Taip pat įsimintinas tapo ir baro atidarymas. Kelių dienų siaubinga naktinė fiesta ir išplėšti mūsų namo sandėliukai. Tarkime, tai keistas sutapimas", – teigė Ilona.

D.Vaičekauskas kategoriškai nesutinka su jam metamais kaltinimais ir teigia žinantis, kas tuo raštus siuntinėja.

"Tokius (nelabai garbingus, šmeižikiškus ir neapgalvotus) tekstus pilietė Ilona siuntinėja daug kam – savivaldybei, įvairioms tarnyboms, Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovybei ir panašiai. Kaip suprantu, tai yra piktavalio, į jokį dialogą neinančio ir savo fantazijų pasaulyje gyvenančio žmogaus išmonės", – tokį paaiškinimą dėl konflikto su gyventojais elektroniniu paštu dienraščiui atsiuntė D.Vaičekauskas.

Pretenzijų nepripažįsta

Pasak D.Vaičekausko, minėto pastato pirmame aukšte yra kavinė-baras, ten darbuojasi tvarkingi žmonės. Baro veikla vykdoma pagal licencijas, ir tai esą nėra "girdykla".

Teigiama, kad bare kartkartėmis vyksta kultūriniai renginiai – Klaipėdos muzikantų pasirodymai, aktorių kūrybos vakarai.

"Kiek žinau, tai nėra "kažkokia pijokų ir latrų landynė", o įdomi, kūrybiška laisvalaikio praleidimo erdvė mūsų senamiestyje. Su visais kaimynais puikiai sutariame, tik su Ilona nesusikalbame. Išeitį matau tokią: su ja reikėtų kažkaip susidraugauti, susitaikyti, nors mes su ja niekada nesipykome, bet ji kažkodėl visur rašo skundus", – tvirtino D.Vaičekauskas.

Esą senamiestyje daugybė barų ir kavinių, kurie veikia, o jų kaimynystėje gyvena žmonės.

"Man nėra labai smagu, kad esu juodinamas, kad atsiranda nepatenkintų gyventojų, kurie užverčia skundais ir kaltinimais, kurie yra neįrodyti", – pabrėžė D.Vaičekauskas.

Keisti prieštaravimai

Ir D.Vaičekauskas iš dalies yra teisus. Labai keista, tačiau dėl bare sklindančio triukšmo iškviesti pareigūnai dažnai jo negirdėdavo.

O šiemet vasario 3 d. Ilonai policija atsiuntė labai keistą raštą.

"Pranešame, kad pagal 2013 12 21 gautą jūsų pranešimą nepavyko nustatyti, kad dėl bare vykdomos veiklos buvo trikdoma viešoji rimtis, nes pareigūnai nebuvo kviesti nustatyti pažeidimo fakto. Kitų objektyvių duomenų nesurinkta, jog adresu Tomo g. 7 buvo trikdoma viešoji rimtis. Nesurinkus objektyvių duomenų, administracinė teisena baro atsakingų asmenų atžvilgiu negalima", – dėstoma dokumente.

Ilona sutriko: vadinasi, ji nekvietė policijos? Moteris teigė, jog kažkas ją nori paversti kvaile. Tad kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą, pasitikslindama, ar ji kvietė policiją dėl triukšmo, ar ne.

Ir gavo patvirtinimą, kad vis dėlto ji skambino pareigūnams: "Pranešame, kad Bendrojo pagalbos centro informacinėje sistemoje iš telefono numerio 8 616... buvo užfiksuoti 2013 12 21 du skambučiai (03.26 val. ir 04.20 val.), skambinant pagalbos telefonu 112. Abu gauti pagalbos prašymai buvo perduoti policijos įstaigai".

Skundais tarnybas užvertė ne vienintelė baro veikla nepatenkinta moteris. Dar viena baro kaimynė Sigita teigė, kad gyvenimas, ypač poilsis naktimis, yra neįmanomas.

"Man tas triukšmas labai trukdo, esu ligonė, turiu širdies negalią ir triukšmas man labai trukdo. Vasarą mes gyvename faktiškai be miego. Klykia, staugia, daužosi, baisu, kas darosi", – teigė moteris.

Baudė už prasižengimus

Nepaisant to, kad pareigūnai triukšmo dažniausiai negirdėdavo, vis dėlto 2013 m. spalio 24 d. policijos atsakyme Ilonai rašoma, kad "dėl triukšmo bare tyrimas baigtas. Dėl pareiškime nurodytų faktų buvo apklausta tuo metu dirbusi ir už baro veiklą atsakinga G. Kadangi G., dirbdama barmene, neužtikrino, kad šiame laisvalaikio veiklos objekte grojama (leidžiama) muzika gyvenamojoje aplinkoje netrikdytų gyventojų rimties, jai surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas".

Baro keliamą triukšmą šių metų spalio 1 d. užfiksavo ir Klaipėdos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai.

Šio skyriaus vadovė Kristina Vintilaitė Ilonai raštu atsakė, kad dėl to bendrovės direktorei surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, o atsakingas asmuo įspėtas, kad baro veikla ir toliau bus stebima.

Dar vieną protokolą už viešosios tvarkos rimties trikdymą savivaldybės atstovai minėto baro vadovams surašė spalio 15 d.

Taigi ramybės dėl baro veiklos senamiesčio gyventojai vis dėlto neturi, nors mėginama įrodyti priešingai.

Vadovai ieško sprendimo

LFS pirmininkas Jonas Staselis taip pat gavo klaipėdiečių skundų dėl sąjungos patalpose veikiančio baro, tačiau jam esą yra "labai sunku vertinti situaciją per atstumą".

Pasak J.Staselio, šalies menininkai išgyvena ne pačius lengviausius laikus, todėl jiems priklausančias patalpas neretai nuomoja, kad jas galėtų išlaikyti.

"Jeigu būtų pakankamai lėšų, kad tose erdvėse galėtume užsiimti tik menine kultūrine veikla, mes tik tuo ir užsiimtume. Tačiau esame priversti nuomoti patalpas. Aš nesakau, jog labai džiaugiamės, kad ten veikia baras. Mes galime ten atidaryti kad ir mezginių parduotuvę, kuri, gali būti, irgi kam nors nepatiks", – dienraščiui teigė J.Staselis.

Fotomenininkų turimos patalpos Klaipėdoje, Tomo g. 7, esą šiuolaikinėms parodoms nėra labai tinkamos, būtent todėl dar prieš pusmetį LFS valdyba priėmė sprendimą ieškoti galimybių, kaip šias patalpas pasikeisti arba parduoti ir įsigyti kitas. Esą jei būtų išspręstas šis klausimas, neliktų ir baro problemos.

Beje, barui, veikiančiame Fotomenininkų sąjungos patalpose, dėl kurio kilo šis triukšmas, vadovauja D.Vaičekausko žmona. Tačiau esą čia nėra jokių privačių ir viešųjų interesų. Juolab pora susituokė tik šią vasarą.

"Mums ne vis tiek, kaip veikia LFS Klaipėdos skyrius. Turiu pripažinti, kad tos patalpos netinka parodoms, bet mums jas reikia kažkaip išlaikyti. Todėl ten veikia baras. Kodėl kažkas su kažkuo nesusitaria, aš nežinau", – apgailestavo J.Staselis.

D.Vaičekausko teigimu, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius yra rimta organizacija, kuri vykdo aktyvią veiklą, susijusią su fotografijos meno propagavimu – rengia parodas, vykdo kultūrinius projektus, edukacinę veiklą, leidžia fotografijos leidinius.

D.Vaičekauskas dienraščiui atsiuntė šių metų nuveiktų darbų sąrašą. Jame 13 parodų ir kitokių renginių.

Po pusmečio Klaipėdoje duris turi atverti naujas kultūros centras – Kultūros fabrikas, po vienu stogu sutelksiantis įvairių sričių menininkus. Tačiau pastarieji nuogąstauja, kad kuriama institucija taps biurų nuomos objektu.

Buvusiame Klaipėdos tabako fabrike pramoninė erdvė bus pritaikoma menams. Veiklą Kultūros fabrikas planuoja pradėti gegužę, tačiau uostamiesčio menininkai sunerimę. Jų teigimu, sukurtos erdvės labiau primena biurus, o ne kūrybines dirbtuves. Kūrėjai piktinasi, kad planuojant erdves projektuotojai su jais nesitarė.

„Poreikius geriausiai žino menininkai – specialistai, kurie dirba tose srityse. Pavyzdžiui, teko girdėti, kad scenos šokiams nėra padarytos taip, kaip turėtų būti – grindų danga ir panašiai“, – teigia Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Darius Vaičekauskas.

Klaipėdos kultūros bendruomenei prieš šešerius metus esą teigta, kad fabrike menininkai galės kurti ir savo darbus pristatyti visuomenei. Šiandien tuo abejojama ir baiminamasi, kad institucija taps biurų nuomos objektu.

Klaipėdos savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento direktorė Nijolė Laužikienė taip pat mano, kad nėra įsiklausoma į menininkų poreikius. „Dėmesys labiau atkreipiamas į tai, kad galima patalpų nuoma ir kad ateis kūrybinių industrijų, dizaino srities verslai ir išsinuomos biurus.

Europoje sėkmingai veikiantys Kultūros fabrikai – kūrybiniai inkubatoriai, kuriuose erdvės, pasak projektą įgyvendinančios Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros, paprastai skiriamos menininkų ir įvairių kūrybinių įmonių verslumui skatinti. Lietuvoje tokia veikla dar gana nauja, todėl menininkų baimė esą suprantama.

„Menininkų verslumas – rinkos santykiai, kai norima ir siekiama uždirbti iš savo realizuojamo kūrybinio produkto. Tokį verslumą fabrike greičiausiai realizuos tarpininkai, o ne patys menininkai, iš kurių nebūtina daryti verslininkų“, – teigia Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros direktorė Raimonda Laužikienė.

Pasak jos, būtent tokie tikslai numatyti ir projekte, kuris daugiausiai finansuojamas Europos sąjungos lėšomis. Agentūros atstovai neslepia, kad nemokamai čia nieko nebus. Daugiau nei pusė erdvės bus nuomojama. Apskaičiuota, kad kvadratinis metras kainuos 22 litus. Patalpų nuoma per mėnesį čia kainuos apie 600 litų.