Detektyvas – literatūros paribių žanras? Regimantas Tamošaitis, literatūrologas, rašytojas, mokyklinių lietuvių literatūros vadovėlių autorius, kritikas, eseistas, dėstytojas, detektyvo žanrą vertina pagarbiai ir pabrėžia, kad žanras savaime negali būti vertinamas teigiamai ar neigiamai.
"Visų žanrų knygos, kurios gerai parašytos ir atitinka žanro konvencijas, yra geros", – sako pašnekovas, kurį dominanti literatūra telpa tarp Žemaitės ir Samuelio Becketto. R.Tamošaitis įsitikinęs, kad yra tiek pat puikių detektyvų, kiek rimtosios literatūros skyriuje – menkaverčių tekstų, tad išankstinės nuostatos šiuo atveju nėra teisingos. Detektyvo žanras: nuteisti ar išteisinti? Išteisinti.
– Detektyvus mėgsta skaitytojai, knygynuose šio žanro skaitiniams skirtos nemažos lentynos, o artėjančią Vilniaus knygų mugę lydės šūkis: "Nenušaunamas žanras – detektyvas!" Atrodo, kad šis žanras – dėmesio centre. Tačiau tokie tekstai yra priskiriami populiariajai literatūrai, kuri, daugelio nuomone, – menkavertė. Kokia yra jūsų pozicija detektyvų vertės klausimu?
– Detektyvas literatūros žanrų ir verčių skalėje – dviprasmiškas. Taip, šis žanras yra populiarus, jį paprastai renkasi tos skaitytojų masės, kurioms vadinamoji rimtoji literatūra nėra šventa karvė. Bet jei knyga skaitoma masiškai, jei populiari, dar nereiškia, kad ji bloga. Literatūros kūrinio kokybė priklauso nuo to, kiek jis atitinka žanro reikalavimus, kaip gerai pagal juos kūrinys yra parašytas. Menkavertė gali būti ir į rimtąją literatūrą pretenduojanti knyga, jei ji neturi prasmių gelmės, jeigu yra ne sudėtinga, bet tiesiog paini ir pretenzinga.
Apskritai detektyvo žanrą vertinu pagarbiai, yra labai gerų šio žanro autorių, kurie puikiai valdo ir detektyvo žanro standartinius reikalavimus, ir kartu turi savo individualų stilių, yra atpažįstami. Sėkmingiausi detektyvų autoriai sukuria unikalius ir individualius savo herojų portretus, jie tampa charizmatinėmis kultūros figūromis, sulaukia visuomenės simpatijų, o tai jau rodo tokios literatūros kūrėjų talentą.
Išankstinis nusiteikimas prieš populiariąją literatūrą apskritai yra moderniosios kultūros primesta liga, kai visi gyvenimo reiškiniai dirbtinai skirstomi į šventus ir profaniškus, dvasinius ir materialius, priklausiančius elitui ir liaudžiai. Nepamirškime ir to fakto, kad Evangelijų kalba yra labai paprasta, liaudiška, bet joje slypi didelė išmintis ir labai svarbios dvasinės vertybės. Ir Evangelijas skaito ne vien išrinktasis dvasininkų luomas, bet visi mąstantys ir gyvenimo prasmės ieškantys žmonės.
Detektyvą ir Evangelijas sietų gėrio ir blogio problema, o kiek iš vienos ar kitos knygos žmogus gauna, kiek jis pasimoko, tai jau jo paties reikalas. Svarbu mokėti suprasti ir turėti polinkį mąstyti.
– Kaip, remdamasis asmenine pozicija, galėtumėte apibūdinti detektyvo žanrą ir tokio žanro tekstus?
– Remdamiesi gelminės psichologijos klasika teigtume, kad žmogus turi du instinktus: gyvybės ir mirties, aktyvumo ir ramybės. Tuos du instinktus jis ir tenkina – ne tik skaitydamas knygas, bet ir visa savo veikla. Visa literatūra yra apie meilę ir mirtį, kitų temų nėra, visa kita žmogui nerūpi, nes visa kita (pinigai, valdžia, šlovė) yra tik priemonės džiaugtis gyvenimu, tenkinti eroso instinktą. Vadinamojoje rimtojoje literatūroje tos dvi temos yra susipynusios ir paslėptos potekstėje, populiariojoje – atskirtos ir iškeltos į paviršių. Populiariosios literatūros skaitytojai renkasi arba meilės romanus, teigiančius santuoką, arba detektyvus, vaizduojančius blogį ir jo įveikimą. Ir šios temos jiems turi būti aiškios, nesupainiotos užuominomis ar apgaubtos metaforų miglomis ir dviprasmybėmis.
Apskritai populiarioji literatūra atlieka kompensacinę funkciją: pilkam masinio žmogaus gyvenimui ji suteikia spalvų. Populiariosios literatūros žanrai yra nukreipti į psichologinius stereotipus ir kutena atitinkamus žmogaus instinktus. Moteriškumas, susietas su gyvybės gimdymu ir jos puoselėjimu, reikalauja erotinės, t. y. meilės, literatūros, per ją sutvirtinama moteriškoji savastis. Stereotipiniam vyrui reikia veiksmo, galios ir valios literatūros. Kartu su herojumi nugalėdamas blogį jis pasijaučia esąs stiprus ir reikšmingas. Taip žmonės vaizduotės lygiu kompensuoja savo gyvenimo monotoniją, siekia pamiršti savo nereikšmingumą, per estetikos magiją nori patirti emocinių išgyvenimų. Žodžiu, žaidžia, smaginasi fantazijų pasauliuose.
Tačiau žmonės yra labai sudėtingi: nėra absoliučios moters ir absoliutaus vyro – tokie monstrai egzistuoja tik komercinėse reklamose. Todėl vyriškoji moters pusė gali mėgti detektyvus (nors ir jaustų priešiškumą ginklams), o moteriškoji vyro pusė kartais trokšta sentimentų. Pažiūrėkime, kaip muilo seriale lieja ašaras koks nors Estebanas – nemalonu žiūrėti. Vyras įmitęs kaip reikiant, o elgiasi kaip ištižėlis.
Mano asmeninė pozicija? Tikrai mėgstu gerus detektyvus, tik neturiu laiko jų skaityti. Mano namuose nėra nei detektyvų, nei meilės romanų... Kartais iš tokios literatūros išaugama, mėgautis fantazijomis yra vaikiška, reikia gyventi realiai, o literatūroje ieškoti rimtesnio atsakymo: o kas vis dėlto slypi anapus to eroso ir mirties instinkto? Kokia visų tų žmogiškųjų konvulsijų prasmė?
Beje, detektyvinius serialus, kriminalinius ir veiksmo filmus mielai žiūriu – jeigu jie sukurti meistriškai: vykęs scenarijus, gera intriga, puiki aktorių vaidyba... Tokius profesionaliai sukaltus filmus kol kas gali kurti tik Holivudas, kuris turi ir atitinkamus biudžetus, ir galingą kino pramonės mechanizmą.
– Detektyvai yra neįdomūs, vienodi, nes siužetinė schema – ta pati: nusikaltimas, kurį aiškinasi detektyvas, kliūtys, sunkinančios tiesos paieškas, galiausiai – atomazga ir bausmės vykdymas. Tiesa? Tokiu atveju – kaip išlaikyti skaitytojo dėmesį?
– Nepasakyčiau, kad detektyvai neįdomūs dėl schematiškumo. Be schemos nėra ir žanro. Kas kita, jeigu ta schema pateikta paviršutiniškai ir iš karto atpažįstama, nuspėjama. Detektyvo esmė – nežinomasis x žinomoje schemoje, gėrio ir blogio kovos lygtyje. Lygtis – žinoma, x – nežinomas, o jo atradimas, lygties išsprendimas ir sudaro visą skaitymo džiaugsmą. Nes x faktorius yra individualus blogis, kurį turi demaskuoti logiškas ir universalus protas. Kiek sugebame išspręsti blogio lygtį, tiek patiriame malonumo, kad dalyvaujame universaliame prote, turime jo galių.
Esminis detektyvo elementas – nusikaltimo įvykis. O jis intriguoja, įtraukia, nes žmogiškoji prigimtis reikalauja saugumo, todėl būtina išsiaiškinti nusikaltimą, jį įveikti kaip potencialų pavojų. Intriguojantis detektyvo siužetas masina pavojinga paslaptimi ir numanomu proto pergalės džiaugsmu. Detektyvas stimuliuoja žmogiškąją valią, jis teigia sąmonės galią.
Apskritai visa literatūra grįsta schemomis ir stereotipais, o veikėjai – archetipais. Pasaulio literatūrą sudaro tik keletas siužetų, kurie ir atspindi visus galimus žmogiškuosius santykius. Siužetinės schemos – universalios, bet jų meninis įprasminimas individualus, estetiškai konkretus. Literatūros stereotipai nutaikyti į skaitytojo sąmonės struktūras, kurios irgi pasižymi universalumu, yra lyg sumodeliuotos gamtos dėsnių. Vienas iš literatūros meninio poveikio mechanizmų – schemos atpažinimas. Tada sakome, tai yra tikra, žmogiška, prasminga. Jeigu kūrinyje nėra gelminės schemos, mes jo neatpažįstame kaip žmogiškojo gyvenimo formos, tada jo nesuvokiame, nerandame, ką apie jį pasakyti.
Žmogiškojo gyvenimo schemos aiškesniu pavidalu įkeliamos į mūsų sąmonę jau nuo vaikystės pasakų, o ryškiausios jos išlieka populiariojoje literatūroje. Jos mėgėjai yra savotiški vaikai, ieškantys patikimų ir saugių egzistencijos atramų. Populiarioji literatūra su jos gyvenimo schemomis žmogų turi nuraminti, suteikti saugumo jausmą. Ji leidžia manyti, kad pasaulyje yra kažkokia tvarka ir kad jame visada laimi gėris. Rimtoji literatūra sako, kad gėris yra kažkur anapus pasaulio ir jis reikalauja žemiškojo gyvenimo aukos. Rimtoji literatūra yra dramatiška ir artima religijai, populiarioji – optimistiška ir artima pasakai.
Kadangi detektyvo žanro būtinoji sąlyga – blogio demaskavimas ir tvarkos atkūrimas, jis bent formaliai priskiriamas populiariajai literatūrai. Bet jį galima skaityti ir kaip rimtą literatūrą, analizuojančią žmogiškosios prigimties blogį.
– Kokios yra detektyvinio romano, kaip literatūros teksto, silpnoji ir stiprioji pusės?
– Detektyvo silpnoji pusė būtų paviršutiniškas šio žanro schemų eksploatavimas, nupiginantis skaitytoją, stiprioji – per nusikaltimo istorijos išaiškinimą išryškėjančios žmogaus prigimties ir blogio kilmės problemos. Šalia siužetinės intrigos lygmens labai svarbus šio žanro psichologinis aspektas: kaip vaizduojamos blogio šaknys nusikaltėlio sąmonėje ir kas motyvuoja moralinius herojaus (detektyvo) sprendimus bei kur slypi jo dvasinio ir intelektinio pranašumo šaknys. Pamatytume, kad tos šaknys kyla iš moralinės ir religinės žmonijos kultūros. Nusikaltėlį motyvuoja jo individuali, egoistinė valia, o herojų motyvuoja universalus moralinis imperatyvas, jis yra tarsi visuomenės valios reiškėjas, taigi yra kaip ir kažkoks viršasmeniškas, nesuinteresuotas herojus, lyg teisingumo dievas. Tokio mums labai reikia, todėl tokie personažai visuomenei labai reikalingi, tiesiog būtini – kaip pati tiesos ir teisingumo idėja.
– Kaip manote, ko reikia detektyvų skaitytojui?
– Detektyvo skaitytojui reikia užsimiršti, kad jo gyvenimas neįdomus ir kad jame daug pavojų, taip pat reikia turėti herojų, kuriuo galima pasitikėti, kuris visuomet būtų mūsų pusėje ir garantuotų mūsų gyvenimo saugumą. Perskaičius gerą detektyvą žmogui drąsiau gyventi...
Kuo detektyvas galėtų atstumti? Primityvia schemos realizacija ir archetipinio herojaus deformavimu. Tarkim, jeigu tas herojus pasirodytų esąs nusikaltėliui artimas egoistas, jeigu teisingumą vykdytų dėl savanaudiškų paskatų, o ne tarnaudamas mūsų gerovei ir pan. Detektyvo herojus – lyg koks antžmogis: jis turi kokių nors nekaltų žmogiškų silpnybių (dėl charakterio tikroviškumo, yra tarsi įsikūnijęs, sužmogintas dievas), bet iš esmės jis yra kaip antžmogis – per jį išsipildo teisingumas, jis yra kolektyvinės valios įsikūnijimas. Tai etinis idealas, jam beveik galima melstis ir prašyti užtarimo.
– Kaip žinome, detektyvams būdinga kriminalinė intriga, kuri plėtojama per žmogžudystės ar kito nusikaltimo temą. Kokias vertybes teigia tokie tekstai? Ko siekia rašytojas?
– Detektyvo esmė – metafizinė blogio problema. Ji rūpi žmogui nuo pačių kultūrinio gyvenimo ištakų. Kaip į gėrio pasaulį įsiveržia blogis, į Dievo būtį – šėtonas? Kodėl žmogus turi laisvą valią gėriui ir blogiui? Detektyvo vertė: jis moko atpažinti gėrį ir blogį ir jis skatina žmogų rinktis teisingai. Juk nė vienas detektyvo skaitytojas nesitapatina su nusikaltėliu, skaitydami mes sekame blogį išaiškinančio herojaus veiksmais ir pritariame jo valiai. Taigi detektyvo žanras formuoja moralinę žmogaus valią ir stiprina jo sąmonę, ir tai yra labai svarbu. Detektyvas – visuomeniškai svarbus žanras, moralinio ugdymo literatūra. Tarkim, literatūrinis modernizmas dažnai pataikauja žmogaus silpnybėms, perversijoms, estetizuoja kančią – tokia literatūra skirta tik brandžiai sąmonei. O detektyvas padeda mums neužsimiršti, nesuklysti, jis atkuria vertybių balansą. Gėris yra gėris, blogis yra blogis, o mes turime sąžinę, kuri mus neklaidingai nukreipia tiesos ir teisingumo keliu. Juk tiesos ir teisingumo nori visi žmonės. Išskyrus nusikaltėlį, kuris naudojasi kitais žmonėmis ir siekia pasislėpti nuo visuomenės moralinio teismo.
Blogis visada individualus, savanaudiškas ir bijo būti demaskuotas, todėl yra išradingas ir gudrus – jis gyvena melo šešėlyje. Gėris visada yra universalus, jungiantis žmones, ir jis nėra paslėptas, bet atveriamas kaip protinga gyvenimo tvarka. Nusikaltėlis yra gudrus ir savanaudiškas, herojus – protingas ir moralus.
Apie blogio intervenciją į gėrio pasaulį pasakoja nuopuolio mitas. Kartu su individualia savimone atsiranda ir savanaudiškumo, pranašumo, savimeilės sąmonė, verčianti visą pasaulį laikyti priemone savimeilei tenkinti. Blogio esmė ir pagrindas – puikybė. Iš jos išauga visos įmanomos nuodėmės ir visi nusikaltimai. Todėl religija ir literatūra yra ne kas kita kaip puikybės įveikimo ir vienovės atkūrimo pamokos. Tam reikalingas savęs atsižadėjimas ir pasiaukojimas, susitaikymas su pasauliu. Tebūnie Tavo valia, yra pasakyta. Ir literatūra mus veikia kaip žmogiškojo pasikeitimo, moralinio prabudimo pamoka. Detektyvas ypatingas tuo, kad jo herojus morališkai nesikeičia – jis iš karto tobulas, gyvena ne sau, o tarsi dėl pareigos teisingumui, visuomenei.
Beje, nusikaltimą ir blogį skirstyčiau į dvi kategorijas – natūralistinį ir kultūrinį.
Natūralistinis, prigimtinis blogis yra fatališkas – jis pasireiškia tarsi instinktų gaivalas, kaip žemoji žmogaus prigimtis. Tai nusikaltimai iš aistros, taip pat nusikaltimai padaromi afekto būsenos (nors tai irgi aistros, nevaldomos prigimties proveržis, chaoso įsiveržimas į kultūros tvarką). Pavyzdys – Vaižganto apysakos "Nebylys" konfliktas, kuriame paveiktas nenumaldomos aistros moteriai draugas spontaniškai užmuša draugą.
Kultūrinis blogis – individualios sąmonės kuriama, išprotauta individo veikla. Pavyzdys – Fiodoro Dostojevskio "Nusikaltimas ir bausmė", kur žmogiškoji puikybė išreiškiama Raskolnikovo paveikslu ir kur jis savo nusikaltimą išprotauja siekdamas pasitikrinti save: ar priklausąs masėms, ar išrinktųjų kategorijai, kuriai viskas galima. Tai žmogiškosios puikybės viršūnė, dieviškumo pretenzija.
Nepaisant natūralistinės ar kultūrinės nusikaltimo kilmės, blogis baudžiamas vienodai, nes žmogus abiem atvejais turi laisvą valią ir atsako už savo pasirinkimus. Jeigu jis neturėtų laisvos valios ir veiktų tik nulemtas aplinkybių, tai neturėtų moralinio subjekto reikšmės ir būtų nepakaltinamas, kaip nepakaltinami yra gyvūnai.
Bet žmogus turi laisvą valią ir atsako už savo veiksmus: detektyvo žanru netiesiogiai teigiama žmogaus vertė ir pripažįstama jo metafizinė sielos substancija. Jeigu žmogus būtų tik gamtos dalis – kam jį bausti už veiklą, per kurią pasireiškia ne jo valia, o gamtos balsas? Tokia yra Markizo de Sado filosofija: gamtos balsas žmoguje yra Dievo balsas žmoguje, ką jis liepia, tą ir daryk. Tik štai tokia problema: kaip žmogus savo ribotu proteliu gali atskirti tą Dievo balsą nuo savo instinktų ir egoizmo? Štai čia jam reikalinga sąžinė – kaip ypatingas arbitras – ir visuomenės požiūris, kuriam detektyvo žanro kūriniuose atstovauja ypatingas, gyvenimo visumos sankcionuotas herojus.
– Jūsų nuomone, detektyvą rašyti sunku ar lengva? Kas lengvina, o kas apsunkina rašymą?
– Į šį klausimą nežinau, kaip atsakyti. Manau, kad kaip ir bet kokia kūryba: tai ir džiaugsmas, nes kūryba yra ypatinga žmogiškojo žaidimo forma, ir kančia, nes kūryba reikalauja didelių pastangų, dvasinių ir psichinių resursų.
– Bene geriausių kriminalinių romanų autoriai – skandinavų rašytojai (Stiegas Larssonas, Henningas Mankellis, Jo Nesbø). Pastarųjų metų kriminalinių romanų žvaigžde laikomas J.Nesbø, kurio knygos verčiamos į 40 kalbų. Vienos reklamos kompanijos duomenimis, Jungtinės Karalystės skaitytojai J.Nesbø detektyvą "Phantom" perka kas 23 sek. Kodėl detektyvinės literatūros laurus skina skandinavai? Kuo jų detektyvai yra ypatingi?
– Skandinavų kultūra išauga iš sagų, epų ir protestantiškosios tradicijos. Protestantizmas reikalauja skaityti Šv. Rašto pasakojimus ir juos įsisamoninti kaip moralines pamokas. Skandinavų literatūra yra herojinių ir moralinių pasakojimų literatūra. Todėl ir detektyvo – blogio metafizikos žanro literatūros – atsiradimas joje natūralus. O ypatingas skandinavų detektyvas tuo, kad detektyvo schemas jungia su žmogaus egzistencine problematika. Taip susitinka herojinio epo ir religinio pasakojimo tradicija. Ir žinoma, kad ji yra paveiki, reikalinga. Juk mums jau įgriso modernizmo menininkų egocentriška saviraiška, savitikslis eksperimentavimas, individualios stilistikos ieškojimai, mums jau vėl reikia paprasto ir aiškaus pasakojimo apie žmogų ir apie gyvenimą kaip apie žmogiškosios valios išbandymą.
– Kokių autorių detektyvus skaitote? Galite paminėti mėgstamiausius?
– Dabar, deja, neskaitau, esu atsilikęs. Dabar aš tik mąstau apie detektyvą. O mąstau apie jo pradininką Edgarą Aleną Poe, kuris sukūrė dedukcinio analitinio mąstymo normas; taip pat mąstau apie skirtingus šio žanro tipus: apie racionalųjį britų detektyvą, kuriuo įrodomas proto triumfas, apie sociologinį prancūzų pasakojimą, apie vokišką-austrišką psichologinį blogio vaizdavimo būdą, kuris kartais stebina egzistencializmo nulemtais paradoksais, kai pažeidžiant detektyvo žanro konvencijas nusikaltėlis nebūna išaiškinamas – nes vis dėlto žmogus nėra visagalis. Turiu omenyje Friedricho Dürrenmatto "Avariją" ir pan.
– Detektyvai yra gana populiarūs tarp skaitytojų, tačiau ne itin populiarūs tarp mūsų šalies rašytojų. Kas lemia tokią tendenciją?
– Blogis kyla iš individualios sąmonės, būtina nusikaltimo prielaida yra individualistinis personažo tipas. Individualizmas randasi moderniaisiais laikais, moderniojoje kultūroje, visų pirmiausia miesto terpėje. Būtina ir atitinkama ekonominė ir vertybinė sistema – kapitalizmas.
Lietuvių literatūra kyla iš kaimo, iš agrarinės kultūros. Kaimas – tai kolektyvinė sistema ir bendruomeniškumo dvasia, kaimo kultūra nesukuria sąlygų įsitvirtinti individualybei ir individualizmui. Todėl čia nėra ir perlaidų tokiems nusikaltimams, kurie projektuojami rafinuotoje detektyvo žanro kūryboje.
Žinoma, ir kaime yra nusikaltėlių, bet tie nusikaltimai spontaniški, dažniausiai kvaili ir apgailėtini, kaimo nusikaltėlius, paprastai visokius atsilikėlius greitai aptinka ir jiems užtvoja kaimynai, policija ar milicija.
Kaimiečiams detektyvo žanras – vartai į visai kitokį gyvenimą, į ponų pasaulį, todėl jie gali tuos detektyvus skaityti su dvigubu entuziazmu, bet patiems išmąstyti detektyvinės intrigos nelabai pavyksta, nėra tradicijos. Kaimiečiai lengviau žaidžia šaškėmis, o šachmatai jiems per sunku...
– Skaitytojas dažniausiai savo skaitinius renkasi pagal literatūros žanrą. Turite savo mėgstamą, labiausiai skaitomą/rašomą žanrą? Ar yra toks žanras, kurio nemėgstate ir neskaitote? Kokios to priežastys?
– Kaip jau minėjau, visų žanrų knygos yra geros, kurios gerai parašytos ir atitinka žanro konvencijas. Kartais populiariąją knygą galime vertinti labiau nei kokią nors iš rimtųjų. Prisiminkime "The Beatles" fenomeną. Juk labai paprastos jų dainos, elementarios kompozicijos, o vis dėlto iš jų mokosi ištisos muzikos kūrėjų generacijos.
Aš pats sau visad dažniau renkuosi realistinį psichologinį pasakojimą. Man artimiausia yra pradedant nuo Žemaitės visa jai artima lietuvių literatūros linija. Bet kada galiu skaityti Romualdo Granausko ir Bitės Vilimaitės apsakymus. Kartais labai džiaugiuosi Jolitos Skablauskaitės poetinėmis siurrealistinėmis fantazijomis, bet tik trumpojo žanro ribose. Visa rimta literatūra, kurioje daug smegenų prakaito, mane erzina ir vargina. Vietoj tokios daug mieliau skaitau filosofinę ir jai artimą literatūrą, toje sferoje vėl atsigaunu nuo visos mūsų pretenzingų idėjų banalybės.
Labai vertinu Franzą Kafką, Evelyn Waughn, Samuelį Beckettą, daug ką... Žiūrint kokia būna mano nuotaika. Atrodo, kad gyvenu dviejuose pasauliuose: mano kultūrinis substratas yra Žemaitė, bet mano individualioji savastis yra kafkiška, ir tie dydžiai vienas kitą papildo.
Apskritai mano literatūra sutelpa tarp Žemaitės ir S.Becketto, ir tie dydžiai man yra visiškai suderinami, jie man padeda gyventi ir be detektyvų teikiamos paguodos. Kas iš to, kad nusikaltėlis išaiškintas, jei mes vis tiek pasmerkti mirčiai. Detektyvas sukuria saugumo jausmą, bet tas jausmas iliuziškas, efemeriškas.
Komentaras
Juozas Šikšnelis (Raidas Dubrė)
Detektyvų autorius
Keista ar ne, bet, mano žiniomis, tik Marijos žemėje vis dar kyla ginčų, ar detektyvas priskirtinas rimtajai literatūrai. Kitose šalyse tokius ginčus nutildo, kai garbus rašytojas ima ir įmerkia pirščiukus į šį žanrą, pateikdamas skaitytojams detektyvinį kūrinį. Nors nebūtina, nes tik Lietuvoje yra manoma, kad rašyti apie nusikaltimą ir jį daryti yra vienas ir tas pats. Populiari literatūra – vienas iš banginių, ant kurių laikosi tautiečių dėmesys skaitymui, knygai. Ir jeigu mes lenksimės vien rimtajai literatūrai, skirtai draugams bei artimiesiems, kitaip tariant, siauram melomanų ratui, prarasime ir tuos negausius skaitytojų būrius.
Antrarūšiais detektyvus gali vadinti tik tuo atveju, jei kūrinyje trūksta literatūros, kitaip sakant, nepriklausomai nuo žanro, jis turi atitikti literatūros kūriniui keliamus reikalavimus. Kuo daugiau literatūros, tuo geresnis detektyvas.
Kokios yra detektyvinio romano, kaip literatūros teksto, silpnoji ir stiprioji pusės? Stiprioji – meistriškai pinama intriga, prikaustanti skaitytojo dėmesį, silpnoji – griežti žanro reikalavimai gundo rašytojus eiti lengviausiu keliu ir plėtoti siužetą bei pinti intrigą pagal šabloniškas schemas, beje, taip atsitinka dažnai.
Drįstu teigti, kad detektyvai, be skaitymo malonumo, turi veikia dar raminamai: šiais kraupiais laikais, kai taip plačiai eskaluojamas nusikalstamumas ir teisėsaugos institucijų bejėgiškumas tramdant nusikaltėlius, knyga, kurioje laimi teisingumas, veikia ne korumpuoti, bet nepriklausomi teisėsaugos atstovai, skaitytoją ramina ir teikia vilties, kad realiame pasaulyje, egzistuojančiame už lango bei durų, teisybė turi laimėti.
Sunku ne rašyti detektyvą, o sukurti gerą detektyvą. Rašyti galima dviem būdais: pirmasis – kai turi iš anksto susikonstravęs siužeto griaučius, kūrinio planą ir užpildai jį žodžiais, o antrasis, mano mėgstamas, – kai pradedi nuo nusikaltimo ar įvykio ir nežinai, kaip viskas baigsis. Šis būdas žavus tuo, kad primena skaitymą.
Pastaruoju metu detektyvus skaitau retai, bet buvo laikas, kai skaitydavau vien juos. Paminėčiau Robertą Landlemą, lietuviškai, gaila, išversta tik "Metloko dokumentas". Aš visas jo knygas skaičiau lenkiškai, paminėta R.Landlemo trilogija apie Borną – tikriausiai daugelis šio žanro gerbėjų matė filmus su Mattu Damonu.
Pažįstu daugelį kolegų rašytojų su panieka sakančių: aš nerašau / neskaitau detektyvų. Ką padarysi, jei jo religiniai, moraliniai ar seksualiniai įsitikinimai neleidžia to daryti. Dažnai už to slypi nesugebėjimas suregzti intrigos, kitaip sakant, talento stoka. Esu įsitikinęs, kad sulauksime šio žanro renesanso Lietuvoje.
